- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-13
- Bylos Nr.
- 2A-791-368/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-02839-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) J. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, įpareigojimo jį grąžinti į darbą, 5461 Eur priverstinės pravaikštos nuo 2016-11-25, 837,37 Eur už nepanaudotas atostogas bei 1000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovių Radviliškio rajono savivaldybės ir (gimnazijos).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. V. ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu atsakovės 2016-11-24 Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo buvo atleistas iš (gimnazijos) direktoriaus pareigų, priteisti už 5461 Eur priverstinę pravaikštą nuo 2016-11-25, 837,37 Eur už nepanaudotas atostogas bei 1000 Eur neturtinės žalos. Nurodė, kad nuo 2016-11-23 turėjo nedarbingumo pažymėjimą, apie tai informavo (gimnazijos) direktoriaus pavaduotoją ir buhalterę. 2016-11-24 ir prieš, ir po savivaldybės tarybos posėdžio lankėsi gimnazijoje, be to, prieš posėdį buvo užėjęs pas merą, sakė, kad turi nedarbingumo pažymėjimą. Sprendimas priimtas jo nedarbingumo – ligos, metu. Kadangi teisės aktuose nenustatyta, per kiek laiko ir kokia forma darbuotojas privalo darbdaviui pranešti apie savo ligą, darbdavys privalo prieš atleisdamas darbuotoją pasitikrinti ar nėra kliūčių darbuotojo atleidimui, todėl jo atleidimas laikino nedarbingumo metu, būtent 2016-11-24 yra neteisėtas.
Atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas 2016-11-04 pateikė atsakovei 2016-10-28 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo ieškovas nuteistas už nusikaltimus, kuriuos padarė dirbdamas gimnazijos direktoriumi bei padarė 21918,12 Eur turtinės žalos. Pagal pareikalavimą ieškovas atsakovei 2016-11-08 pateikė pasiaiškinimą, kuriame iš esmės pripažino kaltę, sutiko, kad jam būtų skiriama drausminė nuobauda. 2016-11-24 Radviliškio rajono savivaldybės taryba nusprendė atleisti ieškovą iš darbo. Ieškovas svarstymo metu dalyvavo, tačiau nutylėdamas apie savo nedarbingumą buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo savo teisėmis, todėl formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas ją naikinti. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas 2016-11-24 sužinojęs apie savo atleidimą turėjo į teismą kreiptis iki 2016-12-24, tačiau kreipėsi vėliau, o termino atnaujinti neprašė.
Atsakovė (gimnazija) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas pasielgė negarbingai nepranešdamas atsakovei apie savo nedarbingumą. Nepageidauja, kad ieškovas būtų grąžintas į ankstesnes pareigas, nes tai dar labiau pablogintų vidinę atmosferą gimnazijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas laikė, kad ieškinio senatis nėra praleista, ieškinys pateiktas laiku.
Teismas nustatė, jog sprendime, kaip atleidimo pagrindai nurodyti DK 136 str. 3 d. 2 p., 177 str., 235 str. 2 d. 7 p. ir atsižvelgta į Lietuvos apeliacinio teismo 2016-10-28 nuosprendį, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 184 str. 2 d., 228 str. 1 d., 233 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir jo veiksmais padarytą 21918,12 Eur žalą savivaldybei. Pažymėjo, jog DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuojamas, kai yra veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, kas reikštų, kad esant tokioms aplinkybėms nebūtinas apkaltinamasis teismo nuosprendis, o pakanka pagrindo manyti, kad yra straipsnio dalies punkte nurodytų nusikaltimo požymių. Radviliškio rajono savivaldybės taryba sprendimą priėmė gavusi įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuris turėjo būti vykdomas.
Teismas nurodė, kad nors ieškovas atsakovę (gimnaziją) kaltina nesąžiningumu, piktinasi liudytojų nenoru liudyti ar liudyti nepilnai, tačiau įvertino tai, kad pats ieškovas turėjo teisę laisvai pasisakyti savivaldybės tarybos posėdyje, kalbėjo jame ilgą laiką, tačiau nei žodžio neužsiminė apie savo nedarbingumą. Todėl sprendė, jog ieškovas, neinformuodamas darbdavio apie turimą nedarbingumo pažymėjimą, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas, o formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą nuobaudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) J. V. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1.Teismas išnagrinėjo bylą neatskleidęs jos esmės, nes nepasisakė (nutylėjo) dėl prašymo panaikinti 2016-11-24 Radviliškio savivaldybės tarybos sprendimą T-387 tuo pagrindu, kad 2017-05-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo panaikintas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016-10-28 nuosprendis ir byla perduota nagrinėjimui iš naujo apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad tuo pačiu buvo panaikintas ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas. Teismas vertino, jog ieškovas minimą Radviliškio savivaldybės sprendimą ginčijo tik todėl, kad jį atleido laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.
7.2. Nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas ieškovo ir neišteisino, o bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliaciniam teismui, tačiau kasacinis teismas neginčytinai konstatavo, kad apeliacinis teismas neteisėtai jį nuteisė, jis šiuo metu nėra nuteistas, nėra suvaržyta jo laisvė, jam neuždrausta dirbti darbą ir gauti už tai atlyginimą nėra nušalintas nuo jokių pareigų, todėl Radviliškio apylinkės teismas privalėjo tai tęsdamas panaikinti paskesnes pasekmes - tuo paremtą tarybos sprendimą ir grąžinti ieškovą į pareigas.
7.3. Sprendime ieškovas laikomas nesąžiningu, dėl to, kad neinformavo atsakingų asmenų, jog jis 2016-11-24 dalyvaudamas Radviliškio savivaldybės Tarybos posėdyje ir jame pasisakydamas, tarybos nariams net neužsiminė, kad tuo metu buvo laikinai nedarbingas. Tačiau posėdžio metu buvo aptariamas ieškovo nuobaudos skyrimo klausimas ir jis niekaip nesusijęs su nedarbingumu, todėl jis niekam neturėjo pareigos viešai aiškinti ir komentuoti savo sveikatos būklės.
7.4. Teismas netinkamai vertino ieškovo pareigą informuoti apie laikiną nedarbingumą. Radviliškio apylinkės teismo sprendime nėra pasisakoma, kas yra ieškovo darbdavys ir ką jis privalėjo informuoti apie savo nedarbingumą. Teismo proceso metu paaiškėjo, kad oficialios tvarkos (teisės akto) ką ir kaip informuoti apie nedarbingumus nei mokykloje nei savivaldybėje nėra, taigi ieškovas apie savo nedarbingumą informavo pagal savo suvokimą - žodžiu pasakė mokyklos buhalterei ir pavaduotojai bei miesto merui.
7.5. Teismas paviršutiniškai vertino liudytojų parodymus, todėl atsirado poreikis pateikti naujus įrodymus. Visi pridėti nauji dokumentai ir liudytojų atlikti veiksmai neabejotinai patvirtina, kad liudytojos, priešingai nei teigė teisme, žinojo, kad 2016- 11-23 ir 24 d. ieškovas tikrai sirgo, todėl ir pateikė Sodrai atitinkama informaciją, liudytoja I. B. už ieškovą pasirašinėjo tos dienos įsakymuose, kasdien pildomame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ties 2016-11-23 ir 24 d. data nurodė jį kaip sergantį. Teismas darbo byloje nebuvo aktyvus ir pats net nebandė išsiaiškinti ar meras A. Č., kurį ieškovas apie nedarbingumą informavo žodžiu, žinojo ar nežinojo apie ieškovo nedarbingumą.
7.6. Prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kaip liudytojus apklausti Radviliškio miesto merą A. Č. bei Lizdeikos gimnazijos finansininkę V. V.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė (gimnazija) prašo civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta J. V. baudžiamoji byla, ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o apeliacinio skundo tenkinimo atveju, nustatyti tokią sprendimo vykdymo tvarką - ieškovo piniginius reikalavimus priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos arba priteisus iš (gimnazijos) piniginių sumų išmokėjimą atidėti iki Radviliškio rajono savivaldybės administracija paskirs (gimnazijai) lėšas sprendimo įvykdymui. Mano, jog nėra pagrindo civilinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
8.1.Ieškovas praleido CPK 307 str. 1 d. numatytą terminą apeliaciniam skundui dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo paduoti, atnaujinti termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, todėl J. V. apeliacinis skundas priimtas nepagrįstai ir turėjo būti grąžintas jį padavusiam asmeniui, todėl priimtas apeliacinis skundas turi būti atmestas, kaip paduotas praleidus terminą.
8.2. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nevertino aplinkybių ir nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi panaikinto Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžio. Skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, tenkino ieškovo prašymą sustabdyti civilinę bylą iki jo baudžiamoji byla bus išnagrinėta kasaciniame teisme, tačiau kasacinio teismo nutartis nepakeitė ieškovo padarytų šiurkščių pažeidimų einant direktoriaus pareigas faktų, ir dėl to teismas sprendime pasisakė.
8.3. Radviliškio rajono savivaldybės taryba, būdama ieškovo darbdaviu, ieškovo J. V. padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pripažino remdamasi ne tik Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendžiu ir tai, kad J. V. neteisėtais veiksmais Savivaldybei padarė 21 918,12 Eur žalos, bet ir paties J. V. 2016 m. lapkričio 9 d. pasiaiškinimas, kuriame J. V. neginčijo teismo nustatytu pažeidimu faktų, tik menkino jų sunkumą, neigė tyčią, ir nurodė sutinkantis, kad būtų nubaustas už nusižengimus drausmine nuobauda. J. V. padarytu pažeidimu faktų (dokumentu klastojimo, nepagristo darbo užmokesčio mokėjimo ir kt.) bei padarytos žalos dydžio neginčija ir apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje konstatavus netinkamą apkaltinamojo nuosprendžio surašymą, nebuvo paneigtas J. V. padarytų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų einant gimnazijos direktoriaus pareigas faktų.
8.4. Apelianto argumentai, susiję su informavimu apie nedarbingumą, nėra nuoseklūs, nes jis vienu atveju teigia, kad informavo darbdavį apie savo laikiną nedarbingumą, kitu atveju teigia, kad savivaldybės taryboje nagrinėtas nuobaudos skyrimo klausimas niekaip nesusijęs su jo laikinu nedarbingumu, todėl jis nei tarybos nariams, nei savivaldybės darbuotojams neturėjo pareigos viešai aiškinti ir komentuoti savo sveikatos būklės. Tokia ieškovo pozicija duoda pagrindo išvadai, kad iš tikrųjų jis savo darbdavio atstovų, svarstant jo drausminės atsakomybės klausimą, apie laikiną nedarbingumą neinformavo ir tai darė sąmoningai, bandydamas susikurti pagrindą ginčyti jam nepalankų savivaldybės tarybos sprendimą.
8.5. Darbo sutartį J. V. sudarė su savivaldybe, bet ne su gimnazija, todėl ieškovas tikrai suprato, kas yra jo darbdavys. Tai, kad savivaldybėje nėra oficialiai nustatytos informavimo apie nedarbingumą tvarkos, nešalina ieškovo tiek kaip darbdavio santykyje su gimnazijos darbuotojais, tiek kaip darbuotojo santykyje su savivaldybe atsakomybės, elgtis sąžiningai ir teisingai. Ieškovui, kaip ilgamečiam gimnazijos vadovui, neabejotinai buvo žinomos DK nuostatos dėl darbuotojo atleidimo nedarbingumo metu. Jo drausminės atsakomybės klausimas buvo svarstomas keliuose savivaldybės tarybos komitetuose, po to tarybos posėdyje, todėl pats asmeniškai juose dalyvaudamas ieškovas privalėjo informuoti apie savo laikiną nedarbingumą, ir ne tik dėl svarstomo jos atsakomybės klausimo, bet ir dėl pavadavimo gimnazijoje jo nedarbingumo laikotarpiu. Žinodamas, kad jo darbo laiko apskaitą tvarko ir darbo užmokesčio skaičiavimus atlieka gimnazija, turėjo pareigą informuoti gimnazijos buhalterę ar administraciją. Tačiau ieškovas to nepadarė, o įrodinėdamas priešingai tiesiog elgiasi nesąžiningai.
8.6. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, neva turinčios patvirtinti, kad atsakovė gimnazija žinojo apie ieškovo laikiną nedarbingumą, nepatvirtina ieškovo įrodinėjamų aplinkybių. Gimnazija deklaraciją apie ieškovo nedarbingumo laiką jam dirbant direktoriaus pareigose, t. y. 2016 m. lapkričio 23 d ir 24 d., pateikė lapkričio 28 d. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis gimnazijoje pildo programa, automatiškai žymi, kad darbuotojas yra darbe, o paaiškėjus laikino nedarbingumo ar nebuvimo darbe dėl kitų priežasčių atvejams, darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra koreguojamas vėliau. Gimnazijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 23 d. įsakymas dėl komandiruočių AK-148 buvo parengtas 2016 m. lapkričio 23 d., tačiau ieškovas jo nepasirašė, motyvuodamas „užimtumu“. Ieškovą atleidus, įsakymas liko nepasirašytas, I. B. įsakymą pasirašė 2016 m. gruodžio 9 d., nes nepasirašyto įsakymo nebuvo galima traukti į apskaitą, ir dėl tokios situacijos kaltas ieškovas, nes laiku neinformavo apie savo laikiną nedarbingumą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė su apeliaciniu nesutiko, prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos sprendimas priimtas 2017-06-08, apie sprendimo paskelbimą ieškovui buvo pranešta tinkamai, jį atstovauja profesionalus teisininkas - advokatas, tačiau apeliacinis skundas parengtas ir pasirašytas tik 2017-07-11, t. y. praleidus LR CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimt dienų terminą ir ieškovas neprašo termino atnaujinti, todėl atsakovės nuomone, apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas nagrinėti, kaip paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą.
9.2.Apeliacinio teismo sprendimas panaikintas tik dėl procesinių, formalių pažeidimų, ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos bylos metu nustatytos aplinkybės nepaneigtos, ieškovas savo paaiškinime ir teismo posėdžio metu pripažino kaltę ir prašė taikyti švelnesnę nuobaudą. Pagal kasacinio teismo praktiką, pakanka vien fakto, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas veiksmas buvo padarytas, todėl byloje yra pakankamai duomenų konstatuoti, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą ir pagristai bei teisėtai už tai atleistas iš direktoriaus pareigų.
9.3. Darbo sutarties nutraukimo apribojimas darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu siejamas būtent su darbdavio žinojimu apie atleidžiamo darbuotojo nedarbingumą, o ne su nedarbingumo laikotarpio pradžios faktu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, to nepatvirtino ir į bylą ieškovo iškvieti liudytojai, kad jie žinojo apie ieškovo nedarbingumą. Priešingai, atleidimo dieną būdamas darbo vietoje bei dalyvaudamas savivaldybės tarybos posėdyje, ieškovas sudarė prielaidas manyti, kad jis yra darbingas, t. y. neinformuodamas darbdavio, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas.
9.4. Nei savivaldybė, nei (gimnazija) neturi įstatyminės pareigos pasitvirtinti informavimo apie turimą nedarbingumą tvarkos, todėl ieškovo motyvai dėl liudytojų paaiškinimų, susijusių su galimu jų žinojimu apie jo nedarbingumą, atmestini, kaip negrįsti ir neatitinkantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei neturintys teisinės reikšmės bylos teisingam išsprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto (ieškovo) J. V. apeliacinis skundas atmestinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas J. V. nuo 2001-01-01 susietas darbo santykiais su (gimnazija) (2 t., 20 b. l.). 2016-11-24 Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-387 pripažinta, kad J. V. padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (atsižvelgiant į Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį, kuriuo J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį) ir jį atleido iš (gimnazijos) direktoriaus pareigų 2016 m. lapkričio 24 d., išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (1 t., 5 b. l.). Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu savo poziciją grindžia dviem esminiais argumentais. Vienu iš jų, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-09 nutartimi buvo panaikintas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016-10-28 nuosprendis ir byla perduota nagrinėjimui iš naujo apeliacine tvarka, kas reiškia, kad tuo pačiu buvo panaikintas ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas nurodytas Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendime Nr. T-387. Kitu argumentu teigia, jog atsakovė nepagrįstai atleido jį laikino nedarbingumo laikotarpiu, nes savivaldybės tarybos sprendimas priimtas 2016-11-24, o ieškovas buvo laikinai nedarbingas (turėjo nedarbingumo pažymėjimą nuo 2016-11-23 iki 2016-12-02). Taip pat nurodo eilę motyvų, susijusių su informavimo apie nedarbingumą pareiga ir buvusiomis aplinkybėmis, kurias anot, ieškovo pirmosios instancijos teismas vertino neteisingai ir prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tuo tarpu tiek atsakovė (gimnazija), tiek Radviliškio rajono savivaldybės administracija nesutinka su ieškovo argumentais ir laiko, jog ieškovas atleistas teisėtai, pats piktnaudžiavo savo teisėmis, nepranešdamas apie nedarbingumą, formalus atleidimo pažeidimas negali būti laikomas neteisėtu atleidimu iš esmės ir teigia, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl žinojimo apie jo nedarbingumą yra neteisingos. Abi atsakovės laikosi nuomonės, jog ieškovas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė prašo pakartotinai spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą, o atsakovė (gimnazija) prašo sustabdyti bylą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla ir mano, jog nėra tikslinga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus.
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamu atveju ieškovo darbo teisiniai santykiai prasidėjo, nutrūko ir buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme galiojant ankstesnei Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijai. Šiuo metu, byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (nuo 2017-07-01), galioja nauja Darbo kodekso redakcija. Dabartinės Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijos 7 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo teisės normos neturi atgalinio veikimo galios. Tai reiškia, kad ginčas dėl darbo teisinių santykių, kilęs iki naujos Darbo kodekso redakcijos įsigaliojimo nagrinėjamas pagal ankstesnes, galiojusias iki 2017-07-01 Darbo kodekso normas, o naujos redakcijos Darbo kodekso normos nagrinėjamam ginčui nėra taikomos.
Dėl atsakovės (gimnazijos) prašymo dėl bylos sustabdymo
Atsakovė (gimnazija) prašo sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, tačiau jokių tokio savo prašymo motyvų, nenurodė.
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Įstatymas pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164 straipsnyje nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga bylai sustabdyti; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami civilinio proceso tikslai (CPK 2 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone. Tačiau kartu Teismo pabrėžiama, kad toks sprendimas turi būti proporcingas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Herbst v. Germany, judgment of 11 January 2007, no. 20027/02, § 78; Stork v. Germany, judgment of 13 July 2006, no. 38033/02, § 44; kt.).
Ieškovo atžvilgiu yra nagrinėjama baudžiamoji byla teisme (nagrinėjama nuo 2012-03-14, Šiaulių apygardos teismo nuosprendis priimtas 2014 m. kovo 31 d., Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendis priimtas 2016 m. spalio 28 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. nutartis priimta gegužės 9 d., galutinio įsiteisėjusio rezultato nėra). Visgi, šiuo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, mano, kad ir esant CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindui, bylos sustabdymas negali būti formalus, taip pažeidžiant kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesus. Nagrinėjamu atveju sustabdymo formalumą sąlygoja sekančios priežastys. Visų pirma, nagrinėjamai situacijai – atleidimui iš darbo anksčiau galiojusios redakcijos DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nėra aktualus įsiteisėjęs nagrinėjamos baudžiamosios bylos rezultatas ir galutinė baudžiamosios bylos baigtis nedaro įtakos ir neturi reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui šioje civilinėje byloje. Antra, baudžiamosios bylos nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu trunka ilgą laiką, kadangi byla didelės apimties, ieškovas įtariamas ne vienos nusikalstamos veikos padarymu ir apeliacinio skundo nagrinėjimo dienai, baudžiamoji byla yra grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Trečia, šiuo apeliaciniu skundu yra ginčijamas atleidimo iš darbo teisėtumas ir pagrįstumas, o darbo byloms išnagrinėti CPK yra nustatyti trumpesni terminai. Ketvirta, CPK yra įtvirtintas proceso atnaujinimo institutas, kuriuo vėliau gali pasinaudoti ieškovas, siekiant apginti galimai pažeistas savo teises. Įvertinus paminėtas priežastis, teisėjų kolegija nepripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas) ir daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas gali nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Esamos konkrečios aplinkybės sąlygoja, jog nėra būtina stabdyti nagrinėjamą bylą. Priešingai, atsižvelgiant į proceso koncentracijos bei ekonomijos principus (CPK 7 straipsnis), sustabdžius bylos nagrinėjimą, bus vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, pažeidžiamas kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami civilinio proceso tikslai (CPK 2 straipsnis), todėl atsakovės (gimnazijos) prašymas dėl bylos sustabdymo netenkinamas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliantas J. V. prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kaip liudytojus apklausti Radviliškio miesto merą A. Č. bei (gimnazijos) finansininkę V. V. Ieškovas savo prašymą grindžia tuo, kad apie savo nedarbingumą informavo merą A. Č. kaip vienintelį savivaldybės atstovą, todėl bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turėjo suprasti, kad meras gali pateikti bylai svarbios informacijos. Ieškovui neprašant jo apklausti, teismas pats savo iniciatyva privalėjo įsitikinti, ar tikrai meras A. Č. nepamena šio fakto, tačiau teismas mero į posėdį liudytoju nekvietė ir jo neapklausė. Ieškovas taip pat nurodo, kad tik po liudytojos I. B. apklausos suprato, kad šios liudytojos neteisingus parodymus galėtų paneigti finansininkė V. V., kuri informavimo apie nedarbingumą metu buvo kabinete, tačiau teismas atsisakė ją apklausti liudytoja dėl to, kad ši darbuotoja yra ieškovo brolio žmona ir kad patenkinus ieškovo prašymą procesas dar užsitęs. Atsakovė (gimnazija) priešingai, mano, jog nėra tikslinga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus.
Pažymėtina, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo surengti keturi žodiniai posėdžiai (vienas parengiamasis ir trys teismo posėdžiai; bendrai truko 3 val. 7 min.), kuriuose tiek ieškovas, tiek atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovas dalyvavo, apklaustos liudytojos L. S. ir I. B. dirbančios atsakovės (gimnazijoje). Apeliantas prašo į teismo posėdį apeliacinėje instancijoje iškviesti liudytojus V. V. ir A. Č., tačiau reikšmingų naujų motyvų dėl kurių nebūtų buvę pasisakyta ir aiškintasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ir dėl ko apeliacinės instancijos teismas turėtų juos iškviesti, nepateikia, nors pagal CPK 322 straipsnį privalo pateikti. Nustatyta, kad liudytoja V. V. yra ieškovo giminaitė (brolio žmona), todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, egzistuoja liudytojos subjektyvi aplinkybių vertinimo tikimybė. Liudytojas Radviliškio meras A. Č., kaip nurodė atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu, tai dienai nepamena ar ieškovas jį informavo apie savo nedarbingumą, todėl jį kviesti nėra jokios būtinybės.
Įvertinus šios nutarties 19-21 punktuose paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nei rengti žodinio posėdžio, nei kviesti liudytojus, nėra tikslinga. Taigi, teisėjų kolegija pritaria atsakovės (gimnazijos) pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, liudytojos parodymus ir sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra būtinas.
Dėl apeliacinio skundo padavimo termino
Atsakovės laikosi nuomonės, jog ieškovas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo atsakovių argumentu. CPK 307 str. 1 d. numato, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas 2017 m. birželio 8 d. Paskutinio teismo posėdžio, vykusio 2017 m. birželio 8 d. metu šalys buvo informuotos apie tai, kad šalys sprendimo paskelbime gali nedalyvauti, sprendimas bus siunčiamas elektroniniu paštu (1 t., 177 b. l.). Išsiuntus sprendimo kopiją elektroniniu paštu ieškovui ir atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui 2017 m. birželio 9 d., patvirtinimas iš ieškovo apie gavimą, negautas. Sprendimo kopija ieškovui įteikta 2017 m. birželio 13 d. (1 t., 178 b. l.), terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo 2017 m. birželio 14 d., kadangi byloje jokių duomenų apie tai, kad sprendimą ieškovas gavo dar 2017 m. birželio 8 d., nėra. Kadangi apeliacinis skundas pateiktas 2017 m. liepos 11 d., laikytina, jog jis pateiktas nepraleidus įstatyme numatyto 30 dienų apskundimo termino, todėl atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos prašymas pakartotinai spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą yra atmestinas.
Dėl atleidimo pagrindo
Ieškovas J. V. vienu iš apeliacinio skundo esminių argumentų teigia, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neatskleidęs jos esmės, nes nepasisakė (nutylėjo) dėl prašymo panaikinti 2016-11-24 Radviliškio savivaldybės tarybos sprendimą T-387 tuo pagrindu, kad 2017-05-09 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo panaikintas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016-10-28 nuosprendis ir byla perduota nagrinėjimui iš naujo apeliacine tvarka. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad tuo pačiu buvo panaikintas jo atleidimo iš darbo pagrindas. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
2016-11-24 Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendime Nr. T-387 (toliau – sprendime) atleidimo pagrindas nurodytas DK 136 str. 3 d. 2 p., 177 str., 235 str. 2 d. 7 p. Taip pat sprendime nurodyta, kad atsižvelgiama į 2016-10-28 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 184 str. 2 d., 228 str. 1 d., 233 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir jo veiksmais padarytą 21918,12 Eur žalą savivaldybei.
Akcentuotina, jog ieškovas atleistas remiantis anksčiau galiojusios DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 7 p. Tai yra darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis) (DK 136 str. 3 d. 2 p.). Darbuotojo pareigų pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, jei dėl tokio pažeidimo darbdavio interesai iš esmės pažeidžiami ir jis pagrįstai praranda pasitikėjimą darbuotoju, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716-706/2015). Pasitikėjimo darbuotoju praradimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra kriterijus, teismui vertinant, ar toks pažeidimas pripažintinas šiurkščiu, dėl kurio darbdavys turėjo teisę skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – darbo sutarties nutraukimą.
DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas konstatuojamas, kai yra veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Tai reiškia, kad atleidžiant minėtu ankstesnės redakcijos DK 235 str. 2 d. 7 p. pagrindu, nebūtinas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, netgi nebūtinai asmuo turi būti nubaustas administracine tvarka, kaip padaręs mažesnio pavojingumo pažeidimą. Tiesiog pakanka pagrindo manyti, kad yra DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytų nusikaltimo požymių. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei kasacinio teismo formuojamos praktikos seka, jog sistemiškai aiškinant ankstesnės redakcijos DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 7 p. normas, darbuotojas atleidžiamas iš darbo kaip padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kai yra veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių ir dėl to, darbuotojas yra praradęs darbdavio pasitikėjimą.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nežiūrint į tai, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016-11-24 sprendime Nr. T-387 ir yra nurodoma, kad atsižvelgiama į Lietuvos Apeliacinio teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį, kuris šiai dienai yra panaikintas ir byla iš naujo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, ieškovas atleistas kaip praradęs pasitikėjimą darbdaviu, nes jis įtariamas kaip padaręs veikas, turinčias DK 235 str. 2 d. 7 p. nurodytus požymius. Dar kartą pabrėžtina ir atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šie požymiai nesiejami su įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio buvimu. Pirmosios instancijos teismas dėl savivaldybės tarybos sprendime Nr. T-387 nurodyto atleidimo pagrindo, 2017 m. birželio 8 d. sprendime pasisakė, todėl ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neva nutylėdamas apie jo atžvilgiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 9 d. panaikintą Lietuvos Apeliacinio Teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendį, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl atleidimo laikino nedarbingumo laikotarpiu
Ieškovas antru esminiu apeliacinio skundo argumentu tvirtina, kad atsakovė Radviliškio rajono savivaldybės administracija neteisėtai jį atleido laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir teigia, jog atsakovė pati turėjo aiškintis ir tikrinti informaciją ar ieškovas atleidimo metu nesirgo. Teisėjų kolegija šiai apelianto pozicijai nepritaria.
Anksčiau galiojusios redakcijos DK 131 straipsnio 1 dalis 1 punktas numatė, jog negalima atleisti darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Minėtame straipsnyje numatyta, jog draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, išskyrus DK 136straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, savo pobūdžiu yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus, užtikrinant jam darbo vietos, pareigų, bei socialinių garantijų tam tikrą laiką išsaugojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).
Sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo jo nedarbingumo laikotarpiu teisinių padarinių, yra reikšmingas ir turi būti įvertintas paties darbuotojo elgesys. Jeigu darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui apie aplinkybes, reikšmingas DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytiems draudimams taikyti, o darbdavys tų aplinkybių nežino, tai šį darbuotoją atleidus iš darbo formaliai pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą atleisti iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, darbuotojo teisė dirbti, bei teisė naudotis socialinėmis garantijomis ir laikinai išsaugoti darbo vietą gali būti neginama ( DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Kauno apygardos Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1185-259/2017).
Pabrėžtina, jog DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta garantija darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių - sužalojimo darbe arba profesinės ligos), draudžianti darbdaviui tam tikrą laiką (DK 133 straipsnio 2 dalis) įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo, pradeda galioti nuo tos dienos, kai darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo lapeli, ir baigiasi tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto dvidešimties kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Teismų praktika darbo sutarties nutraukimo apribojimą darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu sieja būtent su darbdavio žinojimu apie atleidžiamo darbuotojo nedarbingumą, o ne su nedarbingumo laikotarpio pradžios faktu.
Byloje nustatyta, kad ieškovas dar iki darbdavio 2016 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. T-387 nustatytos atleidimo iš darbo datos nepateikė jokios informacijos, kad jis susirgo. Juo labiau, ieškovas, turėdamas (ambulatorijos) 2016 m. lapkričio 23 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą (pradžiai trims dienoms iki 2016-11-25 (1 t., b. l. 205), sekančią, 2016 m. lapkričio 24 dieną atvyko į Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdį, jame dalyvavo ir pasisakė. Todėl iš šių aplinkybių, darbdavys negalėjo ir neturėjo žinoti, kad atleidimo iš darbo metu ieškovas yra nedarbingas (žr., pvz., Kauno apygardos Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1185-259/2017).
Pažymėtina, kad byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, to nepatvirtino ir į bylą ieškovo iškvieti liudytojai, kad būdamas laikinai nedarbingu ieškovas apie tai informavo atsakoves. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas buvo gimnazijos direktorius, vadovas, ir jo neatvykimas į darbą automatiškai nereiškia, kad jis susirgo, nes kaip įstaigos vadovas nėra niekam atskaitingas ir gali turėti kitų pareigų, dirbti ne vien gimnazijoje, bet ir susitikimuose kitose vietovėse. Priešingai, atleidimo dieną ieškovas, turėdamas (ambulatorijos) 2016 m. lapkričio 23 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą (pradžiai trims dienoms iki 2016-11-25 (1 t., b. l. 205), sekančią, 2016 m. lapkričio 24 dieną, lankėsi gimnazijoje, atvyko į Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdį, jame dalyvavo ir pasisakė. Tokiu savo elgesiu ir veiksmais ieškovas negalėjo sudaryti prielaidos atsakovėms net įtarti apie ieškovo laikiną nedarbingumą (žr., pvz., Kauno apygardos Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1185-259/2017). Iš to seka, kad nedarbingumo pažymėjimo turėjimas nepatvirtina ir neįrodo, kad ieškovas realiai sunkiai sirgo, dėl ko būtų negalėjęs dalyvauti ir pasisakyti Savivaldybės tarybos posėdyje. Todėl, teisėjų kolegija, pritaria atsakovės Radviliškio rajono savivaldybės administracijos nuomonei, kad ieškovas, dalyvaudamas ir pasisakydamas drausminės nuobaudos skyrimo procedūroje, t. y. Savivaldybės tarybos 2016-11-24 posėdyje, neinformuodamas darbdavio, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teisėmis, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas ir būtent todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010).
Vertinant aplinkybes, nurodytas šios nutarties 34-36 punktuose, teisėjų kolegijos nuomone, tokia ieškovo pozicija leidžia daryti prielaidą, jog iš tikrųjų jis savo darbdavio atstovų, svarstant jo drausminės atsakomybės klausimą, apie laikiną nedarbingumą neinformavo ir tai darė sąmoningai, bandydamas susikurti pagrindą ginčyti jam nepalankų savivaldybės tarybos sprendimą. Visi aukščiau teisėjų kolegijos nutartyje ištirti įrodymai ir tuo pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog darbdaviui nustatyta tvarka iki atleidimo iš darbo buvo pranešta apie ieškovo susirgimą ir kad atleidimo iš darbo dieną tiek (gimnazijai), tiek Radviliškio rajono savivaldybės administracijai buvo žinoma, jog ieškovas turi nedarbingumą.
Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas analizavo šalių pateiktus įrodymus dėl ieškovo J. V. atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo ir vertino įrodymų visetą, jų reikšmę ir iš visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos atsakovės (gimnazijos) turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 1270,50 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės (gimnazijos), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.