Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Izoldos Nėnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Atsakovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-105-652/2013 ir civilinę bylą grąžinti Alytaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašė priteisti iš ieškovės bylos vedimo, teismo, pašto ir advokato atstovavimo išlaidas (t. 10, b. l. 1-14).

Sprendime padarytos išvados ir išdėstyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neaptarta ir nemotyvuota, kodėl vienus įrodymus teismas analizavo, o kitų (ypač, kuriuos teikia atsakovas) visiškai neaptarė ir dėl jų nepasisakė. Priimant sprendimą civilinėje byloje yra teismo neobjektyvumo požymių. Nagrinėdamas bylą teismas padarė esminių civilinio proceso pažeidimų, būdingų šios kategorijos byloms, netenkino atsakovo prašymų, neprijungė dalies teikiamų dokumentų, nepasisakė, dėl turto išlaikymo išlaidų paskirstymo, kurios buvo per bylos nagrinėjimo laiką. Teismo sprendime daug nelogiškų argumentų ir motyvų, teismas neteisingai suprato Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1742-273/2012. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo būti aktyvus – jeigu nustatė priešieškinio trūkumus, tai turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą ir įpareigoti pašalinti trūkumus, kas nebuvo padaryta.Santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė paliko šeimą ir išėjo gyventi kitur, jos kaltė nustatyta ir preziumuojama, todėl nesutiktina su teismo argumentais – atmesti atsakovo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismo išvada dėl atsakovo kaltės klaidinga, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas smurtavo šeimoje, nesirūpino šeimos gerove, piktnaudžiavo alkoholiu ar kitaip nepriimtinai elgėsi. Teismui nebuvo teisinio pagrindo tikėti tik vienos sutuoktinės paaiškinimais, kuri siekė pateisinti savo išėjimą iš šeimos. Teismas visiškai neteisingai nusprendė dėl santuokinio turto padalinimo, neteisingai traktavo, kad sutuoktiniai neturi solidarių įsipareigojimų kreditoriams. Dėl neteisingai pateiktų faktų vertinimo ir tai, kad šalys, t. y. šeima gyveno gana pasiturinčiai ir skolinti pinigų nereikėjo, šioje apimtyje teismo motyvai iš esmės yra neteisingi. Šeima gyveno pasiturinčiai dėka atsakovo darbo ir jo gebėjimo uždirbti pinigus, tačiau taip pat turėjo labai daug šeimos išlaidų. Sutuoktinė savo uždirbamą atlyginimą išleisdavo savo reikmėms, o atsakovas pastoviai jai perduodavo pinigų visoms kitoms šeimos išlaidoms. Teismas sprendime nemotyvavo ir neargumentavo, kad, jeigu buvo pajamų – tai buvo ir išlaidų, kurios būtent ir sumažino galimybę sutaupyti šeimos reikmėms reikalingas pinigų sumas. Bendros šeimos išlaidos nuo 2000 m. iki 2011 m. buvo apie 774 740 Lt. Teismui, pilnai įsigilinus į šeimos turėtas išlaidas, nebūtų kilusi abejonė, kad, turint tokias dideles bendras šeimos išlaidas, šeimai nebuvo galimybės statybas (duomenys neskelbtini) kaime sėkmingai užbaigti nepasiskolinus. Atsakovas terminuotus indėlius bankuose laikė po 3 mėn. ar 6 mėn., tačiau pratęsiant terminuotų indėlių laiką banke buvo įforminama vis kita banko sąskaita, todėl teismui susidarė klaidingas įspūdis, kad per ginčo laikotarpį atsakovas turėjo virš 20 banko sąskaitų ir nuėmė didelės pinigų sumas. Teismas sprendime iš esmės visiškai neteisingai prievoles tretiesiems asmenims J. P., Č. M., UAB „Edvijara“ dėl 157 300 Lt ir 71 500 Lt skolos pripažino asmeninėmis atsakovo A. Ž.. Bylos nagrinėjimo metu pateikta pakankamai įrodymų, kad šios prievolės kreditoriams yra solidarios. Skolinantis rašytinis sutuoktinės sutikimas nebuvo reikalingas, todėl skolos, kaip ir santuokinis turtas, turėjo būti padalintos. Teismas neatsižvelgė į procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus, teisinius pagrindus bei formuojamą teisminę praktiką šiuo klausimu. Abejojama teismo sprendimo pagrįstumu, nes teismas, nustatydamas konkrečias aplinkybes, jas pripažindamas, pripažįsta ir atsakovo argumentus bei teikiamus įrodymus, tačiau, spręsdamas dėl prievolių solidarumo ir pasisakydamas dėl prievolių pobūdžio, daro klaidingą ir teisiškai nepagrįstą išvadą – skolos yra atsakovo asmeninės. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas (kaip bendraskolis su ieškove) įsipareigoja solidarią skolą padengti, nes, jeigu solidari skola bus nepadalinta, tai ieškovė jos kreditoriams nepadengs ir taip bus pažeisti atsakovo bei kreditorių turtiniai interesai. J. P. skolino pinigus bendriems šeimos reikalams – buto pirkimui, suremontavimui, baldų bei buitinės technikos įsigijimui. Pinigai skolinti būtent tada, kada įsigytas butas 2006 m. Nepagrįsta ir nelogiška teigti, kad tuo metu šeima turėjo lėšų tokiam butui įsigyti, jo remontui, sūnui išlaikyti bei statyboms (duomenys neskelbtini) k. Teismas pripažindamas, kad tokių (paskolos) sandorių nebuvo, to neargumentavo, o tik nurodė, kad šeima turėjo pinigų ir skolintis nereikėjo. Nesutiktina su argumentu, kad 2005 metais pardavus akcijas už 126 759 Lt nereikėjo pinigų skolintis buto pirkimui. Teismo išvada, kad atsakovui nereikėjo skolintis pinigų šeimos ūkiui, nes jis turėjo jų banko sąskaitose, skolinimosi laikotarpiu pirko vertybinius popierius, gaudavo dividendus, kad tokių paskolų sudarymu atsakovas siekė išvengti turto padalijimo su ieškove yra visiškai nepagrįsta. Toks paaiškinimas naudingas tik ieškovei, siekiant gauti didesnės turtinės naudos nutraukiant santuoką ir dalijantis turtą. Taip pat nepagrįsti teismo motyvai, kurie liečia tuo metu gaunamus dividendus. Sprendime kalbama apie šeimos gaunamus dividentus, tačiau visiškai nėra pagrįsta, už ką ir kokiomis sumomis, tiesiog deklaruojamas šis faktas, kas neatitinka faktinių aplinkybių. Dividentus atsakovas galėjo gauti tik iš AB „(duomenys neskelbtini)“ turimų akcijų, tačiau jas pardavus jokių dividentų negavo. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nepateikus atsakovui į bylą visų reikalingų įrodymų ir tinkamai nesuformulavus priešieškinio, įrodymų rinkimas vyko ilgesnį laiką, keletą kartų šalys tikslino savo procesinius dokumentus, atsakovas buvo baudžiamas už bylos vilkinimą. Ieškinio reikalavimus keletą kartų tikslino ieškovė, atsakovas tokią teisę taip pat turėjo ir ja pasinaudojo. Atskirajame skunde išdėstyti motyvai, kodėl nebuvo galimybės per nustatytą terminą pateikti teismo reikalautų dokumentų, nebuvo pakankamai teisingai įvertinti, kadangi kiek ilgesnį teismo reikalaujamų įrodymų pateikimą sąlygojo tai, kad nebuvo vasarnamio teisinės registracijos ir tai atlikti užtruko. Nesutiktina su pozicija, kad iki 2004 m. pagrindinis kaimo turizmo pastatas jau buvo pastatytas, nes tais metais faktiškai buvo pradėta statyti vasarnamį.Įregistruojant vasarnamį buvo patirtos išlaidos, kurios įvardijamos teismui pateiktame prašyme, prašant apmokėti išlaidas, tačiau teismo sprendime visiškai nėra pasisakyta, kodėl šių išlaidų, kurias atsakovas patyrė ir apmokėjo savo lėšomis, teismas nepriteisė iš ieškovės. Nesutinka su teismo motyvais, kad ieškovė pagrįstai prašo priteisti ½ dalį piniginių lėšų, kurias atsakovas be jos sutikimo ir žinios pasiėmė iš bankų prieš prasidedant skyrybų procesui ir dalį – vykstant skyrybų procesui teisme, panaudojo savo interesams. Dar neprasidėjus teismo procesui ir nežinant, kad teismui pateikti dokumentai nutraukti santuoką ir pasidalinti turtą, atsakovas indėlių iš bankų nenusiėmė. 2011 m. liepos 7 d. atsakovas nuėmė 1 000 Lt, kuriuos perdavė sutuoktinei kai ji važiavo į Palangą pailsėti, kas patvirtina, kad tarp šalių kalbos apie skyrybas nebuvo ir nebuvo reikalo nuimti pinigus nuo sąskaitų. Pinigus atsakovas nuėmė tik kitą dieną, kai sužinojo, kad paduoti teismui dokumentai santuokos nutraukimui, nes žinojo, jog teks padengti paskolas.Nesutinka su teismo argumentais, kad nereikštas reikalavimas padalinti lėšas, esančias ieškovės sąskaitoje ir neprašyta to padaryti teismo, kadangi atsakovas teikė teismui procesinius dokumentus ir prašė tiesiogiai sudaryti turto balansą, tačiau teismas sprendime šių dalykų neaptarė, tiek turto balansas, tiek kiekvienam iš sutuoktinių nustatyta turto dalis paskaičiuota neteisingai, todėl iš esmės neteisingas ir visas teismo sprendimas. Teismas savo iniciatyva pasisako dėl prievolių pobūdžio, tačiau savo iniciatyva nesprendžia teisingai santuokinio turto balanso sudarymo, o taip pat teisingai nenustato santuokinio turto dalių kiekvienam.

Reikšdamas reikalavimą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliantas privalėjo tokį savo prašymą pagrįsti, t. y. įrodyti, kad yra CPK 327 straipsnyje nurodyti pagrindai. Absoliučių negaliojimo pagrindų nėra. Bylos esmė atskleista, teismas vertino visus pateiktus įrodymus, civilinę bylą nagrinėjo pakankamai ilgą laiką, suteikdamas šalims teisę tinkamai suformuluoti savo reikalavimus, pateikti įrodymus. Šeima iširo ne dėl to, kad ieškovė nusprendė išeiti iš namų ir apsigyventi skyrium. Ieškovės apsigyvenimas skyrium buvo iširusios šeimos pasekmė, o ne priežastis, kadangi santuoką nutraukti su atsakovu ieškovė nusprendė dėl atsakovo ūmaus būdo, psichologinio smurto, visiško nesiskaitymo, jos poreikių, interesų ignoravimo. Sutuoktinis nebuvo lojalus ieškovės atžvilgiu, dažnai negrįždavo namo, elgėsi išskirtinai piktybiškai ją prievartaudamas, koliodamas, žemindamas, nušalindamas nuo šeimos turtinių reikalų. Šeimos iširimas neigiamų pasekmių nesukėlė, atsakovas neįrodė, kad tarp santuokos nutraukimo ir jo sveikatos būklės yra priežastis ryšys, todėl pagrįstai atmestas priešieškinio reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nesutinka su atsakovo pateiktais paskaičiavimais apie šeimos patirtas išlaidas, nes atsakovo pateikti skaičiai nepatvirtinti objektyviais įrodymais. Šiai bylai neturi įrodomosios reikšmės išlaidos, patirtos iki 2011 m., atsakovas visus įrodymus privalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nesutiktina su atsakovo teiginiu apie neva ieškovei skirtas lėšas. Ieškovė neturi pareigos prisidėti prie būsto išlaidų, nes atsakovas nesutinka, kad ji viena be atsakovo gyventų bute ir naudotųsi gyvenamuoju plotu.Teismas pagrįstai ir teisėtai prievoles kreditoriams pripažino asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Aplinkybė, kad UAB ,,Edvijara“ yra šalių kreditorius nepasitvirtino. Jei atsakovas be sutuoktinės žinios savo interesams ir poreikiams sudarinėjo kredito sutartis su kitais trečiaisiais asmenimis, prievolės negali būti pripažintos nei solidariomis, nei dalinėmis. Jokių skolų santuokos metu nebuvo, skolintis nebuvo jokio reikalo, kadangi šalys turėjo pakankamai lėšų ne tik būtiniausiems šeimos poreikiams, bet ir prabangos daiktams įsigyti. Kad paskolos nebuvo suteiktos patvirtina paskolos sutartyse nurodytos aplinkybės apie lėšų neperdavimą, byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas A. Ž. pinigus gavo, o J. P. ir Č. M. pinigus perdavė. Vekseliai nepatvirtinti notaro, kas reiškia, kad paskolos sutartys buvo pasirašytos dėl akių. Sutartyse nėra atsakovo parašo, paskolos sutartys surašytos atgaline data, sutartyje klaidingai įrašyta atsakovo gyvenamoji vieta, pasirašius paskolos sutartis atgaline data paskolos grąžinimo data pagal vekselius perkeliama į 2011 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 10 d. Menami kreditoriai galėjo kreiptis į notarą dėl vekselio vykdymo. Net ir gavę vykdomuosius dokumentus menami kreditoriai nesikreipė į antstolį dėl menamos skolos išieškojimo, bet reikalavimo teisę perleido UAB „Edvijara“, kuri jokių pinigų negavo (patvirtina buhalteriniai įmonės dokumentai). Kadangi byloje nėra duomenų apie pinigų skolinimą, todėl paneigiama aplinkybė apie 100 000 Lt grąžinimą (nėra įrodymų apie 100 000 Lt įnešimą į įmonės sąskaitą). UAB „Edvijara“ pakvitavimas negali būti laikomas piniginių lėšų apskaitymą įrodančiu dokumentu. Sandoriai, kuriais remiasi atsakovas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovas be sutuoktinės žinios ir sutikimo neturėjo teisės sudaryti paskolos sutarčių. Sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą ir švietimą. Neleidžiama be kito sutuoktinio sudaryti sandorių, jei jų kaina aiškiai per didelė, kai, šiuo atveju, 190 000 Lt lėšos pripažintinos didelėmis. Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovo argumentai dėl skolinimosi būtinumo yra atmestini kaip neįrodyti (kad skolintis buvo naudingiau nei naudoti bankuose laikomas lėšas (indėlius)). Atsakovas nepateikė teismui nė vieno dokumento, pagrindžiančio aplinkybę, kad laikydamas indėlius banko sąskaitose jis gavo daugiau nei privalėjo sumokėti už paskolas. Iš minėtų sandorių atsakovas ne uždirbo, o pradirbo 38 300 Lt. Atsakovo sutartys dėl indėlių buvo mažesniam nei 5 metų laikotarpiui, dėl ko palūkanos už juos nebuvo didesnės nei atsakovas įsipareigojo mokėti menamiems kreditoriams. Atsakovo nurodytų aplinkybių apie skolintų piniginių lėšų panaudojimą šeimos tikslams nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Tik po civilinės bylos teisme iškėlimo A. Ž. teismui išviešino tris paskolos sutartis ir paaiškino, kad remiantis šiomis paskolos sutartimis pasiskolino šeimos reikmėms. J. P. ir Č. M. patvirtino paskolinę atsakovui A. Ž. 190 000 Lt. Paskolų sutartys buvo sudarytos tik po jos kreipimosi į teismą dėl turto padalijimo ir santuokos nutraukimo, nesąžiningai veikiant A. Ž., J. P., Č. M., UAB „Edvijara“. Dėl tokių veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Sodyba pradėta statyti 2003 m. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad statyba buvo vykdoma rangos sutarties pagrindu ir tai, kad konkrečiam asmeniui yra sumokėjęs lėšas. Įrodyta, kad statybą vykdė pats atsakovas ūkio būdu (statyta savo jėgomis ir medžiagomis), atsakovas pats rūpinosi statybinėmis medžiagomis, mediena buvo perkama iš privačių asmenų, kas reiškia, kad jokio asmens ar organizacijos vykdyti statybos darbus nesamdė (paneigtina kaip neįrodyta aplinkybė, kad atsakovas yra sumokėjęs už statybos darbus mirusiam A. K. 95 000 Lt).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nenurodė jokių pagrindų, kurie leistų daryti išvadą, jog buvo padaryti tam tikri civilinio proceso pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir apeliacinės instancijos teismas negali šių pažeidimų ištaisyti, todėl atmestinas apelianto prašymas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl sutuoktinių kaltės, nutraukiant santuoką.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis.

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Teismų praktikoje nurodyta, kad, siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama, tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais sutuoktiniui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Tokia prezumpcija yra nuginčijama, kai kitas sutuoktinis ją paneigia, įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių, arba nurodęs faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad abu sutuoktiniai kaltina vienas kitą dėl santuokos iširimo. Ieškovė nurodo, kad apeliantas kaltas dėl santuokos iširimo, nes šis žiauriai elgėsi su ieškove, buvo neištikimas, girtavo ir pan. (CK 3.60 str. 3 d.). Apeliantas nurodo, kad dėl santuokos iširimo kalta ieškovė, nes ji paliko šeimą ir staiga išėjo gyventi kitur (CK 3.60 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šalys nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų nurodomas aplinkybes dėl santuokos iširimo, esant kito sutuoktinio kaltei (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai aplinkybę, kad ieškovė išėjo gyventi kitur ir paliko apeliantą, vertina kaip preziumuotiną. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Šiuo atveju, ieškovė 2011 m. rugsėjo mėnesį, grįžusi į Alytų iš šalių sodybos (duomenys neskelbtini) k., kur būnant su apeliantu konfliktavo, priėmė sprendimą nutraukti su apeliantu santuoką, todėl išėjo gyventi pas draugę (po to persikėlė pas sūnų), o jau 2011 m. rugsėjo 20 d. Alytaus rajono apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Taigi, ieškovės išėjimas gyventi atskirai nuo apelianto, kai po kelių dienų jau pateikiamas ieškinys teismui, negali būti vertinamas kaip palikimas šeimos ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpinimas, toks ieškovės elgesys vertintinas kaip pagrįstas noras išvengti tarp šalių kylančių konfliktų bei palengvinti (paspartinti) santuokos nutraukimo procesą.

Dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijama teismo sprendimo dalis dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo būdo ir jo vertės, tačiau apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl prievolių tretiesiems asmenims J. P., Č. M. ir UAB „Edvijara“ pripažinimo asmeninėmis apelianto prievolėmis ir jų neįtraukimo į dalintino turto masę kaip solidarių prievolių.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, jiems pritaria, todėl jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).

Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, jog 774 740 Lt bendros šeimos išlaidos per 2000 m. – 2011 m. laikotarpį, patvirtina, jog jie be paskolų negalėjo statyti vasarnamio (duomenys neskelbtini) k., pirkti buto, jo remontuoti. Priešingai nei nurodo apeliantas, ši aplinkybė tik patvirtina faktą, jog sutuoktinių finansinė padėtis buvo labai gera, todėl imti paskolas (2006 m. kovo 10 d., 2006 m. liepos 3 d. ir 2007 m. spalio 2 d.; šių paskolų pagrindu vėliau buvo išrašyti vekseliai) iš trečiųjų asmenų, kai 2006 m. kovo 9 d. apelianto banko sąskaitoje buvo apie 143 000 Lt (t. 4, b. l. 106), 2007 m. balandžio 24 d. už parduotą SB „(duomenys neskelbtini)“ namą su žemės sklypu, buvo gauta 64 000 Lt (t. 4, b. l. 73-75), nebuvo jokio poreikio. Tam, kad apelianto nurodomas prievoles tretiesiems asmenims pripažinti sutuoktinių solidariomis prievolėmis, būtina nustatyti, kad šios paskolos (jeigu jos buvo paimtos) buvo paimtos tenkinti šeimos interesus (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 3 d.). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, tokias kaip: 1) apie apelianto paimtas paskolas ieškovė sužinojo tik civilinės bylos nagrinėjimo metu (pažymėtina, kad trečiųjų asmenų, kurie neva suteikė paskolas, parodymai negali būti pakankamais įrodyti, jog ieškovė žinojo ir pritarė šių paskolų ėmimui), 2) pasiskolinta labai didelė pinigų suma, 3) sandorių sudarymo metu, sutuoktiniai gyveno pasiturinčiai ir turėjo pakankamai piniginių lėšų bankų sąskaitose (civilinės bylos iškėlimo dienai (2011 m. rugsėjo 23 d.) apelianto banko sąskaitose buvo apie 129 000 Lt), turėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje, kurį 2006 m. balandžio 14 d. padovanojo sūnui, 4) paimtų paskolų procentų dydis (5 proc., 7 proc.) didesnis, negu banko mokamų palūkanų dydis (apie 3-4 proc., t. 9, b. l. 107-113)), kas įrodo, jog apelianto nenaudojimas savo turimų pinigų yra aiškiai nenaudingas šeimai, - teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš paskolos sutarčių atsiradusių prievolių nepripažino solidariomis sutuoktinių prievolėmis, nes nenustatyta, jog apelianto paimtos paskolos buvo būtinos bendriems šeimos poreikiams tenkinti, jog šeimai buvo reikalingi papildomi pinigai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai nepadalino piniginių lėšų, esančių ieškovės sąskaitoje (t. 5, b. l. 125-129). Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Iš byloje esančių procesinių dokumentų (atsiliepimų, priešieškinio) matyti, kad apeliantas neprašė padalinti ieškovės banko sąskaitoje esančių pinigų, tuo pripažindamas jas ieškovės asmeninėmis lėšomis (CK 3.92 str. 5 d.), todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai nustatė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto balansą.

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai neišsprendė per bylinėjimosi laiką susidariusių bendro turto išlaikymo išlaidų (už komunalinius mokesčius) klausimo. Iš 2013 m. kovo 21 d. teismo posėdžio protokolo matyti (t. 9, b. l. 62-64), kad apeliantas teikė priešieškinio patikslinimą, įtraukdamas reikalavimą dėl šių mokesčių priteisimo (teikė pažymą dėl priskaičiuotų komunalinių mokesčių), tačiau to paties posėdžio metu ir atsisakė šio patikslinto priešieškinio, o teismas atsisakymą priėmė ir šį priešieškinį grąžino apeliantui. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, nesant reikalavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų, spręsti tokių išlaidų priteisimo klausimą. Apeliantui nėra užkirstas kelias dėl šių išlaidų priteisimo kreiptis į teismą (CK 4.82 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl jam nepriteistos bylinėjimosi išlaidos - išlaidos patirtos įregistruojant vasarnamį (t. 9, b. l. 85). CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies <...>. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad iš esmės buvo patenkintas ieškovės ieškinys, todėl nebuvo (nėra) pagrindo apeliantui, kurio priešieškinis iš esmės atmestas, priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), tinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.