Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B., atstovaujamo advokato Žilvino Kalinausko, ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-654-1043/2017 pagal ieškovo E. B. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui buvo priteistas 3624,40 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, vertindamas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį, išanalizavo ją tik lingvistine turinio prasme, t. y. pripažino ją neteisėta tik todėl, kad joje nebuvo išdėstyti išsamūs nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo motyvai. Apeliantės nuomone, tokia analizė yra paviršutiniška, kadangi teismas šiuo atveju privalėjo išnagrinėti ne tik nutarties turinį, bet ir tuo metu egzistavusius pagrindus aptariamai procesinei prievartos priemonei skirti.Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno apylinkės teismui priimant 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį aplinkybės, kurios buvo konstatuotos 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartyse, nebuvo išnykusios, o teismas, net ir priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, laikiną nušalinimą nuo pareigų paliko iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad procesinė prievartos priemonė ieškovo atžvilgiu buvo pagrįstai taikoma viso baudžiamojo proceso metu, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo ją pripažino neteisėta tik dėl nenurodytų detalesnių motyvų 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartyje.Teismas padarė teisingą išvadą, kad žala ieškovui atsirado dėl jo paties kaltės, tačiau teismas be pagrindo pritaikė nuostolių mažinimo institutą tik neturtinei žalai. 6.253 straipsnio 1 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta išlyga, jog šios nuostatos taikomos tik nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl teismas privalėjo juos sistemiškai taikyti ir spręsdamas dėl turtinės žalos priteisimo. Net jeigu apeliantės argumentai dėl teisėtai taikyto laikino nušalinimo nuo pareigių būtų atmesti, valstybės civilinė atsakomybė vis tiek neturėtų būti taikoma, nes žala atsirado dėl paties ieškovo kaltės.Apeliaciniu skundu ieškovas E. B., atstovaujamas advokato Žilvino Kalinausko, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta reikalavimo dalis dėl žalos 6 552,16 Eur atlyginimo, patirtos ieškovui E. B. neišmokant darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui 6 552,16 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nagrinėdamas bylą, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas CK 6.251 straipsnyje. Ikiteisminio tyrimo metu galiojusio Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje buvo nustatyta trečiojo asmens Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato teisės nušalinti jį nuo pareigų, kuri buvo realizuota teismo nutartimi. Nušalinimo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio išmokėjimas priklauso nuo ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos baigties. Apelianto nuomone, nustačius, kad ikiteisminio tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo baigtas priimant išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius teisei (tiek baudžiamosios, tiek administracinės ar drausminės atsakomybės prasme) priešingų veiksmų ieškovo veikloje, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, tokia bylos baigtis suteikia jam teisę į atitinkamą kompensaciją, nuostolių atlyginimą, darbo užmokesčio priteisimą ir kita (Valstybės tarnybos įstatymo 34 str. 1 ir 2 d., Vidaus tarnybos statuto 28 str.) (Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-389-555/2015). Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui buvo priteistas 3624,40 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; apelianto E. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovė visiškai sutinka su apeliantės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, skundo motyvais ir argumentais. Kauno apylinkės teismui priimant 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį, aplinkybės, kurios buvo konstatuotos 2013 m. gegužės 29 d. ir vėlesnėje nutartyje, nebuvo išnykusios. Teismo konstatuotas formalus pažeidimas negali būti pagrindas neteisėtumui konstatuoti ir žalai atlyginti. Žala ieškovui atsirado dėl jo paties kaltės, t. y. teisės aktams prieštaraujančių jo veiksmų. Tai yra pagrindas atsisakyti tenkinti reikalavimus ne tik dėl neturtinės, bet ir dėl turtinės žalos atlyginimo.Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įtartas nusikaltimais, kurie tiesiogiai susiję su jo tarnybos galimybių panaudojimu, todėl buvo pagrindas taikyti ir tęsti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, jog kardomosios ar kitos procesinės prievartos priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-319/2008).Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo E. B. apeliacini skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų ne darbdavio (Kauno apskrities VPK) sprendimu, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. ir 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimis. Taigi, Vidaus tarnybos statuto normos šioje byloje nėra taikytinos, todėl ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu jis CPK nustatyta tvarka įrodytų visas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Apeliaciniame skunde šios sąlygos nėra analizuojamos, o vien tas faktas, kad ieškovas buvo išteisintas, savaime nereiškia neteisėtų veiksmų padarymo. Teismui skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavus, kad ieškovo nušalinimas nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. buvo teisėtas, E. B. negautas darbo užmokestis nėra priteistinas, nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties.Trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į ieškovo E. B. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovas jo paties prašymu 2014 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu nuo 2014 m. gegužės 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos, o išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo jau po to – 2014 m. lapkričio 6 d. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio nuostatų 2 punktą, ieškovo grąžinti į pareigas nebuvo galima, todėl ir darbdavio kaltės šiuo atveju nėra.Nors baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų Kauno apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriuje 2014 m. gruodžio 11 d. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir surašyta tarnybinio patikrinimo išvada. Ieškovas, jeigu nebūtų buvęs atleistas iš tarnybos savo noru, būtų buvęs atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą ir nebūtų grąžintas į pareigas, nes, atlikus tarnybinį patikrinimą, jo padarytas pažeidimas pasitvirtino, todėl pats nušalinimas nuo užimamų pareigų baudžiamajame procese buvo teisėtas ir pagrįstas.Trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui buvo priteistas 3 624,40 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo nurodo, kad su atsakovės apeliaciniu skundu sutinka ir jį visiškai palaiko, savo motyvus nurodė atsiliepime į E. B. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 str.).Ieškovas E. B. pareikštu patikslintu ieškiniu prašė priteisti 10 176,36 Eur turtinę žalą – negautas pajamas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., ir neturtinę žalą – 1 500 Eur. Tokį reikalavimą grindė nepagrįstu laikinu nušalinimu nuo pareigų. Nagrinėjant ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas CK 6.251 straipsnyje, netaikė ikiteisminio tyrimo metu galiojusio Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų, pirmiausia pažymėtina tai, kad tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir paties apelianto bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose teisingai cituojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu.Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis dėl šios teisės normos taikymo, teisingai pirmiausia pasisakė dėl ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų ir pagrįstai sprendė, kad esant teismo procesiniams sprendimams pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka ir pagrindais, ginčui dėl patirtos žalos negauto darbo užmokesčio forma išspręsti taikomos ne Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnyje įtvirtintos garantijos, kurios numatytos tiems atvejams, kai nušalinimo nuo tarnybos klausimus sprendžia darbdavys savo iniciatyva, bet CK nuostatomis (skundžiamo sprendimo (toliau – sprendimo) 9 p.).Byloje nustatyta, kad E. B. buvo įtariamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarymu, dėl ko buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimis bei 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. E. B. 2014 m. gegužės 9 d. buvo atleistas iš tarnybos jo paties prašymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straipsnį, nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 157 straipsnio 1 dalis); ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o bylą perdavus teismui – teismas, privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga, t. y. išnyksta jos taikymo būtinybė (BPK 157 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).Taigi teisėjų kolegija pažymi tai, kad teismui priėmus procesinius sprendimus pritaikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų BPK nustatyta tvarka ir pagrindais, o jos panaikinimo klausimą kompetentingas spręsti buvo teismas, laikino nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nepriklauso nuo darbdavio valios, ir konstatuoja, kad žala negauto darbo užmokesčio forma galėtų būti atlyginta tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti teisėjo ir teismo veiksmai bei priežastinis ryšys, lėmęs tokios žalos atsiradimą (CK 6.272 str. 1 d., CK 6.246 ir 6.247 str., CK 6.249 str. 1 d.). Taigi vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtą žalą, jei ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie baudžiamojo proceso pažeidimai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato imuniteto skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. pranešimo apie įtarimą, 2013 m. gegužės 29 d. įtariamojo E. B. apklausos protokolo, 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarčių turinio sisteminė analizė patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados – dėl kitos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos trukmės teisėtumą bei pagrįstumą laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., o ieškovas jokių argumentų šiuo aspektu apeliaciniame skunde nepateikia, nurodęs netinkamą CK 6.251 straipsnio, kuris reglamentuoja visišką nuostolių atlyginimą, nuostatų taikymą. Kaip matyti iš 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarčių turinio, teismas, taikydamas procesines prievartos priemones ir pirmą kartą jas pratęsdamas, savo išvadas grindė išsamiu aktualių faktinių bei teisinių aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas rėmėsi ir tuo, kad veikos, kurių padarymu įtariamas ieškovas, yra betarpiškai susijusios su jo vykdomomis Kauno apskrities VPK NTV Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėjo atliekamomis pareigomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas byloje nepagrindė, kad taikant aptariamą procesinę prievartos priemonę buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, grubiai pažeistos baudžiamojo proceso normos (CPK 12, 178 str.). Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu, įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ieškovą išteisimo, konstatavęs, kad E. B. nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 167 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje (3 epizodai), sudėčių nėra, o Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą, ir juose (nuosprendyje, nutartyje) nėra konstatuota jokių esminių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Tokiu atveju pats procesinės prievartos taikymas savaime nesuponuoja išvados, jog egzistuoja pagrindas taikyti valstybės civilinę atsakomybę, nes nenustatyta viena iš privalomųjų sąlygų – neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant tam tikro procesinio veiksmo teisėtumą vertinama situacija, buvusi to veiksmo atlikimo metu, ir būtent tada nustatyti faktai. Taigi ieškovo argumentai, grindžiami faktu, kad jis buvo pripažintas nepadaręs jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotų nusikalstamų veikų – jo atžvilgiu teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepaneigia procesinių prievartos priemonių taikymo ir trukmės teisėtumo pirmosios instancijos teismo nurodomu laikotarpiu (CPK 185 str.). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios išvados nepaneigia ir ieškovo nurodomų Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos, nes, kaip jau minėta, nuo pareigų ieškovas buvo nušalintas remiantis ne šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o baudžiamojo proceso tvarka (BPK 157 str.). Teisėjų kolegija pažymi tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu (LITEKO duomenys, administracinė byla Nr. I-2122-406/2015, CPK 179 str. 3 d.) atmetė ieškovo prašymą priteisti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 10176,56 Eur darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., 0,07 procento delspinigių nuo priteistinos darbo užmokesčio sumos ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-951-143/2016) minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Teismo sprendime ir nutartyje yra konstatuoti prejudicinę reikšmę turintys faktai (CPK 182 str. 2 p.), kad pareiškėjas (nagrinėjamu atveju – ieškovas) laikinai nuo pareigų visą jo nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., už kurį jis prašo priteisti jam priklausantį darbo užmokestį, buvo nušalintas ne atsakovo Kauno apskr. VPK (nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo) valia ir iniciatyva, bet teismo nutarčių pagrindu, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir pagrindais. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pažymėjo ir tai, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlyginimo klausimus reglamentuoja 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis, o žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, jog šis įstatymas, be kita ko, nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimo ne teismo tvarka tvarką. Teismas vadovavosi ir iš esmės analogiškomis nagrinėjamai bylai išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje byloje padaryta išvada, jog esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-64/2009, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 17, 2009, p. 275-289). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarnybiniai santykiai tarp atsakovo (t. y. Kauno apskrities VPK) ir pareiškėjo (nagrinėjamu atveju – ieškovo) pasibaigė nuo 2014 m. gegužės 9 d. (kai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p.). Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio 2 dalyje nustatyti buvusio nušalinto pareigūno atžvilgiu atsakovo (kaip darbdavio) su pareiškėjo 2014 m. gruodžio 8 d. prašymu (dėl darbo užmokesčio išmokėjimo) sietini veiksmai negali būti atlikti jau vien dėl šios priežasties. Šiame kontekste pažymėjo, kad atsakovas, kaip darbdavys, nesiėmė pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankišką reikšmę pareiškėjo nušalinimui turinčių (galėjusių turėti) veiksmų. Todėl atsakovas negali turėti tam tikrų, su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų, prievolių pareiškėjui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Antra vertus, pažymėjo ir tai, kad aptariamo Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio darbdaviui nustatyta pareiga išmokėti buvusiam nušalintam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tam tikras išmokas yra siejama su tokio tarnautojo (pareigūno) grąžinimu į eitas pareigas, t. y. siejama su situacija, kai buvęs nušalintas valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę sugrįžti į eitas pareigas. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas pasibaigė fakto, kad jis pažemino pareigūno vardą, konstatavimu. Todėl, nors ir hipotetiškai (t. y. tuo atveju, jei pareiškėjas nebūtų atleistas iš vidaus tarnybos), Statuto taikymo požiūriu pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į eitas pareigas. To pakanka padaryti išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturi Valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio numatytos prievolės pareiškėjui dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų išmokėjimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės taip pat paneigia ieškovo argumentus dėl jo nurodomų Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatų suteikiančios teisės į nuostolių (žalos) atlyginimą.Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, išvados yra pagrįsti nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu, iš esmės atsakyta į visus ieškinyje ir atsiliepimuose išdėstytus argumentus, o ieškovo teiginiai dėl neatskleistos bylos esmės yra deklaratyvūs ir todėl atmestini (CPK 185 str.).Spręsdama dėl atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (toliau – atsakovės), apeliacinio skundo motyvų, susijusių su skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo ieškinį, pripažinęs nuo 2013 m. gruodžio 1 d. procesinių prievartos priemonių taikymą neproporcingu ir pernelyg ribojančiu ieškovo teises, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi tai, kad teismas, spręsdamas dėl procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo, individualias bylos aplinkybes kiekvienu atveju turi įvertinti kompleksiškai pagal aktualius baudžiamuosius, civilinės teisės įstatymus; kad ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, jo metu gali kisti pagrįstas poreikis taikyti procesines prievartos priemones, o jų taikymo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant į tyrimo eigą, jo metu gaunamus duomenis; kad BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tuo atveju, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir nedelsiant nutraukti jų taikymą, kai tai tampa nereikalinga. Konstitucinis Teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Ne vienoje byloje, kurioje buvo prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimą tais atvejais, kai asmeniui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta dėl šios priemonės neteisėtumo, kaip vienos iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013; 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad baudžiamojo persekiojimo faktas savaime nepateisina procesinių prievartos priemonių taikymo: BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nereikalinga, šis principas įtvirtintas ir BPK 157 straipsnio 5 dalyje, kurioje, kaip jau nurodyta šios nutarties 21 punkte, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga, t. y. išnyksta jos taikymo būtinybė (BPK 157 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Akivaizdu, kad nusikaltimas, kuriuo buvo įtartas (kaltinamas) ieškovas, tiesiogiai susijęs su jo tarnybos galimybių (įgaliojimų bei priemonių) panaudojimu, todėl nušalinimas nuo pareigų bent pradiniu nusikaltimo tyrimo laikotarpiu – iki bus surinkti reikšmingi bylos aplinkybėms ištirti ir nustatyti duomenys – gali būti proporcinga ir būtina priemonė baudžiamojo proceso tikslams pasiekti. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą, įtvirtintą BPK, neišnaudodami galimybių per trumpiausią laiką surinkti ir ištirti reikšmingus duomenis ir jau ikiteisminio tyrimo stadijoje nustatyti aplinkybes, kurių pagrindu teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį: kad nėra nukentėjusiųjų, nepareikšti civiliniai ieškiniai, kad asmenys, apie kuriuos buvo renkama informacija – liudytojai L. Ž., R. Š. bei V. M., tvirtino, jog jiems jokia žala nepadaryta ir jie visai ne prieš, kad apie juos kaltinamųjų (tarp jų – ir ieškovo) buvo renkama informacija, ir jie patys neslėpė savo anketinių duomenų; kad nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamų įvykių buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; kad kaltinamųjų veiksmai – informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė jokio rezonanso visuomenėje; kad padarytomis veikomis esmingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, kad negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti į keleto asmenų privatų gyvenimą, dėl veikų nekilo jokie žalingi padariniai. Papildomai pažymėtina, kad pagal LR BK 228 straipsnį, piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė organizacija, juridinis ar fizinis asmuo; tačiau šiais konkrečiais atvejais jokia žala nepadaryta. Kai ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai buvo atlikti ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. surašytas kaltinamasis aktas, teismas, 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi skirdamas nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje ir ta pačia nutartimi nepateikdamas jokių motyvų pratęsdamas laikiną nušalinimą nuo pareigų nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. vasario 28 d., turėjo įvertinti bylos duomenų visumą ir padaryti išvadą, jog surinkti įrodymai nepakankami ieškovui pareikštam kaltinimui pagrįsti, o tuo labiau ir įvertinęs aukščiau minėtas aplinkybes bei 2014 m. vasario 13 d. priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, tačiau juo ir toliau baudžiamojo poveikio priemonę E. B. – laikiną nušalinimą nuo Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjo pareigų paliko iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovo tolesnis nušalinimas nuo pareigų 2013 m. lapkričio 30 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi ir vėlesnis nušalinimo nuo pareigų palikimas galioti priėmus išteisinamąjį nuosprendį buvo netikslingas. Priešingai, nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties turinio vertinimu tik lingvistine prasme, bet vertino ir faktines, teisines aplinkybes dėl būtinumo tęsti procesinę prievartos priemonę, ir padarė teisingą išvadą, kad toks procesinės prievartos priemonės taikymas civilinės teisės požiūriu (CK 6.272 str.) pripažintinas neteisėtu, pernelyg suvaržančiu ieškovo teises. Atsakovė savo apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui taikytinos iš esmės tos pačios sąlygos. Tačiau kiti apeliantės argumentai, kad net jeigu apeliantės argumentai dėl teisėtai taikyto nušalinimo nuo pareigų būtų atmesti, valstybės civilinė atsakomybė vis tiek neturėtų būti taikoma, nes žala atsirado dėl paties ieškovo kaltės, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo veiksmų neteisėtumą pagal civilinę teisę kaip savarankišką pagrindą atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 6.253 ir 6.282 straipsnių prasme. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyti ieškovo neteisėti veiksmai (apeliacinės instancijos teismo nutarties 12 psl.), tačiau šie veiksmai nebuvo pripažinti tokio pavojingumo, kad užtrauktų asmeniui baudžiamąją atsakomybę, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas ne vien prieš tai nurodytu pagrindu – teismas nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto.CK 6.253 straipsnio nuostatos vertintinos ne izoliuotai, bet kartu su kitomis teisės normomis (CK 6.259, 6.282 straipsniais). Be to, teismui paliekama diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti CK 6.253 straipsnio normos taikymo apimtį: visiškai ar iš dalies (kokia dalimi) atleisti teisės pažeidėją nuo atsakomybės. Sprendžiant, kokią žalos dalį turi atlyginti atsakovė, o kuri tenka pačiam ieškovui, reikia įvertinti kiekvieno jų veiksmų įtaką žalos atsiradimui ir proporcingai paskirstyti jos atlyginimo pareigą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtas ir kitas pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad teismo veiksmai nuo 2013 m. lapkričio 30 d. neteisėtai taikant procesinę prievartos priemonę lėmė žalos ieškovui atsiradimą nagrinėjamu atveju, o ieškovo veiksmais, kaip konstatuota baudžiamojoje byloje, jokia žala nepadaryta (CPK 182 str. 3 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei atsakomybės padalijimo proporcingumo reikalavimą atitinkanti situacija nesudaro pagrindo atleisti valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, nuo civilinės atsakomybės.Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad iš dalies tenkindamas patikslintą ieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o ieškovo E. B. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinių skundų argumentai nepaneigia jo pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šie apeliaciniai skundai atmetami, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.