Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovui V. M. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys byloje L. K., G. K., V. G., ir atsakovo V. M. priešieškinį dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir turto išlaikymo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Tripliku atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais. Nurodė, kad ūkinio pastato dalimi nuo marių pusės atsakovas naudojasi nuo 2017 m., ieškovė nereiškė dėl to pretenzijų nei 2018 m., nei 2019 m. Ieškovei atvykus atostogų, ji visada būdavo įleidžiama į pastato pusę nuo marių. Pažymėjo, kad atsakovo rūpinimasis ginčo turtu dar esant gyvai šalių mamai ir po jos mirties reikšmingas moraliniu aspektu ir vertintinas sprendžiant ginčą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

9.1. Nustatyti, kad atsakovas V. M. asmeniškai naudojasi gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpomis 1-2 (8,43 kv. m), 1-3 (16,03 kv. m), o ieškovė I. J. asmeniškai naudojasi gyvenamojo namo patalpomis 1-4 (7,73 kv. m), 1-5 (11,74 kv. m). V. M. ir I. J. bendrai naudojasi gyvenamojo namo patalpa 1-1 (6,93 kv. m).

9.2. Nustatyti, kad ieškovė I. J. asmeniškai naudojasi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), patalpomis 1-3 (2,36 kv. m), 1-4 (18 kv. m), 1-5 (7,37 kv. m) bei terasa iš marių pusės. Atsakovas V. M. asmeniškai naudojasi šio ūkinio pastato patalpomis 1-1 (17,55 kv. m), 1-2 (2,39 kv. m), 1-6 (7,39 kv. m).

9.3. Nustatyti, kad ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pusrūsio patalpomis P-l, P-2, P-3 ir P-4 V. M. ir I. J. naudojasi bendrai.

9.4. Priteisti atsakovui V. M. iš ieškovės I. J. 667,45 Eur turto išlaikymo išlaidų.

9.5. Priteisti iš atsakovo V. M. 985,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei I. J..

10. Teismas nustatė, kad šalys iš esmės sutaria dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, o ginčas byloje kilo dėl naudojimosi ūkinio pastato (namelio ant marių kranto) patalpomis, esančiomis pirmame aukšte ir pastogėje. Tiek ieškovė, tiek atsakovas nori naudoti namelio patalpas nuo marių pusės. Šalys pripažįsta, kad ūkinio pastato patalpos į marių pusę yra vertingesnės.

12. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos už atsakovui tenkančias didesnio ploto patalpas priteisimo pažymėjo, kad įstatyme nėra numatytas kompensacijos priteisimas nustatant bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo tvarką. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimas dėl atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu bendraturčių iniciatyva gali būti sprendžiamas paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Kadangi ieškovės naudojimui tenka mažesnio vertingumo ir ploto patalpos gyvenamajame name, tačiau kompensuojant ieškovės praradimus dėl jos asmeniniam naudojimui tenkančio mažesnio patalpų ploto ieškovė naudos vertingesnes ūkinio pastato patalpas, teismas padarė išvadą, kad pagrindo spręsti dėl kompensacijos priteisimo šioje byloje nėra.

13. Teismas, spręsdamas klausimą dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo, įvertinęs tai, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apskaičiuoti faktinį ieškovės ir atsakovo sunaudotą elektros energijos ir vandens kiekį nėra galimybės, todėl, vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymo išlaidas proporcingai turimai turto daliai turi atlyginti bendraturčiai. Kadangi šalys po mamos likusį turtą Nidoje paveldėjo lygiomis dalimis, turto išlaikymo išlaidos dalytinos per pusę abiem bendraturčiams, todėl atsakovo reikalavimas dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo tenkintinas, atsakovui iš ieškovės priteistina 667,45 Eur suma.

14. Teismas, įvertinęs tai, kad abi šalys reiškė reikalavimus dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, nusprendė, kad šalių sumokėtas žyminis mokestis už šį reikalavimą viena kitai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Įvertinęs tai, kad tenkino turtinį priešieškinio reikalavimą, nusprendė, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 15,00 Eur žyminio mokesčio suma, be to, patenkinus priešieškinio dalį, iš atsakovo turi būti priteista mažesnė ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai dalis.

15. Atsakovas V. M. (toliau – apeliantas), atstovaujamas advokato Gintaro Dabkevičiaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos, ir dėl tos dalies priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti, o ieškovės ieškinio dalį dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos ir kartu atmesdamas atsakovo pateiktą naudojimosi tvarkos variantą nurodytu turtu, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176–178 straipsniai, 185 straipsnis), šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, teisės į teisingą teismo sprendimą, teisėtų lūkesčių principus.

15.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui.

15.3. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik vienos šalies (šiuo atveju ieškovės) argumentais, o kitos šalies (atsakovo) argumentai faktiškai nebuvo įvertinti. Taip pat nepagrįstai atmetė atsakovo ir liudytojų parodymus.

15.4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pažeidė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos suformuotos šiuo klausimu. Teismas neįvertino reikšmingų ginčo aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimo dalį dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos, kuris turi būti panaikintas.

15.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo turto naudojimo nusistovėjusios tvarkos, nustatydamas ieškovės prašomą ūkinio pastato naudojimo tvarką, pažeidė faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų.

15.6. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl kompensacijos priteisimo.

15.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė I. J., atstovaujama advokato Henriko Mackevičiaus, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Nors atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl gyvenamojo namo patalpų vertės, tačiau kitokios naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nesiūlė. Siekdamas ūkinio pastato dalies į marių pusę, atsakovas galėjo ieškovei pasiūlyti naudotis vertingesne gyvenamojo namo dalimi, tačiau to nepadarė, siekia naudotis tiek gyvenamojo namo, tiek ūkinio pastato vertingesnėmis dalimis, o tokia naudojimosi tvarka nesąžininga, suteikianti atsakovui privilegijas.

16.2. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog klausimas dėl atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu bendraturčių iniciatyva gali būti sprendžiamas paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Todėl visada, kai yra galimybė skirti naudotis dalis, kurios pagal dydį ir (ar) vertingąsias savybes yra lygiavertės, prioritetas turi būti teikiamas tokiai naudojimosi tvarkai, pagal kurią bendraturčiams būtų realiai suteikiama jo nuosavybės dalis plotu ar vertingosiomis savybėmis atitinkanti turto dalis, o kompensacija mokama tik tuo atveju, kai tokios naudojimosi tvarkos nustatyti nėra galimybės.

16.3. Nagrinėjamu atveju ieškovės siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarka, kaip visuma, užtikrina, kad abiem bendraturčiam tenkančios naudotis turto dalys yra lygiavertės savo vertingosiomis savybėmis. Todėl teismas pagrįstai ūkinio pastato naudojimosi klausimą sprendė, atsižvelgdamas ir į tai, kaip išspręstas gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos klausimas.

16.4. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant šalių ginčą, taikyti faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų nėra pagrindo, nes nėra jokių įrodymų, kad buvo nusistovėjusi kokia nors abiejų bendraturčių valią atitinkanti naudojimosi turtu, kaip visuma, tvarka.

16.5. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjamas ir atsakovo priešieškinis, o tai reiškia, kad atsakovas, kaip ieškovas pagal priešieškinį, turėjo tas pačias pareigas ir teises, kokias turėjo ieškovė. Todėl abiejų šalių paaiškinimai teismo turėjo būti vertinami lygiaverčiai, laikantis tų pačių kritiškumo kriterijų, nė vienos šalies parodymai neturi iš anksto nustatytos įrodomosios vertės,

16.6. Apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi išimtinai ieškovės paaiškinimais, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra iš esmės būtent abiejų šalių (tiek ieškovės, tiek atsakovo) teiginių analizė, jų pagrįstumo tikrinimas, remiantis kitais byloje esančiais parodymais. Teismas pasisakė dėl kiekvieno abiejų šalių argumento, netgi dėl tų, kuriuos Teismas laikė nereikšmingais naudojimosi tvarkos nustatymo klausimo išsprendimui.

16.7. Apeliantas nepateikia jokių argumentų ar motyvų, kurie keistų teismo išvadų dėl ieškovės siūlomos naudojimosi tvarkos nustatymo tinkamumo, adekvatumo, sąžiningumo pagrįstumą. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagristas, neteisėtas ir naikintinas.

16.8. Teismas pagrįstai nusprendė, kad vienas reikalavimas išspręstas ieškovės, o kitas – atsakovo naudai, ir atitinkamai priteisė ieškovei pusę jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Mano, kad toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas visiškai atitinka CPK nuostatas.

16.9. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai šalys valdo keletą susijusių daiktų, jų naudojimosi tvarkos klausimas sprendžiamas kompleksiškai, kaip visuma. Tai, kad dėl dalies bendraturčiai sutaria, o dėl dalies nesutaria, nereiškia, kad, tenkinus vienos kurios nors pusės reikalavimą, iš dalies bus patenkintas ir kitos šalies reikalavimas. Praktikoje dažniausiai visada ginčas tokiais atvejais kyla tik dėl tam tikrų naudojimosi tvarkos detalių, todėl, pagal atsakovo logiką, ginčo dėl naudojimosi tvarkos atveju beveik niekada nebūtų laimėjusių ir pralaimėjusių bylos šalių, nes visada tam tikra teismo sprendimo dalis atitiktų visų ginčo šalių pozicijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

19. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo patenkintas ieškovės ir atmestas atsakovo reikalavimas dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarką ieškinyje nurodytu būdu. Nurodė, kad yra minėto turto bendraturčiai, tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi turtu tvarkos.

23. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, tenkino priešieškinio dalį dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo, konstatuodamas, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi tvarka turtu yra tinkamiausia ir sąžiningiausia, labiau užtikrintų racionalų turto naudojimą, abiejų bendraturčių lygiateisiškumą, šalių interesų pusiausvyrą. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrindo spręsti dėl kompensacijos priteisimo nėra. Kadangi šalys turtą paveldėjo lygiomis dalimis, apskaičiuoti faktinį kiekvienos šalies sunaudotą elektros energijos ir vandens kiekį nėra galimybės, todėl turto išlaikymo išlaidos dalytinos per pusę abiem bendraturčiams.

24. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl naudojimosi ūkiniu pastatu tvarkos nustatymo, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pažeidė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Teismas neįvertino reikšmingų ginčo aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimo dalį dėl ūkinio pastato naudojimosi tvarkos, ji turi būti panaikintas.

25. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovo nurodytų argumentų.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo

26. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176–178 straipsniai, 185 straipsnis), nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui, iš esmės rėmėsi tik vienos šalies (šiuo atveju ieškovės) argumentais, o kitos šalies (atsakovo) argumentai faktiškai nebuvo įvertinti. Taip pat nepagrįstai atmetė atsakovo ir liudytojų parodymus.

27. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

28. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, juos atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo pareikštas ir nagrinėjamas ne vien ieškovės ieškinys, bet ir atsakovo priešieškinis.

29. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

30. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.

31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo principų, kadangi atsakovas, kaip ir ieškovė, turėjo tokias pačias teises ir pareigas įrodinėjimo procese.

32. Vertindama apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik vienos šalies (šiuo atveju ieškovės) argumentais, o kitos šalies (atsakovo) argumentai faktiškai nebuvo įvertinti, taip pat nepagrįstai atmetė atsakovo ir liudytojų parodymus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šie apelianto teiginiai yra neatitinkantys tikrovės. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo abiejų šalių paaiškinimus ir jų pagrįstumą įvertino visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl abiejų šalių argumentų, net ir dėl tų, kuriuos vertino kaip teisiškai nereikšmingus teisingam ginčo išsprendimui.

33. Vertindama apelianto argumentą, kad ieškovės paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai, teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Ieškovas yra bylos šalis. Tai yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Vertinant ieškovo parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Ieškovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti ieškovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008).

34. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas neišvengiamai susijęs su teismo pritarimu vienos kurios nors pusės teiginiams, o tai kartu neišvengiamai reiškia nepritarimą priešingai teigiančiai šaliai. Todėl teismas, visada atlikdamas įrodymų vertinimą, pritaria vienai kuriai nors pusei ir atmeta priešingas aplinkybes rodančius kitos šalies įrodymus.

35. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jeigu teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados kitos šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Vien tai, kad teismo išvados tam tikrais aspektais yra naudingos ieškovei ir nepalankios atsakovui, savaime nereiškia teismo šališkumo ar procesinės teisės pažeidimo.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo paaiškinimus, rėmėsi atsakovo prašymu kviesto liudytojo Z. R. paaiškinimais, kurie patvirtina, kad sutarimo tarp šalių dėl bendro turto naudojimo nebuvo. Kitos byloje apklaustų liudytojų nurodytos aplinkybės dėl atsakovo atliktų darbų prižiūrint bendrą turtą neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo. Siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje išskirti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymui taikytini kriterijai: teisėtumo; adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje; socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus, kuris reiškia, kad siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą; naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka taip pat turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti; naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus, kuris reiškia, kad nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą pagal objektyvius kriterijus; faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus, kuris reiškia, kad nustatoma naudojimosi tvarka atitinka turto įsigijimo metu buvusią šalių valią (susitarimą) dėl naudojimo tvarkos, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino ir jais vadovavosi, priimdamas ginčijamą sprendimą. Šiame kontekste buvo įvertinti abiejų šalių paaiškinimai, nesuteikiant nė vienos iš šalies teiktiems paaiškinimams didesnės įrodomosios galios.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl nagrinėjamu atveju nustatytinos naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, todėl pagrįstai ir teisėtai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl jo siūlomos naudojimosi ūkiniu pastatu tvarkos nustatymo ir visiškai patenkino ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įvertintos ir atsakovo akcentuojamos aplinkybės (kad atsakovas po mamos mirties rūpinosi ginčo turtu ir jį prižiūrėjo, atliko tam tikrus darbus, mokėjo mokesčius; kad ieškovė ginčo turtu naudojosi retai, naudojosi tiek ūkio pastato dalimi iš kiemo pusės, tiek nuo marių pusės), tačiau, jas įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, pažeidė naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šiuo klausimu.

40. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo nusistovėjusios faktinės naudojimosi ginčo turtu tvarkos, laikytinos pagrįstomis, todėl vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pažeidė ginčui taikytinos materialinės teisės normas, šios aplinkybės vertintinos kaip nustatytos ir turinčios eisminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

41. Vertinant apelianto argumentus dėl materialinės teisės normų pažeidimo, netinkamai taikytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.81 straipsnio nuostatų ir nukrypimo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, svarbu pažymėti ir tai, kad šių teiginių apeliantas niekaip nepagrindžia.

42. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, yra konstatavęs, kad ginčas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas patalpas. Teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

43. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-403/2019). Nustatant naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką, prioritetas teiktinas tokiam naudojimosi tvarkos variantui, pagal kurį vienam bendraturčiui skirtinos naudotis bendro turto dalys būtų visiškai ar maksimaliai izoliuotos nuo kitam bendraturčiui skirtinų naudotis bendro turto dalių. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Tačiau, skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo ne į kokios apimties turto dalį bendraturtis turi nuosavybės teisę, o kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi.

44. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys, ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika 32, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-248/2018).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą būtent ir vadovavosi CK 4.81 straipsnio nuostatomis ir aktualia kasacinio teismo šiuo klausimu formuojama praktika. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos, o situaciją, kokiomis gyvenamojo namo ir ūkinio pastato dalimis naudojosi ieškovės ir atsakovas, nulėmė ne abiejų bendraturčių suderinta valia, o vienašališkas atsakovo sprendimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sprendžiant šalių ginčą taikyti faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų nėra pagrindo.

46. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantas neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu klausimas, todėl ši aplinkybė svarbi tuo aspektu, kad, pagal teismų praktiką, sprendžiant ginčą dėl naudojimosi keliais turto objektais, priklausančiais tiems patiems bendraturčiams, tvarkos nustatymo, naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į visų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų objektų naudojimosi galimybes, kaip visumą, ir klausimas priimamas vertinant objektų visumos, o ne vien tik atskirų objektų, naudingąsias savybes, taip užtikrinant interesų pusiausvyrą ir lygiateisiškumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2010). Apeliantas, kritikuodamas teismo vertinimą, kad atsakovui tenkančios gyvenamojo namo patalpos yra vertingesnės nei ieškovei tenkančios gyvenamajame name patalpos, nesiūlė sukeisti gyvenamojo namo dalis, siekia gauti naudojimuisi vertingesnę tiek gyvenamojo namo, tiek ūkinio pastato dalis, o tai akivaizdžiai būtų nesąžininga naudojimosi ginčo turtu tvarka, suteikianti atsakovui privilegijas.

47. Be kita ko, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti dėl kompensacijos priteisimo.

48. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad sutinka mokėti ieškovei piniginę kompensaciją, mokamą kasmetinėmis išmokomis po 200,00 Eur už jam tenkančias naudotis didesnio ploto patalpas (5,39 kv. m), jeigu turto naudojimo klausimas būtų išspręstas pagal jo prašymą / siūlymą. Tai reiškia, kad pats atsakovas pripažino, kad vertinant jo siūlomos naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarkos visumą, tokia naudojimosi tvarka iškreiptų turto dalių vertingųjų savybių atitiktį viena kitai; kad pagal jo siūlomą naudojimosi ginčo turtu tvarką būtų iškreiptas šalims naudotis tenkančių dalių vertės atitikimas ir tai lemtų atsakovo pareigą mokėti ieškovei kompensaciją. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad klausimas dėl atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu bendraturčių iniciatyva gali būti sprendžiamas paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004, 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006).

49. Kaip jau minėta anksčiau, sprendžiant naudojimosi tvarkos klausimą, privalo būti siekiama kuo mažiau nukrypti nuo šalių turimos nuosavybės dalies ir jam tenkančios naudotis turto dalies neatitikimo. Todėl visada, kai yra galimybė skirti naudotis dalis, kurios pagal dydį ir (ar) vertingąsias savybes yra lygiavertės, prioritetas turi būti teikiamas tokiai naudojimosi tvarkai, pagal kurią bendraturčiams būtų realiai suteikiama jo nuosavybės dalis plotu ar vertingosiomis savybėmis atitinkanti turto dalis, o kompensacija mokama tik tuo atveju, jei tokios naudojimosi tvarkos nustatyti nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju ieškovės siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarka, kaip visuma, užtikrina, kad abiem bendraturčiams tenkančios naudotis turto dalys yra lygiavertės savo vertingosiomis savybėmis.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti klausimo dėl kompensacijos priteisimo, kadangi nagrinėjamu atveju yra galimybė skirti naudotis turto dalis, kurios pagal dydį ir (ar) vertingąsias savybes yra lygiavertės.

51. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą ir dėstydamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų vertinimu ir (ar) teisingam ginčo išsprendimui taikytinos materialinės teisės nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai išsprendė šalių ginčą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

52. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo dalies dėl naudojimosi gyvenamuoju pastatu tvarkos nustatymo ir turto išlaikymo išlaidų priteisimo, dėl šių dalių nepasisako ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo likusios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertina.

Dėl bylos procesinės baigties

53. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, nenukrypo nuo ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

55. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

56. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

57. Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija), nustatytų dydžių, įvertinus ieškovės atstovo atliktus procesinius veiksmus (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir atstovavimas apeliacinės instancijos teisme), darytina išvada, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš atsakovo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. M. ieškovei I. J. 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.