Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-121-891/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-04
Bylos Nr.: 1A-121-891/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43836-2022-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: R. I.
Nukentėjusysis: D. K., V. K.
Civilinis ieškovas: V. K., D. K.

Kategorijos

1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-891/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43836-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,nuteistajam R. I., jo gynėjai advokatei Jūratei Damanskienei,nukentėjusiesiems D. K. ir V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį areštu 70 parų.

Visiškai tenkinti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai ir iš R. I. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. K. ir D. K. priteista po 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. I. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, o būtent už tai, kad jis, 2022 m. lapkričio 10 d. apie 10.09 val. iš mobiliojo ryšio telefono numerio +(duomenys neskelbtini) paskambino nukentėjusiajam V. K. į jo asmeninį mobiliojo ryšio telefono numerį +(duomenys neskelbtini) ir grasindamas išsakė žodžius: „dabar slidu, žiema artėja, jūsų žmona gali kažkaip netikėtai laiptinėje ar kur tamsoje paslysti, sprandą ar galvą nusisukti, saugokite savo žmoną“, po ko 2022 m. lapkričio 10 d. 10.30 val. iš jam priklausančio elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į V. K. priklausantį elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) išsiuntė elektroninį laišką su naujienų portalo www.delfi.lt (duomenys neskelbtini) straipsnio nuoroda, kurioje pateikta informacija apie jo (duomenys neskelbtini) padarytą labai sunkų nusikaltimą – nužudymą, už kurį (duomenys neskelbtini) Kauno apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, – kas sudarė V. K. ir jo šeimos nariams pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu R. I. prašo jį išteisinti, o neišteisinus – sumažinti jam skirtą 70 parų arešto bausmę arba pakeisti ją viešųjų darbų bausme. Taip pat prašo netenkinti nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių kaip nepagrįstų ir nepriteisti nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimo.

3. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų (vaizdo įrašo, garso įrašo, liudytojo, kuris būtų girdėjęs jį (nuteistąjį) sakantį kaltinime nurodytus žodžius), kad kaltinime nurodyti grasinantys žodžiai apskritai buvo pasakyti. Elektroniniame laiške, kurį jis (nuteistasis) per klaidą nusiuntė V. K., nebuvo nei žodžio apie grasinimus. Jame buvo tik nuoroda į „Delfi“ straipsnį apie jį (nuteistąjį) ir nieko daugiau. Be to, kai pamatė, kad laišką nusiuntė ne ten, kur reikėjo, parašė V. K. kitą ir atsiprašė. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. K. tokią nuorodą galėjo suprasti kaip grasinimą, bet jis bet ką galėjo suprasti, todėl teismas neturėtų vadovautis fantazijomis ir prielaidomis. Apelianto įsitikinimu, jo V. K. siųstame laiške nebuvo nieko grasinančio, nepaisant to, ar jis buvo nusiųstas per klaidą ar ne, nes Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia kitiems asmenims siųsti elektroninių laiškų ar dalintis nuorodomis į viešus spaudos straipsnius, taip pat, kaip ir nedraudžia skambinti telefonu, o draudžia tik grasinti šių priemonių pagalba. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį bei konstatuodamas, kad nėra abejonių, jog grasinantys žodžiai galėjo būti pasakyti, vadovavosi tik netiesioginiais įrodymais (V. K. žodžiais, kurių niekas nepatvirtina, bei kad buvo skambutis ir buvo nusiųstas elektroninis laiškas) bei jo (apelianto) teistumu, tai yra, kad jis yra teistas už labai sunkų nusikaltimą. Apelianto įsitikinimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negali vadovautis prielaidomis, kurių negalima patikrinti teismo posėdžio metu, ir nuteisti asmens remiantis tik netiesioginiais įrodymais.

4. Dėl jam skirtos bausmės skunde nuteistasis pažymi, kad, jo neišteisinus, prašo jam skirtas 70 parų arešto pakeisti į viešuosius darbus. Apelianto manymu, neatlygintina veikla tokiose organizacijose kaip „Maisto bankas“, „Maltiečiai“, „Caritas“ arba „Mamų unija“ būtų daug prasmingesnė nei jam skirtos arešto paros.

5. Dėl neturtinės žalos apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priteisė abiem sutuoktiniams K. po 2 000 Eur neturtinės žalos kiekvienam, nors šie teismui nepateikė nei vieno įrodymo ar dokumento, įrodančio, kad jie kažkaip patyrė kažkokią žalą. Anot apelianto, abu nukentėjusieji teisme teigė, jog labai išsigando, naktimis nemiegojo ir iš darbo važinėjo taksi, bijodami jo (nuteistojo) tariamų grasinimų, tačiau jie nesikreipė nei į psichologus, nei į psichiatrus, nei kur kitur. Apelianto vertinimu, kadangi nukentėjusieji niekur nesikreipė, negėrė jokių vaistų, tai jų tariami išgyvenimai tėra tik tušti ir niekuo nepagrįsti žodžiai, kuriais remiantis neturtinė žala negali būti priteista.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. I. ir jo gynėja palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė R. I. išteisinti bei civilinius ieškinius atmesti, o jo neišteisinus – sušvelninti skirtą bausmę, tai yra paskirti viešųjų darbų bausmę arba, kaip pirmosios instancijos teisme prašė prokurorė, atidėti skirtos arešto bausmės vykdymą, taip pat sumažinti priteistus civilinius ieškinius. Gynėja teigė, kad byloje nėra įrodymų, jog R. I. realiai grasino nukentėjusiesiems, be to, jam paskirta bausmė yra per ilga, jo nereikėtų izoliuoti, nes R. I. dirba, gyvena normalų gyvenimą, nekelia jokios grėsmės visuomenei, taip pat nukentėjusieji nepateikė jokių įrodymų, kokią žalą jie patyrė, jiems galėtų būti priteisiama nebent po 500 Eur. Taip pat gynėja prašė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų netenkinti, nes apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, todėl nuteistasis neprivalo atsakyti už šias išlaidas. Nukentėjusysis V. K. nurodė, kad nori, jog R. I. atsakytų už savo žodžius, tokie žodžiai buvo išsakyti. R. I. akcentavo jo žmoną, kuri iš viso ne prie ko, kad sprandą nusisuks kažkur. Jam nėra jokio tikslo išsigalvoti. Po to, iš karto, po 15 min., R. I. atsiuntė el. laišką, jam pasidarė baisu, todėl ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Nukentėjusioji D. K. pažymėjo, kad nežino, kaip galima įrodyti suprastėjusią gyvenimo kokybę, kai negali niekur judėti viena, visą laiką turi laukti, tiesiog baisu. Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti priimtą nuosprendį. Prokurorės manymu, nuosprendyje aptarti visi įrodymai, kurie buvo surinkti nepažeidžiant BPK normų, ir nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta surinktais įrodymais. Dėl bausmės nurodė, kad, nors ji, palaikydama valstybinį kaltinimą, buvo kitos pozicijos, bet sutinka su teismo paskirta bausme, nes teismas, parinkdamas arešto bausmę, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų, be to, atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, bausmė yra proporcinga. Dėl civilinių ieškinių nurodė, kad palaiko nukentėjusiųjų poziciją. Nors jie ir nepateikė jokių įrodymų, bet duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai įrodė, dėl kokių priežasčių pareiškė tokį civilinį ieškinį. Jie buvo įbauginti, pasikeitė jų įprastas gyvenimas, turėjo nuolat gyventi išgąstyje. Prokurorės manymu civilinis ieškinys yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. I. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiuo atveju skundžia tik nuteistasis R. I.. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. I. nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad jis grasino nukentėjusiesiems, o tik netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Be to, apeliantas nesutinka su jam skirta bausme bei priteistais civiliniais ieškiniais.

8. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant, klaidų kvalifikuojant veiką apylinkės teismas nepadarė ir pagrįstai pripažino R. I. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei už jį paskyrė nuteistajam teisingą ir ne per griežtą bausmę. Vis tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinių ieškinių klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. I. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

9. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Svarbu paminėti, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-489/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas nori būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. LAT, aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.).

11. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

12. Šios bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

13. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo V. K. bei nukentėjusiosios D. K. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Nors R. I. savo kaltę padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neigia – tvirtina, kad nei telefonu, gavęs neigiamą atsakymą dėl skolos išdėstymo, nei išsiųsdamas straipsnio nuorodą apie savo anksčiau padarytą labai sunkų nusikaltimą elektroniniu paštu, nukentėjusiajam V. K. negrasino, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, R. I. pateikta versija yra paneigta ir jo kaltė grasinus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visetu, o būtent jau minėtais nukentėjusiųjų V. K. ir D. K. parodymais, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis bei kita rašytine bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis bei kitaip vertina tam tikras aplinkybes, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 26–27, 35), tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 13–15), nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su jo ir R. I. tarpusavio santykiais, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, nurodė grasinimo turinį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad 2022 m. balandžio mėnesį per skelbimo portalą „Alio“ susisiekė su darbų vadovu, kuris remontui buto vonioje jam nurodė kaltinamąjį, su kuriuo apžiūrėjo vonią, pasirašė sutartį, tačiau pagal sutartį darbai jo bute atlikti nebuvo. Ginčą išsprendė teisme: jam iš kaltinamojo buvo priteista 1 300 Eur žala. Išieškojimo procese R. I. jam paskambino ir prašė susitarti dėl pinigų grąžinimo dalimis. Nesutiko su prašymu, nes R. I. nebepasitikėjo, paprašė jo pinigus grąžinti artimiausiu metu. Kai nepavyko susitarti dėl skolos išdėstymo dalimis, R. I. pradėjo grasinti. Tai prasidėjo po antro skambučio, 2022 m. lapkričio 10 d., kai R. I., paskambinęs telefonu, pasakė jam (nukentėjusiajam), kad saugotų savo žmoną. Grasinimai pasireiškė tuo, kad R. I. iš karto pradėjo kalbėti apie žmoną. Sakė, kad orai vėsta, slidu, reikia saugoti žmoną, kad sprando nenusisuktų. Pagalvojo, kad šis gali žmonai kažką padaryti. Klausė, prie ko čia žmona, tačiau R. I. išsisukinėjo. Sakė R. I., kad šis jam sumokėtų, nes tai nėra didelė suma, bet R. I. dar kartą pasakė, kad saugotų žmoną. Atsakė jam, kad ją visada saugo. R. I. neatsakė, prie ko čia žmona, bet kelis kartus ją „prikišo“. Suprato, kad tai grasinimas žmonai. Be to, po skambučio, iš R. I. elektroniniu paštu gavo ir elektroninį laišką su nuoroda į „Delfi“ straipsnį, kuris buvo apie tai, kad R. I. už padarytą nusikaltimą – (duomenys neskelbtini), buvo nuteistas 20 metų. Suprato, kad kalba eina apie moterį ir (duomenys neskelbtini), suprato, kad šis grasina, nori jį įbauginti. Po tokio straipsnio pasijuto nesaugiai, sustiprėjo nesaugumo jausmas. Po poros minučių atėjo dar vienas laiškas, kad atsiprašo, jog laiškas ne jam skirtas. Suprato, kad R. I. taip elgiasi tyčia. Po skambučio ir laiško, kreipėsi į policiją, nes gautas laiškas sustiprino baimę, kad kas nors gali būti padaryta jo žmonai, todėl stengėsi apsaugoti savo šeimą. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, netikėti nukentėjusiojo V. K. parodymais, kurie, beje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra tiesioginiai įrodymai, neturi pagrindo, nes jie išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs bei neprieštaringi viso baudžiamojo proceso metu, nuo pat 2022 m. lapkričio 10 d. pareiškimo, kuriuo nukentėjusysis kreipėsi į policiją dėl R. I. grasinimų telefonu 10.09 val. ir elektroniniu paštu 10.35 val., pateikimo (1 t., b. l. 1–3). Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios D. K. parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo byloje ištirti ir tinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai.

15. Nukentėjusioji D. K., nors R. I. telefonu jos vyrui išsakytų grasinimų pati negirdėjo, tačiau apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 42–43, 52), tiek pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 15) iš esmės patvirtino nukentėjusiojo V. K. nurodytas aplinkybes. Nukentėjusioji D. K. parodė, kad R. I. pažinojo nuo 2022 m. balandžio. Dalyvavo, kai buvo pasirašoma sutartis, aptarinėjo darbus. Šioje byloje R. I. jai grasino netiesiogiai, per jos sutuoktinį. Jai paskambino vyras ir liepė būti atsargiai, nes jam skambino R. I.. Liepė jai saugotis, nes R. I. gali jai sprandą nusukti, liepė laukti jo darbe ir neiti į namus. Iki šiol vyras ją visada paima iš darbo. Suprastėjo jos gyvenimo kokybė, nes negali grįžti namo, kol jos nepaima vyras. D. K. pažymėjo, kad išgyventi ją privertė vyro papasakotas skambutis bei vyrui siųstas straipsnis, kurį ji perskaitė darbe ir kuriame buvo parašyta, kad R. I. (duomenys neskelbtini) ir lavoną paslėpė. Suprato, kad taip gali nutikti ir jai, nes R. I. jos vyrui akcentavo (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu taip pat buvo nuoseklūs ir neprieštaringi.

16. Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad nukentėjusiųjų V. K. ir D. K. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl R. I. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Byloje esantys Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. birželio 16 d. teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-2882-385/2022 (1 t., b. l. 8), 2022 m. spalio 18 d. turto arešto aktas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 10–12), Sodros duomenų bazės išrašas (1 t., b. l. 124) patvirtina nukentėjusiųjų V. K. bei D. K. nurodytas aplinkybes, kurių, beje, neginčija ir nuteistasis R. I., kad tarp jų ir nuteistojo R. I. valdomos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai pagal šalių sudarytą 2022 m. balandžio 7 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (past. – šios sutarties šalimi buvo nukentėjusysis V. K.), kurios pagrindu nukentėjusieji sumokėjo R. I. 850 Eur. Kaip ir nurodė nukentėjusieji, dėl šios sutarties vykdymo kilo ginčas, kuris buvo sprendžiamas teisme civilinio proceso tvarka. Įsiteisėjusiu Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. birželio 16 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-2882-385/2022 (įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 9 d.) buvo nutarta išieškoti iš skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriui V. K., remiantis netinkamai vykdoma minėta rangos sutartimi, 850 Eur skolą (sumokėtą avansą) bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 850 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. birželio 16 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas: 10 Eur žyminio mokesčio ir 302,50 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kaip matyti iš antstolio Mindaugo Dabkaus 2022 m. spalio 18 d. turto arešto akto (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis V. K. kreipėsi į antstolį su vykdomuoju dokumentu dėl minėtu teismo įsakymu priteistos skolos išieškojimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiek nukentėjusieji, tiek nuteistasis patvirtino, jog vykdymo procese R. I., skambindamas telefonu, siekė susitarti su nukentėjusiuoju V. K. dėl jo valdomai bendrovei priteistos skolos išdėstymo, tačiau nukentėjusysis su prašymu nesutiko.

18. Kaip matyti iš kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 69), byloje nustatyta, kad R. I. iš savo naudojamo telefono Nr. +(duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam V. K. į jo telefono Nr. +(duomenys neskelbtini) skambino 2022 m. lapkričio 9 d. 14:48:35 val., 15:11:59 val. bei 2022 m. lapkričio 10 d. 10:10:12 val. Nors byloje, kaip nurodo ir apeliantas, iš tiesų nėra užfiksuotas šių pokalbių turinys, vis tik šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie R. I. skambučius jam, kurių neginčija ir pats R. I.. Be to, iš byloje esančių duomenų, tai yra nuotraukų (1 t., b. l. 14), policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų (1 t., b. l. 75, 84–85, 86–88), taip pat nukentėjusiųjų bei paties nuteistojo parodymų matyti, kad R. I. tą pačią dieną, tai yra 2022 m. lapkričio 10 d., po maždaug 25 minučių po paskutinio pokalbio su V. K. telefonu, iš savo naudojamo elektroninio pašto nukentėjusiajam V. K. į jo naudojamą elektroninį paštą nusiuntė „Delfi“ portalo nuorodą į straipsnį, kuriame buvo pateikta informacija apie R. I. praeityje padarytą labai sunkų nusikaltimą – (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis V. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pažymėjo, kad būtent šio straipsnio duomenys jį paskatino kreiptis į policiją, nes prieš tai R. I. telefonu išsakytus grasinančius žodžius, gavęs šią straipsnio nuorodą, suprato kaip realius, tai yra, kad R. I. jam grasino susidoroti su jo sutuoktine. Nukentėjusioji D. K. taip pat pažymėjo, kad telefonu vyrui išsakytus R. I. žodžius bei siųstą straipsnį suprato kaip realų grasinimą, tai yra, kad jai gali nutikti taip pat, kaip straipsnyje minimai merginai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo R. I. nukentėjusiajam V. K., neužilgo po skambučio telefonu, nusiųstas laiškas, nors jame tiesiogiai ir neišsakomi jokie grasinimai, vis tik patvirtina būtent nukentėjusiojo V. K. parodymus apie tai, kad 2022 m. lapkričio 10 d., apie 10:10 val. skambučio metu R. I. V. K. iš tiesų išsakė žodžius: „dabar slidu, žiema artėja, jūsų žmona gali kažkaip netikėtai laiptinėje ar kur tamsoje paslysti, sprandą ar galvą nusisukti, saugokite savo žmoną“, tai yra užslėpta forma grasino susidoroti su V. K. sutuoktine D. K.. Be to, toks elektroninis laiškas kartu su kitais bylos įrodymais leidžia teigti, jog išsakytus grasinančius žodžius telefonu kartu su gauta nuoroda į minėtą straipsnį apie R. I. praeityje padarytą itin žiaurų nusikaltimą, nukentėjusieji galėjo suprasti ir, kaip matyti iš jų parodymų, iš tiesų suprato, kaip realų grasinimą nužudyti D. K. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, tai yra jie turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo.

19. Nors R. I., kaip ir pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde teigia, jog nuorodą į „Delfi“ portalo straipsnį V. K. nusiuntė per klaidą, dėl to ir iš karto kitame nukentėjusiajam išsiųstame laiške jo atsiprašė, vis tik, R. I. veiksmų seka, kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, bei pats laiško turinys paneigia apelianto gynybos versiją dėl straipsnio nuorodos išsiuntimo per klaidą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš byloje užfiksuotų elektroninio laiško siuntimo duomenų (1 t., b. l. 14, 85), R. I. elektroninį laišką V. K. siuntė ne sukurdamas naują laišką (pranešimą) (kur turi būti nurodomas gavėjas, tema ir pan.), bet siųsdamas laišką (pranešimą) kaip atsakymą jau anksčiau tarp jų vykusiame susirašinėjime, kurio tema buvo „dėl pakartotinio dokumentų siuntimo“, tai yra iš savo gautų elektroninių laiškų sąrašo pasirinkdamas būtent konkretų adresatą – nukentėjusįjį V. K.. Be to, kaip minėta, straipsnio nuorodą elektroniniu paštu R. I. V. K. išsiuntė praėjus neilgam laikui, tai yra apie 25 minutėms, po paskutinio jų tarpusavio pokalbio telefonu. Šios aplinkybės, įvertinus jas kartu su nukentėjusiojo V. K. parodymais bei elektroninio laiško turiniu, leidžia spręsti, jog R. I. ne atsitiktinai ar per klaidą, o norėdamas įtikinti būtent nukentėjusįjį V. K., kad jo (nuteistojo) prieš mažiau nei pusvalandį telefonu nukentėjusiajam išsakyti žodžiai apie būtinumą saugoti savo sutuoktinę, kad šiai neatsitiktų kokia nors R. I. minėta nelaimė (kad nepaslystų, sprando ar galvos nenusisuktų), iš tiesų yra realūs, tai yra, kad D. K. realiai gali būti kas nors padaryta. Tokios išvados nepaneigia ir R. I. V. K. iš karto išsiųstas ir kitas laiškas (pranešimas) su atsiprašymu, kad pirminį laišką ne ten nusiuntė, nes, kaip minėta, vien pats laiško išsiuntimo būdas rodo, jog adresatas buvo pasirinktas tikslingai.

20. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, akcentuoja, kad byloje apklaustų nukentėjusiųjų V. K. ir D. K. parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja tarpusavyje, vieni kitus patvirtina ir papildo. Teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galima suabejoti jų objektyvumu ir teisingumu. Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir papildo minėta rašytinė bylos medžiaga (policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, nuotraukos ir kt.). Visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog R. I. padarė jam inkriminuotą BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo R. I. gynybinė versija prieštarauja surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės

21. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. I. nesutinka ir su jam skirta arešto bausme, prašo sumažinti bausmės dydį arba pakeisti ją švelnesne – viešųjų darbų bausme. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja papildė savo ginamojo prašymą, prašydama paskirti jam viešųjų darbų bausmę arba atidėti skirtos arešto bausmės vykdymą.

22. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. I. paskirtos bausmės pagrįstumo pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. I. bausmę, tai yra tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek jos dydį, tiek netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo instituto, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taip pat bausmės vykdymo atidėjimą, nepažeidė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei nuteistojo asmenybę atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bausmę, o apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismui nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad nuteistajam R. I. paskirta bausmė yra per griežta ar neproporcinga.

25. Skundžiamu nuosprendžiu R. I. nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo, pavojingo žmogaus sveikatai ir gyvybei, padarymą. Veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Nors, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, BK 145 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formalioji ir pasekmių nereikalauja, vis tik, kaip matyti, nuteistojo grasinimų realumas sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiesiems, kurie nuo grasinimų pradžios jautė ir iki šiol jaučia nerimą, baimę, neužtikrintumą dėl R. I. asmenybės bei jo veiksmų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė R. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių (savo kaltės nepripažino, dėl savo veiksmų nesigailėjo) ir pagrįstai nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kadangi jam inkriminuotą nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas, tai yra būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka.

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos (1 t., b. l. 116–118, 120–122, 124) R. I. anksčiau teistas Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, tai yra už labai sunkaus tyčinio nusikaltimo – nužudymo dėl savanaudiškų paskatų padarymą – laisvės atėmimu 18 metų, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos 2021 m. balandžio 6 d., neatlikęs 1 metų 6 mėnesių 28 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies, taikant intensyvią priežiūrą, po lygtinio paleidimo tris kartus baustas administracine tvarka, nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. dirbo keliose darbovietėse, tarp kurių ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2023 m. vasario 10 d. vykdo individualią veiklą. Nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. I. padarė praėjus vos 6 dienoms po to, kai pasibaigė lygtinio paleidimo terminas, tai yra nepraėjus nei savaitei po minėtu Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu jam skirtos bausmės, kurios pabaiga buvo 2022 m. lapkričio 4 d., atlikimo. Šios aplinkybės charakterizuoja R. I. kaip visuomenei pavojingą asmenį, rodo, kad jis dėl anksčiau padaryto nusikaltimo teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau jam paskirta itin griežta laisvės atėmimo bausmė nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su padaryta nusikalstama veika susijusias aplinkybes, taip pat apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam R. I. BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmę.

27. Apeliaciniu skundu, be kita ko, nuteistasis R. I. prašo skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę pakeisti švelnesne – viešųjų darbų bausme, nes, anot jo, neatlygintina veikla atitinkamose organizacijose būtų daug prasmingesnė nei jam skirtos arešto paros. Tačiau nuteistąjį R. I. bei jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojantys ir aptarti duomenys, aplinkybė, kad nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo jo nesustabdė ir atlikta laisvės atėmimo bausmė, rodo, kad viešųjų darbų bausmė, kaip ir kitos, švelnesnės už areštą, BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – bauda arba laisvės apribojimas, R. I. būtų neefektyvi, nepaveiktų jo taip, kad jis vėl pakartotinai nenusikalstų.

28. Pažymėtina, kad arešto bausmės trukmė BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenurodyta, ji nustatyta BK 49 straipsnio 3 dalyje, kur numatyta, jog už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, R. I. už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė vieną iš griežčiausių sankcijoje numatytų bausmių – areštą, kurios dydį nustatė didesnį nei arešto bausmės, skiriamos už nusikaltimus, vidurkis, tai yra 70 parų arešto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bausmės vidurkis – 52,5 paros, o pirmosios instancijos teismas R. I. paskyrė tik šiek tiek didesnę nei vidurkis bausmę, nors nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir apeliantas iš esmės charakterizuojamas daugiau neigiamai. Atsižvelgus į tai ir įvertinus ankstesnės R. I. taikytos bausmės neefektyvumą, teigti, kad jam paskirta bausmė yra per griežta bei mažinti jos dydį ar skirti švelnesnę, BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą, bausmės rūšį, apelianto nurodomais deklaratyviais motyvais, nėra jokio pagrindo.

29. Tokios aukštesniojo teismo išvados nepaneigia ir nuteistojo gynėjos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad R. I. nereikėtų izoliuoti, nes jis dirba, gyvena normalų gyvenimą, nekelia grėsmės visuomenei. Nei turimas nuteistojo darbas, nei kažkokios kitos gyvenimiškos aplinkybės nesulaikė R. I. nuo naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo, nors būdamas anksčiau teistas ir atlikęs laisvės atėmimo bausmę jis neabejotinai žinojo apie gresiančią atsakomybę. Vien tai, kad apeliantas ar jo gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi ir jos dydžiu, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju bausmė R. I. buvo individualizuota netinkamai.

30. Nuteistojo R. I. gynėja apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu išdėstė alternatyvų prašymą atidėti R. I. skirtos arešto bausmės vykdymą, nurodydama, kad taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti arešto bausmės vykdymą pirmosios instancijos teisme, savo baigiamojoje kalboje, siūlė ir prokurorė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgęs į prokurorės siūlymą, šį klausimą skundžiamu nuosprendžiu išsamiai išnagrinėjo apylinkės teismas ir, apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pagrįstai sprendė, kad R. I. nėra galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

31. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1 dalį gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Kadangi skundžiamu nuosprendžiu R. I. arešto bausmė apskritai paskirta pirmą kartą (anksčiau jis buvo nuteistas tik laisvės atėmimo bausme), be to, tokį prašymą išdėstė prokurorė, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai svarstė galimybę taikyti R. I. BK 75 straipsnio nuostatas.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. I. asmenybę, ypač jo neišnykusį teistumą ir nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis buvo nuteistas, atsižvelgęs į tai, kad R. I. buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos tik po septinto Lygtinio paleidimo komisijos svarstymo, kad šiuo nuosprendžiu nustatytą nusikaltimą jis padarė nepraėjus nei savaitei laiko nuo Kauno apygardos teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo (faktiškai po 6 dienų pasibaigus lygtinio paleidimo terminui), nusprendė, kad arešto bausmės vykdymo atidėjimo institutas šiuo atveju netaikytinas, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad paskirtos arešto bausmės tikslai bus pasiekti bausmės vykdymą atidėjus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, su tokiu apylinkės teismo sprendimu sutinka. Šiuo atveju bylos duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad R. I. BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir nuteistojo resocializacija galima be realaus arešto bausmės atlikimo. Vien tai, kad prokurorė pirmosios instancijos teisme siūlė atidėti R. I. paskirtos bausmės vykdymą, nesudaro pagrindo taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas. Juo labiau, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė savo ankstesnio siūlymo nepalaikė ir sutiko su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, kuri, anot prokurorės, paskirta atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir yra proporcinga. Įvertinus visa tai, tenkinti gynėjos prašymą ir atidėti apeliantui skirtos arešto bausmės vykdymą taip pat nėra jokio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

33. Šioje byloje tiek nukentėjusysis V. K., tiek nukentėjusioji D. K. pareiškė civilinius ieškinius dėl jiems padarytos 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 37–38, 54–55). Skundžiamu nuosprendžiu civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai, tai yra tiek nukentėjusiajam V. K., tiek nukentėjusiajai D. K. iš R. I. priteista po 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius kaip nepagrįstus ir nukentėjusiesiems prašomo neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti. Nesutikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad nukentėjusieji nepateikė jokių objektyvių duomenų (pvz., kad kreipėsi į psichologą, vartojo vaistus ir pan.), įrodančių, kad jie patyrė kokią nors žalą. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir šios skundžiamo nuosprendžio dalies pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino nukentėjusiųjų V. K. ir D. K. dėl nusikalstamos veikos patirtus padarinius, neatsižvelgė į analogiškose (panašiose) bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, dėl to priteisė nukentėjusiesiems per dideles sumas neturtinei žalai atlyginti.

34. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl tyčinių nusikalstamų R. I. veiksmų – grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusieji V. K. ir D. K. patyrė realias neigiamas pasekmes savo emocinei būklei, socialiniam gyvenimui, neteko saugumo jausmo, todėl, priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. I. veiksmais nukentėjusiesiems V. K. ir D. K. padaryta neturtinė žala. Vis tik, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir visiškai tenkindamas abiejų nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, teismas neįvertino visų neturtinei žalai išspręsti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, iš esmės akcentuodamas tik nukentėjusiųjų paaiškinimus apie jų būseną bei pasikeitusį gyvenimo būdą. Vien toks neturtinės žalos pasekmių akcentavimas, neįvertinus aplinkybių, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, visumos, nėra pakankamas konstatuoti, jog pareikšti civiliniai ieškiniai turi būti tenkinami visa apimtimi.

35. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tai yra į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

36. Aktualiu atveju nukentėjusiesiems V. K. ir D. K. R. I. grasino vieną kartą telefonu, išsakydamas V. K. grasinančio pobūdžio žodžius, bei po šio telefono skambučio jam į elektroninį paštą atsiųsdamas straipsnio apie savo praeityje padarytą labai sunkų nusikaltimą ((duomenys neskelbtini)), nuorodą. Nors pačiai D. K. R. I. negrasino, vis tik grasinimai buvo susiję su D. K.. Grasinimai buvo išsakyti, nukreipti jos atžvilgiu, todėl natūralu, kad tiek V. K. (dėl savo sutuoktinės), tiek ir D. K. (iš savo sutuoktinio sužinojusi apie jos atžvilgiu išsakytus grasinimus), tai patvirtino ir patys, duodami parodymus proceso metu, dėl R. I. veiksmų jautė išgąstį, kuris peraugo į ilgalaikę baimę, kad R. I. grasinimai yra realūs ir gali būti įvykdyti, nes R. I. dėl ankstesnių civilinių santykių žino nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos adresą. Be to, pasikeitė jų įprasta kasdienybė, nes nukentėjusioji D. K. planuoja kiekvieną išvykimą iš namų ir grįžimą į juos kartu su vyru, niekur nevyksta viena. Nors nekyla abejonių, kad nukentėjusieji V. K. ir D. K. dėl neteisėtų R. I. veiksmų patyrė įvairių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, nepatogumų, emocinę depresiją, tačiau, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, nukentėjusieji nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipęsi psichologinės ar kitos pagalbos į specialistus, būtų vartoję kokius nors vaistus, būtų turėję nedarbingumą ir pan., todėl konstatuotina, kad nukentėjusieji nepatyrė itin sunkių liekamųjų reiškinių ir išgyvenimų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nurodytų aplinkybių nevertino.

37. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir į R. I. turtinę padėtį bei į susiformavusią teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (šiuo atveju priteisti dydžiai viršija paprastai nukentėjusiesiems priteisiamą neturtinės žalos atlyginimo dydį grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą bylose, kai kuriais atvejais netgi ir tose bylose, kai, be grasinimo, asmuo dar nuteisiamas ir už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą). Šiame kontekste pažymėtina, kad net ir tose bylose, kuriose asmenys nuteisiami padarę sunkesnį, tai yra BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (žmogaus terorizavimas arba sistemingas bauginimas), nukentėjusiesiems paprastai taip pat yra priteisiamos mažesnės sumos neturtinei žalai atlyginti (žr. pvz. LAT 2022 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022 (šioje byloje vienam iš nukentėjusiųjų priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, LAT 2022 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. BIK-174/2022 (šioje byloje nukentėjusiesiems, kurių atžvilgiu padaryti tik BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai, priteista po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo), LAT 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346-942/2018 (šioje byloje nukentėjusiajai taip pat priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti), LAT 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346-303/2017 (šioje byloje nukentėjusiesiems atitinkamai priteista 2 000 Eur, 700 Eur ir 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nenurodė iš esmės jokių motyvų, kodėl šiuo individualiu atveju nukentėjusiesiems turi būti priteisiamas didesnis neturtinės žalos atlyginimas nei priteisiama tais atvejais, kai nusikalstami veiksmai trunka ilgą laiko tarpą, tai yra, kai asmenys yra terorizuojami grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai bauginami naudojant psichinę prievartą. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neabejoja, kad nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo.

38. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir (ar) fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms. Pažymėtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant ir aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-135-693/2019, 2K-121-697/2020 ir kt.).

39. Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes (neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, nusikalstamos veikos padarymo būdą, trukmę ir pan.), taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems nebuvo padaryta turtinė žala, atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį ir jo galimybes atlyginti žalą (nors vykdo individualią veiklą, jo turtinė padėtis nėra gera) bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija konstatuoja, kad tiek nukentėjusiajam V. K., tiek ir nukentėjusiajai D. K. pirmosios instancijos teismo priteista nepagrįstai didelė 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti mažintina iki 1 000 Eur kiekvienam. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis kiekvienam iš nukentėjusiųjų nagrinėjamu atveju atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus ir yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiųjų V. K. bei D. K. ir nuteistojo R. I. interesų pusiausvyros.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

40. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 15 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. I., kurias sudaro 154,17 Eur (2 t., b. l. 49–51).

41. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.).

42. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies. Taip pat, pastebėtina, kad šioje byloje nuteistajam R. I. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas (advokatė J. Damanskienė) buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 5 d. nutartimi (2 t., b. l. 45), esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėjas R. I. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla iš esmės išnagrinėta per vieną teismo posėdį, be to, nuteistojo R. I. gynėja advokatė J. Damanskienė teismo posėdžio metu prašė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš jos ginamojo nepriteisti, nes gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas, todėl jos ginamasis neprivalo atsakyti už šias išlaidas. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad nors R. I. dirba (vykdo individualią veiklą), tačiau jo turtinė padėtis nėra gera, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsniu 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendį.

Iš R. I. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. K. ir D. K. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti – kiekvienam po 2 000 Eur – sumažinti, priteisiant kiekvienam po 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo R. I. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė