Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1393-912/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-02
Bylos Nr.: e2A-1393-912/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-00213-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas: P. Š.
Atsakovas: M. B., AAS „BTA Baltic Insurance Company“

Kategorijos

2.6.10.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1393-912/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00213-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.4; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės P. Š. ieškinį atsakovams M. B., AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė teismo priteisti 492,29 Eur turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą: 25 000 Eur – iš atsakovo M. B., 5 000 Eur – iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“; 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. sausio 8 d., apie 19.59 val., atsakovas, vairuodamas transporto priemonę „R. T.“ Vilniuje, Saulėtekio al. 9, partrenkė ir sužalojo pėsčiąją – ieškovę. Nors buvo tamsus paros metas, kelias buvo gerai apšviestas, ieškovė buvo gerai matoma. Atsakovas viršijo leistiną greitį, laiku nesustabdė vairuojamo automobilio, nors turėjo objektyvią galimybę tai atlikti, kliudė ieškovę. Eismo įvykio metu ieškovei padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas: odos nubrozdinimai kaktoje ir kairiajame skruoste, poodinė kraujosruva kairiajame kelyje, kairio blauzdikaulio ir dešiniojo šlaunikaulio kūno lūžiai. Dėl eismo įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, kuriame nurodyta, kad atsakovas, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 127, 128 punktų reikalavimus (numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo įvykio dalyviams), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovės sveikata. Pranešime apie įtarimą nurodyta, kad atsakovas viršydamas leistiną 50 km/val. greitį važiavo 55 km/val. greičiu, dėl ko prarado galimybę laiku sustabdyti transporto priemonę, kurią būtų turėjęs, jeigu būtų važiavęs leistinu greičiu, ir dėl to partrenkė ieškovę. Vėliau pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą, nebuvo nustatyta, kurio eismo dalyvio (ar atsakovo, ar ieškovės) padaryti KET pažeidimai buvo eismo įvykio būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atsakovas pradžioje nurodė, jog važiavo apie 55 km/val. greičiu, o ieškovė tariamai išbėgo į važiuojamąją kelio dalį jam iš kairės pusės, o pats partrenkimas ieškovės įvyko kažkur tai už pėsčiųjų perėjos 5 metrų atstumu. Vėliau atsakovas pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad iki eismo įvykio galimai važiavo apie 50-51 km/val. greičiu, o ieškovė per kelią bėgo ne statmenai, o įstrižai, t. y. kažkur nuo šviesoforo, kuris atsakovui buvo iš kairės pusės, jau už nuvažiavimo link universiteto, kitoje kelio pusėje buvusio visuomeninio transporto stotelės sustojimo, dėl to smūgis ieškovei teko į dešinį šoną. Eismo įvykio atveju atsakovas nesiėmė visų įmanomų būtinų atsargumo priemonių, kad išvengtų susidūrimo su ieškove, t. y. jis viršijo greitį, nepradėjo laiku stabdyti savo vairuojamos transporto priemonės. Ieškovė partrenkta dar važiuojančio automobilio. Leistino greičio viršijimas – pagrindinė priežastis, kuri sutrukdė atsakovui laiku reaguoti į kliūtį ir iš karto stabdyti transporto priemonę, kad būtų išvengta susidūrimo. Atsakovas nepajėgė laiku sustabdyti automobilio dėl padarytų KET pažeidimų. Kilę padariniai – atsakovo KET pažeidimų rezultatas, tarp kurių yra priežastinis ryšys. Ieškovė prašo atlyginti turtinę žalą (išlaidas vaistams, medikamentams, gydymo išlaidas UAB „Draugystės sanatorija“ ir kt.) pagal turimus rašytinius įrodymus. Dėl patirto sveikatos sutrikdymo ieškovė ilgai gydėsi, vartojo vaistus ir medikamentus, jai buvo darytos operacijos. Ieškovė gydėsi sanatorijoje, negalėjo vaikščioti 4 mėnesius, naudojosi neįgaliųjų vežimėliu. Vėliau ieškovė vaikščiojo, naudodamasi ramentais. Ieškovė siekė atstatyti savo mobilumą, atgaivinti ir sustiprinti kojų raumenis, todėl vaikščiojo kęsdama skausmus. Dėl patirto sužalojimo ieškovė negalėjo sportuoti 6 mėnesius. Eismo įvykio metu sužalotas ieškovės veidas. Dėl to sumažėjo ieškovės bendravimo galimybės. Jai buvo nepatogu ir nemalonu rodytis viešumoje, ji vengė bendrauti su aplinkiniais ir artimaisiais, nes nenorėjo prisiminti įvykio, apie jį aiškinti ir pasakoti. Ieškovė teigia, kad patyrė didelį fizinį skausmą ir šoką, buvo stipriai psichiškai sukrėsta, vėliau irgi jautė stiprius fizinius skausmus, diskomfortą. Į ieškovės kūną buvo įdėti svetimkūniai – konstrukcijos ir medicininės vinys. Ieškovės gyvenimo kokybė po sužalojimo tapo blogesnė nei iki sužalojimo. Patirtus sužalojimus ir neigiamas jų pasekmes ieškovė patiria ir jaučia iki šiol. Dėl patirto sveikatos sutrikdymo ieškovė patyrė fizines bei dvasines kančias, išlaidas gydymuisi, buvo nedarbinga. Be to, ieškovei liko liekamųjų padarinių sveikatai – dideli randai ant kūno. O tai įrodo, kad ieškovė patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad eismo įvykio dieną atsakovo M. B. vairuojama transporto priemonė „R. T.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta draudėjo UAB „Kertušas“ įprastiniu privalomuoju automobilio draudimu „BTA Insurance Company“ SE. Atsakovė gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pažymą, kurioje numatyta, kad įvertinus eismo įvykio aplinkybes priimtas sprendimas, jog eismo įvykio kilimą lėmė ieškovės veiksmai. Atsakovė pranešė ieškovei, kad neturint įrodymų, jog dėl eismo įvykio kaltu pripažintas transporto priemonės valdytojas, nėra pagrindo mokėti draudimo išmoką. Ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota ieškovė, įvyko reguliuojamos pėsčiųjų perėjos ribose ar kiek toliau nuo jos, važiuojamojoje dalyje. Jei eismas reguliuojamas šviesoforu, vairuotojas privalo vadovautis šviesoforo signalais (KET 176 punktas). Ieškovė įstrižai bėgo tamsiu paros metu, žiemos laiku, kai kelio danga apsnigta, matomumas nepakankamas, degant raudonam šviesoforo signalui per keturių eismo juostų kelią. KET nustatyta pareiga elgtis atidžiai bei apdairiai galioja ne tik transporto priemonių vairuotojams, bet taip pat ir pėstiesiems, kurie privalo įvertinti eismo sąlygas. Ieškovei degė draudžiamasis šviesoforo signalas, kurio metu ieškovė privalėjo neįžengti į važiuojamąją gatvės dalį ir laukti žalio šviesoforo signalo. Nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovės didelį neatsargumą. Ieškovė pažeidė KET 42 ir 44 punktuose numatytus reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu vertinta, kurio eismo dalyvio taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir padaryta išvada, kad jei ieškovė nebūtų išbėgusi į važiuojamąją dalį, nepaisant transporto priemonės važiavimo greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė už veiksmus, kurie nebūtų sukėlę jokių pasekmių ir kurie patys savaime, veikiantys savarankiškai, nepadidina rizikos tokiems padariniams kilti, jei ieškovė nebūtų pažeidusi KET bei paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių. Vertindamas neturtinės žalos reikalavimą, teismas privalo atsižvelgti, kad patirti sužalojimai buvo mažiau gyvybiškai svarbiose kūno vietose ir yra pašalinti, ieškovė gali gyventi visavertį gyvenimą. Atsakovė prašo taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Atsakovė 2016 m. gruodžio 16 d. pranešė ieškovei apie priimtą sprendimą, kurio ieškovė neskundė. Ieškinio senaties terminas suėjo 2017 m. gruodžio 16 d., t. y. daugiau nei prieš metus, todėl ieškinys atmestinas taikant ieškinio senatį.

4. Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdyje prašė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. sausio 8 d., apie 19.59 val., Vilniuje, Saulėtekio al. 9, įvyko eismo įvykis, kurio metu jis, vairuodamas automobilį „R. T.“, partrenkė ir sužalojo ieškovę. Atsakovas važiavo Saulėtekio alėjos antra eismo juosta iš dviejų link Nemenčinės plento. Buvo tamsus paros metas, gatvė apšviesta, kelio danga slidi. Važiavo apie 50 km/h greičiu. Važiuodamas minėta kryptimi priartėjo prie reguliuojamos Saulėtekio alėjos sankryžos su nuvažiavimu, jungiančiu alėją su Vilniaus universiteto teritorija. Sankryžoje jam degė žalias šviesoforo signalas. Tuo metu greta jo automobilio, tos pačios krypties pirma juosta važiavo troleibusas. Kai pravažiavo Saulėtekio alėją ir nuvažiavimo universiteto važiuojamųjų dalių sankirtos link, ties šviesoforu Saulėtekio alėjos priešinga puse pravažiavo automobilis, kurio žibintų šviesos pablogino matomumą. Prasilenkus su šiuo automobiliu, atsakovas staiga pamatė kelio važiuojamąja dalimi bėgančią pėsčiąją. Kai pamatė pėsčiąją, pastaroji jau buvo ties vairuojamojo automobilio priekiniu kairiuoju kampu, 2–3 metrų atstumu. Iš karto staigiai nuspaudė stabdžio pedalą, tačiau dėl slidžios kelio dangos stabdomas automobilis pačiuožė keletą metrų ir partrenkė pėsčiąją. Norėdamas išvengti pėsčiosios partrenkimo jis vairuojamojo automobilio sukti į dešine negalėjo, nes pirma juosta greta važiavo troleibusas. Iki buvo partrenkta, pėsčioji kraštine jo važiavimo krypties antra eismo juosta nuo dvigubos ištisinės linijos, skiriančios priešingos krypties eismo pusės, spėjo žengti du žingsnius. Pėsčioji per kelią bėgo ne statmenai, o įstrižai, t. y. kažkur nuo šviesoforo, kuris buvo iš kairės pusės, jau nuvažiuojant link universiteto, kitoje kelio pusėje buvusio visuomeninio transporto sustojimo, todėl jai smūgis teko į dešinį šoną. Po įvykio pėsčioji buvo sąmoninga. Į eismo įvykio vietą atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai sužalotą pėsčiąją išgabeno į ligoninę. Eismo įvykio aplinkybes patvirtino liudytojai ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovas kirto pėsčiųjų perėją degant reguliuojamos sankryžos šviesoforo žaliam signalui. Eismo įvykis įvyko už Saulėtekio perėjos, kuomet pėsčioji nesilaikydama kelių eismo taisyklių, sudarydama kliūtį atsakovui vairuoti automobilį pati sukėlė eismo įvykį ir dėl to nukentėjo. Aplinkybes, kad eismo įvykis įvyko už perėjos patvirtina eismo įvykio planas, ikiteisminio tyrimo duomenys. Eismo įvykio metu ieškovė elgėsi neapdairiai ir neatsargiai, nes pažeidė KET 42 ir 44 punktų reikalavimus: ji, tamsiu paros metu, degant eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, kirto važiuojamąją kelio dalį neįsitikinusi, kad tokie jos veiksmai nesukels grėsmės eismo saugumui. Nurodytos aplinkybes, nukentėjusiosios elgesys ir jos veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu ir būtina jo kilimo sąlyga. Atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė už veiksmus, kurie nebūtų sukėlę jokių pasekmių ir kurie patys savaime, veikiantys savarankiškai, nepadidina rizikos tokiems padariniams kilti, jei ieškovė nebūtų pažeidusi KET bei paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovės 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 19,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

6. Teismas nurodė, kad ieškovė kildina žalos atlyginimo pagrindą iš deliktinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada, vertino, kad nagrinėjamoje byloje neturi įtakos palankiam sprendimo priėmimui ieškovės nurodyta aplinkybė dėl atsakovo greičio viršijimo 5 km/val., t. y. pastarojo neteisėtų veiksmų, nes atsakovas važiuodamas 50, 51, 55 km/val. greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo tik tuo atveju, jei ieškovė būtų įžengusi į važiuojamąją dalį degant žaliam šviesoforo signalui, ir negalėjo išvengti pėsčiosios partrenkimo, jei, jai įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, jos judėjimo krypties atžvilgiu degė raudonas šviesoforo signalas. Teismas nustatė, kad ieškovės bei atsakovo parodymai dėl tikslios nukentėjusiosios partrenkimo vietos skiriasi 15 m. Teismas konstatavo, kad ieškovės partrenkimo vieta yra važiuojamosios kelio dalies trečioje eismo juostoje, už pėsčiųjų perėjos nuo 5 m. iki 20 m. (iki automobilio šukės). Eismo įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos. Ieškovė skubėjo pasiekti Universiteto stotelę (apie 40 m. nuo pėsčiųjų perėjos). Teismas nurodė, kad nesutinka su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminiame tyrime nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės civilinės bylos išsprendimui. Byloje įrodymų visuma bei atsakovo, liudytojų S. L. K., S. A., P. B. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad eismo įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos, ieškovė partrenkta apie 20 m. nuo pėsčiųjų perėjos važiuojamosios dalies kelio trečioje eismo juostoje (kur užfiksuota šukė), jai galėjo degti tik draudžiamasis raudonas šviesoforo signalas, eismo įvykio metu eismo dalyviams (transporto priemonėms) kertant pėsčiųjų perėją degė žalias šviesoforo signalas. Teismas nurodė, kad byloje nesurinkta duomenų, kurie patvirtintų ieškovės parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių, kad jai pradedant eiti per pėsčiųjų perėją mirksėjo žalias šviesoforo signalas, ji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose, atsakovas kirto pėsčiųjų perėją esant raudonam šviesoforo signalui (CPK 178 straipsnis).

7. Teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu pėsčiajai įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, jos judėjimo kryptimi degė raudonas šviesoforo signalas, tai automobilio vairuotojas, važiuodamas 50, 51, 55 km/h greičiu, kai pėsčioji įžengė į jo važiavimo krypties važiuojamąją dalį, neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Ieškovės veiksmai (nespėjus pereiti važiuojamosios dalies nesustojant linijos skiriančios priešingų krypčių eismo juostas, o tęsus judėjimą, kada automobilio „R. T.“ vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilio) techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo išvada, jog ieškovė elgėsi itin neapdairiai ir pažeidė KET 42, 44 punktų reikalavimus, nepaneigta. KET reikalavimų nevykdymas vertinamas kaip didelis neatsargumas, taigi turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiajai kilo dėl pastarosios veiksmų, nesilaikant KET reikalavimų, todėl priežastinis ryšys tarp ieškovės veiksmų ir atsiradusių pasekmių byloje įrodytas. Už šiuos veiksmus atsakovas ir jo draudikas nėra atsakingi. Teismas nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų: atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių ieškovei neigiamų pasekmių sveikatai. Tokiu būdu, civilinė atsakomybė atsakovui negali kilti, ji neįrodyta (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

8.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai pašalino vairuotojo atsakomybę ir atsakomybę dėl eismo įvykio kilimo priskyrė apeliantei. Teismo sprendimo motyvai sudaro įspūdį, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, visiškai atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės ir nėra saistomas jokių reikalavimų.

8.2. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų ir kaltės, dėl kurių kilo eismo įvykis, atsižvelgtina į visus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui. Jeigu teismas padaro išvadas, kad pėsčiojo (nukentėjusiojo) veiksmai turėjo įtakos jo sužalojimui, tai neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės atlyginti žalą. Tokiu atveju turi būti nustatomas kaltės laipsnis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nukentėjusio asmens padaryti pažeidimai negali būti pagrindu atmesti reikalavimą atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai vairuotojas viršija nustatytą maksimalų greitį, tai toks vairuotojo padarytas KET reikalavimų pažeidimas, leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykį sąlygojo vairuotojo neteisėti veiksmai (civilinė byla Nr. 2A-1264/2013).

8.3. Atsakovas vairavo neatidžiai ir neatsargiai, viršijo leistiną greitį. Atsakovas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus (bonus pater familias) tiek kiek buvo reikalinga pagal tuo metu buvusią situaciją, nes nepasirinko būtent saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas. Atsakovas nesiėmė visų būtinųjų saugumo priemonių, kad išvengtų apeliantės partrenkimo. Atsakovas keitė parodymus dėl transporto priemonės greičio: pradžioje nurodė, kad važiavo 55 km/val., vėliau – 50-51 km/ val. greičiu. Eismo įvykis įvyko dėl greičio viršijimo.

Atsiliepimas

8.4. Atsakovas neįrodė, kad jis nekaltas dėl įvykio. Priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime – byloje realiai nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad eismo įvykį išskirtinai sąlygojo arba eismo įvykio kilimui turėjo įtakos tik vienos apeliantės veiksmai.

8.5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neatsakingas dėl kilusio eismo įvykio, tarp jo veiksmų ir įvykio nėra priežastinio ryšio. Apeliantė iki įvykio buvo praėjusi daugiau nei pusę gatvės (apie 7,7 m). matomumas gatvėje buvo geras. Nesuvokiama, kaip atsakovas galėjo jos nepastebėti. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad apeliantė jam buvo netikėta ir staigi kliūtis. Apeliantės nueitas atstumas nuo šaligatvio leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovas ją matė, bet naiviai tikėjosi išvengti jos partrenkimo. Liudytoja L. S. K. matė apeliantę, todėl ją turėjo matyti ir atsakovas.

8.6. Ieškovė pradėjo eiti per kelią degant leidžiamam šviesoforo signalui. Atsakovas, artėdamas prie perėjos turėjo lėtinti greitį ir privalėjo leisti apeliantei baigti ėjimo per pėsčiųjų perėją manevrą. Teismas nevertino, ar atsakovas pažeidė KET 28, 29 punktų reikalavimus (vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui; jeigu šviesoforo arba reguliuotojo signalai draudžia važiuoti per pėsčiųjų perėją, vairuotojas privalo sustoti prieš kelio ženklą „Stop“ linija“ ir (ar) „Stop“ liniją, šviesoforą, o jeigu jų nėra, – prieš pėsčiųjų perėją).

8.7. Versija, kad apeliantė kirto kelią įstrižai, neįrodyta, kildinama iš atsakovo ir liudytojos L. S. K. paaiškinimų. Jų pirminiuose paaiškinimuose nenurodyta, kad apeliantė kelią kirto įstrižai.

8.8. Atsakovas teismui paaiškino ir eismo įvykio vietos plane nurodė, kad apeliantės partrenkimas įvyko jau už plane pažymėtos automobilio šukės. O taip būti negali, nes tokie atsakovo parodymai prieštarauja ekspertizės akto išvadoms, kur ekspertas nurodė, kad atsidalijusios detalės/šukės nuo transporto priemonės po susidūrimo juda į priekį, transporto priemonės judėjimo prieš susidūrimą kryptimi. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pėsčiosios partrenkimo vietą.

8.9. Atsakovo paaiškinimai teisme, kad apeliantę partrenkė 15–20 m atstumu nuo perėjos prieštarauja jo parodymams užfiksuotiems ikiteisminiame tyrime. Atsakovas 2016 m. vasario 19 d. apklausoje nurodė, kad partrenkimas įvyko už pėsčiųjų perėjos 5 metrų atstumu. Teismas nevertino tokių parodymų pakeitimų ir dėl jų nepasisakė.

8.10. Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo kaltės ir nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo veiksmus (greičio viršijimą) sieja priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime atsakovas prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Atsakovo atsiliepime ir ginčijamame sprendime nuosekliai ir išsamiai pateiktos faktinės įvykio aplinkybės, kurias patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojai L. S. K., S. A., P. B. ir atsakovas. Apeliantė skunduose, teiktuose ikiteisminiame tyrime, siekė įrodyti, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės.

9.2. Apeliantė nenurodė ieškinyje, kad ėjo per reguliuojamą pėsčiųjų perėją, jai degė raudonas šviesoforo signalas ir ji bėgo. Ieškovė teigė, kad atsakovas viršijo leistiną greitį, laiku nesustabdė vairuojamojo automobilio, nors turėjo objektyvią galimybę tai atlikti, dėl to kliudė apeliantę, o tai, apeliantės įsitikinimu, techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti minėtam eismo įvykiui.

9.3. Ieškinys buvo grindžiamas KET 4, 9,106, 133, 134, 135 punktų nuostatų pažeidimais. Baigiamojoje kalboje apeliantė nurodė, kad atsakovas pažeidė tuo metu galiojančios KET redakcijos 28, 29 punktų reikalavimus. Dėl to apeliantė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šių pažeidimų. Apeliantė nepagrįstai bando įtikinti teismą, jog eismo įvykis įvyko reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, nors ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme jokių įrodymų apie tai nėra. Liudytojų parodymai, eismo įvykio schema, ekspertų pateiktos išvados patvirtina, jog eismo įvykis įvyko už reguliuojamos pėsčiųjų perėjos.

9.4. Objektyvi situacija eismo įvykio vietos aplinkoje po nukentėjusiosios partrenkimo grafiškai užfiksuota 2016 m. sausio 8 d. eismo įvykio vietos plano fragmente, iš kurio matyti, kad automobilis „R. T.“ stovi 31,9 m už pėsčiųjų perėjos ir 3,2 m už Stop ženklo, iki Universiteto stotelės – 10,2 m. Faktą kad automobilis po eismo įvykio stovi prie pat stotelės ir už Stop ženklo patvirtina pareigūno padaryta nuotrauka. Šie objektyviai užfiksuoti duomenys patvirtina tą faktą, kad eismo įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos ir net už Stop ženklo. Apeliantė neapdairiai ir nerūpestingai, pažeisdama KET 42, 44 punktų reikalavimus bėgo per kelią link Universiteto stotelės ne per perėją ir net ne prie jos.

9.5. Atsakovas pirmą kartą duodamas parodymus nurodė prielaidą, kad važiavo apie 55 km/val. greičiu, į spidometrą nežiūrėjo, nes vairuodamas privalėjo stebėti važiuojamąją kelio dalį ir greta važiuojantį troleibusą bei šviesoforo rodmenis. Atsakovas važiavo degant žaliam šviesoforo signalui. Pėsčiųjų perėjoje nieko nebuvo. Šalia važiavo troleibusas, su kuriuo kartu ir kirto pėsčiųjų perėją. Kirtus pėsčiųjų perėją, M. B. iš priekio važiavo automobilis, kurio žibintai pablogino matomumą. Nukentėjusiąją pamatė tik tuomet, kai ji staiga išbėgo apie 2 metrus prieš automobilį. Automobilis buvo staiga stabdomas, tačiau eismo įvykio išvengti atsakovas neturėjo jokių techninių galimybių.

9.6. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje teisingai nurodoma, kad, jeigu pėsčiajai įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, jos judėjimo krypties atžvilgiu degė raudonas šviesoforo signalas, tai automobilio vairuotojas, važiuodamas 50, 51, 55 km/val. greičiu ir reaguodamas stabdymui, kai pėsčioji įžengė į jo važiavimo krypties važiuojamąją dalį neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo.

9.7. Apeliantė, pasirinkdama jai naudingus atsakovo pasisakymus, ieškinyje, teisme ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas viršijo greitį, nors tai nėra įrodyta ir tai patvirtino atlikta ekspertizė. Apeliantė jos atžvilgiu surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis nesivadovauja, teismui nurodo neteisingas ir klaidinančias eismo įvykio aplinkybes, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai.

9.8. Apeliantės didelis neatsargumas ir neapdairumas buvo tiesiogine pasekmių priežastimi. Jos veiksmai lėmė kilusią žalą. Esant tokiai situacijai, jeigu žala atsiranda dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajai.

Atsiliepimas

9.9. Apeliantės KET 42 ir 44 punktų reikalavimų pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su įvykio kilimu ir buvo būtina jo kilimo sąlyga.

9.10. Pirmosios instancijos teisme paaiškėjo faktas, jog apeliantės tėvai skambino nepriklausomiems liudytojams, įtikinėdami juos patvirtinti ne objektyvias, o apeliantės nurodytas eismo įvykio aplinkybes, kurios neatitinka objektyvios tikrovės.

10. Atsakovė atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį įvertino visus byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos. Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo visus eismo įvykio kilimo aspektus bei aplinkybes, išklausė liudytojus bei šalis, kruopščiai aiškinosi įvykio schemą bei atsakovo veiksmus įvykio metu ir po įvykio. Atsakovo veiksmuose nėra pareigos elgtis atidžiai pažeidimo, atvirkščiai – atsakovas padarė viską, ką tokioje situacijoje padarytų atsargumo, atidumo bei rūpestingumo laikantis transporto priemonės vairuotojas.

10.2. Apeliantė cituoja civilinėse bylose Nr. e2A-1864-275/2016 bei 3K-3-597-421/2015 priimtų procesinių sprendimų motyvacinių dalių argumentus, bet jų faktinės aplinkybės kitokios. Nurodytose bylose nustatyta, kad atsakovai pažeidė KET, t. y. buvo įrodyti neteisėti veiksmai. Šioje byloje yra nustatyta priešingai.

10.3. Pėsčiųjų atidumas ir protingumas dalyvaujant eismo turi būti tokio pat lygio kaip ir transporto priemonių vairuotojų. Iš pėsčiųjų taip pat reikalaujama nekelti pavojaus sau ir kitiems. Apeliantės ypatingai neapdairų elgesį patvirtino liudytojai. Ji pati ikiteisminio tyrimo metu sakė apie mirksintį žalią šviesoforo signalą. Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmos instancijos teismas ignoravo didesnio pavojaus šaltinio vairuotojo veiksmus. Pirmos instancijos teismas analizavo įvykio schemą, atidžiai klausė liudytojų parodymų, tikslino jų atsakymus bei išaiškino tiesą byloje.

Atsiliepimas

10.4. Maksimalaus greičio viršijimas nenustatytas byloje. Atsakovas patvirtino, kad greičio neviršijo, vairavo apytiksliai 50-51 km/val. greičiu. Jo teiginius patvirtino liudytoja L. S. K., kuri tuo momentu ta pačia kryptimi vairavo troleibusą, artėjantį prie viešojo transporto stotelės ir mažino greitį. Ji nurodė, kad atsakovas neviršijo greičio, nes jis važiavo beveik lygiagrečiai su troleibusu, nežymiai jį lenkdamas. Atsakovas ėmėsi visų atsargumo priemonių, jis pasirinko tinkamą greitį. Apeliantės ypatingai neatsargūs veiksmai, KET 42 ir 44 punktų pažeidimai, sąlygojo eismo įvykio kilimą.

Šalies argumentai

10.5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas galėjo imtis tam tikrų veiksmų: sukti vairą į kitą pusę, pradėti stabdyti anksčiau, intensyviai naudoti garso signalą, arba bent jau atkreipdamas dėmesį į save pamirksėti ilgosiomis šviesomis. Ekspertizės išvada patvirtina, kad atsakovas važiuodamas 50, 51, 55 km/val. greičiu turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo tik tuo atveju, jei ji įžengė į važiuojamąją dalį degant žaliam šviesoforo signalui ir negalėjo išvengti pėsčiosios partrenkimo, jei jai įžengiant į kelio važiuojamąja dalį, šios judėjimo krypties atžvilgiu degė raudonas šviesoforo signalas. Atsakovas neturėjo galimybių išvengti partrenkimo. Apeliantė hipotetiškai išvardijo veiksmus, kuriuos galbūt galėjo atlikti transporto priemonės vairuotojas. Apie tai, kad apeliantė į važiuojamąją kelio dalį išbėgo netikėtai, skersai važiuojamosios dalies ir labai skubėjo, paliudijo ir liudytoja, troleibuso vairuotoja, S. L. K.. Liudytoja S. L. K. pastebėjo apeliantę anksčiau negu atsakovas, nes ji vairavo troleibusą, iš kurio matomumas geresnis. Be to, kiti liudytojai nematė jokių pėsčiųjų, kurie kirstų pėsčiųjų perėją degant žaliam šviesoforo signalui.

10.6. Negalima sutikti su apeliantės teiginiais dėl jos įveikto atstumo nuo pradžios taško iki partrenkimo vietos. Apeliantė neįrodinėjo, per kokį laiką įveikė atstumą iki transporto priemonės. Tai, kad apeliantė įveikė 2 eismo juostas iki partrenkimo, nereiškia, kad atsakovas objektyviai galėjo ją pamatyti ir turėjo techninę galimybę efektyviai stabdyti vairuojamą transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad apeliantė nesilaikė kelių eismo taisyklių, jas pažeidė bėgdama įstrižai degant jai draudžiamam šviesoforo signalui, todėl sukėlė sau grėsmę ir sunkias pasekmes.

10.7. Teismas neturėjo pasisakyti dėl KET 28 ir 29 punktų, nes apeliantė nesirėmė jais iki pat baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 4 dalis).

10.8. Visų liudytojų paaiškinimai buvo nuoseklūs ir išsamūs. Liudytojos S. L. K. paaiškinimai nesikeitė visą procesą. Liudytoją per teismo posėdį užtikrintai pakartojo tai, ką matė įvykio dieną. Jos paaiškinimai patvirtino apeliantės didelį neatsargumą ir neapdairumą. Apeliantės neatsargūs veiksmai buvo eismo įvykio kilimo tiesiogine priežastimi ir dėl šių veiksmų kilo žala.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės.

12. P. C. proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 8 d., apie 19.59 val., Vilniuje, Saulėtekio al. 9, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas transporto priemonę „R. T.“ ( valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė pėsčiąją (ieškovę). Atsakovo vairuojama transporto priemonė įvykio metu buvo apdrausta draudėjo UAB „Kertušas“ įprastiniu privalomuoju automobilio draudimu „BTA Insurance Company“ SE (poliso Nr. 12 6047158).

15. Vilniaus skyriaus teismo medicinos eksperto 2016 m. vasario 12 d. išvadoje nurodoma, kad ieškovės sveikata sunkiai sutrikdyta, jai nustatyti odos nubrozdinimas kaktoje ir kairiame skruoste, poodinio kraujosruva kairiame kelyje, kairio blauzdikaulio kūno ir dešinio šlaunikaulio kūno lūžiai.

16. Atsakovė 2016 m. sausio 12 d. užregistravo įvykio bylą. Atsakovė 2016 m. gruodžio 16 d. pranešė ieškovei, kad neturi įrodymų, jog dėl eismo įvykio transporto priemonės valdytojui kiltų civilinė atsakomybė, draudimo išmokai mokėti nėra pagrindo.

17. Ieškovė 2016 m. birželio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje ir pripažinti ją nukentėjusiąja (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 02-2-00451-16). Iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad eismo įvykio metu vairuotojui (atsakovui), vairuojant transporto priemonę „R. T.“ sankryžoje Saulėtekio al. Vilniuje, degė žalias šviesoforo signalas, o pėsčioji (ieškovė) važiuojamąją kelio dalį kirto jau užsidegus raudonam šviesoforo signalui, t. y. tuomet, kai to daryti pagal KET reikalavimus ji jau neturėjo teisės ir privalėjo sustoti ant priešpriešinės eismo juostas skiriančios ištisinės linijos (KET 45 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, kad ieškovė elgėsi neapdairiai ir pažeidė KET 42, 44 punktų reikalavimus, nes tamsiu paros metu, degant eismą draudžiamajam šviesoforo signalui, kirto važiuojamąją kelio dalį įstrižai, neįsitikinusi, kad tokie jos veiksmai nesukels grėsmės eismo saugumui.

18. Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokuroro 2017 m. vasario 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2017 m. gegužės 2 d. nutarimu netenkino nukentėjusiosios (ieškovės) skundo dėl nurodyto nutarimo panaikinimo ir ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartimi netenkino ieškovės skundo dėl vyriausiojo prokuroro nutarimo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės

19. Kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala reglamentuojama CK 6.250 straipsnyje, o žala asmens sveikatai ir gyvybei (žala asmeniui) – CK 6.283–6.291 straipsniuose.

21. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

22. Specialiosios CK 6.270 straipsnio normos reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės).

23. Civilinė atsakomybė netaikoma dėl nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens rizikos prisiėmimas (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

25. Teismų praktikoje nurodoma, kad didelis nukentėjusio asmens neatsargumas buvo nustatytas, nes šis asmuo pažeidė kelių eismo taisykles bėgdamas per pėsčiųjų perėją į kitą važiuojamosios dalies pusę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovas, kaip pėsčiasis ir eismo dalyvis, taip pat sudarė galimybes kilti grėsmei savo saugumui, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti, todėl, įbėgdamas į pėsčiųjų perėją, bet ne eidamas ja, sumažino ir (ar) visiškai prarado galimybę laiku pastebėti prie perėjos artėjantį ir (ar) į ją įvažiuojantį, nemažinantį greičio ir (ar) nestabdomą automobilį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011).

26. Apeliantė teisingai nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų ir kaltės, dėl kurių kilo eismo įvykis, atsižvelgtina į visus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui. Tačiau įvykęs eismo įvykis savaime nereiškia vairuotojo atsakomybės atlyginti žalą. Pats faktas, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (vairavo transporto priemonę), nepatvirtina jo prievolės atlyginti ieškovės (pėsčiosios) patirtą žalą. Dėl to būtina įvertinti abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmus.

27. Apeliantė teigia, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad atsakovas, vairuodamas transporto priemonę viršijo maksimalų leistiną greitį. Iš į bylą pateiktų duomenų negalima nustatyti, kokiu greičiu važiavo atsakovas iki eismo įvykio. Eismo įvykio vietoje maksimalus leistinas greitis 50 km/val. Atsakovas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad važiavo apie 55 km/val. greičiu, vėliau nurodė, kad jo greitis buvo apie 50-51 km/val. Liudytoja apklausta troleibuso vairuotoja L. S. K. paaiškino, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė važiavo antra eismo juosta, kiek didesniu greičiu nei 30 km/val. Šioje byloje vertinant atsakovo veiksmų teisėtumo klausimą svarbu tai, ar atsakovas važiuodamas 50, 51, 55 km/val. greičiu būtų galėjęs išvengti eismo įvykio. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymu teismas skyrė pakartotinę eismo įvykio ekspertizę. Ekspertizės išvadoje nurodoma, jog, jeigu pėsčiajai įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, jos judėjimo kryptimi degė raudonas šviesoforo signalas, tai automobilio vairuotojas, važiuodamas 50, 51, 55 km/val. greičiu, kai pėsčioji įžengė į jo važiavimo krypties važiuojamąją dalį, neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Dėl to apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas keitė parodymus dėl transporto priemonės greičio šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes, net važiuodamas leistinu greičiu, atsakovas neturėjo galimybės išvengti susidūrimu su į važiuojamąją dalį išbėgusia pėsčiąja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, remiantis L. S. K. parodymais, kad troleibuso greitis buvo apie 30 km/val., pervažiuoti reguliuojamą sankryžą lygiagrečiai abi transporto priemonės negalėjo kartu, jeigu atsakovas būtų važiavęs 55 km/val. greičiu.

28. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad eismo įvykį išskirtinai lėmė arba eismo įvykio kilimui turėjo įtakos tik vienos apeliantės veiksmai. Apeliantė ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. vasario 5 d. paaiškinime nurodė, kad ėjo pėsčiųjų perėja, mirksint žaliam šviesoforo signalui. Kai įžengė į kitą gatvės pusę, jai degė raudonas šviesoforo signalas, bet ji tęsė judėjimą, nes galvojo, kad spės pereiti į kitą gatvės pusę. Įžengusi į kitą perėjos dalį, spėjo nueiti gal du žingsnius, kai ją patrenkė važiuojantis automobilis. Apeliantė nurodo, kad matomumas buvo geras, gatvė apšviesta, atsakovas turėjo ją matyti, tačiau ji nenurodo, kodėl ji nematė atsakovo vairuojamos transporto priemonės, kuri važiavo greta pirma juosta važiuojančio troleibuso.

29. Liudytoja L. S. K., vairavusi troleibusą, paaiškino, kad sankryžą kirto degant žaliam šviesoforo signalui. Jai iš kairės pusės tos pačios krypties antra eismo juosta važiavo atsakovo vairuojamas mikroautobusas. Sankryžoje esančioje perėjoje nebuvo pėsčiųjų. Išvažiuodama iš sankryžos, ji pamatė iš kairės pusės į Saulėtekio alėjos važiuojamąją dalį išbėgusią pėsčiąją. Pėsčioji nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį išbėgo jau už sankryžos, ties priešingos krypties eismo pusėje, skirtoje važiuoti nuo Nemenčinės plento, esančia „STOP“ linija. Pėsčioji išbėgo labai staigiai ir nesidairydama bėgo per kelią greitu tempu. Kirsdama kelią įstrižai, ji bėgo nuo minėtos „STOP“ linijos link „Universiteto“ sustojimo. Įbėgdama į priešingos krypties eismo pusę, mergina nesulėtino bėgimo tempo, nestabtelėjo. Kadangi pėsčioji bėgdama greitu tempu kelio važiuojamąją dalį kirto įstrižai, „Universiteto“ stotelės link, todėl išbėgusi į jų su mikroautobusu važiavimo krypties eismo pusę, atsidūrė prieš pat mikroautobuso priekinę dalį. Nurodyti liudytojos parodymai patvirtina atsakovo teiginį, kad ieškovė į važiuojamąją dalį išbėgo staiga. Atsakovas pamatė ieškovę likus keliems metrams iki susidūrimo. Dėl to, apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas galėjo imtis tam tikrų veiksmų: sukti vairą į kitą pusę, pradėti stabdyti anksčiau, intensyviai naudoti garso signalą, pamirksėti ilgosiomis šviesomis.

30. Apeliantė nurodo, kad iki įvykio nuėjo daugiau negu pusę gatvės (apie 7,7 m). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nueitas atstumas turi būti vertinamas, ar ji, eidama per gatvę, nepažeidė KET reikalavimų. Kaip pirmiau nurodyta, apeliantė ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, kad ėjo perėja mirksint žaliam šviesoforo signalui, jai įžengus į kitą važiuojamąją kelio dalį, degė raudonas šviesoforo signalas. Liudytoja L. S. K., atsakovas nurodo, kad sankryžą kirto degant žalia šviesoforo signalui.

31. Pirmosios instancijos teismas iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios eismo įvykio schemos, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 17 d. ekspertizės akto bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. spalio 24 d. ekspertizės akto, palydovinės įvykio nuotraukos, kitų bylos duomenų teisingai nustatė, kad pėsčioji buvo partrenkta trečios eismo juostos važiuojamojoje dalyje. Nuo pėsčiųjų perėjos iki atsakovo transporto priemonės šukės – 20,2 m., atsakovo transporto priemonė sustojo nuo šukės nutolusi 11,7 m, o nuo šios transporto priemonės iki Universiteto stotelės – 10,2 m , iki STOP ženklo – 3,2 m. Ieškovės bei atsakovo parodymai dėl tikslios nukentėjusiosios partrenkimo vietos skiriasi 15 m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės partrenkimo vieta yra trečioje eismo juostoje, važiuojamojoje kelio dalyje, už pėsčiųjų perėjos nuo 5 m. iki 20 m. (iki automobilio šukės). Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes sprendžia, kad ieškovė išbėgo į važiuojamąją dalį staiga, pažeisdama KET 42 ir 44 punktų nuostatas, nes bėgdama kirto važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje, netoliese esant šviesoforais reguliuojamai pėsčiųjų perėjai, įžengė į važiuojamąją dalį, neįvertinusi atstumo iki artėjančių transporto priemonių ir jų greičio, neįsitikinusi, kad tai saugu, nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Apeliantės argumentai, kad atsakovas artėdamas prie perėjos turėjo mažinti greitį, sustoti prie STOP linijos, atmestini kaip nepagrįstas, nes perėja reguliuojama šviesoforų, atsakovui degė žalias, ieškovei – raudonas šviesoforo signalas. Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas. Dėl jos veiksmų kilo grėsmė jos, kitų eismo dalyvių saugumui. Ieškovė nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, konstatavus ieškovės didelį neatsargumą, atmestinas ieškovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos (civilinės bylos Nr. e2A-1864-275/2016 bei 3K-3-597-421/2015). Apeliantės nurodytoje teismų praktikoje konstatuoti transporto priemonės valdytojo neteisėti veiksmai, KET pažeidimai, dėl to skiriasi nustatytos aplinkybės nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių.

32. Apeliantė teigia, kad versija, jog ji kirto kelią įstrižai, neįrodyta, kildinama iš atsakovo ir liudytojos L. S. K. paaiškinimų. Jų pirminiuose paaiškinimuose nenurodyta, kad apeliantė kelią kirto įstrižai. Ieškovė 2016 m. spalio 4 d. apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnui paaiškino, kad, jai einant skersai važiuojamosios dalies, pradėjo mirksėti žalias šviesoforo signalas. Dėl to ieškovės nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

33. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, taikė materialinės teisės normas, teisingai vadovavosi teismų praktika, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.

34. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovės priteistina 400 Eur išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Įvertinusi bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, procesinių dokumentų turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai dydis pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98, 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti ieškovės P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Irmantas Šulcas Žilvinas Terebeiza Tomas Venckus