Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-25-318/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-03-04
Bylos Nr.: 1A-25-318/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-10-9-00012-2012-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Kęstutis Jucys, Jolanta Čepukėnienė
Kaltinamasis: D. N.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-318/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00012-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.2.1; 1.1.8.1.1; 1.1.9.8; 1.1.10.1; 1.2.19.1.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.5; 2.1.7.5; 2.4.6.5.2; 2.4.7

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,gynėjui advokatui E. D.,išteisintajam D. N.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalies, kuria:

D. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu:

D. N. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių;

N. L. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

L. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 1 dalį (2000m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

V. K. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

S. L. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

R. D. išteisintas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko galioti priimtus sprendimus dėl: D. N. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; N. L. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; L. D. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; V. K. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; S. L. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; R. D. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, perduodamas iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti tik klausimą dėl D. N. išteisinimo pagal 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. N. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, reikalavo duoti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdant savo įsipareigojimus bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2008m. rugpjūčio 4 d. sutartį, t. y. atlikus (duomenys neskelbtini) valyklos nuotekų dumblo vežimo ir utilizavimo darbus, dėl vėluojančių atsiskaitymų susidarius UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie 730 000 Lt įsiskolinimui bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, 2009 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, poilsio ir renginių centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Utenos rajone, D. N., netiesiogiai pareikalavo kyšio iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. Č., t. y. pastarojo sūnėnui R. C. pareiškė, kad jis gali duoti nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams padidinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ apimtis už atliktus darbus, tačiau tokiu atveju A. Č. turėtų jam sumokėti 6 proc. nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už atliktus darbus pervestos sumos. R. C. perdavus tokį D. N. reikalavimą A. Č. ir pastarajam sutikus su tokiu reikalavimu, D. N. priėmė ne mažesnį nei 90 000 Lt kyšį, kurio didesnę dalį, t. y. ne mažiau 64 200 Lt, 2009 m. rugsėjo mėn. – 2010 m. sausio mėn. laikotarpiu, ne mažiau nei per 3 kartus, degalinėje „Lukoil“, esančioje Saltoniškių g. 12 Vilniuje, bei automobilių stovėjimo aikštelėje prie sporto, pramogų bei verslo centro „Forum palace“, esančio Konstitucijos g. 26, Vilniuje, priėmė tiesiogiai iš A. Č., ir ne mažiau nei 25 800 Lt, per 4 kartus, iš A. Č. priėmė netiesiogiai, t. y. 2009 m. rugsėjo mėn. – 2009 m. lapkričio mėn. laikotarpiu, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, parduotuvėje „Stiklių konditerija“, esančioje Stiklių g. 14/ Žydų g. 1 Vilniuje, bei pravažiavime tarp namų Nr. 13 ir Nr. 15, Vokiečių g., Vilniuje, perduotus per R. C..

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu D. N. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. N. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 2017 m. birželio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmetė.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl kaltinimo D. N. reikalavus daugiau kaip 250 MGL kyšio iš A. Č. ir jo priėmimo iš A. Č. tiesiogiai bei per R. C. ir dėl šios dalies perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimus, pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl ši nutarties dalis naikintina.

II. Apeliacinio skundo argumentai

5. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes išnagrinėjo paviršutiniškai ir vienpusiškai, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes ir jų nevertino, nepagrįstai ir neteisėtai tyrimui reikšmingus duomenis pripažino kaip gautus neteisėtu būdu, o tuos, kuriais grindė išteisinamąjį nuosprendį – įvertino neobjektyviai, pavieniui ir atsietai nuo kitų duomenų, rėmėsi prielaidomis bei aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriamos, dėl to nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Dėl D. N. pareikšto kaltinimo reikalavus daugiau nei 250 MGL vertės kyšio iš UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriaus A. Č. bei tokio dydžio kyšio priėmimo

5.1. Prokuroras teigia, jog teismas liudytojo A. Č. parodymus įvertino netinkamai, atsietai nuo kitų faktinių aplinkybių, nevertindamas jų kompleksiškai su kitais duomenų šaltiniais. Prokuroras nurodo, jog teismas A. Č. parodymų prieštaringumą analizavo vertindamas jo parodymus, duotus pirmos apklausos metu, nors pats A. Č. yra paneigęs šių parodymų teisingumą. A. Č. tvirtino, kad davė D. N. 25 000 Lt, nes apklausos metu buvo labai susijaudinęs, nežinojo, kaip elgtis, ir norėjo mažiau pakenkti D. N., nesakydamas visos tiesos. Šią aplinkybę patvirtina ir D. N. pokalbio su R. C. įrašas.

5.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad liudytojas A. Č. nė vienu atveju negalėjo nurodyti, kokią pinigų sumą jis pats ar per sūnėną R. C. perdavė D. N., kadangi tiek A. Č., tiek R. C. parodė, kad D. N. buvo mokama po 6 000 Lt nuo kiekvienų pervestų 100 000 Lt, o kelis kartus, kai buvo pervestos didesnės sumos, D. N. buvo perduotos didesnės sumos, sudarančios 6 proc. nuo pervestos sumos.

5.3. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo išvada, kad bendra suma, kurią liudytojas A. Č. sumokėjo D. N. jam inkriminuojamu laikotarpiu buvo apskaičiuota kaip 6 procentai nuo UAB „(duomenys neskelbtini)” išmokėtos už paslaugas sumos, o ne kaip suma, kurią neva liudytojas sumokėjo D. N.. Prokuroro nuomone, tokia išvada leidžia pagrįstai teigti, kad teismas pripažino 6 procentų mokėjimus nuo UAB „(duomenys neskelbtini)” bendrovei „(duomenys neskelbtini)” pervestų sumų, tačiau 6 procentai buvo kyšis, nes už dumblo išvežimą UAB „(duomenys neskelbtini)” bendrovei „(duomenys neskelbtini)” turėjo sumokėti konkrečias sumas, nurodomas sąskaitose faktūrose. Nebuvo numatyta kam nors mokėti procentus.

5.4. Apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, jog A. Č. nedisponavo tokiomis santaupomis ir negalėjo santaupų panaudoti jo nurodytomis aplinkybėmis. Priešingai, apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių liudytojo A. Č. parodymus šioje dalyje. Todėl, prokuroras mano, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes teismo sprendimas priimtas nesant duomenų, paneigiančių liudytojo A. Č. parodymus ir grindžiamas aplinkybe, kurios teismas netyrė.?

5.5. Be to prokuroras nesutikdamas su teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, jog D. N. iš A. Č. priėmė jo nurodytą pinigų sumą kaip kyšį. A. Č. patvirtino sumokėjęs 90 000 Lt, tokios sumos perdavimą D. N. patvirtino ir liudytojas R. C., apie tokios sumos sumokėjimą patvirtina ir pokalbio tarp R. C. ir D. N. garso įrašas.

5.6. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas padaręs išvadą, kad byloje nėra paneigta, jog dėl dumblo išvežimo bendrovei „(duomenys neskelbtini)” kildavo įvairių problemų, todėl D. N. susitikimai su A. Č. ne bendrovėje, o jų sutartose vietose, gali būti paaiškinami šių problemų sprendimu, rėmėsi D. N. paaiškinimu, kad A. Č. nenorėjo to daryti bendrovėje. Prokuroro nuomone, tokia teismo išvada yra tik prielaida, grindžiama baudžiamosios atsakomybės siekiančio išvengti asmens (D. N.), kuriam už melagingų parodymų davimą netaikomos jokios poveikio priemonės. Be to, ne tik liudytojo A. Č., bet ir liudytojų V. V., G. V. parodymai patvirtina, kad problemos atsirado ne dėl dumblo vežėjų kaltės, bet dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” neatsiskaitymo už paslaugas, kad iki 2009 metų pavasario buvo atsiskaitoma laiku, o pradėjus vadovauti D. N., šios bendrovės įsiskolinimai dumblo vežėjams pradėjo sparčiai didėti, atsiskaitymai delsdavo kelis mėnesius. UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pateiktos sąskaitos taip pat patvirtina liudytojo A. Č. parodymus, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” pateiktas sąskaitas bendrovei „(duomenys neskelbtini)” laikotarpiu nuo 2009-02-27 iki 2009-11-30 buvo atsiskaityta tik laikotarpiu nuo 2009-09-05 iki 2010-04-05. Nurodyti duomenys patvirtina A. Č. parodymus, kad atsiskaitymai pagerėjo po to, kai per jo sūnėną R. C. D. N. pareikalavo 6 procentų kyšio nuo pervedamų sumų, o jis su tokia sąlyga sutiko.

5.7. Prokuroras taip pat nurodo, jog nors teismas liudytojo A. Č. parodymus įvertino kaip nepatikimus, tačiau pripažino, kad šio asmens parodymus dėl kyšio sumos ir kyšio mokėjimo patvirtina R. C. parodymai, tačiau ir šio liudytojo parodymus įvertino kaip nepatikimus.

5.8. Prokuroro nuomone, tai, kad toks teismo vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių matyti ir iš nuosprendyje dėstomų aplinkybių. Teismas pripažino, kad tiek iš R. C. parodymų, tiek ir iš pokalbių, kurie užfiksuoti naudojant sankcionuotas BPK 154 straipsnyje numatytas procesines prievartos priemones, matyti, kad R. C. tarpininkavo tarp A. Č. ir D. N. dėl atsiskaitymų su bendrove „(duomenys neskelbtini)”. Nuosprendyje nurodoma, kad tokio R. C. vaidmens neneigia ir D. N..

5.9. Teismas pripažino, kad R. C. patvirtino A. Č. parodymus, kad dalis, D. N. kaip kyšis skirtų pinigų buvo perduota per jį (R. C.).

5.10. Prokuroras nurodo, jog teismas padarė išvadą, kad iš įrašytų pokalbių negalima daryti kategoriškos išvados, jog R. C. tarpininkavimas buvo susijęs su pinigų perdavimu D. N., tačiau pripažino, kad D. N. kalbantis su R. C. ir pastarajam kalbant apie atneštus ir D. N. perduotus pinigus, D. N. pasakymų dėl susitikimų su A. Č. ir R. C. išsakytų frazių apie tai, kad A. Č. jam (D. N.) kelis kartus yra nešęs, neneigė ir nekomentavo.

5.11. Be to prokuroras nurodo, jog priešingai, nei teigiama nuosprendyje, D. N. pateikti pokalbių su R. C. įrašai ir tų pokalbių turinys akivaizdžiai patvirtina, kad kalbama ne apie 20 000 Lt už parodymų keitimą, o apie R. C. siekį susigrąžinti pinigus, kuriuos jis buvo paskolinęs D. N.. To pokalbio metu D. N. neneigė, kad R. C. kalba ir apie galimą parodymų keitimą D. N. naudinga linkme, tačiau R. C. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo parodymų nekeitė, jie buvo nuoseklūs. Tai rodo, kad toks pažadas nebuvo realus, o buvo tik kaip priemonė, kurios pagalba buvo siekiama atgauti iš D. N. skolą. Tą patvirtino ir pats R. C., parodęs, kad apie parodymų keitimą kalbėjo, siekdamas sušvelninti situaciją, jei būtų juos keitęs – būtų pakenkęs pats sau.

5.12. Prokuroras nurodo, jog tolimesnė pokalbio analizė patvirtina, jog D. N. provokavo R. C. pakeisti parodymus:

- iš pokalbio (2012-09-04) turinio matyti, kad R. C. jau nuo pat susitikimo pradžios klausinėjo D. N., kada šis grąžins 20 000 skolą, R. C. sako: „duok kas, ką skolingas ir viskas, ir baigiam”;

- iš to paties pokalbio matyti, kad D. N. akivaizdžiai provokuoja R. C. kokiems nors pastarojo siūlymams ar pažadams dėl D. N. teisinės padėties sušvelninimo: D. N. sako: „Nežinau, tau ką pasiūlė, bet esmė tame tai, o ką tu siūlai? <...> ką tu gali pavyzdžiui konkrečiai pasakyt, padaryt, kad nereikėtų ten blaškytis, vaikščioti?”, o R. C., siekdamas susigrąžinti skolą, tokią pagalbą pažada: „tu man dvidešimt, o aš darau ką pasako tavo žmonės, advokatai ten. ...Tai tu man dvidešimt štukų skolingas, aš gi tau paskolinau, Dariau”. Jokio R. C. patvirtinimo, kad jis įtaria, jog pokalbis įrašomas, šiame pokalbyje nėra.

5.13. Tai, kad D. N. yra gavęs iš A. Č. 90 000 Lt, patvirtina D. N. pokalbio įrašas (2012-11-27): R. C. sako: „Antanas sako ... skolingas devyniasdešimt štukų tu”, D. N.: ,,Nu gerai, o jeigu jau taip skaičiuot po šešis procentus, tai kas gaunasi?”.

5.14. D. N. paneigimas R. C. paskaičiuotos sumos ir tolesni paskaičiavimai („ne šimtas dvidešimt. Kas šimtas dvidešimt? Dešimt procentų – šimtas dvidešimt, šeši – šešiasdešimt) rodo, jog D. N. žino apie kokius procentus ir nuo kokios sumos kalbama. Toliau vėl kalbama apie 90 000 Lt kyšį: R. C.: „Devyniasdešimt tūkstančių, gal, Antanas sakė. Nežinau. Devyniasdešimt tūkstančių yra mokėta tau ... kaip, kaip nu kyšį kaipo, kas nežinau, gali vadinti kaip nori. Vien, vien už tą paslaugą”. Vėlesnės D. N. išsakytos frazės taip pat patvirtina pastarojo pripažinimą, kad buvo susitarimas dėl 6 procentų nuo pervestų sumų: D. N. sako: ,,Gerai, tai kiek pavedimų padaryta dabar skaičiuojam, kiek pavedimų padaryta? R. C.: ,,Aš neskaičiavau Dariau, aš ...”. D. N.: ,,Jeigu jau taip žiūrim, tai <...> jeigu taip skaičiuot, po šešis šimtus, tai šeši procentai <...> pagal tave išeina kiek, pusantro milijono padaryta, jeigu skaičiuot taip?”.

5.15. Tolesnio pokalbio turinys patvirtina, kad D. N. darė pavedimus, žinojo skolą A. Č., kuri pradinėj stadijoj buvo apie du milijonai, kad R. C. apie UAB „(duomenys neskelbtini)” skolą iš Antano sužinojo atsitiktinai ir kad atsitiktinai sužinojo, kad šiai bendrovei vadovauja D. N., prisiminė jį nuo Palangos laikų, pasitikslino ar tikrai jis, ir po to atvažiavo.

5.16. Be to prokuroras teigia, jog vėliau R. C. pasakyta frazė patvirtina, kad kyšio buvo pareikalavęs pats D. N.: D. N. sako: ,,Nu atsimenu”, R. C.: ,,Jo, ir aš nei siūliau, nei ką, tu pats pasakei tas sumas, aš jam ir perdaviau. Ar ne taip?”. Nors D. N. nevisiškai tam pritaria sakydamas „Nu ne visai...”, tačiau prokuroras, įvertinęs aplinkybę, kad jis pats įrašinėjo pokalbį ir nebuvo suinteresuotas pripažinti reikalavęs kyšio, taip pat įvertinęs tai, kad D. N. neigimas nėra kategoriškas, kad nenurodomos jokios aplinkybės ar įvykių eiga, paneigianti R. C. teiginį, daro išvadą, kad tokios aplinkybės patvirtina kaltinimo teiginį, jog kyšio reikalavo pats D. N., kad jis pats nurodė kyšio dydį ir kad toks reikalavimas buvo išsakytas R. C., kuris tokius D. N. reikalavimus perdavė A. Č..

5.17. Toliau prokuroras nurodo, jog pokalbiui besitęsiant, D. N. kalbėjo apie A. Č. parodymus, esančius baudžiamojoje byloje, kad A. Č. mokėjo pats bei keturis kartus per jį (R. C.). Apelianto nuomone, tai, kad R. C. to neneigia, patvirtina, kad D. N. yra gavęs kyšį dalimis ir iš A. Č., ir iš R. C.. Vėliau išsakytos frazės taip pat paneigia pirmos instancijos teismo išvadą, kad pokalbyje minimi 20 000 Lt reikalaujami už parodymų keitimą, patvirtina, kad D. N. R. C. šią sumą buvo skolingas ir tai patvirtina R. C. pasakyti žodžiai: „Ir man turi grąžinti dvidešimt tūkstančių ką aš tau paskolinau. <...> nuo ko viskas prasidėjo, tada, kai tau reikėjo statybom tų kruvinų dvidešimt tūkstančių. Ir, ir, ir tu tempei, slapsteisi vienu žodžiu”.

5.18. Dar vėliau pasakytos frazės, prokuroro nuomone, patvirtina kaltinimo teiginį, kad A. Č. per R. C. yra perdavęs pinigus: R. C. sako: ,,Antanas tavo sumokėjo tavo procentus, nu Dariau. Nu, palauk, per mane, tris kartus perdavė, keturis, neatsimenu, per mane perdavė...”. D. N. pats įrašinėdamas pokalbį ir vengdamas tokiu būdu prisipažinti paėmęs kyšį sako: ,,Tai tu reiškia sau pasilikai, taip išeina?”, į tai R. C. atsako: „Dariau, nu, (neaiškiai) taip kalbėt ... Tu neėmei iš manęs pinigų? ... Nu kaip, nu kaip tai (neaiškiai) mes susitikom? ... Tu pats gi sakei va ką tik pradžioj kalbos, tu sakei, kad aš tiek neėmiau pinigų iš Antano ... iš kur devyniasdešimt tūkstančių, aš tiek nepaėmiau jų. Tai kiek tu paėmei?”. Būtent toks dviprasmiškas D. N. elgesys, prokuroro nuomone, ir tik šiuo metu R. C. sukelia įtarimų ir jis paklausia: „Tu Dariau, tu jeigu įrašinėji, tai, aš nežinau, tai gal aišku va tu negali kalbėt apie bylą, ane? <...> Nu tai įrodys – bus devyniasdešimt, įrodys – bus penkiasdešimt, nu. Bet tu gavai tuos pinigus ... Tai aš ir matai, kad kalbu tai apie tai, kas buvo, nekalbu, kas galėtų būti. Tai va, tu paėmei tuos pinigus ...”.

5.19. Tolesnis pokalbis patvirtina kaltinimo teiginį, kad iš pradžių pinigai D. N. buvo perduodami per R. C., o vėliau pinigus perdavinėjo pats A. Č.. R. C. sako: ,,Tu pradėjai daryt viską, ne per mane eit <...> jisai (A. Č.) gavo pinigus tuos, kur pervedei tu jam, ane? Tu man skambini, kur tavo dalis? ... Aš turiu važiuot, ir keliuos septintą valandą ryto. Važiuoju iš namų į Uteną, ir dar miega gi žmonės. Sakau man reikia Antano, nesinervink, nu ir kas? Sakau, žmogus paklausė, kur Antanas. Jis negali tipo daryt toliau, nes žmona viską žinojo kas vyksta, kad tu ten ...šimtas tūkstančių – atgal šeši... žmogus (D. N.) negali kito daryt, nes negavo šitų.... Tai aš važiuoju tenai, supranti? Aš vežioju litus”.

5.20. Vėliau pasakytos frazės, prokuroro nuomone, vėlgi patvirtina susitarimą dėl kyšio ir, kad kyšio buvo pareikalauta per R. C.. Pastarasis sako: ,,aš durnas, kad aš ėmiausi šito”. D. N.: ,,Ir aš durnas, kad aš su jumis prasidėjau”. R. C.: ,,...O kaip turėjo būti, kaip ir sutarėt su Antanu, (neaiškiai) šimtą pervedi – šeši atgal?”. D. N.: ,,Antanas išvis nieko nesitarė”. R. C.: ,,Nu, tu pasakei man, kad perduočiau Antanui”. D. N., matydamas, kad R. C. nepavyksta išprovokuoti ir pasiekti pageidaujamo rezultato, kad nepavyksta nuneigti savo nusikalstamos veikos kyšininkaujant sako: ,,Gerai, aš manau, kad čia pokalbis šiandien mums nesiriša, reikia, kad kažkaip kitą kartą pokalbio eigą”.

5.21. Prokuroro nuomone, tolesnio pokalbio metu R. C. pasakyta frazė patvirtina A. Č. parodymus dėl pirmos apklausos metu duotų parodymų neteisingumo, priežastis, dėl ko A. Č. davė tokius parodymus ir patvirtina, kad pirminė A. Č. nurodyta 25 000 Lt kyšio suma yra neteisinga. D. N. pasakius, kad A. Č. iš pradžių buvo nurodęs 25 000 Lt sumą, vėliau atsirado devyniasdešimt, tai kodėl ne du šimtai, R. C. atsakė, kad A. Č. advokatas pasakė parašyti visą tiesą, jog iš pradžių nenorėjo labai pakenkti D. N..

5.22. Prokuroras teigia, jog tolesnis pokalbis paneigia pirmos instancijos teismo prielaidą, kad A. Č. ir R. C. parodymai galėjo būti įtakoti pareigūnų. R. C. sako: ,,Jis (Antanas) manęs klausė, ką man daryt, sakau, nu pasitarkit su advokatu. Jeigu neisi, po to iškvies, po to bus blogiau jau”. Aplinkybę, kad A. Č. į STT atvyko pats ir geranoriškai davė parodymus, teisme patvirtino ir pats A. Č..

5.23. Be to prokuroras teigia, jog toliau pokalbis vyksta apie tai, kad D. N. grąžintų 20 000Lt R. C., o devyniasdešimties tūkstančių grąžinimas A. Č., būtų D. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Toliau D. N. provokuoja R. C. pasakyti, kad jis bendradarbiauja su STT, tačiau R. C. tokį bendradarbiavimą neigia, tvirtindamas, kad jo parodymų STT pareigūnai neįtakojo. D. N. paklausus” „Nu gerai, tu man dabar tiesiai sakyk, Pocius (ikiteisminį tyrimą atlikęs STT pareigūnas) tave spaudė kaip nors prieš mane va parodymus?”, R. C. atsako: ,,Ne, tikrai, ne. ... O tai ką jis gali spaust?”. D. N.: ,,Nu, tipo, duok parodymus”. R. C.: ,,... aš galiu pasakyt tą ką žinau, kas buvo”. D. N.: ,,Ne, tai jau man dabar ten toliau ne (neaiškiai) iš principo buvo spaudimas ar nebuvo”. R. C.: ,,Ne, tikrai ne. Labai geranoriškai, draugiškai paklausė”.

5.24. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo A. Č. ir R. C. parodymų kritiškas vertinimas, yra ne kas kita kaip prielaida, kuri tiek pagal savo logiką (būdami asmenimis, kuriems jų parodymų pagrindu gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, jie suinteresuoti neigti kyšio davimo faktą), tiek pagal šių liudytojų parodymus (A. Č. teisme patvirtino, kad parodymus davė savo iniciatyva, jie nebuvo įtakoti STT pareigūnų spaudimo, grasinimų ar kitokio poveikio, R. C. parodymai, kaip matyti iš aukščiau nurodytos pokalbio su D. N. analizės, taip pat STT pareigūnų nebuvo įtakoti). Be to, nagrinėjamu atveju, tiek A. Č., tiek R. C. baudžiamoji atsakomybė tapo negalima jiems patiems atvykus parodymų davimui ir savo iniciatyva nurodžius kyšio reikalavimo bei pinigų mokėjimo D. N. aplinkybes ir taip atsiradus BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytai aplinkybei, eliminuojančiai A. Č. ir R. C. baudžiamąją atsakomybę.

5.25. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad yra nepagrįstas kaltinimo motyvas, kad A. Č. vadovaujamai bendrovei „(duomenys neskelbtini)” už tokiu pat laikotarpiu, už maždaug tokios pat apimties darbus įsiskolinimas buvo sumokėtas žymiai didesnis nei tokius pat ir tokios pat apimties darbus atlikusiai kitai bendrovei „(duomenys neskelbtini)”, nes kaltinamajam D. N. inkriminuojamu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)” bendrovei „(duomenys neskelbtini)” atlygino mažesnę įsiskolinimo dalį nei bendrovei „(duomenys neskelbtini)”. Prokuroras nurodo, jog iš byloje esančių rašytinių duomenų (UAB ,,(duomenys neskelbtini)” ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)” pateiktų sąskaitų, mokėjimo dokumentų) matyti, kad pagal sąskaitas, pateiktas laikotarpiu nuo 2009-02-27 iki 2009-11-30, laikotarpiu nuo 2009-09-05 iki 2010-04-05 UAB „(duomenys neskelbtini)” bendrovei „(duomenys neskelbtini)” pervedė 1 196 800 Lt sumą, o bendrovei „(duomenys neskelbtini)” – 830 048 Lt.

5.26. Prokuroro nuomone, nepagrįsta ir teismo išvada dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų, kad šie duomenys negali būti vertinami kaip teisėtu būdu gauti duomenys ir negali būti laikomi įrodymais.

5.27. Prokuroras teigia, jog priešingai, nei nurodoma pirmos instancijos teismo nuosprendyje, kompleksiškai vertinant A. Č., R. C., kitų liudytojų parodymus, rašytinius dokumentus, duomenis, gautus taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones (t.1, b. l. 180, 181–182, 183–187, 188–194), D. N. pateiktų pokalbių su R. C. įrašus, šie duomenų šaltiniai papildo vieni kitus, patvirtina kaltinime D. N. nurodomas aplinkybes, todėl jis turi būti pripažintas kaltu reikalavęs daugiau nei 250 MGL vertės kyšio iš UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriaus A. Č. bei tokio dydžio kyšį priėmęs. Todėl prašo D. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirti 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti 90 000 Lt ekvivalentą atitinkančią eurų sumą, kaip nusikalstamų veiksmų rezultatą.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso pažeidimų

5.28. Apibendrindamas šio skundo teiginius bei faktinių duomenų analizę prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, paviršutiniškai bei vienpusiškai, faktinius bylos duomenis bei jų šaltinius lygino atsietai vienas nuo kito, o ne jų visumoje, aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, dėl ko priėmė neobjektyvų ir faktinėms bylos aplinkybėms neatitinkantį nuosprendį. Be to, prokuroras teigia, jog teismas pažeidė BPK 1 straipsnio nuostatas dėl išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo ir tinkamo įstatymo pritaikymo nusikalstamą veiką padariusių asmenų atžvilgiu, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalis, nes įvertino ne visus reikšmingus duomenis, gautus įstatymų nustatyta tvarka, o tuos, kuriais grindė išteisinamąjį nuosprendį – vertino neobjektyviai, atmetė dalį įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų. Prokuroro nuomone, teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalį, nes dalis aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas nuosprendis, nebuvo tiriamos, bei BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, nes teismas pasisakė ne dėl visų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas ir kurios išsamiai išdėstytos kaltinamajame akte bei prokuroro, palaikiusio valstybinį kaltinimą, baigiamojoje kalboje, nepagrįstai atmetė dalį teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų (pokalbių įrašų), objektyviausiai atspindinčių tiriamuoju laikotarpiu vykusių pokalbių turinį.

6. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis D. N. ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

8.1. Pirmos instancijos teismas pagal kaltinimą dėl kyšio reikalavimo iš A. Č. ir kyšio priėmimo iš A. Č. tiesiogiai ir netiesiogiai per R. C. nevisapusiškai ištyrė ir įvertino kai kuriuos byloje esančius duomenis jų teisėtumo prasme, tiek išteisintojo, tiek liudytojų parodymus vertino fragmentiškai, selektyviai, nesiedamas jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis bei nustatytomis aplinkybėmis. Taigi apygardos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis nustatydamas įvykio aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad D. N. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 3 dalyje, požymių ir priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kuris naikintinas (329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

8.2. D. N. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, netiesiogiai per sūnėną R. C. reikalavo duoti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:

8.3. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdant savo įsipareigojimus bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, t. y. atlikus (duomenys neskelbtini) valyklos nuotekų dumblo vežimo ir utilizavimo darbus, dėl vėluojančių atsiskaitymų susidarius UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie 730 000 Lt įsiskolinimui bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, 2009 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, poilsio ir renginių centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Utenos rajone, D. N., netiesiogiai pareikalavo kyšio iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. Č., t. y. pastarojo sūnėnui R. C. pareiškė, kad jis gali duoti nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams padidinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ apimtis už atliktus darbus, tačiau tokiu atveju A. Č. turėtų jam sumokėti 6 proc. nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už atliktus darbus pervestos sumos. R. C. perdavus tokį D. N. reikalavimą A. Č. ir pastarajam sutikus su tokiu reikalavimu, D. N. 2009 m. rugsėjo mėn. – 2010 m. sausio mėn. laikotarpiu priėmė ne mažesnį nei 90 000 Lt kyšį, kurio ne mažiau 64 200 Lt per 3 kartus priėmė iš A. Č. netiesiogiai, tarpininkaujant R. C., o mažesnę dalį – ne mažiau nei 25 800 Lt per 4 kartus priėmė tiesiogiai iš A. Č..

8.4. Šis kaltinimas buvo grindžiamas išteisintojo D. N., liudytojų: A. Č., R. C., D. V. V., A. D., G. V. parodymais, vykdant procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154 straipsnyje, BPK 158 straipsnyje, BPK 160 straipsnyje, atliekant operatyvinius veiksmus, gautais duomenimis.

8.5. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad apygardos teismo išvada, jog byloje esantys duomenys yra nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, yra nepagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

8.6. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „vertinant duomenis, kurie buvo surinkti dėl aptariamo nusikaltimo padarymo, matyti, jog dalis jų buvo surinkta, naudojant operatyvinius veiksmus, kurie buvo sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi Nr. 621, baudžiamojo proceso veiksmus, kurie buvo sankcionuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. sausio 14 d., 2010 m. balandžio 13 d. nutartimis (t. 1, b. l. 60–83, 164; t. 1, b. l. 173), kuriomis buvo užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp kaltinamojo D. N. ir liudytojų A. Č., R. C., jų susitikimai. Analizuojant tokių duomenų rinkimo faktinį ir teisinį pagrindą, matyti, kad šie duomenys surinkti, nurodžius neteisingą faktinį pagrindą, konstatuojant, kad yra duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizavus dumblo apdorojimo gamyklos projektavimo darbų viešą pirkimą apklausos būdu, yra reikalaujamas kyšis. Toks faktinis pagrindas byloje nepasitvirtino. Dėl šių motyvų tokiu būdu surinkti duomenys, pirmos instancijos teismo nuomone, negali būti vertinami kaip teisėtu būdu gauti duomenys ir negali būti laikomi įrodymais, kurių samprata išdėstyta Lietuvos Respublikos BPK 20 str.“ Apygardos teismo vertinimu, šie duomenys negali būti vertinami kaip D. N. pareikštą kaltinimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį pagrindžiantys įrodymai.

8.7. Iš tiesų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą kartu nustatyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinant teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą nustatyta, kad šių teisių apribojimas turi atitikti šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas: jis turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumą apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab, kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00; 2012 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Drakšas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36662/04). Telefoninių pokalbių klausymasis yra teisės į privatų gyvenimą, įtvirtintos Chartijos 7 straipsnyje, pažeidimas. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį toks kišimasis leistinas tik jei jis nustatytas įstatyme ir jei laikantis šios teisės esmės ir proporcingumo principo jis yra būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus.

8.8. Šiai bylai aktualaus Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ), galiojusio iki 2013 m. sausio 1 d., įtvirtinta slaptų informacijos rinkimo priemonių sistema savaime neprieštarauja teisės (įstatymo) kokybės reikalavimams pagal Konvencijos 8 straipsnį. Esminė konkretaus asmens teisių pagal šią nuostatą apribojimo teisėtumo sąlyga – įstatyme nustatytų sąlygų ir tvarkos laikymasis kiekvienu konkrečiu atveju.

8.9. Teisinis pagrindas atlikti OVĮ 10, 11 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Apygardos teismas nekvestionuoja specialių techninių priemonių panaudojimo pagal OVĮ 10, 11 straipsnį formalių pagrindų, kurie nurodyti teismo pirmininko nutartyse. Dėl faktinio pagrindo nutartyse yra pažymėta, jog remiamasi pateikta operatyvinės bylos medžiaga. Dėl šių motyvų pirmiausia pažymėtina tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog informacijai, priskirtinai operatyvinio tyrimo atlikimo pagrindui, nėra keliami tokie reikalavimai, kaip pranešimui apie nusikaltimą, kuris yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Informacija apie nusikalstamas veikas, kurių pagrindu pradedamas operatyvinis tyrimas, gali būti bendresnio pobūdžio, nes operatyvinis tyrimas nebūtinai turi pasibaigti ikiteisminio tyrimo pradėjimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2013). STT (duomenys neskelbtini) viršininko teikime bei Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyr. prokuroro teikime pažymėta, kad faktinis pagrindas yra operatyvinio tyrimo byla Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) ir joje esantys tarnybiniai pranešimai apie korupcinio pobūdžio veiksmus atliekant viešuosius pirkimus UAB „(duomenys neskelbtini)“, įžvelgiami požymiai galimai daromų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010). Minėtos nutartys dėl slaptųjų veiksmų sankcionavimo yra neskundžiamos. Taigi analizuojant, ar buvo faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, teisėjų kolegija vertina ne tik teismo nutarčių, bet ir prokuratūros teikimų, operatyvinės veiklos subjektų pateiktų dokumentų turinį. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl operatyvinių veiksmų faktinio pagrindo šių duomenų nevertino. Be to pažymėtina, kad teisėjo sprendimas skirti tokias priemones yra valinis veiksmas, paremtas pateikta specialiųjų subjektų medžiaga. Kaltinime nurodytos veikos padarymo metu teismų praktikoje buvo suformuluoti ne tokie aukšti standartai operatyvinių veiksmų sankcionavimui pagal OVĮ, lyginant su teismų praktika pagal šiuo metu galiojančias Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas.

8.10. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymui, teismų praktikoje nustatyti griežtesni reikalavimai faktiniam pagrindui sankcionuojant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Vadinasi, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-168-139/2015, 2K-57-696/2017, 2K-180-976/2017). Slaptų operatyvinių veiksmų sankcionavimas, nesant tam faktinio pagrindo, naujų nutarčių priėmimas ir tokių veiksmų pratęsimas be jokios motyvacijos daro tokias nutartis neteisėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017).

8.11. Vis dėl to procesinės normos ir teismų praktikos išaiškinimai taikytini tie, kurie galiojo procesinių veiksmų atlikimo metu. Kasacinio teismo Plenarinės sesijos nutartyje yra pažymėta, jog tam tikri operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo etapo trūkumai savaime nereiškia, kad vėlesniuose to tyrimo etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais (plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

8.12. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti teikimų ir nutarčių dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo bei ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo trūkumai, leidžiant taikyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams BPK 154, 158, 160 straipsniuose numatytus veiksmus, siekiant išaiškinti sunkių nusikaltimų padarymą, nenulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumo. Todėl pagrįstas prokuroro skundo argumentas, kad teismas šiuos faktinius duomenis turėjo vertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

8.13. Nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytojų A. Č. parodymai dėl jų nenuoseklumo, o R. C. – dėl jų nepatikimumo, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, negali būti patikrinti, lyginant juos su kitais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

8.14. Pagal BK 225 straipsnio 3 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kito naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kaip jau minėta, D. N. kaltinamas dviejų įstatyme numatytų alternatyvių veikų: didesnės negu 250 MGL vertės kyšio reikalavimu ir didesnės negu 250 MGL vertės kyšio priėmimu. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnio 3 dalį kilti pakanka bet kurios vienos iš įstatyme nurodytų veikų padarymo, todėl jos turi būti įrodinėjamos atskirai. Kyšis laikomas priimtu, kai kaltininkas pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio.

8.15. Liudytojas A. Č. parodė, kad jo vadovaujama bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pagal sutartį su bendrove ,,(duomenys neskelbtini)“ vežė dumblą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsiskolinusi jų bendrovei, dėl to kilo finansiniai sunkumai. Kalbėdamas su sūnėnu R. C. jis sužinojo, kad sūnėnas pažįsta „(duomenys neskelbtini)“ direktorių D. N. ir gali su juo pakalbėti, kad bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ už atliktus darbus – dumblo išvežimą – bendrovė ,,(duomenys neskelbtini)“ greičiau atsiskaitytų. Atsiskaitymai su jo vadovaujama bendrove pradėjo vėluoti dar 2008 metais, pinigai nebuvo pervesti nuo 2008 m. gruodžio mėn., už šį mėnesį atsiskaitymą bendrovė gavo tik 2009 m. vasarį. Jo prašymu R. C. su D. N. suorganizavo susitikimą, kuris įvyko prie Alaušo ežero, bet šio susitikimo metu jis pats asmeniškai su D. N. apie pinigus nekalbėjo. Iš sūnėno sužinojo, kad D. N. sutiko laiku atsiskaityti už atliktus darbus, jei jam bus sumokėti 6 procentai nuo bendrovei pervestos sumos. A. Č. sutiko, nes neturėjo kitos išeities. Pradžioje jis pinigus 3-4 kartus perdavė per sūnėną R. C.. Tuo metu su sūnėnu santykiai buvo geri, todėl mano, kad pinigus D. N. jis perdavė. Paskui telefonu sutartose vietose pinigus perduodavo pats. Su D. N. buvo susitikę degalinėje prie parduotuvės „Rimi“, prekybos centre“ Panorama“, aikštelėje prie „Forum Palace“. Susitikimų metu abu kalbėdavosi labai trumpai. Liudytojas atiduodavo D. N. skirtą pinigų sumą ir jie išsiskirdavo. Tų susitikimų metu pakalbėdavo ir darbiniais klausimais, bet visų susitikimų metu jis perduodavo D. N. pinigus. Iš viso, skaičiuojant pinigus, kuriuos perdavė pats ir per R. C. D. N. iš savo asmeninių santaupų yra sumokėjęs apie 90 000 Litų. Kai pradžioje pinigus, skirtus D. N., perduodavo per R. C., būdavo įvairių nesklandumų dėl atsiskaitymo su bendrove, dėl ko jis pradėjo nepasitikėti R. C.. Todėl pats asmeniškai susitikdavo su D. N. ir mokėdavo jam pinigus. Nuo 2009 m. sausio bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymus už darbą gaudavo pastoviai. Liudytojas tvirtino, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis pradžioje davė netikslius parodymus dėl kyšio dydžio, o vėliau pasikonsultavo su advokatu ir davė teisingus parodymus. Dumblą vežė tvarkingai, galėjo tik kartais būti trukdžių dėl oro sąlygų.

8.16. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. gegužės 13 d. liudytojas A. Č. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2006 metų pagal sudarytas sutartis teikė nuotekų dumblo išvežimo ir utilizavimo paslaugas. Paskutinė sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ vežė nuotekų dumblą, buvo sudaryta 2008 m. rugpjūčio 4 d., bendrovei laimėjus viešąjį pirkimą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartyje numatytus įsipareigojimus vykdė pilnai. Dėl bendrovės kaltės jokios sutarties sąlygos nebuvo pažeistos. Pagal sutartį buvo numatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal kas mėnesį UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras turėjo bendrovei apmokėti įstatymuose numatytais terminais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas delsdavo atsiskaityti iki 3-4 mėnesių, todėl buvo susidarę 300 000 – 400 000 litų įsiskolinimai. Kadangi vykdydama sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasitelkusi subrangovus, iškilo daug problemų, susijusių su atsiskaitymu su jais. Taip pat dėl to tapo sunku mokėti reikiamus mokesčius valstybei bei išmokėti atlyginimus bendrovės darbuotojams. Laiku negavusi apmokėjimo bendrovė kelis kartus yra bandžiusi sustabdyti nuotekų dumblo vežimą iš (duomenys neskelbtini) valyklos, tačiau tokie veiksmai nedavė jokios naudos. 2009 metais, atsiradus dideliems UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimams už suteiktas dumblo vežimo paslaugas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštu kreipėsi į bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovus, prašydama išspręsti susidariusią situaciją. Raštas buvo adresuotas anksčiau bendrovei vadovavusiam B. M.. Vėliau, likus dideliems įsiskolinimams, buvo raštu kreiptasi ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių D. N.. Su pažįstamais teisininkais jis konsultavosi dėl galimybės įsiskolinimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsiieškoti teisminiu keliu, tačiau buvo informuotas, kad dėl procedūrinių dalykų ir proceso trukmės toks susiklosčiusios padėties sprendimo kelias nėra efektyvus. Jis kas mėnesį, ar dažniau – kas dvi savaites, susitikdavo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovais dėl sutarties vykdymo eigos, atsiskaitymų, taip pat dėl kilusių problemų vykdant sutartį. Susitikimai pastaruoju metu vykdavo pas gamybos padalinio vadovą V. K. bei pas generalinį direktorių D. N.. 2009 metų rugpjūčio mėnesį jis su D. N. susitiko degalinėje „Lukoil“, esančioje Narbuto gatvėje, prie Pedagoginio universiteto žiedo bei prekybos centro „Panorama“. Su D. N. jis pradėjo kalbėtis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paprašė jo pagal galimybes pasistengti, kad jo vadovaujamai bendrovei būtų sumokėti pinigai už suteiktas paslaugas. D. N. pasakė, kad dalį įsiskolinimų jo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžins, jei jis duos pastarajam paskatinimą. Tuomet liudytojas suprato, kad D. N. reikalauja kyšio už tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo bendrovei grąžintų įsiskolinimus. D. N. jam nenurodė konkrečios reikalaujamo kyšio sumos ar procentinės išraiškos nuo sutarties vertės ar įsiskolinimų, ar kitų sumų. Tuo metu bendrovė buvo sunkioje padėtyje, ir jis neturėjo galimybės pasirinkti, todėl sutiko. Praėjus kiek laiko, į jo vadovaujamos bendrovės sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo pervedinėti nedideles – apie 20 000 – 30000 litų dydžio įsiskolinimo dalis. Kai į bendrovės sąskaitą buvo pervesti pinigai, jis iš savo asmeninių lėšų paėmė lygtais 7 000 ar 8 000 litų ir juos nuvežė D. N.. Su pastaruoju jis susitiko jo minėtoje degalinėje „Lukoil“ ir ten jis pastarajam perdavė reikalautą kyšį. Kada įvyko susitikimas jis neprisimena. D. N. priėmė jo perduotus pinigus ir pasakė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir toliau po truputį grąžins susidariusį įsiskolinimą jo bendrovei. Vėliau su D. N. dar du ar tris kartus jis buvo susitikęs toje pačioje degalinėje ir jis perdavė kitas kyšio dalis. Pinigus D. N. jis veždavo tada, kai jo vadovaujama bendrovė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaudavo dalį skolos. Paskutinį kartą pinigus D. N. jis perdavė 2010 metų sausio mėnesį. Į degalinę susitikti D. N. atvažiuodavo su šviesiai mėlynos spalvos japonišku džipu, kurio modelio ar valstybinio numerio jis neprisimena. Iš viso D. N. jis perdavė 25000 litų. Jis suprato, kad D. N. kažką padarė jo bendrovės naudai – buvo pradėtas grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas jo vadovaujamai bendrovei. Kažkur ant lapuko jis užsirašė, kokias pinigų sumas perdavė D. N., tačiau dabar nepamena, kur padėjo šį lapuką (t. 9, b. l. 155–156).

8.17. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje 2010 m. liepos 15 d. liudytojas A. Č. parodė degalinės „Lukoil“, esančios Saltoniškių g. 12, Vilniuje stovėjimo aikštelę, kurioje perduodavo pinigus D. N. (t. 9, b. l. 159–161).

8.18. 2011 m. kovo 10 d. paaiškinime, adresuotame STT pareigūnui D. P., liudytojas A. Č. nurodė, kad nori papildyti ir patikslinti apklausų metu duotus parodymus tuo, kad po 2009 m. vykusio susitikimo prie Alaušo ežero praėjus savaitei, ar kelioms, jis pasiguodė minėtame susitikime dalyvavusiam sūnėnui Rolandui, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra daug skolingi, o įmonės finansiniai reikalai yra blogi. Rolandas jam pažadėjo pabandyti išspręsti įsiskolinimų klausimą susitikęs su D. N.. Buvo sutarta nuo pervestos sumos D. N. grąžinti 6 procentus. Pirmus tris ar keturis kartus pinigai buvo perduoti per sūnėną Rolandą, o vėliau, dėl laiko stokos, pinigus jis perduodavo pats. Taip nuo 2009 m. vasario antros pusės iki 2009 m. lapkričio mėn. buvo sumokėta apie 90 000 litų (t. 9, b. l. 162).

8.19. Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2011 m. kovo 14 d. liudytojas A. Č. parodė, kad pageidauja papildyti ankstesnių apklausų metu duotus parodymus dėl bendravimo su D. N. ir kyšio reikalavimo. 2009 m. rugpjūčio mėnesį, siekdamas pagerinti santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi D. N., jis pasikvietė pastarąjį su šeima į pirtelę prie Alaušo ežero. Ten dalyvavo ir sūnėnas R. C.. Iki minėto susitikimo su D. N., jis R. C. nebuvo sakęs apie problemas, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ savalaikiu neatsiskaitymu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas. Kai liudytojas sužinojo, kad R. C. ir D. N. yra pažįstami, pirtelėje jis su D. N. apie problemas dėl užvėlintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas nekalbėjo. Po minėto pasibuvimo praėjus savaitei, ar pusantros, jis pakalbėjo su R. C. ir jo paprašė pakalbėti su D. N., kad kaip nors būtų pradėtos spręsti problemos dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas. R. C. jis tikrai nesakė pasiūlyti D. N. kyšį, nes nesiekė jokių išskirtinių sąlygų savo bendrovei, o paprasčiausiai norėjo atgauti uždirbtus pinigus. Po kiek laiko R. C. jam pasakė, kad kalbėjosi su D. N., ir pastarasis pareikalavo pinigų už tai, jog bus grąžinti įsiskolinimai jo vadovaujamai bendrovei. Buvo nurodyta ne konkreti suma, o procentai nuo už darbus pervestų sumų. Iš R. C. sužinojo, kad D. N. pareikalavo 6 procentų kyšio nuo pervestų už darbus sumų. A. Č. neturėjo pasirinkimo, nes bendrovės veiklai buvo gyvybiškai svarbu gauti uždirbtus pinigus. Pirmus 3 ar 4 kartus D. N. reikalautą kyšį perdavė jo sūnėnas R. C.. Jis pažiūrėdavo bendrovės sąskaitą ir pamatęs, kad į ją buvo gauti pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, paskaičiuodavo nuo pervestos sumos 6 procentus ir iš asmeninių pinigų minėtą sumą perduodavo R. C., kad šis pinigus perduotų D. N.. Dabar jis negali prisiminti, kada tiksliai perduodavo pinigus R. C., kad šis juos perduotų D. N., tačiau buvo reikalauta, kad tai būtų padaryta, kai į UAB „(duomenys neskelbtini)” sąskaitą bus pervesta 100 000litų suma, tačiau kyšio dalys buvo perduodamos ne po kiekvieno UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimo į jo vadovaujamos bendrovės sąskaitą, o sulaukus nurodyto pinigų kiekio. Gaudavosi taip, kad reikalaujamas kyšis buvo duodamas dalimis po 6 000 litų. Buvo atvejis, ar keli, kai į bendrovės sąskaitą trumpu laikotarpiu, dalimis, buvo pervesta didesnė nei 100 000 litų suma, tad jis D. N. perdavė didesnes, nei paminėta 6 000 litų kyšio dalis. Jis tiksliai neprisimena, kokios buvo didesnės jo perduotos sumos, tačiau gali būti, kad per kartą jis yra perdavęs iki 12 000 litų dydžio kyšio dalį. D. N. skirtus pinigus jis R. C. perduodavo Vilniuje vykusių susitikimų metu. Dabar tiksliai neprisimena, kokias konkrečias pinigų sumas perdavė R. C.. D. N. per R. C., tiek pats, paminėtomis ankstesnių apklausų metu aplinkybėmis, jis perdavė po 6 procentus nuo sumų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2009 m. vasario mėnesio antros pusės iki 2009 m. lapkričio mėnesio atliktus darbus. Minėtą laikotarpį jis paskaičiavo pagal atliktų darbų aktus. Pagal minėtu laikotarpiu surašytus atliktų darbų aktus buvo surašytos sąskaitos faktūros bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pinigai pagal šias sąskaitas faktūras į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pradėti pervedinėti 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Iš viso tiek per R. C., tiek pats, D. N., kaip reikalautą kyšį perdavė 90 000 litų. Ankstesnės apklausos metu jis parodė, kad iš viso D. N. perdavė 25 000 litų, tačiau tai nebuvo teisingi parodymai, nes jis buvo pasimetęs. Jis iš pradžių užsirašinėjo D. N. perduotas pinigų sumas, tačiau dabar nebegali surasti minėtų užrašų. Jo sumokėto D. N. kyšio sumos dydį galima atsekti pagal mokėjimo dokumentus. Be jo minėtos kyšio perdavimo vietos – t. y. degalinės „Lukoil“, su D. N. jis kelis kartus buvo susitikęs ir automobilių stovėjimo aikštelėje prie sporto ir pramogų bei verslo centro „Forum palace“, esančio Konstitucijos pr. 26, Vilniuje. Kaip ir degalinėje, reikalaujamus pinigus D. N. minėtoje automobilių aikštelėje jis perduodavo pastarojo automobilyje. R. C. jis yra sakęs, kad ir po to, kai jis D. N. perdavė iš jo reikalautas kyšio dalis, jis pats perduoda D. N. reikalaujamus pinigus. Jis to nepasakė pastarajam konkrečiai, tačiau davė tai suprasti (t. 9, b. l. 163–164).

8.20. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011 m. balandžio 5 d. liudytojas A. Č. patvirtino anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad apmokėjimas už suteiktas paslaugas užtrukdavo po 3-4 mėnesius. Kad apmokėjimas vyktų sklandžiau, D. N. reikėjo mokėti 6 procentus nuo apmokėjimo už paslaugas sumos. Apie tai, kad reikės mokėti 6 procentus, buvo pasakyta ne jam, o R. C., kuris reikalavimą pasakė jam. Su D. N. jis taip pat yra kalbėjęs apie tuos 6 procentus, bet tai buvo maždaug po 2 ar trijų kartų, kai buvo perduoti tie 6 procentai. Jis neprisimena, kada R. C. pirmą kartą perdavė D. N. 6 procentus nuo apmokėtinos sumos, tačiau tai buvo galimai 2008 m. pabaigoje ar 2009 m. pradžioje. Per sūnėną Rolandą pinigus jis perdavė 2 ar 3 kartus, taip pat ir jis pats asmeniškai perdavė D. N. pinigus 5, 6 ar 8 kartus. Bendra perduotų pinigų suma buvo iki 100 000 litų. Tie 6 procentai buvo paskaičiuojami taip: jeigu už paslaugas reikėjo mokėti 100 000, tai D. N. reikėdavo sumokėti 6 000 litų. Pradėjus mokėti D. N. tuos 6 procentus, atsiskaitymai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagerėjo. D. N. pinigus jis asmeniškai perduodavo susitikimų su pastaruoju metu, kartais aikštelėje prie „Forum palace“, kuri yra prie Neries, kartais degalinėje „Lukoil“, kuri yra netoli Pedagoginio universiteto. Kiek kartų perdavė D. N. pinigus, jis dabar neprisimena. Kur pinigus D. N. perduodavo R. C. – jis nežino. Tuos 6 procentus nuo pervestų pinigų D. N. jis mokėdavo iš nuosavų pinigų, kai pagal sąskaitas faktūras susikaupdavo maždaug 60 000 – 100 000 litų suma. Jis galvoja, kad tie 6 procentai buvo mokami D. N. tam, kad greičiau būtų pervesti pinigai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 9, b. l. 173–176).

Žemesnės instancijos teismas

8.21. Taigi, kaip matyti iš A. C. parodymų, pirminiuose savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu A. Č. nutylėjo, kad kyšio reikalavimą išteisintasis išgirdo per savo sūnėną R. C. ir aiškino, kad, jam prašant bendrovei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėti už dumblo išvežimą, D. N. jam tiesiogiai užsiminė apie jo paskatinimą, nenurodydamas konkrečios sumos. Vėlesnės apklausos metu jis kyšio reikalavimo aplinkybes patikslino, nurodydamas, kad išteisintasis kyšio pareikalavo per jo sūnėną, nurodydamas kyšio procentinę išraišką nuo į UAB ,,(duomenys neskelbtini) pervestų pinigų sumos.

8.22. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama ikiteisminio tyrimo metu, pirmos ir apeliacinės instancijos teisme duotus A. Č. parodymus apie kyšio reikalavimo aplinkybes, sprendžia, kad jie, nors nėra tapatūs, tačiau nėra ir prieštaringi. Ta aplinkybė, kad A. Č. pradžioje nutylėjo apie R. C. dalyvavimą minėtame procese ir per jį D. N. perduotą pinigų sumą, kolegijos vertinimu, logiškai paaiškinama jo ir R. C. pakankamai artimu giminystės ryšiu. Ši išvada neprieštarauja A. Č. apklausose dėstomų aplinkybių eiliškumui, jas lyginant su R. C. pirmų apklausų laiku. Be to liudytojas A. Č. yra garbaus amžiaus, buvo apklaustas ne iš karto po įvykio, nuo vienos apklausos iki kitos praėjus nemažai laiko, todėl natūralu, jog detalėse galėjo klysti. Nežiūrint į tai, kad detalėse jo parodymai skiriasi, tačiau juos vertinant visumoje, matyti, kad A. Č. nuosekliai tvirtino, kad išteisintasis D. N. savo iniciatyva pareikalavo mokėti jam kyšį – 6 procentus nuo AB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervestos pinigų sumos už pagal sutartį išvežtą dumblą, tai yra už jo, kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, teisėtą veikimą.

8.23. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejoti šiais liudytojo A. Č. parodymais nėra pagrindo, nes jo nurodytas kyšio reikalavimo aplinkybes patvirtina ir kiti bylos duomenys.

8.24. Atliekant operatyvinius veiksmus bei vykdant BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę užfiksuotų 2009 m. rugsėjo 2 d., laikotarpiu nuo 15.49 val. iki 15.50 val. ir 2009 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 13.15 val. iki 13.16 val., vykusių telefoninių pokalbių metu D. N. ir A. Č. derino susitikimų vietas prie sporto ir pramogų centro „Forum Palace“, Vilniuje, o 2009 m. spalio 20 d., laikotarpiu nuo 16.40 val. iki 16.40 val. bei 2009 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 17.31 val. iki 17.31val. vykusių telefoninių pokalbių metu A. Č. klausė D. N. apie galimybes susitikti (t. 1, b. l. 164–166, 167–168, 171–172, 173–174).

8.25. Atliekant operatyvinius veiksmus užfiksuota, kad 2009 m. spalio 9 d., laikotarpiu nuo 13.14 val. iki 13.19 val. D. N. ir A. Č. buvo susitikę sporto ir pramogų centro „Forum Palace“ automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusiame D. N. naudojamame automobilyje „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po susitikimo D. N. automobiliu buvo įvažiavęs į namo, esančio Blindžių g. 28B, kiemą, iš kurio išvažiavęs po 8 minučių automobiliu nuvyko į Kęstučio g. 65 / 40, Vilniuje esantį AB „Swedbank“ klientų aptarnavimo padalinį (t. 1, b. l. 169–170). Taigi šie faktiniai duomenys papildo A. Č. duotus parodymus, jog jis pats kyšio perdavimo klausimu susitikdavo betarpiškai su D. N. ne jo darbo vietoje, o kitose vietose. D. N. paaiškino, jog ne darbo vietoje susitikdavo su A. Č., nes pastarasis dažnai būdavo neblaivus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks išteisintojo aiškinimas yra neįtikinantis, nes D. N. su A. Č. nesiejo jokie draugystės ar giminystės ryšiai, o su neblaiviu asmeniu aptarinėti darbo reikalus ar kokias nors su tuo susijusias problemas nebuvo jokio pagrindo. Liudytojo A. Č. parodymams, kad jie susitikdavo tam, kad A. Č. perduotų reikalaujamo kyšio dalį, neprieštarauja ir iš banko „Swedbank“ pateikta informacija, kad 2009 m. spalio 9 d. 13.39 val., tai yra po 13.19 val. įvykusio vos kelių minučių trukmės susitikimo su A. Č., D. N. papildė savo sąskaitą, į ją įnešdamas 3 500 litų (t. 6, b. l. 168–170).

8.26. A. Č. parodymus apie kyšio reikalavimo ir perdavimo D. N. aplinkybes patvirtina ir liudytojo R. C. parodymai. Jis parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, jo dėdė A. Č. jam pasiskundė, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nemoka jo bendrovei už jos atliktą darbą – dumblo išvežimą. Sužinojęs, kad bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ vadovauja D. N., kurį iš anksčiau pažinojo, liudytojas užėjo į jo darbovietę pakalbėti dėl įsiskolinimo dėdės bendrovei atlyginimo. Vėliau, tai galėjo būti susitikime prie Alaušo ežero, kalbantis apie dėdės vadovaujamos bendrovės problemas, D. N. pasiūlė skolos grąžinimui tokią schemą: dėdės bendrovei už atliktus darbus pervedus 100 000 Lt, jam – D. N. turi būti sumokėta 6 000 litų. Apie tai pasakius dėdei, šis, pagalvojęs vieną ar dvi dienas, su tokiu pasiūlymu sutiko. Iš pradžių, kai R. C. iš D. N. ar dėdės sužinodavo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra pervesti pinigai, kyšiui skirtus pinigus 3-4 kartus jis pats vežė D. N.. Liudytojas aiškino, jog nežino, kiek jis pinigų perdavė D. N., nes pinigai būdavo vokeliuose, kuriuose galėjo būti ir daugiau nei 6 000 litų. Vėliau dėdė kažkaip apsiėjo be jo, tačiau atsiskaitymai pradėjo strigti. D. N. jam paskambindavo, tada jis važiuodavo aiškintis į Uteną pas dėdę ir pan. Po to susiskambinus su D. N., jis sakydavo, kad viskas tvarkoje, iš to jis suprasdavo, kad dėdė su D. N. yra atsiskaitęs. Iš dėdės pasakojimų žino, kad jie su D. N. susitikdavo degalinėse.

8.27. Apklausiamas 2011 m. balandžio 7 d. liudytojas R. C. parodė, kad D. N. jis pažįsta nuo 2004 ar tai 2005 metų. 2009 metų pradžioje, galbūt pavasarį, A. Č. pokalbio metu jam pasakė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už atliktus darbus, nuotekų dumblo išvežimą iš (duomenys neskelbtini) valyklos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga apie 800 000 – 1 000 000 litų. A. Č. paminėjo, kad bendrovėje trūksta pinigų atlyginimams mokėti, kurui pirkti bei remontui. Vėliau jis sužinojo, kad D. N. tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi. Kai 2009 metais iš A. Č. jis sužinojo pastarojo problemas, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ uždelstais atsiskaitymais už atliktus darbus, jis pasisiūlė pabandyti padėti išspręsti pastarojo problemas. Jis tikėjosi, kad, prisiminęs jų pažintį, D. N. imsis veiksmų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ grąžinimo. Apie jokius papirkimus bei procentų mokėjimus D. N. jis su A. Č. nekalbėjo ir apie tai jis tuo metu net negalvojo. A. Č. sutiko, kad jis padėtų atgauti skolas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Buvo sutarta, kad D. N. su šeima jie pasikvies pasikalbėti į poilsiavietę. A. Č. užsakė poilsiavietę (pirtį). Ji buvo kaimo turizmo sodyboje, esančioje tarp Utenos ir (duomenys neskelbtini). Jis nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur susitiko su D. N.. Minėto susitikimo metu jis D. N. pasakė, kad A. Č. yra jo dėdė ir, kad aptarti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinimą, jie D. N. kviečia pasikalbėti į poilsiavietę. 2009 metų rudenį, lygtai rugsėjo mėnesį, su D. N. jie susitiko minėtoje kaimo turizmo sodyboje. Į sodybą atvyko jis, A. Č., D. N. su žmona Tatjana, sūnum ir pastarojo draugu. Su A. Č. jie buvo sutarę, kad dėl įsiskolinimų su D. N. kalbės jis – R. C.. Būnant pirtyje jis D. N. paklausė, ar galima išspręsti problemas, susijusias su UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolomis bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kreipdamasis į D. N. jis prašė, kad pastarojo vadovaujama bendrovė panaikintų įsiskolinimus dėdės bendrovei už atliktus darbus, tačiau neprašė, jog pastarasis veiktų taip, kad būtų suteiktos kokias nors išskirtinės sąlygas jo dėdės bendrovei. D. N. pasakė, kad „nebus jokių problemų“, jei jis gaus 6 procentus nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestų pinigų sumų. D. N. paaiškino, kad UAB „Vilniaus vandenims“ per kelis kartus pervedus bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 000 litų sumas, jam, t. y. D. N., reikės perduoti po 6 procentus nuo minėtų sumų, t. y. po 6 000 litų. Perdavus D. N. minėtą pinigų dalį, jis duos nurodymus tęsti įsiskolinimų grąžinimą. R. C. atsakė, kad perduos jo pasiūlymą A. Č.. Po dienos ar kelių D. N. žodžius jis perdavė dėdei A. Č.. Pastarasis po kiek laiko pasakė, jog sutinka su D. N. nurodytomis sąlygomis, nes nemato kito kelio iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ susigrąžinti skolas. Jis perdavė D. N. A. Č. atsakymą, o šis pasakė jam, kad artimiausiomis dienomis nurodys pervesti pinigus dėdės bendrovei. Taip pat D. N. užsiminė, jog reikalaujamus pinigus perdavinėtų ne pats A. Č., o jis (R. C.).

8.28. Iš D. N. pokalbio su R. C. įrašo (2012 m. lapkričio 27 d.) matyti, kad D. N. reikalavimą duoti kyšį išsakė A. Č. per R. C.. D. N. pokalbio metu sako: ,,Nu atsimenu”, R. C.: ,,Jo, ir aš nei siūliau, nei ką, tu pats pasakei tas sumas, aš jam ir perdaviau. Ar ne taip?”. Nors D. N. nevisiškai tam pritaria sakydamas „Nu ne visai...”, tačiau D. N. neigimas nekategoriškas, jis nepaneigia R. C. išsakytų aplinkybių. Šį pokalbį įrašinėjo pats D. N., todėl, akivaizdu, jog jis pokalbio metu švelnino savo padėtį, tačiau kategoriškai paneigti R. C. nurodytų realių kyšio reikalavimo aplinkybių jis negalėjo, siekdamas nuo jo nuslėpti pokalbio įrašinėjimo faktą.

8.29. Tai, kad D. N. už teisėtą veikimą per R. C. reikalavo iš A. Č. savo naudai 6 procentų pinigų, skaičiuojant nuo ,,(duomenys neskelbtini)‘‘ už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal sutartį atliktus dumblo išvežimo darbus pervestų pinigų sumų, patvirtina D. N. pokalbio su R. C. įrašo (2012 m. lapkričio 27 d.) turinys: R. C. sako: „Antanas sako ... skolingas devyniasdešimt štukų tu”, D. N.: ,,Nu gerai, o jeigu jau taip skaičiuot po šešis procentus, tai kas gaunasi?”.

8.30. D. N. paneigimas R. C. paskaičiuotos sumos ir tolesni paskaičiavimai („ne šimtas dvidešimt. Kas šimtas dvidešimt? Dešimt procentų – šimtas dvidešimt, šeši – šešiasdešimt) rodo, jog D. N. žino, apie kokius procentus ir nuo kokios sumos kalbama. Vėlesnės D. N. išsakytos frazės taip pat patvirtina pastarojo pripažinimą, kad buvo reikalaujama 6 procentų nuo pervestų sumų: D. N. sako: ,,Gerai, tai kiek pavedimų padaryta dabar skaičiuojam, kiek pavedimų padaryta? R. C.: ,,Aš neskaičiavau Dariau, aš ...”. D. N.: ,,Jeigu jau taip žiūrim, tai <...> jeigu taip skaičiuot, po šešis šimtus, tai šeši procentai <...> pagal tave išeina kiek, pusantro milijono padaryta, jeigu skaičiuot taip?”.

8.31. Pokalbio metu R. C. sako: ,,aš durnas, kad aš ėmiausi šito”. D. N.: ,,Ir aš durnas, kad aš su jumis prasidėjau”. R. C.: ,,...O kaip turėjo būti, kaip ir sutarėt su Antanu, (neaiškiai) šimtą pervedi – šeši atgal?”. D. N.: ,,Antanas išvis nieko nesitarė”. R. C.: ,,Nu, tu pasakei man, kad perduočiau Antanui”. D. N. šių aplinkybių taip pat nepaneigė. R. C. sako: ,,Antanas sumokėjo tavo procentus, nu Dariau. Nu, palauk, per mane, tris kartus perdavė, keturis, neatsimenu, per mane perdavė...”. D. N. pats įrašinėdamas pokalbį sako: ,,Tai tu reiškia sau pasilikai, taip išeina?”, į tai R. C. atsako: „Dariau, nu, (neaiškiai) taip kalbėt ... Tu neėmei iš manęs pinigų? ... Nu kaip, nu kaip tai (neaiškiai) mes susitikom? ... Tu pats gi sakei va ką tik pradžioj kalbos, tu sakei, kad aš tiek neėmiau pinigų iš Antano ... iš kur devyniasdešimt tūkstančių, aš tiek nepaėmiau jų. Tai kiek tu paėmei?”. D. N. jiems abiems žinomų aplinkybių neigimas R. C. sukelia įtarimą ir jis paklausia: „Tu Dariau, tu jeigu įrašinėji, tai, aš nežinau, tai gal aišku va tu negali kalbėt apie bylą, ane? <...> Nu tai įrodys – bus devyniasdešimt, įrodys – bus penkiasdešimt, nu. Bet tu gavai tuos pinigus ... Tai aš ir matai, kad kalbu tai apie tai, kas buvo, nekalbu, kas galėtų būti. Tai va, tu paėmei tuos pinigus ...”. R. C. sako: ,,Tu pradėjai daryt viską, ne per mane eit <...> jisai (A. Č.) gavo pinigus tuos, kur pervedei tu jam, ane? Tu man skambini, kur tavo dalis? ... Aš turiu važiuot, ir keliuos septintą valandą ryto. Važiuoju iš namų į Uteną, ir dar miega gi žmonės. Sakau man reikia Antano, nesinervink, nu ir kas? Sakau, žmogus paklausė, kur Antanas. Jis negali tipo daryt toliau, nes žmona viską žinojo kas vyksta, kad tu ten ...šimtas tūkstančių – atgal šeši... žmogus (D. N.) negali kito daryt, nes negavo šitų.... Tai aš važiuoju tenai, supranti? Aš vežioju litus”. Apklausiamas 2011 m. balandžio 7 d. liudytojas R. C. apie minėtą pokalbį parodė, kad garso ir vaizdo įraše užfiksuotas jo ir D. N. pokalbis. Pokalbio metu jie kalbėjo apie A. Č., t.y. jo jau paminėtą parodymuose atvejį, kai D. N. prašymu jis buvo nuvykęs pas pastarąjį į namus pasiklausti dėl D. N. reikalautų pinigų mokėjimo. Jis (R. C.) kalbėjo apie tai, kai D. N. prašymu važiavo pakalbėti su A. Č. dėl dalies sumokėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų grąžinimo D. N.. Pokalbio pabaigoje jie kalbėjosi apie A. Č.. Klausdamas apie arbatą („o tu „arbatai“ nežiūrėjai?“) jis D. N. paklausė, ar pastarasis iš A. Č. gavo reikalautus pinigus. Jis mano, kad D. N. suprato, apie ką buvo kalbama ir atsakė jam, kad negavo. Šis pokalbis vyko tuo metu, kai D. N. reikalautus pinigus tiesiogiai perduodavo A. Č. (t. 9, b. l. 180–182).

8.32. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek iš R. C. parodymų, tiek ir iš pokalbių, kurie užfiksuoti naudojant sankcionuotas BPK 154 straipsnyje numatytas procesines prievartos priemones, matyti, kad R. C. tarpininkavo tarp A. Č. ir D. N. dėl atsiskaitymų su bendrove „(duomenys neskelbtini)“; kad tokio R. C. vaidmens neneigia ir D. N., tačiau neįvertino, jog liudytojų A. Č. ir R. C. parodymus, kad atsiskaitymai buvo siejami su kyšio davimu, patvirtina ne tik šių liudytojų parodymai, BPK 154 ir 158 straipsnių pagrindu sankcionuotų priemonių pagalba gauti duomenys, bet netiesiogiai ir pokalbių bei susitikimų, kurie pradžioje vyko su R. C., po to su A. Č., skaičius, susitikimų intensyvumas ne darbo vietoje, o specialiai tam sutartose kitose vietose.

8.33. Liudytojų D. V. V. ir G. V. parodymai patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo įsiskolinusi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už dumblo išvežimo darbus, buvo problemų dėl atsiskaitymo. Kad išteisintasis žinojo skolos A. Č. bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ dydį, nes dalyvavo darant pavedimus, patvirtina liudytojos A. D. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausios finansininkės nurodytos aplinkybės. Ji paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastoviai trūkdavo lėšų, ji laiku negalėdavo pilnai atsiskaityti su visais kreditoriais. Ji kas dieną bendrovės direktoriui pateikdavo įsiskolinimų kreditoriams (įmonių, kurioms yra skolinga UAB „(duomenys neskelbtini)“) sąrašą. Sąraše būdavo įsiskolinimų kreditoriams dydžiai ir trukmė. Kiekvieną dieną bendrovės generaliniam direktoriui buvo pateikiami ir nepatvirtinti mokėjimo žurnalai. Reikiamus atlikti mokėjimus į šį žurnalą pagal kriterijus: skolos pradelsimas ir mokėjimų prioritetai, įtraukdavo bendrovės Turto skyriaus darbuotojai. Bendrovės generaliniam direktoriui buvo pateikiamas nepatvirtintas žurnalo variantas ir atspausdinta supaprastintą įsiskolinimų bendrovės kreditoriams lentelė. Bendrovės generalinis direktorius žodžiu jai nurodydavo arba įrašydavo į pateiktus nepatvirtintus mokėjimų žurnalus, kokius mokėjimus reikėtų atlikti, ar reikėtų atlikti mokėjimus į sąrašą neįtrauktiems kreditoriams, bei kokių mokėjimų atlikti nereiktų. Atsižvelgiant į generalinio direktoriaus žodžiu bei raštu išdėstytas pastabas ir pasiūlymus buvo pakoreguojamas siūlomų atlikti mokėjimų žurnalas. Generaliniam direktoriui savo elektroniniu parašu patvirtinus minėtą mokėjimų sąrašą, būdavo įvykdomi mokėjimai.

8.34. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ SEB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1d. iki 2010 m. sausio 27 d. buvo skolinga už metų pradžioje atliktus darbus ir inkriminuotu laikotarpiu pervedė į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 825 000 Lt (t. 21, b. l. 6–27).

8.35. Taigi šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad išteisintasis puikiai žinojo, kiek inkriminuojamo įvykio metu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga, ir reikalavo sumokėti jam 6 procentus pinigų nuo kiekvienos pervestos 100 000 Lt pinigų sumos. Tai yra D. N. reikalavo iš A. Č. jam už teisėtą veikimą perduoti kyšį, kurio vertė didesnė negu 250 MGL.

8.36. D. N. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį pareikštame kaltinime buvo inkriminuota, kad jis priėmė ne mažesnį nei 90 000 Lt kyšį, kurio didesnę dalį 2009 m. rugsėjo mėn. – 2010 m. sausio mėn. laikotarpiu, ne mažiau nei per 3 kartus, ne mažiau 64 200 Lt, priėmė tiesiogiai iš A. Č. ir kitą dalį 2009 m. rugsėjo mėn. – 2009 m. lapkričio mėn. laikotarpiu per 4 kartus, ne mažiau nei 25 800 Lt priėmė netiesiogiai per R. C..

8.37. Nagrinėjant bylą pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose surinktais įrodymais nepasitvirtino, kad D. N. tiesiogiai iš A. Č. ir netiesiogiai – per R. C. priimtą kyšį sudarė 90 000 Lt suma.

8.38. Kaip matyti iš aptartų A. Č. parodymų, jis pirmos apklausos metu nurodė, jog per kelis kartus tiesiogiai D. N. perdavė 25 000 Lt, tačiau kalbėdamas apie pirmą perduotą sumą nurodė 7000 – 8000 Lt (t. 9, b. l. 155–156). Apklausiamas vėliau jis paaiškino, kad dalį sumos per tris ar keturis kartus jis perdavė per savo sūnėną R. C., todėl bendra perduota suma sudarė apie 90 000 Lt. Liudytojas negalėjo pasakyti, kiek tiksliai kurį kartą perdavė pinigų R. C., kad šis perduotų D. N. kaip kyšį. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas paaiškino, jog dėl patirtos galvos traumos daugelio aplinkybių negali prisiminti, tačiau A. Č. nuosekliai tvirtino, kad bendrą sumokėto kyšio sumą sudarė 6 procentai nuo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už dumblo išvežimo darbus pervestos sumos. Liudytojas R. C. tvirtino, kad D. N. iš A. Č. pareikalavo mokėti 6 procentus kas kartą nuo į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervestos 100 000 Lt sumos. Liudytojas nurodė, kad jis betarpiškai perdavė pinigus D. N. 3-4 kartus, iš kurių vieną kartą jo perduota suma galėjo būti kiek didesnė negu 6000 Lt, ne visais atvejais pinigus suskaičiuodavo. Kaip matyti iš D. N. pateiktos jo su R. C. įvykusio pokalbio išklotinės, išteisintasis D. N. nesutinka su R. C. pasakyta 90 000 Lt kyšio suma, tačiau neginčija paties kyšio gavimo fakto. Jis sako, kad reikia žiūrėt, kiek iš tiesų buvo pervesta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir skaičiuoti 6 procentus. Šio pokalbio metu liudytojas R. C. taip pat sako, kad bus tiek, kiek bus įrodyta 50 ar 90 tūkstančių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, jog jie abu nėra tikri dėl sumos dydžio. Liudytojas R. C. aiškino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo sumas jis žinojo iš A. Č., kuris su pastaruoju kalbėdamas jas nurodė virš milijono. Taigi, vertindama šiuos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog šių liudytojų pasakyta galutinė perduoto kyšio suma nėra tiksli ir faktiškai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo posėdyje surinktiems duomenims. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismui pateikta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ SEB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 27 d. už darbus pervedė 825 000 Lt (t. 21, b. l. 6–27). Taigi iki tos datos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo pervesti 825 000 Lt, nuo kurių skaičiuojant 6 procentus, susidaro ne 90 000Lt, o 49 500Lt suma.

8.39. Be to, pagal liudytojų A. Č. ir R. C. parodymus kyšio dalys D. N. buvo perduodamos ilgą laiką – daugiau nei pusę metų, per keletą kartų, ne visuomet vienodomis sumomis bei skirtingose vietose, todėl natūralu, jog atmintyje atkuriant šias aplinkybes, praėjus ilgesniam laiko tarpui galimi netikslumai, tačiau šiuo konkrečiu atveju jie nėra esminiai, kurie keltų pagrįstas abejones dėl nustatyto kyšio reikalavimo ar perdavimo paties fakto aplinkybių, kurias patvirtina ir kiti nuosprendyje aptarti įrodymai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie pagrįstų manymą, kad A. Č. ar R. C. siekia nepagrįstai apkaltinti D. N. sunkaus nusikaltimo padarymu.

8.40. Kaip jau minėta, D. N. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė savo ir liudytojo R. C. pokalbio, įvykusio po nusikaltimo padarymo, įrašą. Nei vienas iš pašnekovų pokalbio įvykio neneigia. Pokalbio turinys neabejotinai atskleidžia kyšio iš A. Č. reikalavimo, jo priėmimo bei kyšio sumos skaičiavimo mechanizmą, kas sutampa su liudytojų A. Č. ir R. C. parodymais ir kartu su kitais nuosprendyje aptartais ir teismų ištirtais įrodymais patvirtina tikrąsias apeliacinės instancijos teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

8.41. Nors D. N. ir jo gynėjas teigia, kad jų pateiktas pokalbio įrašas negali būti vertinamas kaip D. N. kaltę patvirtinantis įrodymas, tačiau toks manymas nepaneigia teismo pareigos turimus įrodymus įvertinti visapusiškai. Iš to paties garso įrašo matyti, kad liudytojas R. C. kalba apie D. N. negrąžintus jam statyboms paskolintus 20 000 Lt ir užsimena apie galimą parodymų pakeitimą. Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas paaiškino, kad parodymų keisti jis net nesiruošė, tačiau tokiu būdu siekė atgauti savo pinigus, nes paskolos dokumento neturėjo. Nors D. N. aiškino, jog pastarasis reikalavo pinigų už parodymų pakeitimą, tačiau iš įrašo turinio matyti, kad pinigų suma buvo siejama su D. N. turima skola. R. C. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nekeitė. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų D. N. nurodytą versiją, byloje nėra. Todėl minėti garso įrašo duomenys, negali būti pagrindas netikėti šio liudytojo nurodytomis kyšio reikalavimo ir jo priėmimo aplinkybėmis, kai tame pačiame garso įraše jos akivaizdžiai atskleidžiamos. Be to apklausiamas pirmos instancijos teisme D. N. parodė, kad R. C. jam priekaištavo, kad jis su A. Č. bendrauja tiesiogiai, o ne per R. C., sakė, kad jam priklauso 6 procentai. Aiškino, kad R. C. pats ėmė iš savo dėdės pinigus ir jam nedavė, jis jokio kyšio nereikalavo ir neėmė, tačiau tai prieštarauja A. Č. parodymams, kad pinigus sutartose vietose iš jo paties imdavo D. N., o šiuos duomenis papildo ir paties D. N. nurodytos aplinkybės, jog jis su A. Č. susitikinėdavo ne darbo vietose. Visos šios aplinkybės pirmiau aptartų įrodymų kontekste patvirtina teismo nustatytas kyšio reikalavimo ir priėmimo aplinkybes. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Šiuo atveju tai yra paties D. N. darytas pokalbio garso įrašas, kurį vertinant turi būti taikomos BPK numatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmos instancijos teismas šį įrodymą vertino fragmentiškai, jo nesiejo su kitais bylos įrodymais, o tai prieštarauja BPK 20 straipsnyje numatytoms įrodymų vertinimo nuostatoms.

8.42. Nors A. Č. vienos apklausos metu nurodė, kad kyšį jis perduodavo D. N. laikotarpiu nuo 2009 m. vasario antros pusės iki 2009 m. lapkričio mėn., tačiau vėliau paaiškino, jog jis kyšius D. N. mokėjo nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio po 6 procentus nuo sumų, pervestų už darbus, kuriuos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padarė nuo 2009 m. vasario antros pusės iki 2009 m. lapkričio mėn.. Toks jo aiškinimas neprieštarauja jau aptartos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ SEB banko sąskaitos išklotinės, ,,UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tiekėjų suvestinių duomenims, kad pervedimai buvo daromi už anksčiau atliktą darbą (t. 6, b. l. 50–156). Taigi šio liudytojo suklydimo pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti kaip jo patikimumą paneigiantį įrodymą. Nors liudytojų A. Č. ir R. C. parodymai dėl D. N. priimto kyšio sumos nėra nuoseklūs, tačiau kyšio suma nuosekliai siejama su už darbus pervestų pinigų suma. Šiuos jų parodymus apie 6 procentų kyšį nuo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pervestų už dumblo išvežimo darbus pinigų sumų, teisėjų kolegija vertina tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

8.43. Liudytojas A. Č. nuosekliai aiškino, jog 6 procentus nuo pervestos pinigų sumos jis mokėjo iš savo asmeninių lėšų. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauti duomenys patvirtina, kad liudytojas A. Č. 2008 metais deklaravo 121 102 Lt apmokestinamųjų pajamų (t. 19, 175–176). Jis paaiškino, jog gyvenime dirbo įvairius darbus, todėl pinigų turėjo. Be to iš SEB banko pateiktos pažymos matyti, jog A. Č. inkriminuotu laiku iš bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos grynino pinigus po UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą padarytų pinigų pervedimų (t. 21, b. l. 1). Taigi šie faktiniai duomenys neprieštarauja tam, jog inkriminuotu laikotarpiu A. Č. nustatyto dydžio pinigų suma disponavo.

8.44. Taigi, vertindama kiekvieną įrodymą atskirai ir kitų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija tikslina inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, mažindama D. N. priimto kyšio sumą, siedama ją ir su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ SEB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės duomenimis, kurie patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ inkriminuotu laikotarpiu už atliktus darbus pervedė į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 825 000 Lt (t. 21, b. l. 6–27), nuo kurių skaičiuojant 6 procentus, susidaro 49 500 Lt suma.

8.45. Todėl nustato, kad D. N., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, reikalavo duoti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdant savo įsipareigojimus bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2008 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, t. y. atlikus (duomenys neskelbtini) valyklos nuotekų dumblo vežimo ir utilizavimo darbus, ir dėl vėluojančių atsiskaitymų susidarius UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie 730 000 Lt įsiskolinimui bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, 2009 m. rugsėjo mėnesį, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, poilsio ir renginių centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Utenos rajone, D. N., netiesiogiai pareikalavo kyšio iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. Č., t. y. pastarojo sūnėnui R. C. pareiškė, kad jis gali duoti nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams padidinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ apimtis už atliktus darbus, tačiau tokiu atveju A. Č. turėtų jam sumokėti 6 proc. nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už atliktus darbus pervestos sumos. R. C. perdavus tokį D. N. reikalavimą A. Č. ir pastarajam sutikus su tokiu reikalavimu, D. N. priėmė 49 500 Lt (14.336,19 euro) kyšį, kurio vieną dalį – 25 000Lt – maždaug per 3 kartus 2009 m. rugsėjo mėnesio – 2010 m. sausio mėnesio laikotarpiu degalinėje „Lukoil“, esančioje Saltoniškių g. 12 Vilniuje, bei automobilių stovėjimo aikštelėje prie sporto, pramogų bei verslo centro „Forum palace“, esančio Konstitucijos g. 26, Vilniuje priėmė tiesiogiai iš A. Č., o likusią mažesnę dalį priėmė maždaug per tris kartus, iš A. Č. netiesiogiai, t. y. 2009 m. rugsėjo mėnesio – 2009 m. lapkričio mėnesio laikotarpiu, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, parduotuvėje „Stiklių konditerija“, esančioje Stiklių g. 14/ Žydų g. 1 Vilniuje, bei pravažiavime tarp namų Nr. 13 ir Nr. 15, Vokiečių g., Vilniuje per R. C..

8.46. D. N. ėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas. Šios bendrovės veikla be jokios abejonės yra susijusi su Vilniaus miesto gyventojų viešuoju interesu, o jos direktorius yra betarpiškai susijęs su jų viešojo intereso įgyvendinimu. Taigi jis pagrįstai prilygintas valstybės tarnautojui, kuris yra šio nusikaltimo subjektas. D. N. reikalavo ir priėmė atlygį už visiškai konkrečius tarnybinius veiksmus; būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi jis davė nurodymą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apmokėti už jos pagal sutartį atliktus dumblo išvežimo darbus. Jis veikė savo įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų, tačiau neturėdamas teisės imti už tai jokio atlygio. Tokie D. N. veiksmai (išskyrus neteisėto atlygio reikalavimą ir jo priėmimą) santykyje su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kuris siekė pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, pripažįstami teisėtu veikimu, vykdant įgaliojimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148-788/2017, Nr. 2K-94-511/2018, Nr. 2K-196-697/2018).

8.47. D. N. reikalauto ir priimto kyšio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Tai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantis požymis. Todėl pagrįstas prokuroro skundo argumentas, jog D. N. nusikalstami veiksmai sudaro BK 225 straipsnio 3 dalies sudėtį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

8.48. BK 225 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki aštuonerių metų.

8.49. D. N. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. Teismas, skirdamas D. N. bausmę atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumo laipsnį, atsiradusias pasekmes.

8.50. Jis padarė savanaudišką nusikaltimą, kuris BK 11 straipsnio 5 dalyje priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. D. N. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė nepasitikėjimą valstybės tarnautojų funkcijas atliekančiais asmenimis. Jis anksčiau neteistas, išsituokęs, turi aukštąjį išsilavinimą. Vertinant visas šias aplinkybes, D. N. skirtina baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

8.51. Kadangi D. N. anksčiau neteistas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės terminas nuo vidurkio mažinamas artimai minimalios bausmės. Įvertinus tai, kad nėra nei vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, D. N. skirtina kiek didesnė už minimalią laisvės atėmimo bausmė.

8.52. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyminių pagrindų.

8.53. Kaip jau minėta, po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas devynerių metų laikas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie tvirtintų apie D. N. per šį laiką padarytus nusikaltimus ar teisės pažeidimus. Šios aplinkybės rodo, kad galima pagrįstai manyti, kad D. N. daugiau nenusikals, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

8.54. BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija yra tarpinis įstatymas, kuris negaliojo nei veikos padarymo metu, nei nuosprendžio priėmimo metu. Pagal formuojamą teismų praktiką, tarpinis įstatymas, atitinkantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, netaikomas, o tarpinis įstatymas, atitinkantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-310/2005).

8.55. Taigi tarpinio įstatymo taikymas, jei jis naikina veikos nusikalstamumą arba švelnina bausmę, yra pateisinamas ir atitinka BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi, BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d., kada įsigaliojo kita įstatymo redakcija, leidusi taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmenims nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus, gali būti taikoma, nes ji švelnina kaltinamojo padėtį.

8.56. BK 225 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų nusikaltimą, todėl, esant visoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, nuteistojo atžvilgiu teisėjų kolegija taiko bausmės vykdymo atidėjimą, numatytą BK 75 straipsnyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 red.).

8.57. Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. N. iš nusikalstamos veikos gavo 49 500 Lt, kas atitinka 14.336,19 eurų ekvivalentą. Ši pinigų suma iš D. N. nebuvo paimta, tačiau yra nusikalstamos veikos rezultatas, todėl tenkinamas prokuroro prašymas ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalimis, iš D. N. išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, tai yra 14.336,19 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. N. išteisintas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir priimti naują nuosprendį:

D. N. pripažinti kaltu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. gegužės 28 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 red.), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalimis, iš nuteistojo D. N. išieškoti konfiskuotino turto 49 500 Lt vertę atitinkančią pinigų suma, tai yra 14.336,19 eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėKęstutis JucysRegina Pocienė