Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. N., atstovaujamo advokato Andriaus Šidlausko, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14535-584/2014 pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovui P. L. dėl prievolių pagal vekselį pripažinimo pasibaigusiomis, vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Byloje nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) iš UAB „Vigatas“ pagal 2013-04-11 Paskolos sutartį Nr. 04-11 gavo 2013-04-24 pavedimu 20 000 Lt bei pervedė atsakovui 2013-04-24 (mokėjimo nurodymu Nr. 289 – 10 Lt ir mokėjimo nurodymu Nr. 290 - 3 990,00 Lt), 2013-04-25 (mokėjimo nurodymu Nr. 291), 2013-04-26 (mokėjimo nurodymu Nr. 292), 2013-05-01 (mokėjimo nurodymu Nr. 293) po 4 000,00 Lt, viso – 16 000 Lt. 2013-05-03 ieškovas išrašė atsakovui paprastąjį vekselį 26 000 Lt sumai. 2013-05-04 atsakovas sudarė Gultų, skėčių ir čiužinių dovanojimo sutartį su G. V. bei šio sutarties pagrindu pasirašė perdavimo–priėmimo aktą. 2013-05-04 ieškovas pervedė atsakovui 4 000,00 Lt, o 2013-08-05 – dar 6 000 Lt. 2014-02-27 Kauno miesto 23 notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1062 dėl 20 071,25 Lt ir 5 % palūkanų išieškojimo iš ieškovo atsakovo naudai, kurį antstolių kontora priėmė vykdyti 2015-05-20 patvarkymu. Byloje taip pat nėra ginčijama aplinkybė, kad Dovanojimo sutarties objektas – gultai, skėčiai ir čiužiniai faktiškai atsakovo buvo parduoti G. V., o ieškovas prisiėmė pareigą už juos atsakovui apmokėti, tačiau kiekvienas iš jų nurodo skirtingą sandorio vertę: ieškovas teigia, jog minimo sandorio vertė yra 26 000,00 Lt, atsakovas – 46 000,00 Lt. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jo prievoles pagal 2013-05-03 vekselį įvykdytomis ir pasibaigusiomis 2013-08-05 bei tuo pagrindu panaikinti 2014-02-27 Kauno miesto 23 notarų biuro išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1062. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas po vekselio išrašymo pervedė atsakovui 10 000,00 Lt, todėl atsižvelgiant į tai, jog antstolio kontoroje atsakovas yra pateikęs 2014-02-27 Kauno miesto 23 notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1062 dėl 20 071,25 Lt ir 5 % palūkanų išieškojimo iš ieškovo, o atsakovas pripažino, jog dalis prievolės, t. y. 4 000,00 Lt dalyje yra įvykdyta, sprendė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti tik šioje dalyje, likusioje dalyje ieškinį atmetant kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija nustatė, jog pakankamai tikėtina, kad 2013-05-04 mokėjimo nurodymu Nr. 294 ieškovo atsakovui pervesta 4 000,00 Lt suma nagrinėjamu atveju įskaityta du kartus: vienu atveju – kai ieškovas vekselio išrašymo dieną pažadėjo sekančią dieną pervesti (ir pervedė) 4 000,00 Lt ir vekselis buvo išrašytas likusiai skolos daliai – 26 000,00 Lt, kitu atveju - šiai sumai prievolę pagal 2013-05-03 vekselį bei 2014-02-27 vykdomąjį įrašą pripažįstant pasibaigusia, tačiau dėl šios aplinkybės apeliacinio skundo nėra (atsakovas apeliacinio skundo nepadavė, o apeliacinės instancijos teismas negali bloginti apelianto padėties) ir teisėjų kolegija šioje dalyje sprendimo nerevizuoja.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovo prievolė pagal vekselį nėra galutinai įvykdyta, nors ginčytinas vekselis buvo išrašytas kaip sandorio užtikrinimo priemonė. Tik nustačius aplinkybę, ar ieškovo prievolė pagal sandorį yra įvykdyta, galima tinkamai įvertinti, ar prievolė pagal vekselį, kuris yra sandorio užtikrinimo priemonė, yra įvykdyta ar pasibaigusi. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau- ĮPVĮ) 2 str. 1 d.). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) (kai vekselyje nurodytą sumą turi sumokėti vekselio davėjo nurodytas kitas asmuo) ir paprastasis (solo) (kai vekselyje nurodytą sumą įsipareigoja sumokėti pats vekselio davėjas) (ĮPVĮ 2 str. 3, 4 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, išieškojimo procedūrų paprastumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž., Z. D. v. AS „Parex banka“ (dabar – AS „Reverta“), bylos Nr. 3K-3-343/2013).

Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2008 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, 2014 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu jis buvo išduotas, užtikrinimo funkciją, yra pagrįsta.

Vekselis, išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netampa garantija ar laidavimu, jam netaikytinos CK šeštosios knygos V skyriaus normos, tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Šis įstatymas nustato įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojimų pagal vekselį asmenų santykius (ĮPVĮ 1 str.). Teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teismas turi tinkamai kvalifikuoti šalių nurodytas faktines aplinkybes, šalių ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tai lemia, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, visų pirma turi tinkamai nustatyti šalis siejančius teisinius santykius. Pažymėtina tai, kad tinkamam šalis siejančių teisinių santykių identifikavimui ir kvalifikavimui yra reikšmingas ne tik ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas, bet ir atsakovo bylos nagrinėjimo metu pareiškiama pozicija dėl reiškiamo materialiojo teisinio kvalifikavimo. Nagrinėjamu atveju šalims sutinkant su tuo, kad faktiškai gultai, skėčiai ir čiužiniai atsakovo buvo parduoti G. V., o ieškovas prisiėmė pareigą už juos atsakovui apmokėti (CPK 187 str.), tačiau ieškovui teigiant, kad dalį prievolės pagal vekselį įvykdęs ir apmokėjęs dar prieš išduodant vekselį ir minimo sandorio vertė 26 000 Lt, o atsakovui teigiant, jog gavo tik dalį pinigų, dėl to pagal vekselį gautą vykdomąjį įrašą pateikęs vykdyti ir minimo sandorio vertė 46 000,00 Lt, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, jog ieškovas nereiškia reikalavimo pripažinti prievolę pagal Gultų, skėčių ir čiužinių pirkimo–pardavimo (dovanojimo) sutartį įvykdyta bei neprašo grąžinti iš atsakovo jo be pagrindo įgytas pinigines lėšas pervestas iki vekselio išrašymo, atsižvelgdamas į ieškovo suformuluotą reikalavimą pripažinti prievolę pagal vekselį įvykdyta, pagrįstai sprendė, kad teismas nenustatinėja, kokia buvo minėto pirkimo-pardavimo sandorio vertė, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; teismas tiria klausimus, susijusius su tuo, ar galima laikyti prievolę pagal vekselį įvykdyta, kaip kad teigia ieškovas, jog jis 16 000,00 Lt pervedė iki vekselio išrašymo ir vekselis buvo išduotas atsakovo prašymu, siekiant pateisinti atsakovo gautų piniginių lėšų faktą. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pareikšto ieškinio reikalavimų ribose, iš esmės nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, o tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas - apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisingas, ar to, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes bei liko neatskleista bylos esmė ir apelianto argumentus šiuo aspektu atmeta kaip teisiškai nepragrįstus.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktų, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad tikroji ieškovo valia išduodant 2013-05-03 vekselį buvo patvirtinti įsipareigojimą galutinai įvykdyti prievolę atsakovui, t. y. atsiskaityti už faktiškai perkamus iš atsakovo dovanojimo sutartimi perduotus gultus, skėčius ir čiužinius. Ieškovas, savo egzistuojančios prievolės (likusios skolos) ir įsipareigojimų įvykdymo patvirtinimui už faktiškai parduotus gultus, skėčius ir čiužinius išrašė atsakovui vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovui 26 000,00 Lt. Byloje nenustatyta, kad vekselio išrašymas neatitiko apelianto valios. Pagal vekselį atsirandanti prievolė – sumokėti vekselyje nurodytą sumą vekselio turėtojui vykdoma vadovaujantis ĮPVĮ nustatyta vekselio apmokėjimo tvarka. Pareikšdamas ieškinį dėl prievolių pagal vekselį ir vykdomąjį įrašą pripažinimo įvykdytomis ir pasibaigusiomis, būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad prievolė pagal vekselį yra pasibaigusi ją tinkamai įvykdžius (CPK 12, 178 str.). Apelianto argumentai, kad vekselis buvo išrašytas ne likusiai 26 000 Lt skolos daliai patvirtinti, o jau ir pervestai iki vekselio išrašymo 16 000,00 Lt sumai, siekiant pateisinti atsakovo gautų lėšų (26 000,00 Lt) faktą, vertintini kaip subjektyvi, įrodymais nepagrįsta jo nuomonė. Pažymėtina, kad įstatyme yra įtvirtintas privalomų vekselio rekvizitų sąrašas, tačiau nėra draudimo į vekselį įrašyti papildomus duomenis, todėl siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus apeliantas - vekselio davėjas galėjo jame nurodyti, jog buvo susitarimas su tokia sąlyga, kad į įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą sumą įtraukiami jau atlikti pinigų pervedimai. Be to, protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, o tai leidžia daryti išvadą, jog ne ieškovo pareiga buvo rūpintis dėl atsakovo gautų lėšų pateisinimo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai vertino ir su paties ieškovo asmenybe susijusias aplinkybes: ieškovas yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą bei vadovauja įmonei nuo 2003 m., todėl pasirašydamas vekselį privalėjo suvokti šio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinimo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ar galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartos, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014). Pasirašydamas vekselį, apeliantas veikė savo rizika, todėl privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad išrašytas vekselis suponuoja išvadą dėl prievolinių teisinių santykių egzistavimo, jo buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią prievolė, kurios pagrindu vekselis išrašytas, turi būti laikoma tinkamai įvykdyta, nepriklausomai nuo to, ar vekselis apmokėtas. Siekdamas pagrįsti šiuos savo teiginius nurodo, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesąžiningas kreditorius išieškojimą pagal vekselį pradeda, net ir skolininkui tinkamai atsiskaičius pagal vekselį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apelianto motyvai nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantas, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog vekselio buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartos, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014). Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto praturtėjimo, kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-203/2014). Įrodymų, kad atsakovas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais, apeliantas į bylą nėra pateikęs (CPK 12, 178 str.). ĮPVĮ 41 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sumokėjęs sumos dalį, vekselio mokėtojas gali reikalauti, kad tai būtų pažymėta vekselyje ir jam būtų išduotas pakvitavimas. Pagal įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atžymėjimas apie tam tikros sumos sumokėjimą turėtų būti padarytas pačiame vekselyje arba išduotas atitinkamas pakvitavimas, kuris taip pat būtų siejamas su vekseliu, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, o ieškovas - apeliantas, nenurodė ir neįrodinėjo, kad tokių įrodymų nėra būtent dėl atsakovo veiksmų. Ir priešingai, atsakovas pripažįsta, kad po vekselio išrašymo ieškovas dviem mokėjimo nurodymais jam pervedė 10 000 Lt sumą, nors šie mokėjimai nėra pažymėti kaip prievolės įvykdymas pagal vekselį nei pačiame vekselyje, nei atitinkame pakvitavime.

Atmestini ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti atsakovui CPK 95 str. 2 d. numatytą 20000 Lt baudą, 50 procentų iš šios sumos skiriant ieškovui, kadangi teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, nenustatė, jog atsakovas išimtinai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, pateikdamas antstoliui vykdyti 2014-02-27 Kauno miesto 23 notarų biuro vykdomąjį įrašą.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nuosekliai aiškinosi bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo prievolės pagal vekselį įvykdymu, tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, suformuotą šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija, nesant teismo įvertintus įrodymus paneigiančių argumentų, šių įrodymų neatkartoja ir dėl jų plačiau nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Remiantis išdėstytais argumentas, apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą teikiant teisinę pagalbą sumokėjo 500 Eur ir prašo šias išlaidas priteisti. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad minėtos išlaidos viršija Rekomendacijų nustatytą maksimalų dydį, parengtame atsiliepime į apeliacinį skundą praktiškai yra atkartoti atsiliepimo į ieškinį bei pirmosios instancijos teismo motyvai, atsiliepimą į apeliacinį skundą ruošė tas pats atsakovą atstovavęs advokatas pirmosios instancijos teisme, kas leidžia daryti išvadą, jog rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nebuvo reikalingas papildomas įsigilinimas į faktines aplinkybes ar teisinę bazę, mažina prašomą priteisti šių išlaidų sumą, priteisdama atsakovui iš apelianto 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.11p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. N., a. k. (duomenys neskelbtini) P. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.