Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-3175-871/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-22
Bylos Nr.: e2S-3175-871/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-17846-2025-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Renata Beinoravičienė
Atsakovas: A. J. S.
Ieškovas: P. B.

Kategorijos

3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
3.3.2.6.4Pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti

Civilinė byla Nr. e2S-3175-871/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17846-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.13; 3.3.2.6.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei A. J. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas P. B. (toliau – ieškovas, tėvas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas:

1.1 nustatyti nepilnamečio vaiko D. J. B. (toliau – ir vaikas, dukra) gyvenamąją vietą su ieškovu;

1.2 nustatyti ieškinyje nurodytą atsakovės A. J. S. (toliau – ir atsakovė, motina) bendravimo su dukra tvarką, atsakovei gyvenant Lietuvos Respublikoje;

1.3 priteisti dukrai iš atsakovės išlaikymą periodinėmis piniginėmis išmokomis po 500 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo iki jos pilnametystės dienos;

1.3.1 dukros išlaikymo pinigines lėšas pervedant už einamąjį mėnesį į ieškovo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, iki einamojo mėnesio 15 d., periodines išlaikymo dukrai išmokas indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Dukros išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti ieškovą;

1.3.2 įpareigoti atsakovę kompensuoti ieškovui 50 proc. išlaidų, kurias ieškovas patyrė už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, susijusias su dukros sveikatos priežiūra ir dukros užimtumu (stovyklomis) vasaros mėnesiais apmokėti. Ieškovas privalo pateikti atsakovei išlaidas patvirtinančius dokumentus, o atsakovė privalo sumokėti ieškovui 50 proc. dokumentais pagrįstų išlaidų sumos ne vėliau kaip per 5 darbo dienas;

1.4 priteisti ieškovui iš atsakovės 3 895 Eur dukros išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki civilinės bylos iškėlimo dienos;

1.5 priteisti ieškovui iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas;

1.6 taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

1.6.1 nustatyti laikiną dukros gyvenamąją vietą su ieškovu iki bus išnagrinėta ši civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas;

1.6.2 nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su dukra tvarką iki bus išnagrinėta ši civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas, pagal kurią:

1.6.2.1 motina su dukra bendrauja lyginėmis kalendorinių metų savaitėmis nepertraukiamai po 7 kalendorines dienas nuo lyginės savaitės penktadienio iki po jo einančios nelyginės savaitės penktadienio;

1.6.2.2 motina perima dukrą iš tėvo, pasiimdama dukrą iš jos ugdymo įstaigos lyginės savaitės penktadienį, pasibaigus ugdymo procesui pagal įstaigos nustatytą tvarką, ir perduoda dukrą tėvui, atvesdama dukrą po jo einančios nelyginės savaitės penktadienį į jos lankomą ugdymo įstaigą iki ugdymo įstaigos darbo pradžios. Tuo atveju, kai atitinkamas penktadienis nėra ugdymo įstaigos darbo diena ar ugdymo procesas vyksta nuotoliniu būdu, dukra perimama iš ar grąžinama į tėvo gyvenamąją vietą ar kitą šalių sutartą vietą nuo 18.00 iki 19.00 val.;

1.6.2.3 motina ir tėvas turi teisę nevaržomai bendrauti su dukra telekomunikacinių priemonių pagalba: telefoniniais skambučiais, SMS žinutėmis ar kitu internetiniu (nuotoliniu) ryšiu – kiekvieną savaitės dieną, atsižvelgiant į dukros dienos režimą, užimtumą ir sveikatą;

1.6.2.4 motina su dukra be teismo leidimo ar rašytinio tėvo sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos;

1.6.2.5 dukros asmens tapatybės dokumentai (tiek Lietuvos, tiek (duomenys neskelbtini)) ir jos gimimo įrašo originalas yra laikomi pas tėvą.

1.6.3 priteisti dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą periodinėmis piniginėmis išmokomis po 330 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos; dukros laikinojo išlaikymo pinigines lėšas pervedant už einamąjį mėnesį į ieškovo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, iki einamojo mėnesio 15 d.; ir dukros laikino išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti ieškovą.

Šalies argumentai

2. Ieškovas ieškinyje paaiškino kad:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-968-516/2024, kuria buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eN2-2803-661/2024, buvo išnagrinėta civilinė byla pagal atsakovės (pareiškėjos) pareiškimą priimti sprendimą dėl vaiko gražinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir 1980 m. Hagos konvencija). Atsakovės (pareiškėjos) pareiškimas buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovo ir dukros 2024 m. birželio 27 d. atvykimas į Lietuvą nėra laikomas vaiko grobimu pagal 1980 m. Hagos konvenciją, nes (duomenys neskelbtini), į kurią atsakovė prašė grąžinti dukrą, nebuvo dukros nuolatinė gyvenamoji vieta.

2.2. Taip pat paaiškino, kad 2025 m. sausio 21 d., atsakovei atvykus į Lietuvą, ieškovas ir atsakovė pasirašė tarpusavio susitarimą dėl bendravimo su dukra tvarkos Lietuvoje. Vis dėlto po 2025 m. balandžio 1 d. ieškovui tapo žinomos aplinkybės, kurios patvirtina, jog atsakovė savo ketinimų ir planų daryti sprendimus, kurie iš esmės pažeistų ieškovo ir dukros teises, nėra atsisakiusi. Atsakovė 2025 m. vasario 6 d., pateikdama prašymą dėl savo gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje, taip pat kaip gyvenančią kartu su ja deklaravo ir dukrą. Ieškovo apie tai neinformavo, sutikimo neprašė, toks atsakovės deklaravimas neatitiko fakto, nes dukra nuolatos ir nepertraukiamai gyveno su ieškovu. Nurodyta aplinkybė buvo pirmas patvirtinimas, jog atsakovės žodžiai neatitinka veiksmų ir kad iš tikrųjų yra poreikis tėvų teisių ir pareigų dukros atžvilgiu klausimus išspręsti formaliai. 2025 m. balandžio 30 d. ieškovas pateikė prašymą atnaujinti privalomosios mediacijos procedūrą, kuri iki tol buvo sustabdyta mediatorės sprendimu nuo 2024 m. spalio 3 d. iki 2025 m. balandžio 30 d. 2025 m. gegužės 14 d. ieškovas gavo mediatorės pranešimą dėl privalomosios mediacijos pabaigos, iš kurio paaiškėjo, kad atsakovė remiasi aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini) teisme vis dar yra neužbaigta jos pačios pradėta civilinė byla, kurioje atsakovė iki tol vis žadėdavo pateikti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir ją užbaigti.

2.3. Pasisakydamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad nuo 2024 m. birželio 27 d. iki šiol ieškovas su dukra nuolatos gyvena Lietuvoje. Ieškovas septynis mėnesius, laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 27 d. iki 2025 m. sausio 16 d., išimtinai vienas visapusiškai rūpinosi dukra ir tai darė tinkamai. Nurodytu laikotarpiu atsakovė negyveno Lietuvoje ir per septynis mėnesius nebuvo nė karto atvykusį į Lietuvą aplankyti dukros. Ieškovo ir dukros santykiai yra labai artimi ir visomis prasmėmis saugūs. Nors Atsakovė 2025 m. sausio 16 d. atvyko gyventi į Lietuvą ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, 2025 m. sausio 21 d. atsakovė ir ieškovas sudarė tarpusavio susitarimą dėl bendravimo su vaiku Lietuvoje, tačiau paaiškėjo, kad atsakovė nėra atsisakiusi savo ketinimų išvežti dukrą į užsienio valstybę. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartyje konstatuota aplinkybė, jog atsakovės, kaip ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės pilietės, teisinio buvimo Europos Sąjungoje statusas yra neapibrėžtas ir nežinomas. Iš to, kad atsakovė deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje 2025 m. vasario 6 d. ir jai yra suteiktas lietuviškas asmens kodas, galima spręsti, kad atsakovė šiuo metu gali turėti leidimą gyventi Lietuvoje. Tačiau šiuo metu nėra žinoma, kokie yra tikrieji atsakovės ketinimai dėl dukros. Iš atsakovės nesąžiningo elgesio, apie kurį ieškovas sužinojo po 2025 m. balandžio 1 d., galima spręsti, kad atsakovė siekia išsivežti dukrą į užsienio valstybę. Laikinosios dukros gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu nepažeis nei atsakovės, nei dukros interesų, nes atsakovei atvykus į Lietuvą, nuo 2025 m. vasario 27 d. iki šiol, atsakovė su dukra bendrauja pusę viso laiko, pasikeičiant su ieškovu po savaitę nepertraukiamai. Ieškovas visiškai užtikrino ir užtikrina dukros bendravimą su atsakove, jai esant Lietuvoje ir tam nedaro jokių kliūčių. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamu atveju būtina imtis, siekiant užkirsti kelią žalingoms pasekmėms, kurios gali atsirasti tiek dukrai, tiek ieškovui tuo atveju, jeigu atsakovė su dukra be teismo ar ieškovo sutikimo išvyktų gyventi į užsienio valstybę. Pažymėjo, kad nors atsakovė ir ieškovas 2025 m. sausio 21 d. pasirašė tarpusavio susitarimą dėl bendravimo su vaiku Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nėra linkusi laikytis tokio susitarimo.

2.4. Nurodė, kad prašo civilinės bylos nagrinėjimo metu laikinai sureguliuoti bendravimo su dukra tvarką, nustatant tokį patį bendravimą, kuris tarp šalių šiuo metu jau yra įgyvendinamas. Esminis klausimas dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo būtinumo taip pat yra susijęs su galima žala, kurios grėsmė kyla dukros ir ieškovo interesams, tuo atveju, jeigu atsakovė be teismo ar ieškovo sutikimo bylos nagrinėjimo metu faktiškai išvyktų iš Lietuvos, taip pat dėl atsakovės, kaip ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietės, teisinio statuso Europos Sąjungoje neapibrėžtumo. Pažymėjo, kad būtent atsakovė šiuo metu turi dukros (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Tokiu atveju yra didelė tikimybė, jog atsakovė dukros į Lietuvą negrąžintų ir taip iš esmės būtų pažeidžiamos dukros ir ieškovo teisės.

2.5. Nurodė, kad prašo priteisti dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą, nes atsakovė tokią pareigą turi, tačiau nuo 2024 m. birželio 27 d. jos nevyko. Prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė – priteisti laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai – yra būtina, kad būtų bent kažkiek paskirstyta išlaikymo pareiga tarp ieškovo ir atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies:

3.1 nustatė laikiną atsakovės bendravimo su dukra tvarką, pagal kurią:

3.1.1 motina su dukra bendrauja lyginėmis kalendorinių metų savaitėmis nepertraukiamai po 7 kalendorines dienas nuo lyginės savaitės penktadienio iki po jo einančios nelyginės savaitės penktadienio;

3.1.2 motina perima dukrą iš tėvo, pasiimdama dukrą iš jos ugdymo įstaigos lyginės savaitės penktadienį, pasibaigus ugdymo procesui pagal įstaigos nustatytą tvarką, ir perduoda dukrą tėvui, atvesdama dukrą po jo einančios nelyginės savaitės penktadienį į jos lankomą ugdymo įstaigą iki ugdymo įstaigos darbo pradžios. Tuo atveju, kai atitinkamas penktadienis nėra ugdymo įstaigos darbo diena ar ugdymo procesas vyksta nuotoliniu būdu, dukra perimama iš ar grąžinama į tėvo gyvenamąją vietą ar kitą šalių sutartą vietą nuo 18.00 iki 19.00 val.;

3.1.3 motina ir tėvas turi teisę nevaržomai bendrauti su dukra telekomunikacinių priemonių pagalba: telefoniniais skambučiais, SMS žinutėmis ar kitu internetiniu (nuotoliniu) ryšiu – kiekvieną savaitės dieną, atsižvelgiant į dukros dienos režimą, užimtumą ir sveikatą;

3.1.4 motina su dukra be rašytinio tėvo sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos;

3.1.5 dukros asmens tapatybės dokumentai (tiek Lietuvos, tiek (duomenys neskelbtini)) ir jos gimimo įrašo originalas yra laikomi pas tėvą.

3.2 priteisė dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 327 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo (2025 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo byloje priėmimo;

3.3 paskyrė ieškovą dukrai priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise;

3.4 kitą ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalį atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, nurodė, kad laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas, esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog atsakovė savo elgesiu kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba ji pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Nurodė, kad išskyrus subjektyvaus pobūdžio ieškovo samprotavimus, byloje taip pat nėra pakankamai ir objektyvių duomenų, kad atsakovė ketintų išvykti su šalių dukra gyventi į užsienio valstybę. Be to, pagal ieškovo siūlomą nustatyti atsakovės ir vaiko bendravimo tvarką atsakovė neturėtų teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu būtų perteklinė priemonė.

5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, nurodė, kad sprendžiant dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio, preliminariai įvertintina šalių turtinė padėtis. Ieškovas nurodo, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Anot ieškovo, (duomenys neskelbtini)veikla yra pelninga, ieškovas taip pat turi asmeninių santaupų, kurios užtikrina pragyvenimo išlaidas. Atsakovės turtinė padėtis ieškovui nėra žinoma. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nedirba. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į orientacinį minimalios mėnesinės algos kriterijų (777 Eur, atskaičius mokesčius), į valstybės mokamų išmokų vaikui dydį (122,50 Eur), turimus duomenimis apie šalių turtinę padėtį, ieškovo prašymą tenkino iš dalies, priteisiant dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą, mokamą kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 327 Eur per mėnesį (777 Eur – 122,50 Eur) / 2) nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo byloje priėmimo.

6. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nurodė, kad pagal ieškovo siūlomą nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką šalių dukra pakaitomis gyventų su kiekvienu iš tėvų po savaitę. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tokios bendravimo tvarkos šalių sutarimu yra laikomasi ir iki šios dienos. Atsižvelgdamas į tai, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė turės teisę nevaržomai bendrauti su dukra telekomunikacinėmis priemonėmis, nusprendė, kad ieškovo siūloma bendravimo tvarka atitinka geriausius vaiko interesus. Ieškovas taip pat prašo nustatyti, kad atsakovė neturi teisės su dukra išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos be teismo leidimo ar rašytinio tėvo sutikimo. Pastebėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą teismo leidimas vienam iš tėvų išvykti į užsienio valstybę su vaiku nėra reikalingas. Vertino, kad prievolė gauti teismo leidimą išvykti į užsienį su vaiku yra perteklinė, todėl šiuo konkrečiu atveju pakankama priemone laiko išankstinį rašytinį ieškovo sutikimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo prašymą dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tenkino iš dalies.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo:

Žemesnės instancijos teismas

1 pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytą laikiną ieškovo ir atsakovės bendravimo su dukra tvarką dalyje dėl atsakovės keliavimo su vaiku, nustatant, kad bet kuris iš tėvų su dukra be kito iš tėvų rašytinio sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos;

7.2 pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytą laikiną ieškovo ir atsakovės bendravimo su dukra tvarką dalyje dėl vaiko asmens tapatybės dokumentų laikymo, nustatant, kad dukros asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai – Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė ir pasas, kiekvieną kartą perduodami su vaiku, t. y. tas iš tėvų, su kuriuo yra vaikas, perduodamas kitam iš tėvų vaiką, kartu perduoda ir vaiko asmens tapatybės dokumentus – Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir pasą ;

7.3 panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties dalį, kuria nutarta priteisti dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 327 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo (2025 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo byloje priėmimo, bei dalį, kuria nutarta paskirti ieškovą dukrai priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atskirajame skunde nurodė, kad:

8.1. Susiklosčius situacijai, kai vienas iš tėvų, nusprendęs persikelti į kitą valstybę, kartu pasiima ir vaiką, taip pažeisdamas likusio tėvo (motinos) globos teises, taikoma 1980 m. Hagos konvencija, 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – ir 1996 m. Hagos konvencija), tiek ES reglamentas Briuselis II bis. 1996 m. Hagos konvencijos 7 straipsnis, 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnis, tiek reglamento Briuselis II bis 9 straipsnis įtvirtinta, kad esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui jurisdikcija tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija išlaikoma vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko grąžinimo, o sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas. 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) 3 straipsnio a., b. punktuose įtvirtinta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas, arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. 2024 m. spalio 15 d. atsakovė (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl tėvų pareigų (globos teisių, bendravimo) nustatymo, išlaikymo priteisimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Į Lietuvą ieškovas su dukra atvyko 2024 m. birželio 27 d., kas reiškia, jog tuo metu, kai atsakovė pateikė ieškinį (duomenys neskelbtini) teismui, nebuvo praėjęs reglamento Briuselis II bis 9 straipsnyje numatytas vienerių metų terminas – dukra Lietuvoje gyveno vos keletą mėnesių. Vadinasi, jeigu teismas turi jurisdikciją spręsti su tėvų pareigomis susijusius klausimus, tuomet jis taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ir išlaikymo priteisimo reikalavimą, nes šie klausimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir turėtų būti sprendžiami to paties teismo, vadovaujantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu. Reglamento Briuselis II bis 19 straipsnis ir Išlaikymo reglamento 12 straipsnis detalizuoja teismo veiksmus, būtinus atlikti tais atvejais, kai bylos yra iškeltos skirtinguose teismuose. Jei tenkinamos lis pendens taisyklės taikymo sąlygos, teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis teismas nustatys jurisdikciją. Tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija nagrinėti bylą, antrasis teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir taikytinas ES teisės normas, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) teismas turi pirmenybinę jurisdikciją nagrinėti ginčą dėl tėvų pareigų ir išlaikymo, o civilinėje byloje tarp tų pačių šalių Lietuvos teisme turi būti taikoma lis pendens taisyklė. (duomenys neskelbtini) teisme byla buvo iškelta 2024 m. spalio 15 d., kai vaikas dar nebuvo praleidęs vienerių metų Lietuvoje po išvežimo, todėl, vadovaujantis reglamento Briuselis II bis 9 straipsniu, jurisdikciją ginčui dėl tėvų pareigų turi ta valstybė narė, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta iki išvežimo – šiuo atveju (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) teismas, išnagrinėjęs šias aplinkybes, priėmė sprendimą, kuriuo pripažino turįs jurisdikciją, kas papildomai patvirtina šios valstybės pirmumą ginčo sprendime. Todėl Lietuvos teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo atsisakyti nagrinėti bylą dėl to paties ginčo.

8.2. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė laikinos dukros gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų. Atsižvelgus į tai, kad įstatyme įtvirtinta nuostata, jog abiejų tėvų teisės ir pareigos yra lygios, tuomet abu tėvai turi tokią pačią teisę su dukra keliauti ir išvykti į užsienį. Tokiu atveju, kai nėra nustatyta laikina dukros gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkoje taip pat turėtų būti nustatyta, kad ieškovas su dukra be rašytinio atsakovės sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tai būtina, siekiant išsaugoti ieškovo ir atsakovės lygiateisiškumą keliaujant su dukra į užsienį. Ypač, kai ieškovas tokio sutikimo iš atsakovės negavo, kuomet kartu su dukra 2025 m. kovo mėn. išvyko atostogų į užsienį, nepranešęs atsakovei. Ieškovas yra priešiškai nusiteikęs prieš atsakovę, todėl visomis galimybėmis siekia atsakovei sudaryti kuo daugiau kliūčių pilnavertiškai bendrauti su dukra. Akivaizdu, kad priešiškai nusiteikęs ieškovas niekada neduotų atsakovei leidimo išvykti su dukra į užsienio valstybę atostogų. Tokia laikinosios bendravimo tvarkos sąlyga iš esmės reiškia siekį užkirsti atsakovei galimybę bet kada išvykti su dukra į užsienį. Tokie apribojimai varžo ne tik atsakovės teises, bet ir pažeidžia dukros interesus – ypač jos teisę pažinti visą savo kultūrinę ir tautinę tapatybę. Dukra yra ne tik Lietuvos, bet ir (duomenys neskelbtini) pilietė, turi galiojantį (duomenys neskelbtini) pasą. Ji turi teisę pažinti savo (duomenys neskelbtini) kilmės pusę – kultūrą, tradicijas, artimuosius gyvenančius (duomenys neskelbtini). Dėl šio ginčo ir ieškovo priešiško elgesio, dukra jau ilgą laiką neturėjo galimybės aplankyti (duomenys neskelbtini), nors iki šio konflikto šalys dažnai kartu keliaudavo. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad šiuo metu susiklosčiusi situacija yra ne tik nesąžininga atsakovės atžvilgiu, bet ir prieštarauja vaiko interesams bei tėvų lygiateisiškumo principui.

8.3. Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl laikinojoje bendravimo tvarkoje turėtų būti nustatyta sąlyga, kad dukros asmens tapatybės dokumentai (tiek Lietuvos, tiek (duomenys neskelbtini)) ir jos gimimo įrašo originalas yra laikomi pas tėvą. Ieškovas ieškinyje stengiasi sudaryti įvaizdį, kad pagrindinis atsakovės tikslas šiuo metu yra dukrą išsivežti į kitą valstybę, t. y. ją pagrobti. Tokie samprotavimai visiškai neatitinka tikrovės. Atsakovės pagrindinis ir vienintelis prioritetas yra užtikrinti geriausius dukros interesus. Šiuo metu dukra kas antrą savaitę gyvena su atsakove, kuri rūpinasi jos kasdiene priežiūra, emocine gerove ir saugumu. Atsakovė supranta, kad iki tol, kol jurisdikciją turintis teismas priims sprendimą dėl tėvų pareigų, bet kokie esminiai sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo negali būti priimami vienašališkai. Atsakovė neturi ketinimo netikėtai persikelti su dukra į kitą valstybę ar sukelti vaikui papildomo streso. Skundžiama nutartimi nenustatyta laikina dukros gyvenamoji vieta su ieškovu, todėl dukros asmens dokumentai neturi būti tik jo žinioje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančią ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų. Atsižvelgus į tai, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos yra lygios, dukros asmens dokumentai neturi būti laikomi tik pas ieškovą. Be to, atsakovei atvykus į Lietuvą, ieškovas pareikalavo jam perleisti visus dukros gimimo liudijimo originalus. Tai tik įrodo, kad ieškovas neproporcingai siekia kontroliuoti atsakovės veiksmus, nes jis turėtų ne tik visus dukros asmens dokumentus, bet ir atsakovės. Ieškovas 2024 m. lapkričio mėn. atnaujino dukros asmens dokumentus, t. y. Lietuvos Respublikos pasą ir asmens tapatybės kortelę. Ieškovas neinformavo atsakovės apie dukros asmens dokumentų atnaujinimą ir atsakovė iki šios dienos neturi jų kopijų. Atsakovei yra ypač aktualu turėti bent vieną iš dukros Lietuvos Respublikos asmens dokumentų, kadangi šiuo metu ji gyvena Lietuvoje, rūpinasi kasdieniais dukros poreikiais ir prireikus turi galėti pateikti dokumentą, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigose. Dokumento neturėjimas suvaržo jos galimybes tinkamai atstovauti vaiko interesams kasdienėse situacijose.

8.4. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės – laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas yra galimos taikyti tada, kai nustatoma laikina vaiko gyvenamoji vieta su tuo iš tėvų, kuris prašo priteisti laikiną išlaikymą vaikui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė laikinos dukros gyvenamosios vietos su ieškovu, todėl nėra netgi teorinės galimybės priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą dukrai. Ieškovas ir atsakovė dukra rūpinasi vienodą laiką, t. y. po vieną savaitę. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė turėtų teikti išlaikymą dukrai, nes esamu atveju dukra faktiškai negyvena tik su ieškovu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė nepragrįstai atsisakytų teikti išlaikymą dukrai, t. y. kad atsakovė išlaikymo būtų neteikusi, ieškovas būtų prašęs teikti išlaikymą, o atsakovė būtų atsisakiusi. Tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal „50:50 procentų laiko“ modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, uzufrukto teise tvarko vaiko turtą (CK 3.190 straipsnis), paprastai sprendžia dėl kasdienių su vaiko priežiūra susijusių klausimų, tačiau jam jokiu būdu nėra priskiriama vienasmenė tėvų valdžia. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi tokias pačias teises ir pareigas vaikui, įskaitant ir bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, jeigu teismo nenustatyta kitaip. Vis dėlto, nuo 2024 m. birželio 27 d., kuomet ieškovas savavališkai nusprendė kartu su dukra pasilikti Lietuvoje, ieškovas visus sprendimus dėl dukros ugdymo įstaigos, užklasinės veiklos, būrelių, stovyklų priima vienašališkai, t. y. dėl jokių sprendimų nesitarė su atsakove. Atsakovė, aktyviai dalyvaudama dukros gyvenime ir faktiškai bendraudama su ja pagal 50:50 laiko modelį, tenkina kasdienius poreikius – būsto, maisto, aprangos ir pan. Tai, kad ieškovas vienašališkai, be atsakovės žinios ir sutikimo, priima sprendimus, sukeliančius papildomas finansines pasekmes (pvz., privačios ugdymo įstaigos lankymas, būreliai, stovyklos), negali būti vertinama kaip pagrindas priteisti išlaikymą iš atsakovės, kuri tokiose diskusijose ir sprendimų priėmime visai nedalyvavo.

4. Ieškovas atsiliepimu prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį.

5. Ieškovas atsiliepime nurodė, kad:

10.1. civilinė byla pagal ieškovo pareikštus reikalavimus yra teisminga Lietuvos Respublikos teismui, nes visų – ieškovo, atsakovės ir dukros – nuolatinė gyvenamoji vieta civilinės bylos iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teisme metu yra Lietuvoje. Ieškovas ir dukra vienerius metus iki ieškinio pateikimo teismui nuolatos gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. Civilinės bylos dėl tėvų pareigų ir išlaikymo vaikui iškėlimą Lietuvos teisme ieškovas pradėjo, kreipėsi dėl privalomosios mediacijos, dar 2024 m. rugsėjo 2 d. (duomenys neskelbtini) teisme pagal atsakovės pareikštus reikalavimus civilinė byla dėl tėvų pareigų ir dukros išlaikymo buvo pradėta atsakovei nurodžius tikrovės neatitinkančia informaciją – (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo ir nėra dukros nuolatinė gyvenamoji vieta. Tai yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atskirojo skundo argumentai dėl lis pendens taisyklės taikymo nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, nes apie juos svarstyti būtų galima tik tuo atveju, kai dviejų valstybių teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Šiuo atveju yra daugiau nei akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) teismas neturi ir niekada neturėjo jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą dėl tėvų pareigų ir išlaikymo vaikui. Byla (duomenys neskelbtini) teisme buvo pradėta nesant jurisdikcijos pagrindo ir tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) teismo byla nėra užbaigta, yra nulemta išimtinai atsakovės elgesio.

10.2. Nurodė, kad atsakovė skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tėvų teisių ir pareigų nepilnamečio vaiko atžvilgiu lygiateisiškumo principu, tačiau atsakovės visavertis dalyvavimas dukros gyvenime yra užtikrintas. Nuo pat atsakovės atvykimo nuolatos gyventi į Lietuvą ieškovas užtikrina, kad dukra vienodai laiko praleistų su atsakove ir ieškovu – su kiekvienu po 7 dienas nepertraukiamai. Tai pripažįsta pati atsakovė. Realus atsakovės dalyvavimas ir jo turinys, kuomet dukra būna su atsakove, priklauso nuo pačios atsakovės. Iš kitos pusės, nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinai su pačia atsakove susijusios ir nuo jos priklausančios aplinkybės, kurios lemia tai, kad siekiant laikinai sureguliuoti klausimus dėl vaiko tarp atskirai gyvenančių tėvų, yra būtinos papildomos teisinės priemonės. Ieškovo įsitikinimu, skundžiama nutartis šioje dalyje yra visiškai pagrįsta ir teisėta, o nustatytos laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos ir tikslingos. Rizika ir grėsmė, kuri egzistuoja dėl atsakovės galimų vienašališkų sprendimų, kurie iš esmės pažeistų dukros ir ieškovo interesus, tuo atveju, jeigu atsakovė su dukra išvyktų gyventi į užsienio valstybę, yra reali. Atsakovės ketinimai ir elgesys praeityje tai patvirtina. Atsakovė iki šiol (duomenys neskelbtini) teismo byloje savo reikalavimais siekia pašalinti ieškovą iš dukros gyvenimo, nors visų pirma, ką jau seniai turėjo padaryti atsakovė (duomenys neskelbtini) teismo byloje – informuoti (duomenys neskelbtini) teismą apie Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kurioje konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) nebuvo nuolatinė dukros gyvenamoji vieta. Skundžiama nutartimi bendravimo tvarkoje nustatyti ribojimai yra minimalūs, jie turi savo aiškią paskirtį ir tikslą, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo pagrindus ir kriterijus, yra būtini. Skundžiama nutartis neriboja atsakovės labiau nei šiuo konkrečiu atveju yra reikalinga, lyginant su galima žala, kuri galėtų būti padaryta dukros ir ieškovo interesams dėl vienašališkų atsakovės veiksmų. Yra nustatytos ir konstatuotos aplinkybės susijusios su atsakovės teisinės padėties neapibrėžtumu, atsakovė ne tik ketina, bet ir atlieka veiksmus, kuriais siekia apriboti ieškovo dalyvavimą dukros gyvenime. Toks atsakovės elgesys yra visiškai nesuderinamas ir iš esmės prieštarauja iki šiol susiklosčiusioms aplinkybėms dėl ieškovo vaidmens ir dalyvavimo dukros gyvenime. Lietuva yra tiek jo (verslas, namai, tėvai, artimieji giminaičiai, ir kt.), tiek dukros socialinių interesų (mokykla, veiklos po pamokų, seneliai, pusbroliai, ir kt.) centras, ieškovas neturi jokių motyvų ir ketinimų nuolat išvykti iš Lietuvos gyventi į kitą valstybę. Iš ieškovo pusės nėra grėsmės, kad išvykęs laikinai atostogų su dukra jis sugalvotų nebegrįžti į Lietuvą. Apie atsakovę to pasakyti negalima, nepaisant to, kad ji atvyko ir šiuo metu nuolat gyvena Lietuvoje. Ir tai yra skirtumas, kuris nulemia būtinybę imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo nustatytos skundžiamoje nutartyje. Atsakovė akcentuoja, kad nepilnametė dukra taip pat turi (duomenys neskelbtini) tapatybės dalį ir turi teisę ją puoselėti. Ieškovas tai pripažįsta ir gerbia. Tačiau šiuo metu svarbiausia rasti balansą ir apsaugoti vaiką nuo žalojančios patirties, kuri kyla dėl atsakovės vienašališkų sprendimų, taip pat užkirsti kelią galimam netikėtam gyvenamosios vietos keitimui ar vaiko išgabenimui į užsienį be abiejų tėvų sutikimo.

Šalies argumentai

10.3. Pažymėjo, kad atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad jai aktualu turėti bent vieną iš dukros Lietuvos Respublikos asmens dokumentų, kadangi šiuo metu ji gyvena Lietuvoje, rūpinasi kasdieniais dukros poreikiais ir prireikus turi galėti pateikti dokumentą, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau kiek tai susiję su dukros ir mokykla ar sveikatos priežiūra, atsakovė turi arba gali turėti visus prisijungimus prie elektroninių sistemų, gali viską sužinoti iš oficialių informacijos šaltinių. Iki šiol atsakovė tiesiog nesidomėjo ir nesirūpino dukros poreikių tenkinimu, kiek tai susiję su reikalų tvarkymu sveikatos priežiūros įstaigose, mokykloje, ar kitur. Visa tai darė ir daro ieškovas. Atsakovė turi galimybę domėtis dukros mokykla, bendrauti su mokytojais, nuvesti pas gydytojus. Atsakovė iniciatyvos šiais klausimais neparodė. Nepilnamečio vaiko asmens tapatybės dokumentas nurodytais tikslais gali būti reikalingas tik retesniais atvejais, tačiau apie tai nebuvo kalbos, nes atsakovė niekada nėra išreiškusi konkretaus prašymo, paaiškinusi kokiu tikslu jai būtų reikalingas dukros asmens dokumentas. Šį klausimą galima nesunkiai išspręsti, pvz., perduodant Europos sveikatos draudimo kortelę.

10.4. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamo nutarties dalį, kuria dukrai iš atsakovės buvo priteistas laikinas išlaikymas ir nustatyta, kad laikino išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko ieškovas. Laikinosios nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nėra būtina sąlyga priteisti laikiną išlaikymą. Tai lemia laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, ypatumai: nustatymo pagrindai, paskirtis ir tikslai. Laikinosios gyvenamosios vietos ir laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimas yra dvi savarankiškos laikinosios apsaugos priemonės, kurioms yra taikomi savarankiški teisiniai pagrindai. Pagrindai priteisti laikiną išlaikymą skiriasi nuo pagrindų, kuriais remiantis teismas priteisia išlaikymą nepilnamečiam vaikui, išnagrinėjus bylą iš esmės. Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas) yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes išlaikymas iš esmės skirtas vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaikų išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ieškovas sutinka, kad atsakovė iš dalies dalyvauja vaiko išlaikymo išlaidose tiek, kiek ji faktiškai praleidžia laiko su dukra. Tačiau atsakovė visiškai nedalyvauja dukros išlaikymo išlaidose, kurios nepriklauso nuo to su kuriuo iš tėvų tuo metu dukra yra (mokyklos išlaidos, maistas mokykloje, veikla po pamokų, sveikatos priežiūra ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dalies, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Atsakovė nurodė, kad kartu su atskiruoju skundu pateikia: atsakovės ieškinį, pateiktą (duomenys neskelbtini) teismui; (duomenys neskelbtini) teismo deklaraciją apie pradėtą nagrinėti ginčą; (duomenys neskelbtini) teismo 2025 m. balandžio 22 d. priimtą organizuotą priemonę dėl posėdžio numatymo; vaizdo įrašą ir jo transkripciją.

10. Ieškovas nurodė, kad kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikia ieškovės atskirojo skundo priedo Nr. 2, t. y. (duomenys neskelbtini) teismo deklaracijos apie pradėtą nagrinėti ginčą teksto dalies automatinį vertimą iš ispanų į lietuvių kalbą.

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

13. Nagrinėjamu atveju visų pirma pažymėtina, kad dalį pirmiau nurodytų įrodymų atsakovė į bylą pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį, taigi, šie įrodymai jau yra byloje, todėl nepriimami. Įvertinus tai, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovei nebuvo pranešta, t. y. ji neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu pirmosios instancijos teisme ir pateikti ją pagrindžiančių įrodymų, likę kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai bei taip pat kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas įrodymas priimami.

Dėl ginčo esmės

14. Atsakovė nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi dėl laikinos bendravimo su dukra tvarkos nustatymo, t. y. konkrečiai su nustatytos laikinos bendravimo su dukra tvarkos sąlygomis, pagal kurias: motina su dukra be rašytinio tėvo sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos; dukros asmens tapatybės dokumentai (tiek Lietuvos, tiek (duomenys neskelbtini)) ir jos gimimo įrašo originalas yra laikomi pas tėvą. Atsakovė atskiruoju skundu prašo šias sąlygas pakeisti, atitinkamai nustatant, kad: bet kuris iš tėvų su dukra be kito iš tėvų rašytinio sutikimo neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos; dukros asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai – Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė ir pasas, kiekvieną kartą perduodami su vaiku, t. y. tas iš tėvų, su kuriuo yra vaikas, perduodamas kitam iš tėvų vaiką, kartu perduoda ir vaiko asmens tapatybės dokumentus – Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir pasą.

15. Bylos duomenimis, ieškovui, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir atsakovei, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), gimė dukra D. J. B. (1 t., b. l. 26).

16. Šalių paaiškinimu, ieškovas ir atsakovė santuokos nebuvo sudarę, 2016 metais susipažino (duomenys neskelbtini). Dukra yra Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) pilietė. Šeima nuo 2020 metų spalio mėn. gyveno (duomenys neskelbtini). Šalių susitarimu, atsakovė kartu su dukra 2024 m. vasario 1 d. atvyko į (duomenys neskelbtini). Ieškovas kartu su dukra 2024 m. birželio 27 d. iš (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą, po ko Vilniaus apygardos teisme, atsakovės iniciatyva, buvo iškelta civilinė byla dėl vaiko gražinimo į (duomenys neskelbtini) pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-2803-661/2024 atsakovės pareiškimą dėl vaiko gražinimo į (duomenys neskelbtini)tenkino (1 t., b. l. 50–61), tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-968-516/2024 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – atsakovės pareiškimą dėl vaiko gražinimo į (duomenys neskelbtini) atmetė (1 t., b. l. 74–89).

17. Ieškovas, atsiliepdamas į atsakovės pareiškimą dėl vaiko gražinimo į (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje Nr. eN2-2803-661/2024, be kita ko, paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) apsigyveno dėl magistrantūros studijų. 2021 m. gruodžio mėn. jis baigė magistrantūros studijas ir norėjo iš karto grįžti gyventi atgal į Lietuvą, tačiau atsakovė nenorėjo palikti naujo darbo (duomenys neskelbtini). Po ilgų diskusijų buvo priimtas sprendimas kurį laiką pagyventi per dvi valstybes – (duomenys neskelbtini) ir Lietuvą. Laikotarpiu nuo 2021 m. pabaigos iki 2024 m. birželio mėn. pora su dukra dažnai skraidė į Lietuvą, čia leido pakankamai daug laiko bei dėjo visas įmanomas pastangas tam, kad kuo greičiau būtų galima pilnai apsigyventi Lietuvoje, dėl ko šalys net užrašė dukrą į ugdymo įstaigą Lietuvoje ir ji laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 19 d. iki 2023 m. balandžio mėn. su pertraukomis lankė (duomenys neskelbtini). 2023 m. pradžioje atsakovė iš savo giminaičių sužinojo, kad (duomenys neskelbtini), kaip buvusiai (duomenys neskelbtini) kolonijai, (duomenys neskelbtini) pragyvenus vos du metus yra galima lengvatinėmis sąlygomis gauti (duomenys neskelbtini) pilietybę ir kartu „europietišką pasą“. Tam, kad atsakovė galėtų formaliai atvykti ir gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas teisinis pagrindas, dėl ko buvo priimtas sprendimas pirmiausia kreiptis dėl leidimo dukrai gyventi (duomenys neskelbtini) gavimo, o vėliau šeiminiu pagrindu užregistruoti ir atsakovę. Kartu buvo sutarta, jog pirmus mėnesius, kol bus tvarkomi dokumentai, atsakovė su dukra praleis (duomenys neskelbtini), čia peržiemos, o vėliau atvyks pas ieškovą į Lietuvą ir (duomenys neskelbtini) lankysis tik tiek, kiek bus reikalinga siekiant kuo greičiau įgyti „(duomenys neskelbtini) pasą“. 2024 m. gegužės 22 d. atsakovė parašė ieškovui, kad ji nori skirtis.

18. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

19. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

20. Bylos duomenimis, nuo 2024 m. liepos 29 d. dukros gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 40–41). Ieškovas paaiškino, kad dukra nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. lanko (duomenys neskelbtini).

21. Teismas vertina, kad nors atsakovė 2025 m. sausio mėn. atvyko į Lietuvą ir nuo 2025 m. vasario 6 d. deklaravo čia savo gyvenamąją vietą, jai Lietuvoje yra suteiktas asmens kodas (1 t., b. l. 46), tačiau įvertinus tai, kad ji yra kitos šalies pilietė, atsiliepime į ieškinį nurodė tik argumentus, susijusius su tuo, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo, tikėtina, kad ji gali siekti persikelti su dukra į kitą valstybę. Todėl konstatuojama, kad aptariamos laikinos bendravimo su dukra tvarkos sąlygos, siekiant užkirsti kelią pakartotinai pakeisti dukros gyvenamąją vietą bei užtikrinti jos gyvenamosios vietos stabilumą, buvo nustatytos teisėtai ir pagrįstai.

22. Atsakovė atskiruoju skundu taip pat prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria nutarta priteisti dukrai iš atsakovės laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 327 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo (2025 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo byloje priėmimo, bei dalį, kuria nutarta paskirti ieškovą dukrai priteisto laikino išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.

23. Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl šios skundžiamos nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo, svarbu yra tai, kad šalys paaiškino, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė šiuo metu su dukra bendrauja po vieną savaitę. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir skundžiama nutartimi patvirtintoje laikinoje bendravimo su dukra tvarkoje, t. y. nustatyta, kad motina su dukra bendrauja lyginėmis kalendorinių metų savaitėmis nepertraukiamai po 7 kalendorines dienas nuo lyginės savaitės penktadienio iki po jo einančios nelyginės savaitės penktadienio.

24. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas (pavyzdžiui, kai yra nustatytas bendravimo su vaiku modelis „50:50 procentų laiko“), abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimu) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019). Kaip pažymi atsakovė, nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta su vienu iš tėvų, tačiau tai nereiškia, kad vienas iš jų nepatiria papildomų išlaidų, susijusių su periodinėmis ar vienkartinėmis išlaidomis – ieškovas atsiliepime nurodė, kad atsakovė visiškai nedalyvauja dukros išlaikymo išlaidose, kurios nepriklauso nuo to su kuriuo iš tėvų tuo metu dukra yra (mokyklos išlaidos, maistas mokykloje, veikla po pamokų, sveikatos priežiūra ir kt.). Atsakovė neginčijo, kad prie šių išlaidų apmokėjimo neprisideda, o priešingai nurodė, kad tai, jog ieškovas vienašališkai, be atsakovės žinios ir sutikimo, priima sprendimus, sukeliančius papildomas finansines pasekmes (pvz., privačios ugdymo įstaigos lankymas, būreliai, stovyklos), negali būti vertinama kaip pagrindas priteisti išlaikymą iš atsakovės. Taigi, nustačius, kad minėtas išlaidas patiria tik ieškovas ir vertinant, jog tam tikrų išlaidų, pavyzdžiui, maistui mokykloje ar sveikatos priežiūrai, atsiradimas yra neišvengiamas, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė dėl laikino išlaikymo dukrai iš atsakovės priteisimo. Papildomai akcentuotina, kad kaip matyti iš atsakovės ieškinio, kurį ji pareiškė (duomenys neskelbtini) teisme (1 t., b. l. 118–161), tokios pačios išlaidos, t. y. privačios ugdymo įstaigos lankymui, veiklai po pamokų, buvo patiriamos ir prieš tai.

25. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad 327 Eur dydžio išlaikymo suma nustatyta, be kita ko, įvertinus būtent minėtą kriterijų (minimali mėnesinė alga sudaro 777 Eur, atskaičius mokesčius), taip pat valstybės mokamų išmokų vaikui dydį (122,50 Eur). Įvertinus tai, kad, kaip paminėta pirmiau, dukros faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, nusprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šioje proceso stadijoje abi šalys prie vaiko išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis, nepagrįstai priteisė dukrai iš atsakovės pusę vaiko išlaikymui reikalingos sumos ((777 Eur – 122,50 Eur) / 2), kadangi ji taip pat patiria išlaidų vaiko poreikiams tomis savaitėmis, kai vaikas gyvena su ja. Todėl ši suma mažintina iki 100 Eur.

26. Atsakovė atskirajame skunde taip pat išdėstė argumentus dėl to, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą. Kadangi tai nėra šios bylos dalykas, apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako, tačiau pažymi, kad pagal 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo 15 straipsnio a punktą, skubos atvejais, net jei kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, valstybės narės teismai turi jurisdikciją imtis laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurios gali būti prieinamos pagal tos valstybės narės teisę, toje valstybėje narėje esančio vaiko atžvilgiu. Taigi, įvertinus tai, kad šalių dukra šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos teismai turi teisę spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

28. Teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės atskirąjį skundą iš dalies – pakeisti skundžiamą nutartį dalyje dėl laikino išlaikymo priteisimo ir priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą dukrai, mokamą periodinėmis išmokomis po 100 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo byloje priėmimo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 3 dalimi, 331 straipsnio 1–5 dalimis, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

atsakovės A. J. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį dalyje dėl laikino išlaikymo priteisimo ir priteisti iš atsakovės A. J. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui D. J. B. (gim. (duomenys neskelbtini)), mokamą periodinėmis išmokomis po 100 Eur (vieną šimtą eurų) kas mėnesį nuo civilinės bylos iškėlimo (2025 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo byloje priėmimo.

Kitoje dalyje atsakovės A. J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Renata Beinoravičienė