Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. galutiniu sprendimu 2011 m. sausio 27 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė ieškovui UAB „Jumbo transport“ iš atsakovo UAB „Avelita“ 1 122, 16 Lt skolą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-01-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 667, 15 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo UAB „Avelita“ 58, 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad atsakovas patirtus nuostolius, susijusius su 2010 m. spalio 26 d. tarp šalių sudaryto transporto užsakymo vykdymu, grindžia aplinkybėmis, kad ieškovas vežimo paslaugą atliko ne tuo laiku, kuris nurodytas užsakyme ir ne ta transporto priemone, kuri numatyta užsakyme. Atsakovo argumentą, kad nagrinėjamiems šalių santykiams taikytina nacionalinė teisė, kadangi CMR tiesiogiai nereglamentuoja vežėjo atsakomybės už transporto priemonės pavėluotą pateikimą ir dėl to atsiradusių nuostolių patyrimą, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Vežėjo atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą ir siuntėjo instrukcijų nesilaikymą pagrindai tiesiogiai reglamentuoti CMR konvencijoje. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, už pavėluotą krovinio pristatymą vežėjas atsako, jeigu nėra jo atsakomybę paneigiančių aplinkybių. Vežėjo atsakomybės ribos už pavėluotą krovinio pristatymą numatytos CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje - tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą.

Įrodinėdamas patirtų nuostolių faktą ir dydį, atsakovas pateikė krovinio savininkės Airijos įmonės BOSS sąskaitą Nr. 4533, išrašytą atsakovui UAB ,,Avelita“ 325 EUR sumai (b. l. 43 - 44), tačiau byloje nėra pateikto mokėjimo nurodymo, patvirtinančio faktinį tokių išlaidų patyrimą. Atsakovas nurodė, kad krovinio savininkui Airijos įmonei BOSS prastova kainavo 325 EUR, kuriuos ji prašo atlyginti atsakovo. Įrodymų, kad šią sumą atsakovas nurodytai įmonei būtų apmokėjęs, byloje nėra pateikta. Pagal CMR konvenciją atlyginami faktiniai nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų, CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį ar vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Atsakovo argumentą, kad ieškovo 2010 m. lapkričio 15 d. atsakymas į pretenziją (b. l. 29) laikytinas nuostolių pripažinimu, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą. Susipažinęs su 2010 m. lapkričio 15 d. atsakymo į pretenziją turiniu, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad atsakovas šiuo dokumentu siekė gauti duomenų ir informacijos, įrodančios atsakovo pretenzijos pagrįstumą.

Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas turi įrodyti aplinkybę, ne tik kad šie 325 EUR nuostoliai buvo, bet ir kad jie yra kilę dėl ieškovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo, susijusio su krovinio pakrovimu ir iškrovimo pavėlavimu. Tai, kad atsakovas atliko įskaitymą, savaime nereiškia atsakovo nuostolių, jų sudėties ar kilmės pagrindimo. Atsakovo pateiktoje Airijos bendrovės BOSS sąskaita 325 EUR sumai išrašyta dėl išlaidų už atšauktą keltuvą atlyginimo (b. l. 43), tačiau byloje nėra duomenų, koks keltuvas buvo atšauktas, nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad keltuvo atšaukimas yra susijęs su ieškovo atliekamu krovinio pervežimu. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, nei kad patyrė 325 EUR faktinius nuostolius, susijusius su 2010 m. spalio 26 d. užsakymo vykdymu, nei kad šie nuostoliai atsirado dėl ieškovo veiksmų. Tokiu atveju, net konstatavus, kad ieškovas pažeidė transporto užsakymo vykdymo datas, neįrodžius patirtos žalos ir jos dydžio bei priežastinio ryšio tarp pavėlavimo ir patirtų nuostolių, ieškovui atsakomybė nekyla.

Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neigė, kad pavėlavo pateikti transporto priemonę. Pagal užsakymo sąlygas krovinio pakrovimas turėjo būti atliktas 2010 m. spalio 29 d., o faktiškai atliktas 2010 m. lapkričio 3 d. Jokių susitarimų dėl pakrovimo laiko pakeitimo nebuvo, ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas suderino krovinio atidavimą ieškovui naujam terminui, nes kito pasirinkimo neturėjo (kito vežėjo nebuvo galima rasti). Pavėluoto prievolės įvykdymo priėmimas nereiškia tinkamo prievolės įvykdymo, atleidimo nuo atsakomybės. Ieškovas neįvykdė prievolės ir kitu jam nurodytu terminu (2010-11-01) kad ir pavėluotai – krovinio atvyko pasiimti ne jo nurodytą dieną, o 2010 m. lapkričio 3 d., ir net ne pats, ne tas vežėjas ir ne ta transporto priemone, be jokio išankstinio suderinimo, kas lėmė papildomas darbo sąnaudas dėl aplinkybių aiškinimosi, vežėjo ir transporto priemonės tinkamumo įvertinimo, krovinio pakrovimas taip pat užtruko ilgiau nei paprastai. Be to, jei ieškovas ir pripažįsta, kad krovinį turėjo priimti 2010 m. lapkričio 1 d., tai ši aplinkybė irgi nepatvirtina, kad jis tinkamai įvykdė prievolę, nes faktiškai krovinys dėl ieškovo kaltės buvo jo priimtas praleidus ir šį terminą – tik 2010 m. lapkričio 3 d. Dėl to, kad ieškovas pavėluotai pateikė transporto priemonę pakrovimui, vienašališkai pakeitė transporto priemonę ir faktinį vežėją, viršijo krovinio pristatymo terminą, atsakovas patyrė žalą. Ši žala pasireiškia kaip papildomos atsakovo laiko, darbo ir lėšų sąnaudos, taisant dėl ieškovo kaltės susidariusią padėtį. Atsakovas šių aplinkybių neginčijo, o teismas jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas klaidingai atsakovo nuostolius siejo tik su bendrovės BOSS pateikta 2010 m. lapkričio 9 d. pretenzija/sąskaita dėl išlaidų už atšauktą keltuvą atlyginimo. Apeliantas nurodo, kad yra atlyginęs bendrovės BOSS patirtus nuostolius ir nesiremia regreso teise ieškovui, nes patirta žala pasireiškia ne tik šiomis aplinkybėmis ir atsakovas teigia, kad turi būti sumažinta paslaugos kaina, nes ji atlikta netinkamai.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad nustatyta, kad ginčo šalys 2010 m. spalio 26 d. sudarė transporto užsakymą, kuriuo ieškovas įsipareigojo nuvežti krovinį iš Airijos į Lietuvą, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už vežimą 4 661 Lt (be mokesčių) per 45 dienas po CMR važtaraščių originalų ir sąskaitų pateikimo (b. l. 5). Transporto užsakyme numatyta, kad pakrovimo laikas – 2010 m. spalio 29 d., iškrovimo laikas – 2010 m. lapkričio 5 d., transporto priemonė, kuria atliekamas pervežimas - v/n (duomenys neskelbtini). Byloje esantis Tarptautinis krovinių važtaraštis patvirtina, kad krovinys buvo pristatytas, pristatymo data – 2010 m. lapkričio 8 d., vežėjas – UAB ,,Mirinta“ (b. l. 6). Vadovaujantis transporto užsakymu atsakovui buvo išrašyta PVM sąskaita - faktūra Serija JUM Nr. 0003684 dėl 5 640, 15 Lt sumos apmokėjimo, pagal kurią atsakovas atsiskaitė iš dalies, sumokėdamas 4 517, 99 Lt sumą. Byloje kilo ginčas dėl nesumokėtos 1 122, 16 Lt sumos pagal PVM sąskaitą - faktūrą Serija JUM Nr. 003684, kurią atsakovas prašė įskaityti į jo patirtus nuostolius dėl ieškovo netinkamai suteiktos vežimo paslaugos.

Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 straipsnis). CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (pvz.: 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamam ginčui išspęsti turi būti taikoma nacionalinė teisė, kadangi šalių sudaryta sutartis atitinka aukščiau išvardintus požymius.