Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja A. Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45579-2015-1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2016 m. spalio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nuosprendžio (nuosprendyje akivaizdus rašymo apsirikimas nurodant nuosprendžio priėmimo datą 2015 m. balandžio 5 d.), kuriuo E. M. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., nuteistajam galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015-08-19.

Nuosprendžiu V. S. dėl kaltinimo pagal BK 180 str. 1 d. išteisinta neįrodžius, kad ji padarė minėtą nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2015-07-12 apie 04 val. ties Sausio 15-ios g. – Taikos pr. sankryža autobuso stotelėje, Klaipėdos mieste, iš E. S. rankų pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5“ 500 eurų vertės su silikoniniu mobilaus ryšio telefono dėklu 10 eurų vertės. Tokiu būdu E. M. atvirai pagrobė E. S. priklausantį turtą 510 eurų vertės.

E. M. taip pat nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2015-08-08 apie 21:35 val. prie (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje E. M., viena ranka užlaužęs nukentėjusiajai R. K. kairę ranką už nugaros ją palenkė į priekį, o kita ranka sudavė smūgį į nugarą, kas sukėlė fizinį skausmą, bei sugriebė už peties, stipriai laikydamas lenkė atgal, tokiu būdu atėmė galimybę nukentėjusiajai pasipriešinti, ištraukė iš nukentėjusios rūbų kišenės mobilaus ryšio telefoną „IPhone 5“ 275 eurų vertės. Tokiu būdu E. M., panaudodamas smurtą ir atimdamas galimybę priešintis, pagrobė R. K. priklausančio turto už 275 eurus.

Teismo posėdyje nuteistasis, gynėja ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo, pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, paskirtą bausmę sušvelninti, bei taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nepripažino E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir skyrė per griežtą bausmę. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Skirdamas bausmę E. M. apylinkės teismas konstatavo, jog kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu pirmos instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu. BK 59 str. 1 d. 2 p. numato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2013). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad esminę reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent pirmosios instancijos teisme byla išsprendžiama iš esmės. Ta aplinkybė, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką klausimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog 2015-08-20 apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu E. M. dėl jam pareikšto įtarimo įvykdžius plėšimą neprisipažino (t. 2, b. l. 28). 2015-11-04 įtariamojo apklausos metu, po to, kai jam buvo pareikštas papildomas įtarimas dėl vagystės, E. M. prisipažino, jog 2015-08-08 įvykdė plėšimą, tačiau nepripažino, jog jį įvykdė kartu su bendrininke V. S., taip pat neprisipažino, jog 2015-07-12 įvykdė E. S. turto vagystę (t. 2, b. l. 32). Pirmosios instancijos teismo pirmojo teisiamojo posėdžio metu, teisme dar nepradėjus kitų įrodymų tyrimo, E. M. iškart pripažino savo kaltę dėl 2015-07-12 E. S. turto vagystės ir dėl 2015-08-08 R. K. apiplėšimo, dėl tokių savo veiksmų apgailestavo, tačiau nepripažino, kad 2015-08-08 plėšimą atliko veikdamas su bendrininke V. S., taip pat nesutiko, jog plėšimo metu smūgiavo nukentėjusiajai į nugarą (t. 3, b. l. 58-63). Klaipėdos miesto apylinkės teismas, 2016-04-05 nuosprendžiu pripažindamas E. M. kaltu pagal BK 178 str. 2 d. dėl 2015-07-12 E. S. turto vagystės ir pagal BK 180 str. 1 d. dėl 2015-08-08 R. K. apiplėšimo pripažino neįrodytu, jog E. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., padarė bendrininkaudamas su V. S., tačiau pripažino, jog E. M. nukentėjusiajai R. K. sudavė smūgį į nugarą, todėl laikė, kad E. M. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažino tik iš dalies.

Iš bylos duomenų matyti, jog iš esmės vieninteliai duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė kaltinimą E. M. sudavus nukentėjusiajai smūgį į nugarą, buvo teisme perskaityti nukentėjusiosios R. K. parodymai, duoti tyrėjai ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji nurodė, kad plėšimo metu vaikinas staigiai sugriebė jai už kairės rankos ir užlaužė, ją pačią palenkiant į priekį. Bandydama išsprukti, stipriai muistėsi bei šaukė, tada sulaukė stipraus smūgio į nugarą, kas sukėlė stiprų skausmą, ir tuo pačiu metu iš galinės kelnių kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną (t. 1, b. l. 86-87). Teisėjų kolegija pažymi, jog teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Be minėtų nukentėjusiosios parodymų, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog E. M. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajai į nugarą plėšimo metu, t. y. nėra duomenų, kuriuos būtų galima patikrinti minėtais nukentėjusiosios parodymais, ir taip patvirtinti kaltinime nurodytą aplinkybę dėl suduoto smūgio į nugarą. Pažymėtina, jog nors pirmos instancijos teismas nurodė, kad smūgį į nugarą patvirtina ir nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad po smūgio minėtoje kūno vietoje buvo didelė kraujosruva, tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog ji teigė, kad smūgis buvo suduotas į nugarą, o mėlynė buvo ant peties, kuri, jos manymu, atsirado kaltinamajam ją sugriebus ranka: „viena ranka jis buvo užlaužęs mano ranką, kitą ranką jis laikė ties pečiu, nes buvo mėlynas petys“. Taigi ir pati nukentėjusioji nenurodė, jog būtent suduoto smūgio pasekoje jai atsirado kraujosruva. Atkreiptinas dėmesys, jog plėšimo metu, esant stresinei situacijai ir išgąsčiui, E. M. skausmingai užlaužiant nukentėjusiosios ranką, stumiant ją iš nugaros į priekį bei sugriebiant petį taip, jog liko kraujosruva, nukentėjusioji galėjo suklysti dėl jai suduoto smūgio į nugarą. Kita vertus, E. M. teisme iš esmės pilna apimtimi prisipažįstant dėl jam pareikšto kaltinimo, sutinkant dėl rankos užlaužimo ir telefono atėmimo, nėra jokios logikos neigti veiksmus (jeigu jie būtų iš tiesų atlikti), neturinčius jokios įtakos veikos kvalifikacijai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas dėjo maksimalias pastangas ir ėmėsi visų įmanomų priemonių apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje, siekiant nustatyti tikrąją E. M. veiksmų plėšimo metu apimtį. Tačiau išnaudojus visas galimybes buvo nustatyta, jog nukentėjusioji nuolatos gyvena užsienyje (t. 3, b. l. 47), Lietuvoje lankosi retai ir vengia geranoriškai atvykti į teismą duoti parodymų, todėl realios galimybės apklausti ją nėra. Kolegijos manymu, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir byloje nustatytus faktus, ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu išsamiai ir visapusiškai ištirtais įrodymais negalima išsklaidyti pagrįstų abejonių dėl to, ar E. M. nukentėjusiajai ranka sudavė smūgį į nugarą, ką nuteistasis nuosekliai neigė viso proceso metu. Todėl šios nepašalintos abejonės aiškintinos nuteistojo naudai. Šiuo nuosprendžiu pripažinus neįrodytu, jog E. M. ranka sudavė nukentėjusiajai į nugarą, iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies šalintina nuoroda, jog E. M. 2015-08-08 plėšimo metu nukentėjusiajai ranka sudavė smūgį į nugarą, laikant nustatytu, kad E. M. 2015-08-08 apie 21.35 val. prie (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje, viena ranka užlaužęs nukentėjusiajai R. K. kairę ranką už nugaros, ją palenkė į priekį bei sugriebė už peties, stipriai laikydamas lenkė atgal, kas sukėlė fizinį skausmą, ir ištraukė iš nukentėjusios rūbų kišenės mobilaus ryšio telefoną „IPhone 5“ 275 eurų vertės.

Taigi, nors ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus E. M. savo kaltės nepripažino, tačiau dar iki bylos perdavimo teismui jis raštu kreipėsi į prokuratūrą, jog pilnai pripažįsta savo kaltę (išskyrus V. S. dalyvavimą nusikaltime) ir prašo nagrinėti bylą pagreitinto proceso tvarka (t. 2, b. l. 108). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu jis nuo pat pradžių pripažino ir gailėjosi, jog padarė nusikalstamas veikas, ir nors nepripažino aplinkybių, jog plėšimą atliko veikdamas su bendrininke V. S., o plėšimo metu sudavė nukentėjusiajai smūgį į nugarą, tačiau apylinkės teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, jog E. M. veikė bendrininkų grupe su V. S., o apeliacinės instancijos teismui pripažinus neįrodytu, jog E. M. sudavė nukentėjusiajai į nugarą, negalima laikyti, kad E. M. pilnai nepripažino visų teismo pripažintų įrodytomis bylos aplinkybių, ar kad prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ne savo noru, bet verčiamas įrodymų, o jo gailestis dėl padarytų nusikaltimų buvo tik formalus. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas E. M. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nustačius E. M. atsakomybę už 2015-07-12 ir 2015-08-08 veikas lengvinančią aplinkybę, iš naujo svarstytinas bausmės dydžio klausimas. Pirmos instancijos teismas, nenustatęs E. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis padarė du apysunkius tyčinius nusikaltimus, anksčiau teistas už analogiškas tyčines nusikalstamas veikas, iš to išvadų nedaro, skyrė jam už BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimą 8 mėnesiams, už BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimą 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas E. M. už vagystę, atsižvelgdamas į jo asmenybę, praeityje padarytas nusikalstamas veikas, į nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, nukreiptas į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – privačią nuosavybę, paskyrė ir taip itin švelnią, nedaug sankcijos minimumą viršijančią laisvės atėmimo bausmę, todėl net ir nustačius E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo dar labiau švelninti už BK 178 str. 2 d. numatytos veikos padarymą jam paskirtą bausmę. Kita vertus, nustačius E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino dėl savo nusikalstamų veikų ir dėl jų gailisi, sumažinus nustatytą plėšimo metu panaudoto smurto apimtį, yra pagrindas už BK 180 str. 1 d. numatytos veikos padarymą bausmę švelninti ir skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę, todėl nuteistajam pagal BK 180 str. 1 d. skirtina 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Sumažinus vieną iš sudedamųjų galutinės subendrintos bausmės dalių, atitinkamai mažinama ir galutinė subendrinta bausmė. Pažymėtina, kad E. M. nusikalto, būdamas recidyvistas, todėl ši aplinkybė turėtų būti laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 13 p.). Kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, sprendimas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo nepriimamas, tačiau šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas priima dėmesin greta kitų jau paminėtų aplinkybių, nuspręsdamas nemažinti bausmės už vagystę bei parinkdamas bausmės dydį už plėšimą. Kolegijos nuomone, nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog suėmimo metu jis mokosi, o atlikus bausmę jį sutinka priimti gyventi mama, įvertinus kaltinamojo veikų pavojingumą ir sistemingą nusikaltimų darymą neduoda pagrindo dar labiau švelninti bausmę ar, kaip to atskiru prašymu teismui pageidauja nuteistasis, taikyti jam BK 75 str. nuostatas.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas turėjo taikyti BK 64¹ str. nuostatas ir jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. BPK 273 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, <...> įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 str. reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 273 str. dėl baudžiamosios bylos išnagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, t. y. nuspręsti dėl bylos išnagrinėjimo taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą yra teismo prerogatyva. Kaip matyti iš bylos duomenų, nors nuteistasis teisme savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 2 d, 180 str. 1 d. pripažino, tačiau teismui dar prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės ir klausiant dėl galimybės neapklausti nukentėjusiosios, E. M., kaip ir prokurorė bei gynėjai nurodė, jog ją apklausti būtina, ir jis nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama jai neatvykus (t. 2, b. l. 179-180). Dėl šios priežasties ir dėl to, kad byloje buvo teisiamas dar vienas asmuo, nepripažinęs savo kaltės (V. S.), teismo sprendimu baudžiamoji byla, kurioje nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, tai yra byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat byla nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad apylinkės teisme išnagrinėjus bylą nustatyta, kad V. S. dalyvavimas vykdant plėšimą nėra įrodytas, o šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo šalinama ir E. M. nepripažinta aplinkybė, jog jis ranka sudavė smūgį į nugarą nukentėjusiajai, niekaip nekeičia fakto, kad byla pirmos instancijos teisme buvo realiai išnagrinėta pagal bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas. Tuo pačiu pažymėtina, jog sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas tik tuomet, kai visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog visos bylos aplinkybės būtų buvusios aiškios ir nekeliančios abejonės. Nuspręsti, ar aplinkybės nekelia abejonių ir ar galima išnagrinėti bylą taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, yra teismo prerogatyva. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas nusprendė atlikti išsamų įrodymų tyrimą. Todėl nesant visų būtinų sąlygų, apylinkės teismas neturėjo pagrindo ir pagrįstai E. M. atžvilgiu netaikė BK 64¹ str. nuostatų ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks teismo sprendimas apelianto procesinių teisių, teisės į tinkamą bylos nagrinėjimą bei teisingos bausmės paskyrimą nepažeidė. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme nuteistajam skiriant tokio dydžio bausmę, kokia būtų paskirta tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų taikęs E. M. BK 64¹ str. nuostatas, yra pašalinamos bet kokios apelianto abejones dėl teisingumo principo užtikrinimo skiriant jam bausmę.

Pagal BPK 106 str. 1 d., kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma (t. 3, b. l. 116), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, suteiktos E. M. išlaidas sudaro 141,86 Eur dydžio advokato užmokestis, ir prašoma priteisti šias išlaidas iš nuteistojo. Prašymas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš E. M. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 331 str.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, kad E. M. 2015-08-08 plėšimo metu „nukentėjusiajai ranka sudavė smūgį į nugarą“.

Pripažinti nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino dėl abiejų nusikaltimų padarymo ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

E. M. pagal BK 180 str. 1 d. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę sušvelninti iki 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., E. M. pagal BK 178 str. 2 d. bei pagal BK 180 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir E. M. paskirti galutinę subendrintą 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.