Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „U.“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-255-253/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „U.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „K.“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir skolos priteisimo, tretieji asmenys A. M. ir notarė V. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „U.“ (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės UAB „K.“ (toliau – ir atsakovė) 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimus apie įskaitymus; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą, numatantį, kad „kreditorius (įgijėja) pagal 2015 m. liepos 3 d. statybos darbų rangos sutartį Nr. 2015/07/03 jokių turtinių pretenzijų skolininkui (perleidėjai) nebeturi ir ateityje nereikš“; 3) ieškovei iš atsakovės priteisti 59 726,11 Eur skolą, 2 150,14 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas.

3. 2016 m. rugpjūčio 30 d. šalys sudarė skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutartį. Sutarties 2.1 punkte numatyta, kad V. V. skolininkės (perleidėjos) atsakovės vardu perduoda, o A. M. kreditorės (įgijėjos) ieškovės vardu už skolą priima butą, esantį (duomenys neskelbtini) (buto vertė 67 600 Eur). Šios sutarties 3.1 punkte numatyta, kad butas perduodamas ieškovei už nesumokėtą pagal sutartį už atliktus darbus pinigų sumą – 67 600 Eur. Skolos padengimo sutarties 6.2.9 punkte numatyta, kad kreditorius (įgijėja) pagal 2015 m. liepos 3 d. statybos darbų rangos sutartį jokių turtinių pretenzijų skolininkui (perleidėjai) nebeturi ir ateityje nereikš. Ieškovė mano, kad tokia skolos padengimo sutarties nuostata pažeidžia ieškovės ir jos kreditorių interesus. Šį sandorį ieškovė ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Mano, kad tokia šalių sudaryta skolos padengimo turtu sutarties nuostata turėtų būti pripažinta negaliojančia, o vietoje restitucijos taikymo suma, kuria atsakovė neatsiskaitė su ieškove pagal sutartį, turėtų būti priteista ieškovei iš atsakovės. Prašymą pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimus apie įskaitymus ieškovė grindžia CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatomis (įskaitymai nėra vienarūšiai, įskaitymai (pranešimai) administratoriui neperduoti).

5. Dėl skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punkto pripažinimo negaliojančiu nurodė, kad nėra visų sąlygų taikyti actio Pauliana (Pauliano ieškinys). Ieškovės nurodoma sandorio sąlyga ginčijama praėjus beveik metams po šios sutarties ir dviem metams po rangos sutarties pasirašymo. Ieškovės veiksmai sudarant ginčijamą sandorį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą pasirašytos rangos sutarties sąlygų. Atsakovė, pasirašydama skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartį, buvo sąžininga, vykdė rangos sutarties sąlygas. Prieš pasirašant rangos sutartį užsakovė iškėlė sąlygą rangovei, jog sutartis bus pasirašyta, jeigu rangovė nupirks šiame statybos objekte butą, kadangi užsakovė gavo objektą taip pat su sąlyga, kad nupirks 2 butus tame objekte. Rangovė su šia sąlyga sutiko, todėl šalys, pasirašydamos rangos sutartį, nepažeidė nei ieškovės, nei jos kreditorių interesų.

6. Šalys, žinodamos, jog užsakovė pirko dalį medžiagų, o rangovė ne iki galo atliko visus darbus, numatytus lokalinėje sąmatoje, dėl to rangovė darbų atlikimo aktų nepateikė, PVM sąskaitų neišrašė, todėl šie darbai nebuvo įtraukti į atliktų darbų aktus, pagrįstai 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju turtu sutartyje nurodė, jog „kreditorius jokių turtinių pretenzijų skolininkui (perleidėjai) nebeturi ir ateityje nereikš“ (sutarties 6.2.9 punktas). Atlikus 127 323,11 Eur sumos užskaitą šalys neliko viena kitai skolingos, todėl įtraukta minėta nuostata. Atsiskaitymą tarp šalių pagal rangos sutarties sąlygas patikrino ir įvertino Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI). VMI nenustatė fakto, jog atsakovė liko skolinga ieškovei pagal rangos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad 2015 m. liepos 3 d. ieškovė (rangovė) ir atsakovė (užsakovė) sudarė statybos darbų rangos sutartį dėl prekybos centro „B.“ su gyvenamosiomis patalpomis ir gyvenamaisiais namais, esančiais (duomenys neskelbtini), vėdinimo sistemų, šildymo sistemų, gaisro gesinimo sistemų, vidaus buitinių nuotekų sistemų, prietaisų montavimo darbų atlikimo ir perdavimo. Užsakovė pagal sutartį įsipareigojo priimti kokybiškai atliktus darbus ir sumokėti sutartyje nustatytą sumą. Rangovės parengtoje statybos darbų suvestinėje sąmatoje buvo numatyta atlikti darbų iš viso už 665 659,31 Eur, iš jų PVM 115 527,65 Eur. Faktiškai rangovė atliko darbų, o užsakovė priėmė juos ir pasirašė atliktų darbų priėmimo aktus iš viso už 647 853,23 Eur, iš jų PVM 112 437,34 Eur. Rangovė atliktų darbų sumai nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki balandžio 29 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. užsakovės buvo apmokėtos bankiniais pavedimais (408 089,78 Eur) ir sudengtos tarpusavio užskaitymais (127 323,11 Eur).

Dėl ieškovės pareikštų reikalavimų

28. Ieškovė šioje byloje pareikštu galutiniu patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimus apie įskaitymus; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą; 3) ieškovei iš atsakovės priteisti 59 726,11 Eur skolą, 2 150,14 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas.

29. Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų turinio ir pareikštų reikalavimų, ieškovės ieškiniu siekiamas tikslas yra skolos ir delspinigių prisiteisimas iš atsakovės. Ieškovės manymu, atsakovė su ieškove atsiskaitė ne visiškai, o vėluodama atsiskaityti turi sumokėti ir netesybas. Siekdama šio tikslo ieškovė taip pat ginčija įskaitymus ir skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą, kuriame nurodyta, kad ieškovė pagal rangos sutartį jokių turtinių pretenzijų atsakovei nebeturi ir ateityje nereikš. Ieškovės manymu, įskaitymų ir sutarties punkto pripažinimas negaliojančiais sudarytų prielaidas patenkinti ieškovės reikalavimus dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir išieškojimo išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisako pirmiausia dėl įskaitymų ir skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties punkto pripažinimo negaliojančiais ir tik įvertinus šių ieškovės reikalavimų pagrįstumą spręstina dėl ieškovės reikalavimų priteisti skolą, delspinigius, procesines palūkanas ir išieškojimo išlaidas.

Dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais

30. Ieškovė pirmosios instancijos teisme neginčijo, kad su ja pagal rangos sutartį atsakovė atsiskaitė iš dalies – 475 689,78 Eur suma. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovė 408 089,78 Eur ieškovei sumokėjo pavedimais į ieškovės banko sąskaitas ir 67 600 Eur sumokėjo nekilnojamuoju daiktu, tačiau ieškovė teigia, kad atsakovė liko skolinga 59 726,11 Eur, t. y. ieškovė nesutinka su 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. atliktais įskaitymais 59 726,11 Eur sumai.

31. Ieškovė atliktus įskaitymus ginčijo dėl to, kad, ieškovės vertinimu, įskaitymai nevienarūšiai. Taip pat teigė, kad ginčijami įskaitymo dokumentai nemokumo administratoriui buvusio ieškovės vadovo A. M. neperduoti, mano, kad, jei atsakovės nurodomas įskaitymas būtų atliktas, buvęs ieškovės vadovas neabejotinai būtų perdavęs pranešimus administratoriui, tačiau to nepadarė, todėl pranešimai neturi įrodomosios galios ir yra niekiniai bei galbūt surašyti atgaline data.

33. CK 6.130 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė gali pasibaigti, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, tai reiškia, jog įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl pareiga įrodyti realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat buvus CK 6.130 straipsnio 1 dalies nustatytas įskaitymo sąlygas tenka įskaitymą atlikusiai, o ne jį ginčijančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018).

35. Taigi, šioje byloje ieškovei ginčijant atsakovės atliktus įskaitymus, būtent atsakovei teko procesinė našta įrodyti, kad realiai egzistavo CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos įskaitymų sąlygos. Atsakovė šioje byloje teigė turėjusi reikalavimo teisę ieškovei, kadangi vykdant darbus objekte, dalį medžiagų pirko atsakovė (užsakovė) ir nupirktas medžiagas perdavė ieškovei (rangovei), kuri turėjo šias medžiagas panaudoti objekto statyboje ir vėliau perduoti statybos darbų rezultatą atsakovei, o atsakovės ieškovei perduotų medžiagų verte sumažinti atsakovės įsipareigojimai ieškovei už atliktus darbus.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atsakovė įrodė, kad ieškovės ginčijamų įskaitymų atlikimo metu egzistavo įskaitymų atlikimui būtinos sąlygos. Prie šios išvados teisėjų kolegija priėjo dėl toliau nurodomų motyvų.

37. 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitymu atsakovės įsiskolinimas ieškovei sumažintas 60,50 Eur suma, o 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymu atsakovės įsiskolinimas ieškovei sumažintas 59 665,61 Eur suma. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė, kaip rangovė, pagal rangos sutartį atlikusi darbus, išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti, iš viso 8 PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė turėjo pareigą apmokėti. 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitymo metu, į atsakovės ieškovei mokėtiną 56 375,70 Eur sumą pagal 2015 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą įskaityta ieškovės atsakovei mokėtina 60,50 Eur suma pagal atsakovės ieškovei išrašytą 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą. 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymo metu į atsakovės ieškovei mokėtiną 233 309,16 Eur sumą pagal 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitas faktūras įskaityta 59 665,61 Eur ieškovės atsakovei mokėtina suma pagal atsakovės ieškovei išrašytas 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. balandžio 29 d., 2016 m. gegužės 16 d. PVM sąskaitas faktūras. Minėtų įskaitymų pagrindu, atsakovės įsiskolinimas ieškovei sumažintas, iš viso 59 726,11 Eur.

38. Atsakovės pateiktos septynios PVM sąskaitos faktūros, kurias atsakovė išrašė ieškovei, patvirtina, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. tiekė ieškovei statybines medžiagas ir suteikė statybinių šiukšlių valymo paslaugas, iš viso 59 726,11 Eur sumai. Būtent šia suma sumažinti atsakovės įsipareigojimai ieškovei jos ginčijamais įskaitymais.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros už atliktus darbus „B.“ objekte ir atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros už tiektas medžiagas ir suteiktas paslaugas, patvirtina, kad ieškovės ginčijamų įskaitymų atlikimo metu skolininkė (atsakovė) kartu buvo ir savo kreditorės (ieškovės) kreditorė, o kreditorė (ieškovė) – ir savo skolininkės (atsakovės) skolininkė. Šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai, t. y. šalys turėjo reikalavimus viena kitai pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Šie šalių reikalavimai buvo vienarūšiai, t. y. priešpriešinių prievolių dalykas buvo toks pat (sumokėti pinigus). Abu reikalavimai buvo galiojantys ir vykdomi, t. y. šalys viena kitai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų nebuvo sumokėjusios ir šios sumos turėjo būti sumokėtos. Abu reikalavimai (mokėtinų piniginių lėšų suma) buvo aiškiai apibrėžti PVM sąskaitose faktūrose.

40. Ieškovės teigimu, atsakovė nepranešė ieškovei apie ginčijamus įskaitymus juose nurodytomis datomis, o įskaitymai galbūt surašyti atgaline data, nes ieškovei jie neperduoti, pati atsakovė juos pateikė tik po metų nuo bylos iškėlimo.

41. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovės ginčijami pranešimai apie įskaitymus pasirašyti abiejų šalių įgaliotų atstovų – ieškovės vardu pasirašė direktorius A. M.; atsakovės vardu direktorius V. V., todėl akivaizdu, kad jau įskaitymo metu ieškovės direktorius žinojo apie atliktą įskaitymą ir papildomas informavimas neturėjo būti atliekamas, o aplinkybės, kad ieškovės buvęs vadovas neperdavė administratorei šių įskaitymų kopijų, nereiškia, kad įskaitymai negalioja.

42. Nėra pagrindo manyti, kad šie įskaitymai galėjo būti sudaryti ne juose nurodytomis datomis. Kaip matyti iš byloje esančios 2018 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažymos, Klaipėdos apskrities VMI atliko atsakovės PVM deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. Klaipėdos apskrities VMI buvo gavusi visus šalių tarpusavio atsiskaitymus (įskaitymus) patvirtinančius pirminius dokumentus, o minėtą tyrimą atliko laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Minėto tyrimo atlikimo datos paneigia ieškovės abejones, kad įskaitymai galėjo būti surašyti po šios civilinės bylos iškėlimo. Ieškovės ieškinys teisme gautas 2018 m. rugpjūčio 20 d., o VMI patikrinimas inicijuotas 2018 m. rugpjūčio 21 d. operatyvaus patikrinimo pavedimo pagrindu, bei atliktas nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apskrities VMI operatyvinio patikrinimo pažymoje pateikta lentelė, iš kurios matyti, kad Klaipėdos apskrities VMI buvo pateikti duomenys apie ieškovės šioje byloje ginčijamus įskaitymus, taigi Klaipėdos apskrities VMI jau 2018 m. rugpjūtį–rugsėjį turėjo duomenis (pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus) apie šalių atliktus mokėtinų sumų įskaitymus, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovės ginčijami pranešimai apie įskaitymus surašyti po civilinės bylos iškėlimo.

43. Ieškovės teigimu, atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu atlikti įskaitymai ir sumažintas atsakovės įsiskolinimas ieškovei, nepagrindžia, kad atsakovė iš tiesų turėjo reikalavimo teisę ieškovei. Ieškovės vertinimu, atsakovė ieškovei netiekė medžiagų ir neteikė paslaugų, už kurias ieškovė turėtų pareigą su atsakove atsiskaityti.

44. Taigi, nors atsakovė pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu atsakovė grindė reikalavimo teisę ieškovei, tačiau ieškovė teigia, kad šių sąskaitų nepakanka atsakovės reikalavimo teisei ieškovei pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pritarti minėtiems ieškovės argumentams.

45. Rangos sutarties 8.17 punkte numatyta, kad užsakovė turi teisę statybos metu tiekti medžiagas rangovei, kuri jas privalo naudoti taupiai, o vėliau perduoti pagal atliktų darbų aktą su užsakovės medžiagomis. Visi medžiagų likučiai, kuriuos galima suskaičiuoti, naudojant užsakovės medžiagas turi būti perduoti užsakovei su kiekvienu aktavimu.

46. Atsakovė šioje byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji, turėdama dideles prekių (medžiagų) tiekėjų nuolaidas, pati kai kurias medžiagas užsakydavo ir nupirkdavo iš prekių tiekėjų ir už tą pačią kainą parduodavo ieškovei, kuri su atliktų darbų aktais su kiekvienu aktavimu perduodavo užsakovei. Atsakovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovei išrašė UAB „Celsis“ ir UAB „ViaCon Baltic“; jose yra pažymėta: „perrašyti UAB „U.“. Ieškovės teigimu, minėtas įrašas galėjo būti atliktas ieškovei iškėlus bylą atsakovei, kaip atsakovės gynybinė pozicija, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pritarti minėtam ieškovės teiginiui. Tokį šalių susitarimą tarpusavio santykiuose teismo posėdžio metu patvirtino tiek atsakovės direktorius V. V., tiek buvęs ieškovės direktorius A. M., tiek ir liudytojas N. U., kuris prižiūrėjo projekto vykdymą ir žinojo apie tiekiamas medžiagas. Aplinkybė, kad UAB „Celsis“ ir UAB ViaCon Baltic“ atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nėra ieškovės darbuotojų parašų apie prekių (medžiagų) gavimą, nesudaro pagrindo manyti, kad šių prekių atsakovė neperdavė ieškovei, kadangi prekių perdavimą patvirtino visi byloje pirmosios instancijos teismo posėdžių metu apklausti asmenys, taip pat ir atsakovės ieškovei išrašytos septynios PVM sąskaitos faktūros įskaitymų sumai (59 726,11 Eur). Atsakovės į bylą pateiktas 2019 m. rugpjūčio 20 d. UAB „ViaCon Baltic“ raštas patvirtina, kad „B.“ objekte prekes atsiimdavo atsakovės darbuotojai ir tik išimtinais atvejais kliento direktoriaus nurodymu ieškovės darbuotojai. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais kritikuojamas atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinys (kad atsakovės nupirktos medžiagos galėjo būti panaudotos ne „B.“ objekte, o kituose atsakovės objektuose; kad atsakovė surinko UAB „ViaCon Baltic“ ir UAB „Celsis“ sąskaitų dalį, kurios atitinka ieškiniu prašomą priteisti sumą, neatitikimą „ištaisė“ parašydama papildomą 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą 60,50 Eur sumai ir kt.), yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo abejoti pateiktose PVM sąskaitose faktūros nurodytų duomenų teisingumu.

47. Be to, kaip jau minėta, šalių rangos sutarties pagrindu atliktą atsiskaitymą, siekdama nustatyti atsakovės PVM deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, patikrino ir Klaipėdos apskrities VMI. 2018 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apskrities VMI atsakovės operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad patikrinimas pradėtas 2018 m. rugpjūčio 27 d., baigtas 2018 m. rugsėjo 10 d. Patikrinimas vykdytas Klaipėdos apskrities VMI 2018 m. rugpjūčio 21 d. operatyvaus patikrinimo pavedimo pagrindu. Patikrinimo metu, pagal atsakovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, nustatyta, kad pagal rangos sutartį faktiškai rangovė atliko darbų, o užsakovė priėmė juos ir pasirašė atliktų darbų priėmimo aktus viso už 647 853,23 Eur, iš jo PVM 112 437,34 Eur. Rangovė, atliktų darbų sumai nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki balandžio 29 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. užsakovės buvo apmokėtos bankiniais pavedimais 408 089,78 Eur ir sudengtos tarpusavio užskaitymais 127 323,11 Eur. Taip pat nustatyta, kad bendrovės sandoriai už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo iki 2016 m. balandžio su rangove apskaityti buhalterinės apskaitos registruose, deklaruoti PVM deklaracijose bei gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registruose. Operatyvinio patikrinimo metu sutikrinti pridėti atliktų darbų aktai, pažymos ir išrašytos PVM sąskaitos faktūros.

48. Minėto operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina atsakovės direktoriaus V. V., ieškovės buvusio vadovo A. M. nurodytas aplinkybes apie atliktus įskaitymus, taip pat ir atsakovės pateiktų pranešimų apie įskaitymą, PVM sąskaitų faktūrų realų egzistavimą, o aplinkybė, kad patikrinimo metu nenustatyti jokie pažeidimai, patvirtina atsakovės teiginius, kad šalys visiškai tarpusavyje atsiskaitė. Tarpusavio atsiskaitymus patvirtina pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai.

50. Nesutiktina su ieškove, kad buvusio ieškovės direktoriaus paaiškinimais teisme nėra pagrindo vadovautis. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad A. M. paaiškinimus iš esmės patvirtino ir atsakovės direktoriaus V. V. paaiškinimai, taip pat šalių tarpusavio atsiskaitymą patvirtina atsakovės pateiktos ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažyma.

51. Pažymėtina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti įskaitymus negaliojančiais, iš esmės grindžiami tik deklaratyviais teiginiais – ieškovė teigia, kad pranešimai apie įskaitymus surašyti atgaline data, įrašai PVM sąskaitose faktūrose „perrašyti „U.“ galėjo būti atlikti ieškovei iškėlus bylą atsakovei, atsakovė pirktas medžiagas galėjo panaudoti kituose objektuose, o ne ginčo „B.“ objekte. Ieškovė abejoja byloje esančių įrodymu tikrumu, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti šioje byloje atsakovės pateikti įrodymų turiniu, nes nėra duomenų apie galimą dokumentų klastojimą.

52. Teisėjų kolegija, remdamasi nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovės ginčijami įskaitymai atlikti egzistuojant įskaitymo sąlygoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos ieškovės reikalavimus.

Dėl skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punkto panaikinimo

54. Ieškovė patikslintame galutiniame ieškinyje taip pat prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą, numatantį, kad „kreditorius (įgijėja) pagal 2015 m. liepos 3 d. statybos darbų rangos sutartį Nr. 2015/07/03 jokių turtinių pretenzijų skolininkui (perleidėjai) nebeturi ir ateityje nereikš“.

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pradiniame ieškinyje, kuris teismui pateiktas 2018 m. rugpjūčio 20 d., ieškovė ginčijo tik 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą ir šį punktą pripažinus negaliojančiu, prašė priteisti iš atsakovės 87 242,84 Eur įsiskolinimą (kurį, tuometiniu ieškovės vertinimu, šalys panaikino skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktu), delspinigius, procesines palūkanas, išieškojimo išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas. 2018 m. rugpjūčio 22 d. patikslintu ieškiniu ieškovė sumažino iš atsakovės reikalaujamo priteisti įsiskolinimo dydį iki 59 726,11 Eur, atitinkamai sumažino reikalaujamus priteisti delspinigius. 2019 m. gegužės 6 d. atsakovei į bylą pateikus 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimus apie įskaitymus, kuriais atsakovė ginčijo ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo (59 726,11 Eur) priteisimo ir teigė, kad šis ieškovės reikalavimas pasibaigė įskaitymu, ieškovė 2019 m. rugpjūčio 6 d. trečią kartą patikslino ieškinį, papildomai įtraukdama reikalavimą pripažinti negaliojančiais minėtus pranešimus apie įskaitymus.

56. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė, pateikdama pradinį ieškinį teismui, manė, jog atsakovės 59 726,11 Eur įsiskolinimas ieškovei buvo panaikintas būtent skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktu, kuriame nurodyta, kad ieškovė pagal rangos sutartį jokių turtinių pretenzijų atsakovei nebeturi ir ateityje nereikš. Tačiau, atsakovei pateikus į bylą pranešimų apie įskaitymus kopijas, ieškovė turėjo suprasti, kad ieškovės reikalaujamas iš atsakovės priteisti 59 726,11 Eur dydžio įsiskolinimas buvo panaikintas ne skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktu, o 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimais apie įskaitymus. Taigi, siekdama 59 726,11 Eur įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės, ieškovė turėjo ginčyti ne skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą, o 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymus (tą ieškovė ir darė patikslintu ieškiniu). Paaiškėjus, kad 59 726,11 Eur dydžio įsiskolinimas buvo panaikintas ne skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktu, šis ieškovės toliau palaikomas reikalavimas negali ieškovei sukelti materialiųjų teisinių pasekmių. 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymais 59 726,11 Eur suma sumažintas atsakovės įsiskolinimas ieškovei, o vėliau, 2016 m. rugpjūčio 30 d. šalims sudarius skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutartį, atsakovės įsiskolinimas ieškovei sumažintas dar 67 600 Eur suma. Iš esmės ieškovės reikalavimo dėl 59 726,11 Eur priteisimo iš atsakovės patenkinimo prielaida yra 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymų nuginčijimas, o skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punkto nuginčijimas ieškoves reikalavimų dėl skolos, delspinigių ir kt. patenkinimui įtakos neturi. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad po 2016 m. rugpjūčio 30 d. skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties sudarymo, net ir sutarties 6.2.9 punkte įtvirtinus, kad ieškovė pagal rangos sutartį jokių turtinių pretenzijų atsakovei nebeturi ir ateityje nereikš, atsakovė toliau atliko mokėjimus pagal rangos sutartį (2016 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. lapkričio 23 d. mokėjimai iš viso 35 599,69 Eur sumai).

57. Net ir patenkinus ieškovės reikalavimą dėl skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punkto pripažinimo negaliojančiu, tačiau ieškovės reikalavimui pripažinti negaliojančiais 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. įskaitymus esant atmestam, ieškovės pagrindinis ieškinio teikimo tikslas – 59 726,11 Eur įsiskolinimo, delspinigių, procesinių palūkanų, išieškojimo išlaidų priteisimas – nebus pasiektas.

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

59. Taigi, darytina išvada, kad teisme nagrinėtini tik tokie ieškiniai ir jų reikalavimai, kurių dalykas yra susijęs su tam tikrų materialinių teisinių padarinių atsiradimu arba pasibaigimu. Kadangi minėto ieškovės reikalavimo patenkinimas nesukels ieškovei materialiųjų teisinių padarinių, t. y. turtinių teisių atsiradimo, todėl, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, bylos dalis dėl šio ieškovės reikalavimo turėjo būti nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso nustatyta tvarka.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

60. Ieškovė ieškiniu taip pat prašė iš atsakovės priteisti: 59 726,11 Eur įsiskolinimą; 2 150,14 Eur delspinigius; 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 40 Eur išieškojimo išlaidas.

61. Pagal rangos sutartį ieškovė atliko darbų už 535 415,89 Eur + PVM (647 853,23 Eur). Visus darbus užsakovė priėmė. Atsakovė sumokėjo bankiniais pavedimais 408 089,78 Eur ir sudengė tarpusavio įskaitymais 127 323,11 Eur (iš jų 67 600 Eur nekilnojamuoju turtu). Ieškovės prašoma priteisti 59 726,11 Eur suma yra suma, kuri buvo įskaityta 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimais apie įskaitymus. Nepripažinus 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pranešimų apie įskaitymus negaliojančiais, nėra pagrindo iš atsakovės priteisti 59 726,11 Eur sumą. Netenkinus ieškinio dalies dėl 59 726,11 Eur sumos priteisimo, nėra pagrindo priteisti ir prašomų 2 150,14 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 40 Eur išieškojimo išlaidų. Todėl ši ieškinio reikalavimų dalis pirmosios instancijos teismo atmesta pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų

62. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, tačiau bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti skolos padengimo nekilnojamuoju daiktu sutarties 6.2.9 punktą negaliojančiu pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti, tačiau dėl tokio procesinio teisės normų pažeidimo nei ieškovės nei atsakovės apeliacijos nėra, todėl atsižvelgiant susidariusią situaciją, pripažintina, kad nėra pagrindo peržengti apeliacijos ribų, todėl ir dėl šio reikalavimo atmetimo sprendimo dalis paliktina iš esmės nepakeista.

63. Šalys nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.