Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) F. M. (F. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo F. M. ieškinį atsakovei L. V. ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir susijusių klausimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas F. M. kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas: 1) nutraukti ieškovo F. M. ir atsakovės L. V. (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) išspręsti pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą; 3) panaikinti ieškovo asmeniniam turtui (2 k. butui, adresu (duomenys neskelbtini), susijusiai žemės sklypo daliai, susijusiai automobilių stovėjimo aikštelės daliai) nustatytą uzufruktą, kuris atsakovės naudai nustatytas 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartimi; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė, kad tuo atveju, jei teismas tenkintų atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl jos dovanoto nekilnojamojo turto grąžinimo atsakovės nuosavybėn, priteisti ieškovui iš atsakovės 49 001 Eur kompensaciją už ieškovo asmenines lėšas, panaudotas bendram turtui įgyti.

2. Procesinius dokumentus (ieškinį, atsiliepimą į priešieškinį, patikslintą ieškinį) ieškovas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Santuoka, šalių sudaryta (duomenys neskelbtini)., turi būti nutraukta dėl atsakovės kaltės, nes ji pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas. Po santuokos sudarymo atsakovės elgesys pasikeitė taip, kad bendras gyvenimas virto košmaru, nes buvo tik atsakovės norai bei pageidavimai, ieškovas jautėsi išnaudojamas. Atsakovė susipyko su visa ieškovo gimine, jo dukros iš pirmosios santuokos tapo visiškai nepageidaujamos. Ieškovas turėjo rūpintis tik atsakove, nors pats turi sveikatos problemų, serga onkologine liga, nesulaukdavo dėmesio iš sutuoktinės. Atsakovė pradėjo provokuoti konfliktus, kviesti policiją be jokio pagrindo, todėl ieškovas buvo priverstas įsirengti bute stebėjimo kameras, kad galėtų apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų smurtu. Ieškovui buvo nuolat kalbama, kad jis privalo dengti visas šeimos išlaidas, o atsakovė visas savo lėšas skyrė tik pagalbai jos pačios vaikams, nors jie yra suaugę, darbingi ir gali savimi pasirūpinti.

2.2. Santuokoje įgyto dalintino turto sutuoktiniai neturi. Ieškovui ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo pagerintas iš bendrų lėšų, todėl nėra pagrindo jį pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir jį dalinti. Šalys kreditorių neturi.

2.3. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui – 2 kambarių butui, esančiam (duomenys neskelbtini), žemės sklypo daliai, esančiai (duomenys neskelbtini), patalpai – automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas / Nekilnojamasis turtas) yra nustatytas uzufruktas, t. y. teisė atsakovei gyventi ir naudotis nurodytu turtu iki mirties, tačiau jis turi būti panaikintas, kadangi: a) ieškovas neturi kito būsto, kuriame galėtų apsigyventi atskirai nuo atsakovės; b) bendras su atsakove gyvenimas neįmanomas, nes ieškovas bijo, kad bus provokuojamas ir vėl bus kviečiama policija; kenkiama ieškovo sveikatai; c) atsakovė neprisideda prie uzufrukto objekto išlaikymo ir nėra prielaidų, kad ji tai darys po santuokos nutraukimo; d) atsakovė nuosavybės teise turi butą, kuriame galės gyventi po santuokos nutraukimo; šiuo metu atsakovės butas yra nuomojamas, o gaunamas pajamas atsakovė skiria savo vaikų šeimoms.

2.4. Minėtą ginčo butą su priklausiniais 2018 metais pirko ieškovas už jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas. Atsakovė sutiko su ieškovo noru pirkti butą asmeninės nuosavybės teise, nes pati turėjo bei turi butą, kuris jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, tačiau dėl notaro išaiškinimo, kad būnant santuokoje, turtas negali būti įregistruojamas asmeninės nuosavybės teise, pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog butas bus bendroji jungtinė nuosavybė.

2.5. 2018 m. balandžio 26 d. ieškovas sudarė preliminarią ginčo buto su priklausiniais pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurios sąlygas už perkamą turtą ieškovas įsipareigojo sumokėti 49 000 Eur. 2018 m. balandžio 26 d. ieškovas sumokėjo 3 001 Eur avansą už ginčo butą; 2018 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo 4 400 Eur – stovėjimo aikštelės bei dalies žemės sklypo įsigijimo kainą. Ieškovas 2018 m. balandžio 25 d. sudarė preliminarią sutartį dėl jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusių gyvenamojo namo bei ūkinio pastato su 1135 ha ploto žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, būsimas pirkėjas sumokėjo 10 000 Eur avansą. 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)) už 28 000 Eur. Aukščiau nurodytomis gautomis lėšomis ir papildomai iš atsakovės sūnaus paskolintomis 25 000 Eur lėšomis ieškovas pilnai apmokėjo ginčo buto su priklausiniais įsigijimo kainą. 2019 m. rugsėjo 25 d. ieškovas pardavė jam priklausius gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu bei žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), už 82 000 Eur ir grąžino atsakovės sūnui paskolą. Ginčo buto įrengimui ieškovas panaudojo lėšas, kurias gavo 2018 m. lapkričio 28 d. pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Vilniaus mieste (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 10 200 Eur.

2.6. Atsakovės reikalavimas grąžinti jai dovaną (pusę ginčo buto su priklausiniais) turi būti atmestas, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant įteisinti bendrą sutuoktinių susitarimą. Ginčo buto su priklausiniais dalies dovanojimo sandoris iš esmės yra apsimestinis sandoris, kuris pridengė ginčo buto su priklausiniais pirkimo–pardavimo ieškovo asmeninėn nuosavybėn sandorį. Vis dėlto, jei būtų patenkintas atsakovės reikalavimas dėl dovanoto turto (pusės ginčo buto su priklausiniais) grąžinimo, ginčo turtas laikytinas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, kurio sukūrimui buvo panaudotos asmeninės ieškovo lėšos. Išrašai iš banko sąskaitos, gyvenamojo namo su žemės sklypu ir ūkiniais pastatais pirkimo–pardavimo sutartis, vekselis su įrašu apie skolos grąžinimą patvirtina, jog ginčo turto pirkimui buvo panaudotos išimtinai ieškovo asmeninės lėšos, kurios turi būti kompensuojamos ieškovui.

3. Atsakovė L. V. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovo kaltės; 2) išspręsti pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą; 3) grąžinti atsakovės nuosavybėn jos 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartimi ieškovui padovanotą ½ dalį 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį susijusio žemės sklypo; ½ dalį susijusios patalpos – automobilio stovėjimo aikštelės; 4) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

4. Savo procesinius dokumentus atsakovė grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Po santuokos sudarymo ieškovas ir atsakovė gyveno gerai, bendrai tvarkė bendrą ūkį. Jeigu nuo santuokos sudarymo dienos ieškovo ir atsakovės gyvenimas būtų buvęs „košmaras“, kaip teigia ieškovas, sutuoktiniai 2018 m. bendrai nebūtų pirkę bendro ginčo buto su priklausiniais. Ieškovo elgesys pasikeitė po to, kai atsakovė 2020 m. kovo 31 d. jam padovanojo ½ dalį ginčo buto, adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: ieškovas su atsakove pradėjo grubiai elgtis, dažnai įžeidinėjo, naudojo prieš atsakovę fizinį ir psichologinį smurtą, atsakovė dėl patirto smurto turėjo kviesti policiją. 2020 m. lapkričio 7 d. ir 2021 m. gegužės 24 d. buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, tačiau pirmas buvo nutrauktas dėl to, kad atsakovė ieškovo prašymu pakeitė parodymus, o antras ikiteisminis tyrimas nutrauktas prokuroro nutarimu, nes nepavyko surinkti pakankamai įrodymų. Taigi, santuoka iširo būtent dėl ieškovo fizinio ir psichologinio smurto naudojimo prieš atsakovę.

4.2. Atsakovė ir jos sūnūs nuolat padėdavo finansiškai remontuojant ieškovo turėtą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Šį namą ieškovas pardavė jau po ginčo buto su priklausiniais įsigijimo. Nors ieškovas teigia, kad gyvenamasis namas ir garažas, adresu (duomenys neskelbtini), pastatyti iki santuokos, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas įrodo, kad šio gyvenamojo namo rekonstravimo pradžios metai yra 2015 m.

4.3. Atsakovė 2016 m. patyrė stiprų galvos smegenų insultą, buvo atlikta smegenų operacija, po operacijos gydoma reanimacijos skyriuje. Iki šios dienos sunkiai valdo dešiniosios kūno pusės galūnes, jai sutrikusi kalba, judėjimui naudoja neįgaliųjų vežimėlį. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimu jai neterminuotai nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ji turi ribotas judėjimo galimybes, vaikščiojant remiasi į invalido vežimėlį. Po insulto bet kokio stiprumo smūgis į galvos sritį sukelia jai galvos skausmus ir gali būti pavojingas sveikatai ir gyvybei. Po 2021 m. gegužės 23 d. patirto smurto iš ieškovo atsakovę ilgai kankino galvos skausmai, dėl ko turėjo kreiptis pas medikus.

4.4. 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. NJ-1934, atsakovė padovanojo ieškovui jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. 1/2 dalį ginčo buto su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Ta pačia 2020 m. kovo 31 d. sutartimi buvo nustatytas uzufruktas – teisė atsakovei visą gyvenimo trukmę gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini), naudotis visu daiktu, gauti vaisius, produkciją, pajamas iš daikto (dovanojimo sutarties 6.1 punktas). Svarbu, jog santuokoje įgytas ginčo butas su priklausiniais tarp ieškovo ir atsakovės buvo padalintas 2020 m. vasario 20 d. pasirašant notarinę sutartį dėl sutuoktinių turto padalinimo. Taigi, po 2020 m. vasario 20 d. santuokoje įgytas ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausęs ginčo butas su priklausiniais tapo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas turtas, kiekvienam po ½ dalį, kiekvieno valdomą asmeninės nuosavybės teise. Teismui patenkinus atsakovės reikalavimą grąžinti jai dovanojimo sutartimi ieškovui 2020 m. kovo 31 d. padovanotą turtą, ieškovui ir atsakovei visas santuokoje įgytas turtas priklausys kaip dalinė asmeninė nuosavybė, kiekvienam po ½ dalį.

4.5. Atsakovė skolinosi pinigus ginčo buto įrengimui, nes butas buvo neįrengtas, šiai dienai negražintų paskolų suma yra 9 900 Eur, t. y. sūnui V. V. – 2 500 Eur, marčiai A. V. – 2 900 Eur; ir V. Š. – 4 500 Eur. Kadangi pinigai buvo naudojami atsakovo turėto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), remontui ir ginčo buto, adresu (duomenys neskelbtini), įrengimui, todėl tai yra bendra ieškovo ir atsakovės skola.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovo F. M. ir atsakovės L. V. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS, apskaitos įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo šalims paliko jų turimas pavardes; pripažino negaliojančia ab initio 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. NJ-1934 (notarė N. J.), ir taikė restituciją, pripažindamas, kad ieškovui F. M. ir atsakovei L. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 157/1885 dalis patalpos – automobilio stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); 4905/2803508 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje ieškinio ir priešieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovo F. M. atsakovei L. V. 132 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

6. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas laikė, kad šalių santuoka iširo dėl abipusio nelojalumo, negeranoriškumo, negebėjimo ir/ar nenoro suprasti kito sutuoktinio (sutuoktinės) poreikių, taip pat dalinai ir dėl objektyvių aplinkybių, t. y. abiejų šalių patirtų reikšmingų sveikatos sutrikimų, kurie lėmė, kad įprastas sutuoktinių gyvenimo būdas nebegalėjo tęstis; sutuoktiniai pasijautė labiau pažeidžiami, reikalingi pagalbos ir paramos, kurios vienas kitam nebegalėjo duoti. Teismas nurodė, kad nei vienas iš sutuoktinių nepateikė įrodymų, kad būtų ėmęsis konstruktyvių veiksmų, siekdamas išsaugoti santykius. Nurodytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, kad santuoka iširo ir nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kuri pasireiškė esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu esant nelojaliam kitam sutuoktiniui.

7. Šalims prašius palikti joms turimas pavardes, prašymai patenkinti. Nesant pareikštų reikalavimų dėl išlaikymo iš kito sutuoktinio, išlaikymo šalims vienai iš kitos teismas nepriteisė.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė reikalavimą dėl 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sandorio dėl nekilnojamojo turto (buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 314/1885 dalių patalpos – automobilio stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); 4905/1401754 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) pareiškė nepraėjus dešimčiai metų, taip pat ir esant kitoms CK 3.70 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, tenkino atsakovės reikalavimą ir minėta 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartimi padovanotą turtą grąžino atsakovei. Kadangi atsakovė nagrinėjant bylą neprašė, panaikinus dovanojimo sandorį, palikti galioti jos naudai nustatytą uzufruktą (ieškovo turto daliai), o priešingai – bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad tenkinus jos reikalavimą situacija turi būti grąžinta į tą, kuri buvo iki aptariamo dovanojimo sandorio sudarymo, nustatęs, kad iki 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutarties sudarymo, ginčo butas su priklausiniais šalims priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį, remdamasis 2020 m. vasario 20 d. sutuoktinių turto pasidalinimo sutartimi, notarinio registro Nr. NJ-1313, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent į šią teisinę padėtį (rėžimą) grąžintinas ginčo butas su priklausiniais, todėl tenkino ir ieškovo reikalavimą panaikinti uzufruktą.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nereiškė reikalavimo, kad tuo atveju, jei teismas tenkintų atsakovės reikalavimą dėl jos dovanoto nekilnojamojo turto grąžinimo atsakovės nuosavybėn, pripažinti 2020 m. vasario 20 d. sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį negaliojančia, neįrodinėjo šio sandorio negaliojimo, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, neginčijo sutuoktinių turto pasidalinimo sutarties sąlygų, kuriomis nenumatyta piniginė kompensacija ieškovui, teismas neturi pagrindo savo iniciatyva (ex officio) pripažinti aptariamą sutuoktinių turto pasidalinimo sandorį negaliojančiu; atitinkamai nėra pagrindo taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas į bylą pateiktais įrodymais tikėtinai pagrindė, kad santuokos metu pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise valdytus nekilnojamojo turto objektus gavo pakankamai lėšų, kuriomis galėjo apmokėti už perkamą neįrengtą ginčo butą su priklausiniais, tačiau pažymėjo ir tai, kad iš šalių parodymų darytina išvada, kad atsakovė galimai nelaikė ieškovo gautų lėšų išimtinai atsakovo asmenine nuosavybe, nes bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad šalių bendro gyvenimo metu iš esmės rekonstruotas ieškovo turėtas gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio pagrindu. Tuo pačiu teismas nurodė, kad neatmestina, jog tuo atveju, jei ieškovas būtų reiškęs reikalavimą 2020 m. vasario 20 d. sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį pripažinti negaliojančia ir reikalavimą dalinti santuokos metu įgytą turtą, atsakovė galimai būtų patikslintu priešieškiniu reiškusi reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau, kadangi šalys pasirinko poziciją neginčyti jų sudarytų sandorių, todėl teismas plačiau dėl šių aspektų nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, kas aukščiau nurodyta, teismas ieškovo reikalavimą dėl 49 001 Eur sumos priteisimo iš atsakovės netenkino.

10. Teismas nurodė, kad ieškovas byloje patyrė viso 4 110 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 100 Eur žyminis mokestis ir 3 000 Eur išlaidos advokato pagalbai); atsakovė patyrė viso 2 960 Eur bylinėjimosi išlaidų (960 Eur žyminis mokestis ir 2 000 Eur išlaidos advokato pagalbai). Įvertinęs tai, kad santuoka buvo nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl uzufrukto panaikinimo, patenkinus priešieškinio reikalavimą dėl dovanoto turto grąžinimo, netenkinus ieškovo reikalavimo dėl piniginės kompensacijos priteisimo, pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškinio ir priešieškinio reikalavimai tenkinti 40:60 proc. santykiu atsakovės naudai. Atitinkamai teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 1 644 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo atsakovei – 1 776 Eur jos patirtų išlaidų. Atlikęs tarpusavio užskaitą, galutinai iš ieškovo atsakovei priteisė 132 Eur atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliantas (ieškovas) F. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą ir ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos už asmeninių lėšų panaudojimą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise turtui įgyti priteisimo tenkinti pilnai, t. y. priteisti ieškovo F. M. naudai iš atsakovės L. V. 49 001 Eur kompensaciją; taip pat priteisti ieškovo naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Ginčijamas sprendimas dalyje, kurioje pasisakyta dėl atsakovės reikalavimo grąžinti jai 2020 m. kovo 31 d. sutartimi padovanotą ieškovui nekilnojamąjį turtą (sprendimo IV dalies 45 ir 46 punktai) yra nesuprantami ir visiškai neaiškūs. Teismas nenurodė teisinių argumentų, t. y. kokiomis materialinės teisės normomis vadovavosi darydamas išvadą, kad restitucija yra dovanojimo sutarties pripažinimui negaliojančia pagrindas. Restitucija yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė, tačiau ne sandorio negaliojimas yra pasekmė restitucijos. Kadangi teismo sprendimo argumentai dėl dovanoto turto grąžinimo atsakovei pagal jos pateiktą reikalavimą turi esminę reikšmę ir tiesiogiai yra susiję su sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymu, todėl teismo sprendime nurodomi argumentai tūri būti išsamus bei aiškūs bei pagrįsti ne tik faktiniais bet ir teisiniais argumentais.

11.2. Pasisakydamas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas privalėjo atitinkamai pasisakyti ir dėl dovanojimo sutarties pagrindo, t. y. kito sandorio - 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalinimo sutarties galiojimo. Nagrinėjant bylą iš ieškovo bei atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, jog 2020 m. vasario 20 d. šalys pasirašė Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį tik todėl, kad vadovavosi notarės išaiškinimu, jog negali patvirtinti dovanojimo sutarties, jeigu šalys nepasirašys Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Pati atsakovė paaiškino, jog turėjo tik vieną reikalavimą, kad ieškovas įsipareigotų rūpintis ja. Taigi, visiškai akivaizdu, jog šalys be galimybės sudaryti dovanojimo sutartį ir ginčo būtą laikyti ieškovo asmenine nuosavybe neturėjo net ketinimo pasidalinti ginčo būtą kaip nurodyta 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalinimo sutartyje. Nurodytas sandoris, pripažinus Dovanojimo sutartį negaliojančia, turi akivaizdų valios trūkumą, t. y. sutuoktiniai 2020 m. vasario 20 d. pasirašydami sandorį realiai nesiekė sukurti sandoryje nurodytas pasekmes, t. y. padalinti turtą. Toks sandoris, kuriuo neketinama sukurti teisines pasekmes, yra tariamasis sandoris, kuris negalioja ir dėl šio sandorio teismas privalėjo pasisakyti, teismo sprendimu konstatavus, kad 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sandorį pripažįsta negaliojančiu. Teismas dėl šalių valios trūkumo, pasirašant 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, visiškai nepasisakė, todėl visiškai neteisėta teismo sprendimo 46 punkte nurodyta išvada, kad turtas turi būti grąžintas į padėtį, kuri buvo iki dovanojimo, o ne iki tariamo 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sandorio sudarymo.

11.3. Iš teismo sprendimo nėra aišku, uzufruktas naikinamas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ar dėl to, kad sutuoktiniai to nenorėdami, t. y. neišreikšdami savo tikrosios valios, sudarė turto pasidalijimo sutartį, dėl ko atsakovei atitenka ½ dalies turto ir jai uzufruktas tampa nereikalingu. Dar daugiau neaiškumo įneša teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nes tampa neaišku, ar sutuoktinių turtas yra padalintas teismo sprendimu, ar turtą, nutraukdamas santuoką, teismas padalina. Teismo sprendimu pripažįstama kiekvienam iš sutuoktinių nuosavybės teisė į ½ dalį santuokoje įgyto turto, kas aiškiai nurodoma teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Taigi, teismas atliko teismo kompetencijai priskirtą funkciją padalinti santuokoje įgytą turtą, nutraukiant santuoką (CK 3.59 straipsnio), nors motyvuojamojoje dalyje teigiama priešingai. Teismo sprendimo 50 punkte nurodytas argumentas, kad teismas nesprendžia turto padalijimo klausimo, prieštarauja teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytai išvadai apie kiekvienam iš sutuoktinių teisės į ½ dalį santuokoje įgyto turto pripažinimą. Akivaizdu, jog priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir teismo sprendimu padalindamas sutuoktinių turtą, teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškovo reikalavimą priteisto jo naudai piniginę kompensaciją (49 001 Eur) už jo asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui.

11.4. Visiškai nesutiktina su teismo argumentais, kuriomis teismas grindė ieškovo reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją už asmeninių lėšų panaudojimą atmetimą. CK 3.100 straipsnio normoje nustatyti bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindai; nurodytoje materialinės teisės normoje pateiktas baigtinis sąrašas bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos sąlygų. Tuo tarpu teismas bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pabaigą susiejo su 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi, visiškai neįvertindamas byloje iš šalių paaiškinimų nustatytų faktinių šios sutarties sudarymo aplinkybių. Neatsakyta į klausimą, ar panaikinus dovanojimo sutartį, gali galioti sutartis, kurios šalys realiai neketino sudaryti, o sutartį pasirašė tik vadovaujantis notarės išaiškinimu, jog dovanojimo sutartis gali būti sudaryta tik pasirašius turto pasidalijimo sutartį.

11.5. Ginčo butas jo įgijimo momentu turėjo atitekti būtent ieškovui. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties momentu butas buvo įformintas kaip sutuoktinių bendra nuosavybė, nes taip paaiškino notarė bei brokeris. Šalių vėlesni veiksmai patvirtina, jog atsakovė žinojo ir neprieštaravo tam, kad nuosavybės teisė į butą atitektų būtent ieškovui, atsakovė sutiko sudaryti dovanojimo sutartį, keldama tik vienintelę sąlygą, kad ji būtų prižiūrima. Vieno mėnesio tarpas tarp Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties bei Dovanojimo sutarties pasirašymo patvirtina, kad abi šalys siekė susitarimo įforminti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į ginčo butą. Tai buvo jų bendras, gera valia suformuotas tikslas. Būtent siekiant šio tikslo šalys pasirašė 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuri sudaryta ne todėl, kad to norėjo sutuoktiniai, o tik todėl, kad savo tikslą galėjo pasiekti tik per jiems nereikalingos turto pasidalijimo sutarties pasirašymą.

11.6. Teismo sprendimo 51 punkte nurodyti argumentai neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimo dėl teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nurodė, kad ieškovas „tikėtina“ pagrindė, kad santuokos metu pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise valdytus nekilnojamojo turto objektus gavo pakankamai lėšų, kuriomis galėjo apmokėti už perkamą neįrengtą ginčo butą su priklausiniais, tačiau daro prielaidą, kad atsakovė galimai nelaikė ieškovo gautų lėšų išimtinai ieškovo asmenine nuosavybe. Esant ginčui dėl asmeninių lėšų panaudojimo ir tokiu lėšų nuosavybės formos, teismas privalėjo vadovautis konkrečiais įrodymais ir pasisakyti dėl pateiktų įrodymų įrodomosios galios, tačiau neapsiriboti tik samprotavimais. Ieškovas, įrodinėdamas faktą, kad ginčo butui pirkti panaudojo tik savo asmenines lėšas, teikė teismui leistinus bei patikimus rašytinius įrodymus, t. y. sutartis dėl asmeninės nuosavybės teise valdomo turto pardavimo (2013 m. gruodžio 10 d., 2015 m. kovo 31 d., 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. lapkričio 28 d. žemės sklypų, 2018 m. rugsėjo 25 d. gyvenamojo namo pardavimas); išrašus iš banko sąskaitos; teikė teismui išrašus iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės apie tai, kad santuokoje parduotas turtas priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise, tame tarpe gyvenamasis namas su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas leistinais bei patikimais rašytiniais įrodymais pagrindė faktines aplinkybes apie asmeninių lėšų panaudojimą bendram su atsakove turtui – ginčo butui, adresu (duomenys neskelbtini), įgyti, tačiau nežiūrint į tai, teismas vadovavosi prielaidomis. Remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalies normos nuostatomis vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė gali būti pripažinta sutuoktinių bendrąją jungtinė sutuoktinių nuosavybe tik teismo sprendimu, todėl nesant reikalavimo ir teismo sprendimo dėl gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisinio statuso, teismo prielaidos apie parduoto gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), nuosavybės formą ir teisinį režimą laikytinos neteisėtomis.

12. Atsakovė L. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai visas pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ginčo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 157/1885 dalį patalpos – automobilio stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); 4905/2803508 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovas ir atsakovė pirko santuokoje kaip bendroji jungtinė nuosavybė. 2020 m. vasario 20 d. sutuoktinių turto pasidalinimo sutartimi (notarinio registro Nr. NJ-1313) butas su priklausiniais tarp ieškovo ir atsakovės buvo padalintas kiekvienam po ½ dalį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad butas su priklausiniais yra jo asmeninė nuosavybė, nes neva buto pirkimui buvo panaudoti jo asmeninės lėšos. Buto įsigijimui buvo naudojamos ieškovo ir atsakovės piniginės lėšos, todėl teismas, pripažinęs negaliojančia ab initio 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. NJ-1934, grąžino butą su priklausiniais į iki santuokos nutraukimo buvusią padėtį, t. y. ieškovui ir atsakovei po ½ dalį.

12.2. Teismas taip pat pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 49 001 Eur kompensaciją. Ieškovas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo faktiškai susieja su atsakovės reikalavimu grąžinti ieškovui padovanotą ½ dalį buto su priklausiniais. Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad 49 001 Eur suma yra ½ dalis buto su priklausiniais rinkos vertės. Ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad buto pirkimui buvo panaudoti vien jo piniginės lėšos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti pastarojo naudai iš atsakovės 49 001 Eur piniginę kompensaciją už asmeninių lėšų panaudojimą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto įsigijimui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas F. M. ir atsakovė L. V. susituokė (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (Įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad šalys 2018 m. rugsėjo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą: a) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); b) negyvenamąją patalpą – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); c) 4905/1401754 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi, notarinio registro Nr. NJ-1313, šalys susitarė aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą (butą su priklausiniais) pasidalinti po ½ dalį kiekvienam (Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties 2.1 punktas su papunkčiais). 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. NJ-1934, atsakovė L. V. padovanojo ieškovui F. M. jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį buto su priklausiniais (Dovanojimo sutarties 2.1 punktas su papunkčiais); ta pačia sutartimi šalys nustatė uzufruktą – teisę L. V. visą gyvenimo trukmę gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini), naudotis, gauti vaisius ir produkciją, pajamas iš buto (Dovanojimo sutarties 6.1 punktas ir kiti šios sutarties „Uzufrukto nustatymas“ skyriaus punktai).

17. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo būtent dėl minėto nekilnojamojo turto – buto su priklausiniais padalijimo. Ieškovas, nutraukiant šalių santuoką, prašė panaikinti ieškovo asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui – butui su priklausiniais, 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutartimi nustatytą uzufruktą; atsakovė prašė grąžinti jos nuosavybėn 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutartimi ieškovui padovanotą butą su priklausiniais. Patikslindamas ieškinio reikalavimus, ieškovas, tuo atveju, jei teismas tenkintų atsakovės reikalavimą dėl jos dovanoto nekilnojamojo turto grąžinimo atsakovės nuosavybėn, prašė priteisti iš atsakovės jo naudai 49 001 Eur kompensaciją už ieškovo asmenines lėšas, panaudotas bendram turtui įgyti.

18. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.70 straipsnio 4 dalimi bei jo pagrindu suformuota teismų praktika, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė reikalavimą dėl 2020 m. kovo 31 d. dovanojimo sandorio dėl nekilnojamojo turto pareiškė nepraėjus dešimčiai metų, taip pat esant ir kitoms CK 3.70 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, skundžiamu sprendimu tenkino atsakovės reikalavimą – grąžino pastarajai ieškovui santuokos metu 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutartimi padovanotą nekilnojamąjį turtą (ginčo butą su priklausiniais) ir, pritaikęs restituciją, grąžino šalis į teisinę padėtį, kuomet iki 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutarties sudarymo ginčo butas su priklausiniais šalims priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį, tokiu atveju taip pat buvo panaikintas ir ta pačia Dovanojimo sutartimi nustatytas uzufruktas. Tuo pačiu teismas, byloje nebuvus pareikštam reikalavimui dėl 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia (nebuvo įrodinėjami šio sandorio negaliojimo pagrindai, nebuvo ginčijamos sandorio sąlygos ir pan.), sprendė, kad nėra pagrindo teismui savo iniciatyva (ex officio) šią 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia, atitinkamai ir taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalies normą, nustatančią sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kuomet turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įgyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, todėl ieškovo reikalavimą dėl 49 001 Eur kompensacijos jam iš atsakovės priteisimo atmetė.

19. Apeliantas (ieškovas) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, būtent dalyje dėl atmesto jo reikalavimo priteisti iš atsakovės jo naudai 49 001 Eur kompensaciją už asmeninių lėšų panaudojimą bendram turtui įgyti, nesutiko ir apeliaciniu skundu prašė šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti, t. y. tenkinti ieškovo reikalavimą dėl kompensacijos už asmeninių lėšų panaudojimą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto priteisimo ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 49 001 Eur dydžio piniginę kompensaciją. Atsakovė su tokiu ieškovo apeliacinio skundo reikalavimu nesutinka.

20. CK 3.98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos asmeninės sutuoktinio lėšos. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto (sprendžiant, ar sutuoktinis turėjo asmeninio turto, lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kuriant bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, turi būti atsižvelgiama į CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus); ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (tai gali būti akivaizdus faktas, pavyzdžiui, asmenine nuosavybe turėto buto išmainymas į didesnį, įgyjamą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, arba faktas, nustatomas ištyrus aplinkybių visumą, pavyzdžiui, kokiu tikslu buvo naudojamos sutuoktinių turėtos asmeninės lėšos); kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020).

21. Kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, CK 3.98 straipsnio 2 dalis, kaip ir kitos šio straipsnio nuostatos, taikomos tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno iš sutuoktinių lėšos – pavyzdžiui, tuomet dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę turi būti įvertinta tai, jog šiam sutuoktiniui tektų tam tikra turto dalis (pagal lygių dalių principą – pusė turto), kuri būtų buvusi mažesnė, jeigu sutuoktinis nebūtų panaudojęs asmeninių lėšų bendram turtui įsigyti. Taigi, tiek iš CK 3.98 straipsnio 2 dalies formuluotės, jo lingvistinio (gramatinio), tiek iš šios normos sisteminio ir loginio kartu su kitomis CK normomis aiškinimo matyti, o taip pat teisės doktrinoje (pvz., LR Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Justitia, Vilnius, 2002) bei teismų praktikoje aiškinama, jog dėl CK 3.98 straipsnio 1-3 dalyse nurodytų kompensacijų sprendžiama ir jos išmokamos tik kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pagal CK 3.100 straipsnį, o pastarojo 1 dalies 4 ir 7 punktuose numatyti tokie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindai, kaip nutraukus santuoką ar sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą.

22. Nagrinėjamu atveju bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė į ginčo nekilnojamąjį turtą pasibaigė dar 2020 m. vasario 20 d. šalims sudarius Sutuoktinių turto pasidalinimo sutartį ir laisva valia nusprendus dėl ginčo turto pasidalijimo sąlygų ir tvarkos (konkrečių kiekvienam sutuoktiniui tenkančių dalių, kompensacijų nemokėjimo, tolimesnio turto statuso ir pan.), kurios nei viena iš ginčo šalių nei šiame, nei jokiame kitame teismo procese nekvestionavo, neginčijo, t. y. neprieštaravo dėl šios sutarties galiojimo, joje įtvirtintos valios teisingumo. Taigi, nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje nebuvo ir nėra sprendžiama dėl kokio nors bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto padalijimo, t. y. dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo, atitinkamai ir negali būti sprendžiama dėl vienokių ar kitokių su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe susijusių kompensacijų.

23. Šiuo aspektu itin svarbu pažymėti, kad kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo procesas byloje truko net dvejus metus, abi šalys buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų, proceso metu turėjo teisę, galimybę tikslinti tiek savo ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimus, kuria ir naudojosi, tačiau jų sudarytos Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties, kuria dar 2020 metais baigė bendrąją jungtinę nuosavybę, neginčijo, o tai reiškia, kad dar 2020 metais iki tol buvusi šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė į ginčo nekilnojamąjį turtą transformavosi į bendrą dalinę nuosavybę, kuomet kiekvienai iš šalių asmeninės nuosavybės teise priklausė atitinkama dalis (½ dalis) ginčo turto, kuomet jos galėjo įgyvendinti savo turimą nuosavybės teisę, ja disponuoti (ką šiuo atveju atsakovė ir padarė, jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį turto padovanojusi ieškovui). Tokiu būdu spręsti dėl tarpusavio kompensacinio mechanizmo taikymo, jau pasibaigus bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, jai pačių šalių valia transformavusis į asmeninę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

24. 2020 m. kovo 31 d. Dovanojimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad dovanojama ½ dalis buto, atitinkamos dalys automobilių stovėjimo aikštelės ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei, kaip dovanotojai, asmeninės nuosavybės teise, tuo tarpu ieškovas, kaip apdovanotasis, šį turtą taip pat priima asmeninės nuosavybės teise; šalys patvirtino, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių į turtą, apdovanotasis taip pat patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų dėl turto. Taip pat ir Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartyje, kurios šalys neginčijo nei po jos sudarymo, nei teismo proceso metu, jos pareiškė, kad sutartis sudaryta laisva valia, nėra priežasčių, kurios darytų sutartį neteisėta ir negalima sudaryti ir įvykdyti.

25. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pripažinus negaliojančia Dovanojimo sutartį, tuo pačiu negaliojančia laikytina ir Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kurios šalys realiai neketino sudaryti, o sudarė tik dėl notarės išaiškinimo, jog tokios sutarties sudarymas būtinas Dovanojimo sutarčiai sudaryti. Vis dėlto, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, kad tiek turto pasidalijimo sutartis, tiek dovanojimo sutartis galėtų būti laikomi susijusiais sandoriais, jie buvo sudaryti iš esmės vienas po kito, tačiau bet kuriuo atveju tuo metu ginčo šalių valia ir buvo transformuoti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į asmeninę nuosavybę, t. y. jau 2020 metais atsisakyti įstatyminio bendrosios jungtinės sutuoktinių turto režimo, ir ši valia buvo jų įgyvendinta pasirinkta forma (turto pasidalijimo sandoriu sandoriu). Taigi, šalys patvirtino, jog norėjo turtą pasidalinti, kad vėliau galėtų atitinkamomis asmeninės nuosavybės teise valdomomis dalimis disponuoti, tad Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis atitiko jų valią ir ketinimus. Dėl to visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas turėjo ex officio pripažinti Sutuoktinių turto padalijimo sutartį negaliojančia, kaip tariamą sandorį (juo labiau, nesant nei vieno iš šalių reikalavimo byloje). Tuo tarpu vėliau šalims nusprendus nutraukti santuoką, susiklostė vėlesni santykiai, kurie reguliuojami jau specialiosios CK 3.70 straipsnio 4 dalies normos, reglamentuojančios įvairias santuokos nutraukimo teisines pasekmes, tarp jų ir numatančios santuokos metu dovanotų sutuoktinių daiktų grąžinimo galimybę, nepriklausomai nuo tokių daiktų buvusių ankstesnio dovanojimo motyvų.

26. Kaip visiškai pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir kaip išaiškinta teismų praktikoje, taikant CK 3.70 straipsnio 4 dalies nuostatas, vieno iš sutuoktinių dovanos davimo kitam sutuoktiniui motyvai (o šiuo atveju tokiais motyvais nurodoma tai, jog atsakovė turi kitą gyvenamąjį būstą, todėl ginčo buto dalis jai faktiškai nereikalinga; jog įsigyjant ginčo turtą buvo panaudota daugiau ieškovo asmeninių lėšų, dovanojimo sutartimi realizuotas socialinis teisingumas ir pan.) sprendžiant dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo klausimą pagal CK 3.70 straipsnio 4 dalį yra nereikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2010).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog jei tam tikrame etape – dovanojimo sandorio sudarymo metu – ginčo nekilnojamasis turtas teisiniu pobūdžiu priklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai dovanojimo sutartimi faktiškai vienam iš sutuoktinių perleidžiama ne kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas, o dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusio turto, dėl to nėra pagrindo tenkinti sutuoktinio reikalavimą grąžinti nekilnojamojo turto dalį, įformintą kaip dovaną, jo asmeninėn nuosavybėn CK 3.70 straipsnio pagrindu (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1020-253/2016). Nagrinėjamu gi atveju yra kitokia situacija – dovanojimo sandorio sudarymo metu ginčo nekilnojamasis turtas teisiniu požiūri jau nebepriklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o tai reiškia, kad dovanojimo sutartimi vienam iš sutuoktinių buvo perleistas kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas, o ne dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusio turto.

28. Apelianto teiginiai, jog iš teismo sprendimo, ypač iš jo rezoliucinės dalies, nėra aišku, ar teismas taikė restituciją, ar visgi padalino ginčo nekilnojamąjį turtą, nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodė, jog pritaikius CK 3.70 straipsnio 4 dalį ginčo turtas grąžintinas į tą teisinę padėtį, kurioje jis buvo iki dovanojimo sandorio sudarymo, t. y. į jo priklausomybę abiem šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise – po ½ dalį. Taigi, akivaizdu, kad ginčo turtas nebuvo teismo dalinamas, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, t. y. turtas nebuvo paties teismo padalintas po santuokos nutraukimo teismo sprendimu, kaip numatyta CK 3.59 straipsnyje, o buvo tik atkurta iki dovanos perdavimo apdovanotajam buvusi teisinė padėtis.

29. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos momentas yra ne turto padalijimas, o santuokos nutraukimas, todėl net jei nenutraukiant santuokos sutuoktiniai būtų sudarę turto padalijimo sutartį, tokios sutarties sudarymas neeliminuotų sutuoktinio teisės gauti kompensaciją už asmeninių lėšų panaudojimą.

30. Kaip jau buvo minėta, pagal CK 3.100 straipsnį, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali pasibaigti ne tik nutraukus santuoką, bet ir kitais CK 3.100 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, tarp jų ir sutuoktiniams savo susitarimu pakeitus įstatymu nustatytą turto teisinį režimą (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 7 punktas), kas šiuo atveju ir buvo padaryta – šalims 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi susitarus dėl tam tikro konkretaus esamo turto teisinio režimo. Civilinis įstatymas riboja sutuoktiniams tik teisę pakeisti to turto, kuris buvo įgytas iki įsigaliojant CK (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalis), teisinį režimą, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo įgytas 2018 metais, t. y. jau įsigaliojus 2000 metų Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui. Tai atitinkamai reiškia, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė į ginčo turtą pasibaigė būtent nuo 2020 m. vasario 20 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties sudarymo, o ne teismui nutraukus šalių santuoką 2023 m. spalio 16 d. teismo sprendimu.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimą ir turto padalijimą bei kompensacijos priteisimo pagrindus, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

34. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apelianto (ieškovo) patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos, tuo tarpu iš ieškovo F. M. atsakovės L. V. naudai priteistinos 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos (advokato paslaugoms), patirtos apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Apelianto (ieškovo) F. M. (F. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo F. M. (F. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės L. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Šios nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo kopijas išsiųsti VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.