Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-30-589/2023

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-22
Bylos Nr.: e2A-30-589/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26963-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas: A. F.
Atsakovas: L. L.
Trečiasis asmuo: S. F.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-30-589/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26963-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. F. ieškinį atsakovei L. L. – F. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir atsakovės L. L. – F. priešieškinį dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo S. F.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. F. (toliau – ir ieškovas) prašė įpareigoti atsakovę L. L. – F. (atsakovę) per tris kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti valstybės įstaigos (toliau – ir VĮ) „Regitra“ deklaraciją apie transporto priemonės NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), nuosavybės perleidimą ieškovui 2019 m. gegužės 9 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties (toliau – ir sutartis) pagrindu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. pavasarį jo tėvui S. F. (toliau – ir trečiasis asmuo) skiriantis su žmona (atsakove), nusprendė išsipirkti vieną iš tėvui pirktų automobilių, kurį tėvo prašymu įregistravo atsakovės vardu. Apie automobilio būklę atsakovė nieko nežinojo, nes realiai automobiliu nesirūpino ir jo neišlaikė. Su atsakove buvo susitarta, kad nuosavybės teisę į automobilį ji grąžins surašydama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau už automobilio perleidimą atsakovė pareikalavo sumokėti. Sutartį paruošė atsakovė ir būtent ji įkalbėjo nurodyti mažą pardavimo kainą – 100 Eur, nes jai buvo finansiškai sunku ir ji nenorėjo mokėti didelių mokesčių. Realiai už automobilį buvo sumokėta didesnė kaina. Atsakovė žadėjo po sutarties pasirašymo pateikti VĮ „Regitra“ deklaraciją apie transporto priemonės nuosavybės teisės perdavimą, tačiau 2019 m. birželio 28 d. deklaracija nepateikta ir nuosavybės teisės į automobilį iki šiol neperrašytos.

2. Atsakovė, patikslinusi priešieškinio reikalavimus, prašė pripažinti negaliojančia sutartį ir taikyti restituciją ne natūra – priteisti iš ieškovo 4 330 Eur už transporto priemonę ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad sutartimi automobilis perduotas ieškovui, kuris iki šiol nėra sumokėjęs sutartos kainos – 100 Eur. Ši kaina rodo, kad sudarytas apsimestinis sandoris, nes vidutinė tokios transporto priemonės vertė yra 4 330 Eur. Sandorio vertė patvirtina esminę sutarties šalių nelygybę pagal siekiamą rezultatą. Atsakovė teigė, kad sutartis pripažintina negaliojančia, kadangi ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovė sau nenaudingomis sąlygomis buvo priversta tokią sutartį sudaryti, t. y. esant apgaulei, psichologiniam smurtui, ekonominiam spaudimui ir realiam grasinimui, taigi, dėl trečiojo asmens veiksmų. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-7448-1050/2019 buvo nagrinėjamas atsakovės ieškinys trečiajam asmeniui (tuo metu sutuoktiniui) dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo (santuoka nutraukta 2019 m. gegužės 21 d.) ir apie skyrybų proceso metu patiriamą psichologinį spaudimą, grasinimus ir psichologinį smurtą buvo pranešta policijai (2019 m. kovo 22 d.) ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (2019 m. gegužės 20 d.). Trečiasis asmuo turi skolų ir jis suprato, jog negali turėti turto asmeninės nuosavybės teise, todėl minėta fiktyvi sutartis sudaryta su ieškovu, nors automobiliu, kaip savo nuosavybe, realiai naudojasi trečiasis asmuo. Buvęs sutuoktinis kartu su ieškovu buvo neteisėtai įsibrovę į atsakovės patalpas (2019 m. gegužės 30 d.) ir dėl trečiojo asmens veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta atsakovės sveikata (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-247-1011/2020, kurioje S. F. teismo 2020 m. sausio 17 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – nesiartinti prie atsakovės arčiau kaip 100 m atstumu). Priešieškiniu reikalaujama būtent tokia suma ir restitucijos taikymas ne natūra, nes automobiliu disponuoja trečiasis asmuo ir naudojasi juo kaip savo asmenine nuosavybe. Transporto priemonės restitucijos taikymas natūra neatitiktų atsakovės teisėtų lūkesčių, nes dėl automobilio techninės būklės kiltų papildomos problemos ir finansiniai rūpesčiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovo A. F. ieškinys atmestas, L. L. – F. priešieškinis tenkintas iš dalies: pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. gegužės 9 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis dėl NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui; priteista iš ieškovo atsakovės naudai 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai – 13,80 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad šalių sudaryta sutartimi atsakovė (pardavėja) pardavė ieškovui (pirkėjui) automobilį NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), už 100 Eur sumą. 2019 m. birželio 28 d. pranešimu VĮ „Regitra“ informavo ieškovą apie atsisakymą registruoti transporto priemonę. 2019 m. liepos 4 d. raginimu ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl minėto automobilio perregistravimo. 2019 m. lapkričio 13 d. transporto priemonės registracijos liudijime (serija Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovė nurodyta automobilio savininke.

5. Teismas nurodė, kad ginčo situacijai nevienareikšmę įtaką turi atsakovės ir trečiojo asmens (ieškovo tėvo) konfliktiniai santykiai, besitęsiantys nuo šių asmenų skyrybų proceso. Vertindamas byloje esančius duomenis ir šalių paaiškinimus, teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaneigė, jog minėtu automobiliu naudojosi ir naudojasi jo tėvas (trečiasis asmuo). Byloje šalys nesugebėjo paaiškinti, kodėl transporto priemonė, ieškovo vertinama apie 12 259,18 Eur, o atsakovės vertinama 4 330 Eur, ginčo sandorio metu abiejų šalių buvo įvertinta 100 Eur. Todėl šalių teiginius dėl automobilio tikros kainos, teismas laikė tik samprotavimais ir prielaidomis, nepagrįstomis leistinais įrodymais. Teismas vertino, kad jau vien šios nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių šalių valia ir ketinimais sudaryti ne simuliacinį sandorį. Juolab, kad konkrečiu atveju tokio apsimestinio sandorio pasekmės būtent trečiajam asmeniui yra naudingiausios ir būtent jis yra labiausiai suinteresuotas tokio sandorio galiojimu, nes naudojasi minėtu automobiliu. Apibendrindamas išdėstytą, teismas sprendė, kad ieškovas tik formaliai sudarė sutartį kaip jos šalis, nors iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų į minėtą daiktą, nes daiktu naudojasi kitas asmuo, ir konstatavo, kad šalys sudarė apsimestinį sandorį. Atsižvelgęs į tai, kad konkrečiu atveju abi sandorio šalys elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, teismas taip pat darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje restitucija negalima, todėl šio priešieškinio reikalavimo netenkino.

6. Teismas nurodė, kad atmetus ieškovo reikalavimus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, viso 2 392,20 Eur, neatlyginamos. O atsakovės priešieškinį patenkinus iš dalies, iš ieškovo atsakovei priteistinas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginiams, o valstybei – 13,27 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Ieškovas A. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, atsakovės patikslintą priešieškinį atmetant, ir iš atsakovės priteisti visas jo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinį sandorį ir jo negaliojimo teisines pasekmes, taip pat CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

9. Pažymi, kad nesant atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti sutartį apsimestiniu sandoriu, nurodant, kokia konkrečiai buvo sudaryta sutartis, teismas ėmėsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sutarties, kuri nėra akivaizdžiai niekinė, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus ir tokiu būdu pažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus. Skundžiamu sprendimu konstatavęs sutartį apsimestiniu sandoriu, teismas privalėjo nurodyti tikrąją šalių sudarytą sutartį, tačiau to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

10. Akcentuoja, kad vertinant tikrąją sandorio šalių valią jo sudarymo metu, teismas privalėjo vertinti byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienes faktines aplinkybes, taip pat sandorio šalių elgesį tiek sudarant sandorį, tiek po jo sudarymo, tačiau to nepadarė. Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo teismui pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ieškovas savo lėšomis atliko automobilio pagerinimus ir remontus už 12 259,18 Eur sumą, kas patvirtina jo tikrąją valią įsigyti automobilį savo asmeninėn nuosavybėn ir šio automobilio disponavimą po sutarties sudarymo. Mano, kad dėl nurodytų priežasčių teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės ir ieškovo sudaryta sutartis neatitinka tikrosios jų valios ir ieškovas tik formaliai sudarė sutartį kaip jos šalis. Teismas taip pat nevertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, kad ieškovas yra sąžiningas įgijėjas.

11. Pažymi, kad teismas, neįtraukęs ieškovo tėvo dalyvauti byloje atsakovu pagal atsakovės patikslintą priešieškinį, nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje kaip atsakovu S. F. materialiųjų teisių ir pareigų, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, naikintiną dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo.

Atsiliepimas

12. Atsakovė L. L. – F. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priimti atskirąją nutartį dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl ieškovo bei trečiojo asmens galimai neteisėtų veiksmų vertinimo ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, priėmė pagrįstą sprendimą, užtikrino šalims lygiateisiškumo, rungimosi teisės principus. Apsimestinio sandorio faktines aplinkybes patvirtina ir pats ieškovas apeliacinio skundo motyvuose. Ieškovo manymu, atsakovė pati siekė perleisti šią transporto priemonę: pirmuoju atveju – neatlygintinai, antruoju atveju – atlygintinai už 100 Eur, o trečiuoju atveju, ieškovas policijos įstaigoje nurodė, kad už šią transporto priemonę trečiasis asmuo S. F. sumokėjo atsakovei 2 000 Eur. Tokia ieškovo samprotavimų ir teiginių priešprieša tik patvirtina, kad ieškovas yra nesąžiningas ir visomis įrodinėjimo priemonėmis (ir neteisėtomis) siekia apginti apsimestinį sandorį, laikydamas jį teisėtu ir sudarytu gera valia.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo A. F. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

15. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl įpareigojimo atsakovę pateikti deklaraciją apie automobilio nuosavybės perleidimą ieškovui atmestas, o patikslintas priešieškinis tenkintas iš dalies, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių paaiškinimus, susipažinęs su byloje pateiktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad šalių 2019 m. gegužės 9 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovė L. L. – F. pardavė ieškovui A. F. transporto priemonę NISSAN PATROL, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), už 100 Eur sumą, yra apsimestinis sandoris. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas tik formaliai sudarė sutartį kaip jos šalis, nors iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų į minėtą daiktą, nes daiktu naudojasi trečiasis asmuo S. F. (ieškovo tėvas ir atsakovės buvęs sutuoktinis), kuriam apsimestinio sandorio pasekmės yra naudingiausios ir būtent jis yra labiausiai suinteresuotas tokio sandorio galiojimu. Ieškovas A. F., nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teismo sprendimą kvestionuoja netinkamu materialiosios ir procesinės teisės normų taikymu.

Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesant atsakovės L. L. – F. priešieškinio reikalavimo pripažinti sutartį apsimestiniu sandoriu, nurodant, kokia, konkrečiai buvo sudaryta sutartis, pirmosios instancijos teismas ėmėsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sutarties, kuri nėra akivaizdžiai niekinė, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus ir tokiu būdu pažeidė civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principus.

18. Atmesdama kaip nepagrįstą tokį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 3 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

19. Nagrinėjamu atveju reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovė L. L. – F. tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, be kita ko, grindė sandorių negaliojimo pagrindu, numatytu CK 1.87 straipsnio 1 dalyje, ir rėmėsi aplinkybe, kad ginčo sutartį su ieškovu A. F. sudarė fiktyviai, vykstant santuokos nutraukimo su trečiuoju asmeniu S. F. (ieškovo tėvu) bylai, kuris dėl turimų įsiskolinimų nenorėjo registruoti automobilio savo vardu, nors realiai būtent jis naudojasi automobiliu ir jį valdo. Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į atsakovės pareikšto reikalavimo pagrindą ir dalyką bei į pirmiau nurodytus kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti ginčo sutarties negaliojimo klausimą CK 1.87 straipsnio pagrindu. Kita vertus, atsižvelgdamas į teismo pareigą kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog ieškovė nereiškė reikalavimo sandorį pripažinti apsimestiniu, nereiškia, kad, nagrinėjant šalių ketinimus ir nustatant tikrąją šalių valią bei iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių nustačius apsimestinio sandorio požymius, bylą nagrinėjantį teismą ribotų ieškovo nurodytas sandorio negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-109-248/2018). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, turėjo teisę spręsti dėl ginčo sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Dėl ginčo sandorio pripažinimo apsimestiniu

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažinęs ginčo sutartį apsimestine, privalėjo nurodyti tikrąją šalių sudarytą sutartį, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovo tikrąją valią įsigyti automobilį savo asmeninėn nuosavybėn ir šio automobilio disponavimą po ginčo sutarties sudarymo, nevertino ir to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, kad ieškovas yra sąžiningas įgijėjas.

21. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio (liet. pagal pareigas) patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

22. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), kas reiškia, kad apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą (sutartyje lingvistiškai pateiktą) jį sudariusių asmenų valią.

23. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl apsimestinio sandorio konstatuota, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Ginčijamas apsimestinis sandoris, nustačius tikrąją sandorio šalį (pirkėją), galėtų galioti ir jam būtų taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai, neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

24. Pažymėtina, jog pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (liet. iš neteisės teisė nekyla), todėl subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Taigi, teisė netoleruoja situacijų, kad būtų ginamos teisės nesąžiningų asmenų, kurie teisminės gynybos kreipiasi siekdami, kad būtų apgintos jų teisės, kurias jie įgijo pažeisdami teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiaudami teise.

25. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, reikšdama reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovė L. L. – F. priešieškinyje, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad ginčo sutartį su ieškovu A. F. sudarė fiktyviai, vykstant santuokos nutraukimo su trečiuoju asmeniu S. F. (ieškovo tėvu) bylai, kuris dėl turimų įsiskolinimų nenorėjo perimti automobilio savo asmeninėn nuosavybėn, nors realiai būtent jis naudojasi automobiliu ir jį valdo. Ieškovė teigė, kad santuokos nutraukimo byloje pateikė teismui tvirtinti 2019 m. balandžio 12 d. su trečiuoju asmeniu sudarytą taikos sutartį, kurios 10 punkte buvo nurodyta, kad atsakovė neatlygintinai perleis ieškovui jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini). Santuokos nutraukimo bylą nagrinėjusiam teismui atsisakius tvirtinti šią taikos sutartį, buvo sudaryta ir pateikta tvirtinti teismui 2019 m. gegužės 7 d. taikos sutartis, pagal kurios 11 punktą, minėtas automobilis liko jos asmeninėje nuosavybėje, o atsakovė su ieškovu 2019 m. gegužės 9 d. sudarė ginčo sutartį, kuria atsakovė pardavė ieškovui aptariamą automobilį už simbolinę už 100 Eur sumą.

26. Ieškovas 2022 m. kovo 21 d. pateiktame atsiliepime į atsakovės patikslintą priešieškinį nurodė, kad 2010 m. trečiasis asmuo S. F. (jo tėvas) pradėjo gyventi su atsakove, atsakovė ir trečiasis asmuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sudarė ikivedybinę sutartį, o 2018 m. rugsėjo 11 d. sudarė santuoką. Kadangi Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo pagrindu buvo vykdomas 195 600 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimas iš trečiojo asmens, trečiasis asmuo nebuvo suinteresuotas savo vardu turėti nuosavybės teise turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, dėl ko transporto priemonę NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo įsigijo už savo asmenines lėšas ir, pasitikėdamas tuometine savo sutuoktine atsakove, įregistravo jos vardu, nors visą laiką minėtu automobiliu naudojosi kaip savo ir jį draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

27. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas tik formaliai sudarė sutartį kaip jos šalis, nors iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų į transporto priemonę NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini). Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sumokėjo atsakovei sutartyje nurodyto ar kitokio dydžio automobilio pirkimo pardavimo kainą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis savaime nepatvirtina fakto, kad pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą. Vien tik šalies paaiškinimai, kurių nepatvirtino jokie kiti, nors ir netiesioginiai, įrodymai, nėra pripažįstami pakankamu įrodymu atsiskaitymo faktui patvirtinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

28. Tuo tarpu byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti labiau tikėtiną išvadą, kad dėl ginčo sandorio sudarymo tarėsi atsakovė ir trečiasis asmuo, dalydami turtą santuokos nutraukimo byloje, siekdami neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimo skolų išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti trečiojo asmens prievolių vykdymo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apsimestinio sandorio pasekmės yra naudingiausios būtent trečiajam asmeniui ir būtent jis yra labiausiai suinteresuotas tokio sandorio galiojimu, nes naudojasi minėtu automobiliu. Iš atsakovės į bylą pateiktos draudimo bendrovės informacijos matyti, kad eismo įvykio metu 2019 m. birželio 15 d., t. y. yra po ginčo sandorio sudarymo, transporto priemonę NISSAN PATROL, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), vairavo trečiasis asmuo. Byloje esantis 2021 m. liepos 15 d. administracinio nusižengimo protokolas taip pat patvirtina, kad trečiasis asmuo, 2021 m. sausio 8 d. vairuodamas minėtą automobilį, padarė administracinį nusižengimą.

29. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas nepaneigė, jog minėtu automobiliu naudojosi ir naudojasi trečiasis asmuo. Iš byloje ieškovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad iki ir po ginčo sandorio sudarymo šis automobilis buvo naudojamas važinėjimo sunkiai pravažiuojamais keliais pomėgiui, kurį, anot ieškovo, turi tiek pats ieškovas, tiek trečiasis asmuo, tačiau pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kas konkrečiai (ieškovas, trečiasis asmuo ar abu) šiuo automobiliu naudojasi po ginčo sandorio sudarymo, juolab tvirtinti, kad juo naudojasi tik ieškovas. Ieškovo pateiktas 2021 m. balandžio 20 d. UAB „VIPAUTOSERVISAS“ priėmimo – perdavimo aktas dėl automobilyje sumontuotos įrangos ir dalių už 10 459 Eur sumą nepatvirtina ieškovo nurodomos aplinkybės, kad jis faktiškai patyrė tokias išlaidas, nes nėra pateiktas sumokėjimo pagal šį aktą patvirtinantis dokumentas. Be to, iš šio akto turinio matyti, kad įranga ir dalys automobilyje buvo montuotos laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. (daugiau nei prieš vienerius metus iki ginčo sutarties sudarymo) iki 2020 m. spalio 20 d., todėl nėra galimybės nustatyti, kokie remonto darbai buvo atlikti po ginčo sutarties sudarymo. Dėl nurodytų priežasčių 2021 m. balandžio 20 d. UAB „VIPAUTOSERVISAS“ priėmimo – perdavimo aktas nelaikytinas leistinumo kriterijų atitinkančiu įrodymu. Ieškovo pateikti duomenys apie užsakymus iš internetinės parduotuvės „AliExpress“ 380,13 Eur sumai taip pat neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus, kadangi jų pagrindu nėra galimybės nustatyti, kad būtent aptariamam automobiliui ieškovas pirko detales. Kita vertus, pats ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilio faktinis valdytojas iki jo perleidimo buvo trečiasis asmuo, kuris automobiliu naudojosi kaip savo ir jį draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ieškovas iki ginčo sutarties sudarymo taip pat naudojosi automobiliu, jį remontavo, todėl ir po ginčo sutarties sudarymo ieškovo patirtos išlaidos automobilį remontuojant, savaime nelaikytinos patvirtinančiomis ieškovo tikrąją valią įsigyti automobilį savo asmeninėn nuosavybėn ir disponavimą šiuo automobiliu.

30. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visetą, pagrįstai pripažino, jog ieškovas ir atsakovė sudarė apsimestinį sandorį ir abi sandorio šalys elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai.

31. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, kadangi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių (CPK 182 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2006; 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2007). Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad jo sąžiningumą ginčo santykyje patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas, kuriame konstatuota, jog ieškovas yra teisėtas transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant įgijėjų sąžiningumą, būtina atsižvelgti į ginčo sandoriuose dalyvavusius asmenis siejančius ryšius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamas sandoris nėra atsitiktinis, nes jį sudarę ieškovas ir atsakovė atitinkamai yra trečiojo asmens sūnus ir buvusi sutuoktinė. Tokie ryšiai padidina nesąžiningumo galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų bendrai veiklai ir tarpusavio pasitikėjimui. Todėl nagrinėjamo byloje faktas, jog ginčo sandorį sudarę asmenys yra ar buvo susiję artimais ryšiais su trečiuoju asmeniu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertintas kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių.

32. Įvertinus byloje nustatytą ginčo sandorio sudarymo tikslą, akivaizdu, kad toks sandoris prieštarauja gerai moralei, todėl darytina išvada, kad ginčo sutarties šalys piktnaudžiavo savo subjektinėmis teisėmis, dėl ko šiuo atveju jų teises pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginti ir netaikė restitucijos (CK 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis).

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl atsakovu neįtraukto dalyvauti byloje S. F. materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu taip pat nesutinka.

34. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021).

35. Nagrinėjamu atveju S. F. šioje byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, pateikė atsiliepimą dėl atsakovės reiškiamų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 14 straipsnio 3 dalyje ir CPK 266 straipsnyje įtvirtinto draudimo teismui, priimant sprendimą, spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde neargumentuojamas poreikis S. F. dalyvauti byloje atsakovo statusu. Teisėjų kolegija tokio poreikio taip pat nenustatė.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai kvalifikavo byloje nagrinėjamą ginčą, tinkamai byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio, taip pat sandorio, prieštaraujančio gerai moralei, teisinius padarinius, tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, kasacinio teismo suformuotą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Apeliacinės instancijos teismo pirmiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

38. Ieškovas apeliaciniame skunde prašė priteisti iš atsakovės 1 667 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 573 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 94 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, tai patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme jo naudai nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad įrodymai dėl patirtų atstovavimo išlaidų bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti, todėl jų atlyginimas atsakovei nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovės prašymo priimti atskirąją nutartį

40. Atsakovės vertinimu, ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomi priedai ir informacija (t. y. 2022 m. balandžio 26 d. antstolės A. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-173/22/05, kuriame užfiksuota, kad dalyvaujant S. F., kuris apžiūrai pateikė savo sūnaus D. F. mobiliojo ryšio telefoną iPhone 6, (duomenys neskelbtini), bei paaiškino, jog šį mobiliojo telefono aparatą sūnui davė jo mama L. L.; apžiūros metu nustatyta, jog mobilusis telefonas yra prijungtas prie Apple ID paskyros L. L. vardu; apžiūros metu nustatyta, jog telefone esančioje programėlėje WhatsApp yra išsaugotas susirašinėjimas tarp L. L. bei L. K.) yra gauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ginančius asmens teisę į privatų susirašinėjimą, į asmens duomenų privatumą. Todėl atsakovė atsiliepime apeliacinį skundą prašo priimti atskirąją nutartį pagal CPK 299 ir 300 straipsnius dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl ieškovo ir trečiojo asmens veiksmų vertinimo.

41. Remiantis CPK 299 straipsniu, jeigu teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnio 1 dalis).

42. Byloje nustatyta, kad ieškovas kartu su atsiliepimu į atsakovės 2022 m. birželio 21 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pateikė 2022 m. balandžio 26 d. antstolės A. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FA-173/22/05, kurį prašė prijungti prie bylos. 2022 m. liepos 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau ieškovo prašymo priimti naujus įrodymus neišsprendė. Su apeliaciniu skundu ieškovas į bylą neteikė minėto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir nereiškė prašymo jį priimti, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinio proceso tvarka, jo priėmimo klausimo nesprendė ir šio įrodymo nevertino su kitais byloje esančiais įrodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nutaria atsakovės prašymo priimti atskirąją nutartį netenkinti, juolab, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs galimybę kiekvienam asmeniui pačiam pranešti apie daromą arba padarytą nuskalstamą veiką. Vadinasi, atsakovė, manydama, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę pati kreiptis į teisėsaugos institucijas, o ne siekti perkelti tokio veikimo iniciatyvos teisę teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė ČeknienėRitaDambrauskaitėLaimantas Misiūnas