Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-869-841/2017 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovei N. D. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1422-569/2014 nustatytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1171 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių m. kv. m., naudojimosi tvarką ir nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal G. V. 2016-12-06 parengtą projektą: atsakovei N. D. tenka atskirai sklypo dalis, pažymėta C 27,05 kv. m. (mėlyna spalva), C1 22,47 kv. m. (mėlyna spalva), C2 29,96 kv. m. (mėlyna spalva), C3 147,52 kv. m. (mėlyna spalva), C4 20,01 kv. m. (mėlyna spalva), B 17,24 kv. m. (žalia spalva), B1 26,18 kv. m. (žalia spalva), B2 56,10 kv. m. (žalia spalva), B3 17,26 kv. m. (žalia spalva), B4 281,59 kv. m. (žalia spalva), viso individualiam naudojimui skiriama 645,68 kv. m.; 110,25 kv. m. po gyvenamuoju namu, pažymėtu indeksu 1A1p; 14,50 kv. m. po pastatu, pažymėtu indeksu 21 1p; ieškovei I. S. tenka atskirai sklypo dalis A 23,55 kv. m. (raudona spalva), A1 67,25 kv. m. (raudona spalva), A2 28,96 kv. m. (raudona spalva), A3 14,23 kv. m. (raudona spalva), A4 97,27 kv. m. (raudona spalva), viso individualiam naudojimui skirti 231,56 kv. m.; 36,75 kv. m. po gyvenamuoju namu, pažymėtu indeksu 1A1p; 14,50 kv. m. po pastatu, pažymėtu indeksu 21 1p ir 13,00 kv. m. po ūkiniu pastatu, pažymėtu indeksu 311 m.; bendrai naudotis tenka kiemą ir įvažiavimą, pažymėtą indeksu D 104,76 kv. m. (pilka spalva), iš kurių atsakovei N. D. tenka 78,57 kv. m., ieškovei I. S. tenka 26,19 kv. m.; apginti ieškovės nuosavybės teises nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, ir įpareigoti N. D. nelaikyti bendro naudojimo kieme automobilių, nesandėliuoti daiktų, nesudaryti kitokių kliūčių, trukdančių ieškovei I. S. naudotis bendro naudojimosi kiemu, esančiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių m. kv. m.); priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės I. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1422-569/2014 buvo pakeistas 1995 m. kovo 28 d. bendraturčių Susitarimu patvirtintas žemės sklypo pasidalinimo projektas ir nustatyta žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka, N. D. paskiriant individualiam naudojimui 625,77 kv. m., 110,25 kv. m. po gyvenamuoju namu, 14,50 kv. m. po pastatu 2I1p , o I. S. paskiriant 224,92 kv. m. individualiam naudojimui, 36,75 kv. m. po gyvenamuoju namu, 14,50 kv. m. po pastatu 2I1p ir 13 kv. m. po ūkiniu pastatu, bendram naudojimui paskiriant kiemą ir įvažiavimą, iš kurių N. D. atiteko 98,48 kv. m., I. S. – 32,83 kv. m., iš viso paskyrė naudotis: N. D. – 849 kv. m., I. S. – 322 kv. m.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į jų dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas, ir įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003, 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604, 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009, 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-267/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką šios kategorijos bylose, išaiškino, kad siūlomoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Ieškovė I. S. kreipėsi į teismą, reikšdama reikalavimą pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu nustatytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, ir nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jos pateiktą G. V. 2016-12-06 parengtą žemės sklypo planą. Nurodė, kad pagal atsakovės N. D. nustatytą naudojimosi tvarką neproporcingai paskirsčius naudingus žemės sklypus ir susiaurinus kiemą ties jos garažu, ji negalinti patekti į jai priklausantį garažą, automobilius priversta laikyti gatvėje, o tai pažeidžia jos teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimų. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas formaliais teiginiais, neįvertino, kad ieškovė negali įgyvendinti savo nuosavybės teisės į garažą (3I1/m), nes ji turi teisę juo naudotis pagal paskirtį ir turi patogiai bei saugiai bendru kiemu įvažiuoti į garažą bei į savo žemės sklypus. Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde pati nurodo, jog į jai nuosavybės teise priklausantį garažą buvo įvažiuota, nors ir teko per kelis kartus stumdyti automobilį pirmyn - atgal. Pritartina ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, kad po 2014-10-20 teismo sprendimo, rekonstruojant ieškovei priklausantį garažą, jis turėjo būti rekonstruojamas taip, kad nesukeltų nepatogumų ne tik atsakovei N. D., bet ir pačiai ieškovei, todėl garažo durys galėjo būti stumdomos, pakeliamos ar kitokiu būdu sukonstruotos. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai teigia, kad į garažą įvažiuoti trukdo garažo durys, nes tokie pat garažo vartai stovėjo 2014-10-20 priimant teismui sprendimą. Šiaulių apylinkės teismas 2014-10-20 sprendime konstatavo, kad I. S. turi avarinės būklės garažą, kurį ketina rekonstruoti, atlikus rekonstrukciją jame laikyti automobilį. Todėl nesutiktina su ieškovės argumentu, kad tokie garažo vartai buvo teismui priimant 2014-10-20 sprendimą. Įvertinus aukščiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės teisė automobilį laikyti garaže negali būti paneigta, tačiau negali būti svarbesnė nei kito bendraturčio teisė nekliudomai naudotis tokia žemės sklypo naudojimo tvarka, kuri buvo numatyta iki šiol. Pažymėtina, kad N. D. atsiliepime į ieškinį pripažino, kad ieškovei susiremontavus garažą, apsauginė tinklinė tvora nebereikalinga, todėl nurodė, kad esant palankioms oro sąlygoms, keičiant ir pastatant pagrindinius vartus į vietą, šią tinklinę tvorą perkels ties sklypų 1-2 ir 2-2 riba. Perkėlus tinklinę tvorą tarp sklypų 1-2 ir 2-2, plačiau atsidarytų garažo durys ir kliūčių įvažiavimui galimai neliktų.

Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sukeitus ieškovei priklausantį sklypą 2-2 su atsakovei priklausančiu sklypu 1-2, ir priskyrus ieškovei žemės sklypą A2-28,96 šalia jai nuosavybės teise priklausančio 3I1/m garažo, bus pažeistos atsakovės teisės. Priešingai, teismas neįvertino aplinkybių, kad šis statinys priklauso individualiai tik vienai ieškovei, tai nėra bendro naudojimo statinys, kurį reikia prižiūrėti bendru susitarimu.

Ieškovė, prašydama sukeisti ieškovės žemės sklypą 2-2 (UAB „Ertema“ plane) su atsakovės sklypu 1-2 (UAB „Ertema“ plane), ieškinyje nurodė, kad šioje sklypo dalyje yra įrengta jos automobilių stovėjimo aikštelė, kurios nesimato išėjus nei pro vieną, nei pro kitą gyvenamojo namo pusę, todėl suveikus automobilio signalizacijai, ji yra priversta eiti aplink visą gyvenamąjį namą patikrinti automobilio ir tai nėra patogu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sukeitus ieškovei priklausantį sklypą, pažymėtą 2-2, su atsakovei priklausančiu 1-2 sklypu, ieškovės nurodyta problema nebūtų išspręsta. Be to, ieškovė nurodo ir tai, kad sukeitus sklypą 2-2 su sklypu 1-2, atsirastų tiesioginis priėjimas prie jai priklausančio garažo sienos, nereikėtų reikalauti 1 metro bendro sklypo, lietvamzdis atsidurtų jos žemės sklype. Pažymėtina, kad ieškovė, įrengdama garažo lietvamzdį, turėjo įvertinti šalių konfliktiškus santykius ir atitinkamai lietvamzdį įrengti taip, kad jis atsidurtų ieškovės žemės sklype. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad ieškovė garažą rekonstravo 2016 metais, t. y. po 2014-10-20 teismo sprendimo priėmimo, todėl galėjo suprojektuoti ir pastatyti jį taip, kad liktų 1 metras nuo sklypo ribos, tuo labiau kad N. D. raštu įspėjo I. S., kad remontuojant garažą, vertėtų pagalvoti apie priėjimo prie garažo sienos nuo jos sklypo 1-2 palikimą. Atsakovės teigimu, ieškovei I. S. priklausančiame sklype 2-2 yra įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, kuri atsakovei visiškai nereikalinga, kad ją nugriauti atsakovė patirtų didelių išlaidų ir laiko sąnaudų.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovės plane nėra įvardinta, kokio pločio takelis yra link sandėliukų, ir kokio pločio - link šulinio, o atidarius garažo vartus, dingsta praėjimas link sandėliukų.

Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu patvirtintame UAB „Ertera“ plane nurodyta, kad atstumas nuo šoninės sklypo ribos iki žemės sklypo dalies 3-3 yra 6,21 m, sandėliukų plotis – 4,67 m, todėl akivaizdu, kad takelio link sandėliukų plotis – 1,54 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pločio takas yra pakankamas priėjimui prie sandėliukų. Apeliantės teiginį, kad atidarius garažo vartus, nebegalima praeiti link sandėliukų, teismas laiko nepagrįstu, nes antstolės V. Š. 2017-04-04 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 16 nuotraukoje matyti, jog, atidarius garažo duris, praėjimui lieka 36 cm.

Apeliantės teigimu, pagal patvirtintą naudojimosi planą be jokio pagrindo numatyti bendri plotai aplink gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, taip sumažinant kiekvienai šaliai naudingus plotus ir padidinant bendro kiemo plotą, be pagrindo atsakovės 1-1 sklype numatytas 0,99 m praėjimas, nes ten vaikščioti jokio poreikio nėra.

Atsižvelgiant į konfliktiškus šalių santykius, spręstina, kad 1 m bendro naudojimo plotai Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu nustatyti pagrįstai. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendime konstatavo, kad anksčiau N. D. turto dalies gyvenamojo namo dalyje 1A1p neturėjo, todėl suformuoti bendro naudojimo žemės sklypą apie namą nebuvo būtinybės. Įsigijus gyvenamojo namo dalį, N. D. tapo aktualus ir susisiekimas su dviem jai priklausančiomis žemės sklypo dalimis namų valdoje, kas anksčiau buvo neaktualu. Kadangi viena žemės sklypo dalis yra visiškai atskirta nuo kitoje žemės sklypo pusėje esančios dalies ir statinių, šias dalis skiria I. S. žemės sklypas, N. D. neturi galimybės iš vienos sklypo dalies patekti į kitą tiesiogiai, neišeinant į Vaidoto gatvę. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad bendro naudojimo praėjimas, suformuotas per I. S. naudojamą žemės sklypą, būtų skirtas N. D. patekti iš vieno jai priklausančio žemės sklypo į kitą, taip pat šiuo praėjimu bendraturčiai galėtų naudotis remontuojant bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausantį namą (sprendimo 10 l.). Ieškovė I. S., nesutikdama su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu, jį apskundė apeliacine tvarka. Vieną iš skundo argumentų ji nurodė ir aplinkybes dėl žemės sklypuose aplink namą paliktų plačių praėjimų – 1,34 ir 1,20 m. (apeliacinio skundo 14 l.). Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-289-210/2015 I. S. skundą atmetė, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, klausimas dėl praėjimo aplink gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus yra išspręstas teismo sprendimu, todėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, teigdamas, kad tolesnę nuo durų ir langų kiemo dalį ieškovė yra pati užkrovusi plytelėmis ir kitokiais daiktais, kad atsakovė negalėtų praeiti ir būtų priversta eiti tiesiai pro ieškovės langus ir duris.

Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ji yra užkrovusi atokesnę kiemo dalį plytelėmis, tačiau šias aplinkybes patvirtina pačios ieškovės užsakymu 2017-04-04 atliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio nuotrauka Nr. 20 patvirtina, jog visai arti ieškovės langų yra sukrautos trinkelės bei kyšo metalinis strypas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad žemės sklypas įgytas pagal 1995-10-19 Nr. 2-1235 pirkimo - pardavimo sutartis, su kiekviena bendrasavininke sudarant pirkimo-pardavimo sutartis atskirai, tačiau šie dokumentai nebuvo pateikti 2014 metais nagrinėjant bylą, šiuos dokumentus atsisakė priimti ir pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas eliminavo galimybę įrodinėti esmines aplinkybes, susijusias su žemės sklypo naudojimusi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriuose nuodugniai ir išsamiai nurodomos valstybinės žemės įsigijimo iš valstybės tvarka tarp buvusių bendraturčių, nėra susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu, šios bylos nagrinėjimui yra teisiškai nereikšmingi, valstybinės žemės įsigijimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nėra teisiškai reikšminga, kiek ir kokio turinio prašymų dėl žemės sklypo privatizavimo teikė bendraturtės ir per kiek kartų už perkamą sklypą sumokėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti šiuos įrodymus, o taip pat iškviesti ir apklausti Nacionalinės žemės tarnybos atstovą, nurodydamas, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad bendru daiktu naudojamasi, disponuojama lygiomis teisėmis, ir, atmesdamas ieškovės reikalavimą apginti jos nuosavybės teises nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, apsiribojo formalaus pobūdžio teiginiais.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė, reikšdama reikalavimą pašalinti nuosavybės teisės pažeidimus, pirmosios instancijos teismui pateikė 2015-05-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nurodyta, jog ant bendro naudojimo kiemo pripiltos dvi krūvos žvyro, kurios trukdo I. S. privažiuoti automobiliu prie jai priklausančio garažo. Taip pat užfiksuota, kad ant bendrai naudojamo praėjimo sukrautos trinkelės, kurios trukdo praeiti neįėjus į svetimą sklypą. 2015-07-28 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu konstatuota, kad bendro naudojimo kieme malkų krūva trukdo I. S. naudotis jai priklausančiu garažu. Atsakovės N. D. teigimu, ieškovės nurodyti pažeidimai yra tik laikinas smėlio, atsijų laikymas bendrame kieme tuo momentu, kai statybinės medžiagos buvo naudojamos takų trinkelių klojimui, tai truko 2-3 dienas, apie šiuos atliekamus darbus ieškovė I. S. buvo perspėta iš anksto, malkos irgi buvo laikomos 2 dienas, kol sukrovė į malkinę. Pirmosios instancijos teismas, nuvykęs į vietą, vietos apžiūros metu nenustatė ieškovės teisių pažeidimo. Teismas nurodė, kad bendro naudojimo kieme nėra jokių sandėliuojamų daiktų ar kitokių kliūčių, todėl šio ieškovės reikalavimo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei vietos apžiūros metu konstatuotomis aplinkybėmis, ir nurodo, jog pavienis ir trumpalaikis daiktų sandėliavimas bendro naudojimo sklype nėra esminis ieškovės teisių pažeidimas.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašė prijungti prie bylos. Prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, o šie įrodymai turi esminės reikšmės naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymui. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė naujų įrodymų nepriimti, nes jie nesusiję su ieškinio dalyku ar pagrindu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra dvi: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės pateiktais rašytiniais įrodymais, konstatuoja, kad ieškovės pateikti įrodymai buvo teikiami pirmosios instancijos teismui, kuriuos Šiaulių apylinkės teismas pagrįstai atsisakė priimti. Konstatavus, jog ieškovės teikiami įrodymai apie nuosavybės teisė įgijimą neturi teisinės reikšmės šios bylos nagrinėjimo dalykui ir pagrindui, apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo netenkintinas (CPK 314 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93, 98 straipsniai).

Šalys prašo viena iš kitos priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus I. S. apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo priteisti 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas rekomendacijas, yra pagrįstos, adekvačios galimoms darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei N. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.