Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-07-31 · Civilinė byla Nr. e2A-1407-1097/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-04-05Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-07-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-07-31
Bylos Nr.
e2A-1407-1097/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13239-2023-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Latvelė
Pareiškėjas
A. V. O.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1407-1097/2024Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13239-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.2; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. V. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jo senelė S. P., gimusi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), prieš išvykdama į (duomenys neskelbtini) valstybę, ir prosenelė F. H. P., gimusi (duomenys neskelbtini), bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. 2023 m. gegužės 11 d. gavo Migracijos departamento raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo prosenelės F. H. P. gimimą, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad ji iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste turėjo nekilnojamąjį turtą arba darbą, bei pateikti Tarptautinio nacių persekiojimo centro ,,Arolsen“ archyvo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo senelės S. P. tremtį ir išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kopijas, patvirtintas pažyma (Apostille). Prašomų dokumentų pareiškėjas negali pateikti, todėl kreipiasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jo prosenelė F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais, sudarydama santuoką, buvo (duomenys neskelbtini) gyventoja. Šias aplinkybes pareiškėjas įrodinėjo šiais dokumentais: 1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2022 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. (P1-7863)P2-12441, kurioje nurodyta, kad Vilniaus žydų bendruomenės metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) gimė A. (A.) ir F. H. (F. H.), iki santuokos M. (M.), (P.) duktė vardu S.; 2) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. (P1-3581)P2-6032, kurioje nurodyta, kad Vilniaus žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) susituokė L. A. P., G. sūnus (26 metų), ir F. G. M., Z. duktė (25 metų); 3) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. (P1-3581)P2-6034, kuria pateikta santuokos įrašo kopija: įrašas įrašytas 304 numeriu, jame nurodyta, kad susituokė „mergina (duomenys neskelbtini) gyventoja F.G. M., Z.“.

4. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad jo prosenelė turėjo turto ir darbą Vilniaus mieste patvirtina šie įrodymai: 1) iš (duomenys neskelbtini) 1927 m. birželio 18 d. – 1929 m. sausio 24 d. namų knygoje (eilutė Nr. 189) esančio įrašo matyti, kad čia gyveno F. H. P., Z.o ir R.-E. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), gimimo vieta nenurodyta, ištekėjusi; 2) eilutėje Nr. 193 įrašyta S., A. ir F. H. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), netekėjusi; 3) iš (duomenys neskelbtini), 1931 m. sausio 21 d. – 1940 m. vasario 7 d. namų knygoje esančių įrašų (eil. Nr. 14) matyti, kad, čia gyveno F. H. P., Z. ir R. E. F. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), užsiima namais, atvyko iš (duomenys neskelbtini), atvykimo data – 1934 m. liepos 3 d.; 4) F. H. P. prašyme dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo nurodoma, kad nuo (duomenys neskelbtini) metų iki pasaulinio karo ji gyveno Vilniuje; 5) Vilniaus m. Vyriausybės komisariato spaude nurodoma, kad išrašytas asmens dokumentas (duomenys neskelbtini), remiantis 1920 m. sausio 20 d. įstatymo ... /neįskaitoma/ str., Dekretas Nr. 56, p. 3761, 1928 m. rugpjūčio 22 d.; 6) Gyventojų migracijos kontrolės registro 2272/30-5 lentelėje įrašyta, kad F. H., mergautinė pavardė M., ir A., susituokę, turėjo 4 vaikus, kurie visi gimę (duomenys neskelbtini) – Z. ((duomenys neskelbtini)), M. ((duomenys neskelbtini)), I. ((duomenys neskelbtini)) ir S. ((duomenys neskelbtini)).

5. Remdamasis nurodytais dokumentais, pareiškėjas nurodė, kad jo prosenelė F. H. P., mergautinė pavardė M., gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, o vėliau, susituokusi, – Vilniuje, kur jai gimė 4 vaikai. Vilniuje ji turėjo kelias deklaruotas gyvenamąsias vietas, jos užsiėmimas buvo būdingas (duomenys neskelbtini) - 1922 metų moters statusui visuomenėje – būdama ištekėjusia moterimi, ji gyveno išlaikoma savo sutuoktinio, užsiėmė namų ūkiu ir priežiūra bei vaikų auginimu. Jos sutuoktinis buvo spaustuvininkas. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. 3648, priede Vilniaus miesto apygardos komisaro archyviniame fonde saugomo Vilniaus miesto žydų savininkų parduotuvių ir įmonių 1941 m. sąrašo (F.R-614, ap.1, b. 432, l.28) sąrašo Nr. 1073 eilutėje nurodyta, kad P. F., adresu (duomenys neskelbtini), turėjo galanterijos parduotuvę. Šiuo adresu ji ir gyveno nuo 1931 m. (minėtos pažymos priedas (duomenys neskelbtini) 1931 m. sausio 21 d. – 1940 m. vasario 17 d. namų knygos įrašai), todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo prosenelė ne tik augino vaikus ir buvo namų šeimininkė, bet ir turėjo teisėtą verslą, t. y. nuosavą galanterijos parduotuvę.

6. Pareiškėjo teigimu, visos archyviniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad pareiškėjo senelės S. P., gimusios (duomenys neskelbtini) motina F. H. P., mergautine pavarde M., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliete pagal 1919 m. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Tai, jog kai kuriuose dokumentuose nurodoma jos gimimo vieta (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), yra aplinkybė, nedaranti įtakos pilietybės nustatymui, nes jos tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir vaiko gimimo vieta jo pilietybės nustatymui pagal 1919 m. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę neturėjo įtakos. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti duomenų apie tai, kad moterys, siekdamos gauti geresnes medicinos paslaugas, iš Lietuvos mažų miestelių važiuodavo gimdyti į didesnius miestus. Neatmestina, jog ir F. H. P., mergautine pavarde M., motina R. E. F., galėjo iš (duomenys neskelbtini) važiuoti gimdyti vaiko į Rygą, kuri geografiškai yra arčiausiai nutolęs nuo (duomenys neskelbtini) didelis miestas, tačiau tai patvirtinančių archyvinių dokumentų nerasta.

7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo prosenelės F. H. P., mergautine pavardė M., tėvas Z. M. nuo seno gyveno Lietuvoje. Šią aplinkybę pareiškėjas įrodinėjo Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. liepos 12 d. pažyma Nr. (P1-4829)P2-7724, iš kurios matyti, kad Vilniaus žydų bendruomenės mirties aktų įrašų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė 6 metų amžiaus D. M., Z. sūnus, kuris yra pareiškėjo prosenelės brolis. Pareiškėjas niekada nebuvo girdėjęs, kad jo prosenelės tėvai būtų ką nors bendrą turėję su (duomenys neskelbtini), išskyrus tai, jog nuolat važinėjo į Rygą prekybiniais tikslais, o archyviniai dokumentai, įskaitant ir minimą pažymą apie F. H. P. brolio mirtį 1889 m., tik patvirtina faktą, kad jos tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o vėliau ir Vilniuje.

8. Pareiškėjo teigimu, archyviniuose dokumentuose esantys duomenys patvirtina, kad F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini), todėl aplinkybė, jog ji iki 1914 m. gyveno Lietuvoje ne mažiau negu 10 metų laikytina įrodyta, nes jos santuokos liudijime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) m. ji atvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto, o jokių duomenų apie tai, kad ji iki 1914 m. būtų gyvenusi kur nors kitur, archyviniuose dokumentuose nėra, kaip ir nėra jokių duomenų ar dokumentų apie jos Lietuvos pilietybės atsisakymą ar netekimą.

9. Pareiškėjo teigimu, jo senelė S. P. patyrė tremtį ir nacių persekiojimą antrojo pasaulinio karo metais; šią aplinkybę pareiškėjas įrodinėjo Tarptautinio nacių persekiojimo centro „Arolsen archyvai“ išduota pažyma ir jos priedais, Miuncheno perkeltųjų asmenų priežiūros įstaigos pažymėjimu, „Arolsen“ archyvo Sekimo dokumentu. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai reikalauja, jog S. P. tremtį ir išvykimą iš Lietuvos iki 1991 m. patvirtinančios „Arolsen“ Archyvo išduotų dokumentų kopijos būtų tvirtinamos pažyma (Apostille) (Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280, 4 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 865 patvirtinto „Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašas“ (toliau – Apostille aprašas) 8 punktas). Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis nenustato reikalavimo, jog prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi būti pridedami tik oficialieji dokumentai, kurie gali, o vadinasi ir turi, būti patvirtinti pažyma (Apostille).

10. Pareiškėjas argumentavo, kad jo prosenelės F. H. P. nuolatinė gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) m. buvo (duomenys neskelbtini), čia gimė jos vaikai, todėl ji pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija 6 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo iš karto laikoma Lietuvos piliete.

11. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 11 d. pranešimu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą Migris pareiškėją prašė pateikti papildomus dokumentus: 1) S. O. (duomenys neskelbtini) gyventojų duomenų išraše nurodyta, kad S. O. gimė (duomenys neskelbtini), o pateiktoje Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje nurodyta, kad S. P. gimė (duomenys neskelbtini), todėl buvo paprašyta pateikti dokumentus, patvirtinančius šiuos anketinių duomenų neatitikimus; 2) pateikti dokumentus, patvirtinančius S. P. pavardės pasikeitimą iš „P.“ į „F.“ (pavyzdžiui, dokumentus apie sudarytą santuoką); 3) A. P. dokumentų užsienio pasui gauti byloje esančių 1928 m. rugsėjo 4 d. prašymo ir 1928 m. rugpjūčio 31 d. kvalifikacinio liudijimo kopijų patvirtintus vertimus į lietuvių kalbą; 4) pateikti ,,Arolsen“ archyvo dokumentus, atitinkančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 5 punkto nustatytus reikalavimų (pažyma (Apostille) turi būti patvirtintas dokumentą išdavusios institucijos įgalioto asmens arba dokumento kopijos tikrumą patvirtinusio archyvo darbuotojo parašas, pareigos ir antspaudas); 5) prašyme nurodyta, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo pateiktuose archyvo dokumentuose nurodyta, kad F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini), todėl paprašyta pateikti dokumentus, patvirtinančius F. H. P. gimimą; 6) pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste turėjo nekilnojamąjį turtą arba darbą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo teismui pateiktuose ,,Arolsen“ archyvo dokumentuose yra nurodyta, kad S. F. (mergautinė pavardė P.), gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau pateikti dokumentai nėra patvirtinti pažyma (Apostille), o teikiami archyvo išduoti dokumentai turi būti patvirtinti pažyma (Apostille) arba legalizuoti. ,,Arolsen“ archyvas yra oficiali tarptautinė organizacija, veikianti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Dokumentus iš ,,Arolsen“ archyvo pagal Aprašo 5 punkto nuostatas tvirtina Bad Arolsen savivaldybės darbuotojai. Hagos konvencija nenumato išimties nelegalizuoti ,,Arolsen“ archyvo dokumentų. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas įrodinėja juridinę reikšmę turinčius faktus dokumentais, kurie nėra legalizuoti ar tinkamai patvirtinti ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad negali gauti legalizuotų ir tinkamai patvirtintų dokumentų, dėl ko suinteresuotas asmuo mano, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas šioje byloje yra apeiti teisės aktų reikalavimus dokumentų teikimui Migracijos departamentui, atliekant Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūrą. Migracijos departamento vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnio nuostatas, teismas iš pareiškėjo turėtų išreikalauti dokumentus iš ,,Arolsen“ archyvo, patvirtintus pagal Aprašo 5 punkto nuostatas.

Atsiliepimas

12. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas teismui taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėtą anketinių duomenų neatitikimą dėl jo prosenelės gimimo vietos. Pareiškėjas nurodė, kad jo prosenelė F. H. P. nuo seno gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Aplinkybės, kad F. H. P. santuokos sudarymo metu (duomenys neskelbtini) m. buvo (duomenys neskelbtini) gyventoja, nepatvirtina, jog ji (duomenys neskelbtini) gyveno iš seno, be to, prašyme dėl vidaus paso išdavimo F. H. P. nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) atvyko (duomenys neskelbtini) m. iš Latvijos.

13. Teismui nurodžius pateikti vertinimą, ar yra abi sąlygos pareiškėjo prosenelės pilietybei pripažinti pagal į bylą pateiktus pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bylos dokumentus pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą, suinteresuotas asmuo nurodė, kad pateikti dokumentai: 1) pareiškėjo senelė S. P. gimė (duomenys neskelbtini) (dokumentuose – ir Izraelyje), jos tėvai – A. P. ir F. H. P.; 2) prosenelis A. P. pagal pateiktus dokumentus gimė (duomenys neskelbtini), F. H. P. – (duomenys neskelbtini), t. y. negyveno Vilniuje iš seno; 3) F. H. P. 1928 m. prašyme išduoti asmens dokumentą nurodyta, kad Vilniuje ji gyvena nuo (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) namų knygoje nurodyta, kad A. P. ir F. H. P. iki 1920 m. gyveno adresu (duomenys neskelbtini); 4) duomenų apie tai, ar pareiškėjo senelės tėvai, kurie gimė (duomenys neskelbtini), gyvendami Vilniuje iki 1914 m., turėjo darbą ar nekilnojamąjį turtą, nėra, todėl jie neatitinka pirmosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo sąlygos ir negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-1409-600/2024, pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo netenkino.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prosenelė F. G. (H.) P. (mergautinė pavardė – M.), gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini) metais iš Latvijos ir tais pačiais metais ((duomenys neskelbtini) m.) susituokė su A. P., gimusiu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir turėjusiu (duomenys neskelbtini) pilietybę (F. H. P. prašymas, 1928 m. rugpjūčio 20 d., išduoti jai asmens tapatybės dokumentą, kuriame ji pati nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), atvyko iš Latvijos (duomenys neskelbtini) metais, prieš pasaulinį karą gyveno Vilniuje nuo (duomenys neskelbtini) metų, paskutinį kartą registruota remiantis asmens dokumentu (vokiečių pasas); Gyventojų migracijos kontrolės lape nurodyti duomenys apie A. P. – spaustuvininkas, gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), skiltyje „Pilietybė (pilietybę patvirtinančio dokumento pavadinimas, numeris, išdavimo data ir išdavusi įstaiga“) nurodyta „(duomenys neskelbtini)“, šeiminė padėtis – vedęs, sutuoktinė – F.-H. M., kurios tėvai – Z. R. (R.)-E. F.; įrašyti keturi vaikai – Z., gimęs (duomenys neskelbtini), M. (M.), gimęs (duomenys neskelbtini), I., gimęs (duomenys neskelbtini) ir S., gimusi (duomenys neskelbtini)). Teismas sprendė, kad pateiktų dokumentų pagrindu darytinos išvados, jog: 1) pareiškėjo prosenelė F. H. P. (M.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ką pati nurodė savo pateiktame prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą 1928 m. rugpjūčio 20 d.; 2) į (duomenys neskelbtini) ji atvyko iš Latvijos (duomenys neskelbtini) metais, tuo metu jai jau buvo 25 metai; 3) prosenelė susituokė Vilniuje (duomenys neskelbtini) metais su A. P. Teismo vertinimu, šių išvadų nepaneigia kituose į bylą pateiktuose dokumentuose nurodyti pavieniai duomenys apie pareiškėjo prosenelės gyvenimą (duomenys neskelbtini), todėl negalima išvada, kad prosenelė F. H. M. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytu reglamentavimu, pareiškėjo prosenelė iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų turėjo gyventi Lietuvoje ir turėti: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą. Į bylą pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo prosenelė ne tik augino vaikus ir buvo namų šeimininkė, bet ir turėjo teisėtą verslą, t. y. nuosavą galanterijos parduotuvę. Į bylą pateiktos namų knygų duomenys sąlygoja išvadą, kad F. H. P. buvo namų šeimininkė, tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. 3648, priede Vilniaus miesto apygardos komisaro archyviniame fonde saugomo Vilniaus miesto žydų savininkų parduotuvių ir įmonių 1941 m. sąrašo (F.R-614, ap.1, b. 432, l.28) Nr. 1073 eilutėje esantis įrašas, kad P. F. adresu (duomenys neskelbtini) turėjo galanterijos parduotuvę, be to, šiuo adresu ji ir gyveno nuo 1931 m. (minėtos pažymos priedas (duomenys neskelbtini) 1931 m. sausio 21 d. – 1940 m. vasario 17 d. namų knygos įrašai).

17. Teismas konstatavo, kad aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog F. H. P. atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytas sąlygas, vertinant, kas buvo laikomi Lietuvos piliečiais: „1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą. Pareiškėjo prosenelės prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą nurodyta aplinkybė, jog paskutinį kartą ji buvo registruota remiantis asmens dokumentu – vokiečių pasu, sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad prosenelė gyveno svetimšalio statusu, dėl ko, nesant duomenų apie gyvenimą Lietuvoje nuo seno (nuo gimimo), jai taikytinas 10 metų gyvenimo Lietuvoje iki 1914 metų reikalavimas.

18. Teismas sprendė, kad kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir motyvai nekeičia teismo padarytų išvadų. Teismas atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjo atstovės papildomai pateikti įrodymai – Lietuvos Ministrų kabineto 1940 m. balandžio 18 d. protokolo ištraukos kopija, kurioje nurodyta, kad buvo patvirtintas Pasų įstatų 9 paragrafas, kuriuo nustatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie įrodo turėję gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d., 1939 m. spalio 27 d., ir gyvenę 5 metų laiką Vilniaus miete ar jo srityje tarp 1920 m. liepos 12 d. ir 1939 m. spalio 27 d., nesąlygoja išvados, kad F. H. P. buvo laikoma turinti Lietuvos pilietybę, nes Lietuvos taikos su Rusija sutarties 6 straipsnyje įtvirtinta formuluotė taip pat nurodė, kad Lietuvos Valstybės piliečiais pripažįstami asmenys, kurie iki 1914 metų išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius 10 metų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad F. H. P. (M.) brolis D. M. buvo palaidotas (duomenys neskelbtini), nesant jokių kitų duomenų apie F. H. M. tėvų R. E. Z. T. gyvenimą Vilniuje, bei pačiai pareiškėjo prosenelei nurodant, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini) atvyko tik (duomenys neskelbtini) metais, nesąlygoja kitokios teismo išvados.

19. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su Migracijos departamento vertinimu, jog pateikti duomenys nepatvirtina pirmosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo sąlygos, todėl F. H. P. ir S. P. negalėjo būti laikomos Lietuvos pilietėmis (CPK 178 straipsnis). Vertindamas pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo senelės S. P., teismas nurodė, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (kai kur jos gimimo data įrašyta romėniškais skaičiais ir dėl žmogiškos klaidos galimai buvo nurodyta ne „IX“, o „XI“ , kas reiškia skaičių „11“, tačiau analizuojant bendrai pateiktus archyvų ir kitus dokumentus darytina išvada, kad pareiškėjo senelė S. gimė (duomenys neskelbtini) (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai). Vertinant, ar S. P. iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) valstybę bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, atkreipiamas dėmesys į tai, kad S. P. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pilietybę turinčio tėvo ir motinos, kuriai pagal teismo sprendime nustatytas aplinkybes nenustatyta sąlyga dėl Lietuvos Valstybės pilietybės turėjimo; pagal Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento 1938 m. gegužės 10 d. aplinkraščių B dalies 11 paragrafe (10-12 psl.) „Bendri paaiškinimai Lietuvos pilietybėn priėmimo (natūralizacijos) reikalu“ nustatytą tvarką duomenų dėl pilietybės įgijimo (suteikimo) taip pat nėra.

III. Apeliacinio skundo argumentai

20. Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. V. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė S. P., gimusi (duomenys neskelbtini) ir prosenelė F. H. P., gimusi (duomenys neskelbtini), bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas klaidingai įvertino teisinį reguliavimą dėl pareiškėjo prosenelės ir senelės pilietybės, neteisingai interpretavo pateiktus faktus ir dokumentus ir priimdamas sprendimą darė išvadą ne dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo, bet dėl to, jog nėra pagrindo nesutikti su Migracijos departamento vertinimu, kad pateikti duomenys nepatvirtina pirmosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo sąlygos, todėl F. H. P. ir S. P. negalėjo būti laikomos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos pilietėmis.

20.2. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens ginčo dėl pareiškėjo suinteresuotam asmeniui pateiktų dokumentų, patvirtinančių jo senelės tremtį, formos. Migracijos departamentas nepagrįstai reikalauja, kad S. P. tremtį ir išvykimą iš Lietuvos iki 1991 m. patvirtinančios ,,Arolsen“ Archyvo išduotų dokumentų kopijos būtų tvirtinamos pažyma (Apostille). Pareiškėjui neaišku, kuriuos dokumentus jis turėtų tvirtinti pažyma (Apostille) ir kokios valstybės pažyma (Apostille) galėtų patvirtinti karo ir pokario metais Vokietijoje, Miunchene surašytą perkeltųjų asmenų kortelę, Vilniaus geto kalinio kortelę ir Tarptautinio nacių persekiojimo centro „Arolsen Archives“ išduotų archyvinių dokumentų kopijas. Šie dokumentai nelaikytini oficialiaisiais dokumentais, kurie galėtų būti tvirtinami pažyma (Apostille) ir nepatenka į Hagos konvencijos taikymo sritį. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis nenustato reikalavimo, kad prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi būti pridedami tik oficialieji dokumentai, kurie gali, o vadinasi ir turi, būti patvirtinti pažyma (Apostille).

20.3. Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, nebuvo objektyvus, suteikė išimtinę reikšmę antraeiliams šalutiniuose dokumentuose nurodomiems paskiriems duomenims, kuriais paneigiami oficialiuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys. Teismas išimtinę reikšmę suteikė tik tiems įrodymams, kurie prieštarauja pareiškėjo prašomoms nustatyti aplinkybėms, tačiau nepagrindė, kodėl oficialiuose metrikų apie santuokos sudarymą dokumentuose esančius duomenis laiko nesvarbiais palyginti su dvidešimtmečiu vėliau paprastame prašyme gauti asmens dokumentą nurodytais nepatikrintais duomenimis, ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo prosenelės F. H. P. gimimą ar gyvenimą (duomenys neskelbtini), tačiau teismas padarė išvadą, jog nepagrįsta, kad pareiškėjo prosenelė F. H. M. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini).

20.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Vilniaus m. ir jo srities įvedamąjį įstatymą, pagal kurį piliečiu buvo laikomas asmuo, kuris Vilniaus m. ar jo srityje iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bent kurį laiką turėjo gyvenamąją vietą, nekilnojamojo turto ir darbą, 1920 m. rugpjūčio 6 d. – 1939 m. spalio 27 d. gyveno čia ne mažiau kaip 5 metus (Vilniaus m. ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės Žinios, 1940, Nr. 703, p. 333). Taip pat teismas netinkamai taikė ir aiškino Pasų įstatų pakeitimus. Į bylą pateiktoje Lietuvos Ministrų kabineto protokolų byloje esančio 1940 m. balandžio 18 d. protokolo ištraukos kopijoje nurodyta, kad buvo patvirtintas Pasų įstatų 9 paragrafas, kuriuo nustatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie įrodo turėję gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d., 1939 m. spalio 27 d., ir gyvenę 5 metų laiką Vilniaus miete ar jo srityje

20.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos Ministrų kabineto protokolų byloje esančio 1940 m. balandžio 18 d. protokolo ištraukos kopija, kurioje nurodyta, kad buvo patvirtintas Pasų įstatų 9 paragrafas, nesąlygoja išvados, kad F. H. P. buvo laikoma turinti Lietuvos pilietybę, nes Lietuvos taikos su Rusija sutarties 6 straipsnyje įtvirtinta formuluotė taip pat nurodė, kad Lietuvos valstybės piliečiais pripažįstami asmenys, kurie iki 1914 metų išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius 10 metų. Pareiškėjo nuomone, yra priešingai. Būtent nurodyti teisės aktų pakeitimai padarė išimtį nebereikalaudami iš Vilniaus miesto ir srities gyventojų įrodyti, jog iki 1914 metų jie išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius 10 metų. tarp 1920 m. liepos 12 d. ir 1939 m. spalio 27 d.

20.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjo prosenelės prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą nurodyta aplinkybė, jog paskutinį kartą ji buvo registruota remiantis asmens dokumentu – vokiečių pasu, sąlygoja labiau tikėtiną tai, kad prosenelė gyveno svetimšalio statusu, dėl ko, nesant duomenų apie gyvenimą Lietuvoje nuo seno (nuo gimimo), jai taikytinas 10 metų gyvenimo iki 1914 metų reikalavimas. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo prosenelės tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje ir ji pati visuomet Lietuvoje gyveno, ką įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai apie jos brolio gimimą ir mirtį, jos pačios gyvenimą ir darbą Vilniaus mieste. 10 metų gyvenimo cenzas jai nebuvo taikomas pagal nurodytų teisės aktų pakeitimus, suteikiant pilietybę Vilniaus ir jo srities gyventojams. Vadinamiesiems „svetimšaliams“ asmenys, gyvenę Vilniuje ir jo krašte, buvo priskiriami ne pagal turėtą asmens dokumentą, o pagal tai, ar atvyko į (duomenys neskelbtini) ir jo kraštą po 1920 m. iš kitų vietų.

21. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.

24. Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

25. Iš (duomenys neskelbtini) valstybės Vidaus reikalų ministerijos išduoto gimimo liudijimo matyti, kad pareiškėjo tėvo vardas – A., o A. O. motina – S. O. (e. t. 1, b. l. 58). (duomenys neskelbtini) gyventojų registro duomenų išrašas patvirtina, kad S. O. tėvas – A., motina – F.

26. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. (P1-3581)P2-6032 nurodyta, kad Vilniaus žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) susituokė L. A. P., G. sūnus (26 metų), ir F. G. M., Z. duktė (25 metų) (e. t. 1, b. l. 29).

27. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. gegužės 29 d. pateiktoje santuokos įrašo kopijoje nurodyta, kad įraše, įrašytame 304 numeriu, nurodyta, kad susituokė „mergina (duomenys neskelbtini) m. gyventoja F.G. M., Z.“ (e. t. 1, b. l. 32).

28. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2022 m. lapkričio 17 d. pažymoje Nr. (P1-7863)P2-12441 nurodyta, kad Vilniaus žydų bendruomenės metrikų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) gimė A. (A.) ir F. H. (F. H.) iki santuokos M. (M.) P. duktė vardu S..

29. Iš Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) 1927 m. birželio 18 d. – 1929 m. sausio 24 d. namų knygoje (eilutė Nr. 189) esančio įrašo matyti, kad čia gyveno F. H. P., Z.o ir R.-E. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), gimimo vieta nenurodyta, ištekėjusi; eilutėje 193 įrašyta S., A. ir F. H. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), netekėjusi; iš (duomenys neskelbtini), 1931 m. sausio 21 d. – 1940 m. vasario 7 d. namų knygoje esančių įrašų (eil. Nr. 14) matyti, kad, čia gyveno F. H. P., Z. ir R. E. F. duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), užsiima namais, atvyko iš (duomenys neskelbtini), atvykimo data – 1934 m. liepos 3 d.

30. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. 3648, priede Vilniaus miesto apygardos komisaro archyviniame fonde saugomo Vilniaus miesto žydų savininkų parduotuvių ir įmonių 1941 m. (F.R-614, ap.1, b. 432, l.28) sąrašo Nr. 1073 eilutėje nurodyta, kad P. F. adresu (duomenys neskelbtini) turėjo galanterijos parduotuvę. Šiuo adresu ji ir gyveno nuo 1931 m. (minėtos pažymos priedas (duomenys neskelbtini) 1931 m. sausio 21 d. – 1940 m. vasario 17 d. namų knygos įrašai).

31. F. H. P. 2028 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo nurodoma, kad jos gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), gimimo data – (duomenys neskelbtini), profesija – namų šeimininkė, nuo (duomenys neskelbtini) metų iki pasaulinio karo ji gyveno Vilniuje, atvyko į (duomenys neskelbtini) iš Latvijos, paskutinį kartą registruota remiantis asmens dokumentu – vokiečių pasu 1919 m. (duomenys neskelbtini). Vyriausybės komisariato spaude nurodoma, kad išrašytas asmens dokumentas (duomenys neskelbtini), remiantis 1920 m. sausio 20 d. įstatymo ... /neįskaitoma/ str., Dekretas Nr. 56, p. 3761, 1928 m. rugpjūčio 22 d. (e. t. 1, b. l. 102–103).

32. Gyventojų migracijos kontrolės registro 2272/30-5 lentelėje įrašyta, kad F. H., mergautinė pavardė M., gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir A., gimęs (duomenys neskelbtini), pilietybė – (duomenys neskelbtini), susituokę, turėjo 4 vaikus, kurie visi gimę Vilniuje – Z. (gimęs (duomenys neskelbtini)), M. (gimęs (duomenys neskelbtini)), I. (gimęs (duomenys neskelbtini)) ir S. (gimusi (duomenys neskelbtini)), nurodyti gyvenamieji adresai ir datos (e. t. 1, b. l. 105).

33. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. liepos 12 d. pažymoje Nr. (P1-4829)P2-7724 užfiksuota, kad Vilniaus žydų bendruomenės mirties aktų įrašų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė 6 metų amžiaus D. M., Z. sūnus (e. b. t. 1, b. l. 10).

34. Miuncheno perkeltųjų asmenų priežiūros įstaigos pažymėjime, išduotame 1955 m. kovo 20 d., nurodyta, jog S. P., gimusi (duomenys neskelbtini) lapkričio 11 d., gimimo vieta (duomenys neskelbtini), paskutinė gyvenamoji vieta prieš įkalinimą koncentracijos stovykloje – (duomenys neskelbtini), pilietybė įkalinimo metu – (duomenys neskelbtini) / be pilietybės / (duomenys neskelbtini), buvo areštuota 1941 m. rugsėjį, Vilniaus gete išbuvo nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rugsėjo, vėliau gavo leidimą gyventi Perkeltųjų asmenų stovykloje, kur po išlaisvinimo Lenkijoje 1945 m. spalio mėn. išvyko gyventi į Palestiną (e. t. 1, b. l. 19).

35. „Arolsen“ archyvas taip pat pateikė Sekimo dokumento (T/D Tracking Document) 421 728 patvirtintą kopiją, kurioje įrašyti duomenys, kad S. P., A. ir F., mergautine pavarde M., duktė, gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)/ (pavardė ištekėjus – F.) 1941 m. 09 – 1943.09.11 buvo kalinama Vilniaus gete (e. t. 1, b. l. 13).

36. Šiame kontekste pareiškėjas (apeliantas), pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jo senelė S. P., gimusi (duomenys neskelbtini), prieš išvykdama į (duomenys neskelbtini) valstybę, ir prosenelė F. H. P., gimusi (duomenys neskelbtini), bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; bei, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimas dėl minėtų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmestas, kelia klausimus dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, aiškinimo ir taikymo, dėl teismo išvadų dėl pareiškėjo prosenelės ir senelės teisinio statuso, buvusio pagal Lietuvos pilietybės teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., (ne)pagrįstumo bei dėl įrodymų vertinimo.

Dėl įrodymų vertinimo

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, suteikė išimtinę reikšmę antraeiliams šalutiniuose dokumentuose nurodomiems paskiriems duomenims, kuriais paneigiami oficialiuose rašytiniuose įrodymuose esantys duomenys – nepagrįstai įrašuose apie pareiškėjo prosenelės santuoką (duomenys neskelbtini) Vilniaus žydų bendruomenės metrikų knygoje esančius duomenis apie jos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) bei jos atvykimą iš (duomenys neskelbtini) teismas laikė antraeiliais ir jais nesivadovavo, palyginti su 1928 m. rugpjūčio 20 d. prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą esančiais duomenimis, kuriuos F. H. P. pati po gero dvidešimtmečio nurodė ir kurių niekas netikrino, t. y. kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, jog byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo prosenelės F. H. P. gimimą ar gyvenimą (duomenys neskelbtini), todėl, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, jog negalima išvada, kad F. H. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepagrindžia pareiškėjo teiginių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo netinkamumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų dokumentų visumą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai, visapusiškai įvertino bei išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai pripažino, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjo prosenelė F. H. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas analizavo byloje pateiktus įrodymus, atskleidė jų turinį, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės visų įrodymų kontekste, t. y. atliko įrodymų tyrimą ir, remdamasis įrodymų visuma, šalindamas jų tarpusavio prieštaravimus, padarė teisiškai motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kurių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia.

39. Byloje nepateiktas pareiškėjos prosenelės F. H. P. gimimo liudijimas, taip pat byloje nėra kitų oficialių dokumentų apie pareiškėjo prosenelės gimimo vietą, taigi, vieninteliai byloje esantys duomenys apie pareiškėjo prosenelės F. H. P. gimimo vietą yra jos pačios 1928 m. rugpjūčio 20 d. prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą nurodyti duomenys, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, šie duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir byloje nepaneigti, todėl byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti kitaip. Byloje nėra pakankamų duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, jog pareiškėjo prosenelės tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje. Visiškai nepagrįstas įrodymais apeliacinio skundo teiginys, jog F. H. P. tėvai iš seno gyveno (duomenys neskelbtini), ten gimė jos brolis, nes apie šias aplinkybes įrodymų byloje nėra. Vien Vilniaus žydų bendruomenės mirties aktų įrašų knygoje esantis įrašas, kad (duomenys neskelbtini) mirė 6 metų amžiaus D. M., Z.o sūnus, nėra pakankamas spręsti, jog pareiškėjo prosenelės tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje, ar juo labiau (duomenys neskelbtini). Vertintina ir tai, kad pati pareiškėjo prosenelė prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą nurodė gimusi (duomenys neskelbtini). Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip reikšmingą įvertino aplinkybę, kurią apie save dokumentuose įrašė pats asmuo, t. y. pareiškėjo prosenelė. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad pareiškėjo prosenelės tėvai vykdė prekybą (duomenys neskelbtini), kas leidžia spręsti, jog pareiškėjo prosenelės tėvai, vykdydami prekybą, keliaudavo tarp Lietuvos ir Latvijos. Kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad jo prosenelės gimimo vieta (duomenys neskelbtini) galėjo būti nurodyta tik dėl to, kad tais laikais moterys, siekdamos gauti geresnes medicinos paslaugas, iš Lietuvos mažų miestelių važiuodavo gimdyti į didesnius miestus ir neatmestina, jog ir F. H. P. motina galėjo iš (duomenys neskelbtini) važiuoti gimdyti vaiko į Rygą, kuri, pareiškėjo teigimu, geografiškai yra arčiausiai nutolęs nuo (duomenys neskelbtini) didelis miestas. Akivaizdu, kad Ryga nėra geografiškai artimiausiu atstumu nuo (duomenys neskelbtini) esantis didesnis miestas; Vilnius yra ženkliai arčiau; nurodyti teiginiai grindžiami prielaidomis, nepatvirtinančiomis buvusios asmenų gyvenamosios / gimimo vietos.

40. Bylos duomenys apie vietovę, kurioje pareiškėjo prosenelė F. H. P. gyveno po gimimo ir iš kurios ji (duomenys neskelbtini) m. atvyko į (duomenys neskelbtini), yra prieštaringi. Vilniaus žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė L. A. P., G. sūnus (26 metų), ir F. G. M., Z. duktė (25 metų). Nors Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2023 m. gegužės 29 d. pateiktoje santuokos įrašo kopijoje nurodyta, kad įrašas įrašytas 304 numeriu, jame nurodyta, jog susituokė „mergina (duomenys neskelbtini) m. gyventoja F.G. M., Z.“, tačiau F. H. P. 1928 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo nurodoma, kad jos gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), gimimo data – (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) metų iki pasaulinio karo ji gyveno Vilniuje, atvyko į (duomenys neskelbtini) iš Latvijos, paskutinį kartą registruota remiantis asmens dokumentu – vokiečių pasu 1919 m. Duomenų (išskyrus minėta 304 santuokos įrašą), kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. iki (duomenys neskelbtini) m. gyveno ar dirbo Lietuvoje ((duomenys neskelbtini) ar kt.), nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėti byloje esantys netiesioginiai įrodymai turi vientisą nuoseklų ryšį ir teikia pagrindą pagrįstam įsitikinimui, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) ji atvyko iš Latvijos (duomenys neskelbtini) metais, o šių išvadų nepaneigia kituose į bylą pateiktuose dokumentuose nurodyti pavieniai duomenys apie prosenelės gyvenimą (duomenys neskelbtini), todėl negalima išvada, kad prosenelė F. H. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodomąją reikšmę šiuo aspektu suteikė paties asmens nurodytiems duomenims apie save, o ne įrašams metrikų knygoje, kurioje atliktas ne gimimo, o santuokos sudarymo fakto fiksavimas; be to, teismas pagrįstai išvadas darė iš visos bylos medžiagos visumos, šalindamas duomenų tarpusavio prieštaravimus.

41. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).

42. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartą byloje pateiktų įrodymų visumą, pripažintina, kad teismas, laikydamasis pirmiau aptartų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Tai, kad pareiškėjas turimus duomenis siekia įvertinti kitaip, sau palankiai, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar proceso teisės normas.

43. Atsižvelgiant į paminėtą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga sudaro pagrindą pripažinti, jog negalima išvada, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. atvyko į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, didžiąja dalimi grindžiami kitokiu, nei atliko teismas, tų pačių duomenų įvertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

Dėl (ne)pripažinimo asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog F. H. P. atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytas sąlygas, vertinant, kas buvo laikomi Lietuvos piliečiais, todėl F. H. P. negalėjo būti laikoma 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos piliete. Teismas argumentavo, kad, nesant duomenų apie F. H. P. gyvenimą Lietuvoje nuo seno, taip pat nesant duomenų apie jos tėvų gyvenimą Vilniuje, vertinant pačios F. H. P. prašyme gauti asmens tapatybės dokumentą nurodytas aplinkybes, kad paskutinį kartą ji buvo registruota remiantis asmens dokumentu – vokiečių pasu, kas sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad prosenelė gyveno svetimšalio statusu, jai taikytinas 10 metų gyvenimo iki 1914 metų reikalavimas, kurio F. H. P., vertinant minėtame prašyme pačios F. H. P. nurodytas aplinkybes, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini) atvyko tik (duomenys neskelbtini) metais, taip pat neatitinka. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad S. P. iki 1940 m. birželio15 d. Lietuvos pilietybės neturėjo, nes gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pilietybę turinčio tėvo ir motinos, kuriai pagal teismo nustatytas aplinkybes nenustatyta sąlyga dėl Lietuvos valstybės pilietybės turėjimo, šeimoje, o pagal Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento 1938 m. gegužės 10 d. aplinkraščių B dalies 11 paragrafe (10-12 psl.) „Bendri paaiškinimai Lietuvos pilietybėn priėmimo (natūralizacijos) reikalu“ nustatytą tvarką duomenų dėl pilietybės įgijimo (suteikimo) taip pat nėra.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. bei senelė S. P. negali būti laikomos asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę, todėl, pareiškėjo nuomone, jo pareiškimas turėjo būti patenkintas. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai aiškino 1940 m. gegužės 3 d. priimtą Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimą, kuriuo nebereikalaujama iš Vilniaus miesto ir srities gyventojų įrodyti, jog iki 1914 metų jie išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius 10 metų, todėl, vadovaujantis 1940 m. gegužės 3 d. priimtu Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimu, F. H. P. kaip Vilniaus gyventojai suteikiant pilietybę, 10 metų gyvenimo cenzas nebuvo taikomas. Pareiškėjo teigimu, atitinkamai buvo pakeisti ir Pasų įstatai – iš į bylą pateiktos Lietuvos Ministrų kabineto 1940 m. balandžio 18 d. protokolo ištraukos kopijos matyti, kad buvo patvirtintas Pasų įstatų 9 paragrafas, kuriuo nustatyta, kad „pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie įrodo turėję gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d., 1939 m. spalio 27 d., ir gyvenę 5 metų laiką Vilniaus mieste ar jo srityje tarp 1920 m. liepos 12 d. ir 1939 m. spalio 27 d. Be to, pareiškėjo teigimu, jo prosenelės tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje ir ji pati visuomet Lietuvoje gyveno, ką įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai apie jos brolio gimimą ir mirtį, jos pačios gyvenimą ir darbą Vilniaus mieste, o vadinamiesiems „svetimšaliams“ asmenys, gyvenę Vilniuje ir jo krašte, buvo priskiriami ne pagal turėtą asmens dokumentą, o pagal tai, ar atvyko į (duomenys neskelbtini) ir jo kraštą po 1920 m. iš kitų vietų.

46. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su paminėtais apeliacinio skundo argumentais ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar F. H. P. ir S. P. gali būti laikomos asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę, iš dalies netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus reglamentavusius tarpukario teisės aktus. Vis dėlto, nepaisant to, pirmosios instancijos teismo išvados, kad F. H. P. ir S. P. negali būti laikomos asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę, yra teisingos.

47. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – PĮ) (PĮ 1 straipsnis).

48. Pagal PĮ 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (PĮ 2 straipsnio 10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (PĮ 2 straipsnio 17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (PĮ 2 straipsnio 7 dalis).

49. Pagal PĮ 5 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal PĮ 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (PĮ 9 straipsnio 1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai.

50. Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

51. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl F. H. P. turėtos pilietybės laikotarpiu iki 1920 m. liepos 12 d., taikytinas 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Tuo tarpu, sprendžiant, ar pareiškėjo prosenelė F. H. P. nuo 1920 m. liepos 12 d. iki 1940 m. birželio 15 d. gali būti laikoma asmeniu, turėjusiu Lietuvos pilietybę, taikytini 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis ir 1940 m. gegužės 3 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas. Specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.

52. 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę buvo nurodyta, kas laikomi Lietuvos piliečiais: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

53. Nagrinėjamoje byloje aktualaus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“

54. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“

55. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo pareiškime išdėstyta pozicija, kad archyviniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia padaryti išvadą, jog S. P. motina F. H. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietė pagal 1919 m. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai, jog F. H. P. atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytas sąlygas, vertinant, kas buvo laikomi Lietuvos piliečiais, t. y. pagrįstai sprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog F. H. P. yra asmuo, kurio tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kad ji pati visuomet Lietuvoje gyveno, bei kad iki 1914 m. F. H. P. ne mažiau 10 m. gyveno Lietuvoje ir turėjo nekilnojamąjį turtą arba darbą. Kaip jau buvo pasisakyta, byloje nėra pakankamų duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, jog pareiškėjo prosenelės tėvai nuo seno gyveno Lietuvoje, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai teikia pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo prosenelė F. H. P. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) atvyko iš Latvijos (duomenys neskelbtini) metais; šių išvadų nepaneigia kituose į bylą pateiktuose dokumentuose nurodyti pavieniai duomenys apie prosenelės gyvenimą (duomenys neskelbtini). Taigi, byloje nėra pakankamų duomenų, kad pareiškėjo prosenelė (ar jos tėvai) visuomet Lietuvoje gyveno.

56. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: 1) šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais; 2) šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

57. Minėta, 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę buvo nurodyta, kas laikomi Lietuvos piliečiais: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: arba a) nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba b) nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais; 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija 6 straipsnyje buvo išskirtos keturios kategorijos asmenų, kurie laikomi Lietuvos piliečiais: asmenys, kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje; asmenys, kurie buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje; asmenys, kurie iki 1914 metų gyveno Lietuvoje ne mažiau kaip pastaruosius dešimt metų ir turėjo nuolatinį darbą; asmenys, priklausantys aukščiau nurodytoms asmenų kategorijoms, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečiosios valstybės teritorijoje ir nėra įgiję tos valstybės pilietybės natūralizavimo būdu.

58. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo prosenelė neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos – t. y. F. H. P. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną negalėjo būti laikoma Lietuvos piliete. Tokia išvada darytina, nes byloje konstatuota, kad neįrodyta, jog F. H. P. tėvai iš seno Lietuvoje gyveno; neįrodyta, kad pati F. H. P. Lietuvoje gyveno visuomet; byloje daroma išvada, kad pastaroji Lietuvoje gyveno tik nuo (duomenys neskelbtini) metų; byloje duomenų, kad F. H. P. tėvai buvo Lietuvos piliečiai taip pat nėra. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad F. H. P. iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą arba nuolatinį darbą – byloje esantys duomenys patvirtina tik F. H. P. gyvenimą Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini) m. ir turėtą darbą 1941 m., duomenų apie F. H. P. turėtą darbą iki 2014 metų byloje taip pat nėra. Iš to išplaukia, kad pareiškėjo prosenelė pagal pirmiau nurodytą specialųjį įstatymą nebuvo laikoma Lietuvos piliete.

59. Tačiau, kaip minėta pirmiau, 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“ Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, priėmus šį pakeitimą, nebebuvo reikalaujama įrodyti, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; nustatytos reikalingos sąlygos – iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką Vilniaus mieste ar jo srityje turėti: 1) gyvenamąją vietą ir 2) nekilnojamąjį turtą arba darbą; ir 3) tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyventi toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei asmenys 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Taigi, byloje konstatuota aplinkybė, kad F. H. P. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną negalėjo būti laikoma Lietuvos piliete, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, sprendžiant dėl to, ar F. H. P. gali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę pagal 1940 m. gegužės 3 d. priimtą Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimą, nes toks reikalavimas minėtame teisės akte nenustatytas.

60. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prosenelė F. H. P. neatitiko 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatytos sąlygos ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėti Vilniaus mieste ar jo srityje nekilnojamąjį turtą arba darbą, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prosenelės iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje turėtą nekilnojamąjį turtą ar darbą; tokie duomenys byloje yra tik apie vėlesnius laikotarpius (duomenys apie 1941 m. turėtą parduotuvę).

61. Atsižvelgiant į paminėtą, nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar pareiškėjo prosenelė F. H. P. gali būti laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę, nepagrįstai netaikė 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo, tačiau iš esmės teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo prosenelė F. H. P. negali būti laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę. Be to, spręstina, jog, atsižvelgiant į 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“, nesant duomenų, jog pareiškėjo prosenelės sutuoktinis A. P. buvo Lietuvos pilietis, bei šioje byloje konstatavus, jog F. H. P. negali būti laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę, nesant kitų duomenų apie pilietybės įgijimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad S. P. negali būti laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos pilietybę.

62. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai dėl Pasų įstatų pakeitimo, t. y. jog 1940 m. balandžio 18 d. buvo patvirtintas Pasų įstatų 9 paragrafas, kuriuo nustatyta, kad „pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie įrodo turėję gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d., 1939 m. spalio 27 d., ir gyvenę 5 metų laiką Vilniaus miete ar jo srityje tarp 1920 m. liepos 12 d. ir 1939 m. spalio 27 d.“, nes, kaip matyti iš 1940 m. balandžio 18 d. Ministrų Tarybos posėdžio protokolo, Pasų įstatų 9 paragrafe buvo patvirtintos 2 sąlygos, kurioms esant išduodami pasai Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, t. y. be pareiškėjo nurodytos sąlygos dėl gyvenamosios vietos, buvo įtvirtinta ir sąlyga įrodyti kitus pilietybei įrodyti dalykus, numatytus Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje, taigi, ir pagal minėtą Pasų įstatų pakeitimą buvo privalu įrodyti ne tik gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d., 1939 m. spalio 27 d., ir gyventą 5 metų laiką Vilniaus miete ar jo srityje tarp 1920 m. liepos 12 d. ir 1939 m. spalio 27 d., bet ir esant kitas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nurodytas sąlygas.

63. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog F. H. P. ir S. P. negali būti laikomos asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę. Nurodytos teismo išvados atitinka teisinio reglamentavimo turinį, o apeliacinio skundo argumentais nebuvo paneigtos nei teismo nustatytos faktinės aplinkybės, nei buvusio teisinio reglamentavimo pagrindu reikalautų sąlygų pripažinti pareiškėjo prosenelę ir senelę pilietėmis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvimas.

Dėl procesinės bylos baigties

64. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, nors iš dalies ir netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos pilietybės atkūrimą, t. y. nepagrįstai, spręsdamas dėl F. H. pilietybės, netaikė 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo, tačiau, priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą ir pagrįstai sprendė, kad F. H. P. ir S. P. negali būti laikomos asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos pilietybę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Dėl paminėto, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

65. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens ginčo dėl pareiškėjo suinteresuotam asmeniui pateiktų dokumentų, patvirtinančių jo senelės tremtį, formos, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tiek, kiek aktualu šioje byloje sprendžiamam klausimui išspręsti, dėl minėtų dokumentų patikimumo nėra pagrindo abejoti, nes byloje yra pateikti ir duomenys, kad ,,Arolesn“ archyvas tiesiogiai Migracijos departamentui persiuntė dokumentus, dėl kurių formos kilo ginčas. Pažymėtina, kad Migracijos departamento sprendimai skundžiami įstatymo nustatyta tvarka.

66. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

67. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį, nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Atsižvelgiant į CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatas, bei tai, kad nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo byloje neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisakoma.

68. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjo A. V. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-1409-600/2024, palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Latvelė