Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovams advokato padėjėjai Vainetai Babonaitei, S. B., L. P., atsakovo atstovui Juliui Jonušui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilčiūnė“ ieškinį atsakovui UAB „Termora“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-11-11 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinys visiškai patenkintas.

Gavus atsakovo prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 2015-12-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi sprendimas už akių panaikintas.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš ieškovo atstovo, atsakovo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių susiklostė skoliniai santykiai pagal rangos sutartis.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas su atsakovu 2015-02-02 sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 2015/02/02, pagal kurią ieškovas atliko objekto atnaujinimo darbus

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). CK 6. 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.).

Abi šalys yra verslininkai, todėl laikytinos lygiavertėmis (nėra skiriama silpnesnioji ir stipresnioji šalis). CK 6.38 str. numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais.

Teisinis reglamentavimas lemia, jog užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku (CK 6.676 str. 1 d., 6.655 str. 1 d.). Pagal bendrąją taisyklę darbų kokybė nustatoma darbų priėmimo metu ir užfiksuojama darbų priėmimo-perdavimo akte (CK 6.644 str. 1 d., 6.662 str.), kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo. Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Nors įstatyme įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių pasirašytu perdavimo-priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas, t. y. užsakovo pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius darbų priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo poreikių tenkinimui, tačiau tai neatleidžia rangovo nuo pareigos suteikti galimybę užsakovui pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, kuriame užsakovas galėtų nurodyti darbų trūkumus.

Kilus užsakovo ir rangovo ginčui dėl atliktų darbų kokybės, užsakovas privalo įrodyti defektų faktą, o rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. UAB AK ,,Aviabaltika“, bylos Nr. 3K-3-652/2004; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB ,,Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2009). Faktinės iš statybos rangos santykių kilusios ginčo aplinkybės turi būti nustatinėjamos laikantis įstatymo ir teismų praktikos nuostatų dėl įrodinėjimo taisyklių. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; kt.).

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Snoras“ v. UAB „AS Development“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; ir kt.).

Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), gali prieiti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas, jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja pačios šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys.

Iš byloje pateiktos šalių sudarytos sutarties matyti, kad darbai laikomi baigtais, kai rangovas darbų perdavimo – priėmimo aktu perduoda darbus, o užsakovas juos priima. Jeigu užsakovas nepasirašo ir nepateikia rangovui atliktų darbų aktų, juos kartu su PVM sąskaitomis faktūromis rangovas užskaito kaip pasirašytas.

Pagal CK 6.662 straipsnio 1–4 dalių nuostatas užsakovas privalo rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą, o pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų ar kitus trūkumus, nedelsdamas apie tai pranešti rangovui. Be to, trūkumų faktu užsakovas gali remtis tik tuo atveju, jei darbų priėmimą patvirtinančiame dokumente jie buvo aptarti arba nustatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau. Užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai), o po darbų priėmimo nustatęs paslėptus trūkumus, užsakovas privalo pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. Taigi, įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę užsakovui reikšti pretenzijas dėl atliktų darbų trūkumų ir tuo atveju, jei darbai buvo priimti ir priėmimo akte nebuvo nurodyti darbų trūkumai, su sąlyga, kad tokie trūkumai yra paslėpti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-469/2010; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-540/2013).

Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo tam tikro darbo ar to darbo rezultato poreikis, be to, darbo ar jo rezultato specifika. Kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar rangos darbai atitinka kokybės reikalavimus, įtvirtinti CK 6.663 straipsnyje. Sprendžiant tarp rangovo ir užsakovo kilusį ginčą dėl darbų kokybės, ji turi būti įvertinta ne tik pagal ją reglamentuojančias sutarties sąlygas, bet ir pagal įprastus tos rūšies darbams ir (ar) įstatyme specialiai įtvirtintus reikalavimus.

CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas abiejų šalių pasirašomu aktu. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas. Atliktų darbų priėmimo aktas, kaip dokumentas, nurodytą sandorį įforminantis raštiškai, fiksuoja tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą. Pagrindas rangovui reikalauti, kad užsakovas vykdytų jo priešpriešinę prievolę – sumokėtų už darbus, yra pagrindinės sutartinės rangovo prievolės įvykdymas – sutarto darbo tinkamas atlikimas, taip pat perdavimas užsakovui. Nesant šalių darbų perdavimo–priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kitų klausimų, tačiau vien šio dokumento nepateikimas byloje nepaneigia rangovo teisės į atlyginimą už tinkamai atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“; bylos Nr. 3K-3-423/2011).

Kadangi 2015-03-30 atlikti darbai perduoti atsakovui, pagal sutarties sąlygas, kaip teisingai pažymėjo ieškovas, laikomi tinkamai perduotais ir įvykdytais.

Be to, šiai bylai svarbi nustatyta aplinkybė ta, kad šiuo objektas yra eksploatuojamas, objekto atnaujinimo darbai yra baigti (ieškovas buvo tik vienas iš tam tikros dalies darbų rangovų) trūkumai yra ištaisyti, todėl darytina prielaida, kad ieškovas įrodė savo ieškinio pagrįstumą.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

Iš teismo posėdžio metu išklausytos šalių atstovų paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas prašomos priteisti skolos sumos neginčija, ginčija apskritai pačią skolos mokėjimo prievolę. Atsižvelgiant į išdėstytą teismas daro išvadą, kad ieškovas įrodė ieškinio pagrįstumą, o atsakovas nepaneigė skolos, todėl susidariusi skolos suma (3902,62 EUR) priteistina.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų sumai, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Ieškovas paskaičiavo, kad atsakovo ieškovui mokėtinų delspinigių suma sudaro 56,98 EUR, kuri, atsižvelgiant į teismų praktiką laikytina protinga ir ne per didele, todėl atsakovui nepareiškus motyvuotų prieštaravimų dėl jų dydžio, nurodyti 56,98 EUR delspinigių yra priteistini (CK 6.63, 6.249 str.).

Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. CK 6.37 str. 2 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu atveju, teismas daro išvadą, kad nesant tarp ieškovo ir atsakovo susitarimo dėl kitokio palūkanų dydžio, ieškovo reikalavimas pagal CK 6.210 straipsnio 2 d. 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos: 89 EUR žyminio mokesčio ir 718,70 EUR teisinės pagalbos išlaidų.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir šių Rekomendacijų 2 p. išvardintus kriterijus, t.y. suteiktos paslaugos teisme nebuvo nei didelės apimties, nei sudėtingos, tačiau rekomendacijų dydžių neviršija, todėl priteistinos bylinėjimosi išlaidos nėra mažintinos ir ieškovui iš atsakovo yra pagrindas nurodyto dydžio išlaidas priteisti (CPK 93, 98 str.).

Kadangi ieškovo ieškinys visiškai patenkintas, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Vilčiūnė“, į. k. 302943173, ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti jam iš atsakovo UAB „Termora“, į. k. 300628435, 3959,60 EUR (trys tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt devyni eurai 60 euro centų) skolos kartu su delspinigiais, ir 807,70 EUR (aštuoni šimtai septyni eurai 70 ct) bylinėjimosi išlaidų bei 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 3959,60 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.