- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-536-524/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00041-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Rimvida Zubernienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- A. S., D. V., V. S., V. A., Tauragės rajono 3-iojo notarų biuro
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-536-524/2014
2014 m. balandžio 30 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-201-607/2013 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams A. S., A. S., D. V. dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypais tvarkos nustatymo, pagal atsakovų A. S., A. S. priešieškinį ieškovui A. R., atsakovėms D. V., V. S., V. A., Tauragės rajono 3-iojo notarų biuro notarei V. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bei atsakovų A. S., A. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-04 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu teismo prašė nustatyti (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklypų valdymą, naudojimą ir disponavimą pagal 2012 m. gruodžio mėn. UAB „Dvimetris“ sudarytą projektinį pasiūlymą, t. y. nustatyti, kad: 1) 38,4700 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jam valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypai, plane pažymėti indeksais „A“ ir „B“, o atsakovams D. V., A. S. ir A. S. bendrai valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypas, plane pažymėtas indeksu „C‘; 2) 14,200 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jam valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypas, plane pažymėtas indeksu „A“ ir „B“, o atsakovams D. V. ir A. S. bendrai valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypas, plane pažymėtas indeksu „B‘; 3) 16,700 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jam valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypas, plane pažymėtas indeksu „A“, o atsakovams D. V. ir A. S. bendrai valdymui, naudojimui ir disponavimui atitenka žemės sklypas, plane pažymėtas indeksu „B“.
Ieškovas nurodė, kad kartu su atsakovais D. V., A. S. ir A. S. yra minėtų žemės sklypų bendraturčiai. Dirbamą žemę 38,47 ha sklype jis dirba ir prižiūri jau beveik 20 metų, 16,70 ha žemės sklypą dirbdavo kiti asmenys, šiuo sklypu ieškovas negali naudotis visiškai, o 14,20 ha žemės sklypas yra miškas, tačiau juo naudotis negali, kol nežino, kuri konkreti miško dalis jam priklauso. Su atsakovais dėl naudojimosi žemės sklypais tvarkos nustatymo geruoju susitarti nepavyko. Atsakovų priešieškinio reikalavimams prašė taikyti 3 mėn. ieškinio senatį.
Atsakovai A. S., A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia Tauragės rajono 3-iajame notarų biure patvirtintą 2006-04-14 žemės sklypų dalių dovanojimo ieškovui sutartį, reg. Nr. 16580, taikyti bendrosios nuosavybės pirkimo–pardavimo taisykles ir perkelti A. S. tenkančių žemės sklypų dalių, t. y. 106/3847 dalių 38,47 ha žemės sklypo, 38/1420 dalių 14,20 ha žemės sklypo ir 43/1670 dalių 16,70 ha žemės sklypo pirkėjo teises ir pareigas; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiomis Tauragės rajono 3-iajame notarų biure patvirtintas minėtų 3 žemės sklypo dalių 2012-04-30 pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 2035, Nr. 2036, Nr. 2037, sudarytas pardavėjos V. S., pardavėjos V. A. ir pirkėjo A. R., bei perkelti pirkėjo teises ir pareigas: A. S. į 112/213 dalis 14,20 ha žemės sklypo, A. S. į 2020/3847/ dalis 14,20 ha žemės sklypo, A. S. į 1319/2505 dalis 16,70 ha žemės sklypo.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-12-04 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovai pateikė garso įrašą kaip vienintelį įrodymą, kuriuo grindžia aplinkybes dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina garso įrašo. Tačiau teismas nepripažino garso įrašo leistinu įrodymu, kadangi jis padarytas jau ieškovui A. R. iškėlus civilinę bylą dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo žemės sklypais tvarkos nustatymo. Teismo nuomone, toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo pateikti klausimai buvo menami, išprovokuojant atsakymus. Be to, teismas nėra įsitikinęs, kad garso įraše užfiksuotas būtent atsakovės V. S. balsas. Net ir pripažįstant, kad garso įraše užfiksuotas atsakovės V. S. balsas, ši atsakovė tiesiogiai nepatvirtina, kad žemės sklypus 2006 m. pardavė ieškovui. Kadangi ieškovai neįrodė, jog žemės dalių dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, atmestini ir atsakovų priešieškinio reikalavimai dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal vėliau ieškovo sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius.
Teismas, įvertinęs ieškovo parengtą žemės sklypų naudojimosi tvarkos projektinį pasiūlymą, nustatė, kad jis atitinka bendraturčių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, naudojimasis šalims paskirtais sklypais neapsunkintas, nes prie kiekvienai šaliai tenkančios sklypo dalies bus galimybė patekti keliais ar takais ne per bendraturčių sklypus. Kadangi atsakovai patys nepateikė žemės sklypų naudojimosi tvarkos projektinio pasiūlymo, nenurodė jokių argumentų dėl ieškinio netenkinimo, teismas nusprendė, jog ieškovo pasiūlyta tvarka racionali, tinkama, nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, užtikrina proporcingą visų bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugą, viename iš sklypų atitinka faktinę žemės sklypo naudojimo tvarką (38,47 ha sklypo), todėl ieškovo ieškinį tenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. S. ir A. S. pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas bei netinkamai įvertino įrodymus. Teismas nepagrįstai atsakovų pateiktą garso įrašą nepripažino leistinu įrodymu. Garso įrašas buvo padarytas buitinės paskirties diktofonu, pokalbis vyko tarp atsakovo, pareiškusio priešieškinį, ir atsakovės V. S., įrašo tikslas buvo užtikrinti vienintelį galimą tiesioginį įrodymą, patvirtinantį byloje reikšmingas aplinkybes, būtent šiuo tikslu garso įrašas byloje ir buvo pateiktas. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti įrašo padarymo aplinkybes, pagal teismų praktiką buitinių priemonių naudojimas informacijos fiksavimui, laisvame pokalbyje, viešoje vietoje yra leistinas. Teismo išvada, kad įraše pateikti klausimai menami, išprovokuojantys atsakymus, yra nepagrįsta. Įraše V. S. taip pat pripažįsta, kad jos turtinė padėtis buvo bloga, paaiškino, kad sandorį įforminti kaip dovanojimo buvo paprasčiau. Pati V. S. teismo posėdžiuose nedalyvavo, teismas netenkino atsakovų prašymo pripažinti jos dalyvavimą būtinu, taip užkirsdamas galimybę įrodyti, jog garso įraše esantis moteriškas balsas priklauso būtent V. S.. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovų priešieškinis grindžiamas vieninteliu įrodymu, t. y. garso įrašu. Atsakovai priešieškinį grindė ir kitais netiesioginiais įrodymais: V. S. dovanotos žemės sklypų dalių vertė sudarė tūkstančius, V. S. ir ieškovo nesiejo jokie giminystės ar svainystės ryšiai, V. S. turtinė padėtis buvo bloga, dovanojimo sandorio metu ji buvo bedarbė ir neturėjo jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, ieškovas yra materialiai pasiturintis asmuo, ūkininkas, banko sąskaitose laikantis dešimtis tūkstančių litų, ieškovas tuo pat metu buvo siūlęs parduoti jam analogiško dydžio tų pačių žemės sklypų dalis kitai bendraturtei, dovanojimo sandoriu ieškovas įgijo galimybę išvengti atsakovų pirmumo teisės. Teismas sprendime nepasisakė dėl terminų, todėl laikytina, jog teismas sutiko su priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir laikė, kad atsakovai nėra praleidę įstatyme nustatytų terminų ginti savo teises.
Atsiliepimas
Atsakovė V. A. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantai kategoriškai nesutiko pasidalyti mišką ir žemę, todėl jai neliko kitos išeities, kaip tik parduoti jai priklausančias dalis ieškovui.
Ieškovas A. R. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų pateiktas garso įrašas laikytinas neleistinu įrodymu, yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad įraše girdėti V. S. balsas, tačiau įrašas padarytas jau po to, kai atsakovai gavo ieškovo ieškinį. Turėdamas tikslą nuginčyti dovanojimo sutartį, A. S. dangstydamasis, kad tariamai nori pakalbėti apie V. S. gyvenamojo namo dalies pardavimą, specialiai, kad išgautų reikiamą informaciją, pasikvietė V. S. pokalbiui jos neįspėjęs apie automobilyje slapta daromą garso įrašą. Nukreipęs pokalbį reikiama linkme A. S. provokavo V. S. savo klausimais, kad ši atsakytų taip, kaip jam reikia. A. S., žinodamas, kad V. S. 2006 m. ieškovui buvo padovanojusi savo dalis 3 žemės sklypuose, o 2012 m. buvo pardavusi tuose pat žemės sklypuose žymiai didesnes dalis, savo klausimuose apie pinigų gavimą už žemę neįvardijo, apie kuriuos konkrečiai jos su ieškovu sudarytus sandorius klausia, t. y. ar apie 2006 m. ieškovui padovanotas žemės sklypų dalis, ar apie 2012 m. ieškovui parduotas. Teismas išsiaiškino, jog V. S. Lietuvoje negyvena, o yra išvykusi gyventi ir dirbti į užsienį, todėl apeliantų argumentai dėl teismo neva padaryto pažeidimo nenustačius jos dalyvavimo būtinu yra nepagrįsti.
Atsakovė V. S. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad savo laisva valia 2006 m. padovanojo jai priklausančias žemės sklypų dalis ieškovui, kadangi su jo šeima, skirtingai nei su apeliantais, ją siejo geri santykiai, kurie jai buvo svarbesni nei jos ar ieškovo materialinė padėtis. Atsakovės dalyvavimas teismo posėdžiuose neturėtų jokios reikšmės, kadangi ji nebūtų paaiškinusi išsamiau, nei tai padarė savo procesiniuose dokumentuose. Apeliantų teiginiai, kad neva ne pati atsakovė rašė atsiliepimą į priešieškinį, yra niekuo nepagrįsti. Atsakovės su A. S. santykiai nėra geri, todėl jis neturėjo teisės slapta įrašinėti jų pokalbių. A. S. pasikvietė atsakovę pasikalbėti ne apie jos turto perleidimą, o tyčia, norėdamas atsakovę ištardyti apie žemės dovanojimo aplinkybes ir įkalbėti, kad ji teisme pasakytų, jog žemės ieškovui nedovanojo. Kadangi atsakovė negirdėjo įrašo, tai negali nei patvirtinti, nei paneigti jo autentiškumo. Atsakovė pokalbio metu su A. S. nepatvirtino, jog už dovanotą žemę iš ieškovo gavo pinigus, kadangi tai būtų buvusi visiška netiesa. Jeigu A. S. būtų buvęs sąžiningas, tai jis būtų tiesiai ir konkrečiai paklausęs, ar atsakovė 2006 m. dovanojo ieškovui žemę, ar pardavė, ir tuomet būtų išgirdęs vienareikšmišką atsakymą, kad žemė buvo padovanota.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teisme esminis ginčas vyksta dėl byloje pareikšto priešieškinio, t. y. dėl 2006-04-14 dovanojimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir V. S. (t.1, b. l. 43). Šia sutartimi buvo ieškovui padovanotos žemės ūkio ir miško paskirties 1, 06 ha , 0,38 ha ir 0,43 ha žemės sklypų dalys. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas įrodo, kad ši sutartis viešame registre buvo įregistruota 2006-05-09 (t.1, b. l.7). Šios sutarties pagrindu ieškovas tapo žemės sklypų bendraturčiu su atsakovais, todėl šios sutarties panaikinimas būtų pagrindas perkelti atsakovams pirkėjų teises pagal kitas priešieškinyje nurodytas žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Priešieškinis šioje byloje paduotas 2013-03-06 (t.1, b.l.60). Ieškovas atsiliepime į ieškinį ir paaiškinime teisme (t.1, b. l. 93, 201) prašė taikyti ieškinio senatį, nustatytą CK 4.79 str. 3 d. dėl pirkėjo teisių perkėlimo pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiams įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2006). Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2005). Tačiau šioje byloje esminis ginčas kyla dėl 2006-04-14 dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine CK 1.87 str. pagrindu, todėl tokiam ieškiniui pareikšti atsakovai nėra praleidę ieškinio senaties termino, tačiau įrodymų pakankamumo prasme tenkinti priešieškinio nėra pagrindo. Atsakovai priešieškinyje nurodomas faktines aplinkybes dėl dovanojimo sandorio fiktyvumo įrodinėja savo paaiškinimais dėl V. S. blogos turtinės padėties ir pateiktu garso įrašu. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, tačiau šios aplinkybės turi būti įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis ir nustatytais faktais, patikrina, ar bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo dovanojimo sutartį apsimestine, nepažeidė nurodytų sutarčių aiškinimo principų. Nagrinėjamu atveju atsakovų išvadai, jog ginčo 2006-04-14 dovanojimo sandoris buvo atlygintinis, byloje nepakanka įrodymų. Dovanos gavėjas ieškovas nurodo, jog šis sandoris buvo sudarytas V. S. iniciatyva (t.1, b.l.93) Dovanos davėja V. S. nurodo, jog sandorio sudarymo metu jai priklausė nedideli žemės sklypai, kurie buvo bendrojoje dalinėje nuosavybėje su atsakovu A. S., jie nebuvo atidalyti, ji niekada žemės nedirbo ir tuo metu jau ruošėsi išvykti į užsienį, o padovanojo ieškovui šiuos sklypus už ieškovo pagalbą jai ir draugišką bendravimą (t.1, b.l. 96, t.2, b.l. 15-17). Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.). Vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus. Šioje byloje nustatyta ir įrodyta, kad ieškovas yra ūkininkas, o V. S. žemės niekada nedirbo, ji Lietuvoje negyvena, vėlesni žemės pirkimo-pardavimo sandoriai įrodo, jog jos tikslas buvo perleisti nuosavybės teises į paveldėjimo būdu įgytus žemės sklypus. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad ieškovas V. S. mokėjo pinigus, be to, įvertintinas ir priešieškinyje atsakovų suformuluotas reikalavimas, jame nėra nurodyta, kokią pinigų sumą turėtų sumokėti atsakovai V. S., jei dovanojimo sutartis būtų panaikinta kaip apsimestinė, todėl darytina išvada, kad šios bylos įrodinėjimo dalyku nebuvo pinigų suma, kurią anot atsakovo sumokėjo ieškovas V. S.. Atsakovai tik prašo perkelti pirkėjų teises jiems nenurodydami ir neįrodinėdami, kokią pinigų sumą jie turėtų sumokėti V. S.. Taigi ir šiuo aspektu tenkinti priešieškinio nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir V. S. praėjus 6 metams sudarė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (t.1, b.l. 16-42). Tačiau įvertinus padovanotų ir pirktų sklypų dydį galima padaryti išvadą, kad padovanoti žemės sklypai, palyginti su parduotais, buvo nedideli. Be to, įvertintina ir tai, kad pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas po ilgo laiko tarpo, todėl akivaizdu, jog dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti pasikeitus aplinkybėms ir po 6 metų sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo motyvas buvo kitas.
Atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl pirmosios instancijos teismo proceso normų pažeidimo vertinant kaip įrodymą garso įrašą yra nepagrįsti. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančioje 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcijos CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo yra pasisakęs dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006, 2012-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Tokių aplinkybių šioje byloje dėl V. S. nenustatyta. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; kt.). Teismas apsiriboja patikrinimu, ar bylos nagrinėjimas (įskaitant įrodymų „administravimo“ būdą) buvo teisingas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo garso įrašo kaip pateikto įrodymo įvertinimu šioje byloje. Pažymėtina, kad šios bylos įrodinėjimo dalykas (faktinės aplinkybės) šioje byloje buvo susijęs su duomenimis ir faktais apie sandorio sudarymo aplinkybes, dovanoto žemės sklypų rinkos kainas, atsakovų įrodinėjamais ieškovo mokėjimais V. S. 2006 metais sudarant dovanojimo sandorį, todėl byloje turėjo būti renkami paminėti įrodymai. Byloje buvo ginčijamas 2006-04-14 dovanojimo sandoris, kuris po jo sudarymo buvo įregistruotas viešame registre, tačiau garso įrašas buvo padarytas 2013 metais jau iškėlus šią civilinę bylą (t.1, b.l.135-138). Be to, iš garso įrašo darytina išvada, jog atsakovas kvietė V. S. pokalbio tartis dėl liudijimo teisme aplinkybių, tačiau toks veiksmas nelaikytinas teisėtu. Byloje įrodyta, jog V. S. su ieškovu sudarė keletą sandorių tiek dovanojimo, tiek pirkimo-pardavimo, todėl šis garso įrašas nelaikytinas pakankamu įrodymu atsakovo įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, nes neįrodo, kokią sumą V. S. gavo iš ieškovo už 2006-04-14 sudarytą dovanojimo sandorį.
Nenuginčijus dovanojimo sutarties nėra pagrindo perkelti pirkėjo teises pagal pirkimo-pardavimo sutartis, nes ieškovas dar 2006 m. su atsakovais tapo žemės sklypų bendraturčiu. Apeliaciniame skunde nebuvo analizuojama pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi žemės sklypais tvarka, todėl kolegija neturi teisės pasisakyti dėl šios sprendimo dalies (CPK 320 str.).
Paminėtais motyvais darytina išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų atsakovų nurodomoms aplinkybėms įrodyti, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-04 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.