Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų S. J. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką būti namuose nuo 24 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuosprendžiui įsiteisėjus A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. B. nuteistas už tai, kad 2019 m. sausio 22 d. apie 10.23 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini) kilusio žodinio konflikto metu tyčia smurtavo prieš savo buvusią sugyventinę A. P., rankomis sugriebęs už nukentėjusiosios rankų, stipriai suspaudė ir papurtė, paleidęs dar kartą sugriebė už rankų, stipriai suspaudė ir vėl papurtė, tuo nukentėjusiajai A. P. sukėlė fizinį skausmą ir dėl poodinių kraujosruvų abiejuose žastuose nežymiai sutrikdė sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

10. Pažymėtina, kad patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, ar nuteistojo atliktus veiksmus galima prilyginti smurtiniam veiksmui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas keliskart ją sugriebiant už rankų stipriai suspaudus ir papurtant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks veiksmas atitinka minėto straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. smurtą.

11. Apelianto manymu, byloje nėra įrodyta, jog jis nukentėjusiajai paėmęs už jos rankų žastų stipriai suspaudė ir ją papurtė taip sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl padaryta nepagrįsta išvada, jog jis padarė jam inkriminuojamą veiką.

12. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Padarytos išvados atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių A. B. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

14. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo ir teigiama, kad vadovaujantis išimtinai tik nukentėjusiosios A. P. parodymais, pripažinti A. B. kaltę nebuvo pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nuteistasis su nukentėjusiąja jau ilgą laiką pykstasi dėl vaiko išlaikymo, tarp jų tvyro įtampa, nuolat veliasi į asmeniškumus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus, sutinka su apylinkės teismu, kad netikėti jos parodymais nebuvo pagrindo. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais ir konstatuoja, kad abejoti nukentėjusiosios parodymais, kurie sutampa su objektyviais byloje esančiais įrodymais, nėra pagrindo. Nukentėjusioji apklausiama teisme parodė, kad A. B., po 2019 m. sausio 22 d. Alytaus apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio buvo atėjęs pas ją į darbą ir žodinio konflikto metu buvo ją suėmęs už žastų ir papurtė. Nuteistasis neginčija aplinkybių, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo konfliktas, tačiau jis ginčija paėmimo už nukentėjusiosios žastus faktą ir kad jis nukentėjusiąją papurtė, tačiau ne tik nukentėjusiosios parodymais patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiajai, sugriebdamas už žastų, sukėlė fizinį skausmą bei padarė sužalojimus, bet tai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią teisme apklausiamas specialistas L. U. pilnai patvirtino, nurodyta, kad A. P. poodinės kraujosruvos abiejų žastų srityse galėjo būti padarytos 2019 m. sausio 22 d. apie 10.00 val. buvusiam sugyventiniui smurtaujant – rankomis sugriebiant už pečių stipriai papurčius ir taip sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą (b. l. 31). Faktą, kad tikrai buvo smūgiuota netiesiogiai patvirtina ir iš nukentėjusiosios pareiškimas, kuris patvirtina, kad nukentėjusioji A. P. iš karto po įvykio pranešė, jog 2019 m. sausio 22 d. apie 10 val. į jos darbą atėjęs sugyventinis smurtavo, tai yra rankomis sugriebęs už pečių stipriai papurtė taip jai sukeldamas fizinį skausmą bei byloje esantis vaizdo įrašas, kuris apžiūrėtas 2019 m. sausio 30 d. apžiūros protokolu (b. l. 27-29). Todėl netikėti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, kurie iš esmės nekito nuo pat pradžių, nėra pagrindo. Kita vertus, abejonių dėl parodymų teisingumo nekyla ir dėl to, kad kitos nurodytos su įvykiu susijusios aplinkybės taip pat atitinka nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus. Taigi nuoseklūs ir iš esmės vienas kitam neprieštaraujantys parodymai, leido atskleisti įvykio seką, todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo.

15. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje įrodymų visetas patvirtina, kad A. B. smurtavo prieš nukentėjusiąją A. P. ir rankomis sugriebęs už nukentėjusiosios rankų stipriai suspaudė ir papurtė, paleidęs dar kartą sugriebė už rankų stipriai suspaudė ir vėl papurtė, tuo nukentėjusiajai A. P. sukėlė fizinį skausmą ir dėl poodinių kraujosruvų abiejų žastų srityse, kaip nurodyta specialisto išvadoje, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad nukentėjusiajai nuteistasis sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Kadangi byloje esančių įrodymų visetu įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. B. kaltu padarius šią veiką ir paskyrė jam bausmę, kuri atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

16. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl A. B. nuteisimo, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo

17. Apeliantas A. B. skunde taip pat nurodo, jog net ir pripažinus, kad jis nukentėjusiajai suėmė už žastų, padarant pirštais visiškai nežymias kraujosruvas, jo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad būtų būtina taikyti kraštutinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę. Atkreipiamas dėmesys, kad nustačius, jog pagal surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes jo veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, susiklosčiusius nagrinėjamoje byloje aplinkybės neabejotinai leistų teigti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, todėl jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013).

19. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 str.) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams dėl vaiko išlaikymo, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.

20. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. P. yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 31). Kaip jau minėta, neteisėti A. B. veiksmai sugriebiant nukentėjusiąją už rankų, stipriai suspaudžiant ir papurtant, nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir dėl poodinių kraujosruvų abiejuose žastuose nežymiai sutrikė sveikatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog A. B. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas.

21. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Analizuojant A. B. kaltės turinį nustatyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė esant tyčiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog A. B. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją kilusio ginčo dėl vykstančio teisminio proceso dėl vaiko išlaikymo metu. Atsižvelgiant į tai, kad tiek iš paties nuteistojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nukentėjusioji A. P. įvykio dienos rytą po teismo vengė piktai nusiteikusio A. B. – ji nesustojo, jo stabdoma gatvėje, automobiliu vyko tiesiai į savo darbovietę, tačiau nepaisant to, nuteistasis vis tiek iš karto po to atėjo į nukentėjusiosios darbo vietą ir ten atliko nukentėjusiosios atžvilgiu smurtinius veiksmus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos A. B. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad A. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir nėra pagrindo pripažinti jo veikos mažareikšme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.