Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovui O. V. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo ir pagal atsakovo O. V. priešieškinį ieškovei E. R., atsakovams gyvenamųjų namų ir kitų pastatų savininkų bendrijai „Svajonių kranto gyvenvietė“, V. M., R. M. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, įpareigojimo nustatymo ir leidimo išdavimo, tretieji asmenys byloje akcinė bendrovė „Swedbank“, Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrius, akcinė bendrovė „Klaipėdos vanduo“, V. R., Z. V., O. G., N. ir A. T., R. P., A. P., N. K., V. M., N. R., A. T., A. ir D. K., E. S., A. D., A. M., V. S., G. P., I. B.-K., D. K., A. K., M. P., A. I., K. I., I. U., R. K., R. A., D. A., E. I., R. Č., Š. Č., A. B., K. S., J. S., D. G., K. G., U. G., K. K., T. K., M. K., V. K., L. J., A. K., S. K., M. J., I. M., Š. V., J. A., J. A., E. Ž., M. D., R. L., V. K., G. Ž., R. B., A. P., E. Ž., M. K., S. B., A. B., S. G., M. B., J. K., A. S., V. R., A. R., R. ir R. B., T. R., V. Š., Z. G., A. G., J. D., A. D., M. K., L. J., I. S., V. S., E. S., R. B., V. S., uždaroji akcinė bendrovė „Dvaro keliai“, A. Z., K. T., A. M., V. B., uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Marine Spedition“, A. M., I. M., A. M., K. R., V. B., Ž. P., I. Š., M. V., O. P., V. P., I. I., S. ir R. P., M. A., A. B.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

16. Teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovė ir apeliantas, jų atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išspręstas bendraturčių nesutarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei netenkintas atsakovo O. V. (toliau – apeliantas) reikalavimas įpareigoti išduoti atsakovui prisijungimo sąlygas nuovažos teisės aktų nustatyta tvarka suprojektavimui ir įsirengimui, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Faktinės bylos aplinkybės

19. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1000/2100 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Apeliantui nuosavybės teise priklauso 1100/2100 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype pastatytas dviejų butų gyvenamasis namas, ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2, o apeliantui – butas Nr. 1. Ieškovė žemės sklypo dalį ir butą nuosavybės teise įgijo pagal 2008 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad ieškovė atskirai naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B (818 kv. m), ir bendrai – dalimi, plane žymima indeksu C. Apeliantas žemės sklypo dalį ir butą nuosavybės teise įgijo pagal 2008 m. gegužės 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad atsakovas atskirai naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A (918 kv. m), ir bendrai – dalimi, plane žymima indeksu C.

20. 2022 m. kovo 18 d. ieškovė iš apelianto gavo el. laišką, kuriuo buvo informuota, kad nuo 2022 m. birželio 1 d. bus tveriama tvora tarp garažų, todėl ieškovė turi įsirengti savo įvažiavimą. 2022 m. balandžio 19 d. trečiasis asmuo V. R. pateikė pasiūlymą apeliantui patvirtinti pas notarą kelio servitutą. Nurodė, jog su tvoros įrengimu nesutinka, kadangi praras galimybę įvažiuoti į savo garažą, kaip numatyta žemės sklypo plane. Atkreipė dėmesį, jog įvažiavimas į kiemą prie abiejų butų ir į garažus yra iš (duomenys neskelbtini) g. 2022 m. balandžio 20 d. apeliantas pateikė atsakymą, jog nustatyti jiems servitutą nėra tikslinga, kadangi sutartyje ir plane nėra jokio bendro įvažiavimo ir jo naudojimo. 2022 m. gegužės 1 d. ir 2022 m. gegužės 13 d. trečiasis asmuo V. R. pateikė pasiūlymus apeliantui – atnaujintą žemės sklypo naudojimo tvarkos planą – ir pasiūlė jį suderinti, tačiau apeliantas 2022 m. gegužės 16 d. el. laišku nurodė, kad jiems nėra tikslinga prarasti savo žemės dalį ir nuolat spręsti problemas dėl automobilių užstatymo.

21. Taip pat nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra įrengta (duomenys neskelbtini) g., nuosavybės teise priklauso V. M. ir R. M.. 2014 m. rugsėjo 19 d. panaudos sutarties pagrindu žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valdo, naudoja ir prižiūri GNSB „Svajonių kranto gyvenvietė“. Panaudos sutarties 5 punktu susitarta, jog panaudos sutartis sudaroma su teise panaudos gavėjui leisti naudotis turtu bendrijos teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams. Panaudos sutarties 8 punktu susitarta, jog panaudos davėjas šia sutartimi paskiria panaudos gavėją turto valdytoju ir perleidžia panaudos gavėjui visas savo kaip turto savininko teises ir pareigas, susijusias su tinkamu turto valdymu (ne disponavimu), įskaitant, bet neapsiribojant, teisę reikalauti iš turto naudotojų atlyginti turto valdymo, naudojimo, išlaikymo ir priežiūros išlaidas. Panaudos davėjas pasilieka sau teisę netrukdomai vykdyti gyvenamųjų namų kvartalo plėtrą į jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, tuo tikslu keisti žemės sklypų paskirtį, dalyti, vykdyti bet kokius statybos darbus, tiesti komunikacijas, nustatyti servitutus ar atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo

22. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.

23. Bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą (bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo), taip pat bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas (teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir pareigą jį išlaikyti, teisę didinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį, pirmumo teise pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės) reglamentuoja CK 4.75–4.81 straipsniai.

24. Teismas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką nustato tik bendraturčiams nesusitarus (CK 4.75 straipsnis 1 dalis) ir, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019).

25. Keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

26. Nurodytas teisinis reglamentavimas bei kasacinio teismo formuojama nuosekli praktika suponuoja išvadą, kad nustatyta nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarka gali būti keičiama ir vien faktas, jog žemės sklypas naudojamas pagal tam tikrą naudojimosi tvarką ilgą laiką, savaime nėra pakankamas atmesti reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo. Ilgalaikis nusistovėjusios ar sutartos naudojimosi tvarkos buvimas yra tik viena iš aplinkybių, kuri turi būti įvertinta bendrame visų reikšmingų argumentų kontekste, atsižvelgiant į pirmiau aptartus įstatyme įtvirtintus bei teismų praktikoje plėtojamus kriterijus. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog tam, kad būtų pakeista jau nusistovėjusi žemės sklypo naudojimo tvarka, tokio pakeitimo prašanti šalis turi įrodyti aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ši tvarka nebeatitinka realios situacijos ir bendraturčių interesų pusiausvyros principų, o sprendžiant dėl tokio reikalavimo pagrįstumo, būtina nustatyti, kokie esminiai naudojimosi žemės sklypu tvarkos pasikeitimai įvyko po to, kai buvo nustatyta naudojimosi sklypu tvarka.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovei bei apeliantui priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatyta 2008 m. gegužės 12 d. planu, iš kurio matyti, kad ieškovei paskirta naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B“, bei bendrai su apeliantu naudotis žemės sklypo dalimi „C“ (ant kurios pastatytas ieškovei bei apeliantui priklausantis dvibutis namas), tuo tarpu apeliantui paskirta naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“, bei bendrai su ieškove naudotis žemės sklypo dalimi „C“. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2008 m. ieškovė naudojosi tiek 2006 m. sklypo planuose, tiek 2008 m. techniniame projekte numatytu įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) g. ir į savo žemės sklypo dalį patekdavo kirsdama apeliantui priklausančią žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu „A“. Taip pat byloje nėra ginčo, kad abiejų butų fasadinės dalys orientuotos į iki šiol naudoto ir projektuose pavaizduoto įvažiavimo pusę iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Kaip minėta, apeliantas 2022 m. kovo 18 d. el. laišku informavo ieškovę, kad nuo 2022 m. birželio 1 d. bus tveriama tvora tarp garažų, todėl ieškovė turi įsirengti savo įvažiavimą. Tai reiškia, jog įvertinus 2008 m. gegužės 12 d. planu nustatytą ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką bei tai, jog apeliantas ketina užtverti ieškovei vienintelę galimybę patekti į jai priklausančią sklypo dalį, tokiu būdu ieškovė netektų galimybės patekti į jai priklausančią sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės.

28. Be kita ko, nustatyta, kad ieškovė sklypo dalies „B“ galinėje dalyje yra įsirengusi nuovažą į (duomenys neskelbtini) gatvę ir vartus, tačiau priešingai nei teigia apeliantas, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovė patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės neturi galimybės. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad minėta nuovaža yra įrengta neturint tam leidimo. Akcentuotina, kad atsakovai V. M. ir R. M. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog ieškovės nuovaža įrengta be jų, kaip žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų sutikimo ir leidimo ir nors jie nėra matę, kad ieškovė kada nors būtų naudojusi šią nuovažą, tačiau jeigu ieškovė pradėtų šia nuovaža naudotis, jie pareikalautų nuovažą panaikinti. Dar daugiau, į bylą pateikti įrodymai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu 2022 m. liepos 15 d. raštu kreipėsi į žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkus V. ir R. M. bei valdytoją bendriją, prašydama išduoti prisijungimo sąlygas prie (duomenys neskelbtini) g. įvažiavimui į jos žemės sklypą įsirengti, tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas nurodant, jog prisijungimo sąlygos nebus išduodamos, nes įvažiavimas į ieškovės butą Nr. 2 numatytas iš (duomenys neskelbtini) g. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nepaisant to, kad ieškovės sklypo dalyje „B“ yra įrengta nuovaža į (duomenys neskelbtini) gatvę, tačiau ieškovė šia nuovaža teisėtai naudotis neturi galimybės.

29. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie objektyviai sąlygotų būtinybę pakeisti apie 15 metų egzistuojančią nustatytą ir registruotą naudojimosi tvarką, o sprendimas prieš bendraturčio valią pakeisti sutartyje įtvirtintą naudojimosi žemės sklypu tvarką šiurkščiai pažeidžia apelianto nuosavybės konstitucinį neliečiamumo principą, tačiau tokius skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, kad nepaisant to, jog tiek 2006 m. sklypo planuose, tiek 2008 m. techniniame projekte ieškovei buvo numatytas įvažiavimu į jai priklausančią žemės sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) g., tačiau 2008 m. gegužės 12 d. planu nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, tokio privažiavimo teisė ieškovei nebebuvo nustatyta. Tai reiškia, jog nors šalys 15 metų laikė, kad ieškovė turi teisę patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį per apelianto naudojamą žemės sklypo pažymėtą indeksu „A“ dalį ir ja faktiškai naudojosi, tačiau apeliantui vienašališkai nusprendus užtverti ieškovės 15 metų naudotą įvažiavimą bei 2008 m. gegužės 12 d. planu nustatytos naudojimosi tvarkos nepakeitus, akivaizdu, jog būtų neproporcingai pažeidžiamos ne apelianto konstitucinės nuosavybės neliečiamumo teisės, tačiau būtų pažeistos būtent ieškovės teisės į nuosavybės neliečiamumą.

30. Nesutiktina ir su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje yra išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu nustatyta esama naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011). Kaip minėta, 2008 m. gegužės 12 d. planu nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką, ieškovei nebuvo nustatyta galimybė patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, tačiau faktiškai (tai vienareikšmiškai apeliaciniu skundu patvirtina ir apeliantas) buvo nusistovėjusi tokia ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka, kai ieškovė į jai priklausančią žemės sklypo dalį patekdavo būtent iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės per 2008 m. gegužės 12 d. planu apeliantui paskirtą naudotis žemės sklypo dalį, pažymėta indeksu „A“. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas patvirtindamas ieškovės pateiktą UAB „Geoplanai“ 2022 m. balandžio 1 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą M1:500 iš esmės nustatė tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri buvo nusistovėjusi, kaip pats apeliantas teigia, apie 15 metų. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu ne tik kad laikėsi nurodytos kasacinio teismo praktikos, tačiau ir išlaikė faktinį nusistovėjusios naudojimosi žemės sklypu tvarkos tęstinumą.

31. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šios nutarties 25-26 punktuose nustatytas aplinkybes konstatuoja, jog netenkinus šalių prašymų keisti 2008 m. gegužės 12 d. planu nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, ieškovė faktiškai prarastų bet kokį privažiavimą prie jai priklausančios žemės sklypo dalies, tai neabejotinai pažeistų ieškovės teisę tinkamai naudotis jai priklausančia nuosavybe, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra poreikis ir būtinybė keisti 2008 m. gegužės 12 d. nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką.

32. Nustačius, kad 2008 m. gegužės 12 d. planu nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka neproporcingai pažeidžia bendraturtės (ieškovės) teisę patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį, spręstinas klausimas dėl to, kokia naudojimosi žemės sklypu tvarka (ieškovės, ar apelianto) būtų patogiausia bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Akcentuotina, kad ieškovė prašė nustatyti naują naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Geoplanai“ 2022 m. balandžio 1 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą M1:500, pagal kurį ieškovė asmeniškai naudosis sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B“ (791 kv. m), atsakovas (apeliantas) asmeniškai naudosis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“ (891 kv. m), šalys bendrai naudosis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis indeksais „C1“ (290 kv. m), C2 (64 kv. m) ir „C3“ (64 kv. m). Taip pat prašė nustatyti, kad žemės sklypo dalys „C2“ (64 kv. m) ir „C3“ (64 kv. m) naudojamos privažiavimo keliui transporto priemonėmis ir pėsčiomis. Tuo tarpu apeliantas prašė nustatyti naują naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Vakarų inžineriniai sprendimai“ 2023 m. kovo 9 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, pagal kurį ieškovė asmeniškai naudosis sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B“ (680 kv. m), atsakovas (apeliantas) asmeniškai naudosis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“ (795 kv. m), šalys bendrai naudosis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis indeksais „C“ (364 kv. m) ir „D“ (261 kv. m). Nustatyti, kad žemės sklypo dalis „D“ (261 kv. m) naudojama privažiavimo keliui transporto priemonėmis ir pėsčiomis, transporto priemonių statymui.

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek ieškovės, tiek apelianto į bylą pateiktus naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektus, taip pat atsižvelgdamas į susiklosčiusią faktinę bylos situaciją, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas atitinka anksčiau aptartus principus ir kriterijus, o atsakovo pateiktas planas yra su trūkumais. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad apelianto prašoma nustatyti bendro naudojimo dalis, pažymėta indeksu „D“, yra nepagrįstai per didelė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką, bendro naudojimo sklypo dalies (įvažiavimo) plotis yra apie 4 metrai (t. y. nuo 4,39 m iki 4,67 m), o atsakovo siūlomas įvažiavimo plotis yra 9 metrai. Šiuo atveju yra svarbu pažymėti, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimas yra būtinas tuo tikslu, kad būtų sudaryta galimybė ieškovei patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, todėl laikytina, kad vien tik įvažiavimui į kiemą nustatyti 9 metrų įvažiavimo plotį būtų nei racionalu, nei ekonomiška. Visų antra iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas siekia nustatyti tokią didelę bendrą naudojamą sklypo dalį tuo tikslu, kad joje būtų galima įrengti automobilių stovėjimo vietas, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs susiklosčiusią situaciją bei konfliktiškus bendraturčių santykius konstatuoja, kad apelianto prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka gali užprogramuoti naujus bendraturčių ginčus, o tai nepasitarnautų geresniam nuosavybės valdymui.

34. Be to, nustačius tokią didelę bendro naudojimo dalį (apelianto pateiktame plane žymima indeksu „D“) būtų neproporcingai sumažintos tiek ieškovės, tiek apelianto asmeniškai naudotinos žemės sklypo dalys, kurias pagal ieškovės siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planą šalys galėtų naudotis išimtinai savo nuožiūra. Ir šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tikslas ir yra kiekvieno bendraturčio izoliuotų dalių turėjimas, vadinasi, efektyvesnis ir racionalesnis būdas yra tuomet, kai bendro naudojimo dalis yra mažesnė, o asmeninio naudojimo dalis – didesnė, todėl ieškovės siūlomas planas su mažesne bendro naudojimo dalimi yra racionalesnis.

35. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas peržengė ieškinio ribas sprendime nurodydamas, jog atsakovo plane yra numatytas bendro naudojimo apėjimas aplink dvibutį namą. Apelianto teigimu, ieškovė prie ieškinio tik pateikė žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, kuriame bendrai naudotina „C1“ dalis neapima apėjimo aplink namą žemės sklypo dalies, tačiau ieškinyje nenurodė jokių pagrindų, susijusių su žemės sklypo naudojimosi tvarkos „C“ dalies (pagal ieškovę – „C1“) pakeitimu, visiškai nenurodė ir nepagrindė, kodėl apėjimas aplink namą turi būti panaikintas, nenurodė, nemotyvavo ir neįrodė apėjimo aplink namą panaikinimo objektyvios būtinybės, todėl ir atsiliepime į ieškinį šiais aspektais nebuvo atsikirsta. Akcentuotina, jog teismas, vertindamas šalių pateiktus žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planus, vertina jų visumą, o ne kiekvieną plane nustatytą dalį atskirai nuo kitų plano dalių. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybė, kodėl bendrai naudojama žemės sklypo dalis, skirta gyvenamajam namui prižiūrėti, neturi apėjimo aplink namą galimybės, buvo analizuojama pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur savo nuomonę, be kita ko, išreiškė ir apeliantas, nurodydamas, kad apėjimas aplink ieškovės butą jam nėra reikalingas, jis toje dalyje nevaikšto ir jokio tam poreikio neturi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, atlikdamas įrodymų vertinimą, teismas vertina ne tik šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, tačiau taip pat privalo atsižvelgti ir į teismo posėdžio metu proceso dalyvių išsakytus teiginius, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas sprendime nurodydamas argumentus dėl bendraturčių apėjimo aplink namą teisės.

36. Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, kad skundžiamu sprendimu pakeitus bendrai naudojamą Žemės sklypo „C“ dalį tokiu būdu, kad netenkama galimybės apeiti aplink gyvenamąjį namą, kuriame yra du butai, nepagrįstai ir neleistinai apribotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ numatytų statinio priežiūros reikalavimų įgyvendinimas. Mano, kad tokiu atveju šalys neteks galimybės, pavyzdžiui, žiemą pasirūpinti sniego nuo namo stogo nuvalymu, pastebėti ir laiku pašalinti namo statybinių konstrukcijų (stogo, pamatų, bendrų sienų) defektus, atlikti konstrukcijų priežiūrą ir reikalingą remontą (taip pat ir tuo atveju, jei namo apgadinimai atsiranda dėl stichinių reiškinių (vėjas, liūtys, audros ir pan.), prižiūrėti žemės sklypo drenažo ir vandens pašalinimo sistemą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad patvirtinus ieškovės į bylą pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, buvo nuspręsta tik dėl bendraturčių naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos apimties, tačiau teisės ir pareigos rūpintis bei prižiūrėti namą nebuvo apribotos ar panaikintos. Tai reiškia, kad patvirtinus ieškovės į bylą pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, buvo panaikintas perteklinis keičiamo 2008 m. gegužės 12 d. plano elementas, trukdantis bendraturčiams iki galo išnaudoti turimas teises į nuosavybę. Dar daugiau, apelianto skunde minėtame statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 nėra apibrėžta nei bendraturčio teisė apeiti aplink namą, nei nurodoma, kokiu būdu bendraturčiai turėtų įgyvendinti reglamente nurodomas pareigas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad skundžiamu sprendimu nebuvo apribotas statinio priežiūros reikalavimų įgyvendinimas.

37. Apeliaciniu skundu teigiama, jog ieškovės pateiktame žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane nurodyta, kad jos prašomo nustatyti įvažiavimo, pažymėto indeksais „C2“ ir „C3“, plotis ties (duomenys neskelbtini) gatve yra 4,67 m, ties šalių naudojamų sklypo dalių riba – 4,39 m, o galinės ribos plotis yra 4,45 m. Mano, jog yra akivaizdu, kad ieškovės plane numatytas toks siauras įvažiavimas neracionalus ir negali būti nustatytas, nes prieštarauja teisės aktų reikalavimams, protingumo kriterijui. Apelianto nuomone, tokiu būdu neišlaikomas statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 30 dalyje numatytas reikalavimas projektuojant susisiekimo infrastruktūrą įvertinti transporto priemonių bei eismo dalyvių gabaritus, reikalingus jų eismui užtikrinti. Akcentavo, kad minimalus atstumas prasilenkti dviem lengviesiems automobiliams yra 4,75 metro. Tuo tarpu ieškovės siūlomame įvažiavime nustačius maksimalų plotį 4,67 m (o siauriausioje vietoje tik 4,39 m), akivaizdu, kad du automobiliai negalės prasilenkti, t. y. vienu kartu negalės važiuoti ieškovė ir atsakovas, įvažiuojantysis turės laviruoti atbuline eiga išvažiuojant į gatvę tam, kad praleistų išvažiuojantįjį ir pan. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

38. Pažymėtina, kad byloje nėra projektuojama jokia susisiekimo infrastruktūra, o nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką yra sprendžiamas tik įvažiavimo į privataus gyvenamojo namo kiemą klausimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad tam tikrais atvejais gali susiklostyti situacija, kai vienu metu į ginčo žemės sklypą gali siekti įvažiuoti dvi transporto priemonės, tačiau vien dėl šios priežasties nustatyti neproporcingai didelį, net 9 metrų pločio įvažiavimą į ginčo žemės sklypą, kai net dviejų automobilių apsilenkimui pagal teisės aktų reikalavimus yra pakankamas 4,75 metrų plotis, neatitiktų nei protingumo, nei ekonomiškumo kriterijų. Be to, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, tuo tarpu 13 straipsnio 16 dalis numato, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. Konstatuotina, jog elementarus eismo kultūros laikymasis išspręstų situaciją siekiant įvažiuoti ar išvažiuoti iš privataus kiemo, o vairuotojams elgiantis tolerantiškai vienas kito atžvilgiu, jokių kliūčių apsilenkti kelyje nekiltų. Kartu akcentuotina, kad, įvažiuojant į privataus namo kiemą, intensyvus eismas nevyks, nes ginčo kiemu naudosis tik ieškovės ir apelianto šeimos nariai. Įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai, kad patvirtinus ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu planą bus pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, atmestini kaip nepagrįsti.

39. Nors apeliantas teigia, kad, patvirtinus ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu planą, bendraturčiai neturės galimybės apsisukti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais skundo argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane, sklypo dalys, pažymėtos indeksais „C2“ ir „C3“, yra skirtos tik įvažiavimui ir įėjimui, tačiau be šių dalių bendraturčiai taip pat turi galimybę naudotis ir kitomis jiems priskirtomis naudotis sklypo dalimis (ieškovė gali naudotis sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“, apeliantas – indeksu „A“). Šiose dalyse bendraturčiai gali ne tik statyti (laikyti) savo transporto priemones, bet ir jomis naudotis manevruojant. Dar daugiau, net jei ir nebūtų galimybės apsisukti, kiekvienas vairuotojas turi gebėti valdyti transporto priemonę tiek priekine, tiek atbuline eiga ir tai turi sugebėti daryti saugiai, priešingu atveju, tokių veiksmų negebančiam vairuotojui negali būti leidžiama dalyvauti eisme. Vien tai, kad apeliantui gali būti sunku manevruoti jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, nesudaro pagrindo nustatyti tokią žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri iš esmės pažeistų bendraturčių proporcingumo principus ir sudarytų galimybę naujiems ginčams tarp šalių kilti.

40. Be kita ko, atmestini ir skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 32 dalies nuostatoms. Akcentuotina, jog naudojimosi tvarkos nustatymo planu nėra formuojamas akligatvis, o yra nustatoma įvažiavimo į privatų kiemą tvarka, tai nelaikytina akligatviu, todėl šiuo atveju statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 32 d. nuostatos netaikomos.

41. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad atsakovo bendrosios nuosavybės dalis yra didesnė (atitinkamai ir turinti didesnę vertę) nei ieškovės, įsigydamas žemės sklypą, atsakovas už savo dalį mokėjo didesnę kainą. Tuo tarpu, nustačius būtent mažesniąją sklypo dalį turinčios ieškovės pageidaujamą žemės sklypo naudojimo tvarką, faktiškai ieškovės dalies vertei toks naudojimosi tvarkos nustatymas įtakos neturi arba net padidins vertę, o tuo tarpu atsakovo žemės sklypo dalies vertė žymiai sumažėja dėl nepatogaus (ypač – atsakovui) nustatytų bendrų dalių „C2“ ir „C3“ naudojimo, neracionalaus išdėstymo. Darė išvadą, kad teismo nustatyta tvarka neatitinka šalių interesų proporcingumo principo, nes pagal ją ieškovė neatlygintinai atsiduria žymiai geresnėje padėtyje nei atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Visų pirma atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kaip keitėsi jo turto dalies vertė pirmosios instancijos teismui pakeitus šalių ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką, todėl tokie apelianto argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Antra, šia nutartimi argumentuotai konstatuota, jog ieškovės teismui pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra racionalesnė, labiausiai atitinkanti abiejų bendraturčių interesus, todėl nesutiktina su skundo argumentais, kad nustatyta naudojimosi žemės sklypo tvarka yra neproporcinga, ar tuo labiau pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus.

42. Apeliaciniu skundu teigiama, kad teismas padarė iš principo ydingas, konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui prieštaraujančias išvadas dėl žemės sklypo dalių naudojimo būdo ir paskirties, ir taip viršijo savo kompetencijos ribas ir nepagrįstai, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, apribojo šalių nuosavybės teisę, o būtent – teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant vienas kito, kaip bendraturčių, interesų, naudotis bendro naudojimo žemės sklypo dalimi. Pažymėjo, kad, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, t. y., konkrečias daikto dalis, kuriomis naudosis bendraturčiai, teismas neturi prerogatyvos bendraturčiams nurodyti, kokiu būdu ir kokiam tikslui žemės sklypo dalis (įskaitant bendro naudojimo) jie privalo naudoti, tokiu būdu uždraudžiant naudoti žemės sklypą kitokiu būdu ar kitiems poreikiams, nei nurodė teismas, ir taip neleistinai ribojant bendraturčių nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

43. Pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką iš dalies sumažėjo apelianto asmeniškai naudojamo sklypo dalis, dar nereiškia, jog tokiu būdu buvo pažeistos apelianto teisės į jo nuosavybės neliečiamumą. Akcentuotina, kad nustačius ieškovės prašymą patvirtinti naudojimosi žemės sklypu tvarką, apelianto nuosavybės teisės apimtis išliko nepakitusi, tačiau keitėsi nuosavybės teisės naudojimo būdas, o tai nelaikytina nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimu.

44. Šiuo atveju nustatyta, kad poreikis keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką kilo todėl, jog ieškovė neteko galimybės patekti į jai priskirtą žemės sklypo dalį. Tai reiškia, jog išanalizavus byloje susiklosčiusią situaciją ir siekiant bendraturčių interesų pusiausvyros, buvo pritarta ieškovės į bylą pateiktam naudojimosi žemės sklypu tvarkos planui, kadangi tokiu būdu buvo mažiausiai ribojamos bendraturčių teisės į asmeninę nuosavybės dalį, o nustatant, kokiam tikslui bus naudojama bendra žemės sklypo dalis, yra siekiama išvengti bet kokių ateityje galinčių kilti ginčų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nenurodžius konkrečios bendros žemės sklypo dalies naudojimo tikslo, bendraturčiai galėtų piktnaudžiauti esančiu neaiškumu, o tokios naudojimosi tvarkos nustatymo poreikis netektų prasmės, kadangi šiuo atveju naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tikslas yra sudaryti ieškovei galimybę patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį. Akcentuotina ir tai, kad pats naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo institutas suponuoja išvadą, jog tarp šalių kilus ginčui dėl konkrečios bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalies naudojimo tikslo, prerogatyva spręsti tokius klausimus nustatoma bendrosios kompetencijos teismams, todėl laikytina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas neturi prerogatyvos bendraturčiams nurodyti, kokiu būdu ir kokiam tikslui žemės sklypo dalis (įskaitant bendro naudojimo) jie privalo naudoti.

Dėl teisės įsirengti nuovažą į (duomenys neskelbtini) gatvę

45. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininkai yra atsakovai R. M. ir V. M. ir nors 2014 m. rugsėjo 19 d. panaudos sutarties pagrindu žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valdo, naudoja ir prižiūri GNSB „Svajonių kranto gyvenvietė“, tačiau panaudos sutartyje nėra išskirtos aiškios nuostatos, jog žemės sklypo savininkai perduoda bendrijai teisę spręsti ir prisijungimo sąlygų išdavimo klausimus. Kaip teisingai byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, tokio pobūdžio klausimus sprendžia žemės sklypo savininkai – V. ir R. M.

46. Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Prisijungimo prie inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų sąlygos – statinio, žemės sklype esančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų prijungimo prie kitiems savininkams priklausančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų sąlygos, jeigu jos nenustatytos teritorijų planavimo dokumentuose (Statybos įstatymo 2 straipsnio 44 dalis). Susisiekimo komunikacijos – visų rūšių transporto ir pėsčiųjų judėjimui skirti statiniai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 100 dalis). Nauji inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos tiesiami statytojo (užsakovo) ir inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų savininko (valdytojo) arba naudotojo sutarčių pagrindu (Statybos įstatymo 24 straipsnio 15 dalis). Inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkas (valdytojas) ar naudotojas išduoda arba motyvuotai atsisako išduoti prisijungimo sąlygas per 10 darbo dienų nuo statytojo (užsakovo) prašymo išduoti šias sąlygas gavimo dienos (Statybos įstatymo 24 straipsnio 17 dalis).

47. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad atsakovai M. bylos nagrinėjimo metu nenurodė visiškai jokių pagrįstų priežasčių ar motyvų, dėl ko apeliantas negalėtų suprojektuoti ir įsirengti įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės. Mano, jog argumentas, kad jie tariamai nežino, kokiu tikslu atsakovas ketina įsirengti įvažiavimą, yra niekinis, nes apeliantas aiškiai tiek priešieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad įvažiavimas jam yra reikalingas kasdieniam naudojimui, automobilio savo naudojamoje žemės sklypo dalyje „A“ statymui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Akcentuotina, jog tiek skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, tiek šia nutartimi yra argumentuotai nustatyta, jog kasdieniam automobilio statymui apeliantas turi teisę naudotis jam asmeniškai paskirta sklypo dalimi, į kurią jis patenka iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės pietinėje sklypo dalyje ir kurioje turi visas galimybes įsirengti ne vieną automobilio stovėjimo vietą. Apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad papildomas įvažiavimas (iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės šiaurinėje sklypo dalyje) yra reikalingas kasdieniams poreikiams tenkinti, nepaaiškinant aplinkybių, kodėl jis negali naudotis pirmuoju įvažiavimu (iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės), nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai M., neišduodami sąlygų apeliantui prisijungti prie (duomenys neskelbtini) gatvės, kaip nors pažeidžia apelianto teises ar teisėtus interesus.

48. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantas siekia savo poreikius iškelti aukščiau visų kitų byloje dalyvaujančių asmenų poreikių, o toks apelianto veikimas nėra suderinamas su teisingumo ir protingumo principais, todėl tenkinti reikalavimą įpareigojant atsakovus išduoti sąlygas bei leidimą apeliantui prisijungti prie (duomenys neskelbtini) gatvės, nėra pagrindo. Papildomai išaiškintina, kad jei apeliantas pageidauja įsirengti daugiau nei vieną nuovažą į savo žemės sklypą, tai jis gali padaryti ir iš kitų (duomenys neskelbtini) gatvės vietų, taip nepažeisdamas atsakovų M. interesų disponuoti jiems priklausančia turto dalimi savo nuožiūra. Akcentuotina, kad iš apelianto pateikto plano matyt, jog kito įvažiavimo į apelianto žemės sklypo dalį įrengimas galimas net nekeičiant apelianto į bylą pateiktame plane nurodytos naujos aikštelės vietos, todėl, įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad atsakovai M., neduodami sutikimo apeliantui įsirengti nuovažą į jam priklausančio žemės sklypo, pažymėto indeksu „A“, dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, nepažeidė apelianto teisių į nuosavybės valdymą.

50. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog kiekvienas savininkas turi teisę naudotis jam priklausančia nuosavybe taip, kaip pats nori, tačiau tai turi daryti nepažeisdamas įstatymų nuostatų bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šioje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tuo pagrindu, kad buvo pažeidžiamas jos, kaip turto savininkės, galimybės patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį, o tuo tarpu apeliantas, siekdamas gauti prisijungimo sąlygas nuovažai į (duomenys neskelbtini) gatvę įsirengti, deklaratyviai teigia, jog šioje sklypo dalyje laikys automobilį, tačiau nepaaiškina, kodėl to daryti negali jau egzistuojančioje stovėjimo vietoje iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės. Šiuo atveju akivaizdu, kad susiklostė dvi skirtingos situacijos, kai yra aiškiai nustatyta, jog netenkinus ieškovės siūlomos naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano, būtų neproporcingai pažeidžiamos ieškovės teisės naudotis ir valdyti jai nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, kadangi ji neturėtų kitos galimybės į šį žemės sklypą patekti, o tuo tarpu apeliantas neatskleisdamas savo tikslų siekia gauti galimybę prisijungti prie kitų asmenų nuosavybės teise valdomo kelio, nors prisijungimas, be kita ko, yra galimas ir iš kitų (duomenys neskelbtini) gatvės vietų. Nagrinėjamu atveju, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, būtent apeliantas byloje turėjo įrodyti aplinkybes, kodėl nesuteikus prisijungimo sąlygų bei neleidžiant įsirengti nuovažos į jam priklausančią sklypo dalį iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, būtų neproporcingai pažeidžiamos jo teisės tinkamai naudotis ir valdyti jam priklausančią žemės sklypo dalį, tačiau apeliantas šių aplinkybių neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas šių apelianto teisių ir negynė. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad neišdavus prisijungimo prie (duomenys neskelbtini) gatvės sąlygų būtų kaip nors pažeidžiamos apelianto teisės į nuosavybę, kadangi apeliantas turi galimybę į savo sklypo dalį patekti net iš keleto (duomenys neskelbtini) gatvės pusės vietų, tai visiškai užtikrina jo teisę naudotis jam priskirta žemės sklypo dalimi.

51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat vadovaudamasis šioje nutartyje nurodytų teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareikštų reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą ir pagrįstai netenkino priešieškiniu pareikštų reikalavimų.

52. Įvertinusi visus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, tinkamai vertino teisės normas, susijusias su bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

54. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

55. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė, be kita ko, prašė priteisti iš apelianto 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. pateikė 2023 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ISAF‑00059 bei AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymą Nr. 218, iš kurio matyti, kad ieškovė sumokėjo advokatui 605 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovei priteistina iš apelianto 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

56. Atsakovo O. V. apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

57. Kitų duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. R. iš atsakovo O. V. 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.