Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Albinos Rimdeikaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-275-374/2013 pagal pareiškėjos K. L. pareiškimą dėl civilinės bylos Nr. 2-4810-802/2011 atnaujinimo dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas priėmė dalinį sprendimą nesant pakankamai duomenų pareiškėjos K. L. reikalavimui pagrįsti, netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnį. Vienintelis vertinimas, kuriuo grindžiamas priimtas dalinis sprendimas – tai I. Š. raštelyje įrašytos datos bei nekilnojamojo turto įsigijimo laiko sutapimas.

1964 m. Civilinio kodekso, galiojusios paskolos sutarties sudarymo metu, 43 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tokiu atveju, kai sandorių suma viršija 500 Lt, jiems yra privaloma rašytinė forma. Paskolos sutartis yra sudaryta rašytine forma, tačiau tik su pareiškėjos dukra I. Š., tai patvirtina pareiškėjos K. L. pateiktas 1996-07-20 paskolos raštelis, pasirašytas tik pareiškėjos I. Š.. Rašytinės sutarties ar kitokio susitarimo tarp pareiškėjų K. L., I. Š. ir R. Š. nėra. I. Š. ir K. L. parodymai vertintini kritiškai, nes jos abi yra susijusios artimais giminystės ryšiais ir turi priešingą interesą prieš R. Š., su kuriuo I. Š. 2011-11-16 nutraukė santuoką. I. Š., kuri neabejotinai privalėjo žinoti apie tokią paskolą, elgėsi nesąžiningai ir nuslėpė šį faktą pasirašydama sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4810-802/2011. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad apie tokią sutartį būtų žinojęs R. Š. (tai grindžiama tik prielaida ir I. Š. bei K. L. parodymais), todėl nėra pagrindo teigti, kad R. Š., pasirašydamas sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.4 p. „kreditorių, kuriems kuri nors viena iš šalių arba abi šalys kartu būtų įsipareigoję, nėra“, elgėsi nesąžiningai.

Byloje nėra įrodymų, kad R. Š. būtų gavęs pinigus, t. y. 20 000 Lt, kai tuo tarpu pinigų perdavimas – būtina sąlyga sudarant paskolos sutartį. R. Š., net jei tokia paskola ir būtų egzistavusi, neturėjo galimybių tartis nei dėl paskolos sumos, nei dėl grąžinimo terminų ar sąlygų. Pagal CK (1964 m. redakcija) 291 straipsnį „paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų”. Paskolos gavėja pagal 1996-07-20 surašytą paskolos raštelį yra tik I. Š., t. y. jos asmeninis įsipareigojimas, nenurodant paskolos paskirties grąžinimo termino, nesant R. Š. sutikimo imti paskolą, jai įsipareigojant „gražinsiu“, o ne „grąžinsime“. R. Š. pastebėjimu, I. Š. rašysena pastaruoju metu ir 1996 m. akivaizdžiai skyrėsi. Byloje esantis raštelis surašytas pastaruoju metu, o ne 1996 m. I. Š. būdinga rašysena, tačiau dėl ekonomiškumo rašysenos ekspertizės nebuvo pareikalauta. Taip pat reikšminga bei netirta aplinkybė, vertinant paskolos raštelio realumą, kad per 17 metų (nuo 1996 m.) nebuvo nei vieno K. L. pareikalavimo grąžinti tariamą paskolą (o tai reiškia, kad tikėtinai neegzistavo nei paskola, nei raštelis). K. L. nereikalavo grąžinti tariamos paskolos net ir tuomet, kai I. Š. ir R. Š. rengėsi nutraukti santuoką. Visiškai nelogiški ir tiesos neatitinkantys argumentai bei versija, kad K. L. apie dukters santuokos nutraukimą sužinojo tik pamačiusi kvietimą į vestuves, nes pačios pareiškėjos pripažįsta, kad jas sieja artimi ir draugiški santykiai. K. L. žinojo apie santuokos nutraukimą, nes santykiai jos dukters šeimoje buvo pašliję daugiau nei metus laiko iki santuokos nutraukimo, aktyviai dukrai patarinėjo įvairiais klausimais, bendravo ne tik su dukra, bet ir su anūkais. Nors byloje ir netirta, tačiau pažymėtina aplinkybė, kad I. Š. dar būdama santuokoje turėjo ryšių su K. L. sugyventinio sūnumi, kas faktiškai tapo santuokos nutraukimo priežastimi, iki santuokos nutraukimo K. L. kartu su dukra I. Š. buvo išvykusios į Vokietiją. Akivaizdu, kad apie santuokos nutraukimą K. L. negalėjo nežinoti. R. Š. taip pat ne kartą tuo klausimu bendravo su K. L. iki santuokos nutraukimo, nes šis klausimas buvo sprendžiamas jau nuo 2010 m. Teigdama, kad apie santuokos nutraukimą sužinojo tik 2012 m., pareiškėja sako netiesą, tuo šiurkščiai pažeisdama CPK 186 straipsnio 2 dalies tvarka duotą priesaiką byloje sakyti tik tiesą.

Kritiškai vertintini ir parodymai, kad K. L. paskolino dalį pajamų, gautų už 1987 m. parduotą turtą, nes jokių duomenų, kad ji buvo išsaugojusi gautas lėšas devynerius metus, per kuriuos pinigai buvo nuvertėję bei 2 kartus pakeisti, nėra. Pareiškėja K. L. tvirtina, kad ginčijama paskola buvo panaudota žemės sklypui ir pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., įsigyti bei gyvenamojo namo remontui ir teigia, kad apeliantas neturėjo ir negalėjo turėti savų pajamų. Tačiau tokie argumentai prieštarauja faktams. Jei apeliantas nebūtų turėjęs asmeninių pajamų, tai ir už 20 000 Lt namo su ūkiniais pastatais nebūtų pasistatęs. Taip pat netiesa, kad visus gautus pinigus už parduotą turtą, t. y. 15 000 Lt K. L. atidavė ar galėjo atiduoti Ilonos ir R. Š. namo įsigijimui ir remontui, nes jai pačiai tuo metu reikėjo būsto, pragyventi, nes tuo metu 1996 m. K. L. niekur nedirbo.

Marijampolės rajono apylinkės teismo išvada, kad paskolos gavimą patvirtina 1996-08-30 sudaryta gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančio (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav. pirkimo–pardavimo sutartis ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta 1996-12-16, yra nepagrįsta. Tai, kad gyvenamojo pastato su ūkiniais statiniais pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta praėjus daugiau nei mėnesiui nuo datos, kuri nurodyta paskolos raštelyje, o žemės sklypas įsigytas 1996-12-16 pirkimo–pardavimo sutartimi, nereiškia, kad paskolos pinigai iš tiesų buvo gauti 1996-07-20 ir kad būtent už pareiškėjos K. L. tariamai paskolintus pinigus buvo įsigytas nekilnojamasis turtas. Tai greičiau reiškia, kad I. Š. vienasmeniškai pasirašyto raštelio data buvo „priderinta“ prie pirkimo–pardavimo sutarties datos. Pasirašiusi ginčijamą 1996-07-20 paskolos raštelį, pareiškėja I. Š. neįtraukė pareiškėjos K. L. kreditore apelianto ir pareiškėjos I. Š. santuokos nutraukimo byloje. Pačios pareiškėjos K. L. teiginiai, kad ji nežinojo apie santuokos nutraukimą, yra nepagrįsti, nes jos ryšiai su dukra pareiškėja I. Š. buvo artimi, pareiškėja I. Š. motinai atvirai pasakodavo tai, kas vyksta jos gyvenime, jos kartu priimdavo svarbius sprendimus. Pati pareiškėja K. L. kurstė nesantaiką tarp sutuoktinių, palaikė draugiškus santykius bei leido laisvalaikį su pareiškėja I. Š. ir jos nauju draugu, pareiškėjai I. Š. dar nenutraukus santuokos su apeliantu. Tai, kad pareiškėja K. L. nebuvo įtraukta kaip kreditorė apelianto ir pareiškėjos I. Š. santuokos nutraukimo byloje, taip pat parodo, kad paskolos raštelis tarp pareiškėjos K. L. ir pareiškėjos I. Š. galėjo būti pasirašytas jau nutraukus apelianto ir pareiškėjos I. Š. santuoką.

1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – 1969 m. SŠK) redakcijos, galiojusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, 25 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad pagal vieno iš sutuoktinių prievolę abu sutuoktiniai atsako turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe tik tokiu atveju, kai teismas nustato, kad tai, kas buvo gauta sudarius sandorį, buvo panaudota šeimos interesais. Remiantis susiklosčiusia teismų praktika, sandoris pripažįstamas sudarytu šeimos interesais, remiantis vertinamaisiais kriterijais, tokiais kaip šeimos gaunamos pajamos, turtinė bei socialinė padėtis ir kiti veiksniai, lemiantys šeimos poreikių tenkinimo galimybes (LAT 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad 20 000 Lt suma buvo gauta iš K. L. 1996 m., ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kad paskolinta suma buvo panaudota šeimos interesams, t. y. nekilnojamojo turto įsigijimui. Šalys nepateikė rašytinių duomenų, kad minėtos sumos būtų nuimtos iš sąskaitos ar perverstos į sąskaitą, o nurodyti grynaisiais – galima bet kokias pinigų sumas. CK 3.109 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Ir ši norma yra speciali CK 3.89 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, pagal kurią preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Pagal 1996 m. SŠK redakciją analogiškos teisės normos nebuvo. R. Š. nepasirašė paskolos raštelio, jam nebuvo žinoma apie paskolą ir paskolos raštelį, nes apelianto ir pareiškėjos I. Š. šeimos turtinė padėtis buvo gera, kadangi jie gyveno apelianto tėvų name ir turėjo galimybę taupyti apelianto gaunamą darbo užmokestį ar atsitiktinius uždarbius (kurie tuo laikotarpiu iš prekybos naudotais automobiliais buvo nemaži) gyvenamojo būsto pirkimui. Iš šių sutaupytų pinigų apeliantas kartu su sutuoktine vėliau pirko žemės sklypą su pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav., bei atliko gyvenamojo namo remontą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas buvo dar jauno amžiaus (23 metai) ir dėl to dar negalėjo turėti didelės pinigų sumos. Asmens turtinė padėtis tiesiogiai nepriklauso nuo jo amžiaus. Apeliantas santuoką su pareiškėja I. Š. sudarė dar (duomenys neskelbtini), t. y. būdamas 17 metų, kuomet tapo emancipuotas ir prisiėmė atsakomybę už šeimos išlaikymą. Šešeri metai iki nekilnojamojo turto įsigijimo yra pakankamai ilgas laiko tarpas santaupoms sukaupti. Apeliantas 1988–1991 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, per mėnesį uždirbdavo 200 rublių, taip pat užsiėmė dėvėtų automobilių prekyba. Šeimos turtinei padėčiai esant gerai, nebuvo reikalo skolintis iš pareiškėjos tokios didelės pinigų sumos. Tai patvirtina, kad paskola, jei jos sutartis ir buvo sudaryta tarp pareiškėjos K. L. ir pareiškėjos I. Š., nebuvo panaudota šeimos interesais. I. Š. įsipareigojimas pagal 1996-07-20 raštelį savo motinai yra jos asmeninė prievolė, taip pat atsižvelgiant ir į lingvistinį sandorio aiškinimą: „aš skolinuosi“, „grąžinsiu“, ir vadovaujantis CK 3.112 straipsniu išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Išieškojimas, jei K. L. ne tariamai, o iš tiesų paskolino I. Š., turi būti vykdomas iš I. Š. priklausančio turto dalies.

Akivaizdu, kad tiek K. L., pateikdama nepagrįstą, nesąžiningą reikalavimą apie nebūtą paskolos sutartį, tiek I. Š., pateikdama vienasmeniškai pasirašytą įsipareigojimą savo motinai bei nutylėdama šį reikšmingą faktą byloje dėl santuokos nutraukimo, abi kartu sąmoningai veikdamos prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl, vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, joms turėtų būti skirta bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas, kolegijai nepripažinus žodinio bylos nagrinėjimo būtinu (CPK 322 str.).

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (LAT 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-01 nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl sutuoktinių atsakomybės pagal prievolę kreditorei, neįtrauktai į civilinės bylos nagrinėjimą dėl santuokos nutraukimo bendru susitarimu. Pareiškėja K. L. (t. 1, b. l. 1–5), prašydama priteisti jai solidariai iš R. Š. ir I. Š. 20 000 Lt skolą, įrodinėjo, kad 1996-07-20 paskolos sutartimi paskolino pareiškėjai I. Š. 20 000 Lt poreikiams tenkinti – gyvenamajam namui su ūkiniais pastatais ir žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini), Kazlų Rūdos sav. įsigyti ir remontuoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1–3 dalys).

1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – 1969 m. SŠK) redakcijos, galiojusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, 25 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad pagal vieno iš sutuoktinių prievolę abu sutuoktiniai atsako turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe tik tokiu atveju, kai teismas nustato, kad tai, kas buvo gauta sudarius sandorį, buvo panaudota šeimos interesais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja (kreditorė) sudarė paskolos sutartį su vienu iš sutuoktiniu – pareiškėja I. Š., todėl kreditorė, reikalaudama, kad pagal paskolos sutartį atsakytų ir jos nesudaręs sutuoktinis, privalėjo įrodyti, kad šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, t. y., kad paskolos pinigai buvo panaudoti šeimos gyvenamojo namo įsigijimui ir remontui (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.; 1969 SŠK 25 str. 2 d.).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė dalinį sprendimą nesant pakankamai duomenų pareiškėjos K. L. reikalavimui pagrįsti, netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnį, ir kad vienintelis vertinimas, kuriuo grindžiamas priimtas dalinis sprendimas – tai I. Š. raštelyje įrašytos datos bei nekilnojamojo turto įsigijimo laiko sutapimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad byloje buvo įrodytas paskolos panaudojimas bendriems ir būtiniems pareiškėjų šeimos poreikiams tenkinti, todėl pareiškėjų prievolė laikytina bendra solidaria sutuoktinių prievole. Byloje pateiktas 1996-07-20 paskolos raštelis, kuriuo K. L. paskolino 20 000 Lt pareiškėjai I. Š., skolą grąžinant pagal pareikalavimą (t. 1, b. 1. 14). Pareiškėja I. Š. pripažino, kad pinigus skolinosi namo įsigijimui, apie tai žinojo sutuoktinis R. Š. (t. 1, b. 1. 178). Nors apeliantas neigia žinojęs apie paskolos suteikimą, tačiau, kolegijos nuomone, jis šios faktinės aplinkybės neįrodė.

Kaip matyti iš byloje pateiktų pirkimo–pardavimo sutarčių (t. 1, b. 1. 26–29), pareiškėja 1987-07-02 pardavė jai priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo, esančio Kauno raj., (duomenys neskelbtini), už 32 000 rub., o 1987-07-23 už 18 000 rub. nupirko gyvenamąjį namą Kapsuko raj. (duomenys neskelbtini), kurį 1996-07-11 pardavė už 15 000 litų; be to, 1991-06-19 už 6 000 rub. pardavė ½ dalį gyvenamojo namo Prienų raj., (duomenys neskelbtini) bei, kas patvirtina pareiškėjos argumentus, jog ji turėjo pakankamai piniginių santaupų paskolai suteikti 1996-07-20, t. y. mėnesis laiko iki pareiškėjo R. Š. vardu 1996-08-30 pirkimo–pradavimo sutartimi įsigyjant gyvenamąjį namą už 3 000 Lt ir žemės sklypą už 500 Lt (t. 1, b. 1. 17–24). Nesutiktina su apelianto argumentu, jog priimtą dalinį sprendimą teismas grindė tik pareiškėjos I. Š. raštelyje įrašytos datos bei nekilnojamojo turto įsigijimo laiko sutapimu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek kreditorės, tiek pareiškėjų turtinę padėtį pareiškėjams 1996-08-30 įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja I. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad ji tuo metu augino mažamečius vaikus, pajamų neturėjo, šią aplinkybę patvirtino ir R. Š.. Taip pat pareiškėja I. Š. parodė, kad jos buvęs sutuoktinis oficialių pajamų neturėjo, dirbo garaže prie mašinų (t. 1, b. 1. 179). Nors apeliantas teigė, kad 1988-1991 metais dirbo kolūkyje „Ąžuolas“, tačiau jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų civilinėje byloje nebuvo pateikta. Marijampolės savivaldybės administracijos Teisės departamento 2013-06-28 pranešime Nr. SA-7071 nurodyta, kad duomenų apie R. Š. draudžiamąsias pajamas 1988–1996 metais archyviniuose dokumentuose nėra (t. 2, b. 1. 21). Taip pat nesutiktina su apelianto argumentu, jog nėra objektyvių įrodymų, kad paskolinta suma buvo panaudota būtent šalių nekilnojamojo turto įsigijimui, nes šalys nepateikė rašytinių duomenų, kad pinigų sumos būtų nuimtos iš sąskaitos ar pervestos į sąskaitą, o grynaisiais galima nurodyti bet kokias pinigų sumas. Aplinkybė, jog šalys sudarė sandorį grynaisiais pinigais, kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip šalių nesąžiningumo įrodymas. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjų pajamos, išlaidos, turtinė bei socialinė padėtis ir kiti veiksniai, lemiantys šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes, leido padaryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos K. L. suteikta 20 000 Lt paskola jaunai šeimai (apie kurios turėtas pinigines lėšas, pakankamas namo įsigijimui ir remontui 1996 m., byloje nebuvo pateikta) neabejotinai buvo panaudota šeimos reikmėms tenkinti – nekilnojamajam turtui įsigyti ir pagerinti, todėl pareiškėjos K. L. reikalavimas priteisti solidariai iš pareiškėjų R. Š. ir I. Š. 20 000 Lt skolą, kolegijos nuomone, pagrįstai vertintas kaip pagrįstas ir įrodytas.

Apeliantas nurodo, kad teismas nesiaiškino tokių aplinkybių, kad per 17 metų (nuo 1996 m.) nebuvo pareiškėjos K. L. pareikalavimo grąžinti tariamą paskolą. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi visiškai natūralu, jog šeimai artimas žmogus (mama ir uošvienė) suteiktos paskolos grąžinimo ima reikalauti tik sužinojus apie santuokos iširimą ir įvykusį šalių turto pasidalijimą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad apie santuokos nutraukimą pareiškėjai buvo gerai žinoma, nes santykiai jos dukters šeimoje buvo pašliję daugiau nei metus laiko iki santuokos nutraukimo, pareiškėja dukrai patarinėjo įvairiais klausimais. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Apeliantas turėjo galimybę įrodinėti savo atsikirtimus CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, to nedarė. Ta aplinkybė, kad santykiai pareiškėjos dukters šeimoje buvo pašliję daugiau nei metus laiko iki santuokos nutraukimo, kolegijos nuomone, niekaip neįrodo, kad apie santuokos nutraukimą pareiškėjai buvo gerai žinoma. Priešingai tam, kolegija šią aplinkybę vertina apelianto nenaudai, kadangi akivaizdu, jog šalių santykiams esant pasikeitusiems (pašlijusiems) jau gerokai iki santuokos nutraukimo, pareiškėjai L., gyvenančiai tai Lietuvoje, tai Vokietijoje, pagrįstai galėjo ir nekilti jokių įtarimų dėl įvykusios ištuokos dukters šeimoje, nors jos santykiai su dukra ir nebuvo blogi.

Apeliantas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-01-10 nutartį dėl proceso atnaujinimo, kadangi pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą. Kolegija nesutinka su apeliantu, kad šis terminas buvo praleistas. Kolegijos nuomone, apeliantas jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjos K. L. nurodytų aplinkybių, kurias teisme patvirtino ir pareiškėja I. Š., kad K. L. apie dukters santuokos nutraukimą sužinojo tik iš 2012-08-23 rašto šalių vaikams adresuoto kvietimo į tėvo vestuves, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pareiškėja trijų mėnesių termino dėl proceso atnaujinimo nėra praleidusi ir atnaujino byloje procesą. Kolegijos nuomone, visiškai tikėtina ir logiškai paaiškinama, jog pareiškėja I. Š., apsisprendusi nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, tai nuslėpė nuo savo mamos, gimusios 1946 m., atsižvelgdama į jos amžių, sveikatos būklę (L. teismo posėdyje nurodė turėjusi problemų su širdimi) bei į mamos nusistatymą prieš santuokos nutraukimą.

Apelianto atstovas, teigdamas, jog paskola turėtų būti vertinama kaip asmeninė I. Š. paskola, neįvertina aplinkybės, jog tokiu atveju, esant įrodytam skolintų pinigų panaudojimo bendro namo pirkimui ir remontui faktui, vadovaujantis teismine praktika, I. Š. galėtų pretenduoti į didesnę dalintino namo dalį, kas taip pat būtų pagrindu šalims sudaryti naują santuokos nutraukimo pasekmių sutartį.

Nelaikytinas pagrįstu ir apelianto prašymas paskirti pareiškėjoms I. Š. ir K. L. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dėl to, kad pareiškėjos pateikė teismui, neva, nepagrįstą ir nesąžiningą reikalavimą apie nebūtą paskolos sutartį, vienasmeniškai pasirašytą įsipareigojimą savo motinai bei nutylėjo apie šį reikšmingą faktą byloje dėl santuokos nutraukimo. Konstatuotina, jog naudojimasis įstatyme numatytomis teisėmis paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo nesudaro pagrindo konstatuoti piktnaudžiavimo įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis, kadangi pareiškėja (kreditorė) siekė apginti jos pažeistus interesus, tuo labiau, kad išnagrinėjus civilinę bylą pareiškėjos reikalavimas pripažintas pagrįstu ir įrodytu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.