Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1185-259/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-07-04
Bylos Nr.: 2A-1185-259/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-16232-2016-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas, Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė
Atsakovas: žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“
Ieškovas: V. B.

Kategorijos

1.3.2.9.10.10Kiti darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindai

Civilinė byla Nr. 2A-1185-259/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16232-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.10.;1.3.2.10.;2.6.10.2.4.2.;3.3.1.20 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui žemės ūkio kooperatyvui „Pienas LT“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. B. pateikė ieškinį, kuriame prašė: pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo ŽŪK „Pienas LT“ administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 „Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų“; perkelti 2011 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo datą į 2016 m. spalio 22 d., t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 37,28 Eur neapskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 506,52 Eur neapskaičiuoto ir neišmokėto priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 258,75 Eur piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m spalio 22 d. (reikalavimas patikslintas 2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu); priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti ieškovui iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pagal 2011 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 50 nuo 2011 m. gruodžio 16 d. dirbo pas atsakovą vairuotoju. Ieškovas 2016 m. birželio 21 d. parašė ir įteikė atsakovo administracijos vadovui 2016 m. birželio 21 d. prašymą dėl atleidimo iš vairuotojo pareigų nuo 2016 m. liepos 5 d. Atsakovo administracijos vadovas G. R. tą pačią dieną išleido ginčo įsakymą, kuriuo įsakė atleisti ieškovą iš užimamų pareigų nuo 2016 m. liepos 5 d. 2016 m. birželio 25 d. pablogėjus ieškovo sveikatos būklei ir atvykus į gydymo įstaigą, ieškovas apie 22.16 val. telefonu informavo savo tiesioginį vadovą, t. y. vadybininką V. J.. Sekančią dieną ieškovas 10.17 val. dar kartą paskambino minėtam atsakovo darbuotojui ir pranešė, jog ieškovui diagnozuotas infarktas, ieškovas tapo laikinai nedarbingas, t. y. jis nuo 2016 m. birželio 25 d. vakaro paguldytas į ligoninę bei tolimesniam gydymui pervežtas į LSMUL Kauno klinikas. Apie tai, kad ieškovas buvo ligoninėje, o po to tęsė gydymą sanatorijoje, kitą atsakovo administracijos darbuotoją, t. y. logistikos vadovą M. M., informavo ieškovo sutuoktinė 2016 m. liepos 4 d. 18.40 val. jam paskambinusi iš ieškovo darbinio telefono. Ieškovas buvo laikinai nedarbingas iki 2016 m. spalio 21 d. Ieškovui nuo 2016 m spalio 21 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritoriniame skyriuje buvo nustatytas neįgalumas. Nepaisydamas fakto, kad iki atleidimo iš darbo dienos ieškovas tapo laikinai nedarbingas, atsakovas nepakeitė išleisto ginčo įsakymo ir nuo 2016 m. liepos 5 d., t. y. ieškovo nedarbingumo laikotarpiu, su ieškovu sudarytą darbo sutartį nutraukė DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgdamas į atsakovo administratorės prašymą, ieškovas nusiuntė atsakovui UAB „Draugystės sanatorija“ 2016 m. liepos 11 d. pažymėjimo Nr. SD-265 kopiją, kuris patvirtino, kad ieškovas gydėsi UAB „Draugystės sanatorija“ nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 21 d. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nutraukdamas darbo sutartį su ieškovu jo laikino nedarbingumo laikotarpiu, padarė procedūrinių pažeidimų - parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką. Atsakovas už 2016 m. birželio mėnesį ieškovui neapskaičiavo ir neišmokėjo pagal darbo sutartį priklausančio darbo užmokesčio už faktiškai dirbtas 14 darbo valandų, iš kurių 3,5 valandos buvo dirbtos švenčių dieną, t. y. 2016 m. birželio 24 d. Atsakovas atleisdamas ieškovą iš darbo jam taip pat neapskaičiavo ir neišmokėjo už 2016 m. birželio mėnesį pagal darbo sutartį priklausančio priedo prie darbo užmokesčio. Ieškovo nuomone, ginčo atveju, atsakovo veiksmai vertintini kaip darbdavio nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas savo teisėmis prieš darbuotoją (DK 35 str. 1 d.). Ieškovas neturtinę žalą patyrė ne tik dėl atleidimo iš darbo jo laikinio nedarbingumo metu, tačiau būtent ir dėl darbdavio nekorektiškų veiksmų po atleidimo iš darbo, vykdant darbo sutarties nutraukimo procedūras. Neturinę žalą ieškovas įvertino 2 000 Eur suma, nes teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, numatanti draudimą atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 straipsnio 1 dalį netaikytina. Šis draudimas nustatytas darbdaviui ir negali būti aiškinamas kaip teisinis reguliavimas, apribojantis asmens teisę nutraukti darbo sutartį savo noru, t. y. DK 127 straipsnyje nustatytu pagrindu. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, ji pasibaigia, ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju, ką, nagrinėjamu atveju, atsakovas padarė. Atsakovas pažymėjo, jog jo darbuotojai dar 2016 m. liepos 8 d. 14.41 val. tikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sistemos duomenis apie V. B. išduotą nedarbingumo pažymėjimą, kadangi ne vėliau kaip per 3 (tris) darbo dienos po darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo privaloma pateikti pranešimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Šioje sistemoje įrašo apie V. B. nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą nebuvo. 2016 m. liepos 8 d. atsakovo darbuotojai teiravosi dėl V. B. išduoto nedarbingumo ir gavo atsakymą, jog jokių duomenų apie pratęstą ar naujai išduotą nedarbingumo pažymėjimą nėra. Ieškovas 2016 m. liepos 11 d. UAB „Draugystės sanatorija“ pažymėjimą Nr. SD265 apie gydymąsi šioje sanatorijoje pateikė atsakovui tik 2016 m. liepos 11 d. Iki tol atsakovas neturėjo jokių duomenų apie ieškovo gydymąsi šioje sanatorijoje. Susisiekus su UAB „Draugystės sanatorija“ buvo paaiškinta, jog sanatorija nedarbingumo pažymėjimų neišduoda, bet asmenį įvertinus gydytojui, turi galimybę pratęsti jau išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Su ieškovą gydžiusiu gydytoju susisiekti nepavyko. Atsakovo nuomone, ieškovas nepaaiškino, už kurias konkrečiai 2016 m. birželio dienas jam tariamai neišmokėtas darbo užmokestis už 14 darbo valandų, todėl ieškovo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už šias darbo valandas taip pat vertintinas kaip nepagrįstas. Atsiliepime taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl jau vien dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Ieškovas 2016 m. birželio 21 d. gavo jo darbo sutarties nutraukimą patvirtinantį dokumentą, todėl 2016 m. rugpjūčio 4 d. kreipęsis į teismą praleido DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, svarbių praleidimo priežasčių nenurodė ir neprašė jo atnaujinti. Esant šioms aplinkybėms atsakovas prašė spręsti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino ŽŪK „Pienas LT“ administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų; ieškovo ir atsakovo 2011 m. gruodžio 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu datą perkėlė iš 2016 m. liepos 5 d. į 2016 spalio 22 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 63,53 Eur (priskaityta suma) neišmokėto darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisė ieškovui iš atsakovo 360,85 Eur (priskaityta suma) priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisė ieškovui iš atsakovo 255,21 Eur (priskaityta suma) kompensacijos už nepanaudotas atostogas; priteisė ieškovui iš atsakovo 2 627,12 Eur (priskaityta suma) ir po 20,21 Eur (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už uždelstą atsiskaityti laiką; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 501,31 Eur (priskaityta suma) priteisimo ieškovui iš atsakovo leido vykdyti skubiai; priteisė ieškovui iš atsakovo 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 992,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 149,00 Eur žyminį mokestį valstybei.Teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią įsidarbino vairuotoju (1 t., b. l. 13). Ieškovas 2016 m. birželio 21 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2016 m. liepos 5 d. (1 t., b. l. 14). 2016 m. birželio 21 d. priimtas atsakovo administracijos vadovo įsakymas Nr. P-87 Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų nuo 2016 m. liepos 5 d. pačiam prašant pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 15). Nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 1 d. ieškovas buvo hospitalizuotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ „Kauno klinikos“ dėl ūminio transmuralinio apatinės sienos miokardo infarkto (1 t., b. l. 17). Nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ieškovas buvo hospitalizuotas UAB „Draugystės sanatorija“ (duomenys neskelbtini)mieste (1 t., b. l. 18-19). VSDFV Marijampolės skyriaus 2016 m. liepos 27 d. pažyma apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus Nr. KA-PZ1-2513 patvirtina, kad ieškovas nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 21 d. buvo nedarbingas dėl ligos ir jam minėtu laikotarpiu buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai (1 t., b. l. 20). Ieškovas nedarbingas buvo ir vėliau, t. y., nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (1 t., b. l. 21-22; 2 t. b. l. 32-44). Nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 20 d. ieškovui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis (2 t., b. l. 26-28).Teismas ieškovo reikalavimą dėl darbdavio įsakymo panaikinimo ir atleidimo iš darbo datos perkėlimo patenkino, konstatavęs, jog atsakovas, priimdamas ŽŪK „Pienas LT“ administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų, nesilaikė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, nes darbo sutartį nutraukė ieškovo nedarbingumo laikotarpiu. Teismas, įvertinęs darbuotojo ligos pobūdį bei į bylą pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, jog ieškovas buvo pakankamai aktyvus ir sąžiningas darbdavio atžvilgiu, ir kad darbdavys 2016 m. liepos 5 d. ryte buvo informuotas apie tai, kad ieškovas serga ir turi nedarbingumo pažymėjimą. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovo į bylą pateiktas dokumentas (1 t., b. l. 41) leidžia daryti išvadą, kad darbdavys užklausą apie darbuotojų nedarbingumo laikotarpį www.sodra.lt suformavo praėjus trims dienoms po ieškovo atleidimo (2016 m. liepos 8 d.). Teismas nurodė, jog atsakovas neginčijo, kad ieškovas darbdavio atstovą 2016 m. birželio 26 d. informavo apie tai, kad yra hospitalizuotas, o nurodomoms aplinkybėms, kad atsakovo darbuotojai bandė susisiekti su ieškovu bei jo gydytojais, bendravo su VSDFV darbuotoja siekdami išsiaiškinti, ar V. B. atleidimo dieną buvo darbingas, atsakovas jokių patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas pažymėjo, kad paties atsakovo užpildytuose 2016 m. birželio ir liepos mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 5 d. imtinai pažymėta „L“ raidė (1 t., b. l. 45, 48). Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovas įrodė aplinkybę, jog atsakovas žinojo, kad V. B. atleidimo dieną sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Taip pat nurodė, kad atsakovas turėjo teisę su ieškovu nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį tik pasibaigus ieškovo nedarbingumo laikotarpiui, todėl ieškovo 2011 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo laiką teismas perkėlė į 2016 spalio 22 d., t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo V. B. laikinojo nedarbingumo pasibaigimo.Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 37,28 Eur neapskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį, sprendė, kad yra pagrindas viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 417 str.). Teismas, palyginęs kelionės lapuose įrašytą ieškovo darbo pradžios ir pabaigos laiką (1 t., b. l. 76, 99) su 2016 m. birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašytomis valandomis (visomis dienomis įrašyta po 11 val.) (1 t., b. l. 48), sprendė, jog darbdavys iš viso neapskaitė 14 val. 11 min. ieškovo išdirbto laiko. Nustatęs, kad ieškovo 1 valandos vidutinis darbo užmokestis (priskaityta suma) sudarė 3,85 Eur (2 t., b. l. 29), o 2016 m. birželio 24 d. ieškovo neapskaitytos darbo valandos sudaro 2 val. 25 min. (13 val. 25 min. - 11 val.) ir ši diena buvo šventinė diena, už kurią skaičiuojamas dvigubas darbo užmokestis (DK 194 str.), teismas sprendė, kad bendra ieškovui priteistina nesumokėto darbo užmokesčio už išdirbtą laiką suma sudaro 63,53 Eur (14 val. x 3,85 Eur = 53,90 Eur; 2,5 val. x 3,85 Eur = 9,63 Eur).Teismas nurodė, kad ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 506,52 Eur neapskaičiuoto ir neišmokėto priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį grindė tuo, kad darbdavys priedą jam mokėjo už papildomą darbo sutartyje nenumatytą funkciją – pieno surinkimą. Iš pateiktų ieškovo pareiginių nuostatų teismas nustatė, kad ieškovui nebuvo priskirta pieno surinkėjo darbo funkcija (1 t., b. l. 78-82), o į bylą pateikti „žalio pieno važtaraščiai“ su ieškovo spaudu (1 t., b. l. 83-97; 101-146, 153-187) patvirtina, kad ieškovas visą darbo pas atsakovą laikotarpį vykdė ir pieno surinkėjo funkciją. Teismas, vadovaudamasis ieškovo ir liudytojo M. M. paaiškinimais, sprendė, kad ginčo priedas buvo mokėtas kaip atlyginimas už atliktą darbo funkciją – pieno surinkimą. Nurodė, kad minėtą priedą darbdavys mokėjo nuo darbo santykių pradžios, nors darbo sutartyje buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Atsakovas, mokėdamas priedus, kas kartą dėl priedo paskyrimo įsakymo nepriimdavo. Priedus mokėjo sistemingai, nenutrūkstamai už kiekvieną mėnesį, išskyrus laikotarpius, kuriais ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Teismo vertinimu, šie priedai buvo mokėti kaip atlyginimas už ieškovo atliktą darbo funkciją – pieno surinkimą, todėl pagal savo pobūdį priskiriami darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamoji dalis, kaip numato Darbo kodekso 186 straipsnis. Atsakovui nepateikus duomenų apie priedo paskaičiavimo tvarką, teismas vadovavosi byloje esančiais duomenimis apie ieškovui 2015-2016 m. išmokėtų priedų dydžius ir paskaičiuotą vidutinį išmokėto priedo dydį. Teismas nustatė, kad 2016 m. vidutinis išmokėto priedo dydis yra 430,54 Eur (2152,68/5 mėn.), 2015 metais - 425,91 Eur (4685,00 Eur/11 mėn.) (1 t., b. l. 75). Teismas taip pat nustatė, jog darbdavys iš viso neapskaitė 2016 m. birželio mėnesį ieškovo dirbtų 14 val. 11 min, o 2016 metais ieškovas iš viso dirbo 891 val. 11 min. (877 žiniaraštyje įrašytos valandos +14 val. 11 min.) (1 t., b. l. 75). Ieškovui 2016 m. už vieną išdirbtą valandą išmokėtas priedo dydis sudaro 2,42 Eur (2152 Eur/891 val.). 2016 m. birželio mėnesį ieškovas dirbo 12 dienų - 149,11 valandas (135 val. apskaitytos darbdavio + 14 val. 11 min., kurių darbdavys neapskaitė). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo iš viso 360,85 Eur priedo prie darbo užmokesčio (149,11 val. x 2,42 Eur).Teismas taip pat nurodė, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismas nustatė, kad atsakovo ieškovui jo atleidimo dieną bendra neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 424,38 Eur (360,85 Eur + 63,53 Eur). Vienai darbo dienai tenkanti ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dalis - 20,21 Eur (424,38 Eur /21 darbo diena). Teismas sprendė, kad ieškovui iš atsakovo priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis - 424,38 Eur laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. (sekanti diena po atleidimo iš darbo) iki 2017 m. sausio 12 d. (teismo sprendimo paskelbimo dienos), t. y. už 6 mėnesius – 2 546,28 Eur, ir 80,84 Eur už 4 darbo dienas (20,21 Eur x 4 d.), iš viso 2 627,12 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką, laikotarpiu nuo sekančios po atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos ir po 20,21 Eur vienai darbo dienai tenkančios ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dalies už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovas neišreiškė prašymo sumažinti ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti, taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, jog priteista kompensacija sukeltų jam sunkių neigiamų finansinių padarinių. Teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją už uždelsimą atsiskaityti.Teismas, konstatavęs, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė darbo sutartį su ieškovu jo nedarbingumo laikotarpiu bei perkėlus atleidimo dieną į sekančią po laikino nedarbingumo pasibaigimo dieną, sprendė, jog ieškovui priteistina piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, paskaičiuojama laikotarpiu nuo sekančios po ieškovo atleidimo dienos (2016 m. liepos 6 d.) iki sekančios dienos, einančios po tos, kurią baigėsi ieškovui suteiktas nedarbingumas (2016 m spalio 22 d.). Teismas nustatė, kad už vieną kalendorinį mėnesį ieškovui priklausė 2,33 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų (28 k. d. /12 mėn.). Nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m. spalio 6 d. ieškovui priklausė 6,99 kalendorinės dienos, nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 22 d. – 1,25 kalendorinė diena, t. y. iš viso ieškovui priklausė 8,24 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-789 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2016 metais patvirtinimo“ 1.1.1. punkte nustatytas 0,7 metinis darbo dienų koeficientas esant penkių darbo dienų savaitei. Teismas konstatavo, kad ieškovui kompensacija už nepanaudotas atostogas turėjo būti paskaičiuota už 5,77 darbo dienas (8,24 x 0,7). Įvertinęs į tai, kad ieškovo 1 dienos vidutinis darbo užmokestis sudarė 44,23 Eur, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 255,21 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (5,77 d. d. x 44,23 Eur).Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, todėl sprendė, kad ieškovui priteistinas ir neturtinės žalos atlyginimas. Nurodė, kad neteisėtas atleidimas ieškovui neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovas neteko nuolatinių pajamų (negavo ligos pašalpos). Dėl to ieškovui buvo apsunkinta galimybė tinkamai rūpintis savo sveikata. Nors dėl sunkios ligos ieškovo judėjimas buvo suvaržytas, jis buvo priverstas padedamas artimųjų kelis kartus vykti pas atsakovą, kreiptis į įvairias įstaigas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, sanatorijos administraciją), ieškotis advokato siekiant apginti savo pažeistas teises. Teismo vertinimu, darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui dvasinius ir fizinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, todėl yra pagrindas spręsti, kad tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas žalą patyrė ne dėl jo neteisėtų veiksmų, todėl teismas pripažino, jog žala atsirado dėl atsakovo kaltės. Vadovaudamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose, teisingumo ir protingumo kriterijais bei įvertinęs aplinkybę, kad ieškovas neturėjo drausminių nuobaudų, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pasisakydamas dėl atsakovo atsiliepime pareikšto prašymo ieškinį atmesti senaties praleidimo pagrindu, teismas pažymėjo, jog atsakovas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad įsakymą dėl darbo santykių nutraukimo ieškovas gavo 2016 m. birželio 21 d. Tuo tarpu ieškovas pateikė 2016 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. P-87 kopiją su darbdavio 2016 m. liepos 26 d. spaudu (1 t., b. l. 15). Įvertinęs aptartų įrodymų visumą, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad ieškovas jo darbo sutarties nutraukimą patvirtinantį dokumentą gavo 2016 m. liepos 26 d., ieškinys teismui pateiktas 2016 m. rugpjūčio 8 d., t. y., nepraleidus DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas ŽŪK „Pienas LT“ prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą pakeisti: sumažinant iš atsakovo ieškovui priteistą piniginę kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką iki 200 Eur ir po 2 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; sumažinant iš atsakovo ieškovui priteistą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas iki 99,58 Eur; panaikinant teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog atsakovas turėjo teisę su ieškovu nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį tik pasibaigus ieškovo nedarbingumo laikotarpiu, ignoravo atsakovo nurodytą teismų praktiką, kurioje išaiškina, kad darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, numatanti draudimą atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu draudimu siekiama apsaugoti darbuotojo interesus, todėl ši nuostata taikytina tada, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, ir netaikoma, kai darbo sutartis pasibaigia kitais pagrindais. Šis draudimas nustatytas darbdaviui ir negali būti aiškinamas kaip teisinis reglamentavimas, apribojantis asmens teisę nutraukti darbo sutartį savo noru, t. y. DK 127 straipsnyje nustatytu pagrindu. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, ji pasibaigia, ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju, ką nagrinėjamu atveju atsakovas ir padarė. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog jo 2016 m. birželio 21 d. prašymas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, taip pat ieškovas nepasinaudojo ir DK 127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise atšaukti šį prašymą atleisti iš darbo pačiam prašant. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodytą aplinkybę, jog atsakovas žinojo, kad ieškovas atleidimo dieną sirgo ir turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovo pateikta ištrauka iš VSDFV sistemos su 2016 m. liepos 8 d. duomenis apie ŽŪK „Pienas LT“ darbuotojams nuo 2016 m. birželio 30 d. išduotus elektroninio nedarbingumo pažymėjimus patvirtino, jog atsakovo darbuotojai dar 2016 m. liepos 8 d. 14 val. 41 min. tikrino VSDFV sistemos duomenis apie V. B. išduotą nedarbingumo pažymėjimą, tačiau šioje sistemoje jokio įrašo apie ieškovui nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 21 d. išduotą nedarbingumo pažymėjimą nebuvo. Sistemoje buvo tik duomenys apie nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 4 d. galiojusį nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovas 2016 m. liepos 11 d. UAB „Draugystės sanatorija“ pažymėjimą Nr. SD- 265 apie gydymąsi šioje sanatorijoje atsakovui pateikė tik 2016 m. liepos 11 d. Iki tol atsakovas neturėjo jokių duomenų apie ieškovo gydymąsi šioje sanatorijoje. Taisyklių 6 punkte nurodyta, jog elektroninius pažymėjimus gali išduoti tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų, sudariusių sutartis dėl teisės išduoti elektroninius pažymėjimus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniais skyriais, asmenis gydantys gydytojai ar gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas. Taigi, vien tik ieškovo pateiktas UAB „Draugystės sanatorija“ 2016 m. liepos 11 d. pažymėjimas Nr. SD-265 nepatvirtina, jog darbuotojui išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai panaikino 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 „Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų“ ir ieškovo 2011 m. gruodžio 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu datą perkėlė iš 2016 m. liepos 5 d. į 2016 m. spalio 22 d.Teismo priteista iš atsakovo 2 627,12 Eur ir po 20,21 Eur už kiekvieną darbo dieną dydžio vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką yra neadekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui, nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Kaip nurodoma skundžiamame sprendime, bendra ieškovui neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 424,38 Eur. Tuo tarpu už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovui priteista šešis kartus didesnė kompensacija. Be to, teismo priteista neišmokėta darbo užmokesčio suma susidarė tik už 2016 m. birželio mėnesį, t. y. už paskutinį ieškovo faktinio darbo pas atsakovą mėnesį. Didžioji dalis šios sumos (360,85 Eur priedas) buvo neišmokėtas tarp šalių kilus nesutarimui dėl ieškovo pristatyto pieno kokybės. Teismo priteista neišmokėta darbo užmokesčio suma buvo mažesnė už ieškovo vidutinį darbo užmokestį, kuris pagal byloje pateiktą pažymą neatskaičius mokesčių buvo 501,31 Eur. Iki kreipimosi į teismą dienos ieškovas nebuvo kreipęsis į atsakovą ir reikalavęs nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio dalies. Nors teismas sprendime nurodė, jog atsakovas nereiškė prašymo sumažinti ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio, tačiau atsakovas ir negalėjo tokio prašymo reikšti, kadangi ieškovas nei pradiniame, nei patikslintame ieškiniuose nereiškė reikalavimo dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos kompensacijos priteisimo. Šią kompensaciją teismas priteisė vadovaudamasis CPK 417 straipsnio suteikta teise teismui viršyti ieškiniu pareikštus reikalavimus. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas skundžiamu sprendimu perkėlė ieškovo atleidimo iš darbo dieną iš 2016 m. liepos 5 d. į 2016 m. spalio 22 d. Vadinasi, perkėlus ieškovo atleidimo iš darbo dieną atsakovo pareiga atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju taip pat turėjo būti perkelta į 2016 m. spalio 22 d., todėl teismas nepagrįstai DK 141 straipsnyje 3 dalyje numatytą kompensaciją skaičiavo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m. spalio 22 d. Be to, pagal ieškovo į bylą pateiktus duomenis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. spalio 21 d. ieškovui buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, o nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. spalio 20 d. ieškovui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis. Sisteminė DK 142 straipsnio, 143 straipsnio 2 dalies 4 punkto normų analizė leidžia daryti išvadą, kad laikas, per kurį darbuotojas buvo laikinai nedarbingas, negali būti apmokėtas kaip laikas, per kurį dirbta. Kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, jo negautas pajamas kompensuoja valstybinis socialinis draudimas, todėl šiam laikotarpiui taikomos ne DK, o Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Šios aplinkybės taip pat patvirtina DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m. spalio 22 d. priteisimo nepagrįstumą.Apelianto nuomone, ieškovas 2016 m. liepos 5 d. buvo teisėtai atleistas iš darbo jo paties prašymu, todėl vien dėl to ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas teismo neturėjo būti tenkinamas. Be to, apelianto nuomone, teismas klaidingai apskaičiavo šią kompensaciją. Kadangi ieškovas nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. spalio 22 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir 2016 m. liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesiais pas atsakovą faktiškai nedirbo nei vienos dienos, teismas turėjo vadovautis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 ir 7.9 punktų nuostatomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, naudojo ieškovo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį, lygų 44,23 Eur, kuris buvo atsakovo apskaičiuotas teismo prašymu ieškovo atleidimo darbo dienai (2016 m. liepos 5 d.). Atitinkamai teismas, perkeldamas ieškovo atleidimo iš darbo datą į 2016 m. spalio 22 d., nepagrįstai priteisė ieškovui 155,63 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes atsakovas teisėtai, vadovaudamasis DK 127 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. P-87 atleido ieškovą iš užimamų pareigų. Taigi, atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių jam turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė. Be to, ieškovas buvo atleistas iš darbo jam pačiam prašant nuo jo nurodytos datos. Nebuvo jokio kompromituojančio pagrindo, spaudimo, jo teisės nebuvo pažeistos, nebuvo pakenkta jo reputacijai ar galimybėms konkuruoti darbo rinkoje. Tarp ieškovo sveikatos būklės ir jo atleidimo iš darbo nėra jokio priežastinio ryšio, kadangi ieškovo nurodomi jo sveikatos sutrikimai ištiko iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos. Todėl prašomas priteisti neturinės žalos dydis yra neproporcingai didelis ir neatitinka protingumo kriterijų. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas V. B. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apelianto ieškovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Nors dėstydamas apeliacinio skundo pagrindą apeliantas nurodė, kad skundžia ginčo sprendimo dalis, kuriomis panaikintas apelianto administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. P-87 „Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų“ ir 2011 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo laikas perkeltas iš 2016 m. liepos 5 d. į 2016 m. spalio 22 d., tačiau apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje reikalavimo dėl minėtų skundžiamo sprendimo dalių panaikinimo nepareiškė. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, atleisdamas ieškovą iš darbo nesilaikė LR DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto darbo sutarties nutraukimo apribojimo, nes darbo sutartį nutraukė ieškovo nedarbingumo laikotarpiu, todėl pagrįstai taikė ieškovo teisių gynimo būdą, perkeliant ieškovo darbo sutarties nutraukimo laiką į 2016 m. spalio 22 d., t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo laikino nedarbingumo pasibaigimo, tokiu būdu atkuriant ieškovo pažeistą garantiją.Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė ir aiškino LR DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą, todėl pagrįstai ieškovui iš apelianto priteisė 2 627,12 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas ieškovui iš apelianto priteisė ne savo nuožiūra nustatytą konkrečią kompensacijos sumą, o kompensacijos sumą, kuri gavosi atlikus matematinius skaičiavimus pagal LR DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimą už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl priteistos kompensacijos dydis tiesiogiai priklausė nuo laikotarpio, už kurį kompensacija buvo priteista. Be to, apeliantas teigdamas, kad 360,85 Eur priedas ieškovui nebuvo neišmokėtas tarp šalių kilus nesutarimui dėl ieškovo pristatyto pieno kokybės, sąmoningai klaidina teismą, nes šis argumentas neatitinka tikrovės. Atsiliepime į ieškinį apeliantas išdėstydamas savo poziciją dėl ieškovui mokėtinų priedų nurodė, kad ieškovui jo darbo santykių pas apeliantą metu kartais, kaip skatinimo priemonė LR DK 233 straipsnio prasme, buvo skiriamos premijos. Atsiliepime į patikslintą ieškinį apeliantas dėl priedų mokėjimo ieškovui apskritai nepateikė savo pozicijos. Akivaizdu, kad apelianto pozicija dėl priedų mokėjimo keitėsi viso bylos nagrinėjimo proceso metu, buvo nenuosekli ir prieštaringa, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta kritiškai. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas dviejų profesionalių teisininkų - advokato ir advokato padėjėjos, tačiau nei vienas iš jų nei atsiliepimuose į ieškinius, nei teismo posėdžių metu, nereiškė prašymo sumažinti ieškovo naudai priteistinos kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką. Akivaizdu, kad profesionalūs teisininkai gali ir privalo žinoti, kokios sankcijos darbdaviui taikomos teisme nagrinėjant darbo bylas dėl reikalavimų priteisti laiku neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas, t. y. kad teismai nagrinėdami darbo bylas yra aktyvūs ir pagal įprastą praktiką savo iniciatyva taiko LR DK 141 straipsnio 3 dalies normą, jeigu tenkina ieškovų reikalavimus dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Nors ieškovas nuo 2016-06-26 iki 2016-10-21 dėl ligos buvo nedarbingas, tačiau įstatymai nenumato, kad asmeniui, būnant nedarbingam, LR DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensacija jam nemokama. Priešingu atveju būtų paneigti šioje normoje nustatytos kompensacijos tikslai ir paskirtis. Be to tai, kad tik ginčo sprendimu buvo perkelta ieškovo atleidimo data, nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusios situacijos kitaip. Nagrinėjant klausimą dėl kompensacijos mokėjimo pradžios momento, svarbu įvertinti aplinkybę, kad apeliantas nuo ieškovo atleidimo dienos, t. y. 2016-07-05, žinojo apie neatsiskaitymo su ieškovu faktą. Todėl ieškovui priteista kompensacija turėjo būti skaičiuojama nuo 2016-07-06, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą. Toks LR DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas pagrįstai užtikrina adekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, atitinka LR DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat proporcingumo principą.Apelianto pateikti skaičiavimai kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpius nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. spalio 22 d., yra nepagrįsti ir klaidingi. Pirma, apelianto nurodytas valandinis tarifas yra neteisingas, kadangi nuo 2016 m. liepos 1 d. minimalus valandinis tarifas yra 2,32 Eur, o ne 2,13 Eur; antra, pagrindinis atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas kartu su priedais, kurie yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis; trečia, vidutinis dienos darbo užmokestis neatskaičius mokesčių už liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius apskaičiuotas klaidingai, kadangi sudėjus apelianto nurodytą pagrindinį atlyginimą už minėtus mėnesius, turi gautis 1 088,43 Eur suma, o ne 1 090,56 Eur. Apeliantas, kaip darbdavys, turėjo pareigą rūpintis tinkamu darbo sutarties įforminimu, tačiau šią savo pareigą iš esmės pažeidė. Apelianto įmonėje nėra reglamentuota priedų skyrimo tvarka, todėl apeliantas su ieškovu pasirašytoje darbo sutartyje tinkamai neįformino priedo mokėjimo tvarkos ir sąlygų, dėl ko pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, pagrįstai rėmėsi apelianto teismui pateikta ieškovo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo pažyma.Pirmosios instancijos teismo ieškovui iš apelianto priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra simboliška suma, kuri tik iš dalies ieškovui kompensuos jo patirtus emocinį stresą, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, kitus nepatogumus bei iš esmės sutrikdytą gydymąsi po patirto širdies infarkto. Tarp esamos ieškovo sveikatos būklės ir jo neteisėto atleidimo iš darbo yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi ieškovas prieš atleidimą iš darbo patyrė širdies infarktą, o tai yra ūmus, sunkus ir ilgalaikis sveikatos sutrikimas, kuris reikalauja ilgos reabilitacijos ramybės sąlygomis. Ieškovas, siekdamas apginti dėl apelianto kaltės pažeistas savo teises, negalėjo tinkamai gydytis, o tai įtakojo jo dabartinę sveikatą, kuri nėra tokia gera, kokia galėjo būti turint tinkamas sąlygas gydytis. Be to, apeliantui neteisėtai ieškovą atleidus iš darbo, VSDFV nuo 2016 m. liepos 10 d. nutraukė ieškovui ligos pašalpos mokėjimą, todėl jis liko be pajamų. Tai neigiamai įtakojo jo galimybes įsigyti geriausius vaistus, papildus ir reabilitacijos procedūras.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog 2011 m. gruodžio 15 d. ieškovas su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti vairuotoju, o darbdavys įsipareigojo jam mokėti valandinį tarifinį atlyginimą po 4,85 lt už valandą, ieškovui dirbant pagal grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą (1 t., b. l. 13). Ieškovas 2016 m. birželio 21 d. pateikė darbdavio administracijos vadovui prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2016 m. liepos 5 d. (1 t., b. l. 14). 2016 m. birželio 21 d. priimtas atsakovo administracijos vadovo įsakymas Nr. P-87 dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų nuo 2016 m. liepos 5 d., pačiam prašant, pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 15). Byloje nustatyta, jog ieškovas 2016 m birželio 25 dieną susirgo, nurodomą dieną ieškovas buvo hospitalizuotas Marijampolės ligoninėje, tolimesniam gydymui 2016 m birželio 26 d. pervežtas gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ „Kauno klinikos“, jam diagnozuotas ūminis transmuralinis širdies apatinės sienos miokardo infarktas (1 t., b. l. 17). Ieškovas VŠĮ „Kauno klinikos“ buvo gydomas nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 1 d., o nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ieškovas buvo hospitalizuotas gydymui UAB „Draugystės sanatorija“, (duomenys neskelbtini) mieste (1 t., b. l. 18-19). Teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2016 m. spalio 21 d. buvo nedarbingas dėl ligos ir jam minėtu laikotarpiu buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai (pažyma apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus Nr. KA-PZ1-2513, 1 t., b. l. 20-22, pranešimai apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, 2 t. b. l. 32-44). 2016 m. spalio 21 d. Neįgalumo ir Darbingumo nustatymo tarnybos aktu nuo 2016 m. spalio 21 d iki 2017 m. spalio 20 ieškovui nustatytas 55 proc. darbingumo lygis (2 t., b. l. 25-28).Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo ŽŪK „Pienas LT“ administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų, reikalavimą grindė tuo faktiniu pagrindu, jog darbdavys neturėjo teisės nutraukti darbo sutartį su darbuotoju jo nedarbingumo laikotarpiu, prašė perkelti jo atleidimo datą į 2016 m. spalio 22 d., t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo V. B. laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, papildomai reikalavo priteisti iš atsakovo ieškovui 37,28 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2016 m. birželio mėnesį; 506,52 Eur neapskaičiuoto ir neišmokėto priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; 258,75 Eur piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m spalio 22 d. (reikalavimas patikslintas 2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio metu); 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino ŽŪK „Pienas LT“ administracijos vadovo 2016 m. birželio 21 d. įsakymą Nr. P-87 Dėl V. B. atleidimo iš užimamų pareigų; ieškovo ir atsakovo 2011 m. gruodžio 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu datą perkėlė iš 2016 m. liepos 5 d. į 2016 spalio 22 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 63,53 Eur (priskaityta suma) neišmokėto darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisė ieškovui iš atsakovo 360,85 Eur (priskaityta suma) priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. birželio mėnesį; priteisė ieškovui iš atsakovo 255,21 Eur (priskaityta suma) kompensacijos už nepanaudotas atostogas; priteisė ieškovui iš atsakovo 2 627,12 Eur (priskaityta suma) ir po 20,21 Eur (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už uždelstą atsiskaityti laiką; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 501,31 Eur (priskaityta suma) priteisimo ieškovui iš atsakovo leido vykdyti skubiai; priteisė ieškovui iš atsakovo 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 992,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir 149,00 Eur žyminį mokestį valstybei (2 t. b. l. 85-95).

Dėl darbdavio įsakymo panaikinimo ir atleidimo iš darbo datos perkėlimo

Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, jog atleidimo iš darbo dieną (2016 m. liepos 5 d.) ieškovas buvo nedarbingas. Tokiu atveju galioja įstatymo leidėjo įtvirtintas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo byloje minimu DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau šio draudimo atsakovas nesilaikė, taip pažeisdamas DK 131 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai teismo sprendime konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę su ieškovu nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu tik pasibaigus ieškovo nedarbingumo laikotarpiui, t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo V. B. laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Byloje nustačius tą aplinkybę, kad ieškovo nedarbingumas baigėsi 2016 m. spalio 21 dieną, ieškovo 2011 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 50 nutraukimo laikas teismo sprendimu pagrįstai perkeltas į 2016 spalio 22 d., t. y. pirmąją darbo dieną po ieškovo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas skunde neteisingai aiškina DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teigdamas, jog minėtoje normoje įtvirtintas draudimas darbo sutartį nutraukti darbuotojo laikino nedarbingumo metu tik darbdavio iniciatyva. Aiškinant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir sprendžiant dėl jo taikymo, matyti, kad įstatymų leidėjas kaip tik nedraudžia atleisti darbuotojus be įspėjimo ir darbdavio iniciatyva, esant DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, savo pobūdžiu yra socialinė garantija, kuria siekiama apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų ir dėl to socialiai labiau pažeidžiamo, interesus, užtikrinant jam darbo vietos, pareigų, bei socialinių garantijų tam tikrą laiką išsaugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2011; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2010). Apeliantas siūlė apeliacinės instancijos teismui vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje ir 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje (atitinkamai civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004 ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008), kur, jo manymu, yra išaiškina, kad darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 straipsnio 1 dalį DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, draudžianti atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, netaikytina. Teisėjų kolegija nustatė, jog apelianto skunde nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose ir šioje nagrinėjamoje byloje skiriasi bylos faktinės aplinkybės, taip pat skirtingi argumentai, kuriais grindžiami bylose suformuluoti ieškinio reikalavimai. Apelianto minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004 buvo sprendžiama dėl atleidimo iš darbo nepagrįstumo, įrodinėjant darbdavio grasinimą ir psichologinę prievartą darbuotojo atžvilgiu, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008 buvo sprendžiama dėl aplinkybių, kai darbuotojas buvo atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tas nustatytas aplinkybes, jog apelianto nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, pagrindo sprendžiant ginčą šioje byloje, taikyti minėtose kasacinio teismo bylose pateiktus išaiškinimus, nėra. Kartu, teismui sprendžiant dėl darbuotojo atleidimo jo nedarbingumo laikotarpiu teisinių padarinių, yra reikšmingas ir turi būti įvertintas paties darbuotojo elgesys. Jeigu darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui apie aplinkybes, reikšmingas DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytiems draudimams taikyti, o darbdavys tų aplinkybių nežino, tai šį darbuotoją atleidus iš darbo formaliai pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą atleisti iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, darbuotojo teisė dirbti, bei teisė naudotis socialinėmis garantijomis ir laikinai išsaugoti darbo vietą gali būti neginama ( DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas dar iki darbdavio 2016 m. birželio 21 d. įsakyme nustatytos atleidimo iš darbo datos pateikė informaciją, kad jis susirgo, yra gydomas stacionariai gydymo įstaigoje todėl iš šios informacijos darbdavys galėjo ir turėjo žinoti, kad atleidimo iš darbo metu ieškovas yra nedarbingas. Šią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatyta, jog ieškovas dar 2016 m. birželio 25 d. apie 22.00 val. paskambino bendrovės vadybininkui V. J. ir pasakė, kad yra atvežtas į Marijampolės rajono ligoninės priėmimo skyrių (ieškovo V. J. paaiškinimai bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. posėdyje, įrašo 39 min. 31 sek. iki 40 min. 26 sek.). Ieškovas taip pat 2016 m. liepos 5 d. skambino tiesioginiam savo vadovui atsakovo darbuotojui M. M. (ieškovo V. J. paaiškinimai bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teismo 2016-12-01 posėdyje, įrašo 41 min. 08 sek. iki - 40 min. 26 sek), kuris patikino, kad darbo sutartis su ieškovu bus nutraukta pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui (2016 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 36 min. 30 s.; 2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 7 min. 4 s. ir nuo 50 min. 54 s.). Aplinkybę, kad ieškovas skambino M. M. patvirtina į bylą pateikta telefono sąskaitos išklotinė (2 t., b. l. 30). Aplinkybę, kad ieškovas telefonu savaitgalį informavo vadybininką V. J. apie širdies susirgimą patvirtino ir liudytoju apklaustas teismo posėdžio metu M. M.. Jis nurodė, kad pirmadienį vadybininkas V. J. liudytoją informavo, kad V. B. turi nedarbingumo pažymėjimą (2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas po pertraukos nuo 33 min. 27 s.). Teismo posėdyje liudytoja apklausta ieškovo sutuoktinė D. B. paaiškino, kad 2016 m. liepos 4 d. iš ieškovo darbo telefono paskambino bendrovės darbuotojui M. M. ir pasakė, kad ieškovas nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 21 d. gydosi sanatorijoje ir savo darbo telefoną yra palikęs namie (2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas po pertraukos nuo 2 min. 44 s.). Aplinkybę, kad iš ieškovo darbo telefono 2016 m. liepos 4 d. buvo skambinta abonentui, kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina į bylą pateikta telefono sąskaitos išklotinė (1 t., b. l. 147-152). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas M. M. nurodė, kad dar iki atleidimo dienos vadybininkas V. J. jam perdavė, kad savaitgalį skambino V. B. ir pranešė, kad susirgo širdies liga bei turi nedarbingumą. Nurodė, kad 2016 m. liepos 4 d. po pietų į ieškovo darbo telefoną nusiuntė trumpąją žinutę, kad reikalinga pasirašyti ant darbo sutarties nutraukimo. Po darbo paskambino moteris, prisistačiusi ieškovo sutuoktine, ir pasakė, kad V. B. serga. M. M. nurodė, kad 2016 m. liepos 5 d. ryte pranešė administratorei ir personalo vadovui bei vyriausiajai buhalterei apie tai, kad skambino V. B. sutuoktinė ir pranešė, kad jis serga. M. M., kuris buvo tiesioginis ieškovo vadovas, patvirtino, kad 2016 m. liepos 5 d. jam paskambinusiam V. B. pasakė, kad darbo sutartis su juo bus nutraukta pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Liudytojas patvirtino, jog ieškovo asmeninio telefono sąskaitos išklotinėje įrašytas numeris – (duomenys neskelbtini) yra jo darbo telefono numeris (2 t., b. l. 30) (2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas po pertraukos nuo 33 min. 27 s.).Visi aukščiau teisėjų kolegijos nutartyje ištirti įrodymai ir tuo pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog darbdaviui nustatyta tvarka iki atleidimo iš darbo nebuvo pranešta apie ieškovo susirgimą ir kad atleidimo iš darbo dieną bendrovės administracijai nebuvo žinoma, jog ieškovas turi nedarbingumą.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką

Teisėjų kolegija pažymi, jog DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose kilo ginčų dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgdamas į šios teisės normos tikslus ir paskirtį, suformavo jos aiškinimo ir taikymo praktiką. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbdavys ieškovui už dirbtą laiką 2016 metų birželio mėnesį nėra priskaičiavęs ir išmokėjęs 63,53 Eur (priskaityta suma) darbo užmokesčio ir 360,85 Eur (priskaityta suma) priedo prie darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apskaičiavo ir priteisė didesnę neišmokėto darbo užmokesčio, nei ieškinyje buvo nurodęs (37,28 Eur) ieškovas, kadangi įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs teismo diskrecijos teisę tokio pobūdžio bylose viršyti pareikštus darbuotojo reikalavimus, atsižvelgiant į teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes (CPK 417 str.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrįstai nustatė, jog atsakovas darbuotojui nėra išmokėjęs ne 37,28 Eur, o 65,53 Eur darbo užmokesčio dalies už 2016 m. birželio mėnesį dirbtą laiką. Teisėjų kolegija įvertinusi tas aplinkybes, kad teismas, apskaičiuodamas neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, sprendime pagrindė jo apskaičiavimo metodiką, įvardijo, kokiais byloje surinktais įrodymais grindė savo išvadas, pakartotinai dėl šių aplinkybių ir vertintų teismo įrodymų nepasisako. Be to apeliantas skunde iš esmės neginčija neišmokėto darbo užmokesčio dydžio, neišmokėto priedo prie darbo užmokesčio dydžio, skundu ginčija teismo nustatytą prievolę sumokėti ieškovui kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Teisėjų kolegija šios nutarties 25 pastraipoje yra nurodžiusi DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę prievolę darbdaviui atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną ir numatytas sankcijas, darbdaviui pažeidus šią prievolę. Byloje nustatyta, kad darbdavys atleidimo iš darbo dieną (2016 m. liepos 5 d.) ieškovui nebuvo išmokėjęs dalies (63,53 Eur) darbo užmokesčio ir 360,85 Eur priedo prie darbo užmokesčio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė atsakovui DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją, priteisdamas sprendime nurodomą 2 627,12 Eur sumą už uždelstą atsiskaityti laiką, už laikotarpį nuo sekančios po atleidimo iš darbo dienos (2016 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2017 m. sausio 12 d.) ir po 20,21 Eur vienai darbo dienai tenkančios ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dalies už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičiuojant nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi apeliantas skunde neginčija teismo apskaičiuotos kompensacijos sumos dydžio ir vienos darbo dienos užmokesčio dydžio, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais šioje sprendimo dalyje, plačiau dėl priteistų sumų dydžio nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas, apskaičiuodamas ir priteisdamas kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką sumą, šią sumą pagrįstai skaičiavo nuo neišmokėtos darbo užmokesčio ir priedo sumos (bendra neišmokėta darbo užmokesčio suma - 424,38 Eur (360,85 Eur + 63,53 Eur), o ne nuo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio 501,31 Eur sumos (2 t., b. l. 29).Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai DK 141 straipsnyje 3 dalyje numatytą kompensaciją skaičiavo ir priteisė už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2016 m. spalio 22 d., kadangi nurodomu laikotarpiu ieškovas buvo nedarbingas, todėl jo negautas darbines pajamas kompensavo valstybinis socialinis draudimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką taikymo paskirtis yra ne tik kompensacinė, tačiau tai ir tam tikra sankcija darbdaviui už padarytą nusižengimą darbuotojui, neišmokėjus pastarajam uždirbto atlygio. Be to, ši sankcija skirta skatinti darbdavį kuo greičiau atkurti pažeistas darbuotojo teises gauti uždirbtą atlyginimą ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Todėl nagrinėjamu atveju atmetami apelianto skunde nurodyti argumentai, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės reikalauti kompensacijos už laikotarpį, kai jis buvo nedarbingas, taip pat nepagrįsta apelianto pozicija, kad gautos valstybinio socialinio draudimo išmokos turėtų būti įskaitomos į priteistos kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką sumą.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog DK 177 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos, jam išmokama piniginė kompensacija. Į darbo laikotarpį, už kurį suteikiamos kasmetinės atostogos įeina ir laikas, kai darbuotojas gavo ligos pašalpą (DK 170 str. 1 d. 4 p.). Todėl byloje konstatavus, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė darbo sutartį su ieškovu jo nedarbingumo laikotarpiu bei teismui perkėlus atleidimo dieną į sekančią po laikino nedarbingumo pasibaigimo dieną, ieškovui pagrįstai teismo sprendimu priteista piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikinojo nedarbingumo laikotarpį (2016 m. liepos 6 d.-2016 m. spalio 21 d.). Nors apeliantas ginčija priteistos kompensacijos dydį, nurodęs, jog teismas nepagrįstai priteisė sprendime nurodomą sumą, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovas parengė ir pirmosios instancijos teismui pateikė pažymą, kad ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (priskaityta suma) yra 44,23 Eur (2 t., b. l. 29). Be to, bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, kad su paskaičiuotu atlyginimo dydžiu sutinka. Teismas priteistiną kompensaciją už nepanaudotas atostogas ieškovui iš atsakovo paskaičiavo už laikotarpį nuo sekančios po ieškovo atleidimo dienos (2016 m. liepos 6 d.) iki sekančios dienos, einančios po tos, kurią baigėsi ieškovui suteiktas nedarbingumas (2016 m spalio 22 d.), padauginęs 5,77 darbo dienas iš vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio 44,23 Eur ir gavo bei priteisė 255,21 Eur (1 t., b. l. 20-22; 2 t. b. l. 29, 32-44).

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, jog darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015).Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), juos taikant individualioms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės teisinės atsakomybės sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Byloje nustatyta, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, atleido ieškovą iš darbo jo nedarbingumo laikotarpiu. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovas neteko nuolatinių pajamų (negavo ligos pašalpos). Dėl to ieškovui buvo apsunkinta galimybė tinkamai rūpintis savo sveikata. Nors dėl byloje įvardintos ieškovo sunkios ligos, ieškovo galimybės judėti ir pasirūpinti savimi buvo suvaržytos, jis buvo priverstas, padedamas artimųjų, vykti pas darbdavį, kreiptis į įvairias įstaigas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, sanatorijos administraciją), ieškotis advokato siekiant apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui dvasinius ir fizinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas spręsti, kad ieškovui dėl neteisėtų atsakovo veiksmų buvo padaryta neturtinė žala, o tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, bylą nagrinėjęs teismas nurodytų šioje nutartyje įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Teismo priteista 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka padarytos neturtinės žalos dydį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus šioje ginčo dalyje.Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 5,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovės (CPK 92 str.), (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.).Nustatyta, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos ieškovui priteisiamos iš atsakovės (CPK 98 str.)

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš Žemės Ūkio kooperatyvo „Pienas Lt‘ (j. a. k. 302291237) 5,15 Eur išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.).

Priteisti iš Žemės Ūkio kooperatyvo „Pienas Lt‘ (j. a. k. 302291237) V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Diana LabokaitėMindaugas ŠimonisArvydas Žibas