Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1422-569/2014 pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovei I. S., trečiajam asmeniui VĮ Registrų centrui, AB DNB bankui, institucija byloje teikianti išvadą –Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teises gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo bei atsakovės I. S. priešieškinį ieškovei N. D. dėl nuosavybės teises gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu, kadastrinių duomenų panaikinimo, pripažinimo teisės atlikti garažo rekonstrukciją be bendraturčio sutikimo, įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą statinį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė įsitikinusi, kad teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei neišsamiai, šališkai ištyrė ir neteisingai įvertino įrodymus, neatsižvelgė į suformuotus kasacinio teismo precedentus analogiškose bylose. Teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas vienpusiškai įvertino bylos aplinkybes, ar to, kad neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką.

Dėl valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo

Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentai, kuriais aprašoma valstybinės žemės įsigijimo tvarka tarp buvusių bendraturčių iš valstybės, nėra susijusi nei su ieškinio, nei priešieškinio dalyku ar pagrindu, todėl teisiškai nėra reikšmingi. Pažymėtina tai, kad tuometinėms namų valdos bendraturtėms sudarant 1995-03-28 Susitarimą ir žemės sklypo pasidalijimo projektą, sudarytą pagal visų bendrasavininkų pasiūlymą, buvo nustatyta naudojimosi tvarka ne visu žemės sklypu 1171 kv. m., o tik jo dalimi 1037 kv. m. Tokiu būdu bendraturtės iš valstybės bendrai išsipirko 1171 kv. m. dydžio žemės sklypą, o naudojimosi tvarka buvo nustatyta tik 1037 kv. m. žemės sklypo. Išsipirkdamos žemę pagal jų patvirtintą susitarimą, bendraturtės neįgijo nuosavybės teisių į konkrečią žemės sklypo dalį, tik įgijo teisę naudotis žemės sklypo dalimis, kurios buvo priskirtos naudotis kiekvienai bendraturtei.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimas grindžiamas susitarimu tarp šalių, kurį vykdydamos šalys turi laikytis geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių, nepiktnaudžiavimo teisėmis, šalių lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų (CK 1.2 str., 1.137 str.). Teisėtas bendraturčių susitarimas turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o jo pakeitimai galimi tik esant įstatymuose ar susitarime nustatytiems pagrindams (žr. 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK4.75 str. 1 d.). Nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčių susitarimai privalomi tretiesiems asmenims, vėliau tapusiems bendrosios nuosavybės teisės perėmėjais, jeigu jie įregistruoti nekilnojamojo turto registre (CK 4.81 str.). Tai užtikrina bendrosios nuosavybės valdymo stabilumą, kad pasikeitus nuosavybės subjektui nebūtų keičiamas bendrosios nuosavybės panaudojimas, nesant bendro daikto pasikeitimų. Atsiradus susitarimu nustatytos tvarkos pakeitimo pagrįstam pagrindui, naujasis savininkas taip pat gali reikalauti ją pakeisti CK 4.75 str. 1 dalyje nustatyta tvarka. Bendraturčiai gali reikalauti pakeitimo teismo tvarka, įrodydami jo pagrindus, pvz., kai pasikeičia bendrai valdomo daikto dydis, atsiranda nauji daiktai ir kt. (žr. 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007).

Bylos duomenys patvirtina, kad po bendraturčiu 1995-03-28 Susitarimo, įregistruoto viešajame registre, patvirtinimo esminiai pasikeitė aplinkybės, tai yra ieškovė iš bendraturtės V. B. 2013-07-19 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo dalį šios namų valdos, taip jos naudojimuisi perėjo žemės sklypo dalis B - 28 kv. m., BĮ - 51 kv. m. ir B3 - 283 kv. m., o taip pat įsigijo ½ dalį ūkio pastato 21 lp, todėl atsirado būtinybė naudotis ir kiemu, ir ūkio pastatu, ir metaliniu garažu. Taigi, šiuo atveju yra likusios dvi, žemės sklypo ir namų valdos, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės. Tokiu būdu ieškovė yra 0,75 dalių gyvenamojo namo ir 0,73 dalių žemės sklypo savininkė, o atsakovei priklauso tik 0,25 dalys gyvenamojo namo ir 0,27 dalys žemės sklypo. Šiuo atveju teismui akivaizdu, kad žemės sklypą nuosavybės teise turint 322 kv. m. taip, kaip ir turint 849 kv. m., jo valdymas turi skirtis.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas pažeidė proporcingumo principą, nes žemės po gyvenamuoju namu teismas jai skyrė tik 25 procentus. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad teismas atsakovės teisių negalėjo pažeisti, nes atsakovei ir priklauso tik 25 procentai gyvenamojo namo, atitinkamai tiek pat dalių ir žemės po gyvenamuoju namu. Minėta, kad atsakovei priklauso 27,50 procentų viso žemės sklypo. Teismo nustatyta naudojimosi tvarka atitinka bendraturtėms priklausančias idealiąsias viso žemės sklypo dalis. Bendras atsakovei tenkančios naudotis žemės plotas yra 322 kv. m., kas atitinka atsakovės idealiąją dalį turimoje nuosavybėje.

Byloje nustatyta, kad 1995-03-28 buvusių gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypo plotu tvarka ir nuo to laiko ji nebuvo keičiama sudarant vėlesnius namo perleidimo sandorius. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vėlesni gyvenamojo namo dalį įgiję savininkai negali įgyti daugiau teisių, negu turėjo namo dalį perleidžiantis asmuo. Su tokiu apeliantės argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio teises apsprendžia jo turima nuosavybės teisės dalis, o ne įsigijimo laikas. Be to, įstatymo ieškovei suteikta pirmenybės teisė padidinti savo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti ribojama ankstesne nusistovėjusia naudojimosi bendru kiemu tvarka. Pažymėtina ir tai, kad 1995-03-28 buvusių gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu nustatyta naudojimosi žemės sklypo plotu tvarka, atsižvelgiant į sumažėjusį bendraturčių skaičių, šiuo atveju nėra keičiama kardinaliai, o tik minimaliai tikslinami naudojimosi žemės sklypu ir bendro naudojimo plotai.

Teismas vertina apeliacinio skundo argumentus dėl bendro kiemo reikalingumo automobiliams parkuoti ir laiko juos nepagrįstais. Pažymėtina, kad bendrieji žemės sklypo dalių paskirstymo principai yra faktinis naudojimas, racionalumas ir patogumas. Juos įgyvendinant turi būti nustatoma tokia naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarka, kad užtikrintų bendruosius naudojimosi turtu tenkinimo poreikius – priėjimo prie gyvenamojo namo, bendraturčiams tenkančių ūkinių pastatų, kitų jam reikšmingų objektų, esančių bendrame žemės sklype, siekiant jais naudotis pagal tiesioginę paskirtį ir užtikrinti jų reikiamą priežiūrą. Kiemu, kaip ir kitu bendru turtu, galima naudotis, jame laikyti daiktus tik visų bendraturčių sutikimu, nes kiemo paskirtis nėra vien automobilių parkavimas. Teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog parkuoti automobilį jai naudotis skirtoje žemės sklypo dalyje yra techniškai neįmanoma. Be to, pačios atsakovės pripažinta, kad ji turi avarinės būklės garažą, kurį ketina rekonstruoti, atlikus rekonstrukciją jame laikyti automobilį.

Kasacinio teismo yra nurodyta, kad prioritetas turi būti skiriamas projektui, kuriame bendrai naudojama sklypo dalis yra mažesnė. Pagal ieškovės pateikiamą pasiūlymą bendraturčių bendram naudojimuisi skiriama minimali žemės sklypo dalis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vertina ir žemės sklypo dalių faktinį naudojimąsi. Aktualu, kad pagal ieškovės siūlomą žemės sklypu naudojimo projektą būtų paskirstytas naudotis visas žemės sklypas – 1171 kv. m.; bendras kiemo plotas sumažėtų ir perkėlus ribą tarp ieškovės naudojamo metalinio garažo; prie šio garažo esantis gėlynas ir apėjimas apie garažą būtų skirtas ieškovei, kuri faktiškai šiuo metu naudojasi šiuo plotu – sodina gėles; metalinis garažas, priklausantis ieškovei, užima 26 cm. bendro kiemo ploto, todėl garažo užimama žemė ir įvažiavimas pagrįstai skirtas naudotis vienai ieškovei; įėjimu į kiemą iš V. gatvės yra skirta naudotis vienai atsakovei; nebuvo palikta apėjimo aplink namą; įsigijus gyvenamojo namo dalį ieškovė naudosis šiuo įėjimu į namą; ieškovei tapo aktualus ir susisiekimas su dviem jai priklausančiomis žemės sklypo dalimis namų valdoje. Įvertinęs ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis atitinka šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, iš esmės atitinka faktinę naudojimosi žemės sklypu tvarką, yra racionalus, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių, nustačius naudojimosi tvarką pagal šį projektą, kils mažiau prielaidų konfliktams tarp šalių kilti. Nors bendro naudojimo kiemo plotas sumažėjo, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad atsakovės teisė įvažiuoti į kiemą, prieiti ar privažiuoti prie savo žemės sklypo dalies ar statinių nėra nei suvaržyta, nei apribota. Todėl visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde remiamasi argumentu, kad uždraudus atsakovei statytis automobilius bendro naudojimo kieme, jai dabar visiškai atimta teisė naudotis visu bendru kiemu. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo sprendimu yra pažeidžiamos atsakovės teisės, nes pasikeičia jos anksčiau individualiai naudotų žemės dalių ribos. Primintina, kad iki šiol atsakovė naudojosi 26,25 kv. m ploto žemės daugiau, negu jai priklauso idealiųjų dalių. Todėl vidinių naudojimui tenkančių sklypo dalių ribų pasikeitimas, negali būti vertinamas kaip atsakovės teisių pažeidimas. Pagal teismo patvirtintą planą atsakovei tenka naudotis žemės lygiai tiek, kiek priklauso nuosavybės teise. Atsakovė, kaip nurodytą jos teisių pažeidimą, vertina 1 m. pločio žemės juostą, skirtą apėjimui apie namą, kuri reikalinga bendram pastatui prižiūrėti ir eksploatuoti. Tačiau 1 m. pločio žemės juosta, nesuteikia pagrindo išvadai, kad didžioji atsakovės poilsio zonos dalis atitenka bendram naudojimui. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, atsižvelgdamas į kiekvienos iš bendraturtės nuosavybės teise valdomą turtą, jo idealiąsias dalis, pastatų, statinių ir įrenginių dislokaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes, kad kiekviena iš bendrasavininkių galėtų nekliudomai naudotis bendrąja dalinės nuosavybės teise priklausančiomis nekilnojamojo daikto dalimis, kad nustatyta tvarka optimaliai būtų patogi visiems bendraturčiams ir kad kuo mažiau kiltų prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas pažeidė teisėtų lūkesčių, protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principus.

Dėl ieškovės nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu

CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas, jame nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2008-09-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su teismo sprendimu draudžiančiu laikyti jai automobilius bendro naudojimo kieme, nes pagal nusistovėjusią tvarką būtent bendras kiemas buvo skirtas automobilių parkavimui. Su tokia dėstoma apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Visų pirma, minėta, kad kiemas D-140 yra skirtas bendram naudojimuisi tarp bendraturčių, šis kiemo plotas nėra padalintas, atidalintas, ar kuri jo dalis skirta naudotis kuriai nors vienai iš šalių. Antra, tiek ieškovė, tiek atsakovė šalia bendro naudojimo kiemo ribos naudojasi priskirtais žemės sklypais, kuriuose yra įrengtos automobilių parkavimo vietos. Be to, abiejų bendraturčių turimi garažai taip pat ribojasi su bendru kiemu. Taigi, byloje nepaneigta nei atsakovės, nei ieškovės galimybės parkuoti savo automobilius joms priklausiančiose žemės sklypo dalyse. Minėta ir tai, kad byloje apeliantė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad prisiparkuoti jai priklausiančiame žemės sklypo dalyje yra neįmanoma. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad įvažiavimas į bendrą kiemą būtų apsunkintas. Teismui akivaizdu, kad atsakovės dviejų automobilių statymas bendrame kieme neleidžia ieškovei privažiuoti prie savo garažo, išvažiuoti iš garažo, prieiti prie kanalizacijos šulinėlių, prieiti prie ūkinio pastato dalies ir žemės sklypo dalių, skirtų naudotis jai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės teiginiai, kad ieškovė gali jos paprašyti patraukti lengvuosius automobilius kiekvieną kartą, kai iškils poreikis ir, kad atsakovė visada sutiks geranoriškai juos patraukti, negali paneigti ieškovės teisių pažeidimo. Teismui nekyla abejonių, kad apeliantė naudodamasi jai priskirtu žemės sklypu A2-23, kuriame yra parkavimo vieta automobiliui, nesiekia racionalaus šio savo žemės sklypo panaudojimo, o statydama automobilius bendrame kieme, trukdant kitai bendraturtei naudotis priskirtais žemės sklypais, pažeidžia ieškovės teises. Šiuo atveju neteisi apeliantė teigdama, kad ne ieškovė, o atsakovė, negali disponuoti savo nuosavybės teise valdomu bendru kiemu, tai yra negali teisėtai, netrukdomai įvažiuoti ir išvažiuoti iš kiemo, nes trukdo ieškovės pastatytas automobilis ir padidinta kiemo laiptų aikštelė. Visų pirma, atsakovė nereiškė priešieškinio reikalavimo dėl ieškovės laikomo automobilio bendrame kieme, antra, byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė negali įvažiuoti ar išvažiuoti iš kiemo, ir kad tai trukdo ieškovės pastatytas automobilis bei padidinta kiemo laiptų aikštelė. Šiuo atveju teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovė negali naudotis kiemu tik savo asmeniniais interesais, jei atsakovė pageidauja naudoti bendro naudojimo kiemą automobiliams parkuoti, turi gauti kito bendraturčio sutikimą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo išvada, kad ieškovės įrodyta, kad atsakovė, parkuodama savo automobilius bendro naudojimo kieme, pažeidžia ieškovės, kaip bendraturtės, teises. Todėl teismas teisėtai įpareigojo atsakovę nelaikyti lengvųjų automobilių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kieme. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentai dėl bendro kiemo reikalingumo automobiliams parkuoti, laikytini nepagrįstais.

Dėl atsakovės nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu

Atsakovė pareikštu priešieškiniu prašė apginti jos nuosavybės teises nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu ir įpareigoti ieškovę atlaisvinti sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kiemą nuo savavališkų statinių (kiemo aikštelės b-9,80 kv. m.); nuo kilnojamojo turto - metalinio garažo bei želdinių (gyvatvorės, darželių), kad bendro naudojimo kiemas D - 140 (140 kv. m.) atitiktų 1995-03-28 bendraturčių susitarimą ir kad juo visu lygiomis teisėmis galėtų naudotis visi bendraturčiai.

Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė atsakovės teisių pažeidimo, motyvuodamas tuo, kad yra praleistas trijų metų terminas kreiptis į teismą su reikalavimu atlaisvinti bendro naudojimo kiemą nuo laiptų aikštelės, o metalinis garažas, pakeitus naudojimosi žemės sklypu tvarką, patenka į ieškovės naudojamą žemės sklypo plotą.

Kadangi metalinis garažas yra kilnojamas daiktas, apeliantė mano, jog ieškovė turėtų būti įpareigota jį perkelti į savo naudojamą sklypo dalį, atlaisvinat bendro naudojimo sklypą. Priešingai nei mano apeliantė, būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti ieškovę nugriauti metalinį garažą, nes pakeitus naudojimosi žemės sklypu tvarką, metalinis garažas patenka į ieškovės naudojamą žemės sklypo plotą. Teismas pagrįstai vertino aplinkybę, kad iki šio laiko atsakovė pretenzijų ieškovei nereiškė, todėl pripažintina, kad naudotis bendru kiemu metalinis garažas atsakovei netrukdė.

Apeliantė teigia, kad betoninė aikštelė (kiemo aikštelė b-9, 80 k. m.) trukdo jai parkuoti automobilius jos naudojamame A2-23 sklype dėl per stataus įvažiavimo kampo.

Šiuo atveju pačios apeliantės pripažinta, kad įėjimą į gyvenamojo namo dalį įrengė ne ieškovė, o buvę bendraturčiai. Ieškovė gyvenamojo namo dalį, į kurią patenkama pro šiuos laiptus, įsigijo 2013-07-19 pirkimo-pardavimo sutartimi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų stačiusi ar rekonstravusi laiptų aikštelę. Ankstesnė bendraturtė V. B. įėjimo aikštelę su laiptais pertvarkė (padidino) apie 1997 metus, ankstesnės namo savininkės V. B. pretenzijų dėl to nereiškė, atsakovė pretenzijas pareiškė tik 2013 metais, t.y. po 16 metų nuo jų įrengimo. Kadangi ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį, todėl atsakovei praleidus trijų metų terminą kreiptis į teismą su ieškinio reikalavimu atlaisvinti bendro naudojimo kiemą nuo laiptų aikštelės, šį reikalavimą teismas atmetė pagrįstai. Minėta, kad atsakovė neįrodė, kad ši kiemo aikštelė b-9,80 kv. m. dėl per stataus įvažiavimo kampo trukdo įvažiuoti į kiemą, ir laikyti mašiną jos įsirengtoje aikštelėje sklypo dalyje A2-23.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai netenkino atsakovės reikalavimo įpareigoti ieškovę atlaisvinti bendro naudojimo kiemą D-140 nuo želdinių: gyvatvorės ir darželių. Pagrįsta laikytina teismo išvada, kad praėjimo sumažėjimas 0,16 metro juosta nėra ženklus, kad trukdytų atsakovei naudotis ir prieiti prie jai priklausančio ūkinio pastato dalies. Metalinius strypus, kurie įrengti skalbiniams džiauti, ieškovė sutinka panaikinti. Nors atsakovė teigia, kad prie vartų ir šulinio esanti gyvatvorė yra peraugusi ir braižo automobilius, tačiau jokių įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes nepateikė. Pažymėtina tai, kad visa gyvatvorė yra ieškovės žemės sklypo ribose ir bendro naudojimo kiemo neužima. Tarp gyvatvorės ir atsakovės žemės sklypo A2-23 yra takelis prieiti prie šulinio, todėl gyvatvorė netrukdo šiuo takeliu prieiti iki šulinio. Teismui akivaizdu, kad gyvatvorė, nesant bendrame kieme statomų atsakovės automobilių, nesudaro jokių kliūčių įvažiuoti į toliau esant sklypą A2-23 ar bendrą kiemą. Byloje esantys duomenys teismui leidžia teigti, kad gyvatvorė įvažiavimui į bendrą kiemą netrukdo, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovės teisės šiuo atveju yra pažeidžiamos.

Dėl reikalavimo pripažinti teisę atlikti garažo rekonstrukciją be bendraturtės sutikimo

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl atmesto reikalavimo pripažinti teisę atlikti garažo rekonstrukciją be bendraturtės sutikimo ir nurodo, kad prašyme dėl sutikimo ieškovei nurodė, jog garažas bus rekonstruojamas toje pačioje vietoje ir tokio pat dydžio. Todėl apeliantė įsitikinusi, kad minimalūs duomenys buvo pateikti ir bendraturtė pilnai galėjo apsispręsti dėl sutikimo.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nors atsakovė, teikdama ieškovei pakartotinį prašymą, nurodė, jog jos garažas priklauso nesudėtingų statinių grupei, jokių duomenų, kokie bus rekonstruoto garažo matmenys, pateiktame prašyme nepateikta. Šiuo atveju sutiktina ir su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad esamas garažas, kurį nori rekonstruoti atsakovė, yra avarinės būklės. Jis turi tik vieną šoninę sieną, nes kita šoninė siena yra bendra su ūkio pastatu 21 lp. Galinės sienos šis statinys taip pat neturi, jis remiasi į gretimame sklype esančio ūkinio pastato sieną. Be to, minimas garažas ribojasi su ieškovės žemės sklypu C-34, todėl neaišku, kokiu atstumu nuo sklypo ribos bus pastatytas garažas. Šiuo atveju atsakovė turėjo nurodyti bent minimalius duomenis apie būsimą statinį, kad bendraturtis galėtų apsispręsti dėl sutikimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pagrįstai atsakovės priešieškinio reikalavimą, pripažinti jai teisę atlikti garažo rekonstrukciją be bendraturtės sutikimo, atmetė.

Apeliantė neskundžia teismo sprendimo dalies dėl netenkinto priešieškinio reikalavimo panaikinti 2013-07-18 teritorinio registratoriaus patikslintus sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius duomenis, ir sprendimo dalies dėl atmesto reikalavimo įpareigoti ieškovę nugriauti savavališkai pastatytą voljerą, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

Visuma išdėstytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.). Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė teigia, kad bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priskirtos pačiai ieškovei, nes atsakovė gynė savo dovanojimo sutartį, bendraturčių sudarytą susitarimą dėl žemės sklypo pasidalijimo tvarkos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pilnai tenkino ieškovės ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmetė, todėl teisingai taikė CPK 98 str. 1 d. ir ieškovei iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino ieškinį esant pagrįstu, todėl nėra jokių pagrindų atsakovei priteisti nuostolių ar skirti piniginę baudą.

Iš apeliantės ieškovė N. D. prašo priteisti 500,00 Lt, kas atitinka 144,81 Eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus (3 t., 53-54 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 144,81 Eurų suma yra pagrįsta, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apeliantės ieškovės naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei N. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 144,81 Eurų (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 81 cnt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.