Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Paužaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. L. (D. L.), atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio pagrindu D. L. (D. L.) atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą, perduodant Ž. K. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis 68 straipsniu, D. L. (D. L.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 24 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. L. (D. L.) išieškota automobilio „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) piniginę vertę atitinkanti suma, t. y. 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų).

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, D. L. (D. L.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. L. apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo. Įvertinus byloje esančius duomenis ir apeliacinio skundo argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino

6. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės (jei ji skiriama), sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes.

7. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. L. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kai jo iškvėptame ore buvo 1,99 promilių etilo alkoholio koncentracija. Ši koncentracija gana ženkliai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, taip pat beveik 5 kartus viršija ribą, nuo kurios asmuo jau traukiamas administracinėn atsakomybėn. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, D. L. automobilį vairavo 2025 m. spalio 22 d., apie 21.00 val. t. y. trečiadienį, darbo dieną, (duomenys neskelbtini) g., kur įprastai eismas yra intensyvus, kadangi aplinkui yra prekybos centrai bei vaikų žaidimo aikštelės. Dar daugiau, kitas asmuo, pastebėjęs svirduliuojantį vairuotoją, išlipusį iš transporto priemonės, apie jį pranešė paskambinęs į bendrąjį pagalbos centrą (1 t., b. l. 8). D. L. apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad įvykio dieną vartojo alų, degtinę. Alkoholį pradėjo vartoti apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) g. bare. Pasak D. L., jis nepagalvojo, kad yra neblaivus, tačiau to momento, kaip viskas įvyko, neprisimena. Taigi, kaip matyti iš paties D. L. parodymų, jis vairavo transporto priemonę praėjus neilgam laiko tarpui po alkoholio vartojimo, t. y. praėjus mažiau kaip dviem valandoms. Nors nurodė, jog nesijautė neblaivus, tačiau kaip matyti iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto, jam 21.36 val. pirmu pūtimu buvo nustatytas 1,99 promilių girtumas, antru pūtimu 21.59 val. – 2,22 promilių girtumas (1 t., b. l. 87–89). Taigi, D. L. vairavo transporto priemonę, esant vidutiniam girtumo laipsniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors nebuvo niekam padaryta žala, tačiau D. L. savo veiksmais kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei, ir skaudžių pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 metus matyti, kad jis administracine tvarka baustas 7 kartus, tame tarpe ir už kelių eismo taisyklių pažeidimus (automobilio pastatymą neleistinoje vietoje, važiavimą eismo juosta, kuri skirta tik viešajam transportui ir kt.) (1 t., b. l. 78–80). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) taikymo, administracinių nusižengimų faktai yra viena iš aplinkybių, kurią būtina vertinti taikant baudžiamojo poveikio priemones ir nustatant jų trukmę. Nagrinėjamu atveju D. L. administracine tvarka per 3 metų laikotarpį baustas 7 kartus, kas rodo, kad jis yra linkęs daryti teisės pažeidimus bei nesilaiko visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių.

9. Apeliaciniu skundu D. L. savo prašymą sutrumpinti draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą grindžia tuo, kad yra jauno amžiaus, turintis planų, prašo atsižvelgti į tai, jog jis rūpinasi artimaisiais, t. y. jis vežioja močiutę ir tėvą pas gydytojus, taip pat į tai, kad sunku jam susirasti darbą, nes neturi teisės vairuoti transporto priemones. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo visais atvejais taikyti vieną ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, ar jų netaikyti – tai paliekama teismo diskrecijai (pvz., Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-593/2021). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patiria tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, neadekvatus ar neproporcingas. Antra, nors apeliantas akcentuoja, kad jis yra vienintelis vairuotojas šeimoje ir tiek močiutę, tiek tėtį vežioja pas gydytojus, tačiau D. L. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių apie tai, kad nėra kitų asmenų, kurie galėtų prisidėti padedant įgyventi šiuos poreikius, kaip antai kaimynai ar kiti artimieji giminaičiai. Pažymėtina ir tai, jog nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog D. L. gyvenamoje vietoje nevažiuoja viešasis transportas ar susisiekimas su juo yra sudėtingas. Kita vertus, D. L. skunde vardijami nepatogumai, susiję su tam tikrų vietų pasiekimu automobiliu apsunkinimu ar įsidarbinimu, negali būti pripažįstami itin reikšmingais ir lemiančiais baudžiamojo poveikio priemonės netaikymą. Sutinkama, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė apsunkins D. L. padėtį, sukels nepatogumų kasdieninėje veikloje, tačiau pabrėžiama, kad apelianto skunde nurodomos aplinkybės egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet jos nesustabdė jo nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, D. L. tuo pačiu turi ir priimti iš tokio elgesio galimai kilsiančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, tinkamai įvertino D. L. asmenybės teigiamus bruožus, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, dėl to nustatė specialiosios teisės atėmimo terminą artimą vidurkiui, t. y. 2 metus 6 mėnesius, kuris yra proporcingas ir teisingas, todėl dar labiau trumpinti šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.

Dėl turto konfiskavimo

11. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

12. Pagal teismų praktiką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimas dėl turto (ne) konfiskavimo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti argumentuotas, pagrįstas detaliu bylos aplinkybių vertinimu ir individualizuotas, visoms byloje esančioms šiam klausimui išspręsti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių aplinkybių, nes tokiu atveju būtų pažeisti išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo bei teisingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019).

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021).

14. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, D. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimu, motyvuojant tuo, kad teismas nesilaikė proporcingumo principo ir tinkamai neindividualizavo šios baudžiamojo poveikio priemonės. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, nors byloje yra pateikta automobilio „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaita. Apeliantas prašo sumažinti išieškotinos automobilio „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertės atitinkančią sumą iki 4 830 Eur (su PVM). Vis dėlto, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl išieškotinos automobilio vertės.

15. Šios nutarties 8 punkte aprašytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės pakankamai neigiamai charakterizuoja D. L. ir jo padarytą veiką. Pabrėžiama, kad D. L., būdamas neblaivus vairavo automobilį, atvažiavęs į aikštelę juo užstatė parkavimosi vietose stovėjusius kitus automobilius, išlipęs iš transporto priemonės svirduliavo, sunkiai stovėjo ant kojų, dėl ko kitas asmuo paskambino ir apie tai pranešė policijos pareigūnams. Taip elgdamasis D. L. kėlė realų pavojų transporto eismo saugumui, kitiems asmenims bei sau pačiam, kas rodo didesnį vairuotojo neatsakingumą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl turto konfiskavimo proporcingumo net ir tuo atveju, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kurias įvertinus buvo priimtas sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertinus kartu su aptartų D. L. veiksmų pavojingumu, nėra pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimu buvo pažeistas proporcingumo principas.

16. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog byloje yra pateikta automobilio vertinimo ataskaita Nr. L251106, kurioje nurodyta, kad automobilio „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertė yra 4 830 Eur (su PVM), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai automobilio vertę nustatė vadovaudamasis VšĮ „Emprekis“ pažyma, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiems skundo argumentams. Iš baudžiamojoje byloje esančios VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „BMW (USA) 740i“, 2014 m., vidutinė kaina Lietuvoje su PVM, 2025 m. spalio mėn. duomenimis – 16 353 Eur. Byloje buvo pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L251106, kurioje užfiksuota, kad automobilio „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2025 m. lapkričio 14 d. yra 4 830 Eur (1 t., b. l. 151–185). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog paprastai VšĮ „Emprekis“ pažymoje būna pateikta atitinkamos markės, modelio ir pagaminimo metų vidutine transporto priemonės kaina Lietuvoje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šis vertinimas yra rekomendacinio pobūdžio ir taikomas kaip pagrindas turto vertei nustatyti tais atvejais, kai nėra kitokio individualaus vertinimo. Vis dėlto, šiuo atveju, nepaisant to, kad byloje yra pateiktas individualus automobilio „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertinimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma. Susipažinus su pateikta vertinimo ataskaita matyti, kad turto vertintojas E. L. pateikė individualų automobilio aprašymą, jo techninius duomenis, palygino minėto automobilio markę rinkoje ir pan., tačiau kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje pateikta vertinimo ataskaita kelia pagrįstų abejonių, kadangi VšĮ „Emprekis“ nustatyta automobilio vertė – 16 353 Eur, o turto vertintojo nustatyta automobilio vertė – 4 830 Eur itin ženkliai skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įvertinti aptartų duomenų pagrįstumą, viešai prieinamoje informacijoje (el. šaltinis: https://bid.cars/en/lot/1-76768603/2014-BMW-7-Series-(duomenys neskelbtini) ) patikrino automobilio „BMW 740i“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacijos numerį (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad minėtas automobilis 2024 m. sausio 12 d. buvo parduotas aukcione, kur jo galutinė kaina buvo nustatyta didesnė nei nurodyta vertinimo ataskaitoje, t. y. daugiau nei 4 830 Eur (past. minėtame internetiniame puslapyje kiekvieną dieną kaina nežymiai kinta priklausomai nuo valiutų kursų, tačiau bet kokiu atveju ji yra didesnė nei 4 830 Eur). Pažymėtina, kad iš aukciono metu buvusių nuotraukų matyti, kad automobilio būklė aukciono metu buvo prastesnė nei šiuo metu, t. y. nėra priekinio bamperio, jo laikiklių, vairuotojo pusėje priekinės lempos, sparno ir kt. Be kita ko, 2024 m. minėto automobilio rida – 324 801 km (past. automobilio rida užfiksuota myliomis – 201 822), tuo tarpu vertintojo ataskaitoje nurodyta, kad automobilio rida – 373 360 km (past. skirtumas 48 599 km), kas reiškia, jog nėra pagrindo išvadai, kad nuo automobilio pardavimo iki jo vertinimo, t. y. per 1 metus 10 mėnesių rida būtų itin ženkliai padidėjusi. Dar daugiau, automobilio vertinimo ataskaitoje vizualiai automobilis tvarkingas, su visomis detalėmis, keliose vietose nustatyti nežymūs kėbulo pabraižymai, tačiau juo iš esmės dalyvauti viešame eisme galima, priešingai nei automobilio pardavimo metu, kai jo galutinė kaina buvo net didesnė. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aptartus duomenis, daro išvadą, kad automobilio aukciono metu buvusi galutinė kaina, įskaitant visus muito mokesčius, transportavimą ir pan., atsižvelgiant į automobilio techninę būklę ir komplektaciją, atitiko realią jo rinkos kainą, todėl suremontuoto automobilio kaina negali būti mažesnė, nei kad buvo nustatyta vertinimo ataskaitoje (net ir įvertinus praėjusį laikotarpį nuo automobilio įsigijimo). Priešingai, tokiais atvejais suremontuotas automobilis įprastai kainuoja žymiai daugiau nei neremontuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl automobilio vertinimo ataskaitoje Nr. L251106 nurodytos automobilio vertės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėta ataskaita nesivadovavo.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad D. L. padarė nesunkų nusikaltimą, pačios transporto priemonės neapgadino, žalos kitiems asmenims ar jų turtui nepadarė, jis niekur nedirba ir nesant duomenų apie jo turimas santaupas, įvertinus proporcingumo principą ir teismų praktiką dėl turto konfiskavimo taikymo, sprendžia, kad D. L. paskirtinas dalinis turto (automobilio) vertės išieškojimas, t. y. 6 000 Eur, šiuo atveju atitinka teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą bei pakanka šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytas dalinis turto vertės išieškojimas, todėl dar mažesnis dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas gali susiformuoti nebaudžiamumo arba per švelnaus nubaudimo praktiką už visuotinai pavojingas veikas. Sutinkama, kad dalinis automobilio vertės konfiskavimas apsunkins D. L. finansinę padėtį, sukels nepatogumų kasdieninėje veikloje, tačiau pabrėžiama, kad apelianto skunde nurodomos aplinkybės egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet jos nesustabdė D. L. nuo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju daliniu automobilio vertės išieškojimu siekiama tokių teisinių padarinių, kurie būtų proporcingi D. L. padarytai nusikalstamai veikai bei jos pavojingumui, nepaisant to, jog apeliantui nebuvo paskirta bausmė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos D. L. asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės buvo pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl automobilio konfiskavimo akivaizdaus neproporcingumo ir neteisingumo, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).

18. Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir pagrįstai nustatė iš D. L. konfiskuoti transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą – 6 000 Eur, todėl D. L. apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

19. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti D. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. L. (D. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.