Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-1020-253/2016

2016 m. birželio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo L. Z. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei S. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui, turto padalijimo, įpareigojimo grąžinti dovaną bei pagal atsakovės S. Z. priešieškinį ieškovui L. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiam vaikui, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Bigbank AS filialas, AB bankas „Swedbank“, K. M., Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Dėl reikalavimo grąžinti dovanotą turtą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to vadovautinasi šia nustatyta aplinkybe. CK 3.70 str. 4 d. numato, kad atvejais, kai santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims. Tam, kad dovanotojas galėtų pasinaudoti CK 3.70 str. 4 d. nustatyta teise, turi būti visuma aplinkybių: pirma, šalys turi būti sutuoktiniai, o dovanojimo sutartis turi būti sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų (šis terminas priskirtinas prie naikinamųjų terminų (CK 3.70 str. 4 d., 1.117 str. 6 d.); penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2010). Dovanos davimo motyvai, sprendžiant dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo klausimą, pagal CK 3.70 str. 4 d. yra nereikšmingi.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovei nereiškus reikalavimo nuginčyti dovanojimo sutartį ar ją pripažinti apsimestine, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų nesant tam tiesinio pagrindo. Pažymėtina, kad dovanojimo panaikinimo pagrindai įtvirtinti CK 6.472 str., tačiau jeigu dovanojimo sutartis buvo sudaryta sutuoktinių, tai jiems nutraukiant santuoką taikomi įstatymuose nustatyti specifiniai teisiniai padariniai (CK 6.465 str. 4 d.). CK 3.70 str. 4 d. įtvirtinta speciali norma, numatanti dovanotojo teisę reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo ir šios teisės įgyvendinimas priklauso nuo dovanotojo valios. Taigi teismas, nagrinėjantis sutuoktinio pareikštą reikalavimą dėl dovanos grąžinimo, turi aiškintis, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos, kuriomis dovana turi būti grąžinta. Nagrinėjamu atveju atsakovė S. Z. patikslintu priešieškiniu prašė atmesti ieškovo reikalavimus dėl dovanos grąžinimo, nurodydama, kad savo poziciją ir atsikirtimus grindžia aplinkybėmis bei argumentais, jog faktiškai gyvenamasis namas santuokos metu buvo statomas šalių santuokinėmis lėšomis ir nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą grąžinti jo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą.

Šiuo atveju ieškovas prašė grąžinti dovanotą sutuoktinei ginčo nekilnojamąjį turtą jo asmeninėn nuosavybėn. Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pažymėtina, kad išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo ar neegzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176 str. 1 d., 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu – išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo.

Nustatyta, kad šalių santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini). Kaip nustatyta anksčiau, 2014‑02-18 dovanojimo sutartimi B. Z. ir A. Z. padovanojo sūnui L. Z. adresu (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą ir gyvenamąjį pastatą. Apeliantas akcentuoja, kad B. Z. negalėjo atvykti ir nebuvo apklausta kaip liudytoja teismo posėdyje, tačiau pažymėtina, kad dėl faktinių aplinkybių, tarp jų ir gyvenamojo namo statybų, byloje kaip liudytojas buvo apklaustas jos sutuoktinis – ieškovo tėvas A. Z..

Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad 2012-07-24 leidimas statyti naują statinį – gyvenamąjį namą bei 2014-01-20 pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išduoti B. Z., kaip statytojai, tačiau iš liudytojo A. Z. paaiškinimų matyti, kad statant gyvenamąjį namą norėta padėti vaikams, statant sutarta padovanoti gyvenamąjį namą sūnui. Iš liudytojo A. Z. paaiškinimų matyti, kad rašytinių dokumentų, jog jis savo lėšomis apmokėjo už daugumą nurodomų statybos darbų jis neturi, be to, taip pat patvirtino, kad ieškovas daug dirbo prie namo statybų. Byloje esantys ieškovo ir atsakovės banko sąskaitų išrašų duomenys patvirtina šalių avansinį mokėjimą gyvenamojo namo projektuotojui ir išlaidas statybinėms medžiagoms, iš viso 16 301,35 Lt (t. II, b. l. 43, 55, 56, 83). Iš ieškovo ir atsakovės banko sąskaitų išrašų taip pat nustatyti duomenys, kad B. Z. laikotarpiu nuo 2013‑01-06 iki 2013‑08-01 ieškovas pervedė 10 000 Lt (2013-01-16 – 1 000 Lt, 2013-05-22 – 1 000 Lt, 2013-06-03 – 4000 Lt, 2013-08-01 – 2 000 Lt ir 2 000 Lt), o atsakovė laikotarpiu nuo 2013-05-07 iki 2013-05-23 pervedė 15 000 Lt (2013-05-07 – 4 000 Lt, 2013-05-08 – 4 000 Lt, 2013-05-10 – 2 000 Lt, 2013-05-22 – 4 000 Lt, 2013-05-23 – 1 000 Lt). Esant nurodytoms aplinkybėms ir duomenims apie gyvenamojo namo statybas bei nesant patvirtinančių įrodymų apie sutuoktinių skolinius įsipareigojimus ieškovo tėvams, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą minėtus duomenis apie per trumpą laikotarpį B. Z. šalių pervestas lėšas vertinti kaip labiau tikėtinai buvus skirtas gyvenamojo namo statybai. Apeliantas, teigdamas, kad mokėdamas prie gyvenamojo namo dirbusiems G. P. ir V. P. veikė savo įmonės interesais, nenurodė aplinkybių, kodėl įmonės darbuotojams mokėjo iš asmeninių lėšų. Minėti duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, jog santuokos metu iš sutuoktinių lėšų padarytos pakankamai ženklios investicijos į B. Z. vardu statomą gyvenamąjį namą, didesnės nei 2014-02-18 dovanojimo sandoryje Nekilnojamojo turto registro duomenimis nurodyta nebaigto statyti namo vidutinė rinkos vertė 12 800 Lt (vertės nustatymo data 2014-02-17).

Esant tokioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bylos duomenų visuma sudaro pagrindą vertinti esant labiau tikėtina, jog gyvenamasis namas buvo statomas ieškovo ir atsakovės lėšomis jiems esant faktiniais statytojais. Ginčo nekilnojamasis turtas 2014-02-18 buvo padovanotas ieškovui, kuris ½ dalį šio turto 2014-02-28 padovanojo atsakovei. Ieškovo dovanos atsakovei davimo motyvai neaktualūs. Tuo tarpu matyti, kad iš esmės 2014-02-28 sandoriu faktiškai išspręstas sutuoktinių santuokoje ir panaudojus sutuoktinių lėšas įgyto nekilnojamojo turto pasidalijimo tarp šalių klausimas. Ištyrusi bylos medžiagą teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tam tikrame etape (t. y. 2014-02-28 dovanojimo sandorio sudarymo metu) ginčo nekilnojamasis turtas savo teisiniu pobūdžiu šalims priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.), tad dovanojimo sutartimi atsakovei faktiškai buvo perleista ne ieškovo asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas, o dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusio turto, dėl to teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą grąžinti nekilnojamojo turto dalį, įformintą kaip dovaną, ieškovo asmeninėn nuosavybėn CK 3.70 str. 3 d. pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai ir pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo ieškovo asmeninėn nuosavybėn atmetė.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens B. Z. teisių ir pareigų. CPK 329 str. 2 d. 2 p. numatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Sąvoka „teismas nusprendė“ suvokiama kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamas 2014-02-18 sandoris, kuriuo B. Z. ir A. Z. padovanojo sūnui L. Z. žemės sklypą ir gyvenamąjį pastatą, taip pat B. Z. nepareikšta reikalavimų bei nespręsta dėl teisių ar pareigų jai nustatymo. Šioje byloje sprendžiami su santuokos nutraukimu susiję sutuoktinių L. Z. ir S. Z. keliami reikalavimai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamu sprendimu nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, tad nenustatyta absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 str. 2 d. 2 p. Taip pat nenustatyta kitų CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl prievolių pripažinimo solidariomis.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl kreditinių įsipareigojimų AB „Swedbank“ pagal sutartį Nr. 13-001722-GV ir K. M. pagal 2014-02-18 paskolos sutartį dėl 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolos ir prašo pripažinti šias prievoles solidariomis jo ir atsakovės S. Z. prievolėmis. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB bankas „Swedbank“ 2013-01-10 ieškovui pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 13-001722-GV suteikė kreditą. Iš byloje esančio skolos raštelio nustatyta, kad 2014-02-18 ieškovas L. Z. iš K. M. pasiskolino 10 000 Lt. Atsakovė S. Z. byloje neigė žinojusi apie minėtus ieškovo kreditinius įsipareigojimus ir nurodė, kad ieškovas, skolindamasis pinigines lėšas, su atsakove nesitarė.

Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 str. 1 d. 5 p., priskiriamos dvi prievolių grupės: 1) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nereiškia prezumpcijos, jog toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 str. prasme. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Taigi ieškovo su K. M. sudaryta paskolos sutartis bei ieškovo su AB „Swedbank“ sudaryta vartojimo kredito sutartis galėtų būti priskirtos prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu jos būtų sudarytos šeimos interesais.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjant klausimą dėl prievolių pobūdžio. Apeliantas pabrėžia, kad kreditoriui K. M. teigiant, kad pinigus jis skolino L. Z. panaudoti šeimos interesais, būtent atsakovė turėjo teikti įrodymus, jog pinigai buvo panaudoti ne šeimos interesams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, jog sandoris sudarytas šeimos interesais, nepreziumuojama, šią aplinkybę turi įrodyti tuo suinteresuotas asmuo (pvz., kreditorius), siekdamas, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2014-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014; 2015-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

Byloje kreditorius AB „Swedbank“ pareiškė neprieštaraujantis, kad ieškovas savo asmeninius įsipareigojimus dėl vartojimo kredito pagal sutartį Nr. 13-001722-GV vykdytų asmeniškai. Taip pat nustatyta, kad 2014-02-18 skolos raštelyje nurodyta, jog ieškovas pasiskolino lėšas S. Z. prašymu šeimos reikmėms. Tačiau raštelį pasirašė tik K. M. ir ieškovas. Atsakovė neigė žinojusi ar davusi sutikimą sutuoktiniui sudaryti abu minėtus sandorius ir jų nepatvirtino. Taigi ieškovas, reikšdamas reikalavimą, jog pagal minėtas paskolines prievoles atsakytų ir sandorių nesudariusi atsakovė, turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad šie sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje ieškovas neįrodė, jog minėti paskolos sandoriai buvo sudaryti šeimos interesais. Mokėjimo nurodyme, kuriuo ieškovas grindė savo poziciją dėl iš K. M. pasiskolintų lėšų panaudojimo šeimos poreikiams (langų pirkimui), nenurodyta mokėjimo paskirtis, be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pervesta didesnė suma nei nurodyta 2014-02-18 skolos raštelyje. Apeliantas nurodo, kad pagal sutartį Nr. 13-001722-GV paimtą 1 737,72 Eur vartojimo paskolą panaudojo einamiesiems šeimos poreikiams, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo šias prievoles pripažinto solidariomis sutuoktinių prievolėmis.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio.

Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu nustatytu iš ieškovo priteisto išlaikymo nepilnamečiam sūnui D. Z. periodinių išmokų po 170 Eur per mėnesį dydžiu ir prašo jį sumažinti iki 100 Eur. Nesutikimą su šia sprendimo dalimi apeliantas iš esmės grindžia aplinkybe, kad kaip įrodymas nustatant vaikui reikalingo išlaikymo dydį turėjo būti vertinama pareiškime dėl santuokos nutraukimo bendru pareiškimu nurodyta sąlyga, kurioje šalių taikiai buvo sutartas sūnaus išlaikymo dydis – po 100 Eur kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Pažymėtina, kad byloje esanti tokio pobūdžio šalių sutartis sudaryta dar 2014-12-01 (t. I, b. l. 30). Be to, byla šiuo atveju nagrinėjama ne pagal prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, bet, šalims nesutarus, pagal ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį.

Sprendžiant klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą. Išlaikymas savo esme skirtas nuolatiniams nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kitiems visapusiško vaiko vystymosi poreikiams užtikrinti.

Apeliantas teigia, kad vaiko poreikių apimtis nepagrįsta jokias tinkamais ir leistinais įrodymais. Atsakovė S. Z., prašydama priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui, vaiko poreikius grindė minimalios mėnesinės algos dydžiu. Byloje nustatyta, kad šalių sūnus yra priešmokyklinio amžiaus, lanko darželį. Atsakovė S. Z. 2016-01-18 teismo posėdžio metu nurodė, kad vaiko išlaikymui išleidžia virš 300 Eur, iš jų apie 50 Eur sudaro mokestis už darželį, 100 Eur išleidžia rūbams ir avalynei, taip pat patiriamos išlaidos maistui, vaiko pramogoms. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl abiejų tėvų skirtino vieno vaiko išlaikymo dydžio, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, į minimalios mėnesinės algos dydį atsižvelgiama kaip į orientacinį kriterijų. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu minimalios mėnesinės algos dydis buvo 350 Eur. Pažymėtina, kad apeliantas, teigdamas, jog vaiko poreikiams sutinka mokėti 100 Eur išlaikymo dydį nepateikė įrodymų, kad jei toks išlaikymas būtų teikiamas abiejų tėvų, jis būtų pakankamas būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti. Apeliantas teigia, kad vaikas nemažai laiko praleidžia kartu su tėvu ir gauna išlaikymą natūra (perkami rūbai, daiktai). Tačiau pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko tinkamam vystymuisi užtikrinti ir kasdieniams poreikiams tenkinti reikalingas nuolat teikiamas, pastovus ir pakankamo dydžio materialinis aprūpinimas.

Apeliantas taip pat nurodo, jog jo turtinė padėtis neleidžia jam teikti priteisto išlaikymo dydžio. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad atsakovė darbo neturi, yra registruota darbo biržoje, jos pajamas sudaro gaunama 214,34 Eur nedarbo draudimo išmoka. Tai pat nustatyta, kad ieškovas užsiima individualia veikla, gauna pajamas. Byloje yra duomenų apie ieškovo paaiškinimus 2015‑03-27 teismo posėdžio metu, jog jo pajamos sudarydavo apie 400 Eur per mėnesį. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu jo pajamos nėra patenkinamos, tačiau nepateikė pagrindžiančių duomenų, kad jo gaunamos pajamos nėra pakankamos teikti priteistą išlaikymą.

Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 str. 1 d.). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Taigi, esant pagrįstų abejonių dėl ieškovo gaunamų pajamų ir galimybių jas gauti, pirmosios instancijos teismas šias abejones pagrįstai vertino nepilnamečio vaiko interesų naudai, t. y. vertino, kad ieškovo padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais ir padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju 170 Eur kas mėnesį mokamo išlaikymo dydis yra racionalus ir užtikrina būtinas sąlygas vaikui vystytis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 str. 2 d. numato, kad ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad tenkinta 40 proc. ieškovo reikalavimų ir 72 proc. atsakovės pareikštų reikalavimų. Apeliaciniame skunde ieškovas, nesutikdamas su minėtomis tenkintų reikalavimų išraiškomis, nepateikė konkrečių motyvų, kokia bylinėjimosi išlaidų dalis paskirstyta neteisingai, tačiau prašė tinkamai perskaičiuoti ir aprašyti bylinėjimosi išlaidas, tenkančias ieškovui ir atsakovei. Atsakovė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo neginčija.

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tenkinta ieškovo reikalavimų dalis dėl kompensacijos priteisimo, santuokos nutraukimo, o iš šešių atsakovės reikalavimų trys tenkinti visiškai, du – iš dalies ir vienas atmestas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad tenkinti atsakovės reikalavimai dėl turto priteisimo, iš ieškovo priteistino išlaikymo sūnui dydžio nustatymo bei kompensacijos priteisimo, reikalavimas dėl neturtinės žalos dydžio atmestas, kiti reikalavimai tenkinti iš dalies. Įvertinusi pareikštus ir tenkintus (atmestus) šalių reikalavimus bei skirtingą šalių pareikštų reikalavimų pobūdį, teisėjų nenustatė, kad skundžiamame sprendime nurodytos tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijos nustatytos neteisingai ir neatitinka faktinio bylos išnagrinėjimo rezultato.

Kadangi atsakovė byloje sumokėjo 157,50 Eur žyminio mokesčio (t. I, b. l. 74; t. II, b. l. 175), nuo dalies žyminio mokesčio už reikalavimus dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo buvo atleista, procesinius dokumentus teikė elektorinių ryšių priemonėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tenkintus atsakovės reikalavimus, teisingai nustatė iš ieškovo priteistiną žyminio mokesčio sumą 126,75 Eur atsakovei bei 57 Eur valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p., 7 d., 83 str. 1 d. 2 p., 85 str. 1 d. 1, 3 p.). Ieškovas byloje sumokėjo 146 Eur žyminio mokesčio (t. I, b. l. 7, 141). Nors šalių santuoka nutraukta, tačiau ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, dėl to vertintina, kad žyminis mokestis tarp šalių dėl šio reikalavimo pagrįstai nepriteistas ir ieškovui pagrįstai priteista iš atsakovės 43 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Pagrindo perskirstyti priteistas bylinėjimosi išlaidas nenustatyta.

Dėl bylos baigties.

Ištyrusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, įvertinusi faktinius duomenis bei jų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 263,24 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 str. 2 d., dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo spręstina atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2015 03-16 raštu Nr. 141 nauja redakcija išdėstytų patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) pateiktus rekomendacinius dydžius. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme patirtos 2016 metų II ketvirtį, užpraėjusį ketvirtį (2015 metų IV ketvirtis) skaičiavimo pagrindu esantis dydis sudarė 756,9. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 7, 8.11 punktų nuostatas, konstatuotina, kad maksimali atlygintinų išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą suma sudaro 983,97 Eur (756,9 x 1,3). Atsižvelgiant į tai, atsakovei S. Z. atlygintina už apeliacinį skundą turėtų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina, priteisiant iš ieškovo 983,97 Eur (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-15 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo L. Z. atsakovei S. Z. 983,97 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.