- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-335-888/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35060-2024-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Lina Lesinskienė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- K. Š.
- Advokatai
- Darius Karabinas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
BK 66 straipsnio pagrindu K. Š. į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2024 m. spalio 7 d. iki 2025 m. balandžio 2 d.
K. Š. pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis).
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas nurodant: K. Š., skirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki įsiteisės teismo nuosprendis, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2024 m. rugsėjo 8 d. apie 12.40 val., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, prie sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini), priėjęs prie automobilyje „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdinčios nukentėjusiosios A. B., pareikalavo atiduoti A. B. rankoje laikomą telefoną, pastarajai nepaklusus, panaudojo psichologinį ir fizinį smurtą jos atžvilgiu, tai yra grasindamas daiktu, panašiu į mačetę, kurį pridėjo prie nukentėjusiosios A. B. krūtinės, o vėliau ir kaklo, bei grumtynių su nukentėjusiąja metu, bandydamas atimti A. B. rankoje laikomą telefoną, sudavė vieną kartą alkūne nukentėjusiajai į petį ir taip sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais abiejuose riešuose, smakro srityje, poodine kraujosruva kairio žando srityje, ir iš nukentėjusiosios A. B. rankų ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ – 300 Eur vertės, kurį pagrobė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistasis K. Š. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti į viešosios tvarkos pažeidimą arba svetimo turto sugadinimą.
1.1. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis neplanavo įvykdyti plėšimo. Sodų bendrijoje eidamas į parduotuvę, jis pakeliui sustojo atlikti gamtinius reikalus. Jam atsitūpus, po kiek laiko pasirodė juodas automobilis ir jame sėdėjusi moteris pradėjo jį filmuoti. Tuomet jis nuėjo pro moters automobilį ir moteris jį vėl pradėjo filmuoti. Jis iš moters rankų ištraukė telefoną, numetė ant žemės ir sudaužė. Telefonas užkrito už priekinio stiklo valytuvo, telefoną rado policijos pareigūnai. Kadangi telefonas sudužo, jam iš jo jokios naudos nebuvo, juo jis nesinaudojo. Pasak nuteistojo, šis įvykis buvo išprovokuotas ir galėtų būti vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas arba svetimo turto sugadinimas, tačiau ne plėšimas.
3. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti, tuo tarpu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
5. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad neturėjo tikslo apiplėšti nukentėjusiąją, tuo tarpu jo atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnis) arba svetimo turto sugadinimas (BK 187 straipsnis).
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai, atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal kitus jo įvardintus BK straipsnius nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo
7. BK 180 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota plėšimo sudėtis, numatant baudžiamąją atsakomybę tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, gretindamas juos tarpusavyje, sprendė, kad K. Š., įvykio metu nukentėjusiosios pareikalavo atiduoti jos mobiliojo ryšio telefoną ir pastarajai nesutikus, jos atžvilgiu panaudojo psichologinį bei fizinį smurtą – grasindamas daiktu, panašiu į mačetę, pridėjęs jį prie nukentėjusiosios krūtinės bei kaklo ir grumdamasis su nukentėjusiąją, vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajai į petį bei iš jos rankų ištraukė jos mobiliojo ryšio telefoną. Tokias savo padarytas išvadas apylinkės teismas grindė nukentėjusiosios duotais parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), asmens parodymo atpažinti protokolu, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu, kratos protokolu ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Paminėtų įrodymų analizę pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamiai, argumentuotai paneigdamas nuteistojo nurodytą įvykių versiją ir aplinkybes, todėl apylinkės teismo išvados dėl nuteistojo atliktų teisei priešingų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį yra pagrįstos. Teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pritaria apylinkės teismo padarytoms teisinėms išvadoms.
9. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad neturėjo tikslo apiplėšti nukentėjusiosios, o norėjo tik sugadinti jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, nes pasak jo, nukentėjusioji jį filmavo atliekant gamtinius reikalus. Analizuojant visose baudžiamojo proceso stadijose duotus nuteistojo parodymus matyti, kad jie buvo nenuoseklūs ir nuolat kito. Pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 57), tuo tarpu apklausiamas antrąjį kartą nuteistasis nurodė 2024 m. rugsėjo 8 d. apskritai nebuvęs įvykio vietoje, teigė buvęs savo namuose (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 63–64). Trečiąjį kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. Š. nurodė, kad įvykio dieną vis tik buvo šalia (duomenys neskelbtini) plento esančiuose buvusiuose soduose bei teigė, kad eidamas pro šiuos buvusius sodus į parduotuvę užsimanė atlikti gamtinius reikalus ir nuėjo prie krūmų. Tuomet pamatė atvažiuojantį automobilį, kurio viduje sėdėjusi moteris pradėjo jį filmuoti. Norėjo tiesiog praeiti pro jos automobilį, tačiau moteris pradėjo fotografuoti jo veidą, todėl jis iš jos rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną, numetė ant žemės ir jį sutrypė. Tada moteris išvažiavo, o jis grįžęs prie mobiliojo ryšio telefono jį paėmė ir išmetė į žoles (2 t., b. l. 66–67). Teisminio bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme nuteistasis laikėsi analogiškų parodymų, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu trečiosios apklausos metu, teigė su savimi turėjęs tik kuprinę ir nieko daugiau, fizinio smurto ir jokio įrankio nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, atlygino jai turtinę žalą (3 t., b. l. 47–48). Vis tik šią nuteistojo išdėstyta gynybinę versiją paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys, pirmosios instancijos teismo ištirti ir aptarti, įrodymai.
10. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, matyti, kad jie buvo nekintantys ir nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. B. nurodė, kad jai važiuojant keliu į sodybą, pravažiuodama kitų asmenų sodo teritoriją, pamatė, jog joje vaikšto nepažįstamas vyras, kuris rankoje laikė metalinį daiktą su geležte, panašų į mačetę. Jai paklausus, ką asmuo čia veika, pastarasis priėjo prie jos automobilio vairuotojo pusės durelių, vartodamas jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius prie jos kaklo prirėmė mačetę ir reikalavo atiduoti jos mobiliojo ryšio telefoną. Jie susigrūmė dėl mobiliojo ryšio telefono, vyras jai apdraskė dešinę ranką bei savo dešine alkūne trenkė jai į petį. Vyrui pavyko iš jos rankų išplėšti telefoną, tuomet ji su savo automobiliu pradėjo važiuoti į priekį, o vyras pasišalino. Vyras buvo stambaus kūno sudėjimo, apie 170 cm ūgio, apsirengęs baltais marškinėliais be rankovių, tamsios spalvos kepure su snapeliu, tamsios spalvos kelnėmis, neturėjo priekinių dantų. Įvykio vietoje mobiliojo ryšio telefono nerado (1 t., b. l. 1–3, 53–54, 59–60). Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji patikslino, kad atvykusi į buvusios sodų bendrijos teritoriją ketino pasiūlyti lentų jos pažįstamiems asmenims, tačiau pamačiusi, kad jų sode nėra, išjungusi automobilio variklį paėmė mobiliojo ryšio telefoną ir ketino jiems skambinti. Tuomet ir pamatė, kad tų žmonių sklypo teritorijoje vaikšto jai nepažįstamas vyras. Tolimesni nukentėjusiosios duoti parodymai buvo analogiški jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (3 t., b. l. 48–50). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.
11. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmens parodymo atpažinti procesinį veiksmą, nukentėjusioji atpažino K. Š., kaip asmenį, kuris ją užpuolė ir atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 87–91). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje akcentavo apylinkės teismas, nors nuteistasis neigė įvykio metu turėjęs kokį nors įrankį ar jį naudojęs nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratą K. Š. gyvenamojoje vietoje – sodo namelyje adresu (duomenys neskelbtini), jame buvo rasta mačetė (1 t., b. l. 155–181), kurią daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu nukentėjusioji atpažino kaip įrankį, kuriuo įvykio metu jai buvo grasinta (1 t., b. l. 92–95). Tad apygardos teismui nekyla abejonių, kad įvykio metu nuteistasis iš tiesų kartu su savimi turėjo būtent šį įrankį ir juo grasino nukentėjusiajai. Tai, kad nukentėjusioji įvykio metu patyrė ir nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog A. B. konstatuota odos nubrozdinimai abiejuose riešuose, smakro srityje, poodinė kraujosruva kairio žando srityje. Šie sužalojimai padaryti kietu bukabriauniu daiktu, kuo galėjo būti pirštų nagai, sužalojimai nebūdingi griuvimui ir galėjo būti padaryti 2024 m. rugsėjo 8 d. (1 t., b. l. 102–104). Taigi, šių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytos įvykio aplinkybės bei eiga yra patikimos. Nukentėjusiosios duotus parodymus gretinant su aukščiau šioje pastraipoje aptartais kitais įrodymais, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis įvykio metu iš tiesų A. B. grasino su daiktu, panašiu į mačete įremdamas ją į nukentėjusiosios krūtinę ir kaklą, jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, bei bandydamas atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną padarė ir tam tikrus fizinius sužalojimus. Tad nusikalstamos veikos padarymo metu iš tiesų buvo panaudotas ne tik fizinis ir psichologinis smurtas, tačiau ir kitas daiktas, kuriuo galima žmogų žaloti – daiktas, panašus į mačetę.
12. Nors nuteistojo teigimu, jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas arba turto sugadinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiuo jo skundo argumentu sutikti negali. Visų pirma atmetant galimybę šią nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kadangi BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti ir padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą.
13. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-310-942/2016, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022, 2K-106-697/2024, 2K-232-495/2024).
14. Nagrinėjamu atveju analizuojamas įvykis įvyko buvusioje, apleistoje sodų bendrijos teritorijoje, tuo metu kitų pašalinių asmenų be nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo, šiuo atveju pavojus buvo kilęs tik nukentėjusiajai. Nuteistojo tikslas buvo, panaudojus fizinį smurtą, iš A. B. atimti jos mobiliojo ryšio telefoną, o ne sutrikdyti visuomenės tvarką ir rimtį ar savo elgesiu šokiruoti, įžeisti ar rodyti nepagarbą aplinkiniams asmenims, nes kaip jau minėta, įvykio metu be K. Š. ir A. B. kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo atlikti teisei priešingi veiksmai šiuo atveju neatitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl negali būti kvalifikuojami pagal šį straipsnį.
15. Be to, apeliantas skunde išreiškė ir alternatyvų prašymą jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio nuostatas, teigdamas, kad jo veiksmai atitinka turto sugadinimo nusikalstamos veikos požymius. BK 187 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Teismų praktikoje pažymėta, kad šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-14-387/2022).
16. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant nukentėjusiosios automobilio priekinio stiklo buvo rasta dalis jos mobiliojo ryšio telefono ekrano stikliuko (1 t., b. l. 17–25), taigi nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas iš tiesų galėjo būti sugadintas. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kokius veiksmus po mobiliojo ryšio telefono užvaldymo su juo atliko nuteistasis šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikacijai įtakos neturi. Įvertinus kitas šioje baudžiamojoje byloje nustatytas įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad nuteistasis prieš atimdamas mobiliojo ryšio telefoną iš nukentėjusiosios jai grasino daiktu, panašiu į mačetę, jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo jam atiduoti nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną bei grūmėsi su ja bandydamas iš jos atimti mobiliojo ryšio telefoną, dėl ko nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistojo veiksmų perkvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad šiuo atveju nuteistasis iš karto po įvykio galėjo sugadinti iš nukentėjusios atimtą mobiliojo ryšio telefoną savaime nesudaro pagrindo jo atliktus teisei priešingus veiksmus kvalifikuoti kaip turto sugadinimą, nes visa jo atliktų veiksmų eiga atitinka būtent plėšimo sudėtį. Juolab, ikiteisminio tyrimo metu vietoje, kurioje nuteistasis teigė išmetęs nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, jo rasti nepavyko.
17. Be kita ko, nors K. Š. apeliaciniame skunde savo iškeltą įvykių versiją grindė aplinkybe, jog nukentėjusioji išprovokavo jį sugadinti jos turtą – mobiliojo ryšio telefoną, nes filmavo jį atliekant gamtinius reikalaus, tačiau nukentėjusioji A. B. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nei vienoje apklausoje neminėjo įvykio metu mačiusi K. Š. atliekant gamtinius reikalus, tuo tarpu apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio metu nuteistasis gamtinių reikalų neatlikinėjo (3 t., b. l. 50). Be to, nukentėjusioji paaiškino, kad nuteistąjį užkalbino siekdama išsiaiškinti, ką jis veikia jos pažįstamų asmenų sodo teritorijoje, tuo tarpu apklausta liudytoja F. Z., kurios sodo teritorijoje nukentėjusioji ir pastebėjo nuteistąjį, nurodė, kad iš jos sodo teritorijos buvo nuolat vagiami daiktai (1 t., b. l. 120–121). Tad šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji įvykio metu iš tiesų galėjo tiesiog pilietiškai pasiteirauti nuteistojo ką jis veikia jam svetimo sodo teritorijoje, o mobiliojo ryšio telefoną rankoje laikė norėdama paskambinti pažįstamiems asmenims dėl lentų atidavimo, o ne kaip teigia nuteistasis, filmavo jį atliekant gamtinius reikalaus.
18. Apibendrinant visa tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas įvykio faktines aplinkybes, surinktus įrodymus susiejo į logišką įvykių grandinę bei atsižvelgdamas į jų visumą, nuteistojo K. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nustačius būtent šios nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, todėl skundžiamo nuosprendžio keisti nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl nuteistajam K. Š. paskirtos bausmės
19. Teismas, skirdamas bausmę vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
20. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573, kuriame be kitų pakeitimų, įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Po šių pakeitimų kaltininkui parenkamos ir skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas ne nuo jos vidurkio, o įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenkant švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį bei nustatant skiriamos bausmės dydį. Be to, keitėsi ir BK 61 straipsnio 4 dalis, įtvirtinant, kad, be kita ko, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
21. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistajam K. Š. už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas apeliantui skirtinos bausmės dydį teisingai vadovavosi jo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia BK 180 straipsnio 2 dalies redakcija, įvertinus tai, kad tuo metu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės dydžio maksimumas buvo mažesnis (septyneri metai laisvės atėmimo) nei skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ir šiuo metu galiojančioje BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje (laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų) (įstatymo redakcija 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060 įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.).
22. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą. Apylinkės teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad K. Š. praeityje yra teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, tame tarpe ir už veikas, nukreiptas į svetimą turtą ir turtinius interesus bei už smurtinį pobūdį turinčias nusikalstamas veikas. Be to, šią nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas neseniai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos (iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo buvo paleistas 2024 m. rugpjūčio 13 d., tuo tarpu šią nusikalstamą veiką įvykdė 2024 m. rugsėjo 8 d.) (1 t., b. l. 119–126), trejų metų laikotarpiu yra baustas administracine tvarka už nešiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas yra sumokėjęs (1 t., b. l. 128–130). Pirmosios instancijos teismas nuteistąjį pripažino recidyvistu įvertinęs tai, kad K. Š. praeityje yra ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, be to ir už BK 180 straipsnio 3 dalį.
23. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 27 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų.
24. Taigi, minėtas BK 27 straipsnio pakeitimas iš esmės laikytinas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis, kadangi nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, tuo tarpu teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Apylinkės teismas, pripažindamas K. Š. recidyvistu, tokį savo sprendimą motyvavo, dėl ko aukštesniojo teismo vertinimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas teisės aiškinimo klaidų nepadarė ir jį taikė tinkamai.
25. Teisėjų kolegija sutinka ir su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog šios nutarties 22 pastraipoje įvardintos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės sudarė pagrindą skirti jam didesnį nei straipsnio sankcijos minimumas, bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją keisti ar švelninti nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad savo apeliaciniame skunde to neprašo ir pats nuteistasis.
26. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2025 m. gegužės 26 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį K. Š. sudaro 229,17 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.
27. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis).
28. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis šiuo metu turėtų oficialią darbo vietą ar legalų pajamų šaltinį, jis nedirbo ir nusikalstamos veikos padarymo metu. 2025 m. gegužės 20 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas ir nuteistojo prašymas nepriteisti iš jo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, nes jis neturi jokio turto, yra pensinio amžiaus, todėl neturi galimybės sumokėti už advokato paslaugas (3 t., b. l. 111). Iš tiesų baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie K. Š. turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl jo įsidarbinimo galimybės yra pakankamai ribotos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba K. Š. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo K. Š..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Neišieškoti iš K. Š. valstybės naudai 229,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. gegužės 26 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.