- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- e2S-2969-863/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18253-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Invitek“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Altas baltikos“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Invitek“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invitek“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Altas baltikos“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Invitek“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Altas baltikos“, prašydama priteisti iš atsakovės 66 396,70 Eur skolą, 676,97 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinį grindė tarp šalių 2021 m. kovo 12 d. sudaryta statybos rangos sutartimi, įrodinėdama, kad atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, nes nesumokėjo ieškovei 66 396,70 Eur už jos naudai atliktus statybos rangos darbus, atitinkamai, už uždelstą atsiskaityti laiką, pagal sutartį paskaičiuodama atsakovei ir mokėtinas netesybas.
2. Ieškovė savo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 67 073,67 Eur sumai areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, taip pat areštuoti pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškove bei mokėti mokesčius valstybei ir darbo užmokestį darbuotojams. Ieškovė pažymėjo, kad ieškinys pagal prima facie doktriną yra pagrįstas. Be to, ieškovės įsitikinimu, yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei išnagrinėjus bylą, atsakovė gali nebeturėti piniginių lėšų arba turto. Ieškovė akcentavo, kad atsakovė jau 3 metus nevykdo prievolės sumokėti už ieškovės atliktus statybos rangos darbus, nors faktiškai darbus priėmė ir jais naudojasi. Ieškovės teigimu, atsakovė ilgą laiką melavo ieškovei, žadėjo atsiskaityti, tačiau šiuo metu visiškai nutraukė su ieškove bendravimą, kas, ieškovės vertinimu, rodo, kad atsakovė yra nesąžininga ir sieks visais įmanomais būdais išvengti prievolės atsiskaityti su ieškove. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė šiuo metu pardavinėja vienintelį savo nekilnojamąjį turtą ir vienintelis atsakovės akcininkas yra Rusijos pilietis, kuris ieškovės turimais duomenimis, ketina stabdyti atsakovės veiklą Lietuvoje dėl nuolat griežtėjančių Rusijos Federacijos piliečiams taikytinų sankcijų, ribojančių Rusijos piliečių veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl nekyla abejonės, kad atsakovės akcininkas imsis veiksmų atsakovės veiklos sustabdymui ar perkėlimui į kitas valstybes, dėl ko ieškovė neturės jokių realių galimybių išieškoti iš atsakovės skolą. Vertinant tai, kad atsakovė yra smulki įmonė, kurioje šiuo metu dirba vos 3 darbuotojai, pagrįstai manytina, kad atsakovė, pardavusi savo vienintelį Lietuvoje turimą nekilnojamąjį turtą, nebeturės ketinimų tęsti veiklą Lietuvoje, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje bus neįmanomas. Nurodė, kad jokio kito registruotino kilnojamojo turto (automobilių) atsakovė neturi. Faktą, kad atsakovė iš esmės jau sumažino veiklos apimtis Lietuvoje įrodo žymus atsakovės į valstybės biudžetą sumokėtų mokesčių sumažėjimas; lyginant 2024 m. birželio – 2025 m. gegužės laikotarpį su prieš tai buvusiais 12 mėnesių, sumokėtų mokesčių suma pamažėjo 67 procentais. Atkreipdama dėmesį į reikalavimo sumą, nurodė, kad vertinant atsakovės pateikiamus finansinės atskaitomybės duomenis, laikotarpiu nuo 2023 m. iki 2024 m., galima pastebėti itin nedidelį deklaruotą pelną 17 010 Eur, o pardavimo pajamos 2024 m., palyginus su 2023 m., krito daugiau nei dvigubai, t. y. nuo 6 314 514 Eur iki 2 909 099 Eur; bendrovėje dirba vos 3 darbuotojai, o vidutinis atlyginimas sudaro 1 475 Eur. Atsakovės 2024 m. ataskaita pademonstruoja, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (449 850 Eur) dvigubai viršija nuosavo kapitalo ir ilgalaikio turto sumą (194 130 Eur). Todėl mano, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera bei 67 073,67 Eur ieškinio suma jai yra reikšminga, tokiu būdu laikė, kad įrodė ir antrąją būtinąją sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas vertino, kad prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių tikėtinai spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kad pabloginti savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas). Teismui nepateikti įrodymai apie atsakovės realų siekimą išvengti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymo. Tai, kad, anot ieškovės, ieškinio suma yra didelė, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas konstatavo, kad prašyme ieškovės nurodytos prielaidos nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, o ieškovės teiginiai, kad atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia jos teises, - yra pagrindas kreiptis į teismą, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog priėmus ieškovei palankų teismo procesinį sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (šiuo metu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, nesant pateiktų pagrįstų įrodymų, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka/atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, šiuo metu nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė UAB „Invitek“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti bei priimti naują nutartį – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Ieškovė atskirąjį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
5.1. Nurodo, jog teismas iš esmės pasisakė tik dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip alternatyvios antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų duomenų ir argumentų, pagrindžiančių, jog egzistuoja didelė grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nevertino kitos didelės apimties ieškovės pateiktų duomenų, apie tai, kad atsakovei pareikšto reikalavimo suma yra labai didelė ir jos išieškojimas gali būti iš esmės apsunkintas, nes viešai skelbiami duomenys rodo nuolat prastėjančią atsakovės finansinę būklę, veiklos apimčių ženklų mažėjimą. Akcentuoja prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas aplinkybes apie atsakovės finansinę būklę. Be kita ko pažymi, kad atsakovė nuosavybės teise valdo vienintelį nekilnojamojo turto objektą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį šiuo metu pardavinėja. Atkreipia dėmesį, kad visi skelbimai apie atsakovės parduodamą nekilnojamąjį turtą jau yra negaliojantys, kas sudaro prielaidą, kad jau yra rastas pirkėjas ir artimiausiu metu turtas bus parduotas. Taip pat pabrėžia, jog atsakovė yra kontroliuojama užsienio subjekto – Rusijos Federacijos piliečio, ir, įvertinus tai, jog tai yra smulki įmonė, kurioje dirba vos 3 darbuotojai, galima daryti prielaidą, jog atsakovė pardavusi savo vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, nebeturės ketinimų tęsti veiklą Lietuvoje, kas reiškia, jog teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje bus neįmanomas.
5.2. Mano, jog duomenys apie tai, kad atsakovė šiuo metu pardavinėja vienintelį savo nekilnojamąjį turtą (jau galimai net rado pirkėją), o jos vienintelis akcininkas yra Rusijos pilietis, objektyviai įrodo, kad šioje konkrečioje byloje galima grėsmė, t. y. kad egzistuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė, nes dėl nuolat griežtėjančių Rusijos Federacijos piliečiams taikytinų sankcijų, ribojančių Rusijos piliečių veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, pardavus vienintelį bendrovės turtą, atsakovės akcininkas nebeturės jokio objektyvaus intereso bendrovės veiklos tęsimui Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, negalint išieškoti skolos iš atsakovės, ieškovės galimybės kreiptis dėl žalos atlyginimo iš atsakovės akcininko taip pat bus niekinės, nes pastarajam esant užsienyje, esant sunkiai geopolitinei situacijai, denonsuotoms Rusijos ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo sutartims civilinėse bylose, žalos išieškojimas iš atsakovės akcininko bus neįmanomas.
5.3. Ieškovės vertinimu, grėsmės tikimybės egzistavimą įrodo ir tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė realizavusi vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, turės nevaržomas galimybes už turto pardavimą gautas pinigines lėšas pervesti naudoti savo nuožiūra, pavyzdžiui, išmokėti dividendus, pervesti pinigus į kitas (net kitose valstybėse) esančias banko sąskaitas ir tokiu būdu išvengti realios prievolės sumokėti ieškovei už jos atliktus statybos rangos darbus. Pažymi, kad viešai skelbiami finansiniai atsakovės duomenys rodo atsakovės veiklos apimčių mažinimą, finansinės būklės prastėjimą, kas vėl gi pagrindžia ieškovės teiginius, kad pardavus turimą nekilnojamojo turto objektą atsakovė nutrauks veiklą Lietuvoje. Be kita ko mano, kad įvertinus atsakovės viešai skelbiamus finansinius duomenis, duomenis apie iš esmės mažėjančias veiklos apimtis, kilnojamojo turto nebuvimą, vienintelio turimo nekilnojamojo turto vykdomą pardavimą, egzistuoja pagrindas teigti, kad ieškinio suma jai yra reikšminga.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB „Altas baltikos“ atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą.
6.1. Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė nė vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Pažymi, kad atsakovė statybos darbus atliko nekokybiškai, ką patvirtina teikiami įrodymai: šalių elektroninis susirašinėjimas ir defektinis aktas. Kaip matyti iš teikiamo elektroninio susirašinėjimo, ji inicijavo būtent atsakovė, prašydama, kad ieškovė pašalintų darbų trūkumus. Tai reiškia, kad šis elektroninis susirašinėjimas rodo ne atsakovės siekį išvengti visiško atsiskaitymo, o atsakovės siekį įtikinti ieškovę vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, elektroninis susirašinėjimas rodo, kad į paskutinį atsakovės motyvuotą ir itin detalų atsakymą ieškovė nieko neatsakė, kas rodo ieškovės pozicijos silpnumą. Atkreipia dėmesį, kad kreipdamasi į teismą, ieškovė nei šalių elektroninio susirašinėjimo, nei defektinio akto nepateikė ir tokiu būdu nuslėpė neatsiskaitymo priežastis. Mano, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reikalavimų prima facie pagrįstumas – yra akivaizdžiai neįvykdyta.
6.2. Kritiškai vertina ir apeliantės argumentus dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos pagrįstumo. Pažymi, kad nesumokėjo ieškovei visos sumos už statybos darbus, kadangi ieškovė atsisakė šalinti savo padarytų darbų trūkumus. Ieškovei pašalinus šiuos trūkumus, atsakovė sutinka su ja atsiskaityti. Dėl atsakovės nekilnojamojo turto pardavimo galimybės paaiškina, kad atsakovė yra logistikos įmonė; vykdo veiklą nuo 2016 m. Nuo 2018 m. atsakovė yra įsikūrusi nuomojamose patalpose. Siekiant turėti nuosavas patalpas, vėliau buvo nuspręsta pastatyti namą (statybos darbų daliai atlikti buvo pasamdyta ieškovė). Pažymi, kad šio namo statyba ir galima realizacija ateityje nėra susijusi su atsakovės veiklos eiga ir pobūdžiu, todėl nedaro jokios įtakos atsakovės veiklos tęstinumui ir (ar) mokumui. Nurodo, kad atsakovės teikiamas paslaugas įrodo teikiami veiklos dokumentai: rėminiai susitarimai su užsakovais ir vežėjais, sandėlio nuomos sutartis bei sutartis dėl muitinės tarpininko paslaugų. 2018 m. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba įtraukė atsakovę į pašto paslaugų tiekėjų sąrašą. Be to, atsakovė jau 8 metus priklauso didžiausiam pasaulyje nepriklausomų krovinių ekspeditorių tinklui (angl. World Cargo Alliance), vienijančiam 12851 įmonių 197 pasaulio šalyse. Šio tinklo nariai gali vykdyti verslą su bet kuriuo kitu nariu visiškai saugiai, kadangi šis tinklas kiekvienam nariui užtikrina kito nario įsipareigojimų įvykdymą, todėl kelia nariams griežtus kvalifikacijos, mokumo ir atitikties reikalavimus. Tokiu būdu nekilnojamojo turto galimas pardavimas ateityje nesudaro jokio pagrindo išvadai, esą atsakovė ketina nutraukti veiklą ir (ar) dirbtinai sukelti nemokumo būseną.
6.3. Tikrovės neatitinkančiais laiko ieškovės teiginius apie atsakovės akcininką. Nurodo, jog iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad vienintelis įmonės akcininkas yra Suomijos Respublikos pilietis. Taip pat pabrėžia, kad ir darbuotų skaičius neturi kelti abejonių atsakovės atžvilgiu, kadangi mažiausiai nuo 2020 m. jis yra pastovus ir nekintantis. Taip pat paaiškina, kad atsakovės veiklos apimtis 2024 m. sumažėjo dėl visuotinai žinomų aplinkybių, atsiliepusių ir logistikos sektoriui, todėl tai, kad atsakovės pajamos 2024 m. yra mažesnės už pajamas 2023 m., nereiškia, jog atsakovė ketina nutraukti veiklą. Atkreipia dėmesį į duomenis apie nuolat uždirbamą grynąjį pelną. Be to, atsakovės mokumą ir patikimumą patvirtina ir pardavimo pajamos, kurios pastaraisiais metais yra gana didelės. Teigia, jog ieškovė manipuliuoja skaičiais ir lygindama tik 2024 m. ir 2023 m. pardavimo pajamas, nepaiso ankstesnių metų rodiklių, kurie byloja apie atsakovės veiklos stabilumą. Pažymi, kad atsakovė yra beveik dešimtmetį pelningai veikianti patikima ir respektabili logistikos įmonė, turinti nuolatinius ir gera reputacija pasižyminčius užsakovus ir vežėjus, o atsakovės banko sąskaitose kiekvienais metais įskaitomos milijoninės sumos nesudaro net teorinės grėsmės ieškovei galimai palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Mano, jog ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo apsunkinimo grėsmė – yra akivaizdžiai neįvykdyta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
9. Aptariamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Pirmiausia išspręstinas klausimas dėl naujų įrodymų prijungimo. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui prieš priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kadangi jis buvo priimtas atsakovei apie tai nepranešus, taip pat ieškovės 2025 m. rugsėjo 1 d. pateiktą prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, sprendžia, kad jie gali būti susiję su nagrinėjamu klausimu, atskirojo skundo nagrinėjimo neužvilkins, todėl paminėti įrodymai priimtini. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į CPK 323 straipsnio nuostatas, numatančias, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, kurios (tokios nuostatos) lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės 2025 m. spalio 28 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus, nesant pagrindo spręsti, kad šie įrodymai turėtų reikšmingą įtaką būtent apeliacinėje instancijoje nagrinėjamo klausimo išsprendimui, atsisakytina priimti.
Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje būtent dėl joje kilusio ginčo, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti realiai egzistuojančią sprendimo, priimto išnagrinėjus šį ginčą, neįvykdymo riziką.
12. Šiuo atveju, ieškovė, prašydama ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikė, jog egzistuoja abi būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – tiek ieškinio prima facie pagrįstumas, tiek grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, nenustatęs atsakovės nesąžiningumo, ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo procesiniu sprendimu, laikosi pozicijos dėl jos prašymo pagrįstumo, akcentuodama didelę tikimybę dėl grėsmės jai palankaus sprendimo įvykdymui, atkreipdama dėmesį į jos pateiktus duomenis apie atsakovės finansinę būklę, veiksmus dėl turimo turto pardavimo, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei atskirojo skundo argumentus, apeliantės poziciją vertina kritiškai.
13. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, atmetęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenustačius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos egzistavimo. Ieškovės vertinimu, aptariamu atveju, ši sąlyga tenkinama, tačiau atsakovė su tuo nesutiko, atsiliepime į atskirąjį skundą dėstydama nesutikimo su ieškinio reikalavimais argumentus. Taigi, tarp bylos šalių nesant vieningos pozicijos dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia šiuo klausimu pasisakyti.
14. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1040/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Aptariamu atveju, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja pakankamai akivaizdžios ieškovės byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą, šiame kontekste pažymint, kad toks ieškinio reikalavimas materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pasitvirtinus ieškinio faktinį pagrindą sudarančioms aplinkybėms, pareikšti reikalavimai galėtų būti tenkinami ir jie sukeltų atitinkamas teisines pasekmes. Tačiau spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, taigi, šioje stadijoje nenagrinėtini ir atsakovės nurodyti argumentai bei įrodymai dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo.
15. Visgi, vien tik preliminaraus ieškinio pagrįstumo nustatymas nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui konstatuoti. Antrąją būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ką pirmosios instancijos teismas ir laikė byloje neįrodyta, apeliantė iš esmės grindė atsakovės siekiu parduoti vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, aplinkybe apie veiklos apimčių, pardavimo pajamų sumažėjimą, taip spręsdama apie prastėjančią atsakovės finansinę padėtį, atitinkamai dėl to ir pareikšto reikalavimo sumą atsakovei laikydama labai didele.
16. Dėl reiškiamų reikalavimų sumos kaip reikšmingo kriterijaus nagrinėjamo klausimo kontekste, pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikoma, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas, teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018). O tuo atveju, jeigu atsakovė neturėtų pakankamai turto ieškovės reikalavimams iš karto įvykdyti (šio turto neužtektų), negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra kokių nors duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningą elgesį, siekiant išvengti teismo galutiniu sprendimu jam nustatytų įpareigojimų įvykdymo, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų egzistavimą tenka tai ginčo šaliai, kuri pareiškia teisme reikalavimą ir kartu prašo taikyti antrajai ginčo šaliai disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Aptariamu atveju, nors apeliantė ir vertino, kad pareikšto reikalavimo suma atsakovei yra labai didelė, tokią išvadą darydama be kita ko pagal viešai prieinamus finansinės atskaitomybės duomenis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien pateikti duomenys, iš kurių nors ir iš tiesų matyti, kad, pavyzdžiui, atsakovės pardavimo pajamos 2024 m. daugiau nei perpus mažesnės nei 2023 m. (2024 m. – 2 909 099 Eur, 2023 m. – 6 314 514 Eur), tačiau nurodytų sumų kontekste, be to, iš pateiktų duomenų atkreipiant dėmesį, kad 2020 – 2022 m. pardavimo pajamų dydis buvo panašus kaip 2024 m., taip pat į aplinkybę apie nurodomą fiksuotą įmonės grynąjį pelną 2020 – 2024 m., manytina, kad tai nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai dėl įmonės finansinių sunkumų, nemokumo ar pan., be kita ko ir nuspręsti dėl pareikšto reikalavimo sumos dydžio reikšmingumo atsakovei bei konstatuoti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pati atsakovė savo atsiliepime į atskirąjį skundą, pateikdama duomenis apie vykdomą veiklą, akcentavo nuolat uždirbamą grynąjį pelną, gana dideles pardavimo pajamas, ir pan. Kartu šiame kontekste yra pagrindo kritiškai vertinti ir kitus apeliantės argumentus, pavyzdžiui dėl įmonės nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybių, vėliau dar papildomai pateikus duomenis apie gautą informaciją ir jau pas notarą ketinamą sudaryti sandorį, kuris, ieškovės duomenimis, nebuvo sudarytas neva notarei konstatavus atsakovės nesąžiningumą. Visgi, tokie apeliantės argumentai vertintini kritiškai, kadangi pateikti įrodymai (ieškovės atstovės el. laiškas notarui ar Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas, patvirtinantis, kad ieškovės nurodomas nekilnojamasis turtas (šios nutarties 5.1 papunktis) nuosavybės teise priklauso atsakovei) savaime atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kaip galima suprasti ir iš ieškovės ieškinio turinio, apie tokius atsakovės ketinimus (parduoti turtą) ieškovei jau buvo žinoma nuo 2022 m., o ir pati atsakovė tokios aplinkybės neneigia, neslepia. Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje stadijoje turimi duomenys atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina, ieškovė tokių aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė. Atitinkamai kitokiam vertinimui aptartame kontekste neturi esminės reikšmės ir apeliantės keliamos prielaidos apie atsakovės planus netęsti veiklos Lietuvoje, ryšium su ketinimu parduoti turimą turtą bei aplinkybe apie akcininką Rusijos pilietį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu byloje turimus duomenis, tokios prielaidos laikytinos deklaratyviomis ir nesudaro pagrindo išvadai apie galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui. Kaip tam pagrindo nesudaro ir apeliantės argumentai apie atsakovės turimų darbuotojų skaičių, atkreipiant dėmesį, kad toks darbuotojų skaičius (3 darbuotojai), pagal pateiktus viešai prieinamus duomenis yra nuo 2020 m., taigi nekito jau kelis metus, ir duomenų, kad tai šiuo metu galėtų kelti grėsmę galimai ieškovei palankiam teismo sprendimo įvykdymui, byloje nėra.
18. Taigi, jokių pakankamai objektyvių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ir siekį išvengti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, ieškovė šioje proceso stadijoje nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
19. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Šiame kontekste be kita ko pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Invitek“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.