- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-79-581/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-2-00038-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- L. K.
- Civilinis ieškovas
- G. B., M. I., G. U., V. L.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Ramūno Dubravos, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. I., G. U., V. L., G. B. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisinta iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos),182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinių ieškovų ieškiniai: G. B. dėl 10 136,70 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, M. I. dėl 5 792,40 Eur turtinės žalos atlyginimo, G. U. dėl 4 633,92 Eur turtinės žalos atlyginimo, N. Z. dėl 19 450,00 Eur turtinės žalos atlyginimo, V. L. dėl 11 584,82 Eur turtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama fizinių asmenų – V. L., S. M., D. L., J. Z. pasitikėjimu, veikdama vieninga tyčia, laikotarpiu nuo 2008-04-07 iki 2008-06-02 apgaule savo naudai įgijo didelės vertės AB „N.“ banko (šiuo metu „L.“ AS Lietuvos skyrius) bendro turto – 143 800,00 litų (kas atitinka 41 647,36 Eur), o būtent:
1.1.1. 2008 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, apgaulės būdu, turėdama tikslą užvaldyti didelės vertės AB „N.“ bankui (šiuo metu „L.“ AS Lietuvos skyrius) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) priklausantį turtą – pinigines lėšas, piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusio D. L. pasitikėjimu, įtikino pastarąjį paimti savo vardu kreditą iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai, jam sutikus ir turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, suklastojo D. L. 2008-02-21 darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad D. L. nuo 2008-03-03 dirbant D. K. individualiojoje įmonėje bus mokamas 3 400,00 litų (kas atitinka 984,71 Eur) dydžio darbo užmokestis bei 2008-04-07 iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „N.“ banke, į D. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „N.“ banke, pervedė 2 558,80 litų (kas atitinka 741,08 Eur) kaip neva jam sumokėtą darbo užmokestį, po to D. L. apgaulės įtakoje, pasitikėdamas L. K. ir nežinodamas apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, jos nurodymu 2008-04-07 AB „N.“ banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), su AB „N.“ banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo suteiktas 40 000,00 litų (kas atitinka 11 584,80 Eur) kreditas penkerių metų laikotarpiui. Gautus pinigus L. K. nurodymu tą pačią dieną paėmė iš savo banko sąskaitos ir per V. L., nežinojusį apie vykdomą nusikalstamą veiką, perdavė jai (L. K.), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės AB „N.“ banko turtą – 40 000,00 litų (kas atitinka 11 584,80 Eur).
1.1.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, apgaulės būdu, turėdama tikslą užvaldyti didelės vertės AB „N.“ bankui (šiuo metu „L.“ B. AS Lietuvos skyrius) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) priklausantį turtą – pinigines lėšas, piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusios J. Z. pasitikėjimu, įtikino pastarąją paimti savo vardu kreditą iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai, J. Z. sutikus ir turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, suklastojo J. Z. 2007-10-24 darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad J. Z. nuo 2008-03-01 dirbant D. K. individualiojoje įmonėje bus mokamas 3 400,00 litų (kas atitinka 984,71 Eur) dydžio darbo užmokestis bei 2008-04-07 iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „N.“ banke, į J. Z. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „N.“ banke, pervedė 2 500,00 litų (kas atitinka 724,05 Eurų) kaip neva jai sumokėtą darbo užmokestį, po to J. Z. apgaulės įtakoje, pasitikėdama L. K. ir nežinodama apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, jos nurodymu 2008-04-07 AB „N.“ banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), su AB „N.“ banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jai buvo suteiktas 40 000,00 litų (kas atitinka 11 584,80 Eur) kreditas penkerių metų laikotarpiui. Gautus pinigus L. K. nurodymu tą pačią dieną paėmė iš savo banko sąskaitos ir per V. L., nežinojusį apie vykdomą nusikalstamą veiką, perdavė jai (L. K.), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės AB „N.“ banko turtą – 40 000,00 litų (kas atitinka 11 584,80 Eur).
1.1.3. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, apgaulės būdu, turėdama tikslą užvaldyti didelės vertės AB „N.“ bankui (šiuo metu „L.“ B. AS Lietuvos skyrius) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) priklausantį turtą – pinigines lėšas, piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusio V. L. pasitikėjimu, įtikino jį paimti savo vardu kreditą iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai, jam sutikus ir turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, suklastojo V. L. 1998-12-08 darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. L. nuo 2008-03-03 dirbant D. K. individualiojoje įmonėje bus mokamas 3500,00 litų (kas atitinka 1 013,67 Eur) dydžio darbo užmokestis bei 2008-04-07 iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „N.“ banke, į V. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „N.“ banke, pervedė 2 631,80 litų (kas atitinka 762,22 Eur) kaip neva jam sumokėtą darbo užmokestį, po to V. L. apgaulės įtakoje, pasitikėdamas L. K. ir nežinodamas apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, jos nurodymu 2008-04-08 AB „N.“ banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), su AB „N.“ banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteiktas 23 800,00 litų (kas atitinka 6 892,96 Eur) kreditas penkerių metų laikotarpiui. Gautus pinigus L. K. nurodymu tą pačią dieną paėmė iš savo banko sąskaitos ir perdavė jai (L. K.), taip apgaule savo naudai įgijo AB „N.“ banko turtą – 23 800,00 litų (kas atitinka 6 892,96 Eur).
1.1.4. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, apgaulės būdu, turėdama tikslą užvaldyti didelės vertės AB „N.“ bankui (šiuo metu (šiuo metu „L.“ B. AS Lietuvos skyrius) (įm. k. (duomenys neskelbtini)) priklausantį turtą – pinigines lėšas, piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusio S. M. pasitikėjimu, įtikino pastarąjį paimti savo vardu kreditą iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai, jam sutikus ir turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, suklastojo S. M. 2008-04-14 darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad S. M. nuo 2008-05-01 dirbant D. K. individualiojoje įmonėje bus mokamas 2200,00 litų (kas atitinka 637,16 Eur) dydžio darbo užmokestis bei 2008-05-29 iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „N.“ banke, į S. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „N.“ banke, pervedė 1682,80 litų (kas atitinka 487,37 Eur) kaip neva jam sumokėtą darbo užmokestį, po to S. M. apgaulės įtakoje, pasitikėdamas L. K. ir nežinodamas apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, jos nurodymu 2008-05-30 AB „N.“ banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), su AB „N.“ banku pasirašė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu jam buvo suteiktas 11 584,80 Eur kreditas penkerių metų laikotarpiui, po to gautas kreditas be S. M. žinios 2008-06-02 iš jo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „N.“ banke, buvo pervestas į jos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „N.“ banke, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės AB „N.“ banko turtą – 11 584,80 Eur.
1.1.5. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2008-04-07 iki 2008-06-02 neteisėtai ir veikdama vieninga tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės AB „N.“ banko (šiuo metu „L.“ B. AS Lietuvos skyrius (įm. k. (duomenys neskelbtini))) bendro turtą – 143 800,00 Lt (kas atitinka 41 647,36 Eurų).
1.2. Be to, ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, panaudodama tikrą žinomai suklastotą dokumentą, apgaule savo naudai įgijo UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) turtą – 30 000,00 litų (kas atitinka 8 688,60 Eur), o būtent: 2008-07-03 turėdama tikslą apgaule įgyti UAB „M.“ turtą – pinigines lėšas, kreipėsi į UAB „M.“ (duomenys neskelbtini) skyrių su prašymu jai ir jos sutuoktiniui D. K., nežinojusiam apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, suteikti kreditą, pateikdama prašymą nurodant melaginus duomenis apie turimus įsipareigojimus – 900,00 litų (kas atitinka 260,66 Eur), taip pat laikotarpiu nuo 2008-07-03 iki 2008-07-16 UAB „M.“ (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2008-07-03 D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini)) pažymą apie jai priskaičiuotą bei išmokėtą darbo užmokestį, žinodama, kad šioje pažymoje įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie tai, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01 jai išmokėta 6 323,84 litų (kas atitinka 1 831,51 Eur), nors realiai, remiantis D. K. individualios įmonės duomenimis, jai išmokėta 1679,00 litų mažiau, t. y. 4 644,84 litų (kas atitinka 1 345,24 Eur), ko pasėkoje UAB „M.“ apgaulės įtakoje 2008-07-16 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ja bei D. K., nežinojusiu apie jos vykdomą nusikalstamą veiką. Be sutuoktinio D. K. žinios sutartyje pasirašiusi už sutuoktinį D. K., suklastojo jo parašą ir šios sutarties pagrindu UAB „M.“ penkerių metų laikotarpiu skyrė jai ir D. K. 30 000,00 litų (kas atitinka 8 688,60 Eur) kreditą, kuris 2008-07-16 buvo pervestas į jos bei D. K. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „M.“. Žinodama apie suteiktą kreditą, tą pačią dieną nuo sąskaitos nuėmė gautus pinigus – 30 000,00 litų (kas atitinka 8 688,60 Eur) ir taip panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus ir juos panaudojusi apgaule savo naudai įgijo UAB „M.“ banko turtą – 30 000,00 litų (kas atitinka 8 688,60 Eur).
1.3. Be to, ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama fizinių asmenų – N. Z., G. U., M. I., V. L., G. B. pasitikėjimu, veikdama vieninga tyčia, 2008 – 2009 metais apgaule savo naudai įgijo N. Z., G. U., M. I., V. L., G. B. bendro turto – 184156,96 litų (kas atitinka 53 335,54 Eur), o būtent:
1.3.1. 2008-02-02, dienos metu, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, melagingai įtikindama G. B., kad pinigai reikalingi nekilnojamojo turto statybai Egipte, žinodama, jog pinigų negrąžins, iš G. B. pasiskolino 35 000,00 litų (kas atitinka 10 136,70 Eur), o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė paskolos raštą, melagingai nurodydama, kad skolą grąžins 2008-03-04, tačiau skolos negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo G. B. turto – 35 000,00 litų (kas atitinka 10 136,70 Eur).
1.3.2. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. kovo mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai įtikindama V. L., kad pinigai reikalingi jos vyro D. K. įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini)) apyvartinėms lėšoms bei viešbučio statybai Egipte, piktnaudžiaudama V. L. pasitikėjimu ir žinodama, jog pinigų negrąžins, iš V. L. per kelis kartus pasiskolino viso 46 000,00 litų (kas atitinka 13322,52 Eur), o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį 2009-06-26 išrašė paprastąjį vekselį, melagingai nurodydama, kad skolą grąžins iki 2009-07-26, tačiau skolos negrąžino, pinigų į D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) kasą bei įmonės banko sąskaitas neįnešė. Tęsdama savo nusikalstamus kėslus ir piktnaudžiaudama V. L. pasitikėjimu 2009-09-11 išrašė paprastąjį vekselį, melagingai nurodydama, jog skolą grąžins iki 2009-11-11, o lėšos naudojamos D. K. individualios įmonės veikloje, tačiau skolos įsipareigotu laiku negrąžino. Tęsdama nusikalstamus kėslus ir piktnaudžiaudama V. L. pasitikėjimu 2010-03-17 išrašė paprastąjį vekselį, melagingai nurodydama, jog skolą grąžins iki 2010-05-17, tačiau įsipareigotu laiku skolos negrąžino, taip veikdama apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. L. turto – 46 000,00 litų (kas atitinka 13 322,52 Eur).
1.3.3. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008-08-15, automobilyje, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai įtikindama G. U., kad pinigai reikalingi jos sutuoktinio D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini)) apyvartinėms lėšoms, piktnaudžiaudama G. U. pasitikėjimu ir žinodama, jog pinigų negrąžins, iš G. U. pasiskolino 16 000,00 litų (kas atitinka 4 633,92 Eur), o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė paskolos raštą, melagingai nurodydama, kad skolą grąžins 2008-09-15, tačiau skolos negrąžino, pinigų į D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) kasą bei įmonės banko sąskaitas neįnešė, taip apgaule savo naudai įgijo G. U. turto – 16 000,00 litų (kas atitinka 4 633,92 Eur).
1.3.4. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2008 m. birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai įtikindama M. I., kad pinigai reikalingi jos vyro D. K. įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini)) apyvartinėms lėšoms bei viešbučio statybai Egipte, piktnaudžiaudama M. I. pasitikėjimu ir žinodama, jog pinigų negrąžins, iš M. I. pasiskolino 20 000,00 litų (kas atitinka 5 792,40 Eur), o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį išrašė paprastąjį vekselį, melagingai nurodydama, kad skolą grąžins iki 2009-07-26, tačiau skolos negrąžino, pinigų į D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) kasą bei įmonės banko sąskaitas neįnešė. Tęsdama savo nusikalstamus kėslus ir piktnaudžiaudama M. I. pasitikėjimu 2009-09-11 išrašė paprastąjį vekselį melagingai nurodydama, jog skolą grąžins iki 2009-11-11, o lėšos naudojamos D. K. individualios įmonės veikloje, tačiau skolos įsipareigotu laiku negrąžino. Tęsdama savo nusikalstamus kėslus ir piktnaudžiaudama M. I. pasitikėjimu 2010-03-17 išrašė paprastąjį vekselį, melagingai nurodydama, jog skolą grąžins iki 2010-05-17, tačiau įsipareigotu laiku skolos negrąžino, taip veikdama apgaule savo naudai įgijo M. I. turtą – 20 000,00 litų (kas atitinka 5 792,40 Eur).
1.3.5. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2009 m. rugsėjo mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kieme, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, negrąžinusi ankščiau pasiskolintų pinigų, melagingai įtikindama N. Z., kad pinigai reikalingi jos sutuoktinio D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) apyvartinėms lėšoms, vėliau aiškindama, kad nekilnojamojo turto statybai Egipte, piktnaudžiaudama N. Z. pasitikėjimu ir žinodama, jog pinigų negrąžins, iš N. Z. per kelis kartus pasiskolino viso 19 450,00 Eur (kas atitinka 67 156,96 litų), o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė paskolos raštą melagingai nurodydama, kad skolą grąžins 2009-11-30, tačiau skolos negrąžino, pinigų į D. K. individualios įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) kasą bei įmonės banko sąskaitas neįnešė, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės N. Z. turtą – 19 450,00 Eur (kas atitinka 67 156,96 litų).
1.3.6. Taip neteisėtai ir veikdama vieninga tyčia 2008 – 2009 metais iš fizinių asmenų apgaule savo naudai įgijo didelės vertės bendro turto – 184 156,96 litų (kas atitinka 53 335,54 Eur), tuo V. L. padarydama 46 000,00 litų (kas atitinka 13 322,52 Eur) turtinės žalos, G. U. padarydama 16 000,00 litų (kas atitinka 4 633,92 Eur) turtinės žalos, M. I. padarydama 20 000,00 litų (kas atitinka 5 792,40 Eur) turtinės žalos, N. Z. padarydama 19 450,00 Eurų turtinės žalos, G. B. padarydama 35 000,00 litų (kas atitinka 10 136,70 Eur).
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: 1) L. K. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), už šių veikų padarymą paskirti jai bausmes bei galutinę subendrintą bausmę; 2) patenkinti nukentėjusiųjų G. B., M. I., G. U., N. Z., V. L. byloje pareikštus civilinius ieškinius; priteisti AB „N.“ bankui ir UAB „M.“ nusikaltimu padarytą turtinę žalą; 3) priteisti proceso išlaidas. Prokuroras skunde nurodo:
2.1. Teismas, priimdamas nuosprendį dalyje dėl 143 800 litų apgaule įgijimo iš AB „N.“ banko, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai išteisino L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
2.2. Teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų D. L., J. Z., V. L., S. M. parodymus. Visi nukentėjusieji buvo susaistyti darbiniais santykiais su L. K. sutuoktinio D. K. IĮ, jie visi dirbo šioje įmonėje. L. K. sutuoktinio įmonėje ėjo vadybininkės – buhalterės pareigas, išmokėdavo jiems darbo užmokestį, darbo užmokesčio dydis priklausė nuo jos. Nukentėjusieji tvirtino, kad kreditą paimti juos įkalbinėjo L. K.. D. L. dėl kredito paėmimo kalbino ir D. K., tačiau tikino, kad kartu buvo ir L. K.. L. K. tikino, kad kreditas reikalingas D. K. IĮ veiklai. J. Z. parodė, kad už paimtą kreditą L. K. žadėjo ir atlyginimą padidinti. S. M., D. L., J. Z. parodė, kad visus dokumentus kreditui gauti taip pat sutvarkys L. K., niekuo nerizikuos, kreditą dengs įmonė. Teismas neteisingai vertino šias aplinkybes, įrodančias L. K. apgaulingus veiksmus. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad kreditą gauti buvo suinteresuoti ne nukentėjusieji, o L. K.. Ji, veikdama aktyvia apgaule, pasireiškiančia melagingų pažadų davimu, piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pasitikėjimu, siekė palenkti ir įtikinti jai pavaldžius ir materialiai priklausomus nukentėjusiuosius paimti savo vardu kreditą ir jį perduoti jai, melagingai nurodant kredito paėmimo ir panaudojimo tikslus, o taip pat, ir veikdama pasyve apgaule, pasireiškiančia esminių aplinkybių nutylėjimu, jog kreditai iš D. K. įmonės lėšų realiai (de facto) nebus padengti ir perduotus jai kreditus reiks dengti savo lėšomis.
2.3. Bylos duomenimis nustatyta, kad: 1) L. K. iniciatyva, prieš paimant kreditą iš AB „N.“ banko, buvo tariamai (dirbtinai) nukentėjusiesiems ženkliai sukeltas darbo užmokestis (prieš tai buvo mokamas minimalus Vyriausybės patvirtintas darbo užmokestis): D. L. nuo 2020-03-03 bus mokamas 3400 litų darbo užmokestis, J. Z. nuo 2008-03-01 – 3400 litų, V. L. nuo 2008-03-03 – 3500 litų, S. M. nuo 2008-05-01 – 2200 litų ir šie žinomai neteisingi duomenys buvo įrašyti į jų darbo sutartis, o kaip pagrindas kreditui gauti, L. K. buvo perduoti bankui. Šiuos duomenis patvirtina nukentėjusieji, liudytoja S. L., rašytiniai dokumentai – nukentėjusiųjų darbo sutartys; 2) L. K., turėdama prieigą prie D. K. IĮ sąskaitos, imitavo ženkliai padidinto darbo užmokesčio išmokėjimą nukentėjusiesiems, pinigus iš D. K. įmonės sąskaitos pervedant į jų asmenines sąskaitas. Po to, nukentėjusiųjų D. L., J. Z., V. L., S. M. parodymais jiems pervesti pinigai L. K. nurodymu buvo išgryninti ir perduoti jai. L. K. išsakytais žodžiais šie pinigai nebuvo darbo užmokesčio išmoka, o tik demonstratyvi priemonė bankui dėl jo apsisprendimo kreditui suteikti. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusieji, banke dirbusi ir rengusi kredito dokumentus liudytoja S. L., parodydama, kad nuo išmokamo darbo užmokesčio dydžio priklausė gaunamo kredito dydis (kredito suma), išrašai iš nukentėjusiųjų sąskaitų. Liudytoja R. A. K. parodė, kad padidintus, vienkartinius darbo užmokesčius iš įmonės sąskaitos nukentėjusiesiems pervedė L. K., nes tik ji darydavo bankinius pavedimus; 3) AB „N.“ banko nukentėjusiesiems D. L. 2008-04-07 suteiktas 40 000 litų kreditas 5 metų laikotarpiui, J. Z. 2008-04-07 – 40 000 litų kreditas, V. L. 2008-04-08 – 23 800 litų kreditas ir S. M. 2008-05-30 – 11 584,80 Eur kreditas 5 metų laikotarpiui, tą pačią dieną L. K. raginimu nuimami ir per V. L., artimą L. K. giminaitį, perduodami jai. V. L. tiesiogiai pinigus perdavė L. K., o S. M. paimtas kreditas per 2 kartus 2008-06-02 buvo pervestas į L. K. sąskaitą. S. M. patikino, kad šią operaciją atliko ne jis, o L. K.; 4) Paimti kreditai (143 800 litai) ir perduoti L. K. į D. K. IĮ nebuvo įnešti, apskaityti ir deklaruoti, nebuvo naudojami įmonės veikloje. Tai patvirtino nukentėjusysis D. K., FNTT specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apie D. K. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už 2008 – 2012 metus, iš dalies ir L. K., tvirtindama, kad dalis pinigų buvo naudojama įmonės veikloje, tik nelegaliai, kita dalis – Egipte statant daugiaaukšti namą; 5) Paimti nukentėjusiųjų kreditai buvo dengiami ne nukentėjusiųjų asmeninėmis lėšomis, o L. K.. Nors mokėjimas bankui tęsėsi tik kelis pirmus mėnesius, vėliau kreditai bankui nebuvo dengiami (mokami). Bylos duomenimis D. L. kredito dengimui bankui buvo pervesta viso 9909,01 litų, iš jų L. K. į D. L. sąskaitą įnešė 2 888 litų, likusi suma pervesta iš D. L. sąskaitos. D. L. apklausos metu tvirtino, kad pats iš savo asmeninių pinigų paskolos nedengė. S. M. kredito dengimui bankui buvo pervesta viso 2 586,60 Eur. L. K. į S. M. sąskaitą paskolos dengimui tiesiogiai įnešė 3 379 litų. S. M. tvirtino, kad jis pats jokių piniginių pervedimų nedarė. Taip pat parodė, kad be jo žinios 2008-06-02 iš jo sąskaitos į L. K. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 1 682,80 litai. V. L. kreditų dengimui bankui buvo pervesta 22 390,90 litų, tačiau bendra jo paimta iš banko paskola per 2 kartus (2006-04-03 ir 2008-04-08) siekė 68 028,72 litų. Atsiskaitymus su banku vykdė L. K.. J. Z. kredito dengimui bankui buvo pervesta viso 3 113,77 litų. Kreditą dengė L. K. pervesdama į J. Z. sąskaitą 2 211,77 litų, o 193,77 litų – L. K. dukra B. K..
2.4. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad L. K. naudodama apgaulę siekė įgyti ir įgijo jai svetimą didelės 143 800 litų vertės AB „N.“ banko turtą, kaip priemonę pasitelkdama suklaidintus asmenis – V. L., S. M., D. L., J. Z., bei suklaidindama banką jam pateiktais suklastotais dokumentais, t. y. darbo sutartyse įrašytais žinomai neteisingais duomenis apie kreditą imantiems asmenims mokamą darbo užmokestį, turintį esminę reikšmę kreditui gauti. Šiuos dokumentus, pasak S. L., bankui pateikė L. K.. L. K., veikdama apgaule ir siekdama įgyti pinigus iš banko, kredito forma per įmonės darbuotojus, veikė be įmonės D. K. ir įmonės buhalterės R. A. K. sutikimo. L. K. rengė ir bankui pateikė suklastotus dokumentus, į V. L., S. M., D. L., J. Z. asmenines sąskaitas pervedė dirbtinai uždidintą ir vienkartinį darbo užmokestį tam, kad bankas patikėtų gaunamomis pajamomis ir galimybe vykdyti finansinius įsipareigojimus. Banką atstovavusi S. L. nežinojo, jog realiai kreditą gauti siekia L. K., prisidengdama įtikintais ir suklaidintais V. L., S. M., D. L., J. Z.. S. L. parodė, kad padidintas darbo užmokestis turėjo reikšmės kredito dydžiui. Pagal realius gaunamus darbo užmokesčius bankas tegalėjo suteikti apie 7000 litų kreditą, o ne 40 000 litų. Tai patvirtino apklausose S. L., J. Z.. Visi paimti pinigai nukentėjusiųjų iš karto, t. y. banko išmokėjimo dieną, buvo perduoti disponavimui L. K., kuri pinigus naudojo savo nuožiūra ir savo poreikių tenkinimui.
2.5. Baudžiamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad L. K. pasitelkusi finansiškai priklausomus nukentėjusiuosius, juos suklaidindama dėl kredito paėmimo, paimto kredito naudojimo ir dengimo D. K. įmonės sąskaita, suklaidinant banką pateiktais suklastotais dokumentais (darbo sutartyse įrašais apie tariamą mokėtiną darbo užmokesčio dydį), per suklaidintus V. L., S. M., D. L., J. Z., įgijo banko 143 800 litų, žinodama, kad kreditai D. K. įmonės sąskaita nebus dengiami ir grąžintas bankui apskritai. L. K. žinojo nukentėjusiųjų finansines galimybes apie kreditų dengimą, juk pastarieji tegauna minimalų darbo užmokestį ir vien tik darbo užmokesčio sąskaita negalės vykdyti įsipareigojimų bankui, už nukentėjusiuosius nedengs D. K. įmonė, nes pinigai nebus perduoti įmovęs veiklai ir jos pajamoms uždirbti. Tai reiškia, kad jau nukentėjusiųjų V. L., S. M., D. L., J. Z. kreditų paėmimo ir perdavimo jai momentu žinojo, kad bankui kreditas nebus dengiamas arba bus dengiamas tik pirmus mėnesius, labai maža dalimi. Šios aplinkybės atskleidžia L. K. tyčios turinį sukčiauti ir apgaule banko turto – 143 800 litų vertės įgijimą.
2.6. Teismas, priimdamas nuosprendį dalyje dėl 30 000 litų apgaule įgijimo iš UAB „M.“ panaudojant žinomai suklastotą dokumentą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (rėmėsi ne visais įrodymų šaltiniais, įrodymus vertino atsietinai nuo visumos, jų nevertino kaip viseto, o tik fragmentiškai (selektyviai)) bei padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai išteisino L. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.
2.7. Teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo D. K. parodymus, kuris tvirtino, kad jo sutuoktinės L. K. 2008-07-16 paimtas vartojimo 30 000 litų kreditas jam nebuvo žinomas, nežinomos paėmimo aplinkybės. Prašyme dėl kredito paėmimo ir kredito sutartyje nepasirašė, neįrašė jokių savo asmens duomenų (vardo, pavardės). Apie L. K. paimtą kreditą sužinojo 2010-01-14 gavęs banko ieškinį ir teismo 2010-01-21 nutartį, pagal kurią iš jo ir L. K. solidariai banko naudai priteista neva pasiskolinta 30 000 litų suma. Tai, kad nukentėjusiojo parodymai patikimi, jo parodymus patvirtina rašytiniai įrodymai: 1) Specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2008-07-03 prašyme UAB „M.“ suteikti kreditą ir 2008-07-16 vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. savo asmens duomenų (vardo ir pavardės) neįrašė ir šiuose dokumentuose nepasirašė, o tai rodo, kad D. K. visai nesikreipė į banką dėl kredito gavimo; 2) Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2008-07-03 D. K. IĮ parengtą pažymą apie L. K. priskaičiuotą bei išmokėtą darbo užmokestį su joje įrašytas žinomai neteisingais duomenimis, turinčią reikšmės kredito gavimui, D. K. vardu – D. K. nepasirašė, o tai reiškia, kad D. K. pažymos nesurašė ir joje įrašytų melagingų duomenų dėl didesnio darbo užmokesčio L. K. išmokėjimo nepatvirtino.
2.8. Teismas netinkamai vertino ir liudytojos S. L. parodymus, jog į banką dėl kredito gavimo kreipėsi L. K. ir D. K. abu. Tačiau S. L. parodymų nei rašytinė, nei vaizdinė medžiaga, nei liudytojai, išskyrus kaltinamosios L. K. parodymus, nepatvirtina. Todėl teismas turėjo kritiškai vertinti S. L. parodymus, nes ji buvo suinteresuota veikti L. K. naudai, kadangi labai gerai pažinojo L. K., prieš suteikiant šį kreditą (2008-07-16), S. L. savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie L. K. 2008-04-07 – 2008-05-30 laikotarpiu 143 647,36 litų paskolų, jai prisidengiant ir manipuliuojant J. Z., V. L., D. L. ir S. M., išdavimo. S. L. ir pati skolino L. K. pinigus nežinant D. K., todėl jos šališkumas yra akivaizdus.
2.9. Teismas netinkamai įvertino paimto 30 000 litų kredito paskirtį ir kredito paėmimo aplinkybes. Iš 2008-07-16 vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) paskirties matyti, kad kreditas buvo suteiktas D. ir L. K. šeimos poreikių tenkinimui. Tai reiškia, kad tiek D. K., tiek L. K. valiniais veiksmais siekė, norėjo gauti kreditą ir gavo kreditą su tiksline jos paskirtimi – tenkinti šeimos poreikius. Tačiau byloje įrodyta, kad D. K. šio kredito nenorėjo, nesiekė gauti ir jo negavo. Liudytoja S. L. parodė, kad visus banke dokumentus kreditui gauti tvarkė L. K. ir ji buvo iniciatorė šio kredito gavimui. UAB „M.“ į L. K. ir D. K. vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-07-16 pervedė 30 000 litų kreditą skirtą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, kai tą pačią dieną šią pinigų sumą nuo banko sąskaitos nuėmė L. K.. Paimtą kreditą laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2009-06-09 dengė pati L. K., grynus pinigus (6 790 litų) įnešdama į UAB „M.“ sąskaitą bei jos pavedimu V. L. pervesdamas du kartus į UAB „M.“ sąskaitą 2 155 litų kredito gavimui. Šios aplinkybės rodo, kad banke gautą kreditą disponavimui paėmė L. K.. Žinodama, kad kreditas paimtas jos ir jos poreikių tenkinimui, kreditą dengė tik ji pati. Todėl teismo padaryta išvada, kad 30 000 litų kreditas buvo paimtas su D. K. žinia, yra tik prielaida.
2.10. Teismas visiškai nevertino UAB „M.“ 2013-09-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto pranešimo apie tai, jog 2008-07-03 kredito sutartis dėl 30 000 litų vartojamojo kredito gavimo buvo sudaryta tarp UAB „M.“ ir D. K. bei L. K.. Galimybę suteikti vartojamąjį kreditą tik vienam iš sutuoktinių pagal jo prašymą, bankas būtų svarstęs, jeigu būtų įvykdytos atitinkamos sąlygos. Bylos duomenimis L. K. nebūtų išpildžiusi nė vienos sąlygos, dėl to kreditas jai vienai nebūtų banko suteiktas. O tai rodo, kad nesant galimybės L. K. gauti kredito vienasmeniškai, žinodama kredito gavimo sąlygas palankias jai pačiai, kreditas buvo gautas kaltinime nurodytų aplinkybių ribose.
2.11. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. K., prisidengdama sutuoktinio D. K. asmeniu, skolindamasi pinigus iš UAB „M.“ naudojo apgaulę, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, veikiant per kreditą išdavusią banko atstovę S. L.. S. L. buvo suklaidinta L. K. dėl jos galimybių ir ketinimų, t. y. imti kreditą abiejų sutuoktiniu vardu ir kreditą grąžinti per penkerius metus. Tačiau L. K. ne tik kad nutylėjo esmines aplinkybes, sąlygojusias kredito išdavimui, jog D. K. neketina imti kredito ir būti atsakingu už jo grąžinimą, bet ir pateikė žinomai neteisingus duomenis įrašytus į prašymą dėl kredito gavimo apie turimus finansinius įsipareigojimus ir pažymą apie L. K. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, tai yra veikė apgaulingai ir apgaulės įtakoje banko buvo suteiktas 30 000 litų kreditas. Gautas kreditas buvo panaudotas ne šeimos, o tik L. K. poreikių tenkinimui. Šios aplinkybės rodo, kad L. K. suvokė, kad siekdama gauti kreditą jai palankiomis sąlygomis, prisidengdama sutuoktinio D. K. vardu, gautą kreditą panaudos ne šeimos, o savo asmeninių poreikių ir prievolių įvykdymui užtikrinti, ir neketindama paimto kredito grąžinti, bei bankas, žinodamas apie jam pateiktas melagingai nurodytas kredito tikslo aplinkybes, kredito nebūtų išdavęs. Akivaizdu, kad prieš tai įgytas banko, atstovaujančios S. L., pasitikėjimas, jog pateikti L. K. dokumentai teisingi, kredito sutartį pasirašė abu sutuoktiniai ir prisiėmė turtinius įsipareigojimus, ir kredito paėmimo metu prieš banką panaudota L. K. apgaulė buvo esminė, nulėmusi UAB „M.“ apsisprendimą suteikti kreditą, nes jam buvo sudarytas įspūdis, kad tiek L. K., tiek D. K. yra patikimi ir pinigai bus bankui grąžinti sutarties nustatytu laiku. Šių aplinkybių visuma atskleidžia L. K. tyčios tūrinį, t. y. apgaulės prieš UAB „M.“ panaudojimą ir L. K. jau kredito ėmimo metu susiformavusį ketinimą negrąžinti paimto kredito – 30 000 litų. Todėl šiuo atveju esant nustatytam apgaulės požymiui ir dokumentų klastojimo bei žinomai suklastotų dokumentų disponavimo požymiams, priešingai nei teigia teismas nuosprendyje, L. K. padarytoje veikoje yra visi būtini inkriminuotų nusikaltimų subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, numatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Dėl to L. K. išteisinta nepagrįstai.
2.12. Teismas, priimdamas nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiųjų N. Z., G. U., V. L., M. I. ir G. B. turto – 53 335,54 Eur įgijimo apgaule, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai išteisino L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
2.13. Teismas nepagrįstai L. K. parodymus laikė patikimais, jie prieštarauja bylos medžiagai. L. K. teiginiai, kad skolinosi iš nukentėjusiųjų žadant jiems mokėti dideles palūkanas niekuo nepagrįsti ir išsigalvoti. Abstraktūs teiginiai, jog iš N. Z. pasiskolinta 19 450 Eur suma susidarė ir iš palūkanų, nenurodant jokios palūkanų dalies ar konkrečios sumos, akivaizdžiai prieštarauja N. Z. parodymams ir rašytiniai medžiagai (paskolos rašteliui). L. K. teiginiai, jog vekselyje nurodyta pasiskolinta iš nukentėjusiojo V. L. pinigų 46 000 litų suma yra daug mažesnė nei realiai skolinosi, kadangi dalis sumos sudarė palūkanos, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti. Taip pat L. K. tvirtinimai, jog iš M. I. ji skolinosi ne 20 000 litų, kaip nurodyta vekseliuose, o tik 10 000 litų, arba už pasiskolintus 35 000 litų iš G. B. jam žadėjo sumokėti 1 000 litų palūkanų, taip pat jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti. Teismas besąlygiškai šiuos L. K. parodymus laikė objektyviais, išsamiais, detaliais ir patikimais, nors tokių parodymų patikimumas prieštarauja bylos medžiagoje surinktiems įrodymams bei patikimumo sampratai suformuotai teismų praktikoje.
2.14. Teismas neteisingai vertino kitas nustatytas bei juridiškai reikšmingas faktines aplinkybes, pagrindžiančias L. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįstumą: nukentėjusieji N. Z., G. U., V. L., M. I., G. B. L. K. pažinojo kaip asmenį individualiai, o taip pat, ir kaip asmenį, kartu su sutuoktiniu D. K. (duomenys neskelbtini) mieste besiverčiančia ūkine komercine veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmenine prekyba. G. B., N. Z. su L. K. siejo ir darbiniai santykiai, nes pastarieji savo transportu tiekdavo D. K. IĮ transporto pervežimo paslaugas. Nukentėjusieji G. B., V. L., G. U. ankščiau skolino, tačiau žymiai mažesnes pinigų sumas L. K., kuriuos grąžindavo. Tai rodo, kad L. K. pinigus išvilioti siekė tik iš jai patikimų ir pažįstamų žmonių, nes kiti nebūtų skolinę.
2.15. Byloje esantys rašytiniai dokumentai (paskolos rašteliai, vekseliai) rodo, kad buvo sudaromi trumpi pinigų skolinimosi (nuo 1 iki 3 mėnesių) ir itin trumpi pinigų grąžinimo terminai, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad L. K., jau sudarydama paskolos sutartis ir vertinant savo blogą finansinę padėtį, žinojo ir suprato, jog savo įsipareigojimų įvykdyti neturės galimybės. Dar daugiau, L. K. skolinimosi skubotumas ir skolininkų daugetas buvo siekis neišsiaiškinti apgaulės.
2.16. L. K. skolinosi iš atskirų žmonių, kurie nežinojo tos aplinkybės, kad ji skolinasi ne tik iš jų, bet ir iš kitų asmenų, bankų ir kad jos negrąžinta skola yra neprotingai didelė. Iš byloje esančios FNTT specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2006-02-06 – 2007-04-12 laikotarpiu L. K. iš A. B. per V. L. ir jo vardu atidarytą sąskaitą, pasiskolino 51 000 litų; 2009-03-30 L. S. L. K. paskolino 12 000 litų; 2008-04-30 J. Z. L. K. paskolino 53 357,38 litų; 2008-04-07 – 2008-05-30 laikotarpiu, pasitelkiant J. Z., V. L., D. L., S. M. iš AB „N.“ įgijo 143 800 litų. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja S. L. patvirtino, kad ji pažįstamai L. K. taip pat paskolino 20 000 litų. Visa paskola negrąžinta. Sutuoktinis D. K. teigė, kad jam apie šias L. K. paskolas nieko nebuvo žinoma. Tai rodo, kad L. K., skolindamasi pinigus sau, nuslėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie jos jau turimas dideles skolas, taip nutylėdama esmines nukentėjusiųjų apsisprendimui dėl perduodamo turto aplinkybes, nors turėjo teisinę pareigą apie jas pranešti. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusieji teigė, kad žinodami apie L. K. skolas daugeliui asmenų, pinigų jai nebūtų skolinę. L. K. skolindamasi pinigus iš nukentėjusiųjų neturėjo jokios realios galimybės grąžinti pinigų ne tik sutartyse nustatytais terminais, bet ir apskritai. L. K. nekilnojamojo turto neturėjo, pajamas gaudavo tik iš darbo santykių, dirbdama sutuoktinio D. K. IĮ. FNTT specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagal D. K. IĮ darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius už 2008 m. L. K. apskaičiuota 11 700 litų darbo užmokesčio ir iš kasos buvo išmokėta viso 9 508,68 litų darbo užmokesčio. Liudytojas D. K. parodė, kad L. K. santaupų neturėjo, neturėjo nekilnojamojo turto.
2.17. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad L. K., kai prašydavo paskolinti pinigų, visais atvejais sudarė mokaus ir patikimo žmogaus įvaizdį, tačiau visada žinojo, kad gautų pinigų nesirengia grąžinti, kadangi jų neturi. Bylos nagrinėjimo metu L. K. nurodė, kad pasiskolintus pinigus iš nukentėjusiųjų investavo į sutuoktinio D. K. IĮ veiklą, o kitą dalį į statybas Egipte. Tačiau liudytojas D. K. ir atliktas D. K. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimas už 2007 – 2009 m. laikotarpį paneigė L. K. parodymus. L. K. parodymus dėl neva vykdytų statybų Egipte paneigė liudytoja T. K., teisinės pagalbos prašymu gauti rašytiniai dokumentai iš Egipto Arabų Respublikos. Šios aplinkybės patvirtina, kad apgaule įgytus pinigus L. K. panaudojo tik savo poreikių tenkinimui, taip dirbtinai demonstruojant finansiškai pasiturinčios asmenybės, verslininkės įvaizdį. Iš nukentėjusių parodymų matyti, kad L. K. pinigus skolino ne siekdami gauti finansinės naudos, gauti pakankamai dideles palūkanas, kaip teismas padarė ginčijamame sprendime visiškai neteisingas, spėjamojo ir deklaratyvaus pobūdžio išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, o iš gerų ir draugiškų paskatų bei lydimi pasitikėjimo ja. Duodami parodymus, nukentėjusieji nuosekliai nurodydavo tikslią apgaulės būdu L. K. išviliotą pinigų sumą. Neigė teismo padarytą klaidingą išvadą, jog būdami įkalbėti L. K. skolino jai pinigus, siekdami sau gauti finansinės naudos iš didelių palūkanų.
2.18. L. K. apgaule išviliotų pinigų nepanaudojo nei nekilnojamojo turto įsigijimui, nei statybai Egipte, nei sutuoktinio D. K. IĮ veikloje. FNTT specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad iš nukentėjusiųjų įgytos L. K. pinigų sumos, neva skirtos įmonės veiklai plėsti, atsiskaityti su tiekėjais, nedeklaruotos, neapskaitytos ir į kasą neįneštos. Apie pinigų skolinimąsi iš nukentėjusiųjų įmonės savininkas D. K. nieko nežinojo. L. K. parodymai, jog neva pasiskolinti pinigai buvo naudojami įmonės veikloje, buvo vykdomi atsiskaitinėjamai su prekių tiekėjais, yra visiškai nepagrįsti ir melagingi, nors teismas ja patikėjo. Dar daugiau, L. K. pinigų išviliojimo tikslus išsakytus nukentėjusiesiems paneigė ir tuo pačiu jos vykdytą klaidinimą nukentėjusiųjų patvirtino liudytoja T. K.. T. K. parodė, kad Egipte nei ji viena, nei su L. K. nėra įgijusi jokio nekilnojamojo turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo su 30 butų ir pan.).
2.19. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, L. K. nė vienam iš nukentėjusiųjų negrąžino skolos, nesitarė dėl jos grąžinimo, o tik vengė jų, slapstėsi ne tik nuo nukentėjusiųjų, bet ir nuo atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl ko buvo pargabenta į Lietuvą tik pagal išduotą Europos arešto orderį. Dar daugiau, vengdama ikiteisminio tyrimo ir tiriamų aplinkybių aiškinimosi su tyrėjais bendravo ne tiesiogiai, o tik per savo advokatę N. G., o pati slapstėsi Anglijoje. Nukentėjusieji parodė, kad L. K. vengė su jais bendrauti, neįmanoma buvo jos surasti, neatsiliepdavo į telefonų skambučius.
2.20. Byloje yra skolos rašteliai, vekseliai, kas liudytų, jog tarp nukentėjusiųjų N. Z., G. U., V. L., M. I. ir G. B. ir L. K. yra susiklostę civiliniai santykiai, tačiau įvertinus L. K. skolų mastus, jų dydžius, intensyvumą, realų finansinį pajėgumą grąžinti skolas, esminės informacijos nuslėpimą nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas ir nemokumą, L. K. veiksmai turi būti vertintini ne kaip kilę iš civilinio delikto, o turintys aiškius nusikaltimo (sukčiavimo) sudėties požymius, kas leidžia ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
2.21. Bylos aplinkybės rodo, kad L. K. pinigai buvo skolinami tik jai nukentėjusiesiems nurodžius skolinimosi tikslus, prieš tai įtikinamai siekdama sudaryti patikimo verslininko įvaizdį, jog pasiskolinti pinigai bus sėkmingai investuoti į nekilnojamojo turto įgijimą Egipte ir sėkmingai parduotas, grąžinta pasiskolinta pinigų suma sutartu laiku, o kita dalis bus investuota į sutuoktinio įmonės veiklą, tačiau nutylint esminę aplinkybę, jog pinigai iš tiesų nebus grąžinti dėl sunkios finansinės padėties, turimų skolinių įsipareigojimų, nebus investuoti į nekilnojamąjį turtą ir į įmonės veiklą pajamoms uždirbti. Šios aplinkybės rodo, kad L. K. suvokė, jog neketina pasiskolintų pinigų investuoti į verslą, o juos panaudoti savo asmeninių prievolių ir interesų užtikrinimui, neketino grąžinti tų pinigų ir suvokė, kad nukentėjusieji, žinodami melagingai nurodytas paskolos tikslo aplinkybes, pinigų nebūtų skolinę, t. y. šios aplinkybės atskleidžia išankstinę L. K. tyčią apgaule įgyti jai svetimą turtą – 184 156,96 litų. Akivaizdu, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš nukentėjusiuosius panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą paskolinti pinigus, nes jiems buvo sudarytas įspūdis, kad L. K. yra patikimas asmuo, verslininkė ir pinigai bus grąžinti.
2.22. Nukentėjusieji, skolindami pinigų sumas, sudarė skolos raštelius, vekselius, nors skolinimosi metu pažinojo L. K., pasitikėjo ja kaip asmeniu, verslininke, tačiau veikė apdairiai. G. B., N. Z. su L. K. siejo ne tik draugiški asmeniniai, bet ir darbiniai (sutartiniai) santykiai, nes pastarieji savo transportu teikdavo L. K. sutuoktinio D. K. įmonei transporto pervežimo paslaugas, kurioje vadovaujančias pareigas ėjo kaltinamoji L. K., žinojo kokia veikla verčiasi D. K. įmonė ir kokia įmonės finansinė būklė.
2.23. Bylos duomenys patvirtina, kad L. K. neteisėti veiksmai, pasireiškiantys fakto nuslėpimu, kad yra skolinga daugeliui kreditorių, skolindamasi pinigus iš nukentėjusiųjų (V. L., M. I.), surašydama vekselius, neteisėtai prisidengdama sutuoktinio D. K. IĮ, ją be įmonės savininko žinios, įtraukdama kaip laiduotoją buvo daromi tam, kad būtų sukurtas apgaulingas įspūdis, jog ji vykdo savo pažadus nukentėjusiesiems, kartu iš esmės pasunkindama jiems pažeistų turtinių teisių gynimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. L. K. nukentėjusiesiems negražino pinigų, aiškino, kad jų neturi, siūlė palaukti, vėliau pasislėpė. L. K. jokio savo vardu įgyto turto ir savo pastangomis įgyjamų pajamų neturi ir neturėjo, išskyrus dideles skolas. Šios aplinkybės rodo, kad L. K. sąmoningai sudarė situaciją, kuria buvo esmingai pasunkintas nukentėjusiųjų pažeistų civilinių teisių gynimo būdas ir jos padaryta veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas dėl ko L. K. taikytina baudžiamoji atsakomybė.
2.24. Pagal inkriminuotų sukčiavimo veikų apimtį (skaičių) L. K. padarė 3 savarankiškus sukčiavimo veikų epizodus, t. y. pirmu atveju sukčiavimą iš AB „N.“ banko prisidengiant fiziniais asmenimis: V. L., S. M., D. L., J. Z., apgaule įgijo 41 647,36 Eur, antru, sukčiavimą iš UAB „M.“ panaudojant žinomai suklastotą dokumentą apgaule įgyjant 8 688,60 Eur ir trečiuoju – sukčiavimą iš fizinių asmenų: N. Z., G. U., M. I., V. L. ir G. B. apgaule įgyjant 53 335,54 Eur. Tiek pirmuoju, tiek trečiuoju atveju L. K. padarė dvi tęstines nusikalstamas veikas. Pirmu atveju tęstinė sukčiavimo veika pasireiškė L. K. visiškai tapačiais pasikartojančiais ir vienarūšiais veiksmais, įgyvendinant sukčiavimo veikos požymius (apgaulės panaudojimą, bendros tyčios kryptingumą ir kt.). Tuo tarpu trečiuoju epizodu, tęstinė sukčiavimo veika pasireiškė L. K. konkrečiu siekiu per kelis kartus (atsižvelgiant į trumpą laiko trukmę) apgaule gauti sau turtinę naudą iš kuo didesnio skaičiaus skirtingų nukentėjusiųjų – fizinių asmenų. Tokia išvada atitinka formuojamai teismų praktikai taikant sukčiavimo bylose nusikalstamų veikų tęstinumui kvalifikuoti.
2.25. Aptarti L. K. tapatūs, vienarūšiai nusikalstami sukčiavimo veiksmai, jungiantys bendros tyčios, laikytini padaryti tęstine nusikalstama veika ir jos nusikalstami ir pavojingi veiksmai kvalifikuoti tiek pirmu, tiek ir trečiu epizodu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atitinkamai atsižvelgiant į apgaule įgyto svetimo turto vertę, žymiai viršijančią 250 MGL dydžio sumą, ir pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimo normą, atitinkančią didelės vertės definicijai.
2.26. Antru atveju, L. K. UAB „M.“ žinomai suklastoto dokumento – 2008-07-03 pažymos apie priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio dydžio pateikimas, D. K. parašo suklastojimo 2008-07-16 prašymo kreditui gauti ir vartojimo kredito sutartyje veiksmai padaryti įgyvendinant sukčiavimo nusikaltimą, apgaule įgyjant UAB „M.“ 8 688,60 Eur, todėl L. K. šie du padaryti nusikaltimai kvalifikuoti iš idealiosios sutapties pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
2.27. Bylos ištirtais įrodymais nustatyta, kad L. K. apgaule įgijo nukentėjusiųjų turtą dėl to pareikšti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl jiems padarytos turtinės žalos (G. B. 10 136,70 Eur, M. I. 5 792,40 Eur, G. U. 4 633,92 Eur, N. Z. 19 450,00 Eur ir V. L. 11 584,82 Eur) yra pagrįsti, įrodyti bylos medžiaga, todėl tenkintini visiškai. Taip pat nukentėjusysis G. B. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kuris yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.
2.28. Baudžiamojoje byloje L. K. taikytos procesinės prievartos priemonės – laikinas nuosavybės teisės apribojimas piniginėms lėšoms. Kadangi pagrindai dėl taikomų procesinių prievartos priemonių L. K. atžvilgiu nėra išnykę, todėl ji nenaikintina, o tęstina.
2.29. L. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę L. K. atsižvelgtina į padarytų veikų kiekį ir pavojingumą, t. y. ji padarė tyčinius ir baigtus du sunkius ir du nesunkius nusikaltimus, nors vertinant pagal pavojingumo lygį, užvaldyto turto vertę, yra artima sunkaus nusikaltimo (sukčiavimo) atitikties kategorijai. Padarytoji turtinė žala neatlyginta. Vertinant kaltinamosios L. K. asmenį, atsižvelgtina į tai, jog nusikalto būdama neteista, nebausta administracine tvarka, neįrašyta į priklausomybių įskaitas. Iki padarytų nusikaltimų dirbo sutuoktinio D. K. IĮ, vėliau slapstėsi J. K. ir apie turimus darbo santykius duomenų negauta. Atsižvelgus į visumą nustatytų aplinkybių, atsižvelgiant į bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, o taip pat, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, laikytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus L. K. laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijose numatytos bausmės vidurkis. Taikyti BK 75 straipsnio pagrindo nėra. Bausmė paskirtina atlikti pataisos namuose.
Šalies argumentai
3. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo L. K. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiųjų G. B., N. Z., G. U., V. L., M. I. bendro 53 335,54 Eur vertės turto įgijimo) ir paskirti jai bausmę bei visiškai patenkinti jo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Skunde jis nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. K. nepadarė nuskalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsta, kadangi teismas įvertino tik nedidelę dalį faktinių aplinkybių, o ne jų visumą. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl byloje esančių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir visų rašytinių įrodymų visumos.
3.2. L. K. pinigus įgijo 2008 – 2009 m. Ji, prašydama paskolinti pinigų, jau žinojo, kad jų negrąžins, todėl apgaulės būdu išgauti pinigus iš nukentėjusiųjų galėjo per trumpą laiką, nes suvokė, kad negrąžinus pinigų, nukentėjusieji pastebės jos apgaulę ir daugiau ji pinigų iš nukentėjusiųjų nebeišvilios. L. K. suvokė, kad išviliojant pinigus iš atskirų asmenų, laikui einant paaiškės jos apgaulė, todėl skubėjo pasinaudoti galimybe išvilioti kuo daugiau pinigų ir pasinaudoti nukentėjusiųjų patiklumu. L. K. nukentėjusiesiems buvo gerai pažįstama. Ją pažinojo ir jis, savo įmonės UAB „B.“ transportu teikė L. K. vyro D. K. įmonei vaisių ir daržovių pervežimo paslaugas. Vyko bendradarbiavimas tarp juridinių asmenų, buvo atsiskaitoma už suteiktas paslaugas. Matė jų vykdomą veiklą ir L. K. pasitikėjo kaip verslininke, žmogumi. L. K. vyro D. K. įmonėje užėmė vadovaujančias pareigas, vykdė finansinius atsiskaitymus su jo įmone, vaisių ir daržovių tiekėjais. Mano, kad būtent dėl tos priežasties, jog L. K. buvo gerai pažįstama ne tik jam, bet ir kitiems nukentėjusiesiems, jai pasitarnavo, kad išgautų iš visų nukentėjusiųjų, tame tarpe ir iš jo, pinigų, turėdama tikslą juos pasisavinti. Jeigu ji būtų nepažįstamas asmuo, nukentėjusieji, o taip pat ir jis, nebūtų jai perdavę pinigų.
3.3. L. K. kelis kartus 2008 m. sausio mėnesį buvo atvykusi į jo įmonės buveinę prašyti paskolinti pinigų. Įtikinėjo, kad pinigai bus naudojami vyro D. K. IĮ veikloje ir statybose Egipte. Pastatytas statinys bus parduotas. Tvirtino, kad verslas sekasi, tačiau trūksta apyvartinių lėšų didesniam prekių kiekiui užsipirkti. Būdamas įtikintas L. K., 2008-02-02 paskolino jai 35 000 litų, buvo surašytas paskolos raštelis, o pinigus įsipareigojo grąžinti po mėnesio tokią sumą, kokia buvo paskolinta, nes tikino, kad pinigų reikia tik vienam mėnesiui ir iš esmės dideliam kiekiui prekių užsipirkimui Lenkijoje, o realizavus prekes, pinigai bus grąžinti laiku. Tai buvo esminė aplinkybė patikėti L. K.. Be to, L. K. kėlė pasitikėjimą ir ta aplinkybė, jog ankščiau jai buvo skolinęs pinigų, nors žymiai mažesnes sumas vyro D. K. įmonei daržovių ir vaisių įsigijimui, o jas pardavę, pinigus grąžindavo. 2008 m. D. K. įmonė vykdė veiklą ir žino, kad pelningai, be to, šias aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga. Aplinkybę, kad yra pasiskolinusi pinigų ir iš kitų asmenų, L. K. nuslėpė. Byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad L. K. piktnaudžiavo jo pasitikėjimu aukščiau aptartų aplinkybių kontekste.
3.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. K. įtikino teismą, jog jis 2008-02-02 pinigus skolino už palūkanas, t. y. siekdamas praturtėti ar kitaip gauti sau finansinės naudos iš paskolintų pinigų. Tai netiesa, nes tokios aplinkybės visiškai nepatvirtintos bylos medžiaga. Tokios kalbos nebuvo visai. Paskolintų pinigų L. K. jam negrąžino ir iki šiol. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas V. P.. Tačiau teismas šias aplinkybes vertino neteisingai, o galbūt ir neapdairiai. Teismas, darydamas tokias išvadas, iš esmės rėmėsi tik L. K. parodymais, o jos parodymus sugretino su faktinėmis aplinkybėmis išnagrinėtoje ir įvertintoje kasacinėje byloje Nr. 2K-7-152-895/2019, tačiau padarė neteisingas išvadas, visiškai neatitinkančias šios bylos faktinių aplinkybių visumos. Minėta nutartimi teismas vadovavosi nepagrįstai, nes tos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.
3.5. Teismas, patikėdamas L. K., padarė išvadą, jog ji tik nesilaikė sutartinių – paskolinių įsipareigojimų, jokiais būdais nesiekė ir net nenaudojo apgaulės prieš įgydama 35 000 litų. Priešingai, teismas neteisingai įvertino aplinkybes, jog L. K. įgyti pinigai visiškai nebuvo panaudoti pagal jų įsigijimo tikslą. Pinigai neįtraukti į D. K. įmonės kasą, neapskaityti ir nepanaudoti įmonės veikloje. Už 2008 m. vasario – kovo mėn. banko, kasos bei atskaitingo asmens D. K. avanso apyskaitose nėra jokių įrašų apie šių pinigų skolinimąsi iš jo. D. K. taip pat nebuvo žinomas šis faktas. Pinigai nebuvo investuoti į nekilnojamojo turto įsigijimą Egipte. Kur ir kokiems tikslams buvo kaltinamosios panaudoti apgaule įgyti pinigai tiek iš jo, tiek ir iš kitų nukentėjusiųjų, byloje nebuvo nustatyta. Tai leidžia daryti išvadą, jog įgytus pinigus L. K. naudojo sau ir savo poreikių tenkinimui dėl ko ir negalėjo laiku grąžinti pinigų, nes jie buvo išleisti be jokios grąžos. Todėl akivaizdu, kad L. K. prieš tai įgijusi pasitikėjimą ir skolinimosi metu prieš jį panaudodama apgaulę – nuslėpdama turimus ankstesnius įsiskolinimus, finansinius sunkumus, žinodama melagingai nurodytas paskolos tikslo aplinkybes, o taip pat, sąmoningai nuslėpdama savo tikruosius ketinimus prieš įgydama pinigus, jų naudojimą ir neketinimą jų grąžinti, veikė apgaulingai ir tiesiogine apibrėžta tyčia. Todėl nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad L. K. nepadarė apgaulės veiksmų bei tarp jų, o taip pat ir kitų šiame espizode nuskentėjusiųjų asmenų (G. U., M. I., V. L., N. Z.) dėl paskolintų ir laiku negrąžintų pinigų yra susiklostę tik išimtinai paskoliniai teisiniai santykiai. Priešingai, bylos medžiagoje esantys duomenys akivaizdžiai įrodo, kad L. K. panaudota apgaulė, pasireiškusi jo, kaip nukentėjusiojo ir kitų nukentėjusiųjų suklaidinimas (nes klaidinimas reiškęsis iš esmės analogiškais veiksmais) dėl jos galimybių ir ketinimo (tikslo) – negrąžinti pasiskolintų pinigų, susiformavusio jau skolinimosi metu, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas.
3.6. Baudžiamojoje byloje jis pripažintas nukentėjusiuoju, o taip pat ir civiliniu ieškovu dėl L. K. nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Byloje jis pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš L. K. priteisti 35 000 litų (kas atitinka 10 136,70 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlygini. Turtinė žala atsirado dėl L. K. neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių 2008-02-02 apgaule savo naudai iš jo 35 000 litų įgijimo. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo V. P. parodymai, FNTT specialistų išvados dėl atliktos D. K. IĮ ūkinės finansinės veiklos, paskolos raštelis ir kita byloje esanti medžiaga. L. K. iš dalies pripažino ieškinį – pripažino dėl reikalaujamos atlyginti turtinės žalos (35 000 litų), bet nepripažino padarytos neturtinės žalos (1 000 Eur) atlyginimo, tvirtindama, jog tokia žala nebuvo padaryta. Dėl L. K. neteisėtų ir tyčinių veiksmų, melagingos informacijos pateikimo, apgaulės, psichologinio poveikio, jis patyrė stresą, neužtikrintumo, nestabilumo jausmą, sutriko ramybė, buvo prislėgtas, ilgą laiką negali susikaupti ir tinkamai vadovauti ir atstovauti įmonei, tapo irzlus, nervingas, jautė gėdą ir nepilnavertiškumo jausmą. Dėl L. K. atliktų nusikalstamų tyčinių veiksmų patyrė emocinį sukrėtimą, išgyvenimus, o dvasiniai ir psichologiniai padariniai trunka iki šiol. Be to, dėl L. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjo ne tik jis, bet ir šeima, apgaule pasisavinta didelė pinigų suma padarė neigiamos įtakos jo buvusiai įmonei, nes kaltinamosios apgaule įgyti pinigai buvo skirti investavimui į įmonės verslą (įsigyjant transporto priemones, kadangi įmonė teikia pervežimo paslaugas) dėl ko daugiau nei metus buvo paralyžiuota įmonės veikla, prarasti siūlomi nauji kontraktai, nebuvo gautos planuotinos pajamos. Patirtą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į jos sukeltus padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę ir padaryto nusikaltimo pobūdį, nusikaltimo trukmę, padariusio asmens turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, patvirtintą bylose, kurių aplinkybės panašios į šį byloje atvejį, kai neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 500 (penkių šimtų) iki 8 689 (aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt devynių) eurų (kasacinės ir apeliacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, 2K-7-47- 895/2016, 1A-91-557/2018 ir kt.) bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisingai vertintina 1 000 (vieno tūkstančio) Eur. Todėl civilinis ieškinys teismo turėtų būti patenkintinas visiškai.
Šalies argumentai
3.7. L. K. šioje byloje padarė ne vieną, o kelis, iš jų du sunkius ir du nesunkius nusikaltimus. Ji kaltės nepripažino, ilgą laiką slapstėsi, padarytos žalos neatlygino, trukdė byloje nustatyti tiesą. Mano, kad skirtina bausmė turi būti griežta ir adekvati L. K. padarytų nusikaltimų pobūdžiui, laipsniui ir jų kiekiui. Skirtina bausmė turi pasiekti bausmės skyrimo tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.
2. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. I. skunde nurodo, kad nesutinka su Utenos apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
4.1. Nurodo, jog 2008 m. birželio mėnesį L. K. pagal paprastąjį vekselį paskolino 20 000 litų, kas šiuo metu sudaro 5 792,40 Eur. Šią sumą ji skolinosi vienam mėnesiui, palūkanų iš L. K. neprašė, tačiau pastaroji pati pasiūlė 1 000 litų. Vėliau, pratęsiant paskolos grąžinimo terminus, dėl procentų nebuvo tartasi. Suėjus terminui, L. K. skolos negrąžino. Vėliau skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas, pasirašytas naujas vekselis, o senas – sunaikintas. Kiti vekseliai, kuriais po to dar buvo pratęsti paskolos grąžinimo terminai, nesunaikinti, nes L. K. vis žadėdavo grąžinti skolą, bet pažadų netesėjo, vėliau galutinai dingo. 2010 m. gegužės mėnesį suėjo paskolos grąžinimo terminas, tačiau susisiekus su L. K. per „Skype“ sužinojo, jog ji J. K.. Nors pažadėjo, kad grąžins skolą, tačiau po šio karto dingo ir jos nebuvo įmanoma surasti. Kreipėsi į antstolius dėl skolos priteisimo, po to teikė skundą policijai, kuris ir buvo prijungtas šiame ikiteisminiame tyrime prie kitų nukentėjusiųjų skundų.
5. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. U. skunde nurodo, kad jis nesutinka su teismo procesu L. K. baudžiamojoje byloje, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis nukentėjo nuo L. K. padarytos nusikalstamos veikos.
6. Civilinis ieškovas V. L. skunde nurodo, kad nesutinka su Utenos apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžiu.
6.1. Nurodo, jog L. K. 2008 m. iš jo skolinosi 46 000 litų (kas atitinka 13 322,52 Eur). 2009-06-29 ji išrašė paprastąjį vekselį melagingai nurodydama, kad skolą grąžins 2009-07-26, tačiau negrąžino. Vėliau skolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2009-09-11 pasirašant naują vekselį, tačiau skolos ji negrąžino. 2010-03-17 pasirašė naują vekselį ir nurodė galutinį skolos grąžinimo terminą – 2010-05-17, tačiau suėjus jam, skola nebuvo grąžinta. Po to įtarus, kad ji gali skolos negrąžinti, vis pasirašydavo naujus vekselius. L. K. iki šiol pinigų jam negrąžino, slapstėsi J. K.. Prašo išnagrinėti jo civilinį ieškinį, nes skolos neatgavo ir mato, kad jo atžvilgiu padarytas nusikaltimas.
2. Teismo posėdžio metu metu prokuroras R. Dubrava, nukentėjusieji G. U.. M. I., G. B. prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintoji L. K. ir jos gynėjas V. Katėnas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
3. Apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo L. K. iš jai pareikštų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat teisingai išsprendė klausimą dėl byloje pareikštų nukentėjusiųjų civilinių ieškinių, todėl prokuroro, nukentėjusiųjų G. B., M. I., G. U., V. L. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl didelės vertės AB „N.“ banko turto įgijimo apgaule
5. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – D. L., J. Z., V. L., S. M. parodymus, rašytinius bylos duomenis, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai išteisino L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule 41 647,36 Eur įgijimo iš N. banko).
6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule 41 647,36 Eur įgijimo iš AB „N.“ banko) išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
7. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
8. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, dalykas pagal reiškiamą kaltinimą yra didelės vertės AB „N.“ banko turto – 41 647,36 Eur, įgijimas apgaule savo (L. K.) naudai.
9. Kaltinimo esminės aplinkybės nurodytos tokios: L. K., veikdama vieninga tyčia, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą AB „N.“ banko turtą – pinigus, piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusių nukentėjusiųjų D. L., J. Z., V. L., S. M. pasitikėjimu, įtikino juos savo vardu paimti kreditus iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai (L. K.); jiems sutikus ir turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, L. K. suklastojo nukentėjusiųjų darbo sutartis įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie jiems mokamus darbo užmokesčius, iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos į nukentėjusiųjų banko sąskaitas pervedė pinigų sumas kaip neva jiems sumokėtą darbo užmokestį, po to nukentėjusieji apgaulės įtakoje, pasitikėdami L. K. ir nežinodami apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, jos nurodymu banke su AB „N.“ banku pasirašė kreditavimo sutartis, kurių pagrindu jiems buvo suteikti kreditai. Gautus pinigus L. K. nurodymu nukentėjusieji nuėmė iš savo banko sąskaitų ir patys (arba per V. L., nežinojusį apie vykdomą nusikalstamą veiką) perdavė jai (L. K.), (S. M. atveju gautas kreditas be jo žinios 2008-06-02 iš jo banko sąskaitos buvo pervestas į L. K. banko sąskaitą, esančią AB „N.“ banke), tokiu būdu L. K. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą AB „N.“ banko turtą – pinigus 41 647,36 Eur.
10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. K. pareikštas kaltinimas, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą AB „N.“ banko turtą, yra nepagrįstas, nes šioje byloje nustatytos kitokios faktinės bylos aplinkybės, negu yra išdėstytos kaltinime.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB „N.“ bankas kreditavimo sutartis sudarė su J. Z., V. L., D. L., S. M.: 2008 m. balandžio 7 d. tarp D. L. ir AB „N.“ banko sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam suteiktas 40000,00 litų vartojimo kreditas, ši suma tą pačią dieną buvo pervesta į D. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 8-12, 22-24, 37-57); 2008 m. balandžio 7 d. tarp J. Z. ir AB „N.“ banko sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jai buvo suteiktas 40000,00 litų vartojimo kreditas, ši suma tą pačią dieną buvo pervesta į J. Z. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 155-160, 168); 2008 m. balandžio 8 d. tarp V. L. ir AB „N.“ banko sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam suteikta 23 800,00 litų vartojimo paskola, ši suma tą pačią dieną buvo pervesta į V. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 15-20, 26-34); 2008 m. gegužės 30 d. tarp S. M. ir AB „N.“ banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jam suteiktas 11584,80 Eur vartojimo kreditas, ši suma tą pačią dieną pervesta S. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 90-99, 121).
12. Iš bylos matyti, kad AB „N.“ bankas vartojimo kreditus J. Z., V. L., D. L., S. M. suteikė pagal jų pačių asmeniškai bankui pateiktas paraiškas, dokumentus, įvertinęs jų, kaip kredito gavėjų, patikimumą, galimybes grąžinti kreditą ir kitas jo suteikimui reikšmingas aplinkybes. Iš J. Z., V. L., D. L., S. M. parodymų matyti, kad jie patys buvo banke, jame pasirašė kredito sutartis ir kitus su jo gavimu susijusius dokumentus. Neabejotina, kad nukentėjusieji suprato, jog, imdami vartojimo kreditus savo vardu, prisiima ir visus įsipareigojimus, kilsiančius iš sudarytų kreditavimo sutarčių.
13. Minėta, kad visi AB „N.“ banko vartojimo kreditai jų suteikimo dieną buvo pervesti į J. Z., V. L., D. L., S. M. asmenines banko sąskaitas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bankui pervedus į J. Z., V. L., D. L., S. M. sąskaitas pinigus pagal sudarytas kreditavimo sutartis, jie tapo tų piniginių lėšų savininkais ir turėjo teisę jais disponuoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, J. Z., V. L., D. L., S. M. į jų asmenines banko sąskaitas pervestus pinigus perdavė L. K.. Taigi, L. K. pinigus įgijo nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Tokią išvadą sustiprina ir bylos įrodymai, o būtent: iš J. Z., L. K. parodymų, rašytinių bylos duomenų matyti, jog tarp J. Z. ir L. K. dėl pagal minėtą AB „N.“ banko kreditavimo sutartį J. Z. paimtų ir L. K. perduotų pinigų, 2008 balandžio 30 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog J. Z. paskolina L. K. 53 357,38 litų be palūkanų vienerių metų laikotarpiui iki 2009-04-30 (1 t., b. l. 140-142). Iš bylos (1 t., b. l. 218–225) ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu minėtos paskolos sutarties pagrindu J. Z. naudai priteista 50 243,61 Lt paskolos suma, 8 089,71 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 58 333,32 Lt sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2012–07–20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo solidariai iš L. K. ir D. K. (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, J. Z., kaip iš AB „N.“ banko pagal minėtą kredito sutartį gautų, tačiau L. K. perduotų pinigų savininkė, savo teises užsitikrino bei apgynė teismine tvarka. O V. L., D. L., S. M. su L. K. sutarčių dėl L. K. perduotų pinigų nepasirašė, kaip nurodė savo parodymuose – jie L. K. pasitikėjo.
14. Pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad minėtų kreditavimo sutarčių pagrindu teisiniai santykiai susiklostė tarp AB „N.“ banko ir J. Z., V. L., D. L., S. M.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad AB „N.“ bankas dėl su J. Z., V. L., D. L., S. M. sudarytų kreditavimo sutarčių šioje byloje nėra pareiškęs visiškai jokių pretenzijų ir nėra proceso dalyvis. Todėl niekuo nepagrįstas apeliaciniame skunde išdėstytas prokuroro reikalavimas iš L. K. priteisti 41 647,36 Eur AB „N.“ bankui nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Juolab, kad iš byloje bei teismų informacinės sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad J. Z., V. L., D. L. ir S. M. nevykdant įsipareigojimų pagal su AB „N.“ banku sudarytas kreditavimo sutartis, bankas savo teises apgynė naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis: Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimu bankui priteista skola iš S. M. (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)); Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu bankui priteista skola iš V. L. (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)); Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. teismo įsakymu bankui priteista skola iš D. L. (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)); J. Z. parodė, kad sudarė susitarimą su banku dėl skolos grąžinimo dalimis ir ją moka.
15. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog L. K. nepagrįstai buvo suformuluotas kaltinamas apgaule savo naudai įgijusi didelės vertės AB „N.“ banko turtą, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, ji pinigus įgijo iš nukentėjusiųjų J. Z., V. L., D. L. ir S. M., kurie pagal vartojimo kreditų sutartis buvo piniginių lėšų savininkai.
16. Prokuroro apeliaciniame skunde dėstomos kaltinime nurodytos aplinkybės, jog L. K., piktnaudžiaudama D. K. individualioje įmonėje dirbusių J. Z., V. L., D. L. ir S. M. pasitikėjimu įtikino juos paimti kreditus iš AB „N.“ banko ir gautus pinigus perduoti jai (L. K.) ir pan. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, L. K. šioje byloje nėra kaltinama dėl J. Z., V. L., D. L. ir S. M. turto – piniginių lėšų neteisėto įgijimo. Dėl to teisėjų kolegija, laikydamasi BPK 255 straipsnyje apibrėžtų bylos nagrinėjimo teisme ribų, be to, neperžengdama apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, minėtų aplinkybių neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
17. Kaltinime nurodyta ir tai, kad L. K., turėdama tikslą suklaidinti AB „N.“ banką bei gauti didesnį kreditą, suklastojo nukentėjusiųjų darbo sutartis įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie jiems mokamus darbo užmokesčius, iš D. K. individualios įmonės banko sąskaitos į nukentėjusiųjų banko sąskaitas pervedė pinigų sumas kaip neva jiems sumokėtą darbo užmokestį. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos, pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus su šiomis aplinkybėmis susijusius duomenis (tarp D. K. IĮ ir nukentėjusiųjų sudarytas darbo sutartis; AB „N.“ bankui pateiktas darbo sutartis, nukentėjusiųjų banko sąskaitų išrašus ir kt.) be kita ko, įvertino ir L. K. parodymus, kuriuose ji neigė įrašiusi į nukentėjusiųjų darbo sutartis duomenis apie padidintą jų darbo užmokestį bei pervedusi iš D. K. individualios sąskaitos į nukentėjusiųjų banko sąskaitas darbo užmokesčio sumas ir kt. Kaip matyti, teismas padarė išvadą, jog nors byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų AB „N.“ bankui pateiktų darbo sutarčių turinys skyrėsi nuo D. K. IĮ pateiktų nukentėjusiųjų darbo sutarčių (jose nėra duomenų apie padidintus atlyginimus, priešingai nei bankui pateiktose darbo sutartyse), tačiau byloje nenustatyta, kas padarė įrašus nukentėjusiųjų darbo sutartyse bei iš D. K. individualios įmonės pervedė padidintus darbo užmokesčius į nukentėjusiųjų banko sąskaitas. Teisėjų kolegija su šia išvada neturi pagrindo nesutikti, nes objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad būtent L. K. atliko pirmiau nurodytus veiksmus, į bylą nėra pateikta.
18. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule 41 647,36 Eur įgijimo iš AB „N.“ banko) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl UAB „M.“ turto įgijimo apgaule ir dokumentų suklastojimo
19. Prokuroro apeliaciniame skunde argumentuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo D. K., liudytojos S. L., R. A. K., išteisintosios L. K. parodymus, Specialistų išvadas ir kitus rašytinius bylos duomenis dėl to padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl L. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.
20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą L. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra neginčijamų, objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad L. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. kad ji, siekdama įgyti svetimą UAB „M.“ turtą, panaudojo apgaulę bei suklastojo ir disponavo žinomai suklastotu dokumentu.
21. BK 2 s traipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
22. L. K. kaltinama tuo, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigines lėšas, panaudodama tikrą žinomai suklastotą dokumentą, apgaule savo naudai įgijo UAB ,,M.“ turtą – 8 688,60 Eur. Esminės kaltinimo aplinkybės nurodytos tokios:
– L. K. 2008-07-03 kreipėsi į UAB ,,M.“ su prašymu jai ir jos sutuoktiniui D. K., nežinojusiam apie jos vykdomą nusikalstamą veiką, suteikti kreditą, pateikdama prašymą nurodant melaginus duomenis apie turimus įsipareigojimus – 260,66 Eur,
– laikotarpiu nuo 2008-07-03 iki 2008-07-16 UAB ,,M.“ pateikė žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2008-07-03 D. K. individualios įmonės pažymą apie jai priskaičiuotą bei išmokėtą darbo užmokestį, žinodama, kad šioje pažymoje įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie jai išmokėtą darbo užmokestį (kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01 jai išmokėta 1 831,51 Eur, nors realiai jai išmokėta 1679,00 litų mažiau, t. y. 1 345,24 Eur);
– ko pasėkoje UAB ,,M.“ apgaulės įtakoje 2008-07-16 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ja (L. K.) bei D. K., nežinojusiu apie jos vykdomą nusikalstamą veiką;
– L. K. be sutuoktinio D. K. žinios kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašiusi už sutuoktinį D. K., suklastojo jo parašą ir šios sutarties pagrindu UAB ,,M.“ penkerių metų laikotarpiu skyrė jai ir D. K. 8 688,60 Eur kreditą.
23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad iš byloje surinktų duomenų negalima padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, jog dėl UAB „M.“ vartojimo kredito gavimo į banką L. K. kreipėsi sutuoktiniui D. K. nežinant, kad jis nedalyvavo šio kredito gavimo procese bei to, kad L. K. vartojimo kredito sutartyje pasirašė už D. K., t. y. suklastojo jo parašą.
24. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo L. K., D. K., liudytojų S. L., R. A. K. parodymus bei pagrįstai sprendė, kad jie nėra pakankami minėtoms kaltinime nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Iš L. K. parodymų matyti, kad vartojimo kreditą ėmė kartu su D. K.; vartojimo kredito sutarties už D. K. ji nepasirašė; paimtus pinigus panaudojo D. K. individualios įmonės veiklai. UAB „M.“ atstovavusi ir vartojimo kredito sutartį pasirašiusi liudytoja S. L. parodė, kad dėl kredito suteikimo į banką kreipėsi L. K. ir D. K.; ji banke kredito sutartį davė pasirašyti L. K., kuri ją (sutartį) nuvežė pasirašyti D. K.. Nors skunde akcentuojama, kad S. L. buvo pažįstama su L. K., todėl galėjo būti suinteresuota duoti jai palankius parodymus, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas jos parodymus atmesti, juolab, kad ši liudytoja, kaip UAB „M.“ atstovė, pagal pareigas privalėjo veikti banko interesais, patikrinti visus duomenis, reikšmingus bankui priimant sprendimą dėl vartojimo kredito ne/suteikimo. Kaip matyti, D. K. nurodė priešingas aplinkybes, t. y. tvirtino, kad kredito jis neėmė, sutartyje nepasirašė, kur buvo panaudoti iš banko paimti pinigai, nežino. Tačiau teisėjų kolegija kreipia dėmesį ir į tai, kad D. K. parodymai dėl aplinkybės, kada jis sužinojo apie paimtą vartojimo kreditą, nebuvo nuoseklūs: 2011 m. lapkričio 29 d. apklausoje D. K. parodė, kad 2010 m. vasarą iš S. L. sužinojo, kad jo (D. K.) ir L. K. vardu yra paimtas 30 00000 litų kreditas, kad jį paėmė L. K.; tuo metu į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtai paimto kredito nesikreipė, kadangi su L. K. buvo geri santykiai, ketino toliau gyventi kartu; bendravimą pilnai su L. K. nutraukė nuo 2011 m. liepos mėnesio; 2011 m. spalio mėnesį savo namuose rado 2010-01-14 banko ieškinį bei Utenos rajono apylinkės teismo 2010-01-21 nutartį, pagal kurią iš jo ir L. K. banko naudai buvo priteista 30 000 litų; po ko raštu kreipėsi į UAB „M.“, gavęs atsakymą pamatė, jog jo ir L. K. vardu 2008-07-16 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (3 t. b. l. 171-172). Papildomos apklausos metu – 2012 m. lapkričio 5 d. teigė, kad apie vartojimo kredito sutartį jis sužinojo atsitiktinai, kai savo bute tarp dokumentų surado sutartį (3 t. b. l. 174). Iš aptarto matyti, kad L. K., D. K. ir S. L. parodymai dėl paskolos paėmimo aplinkybių yra prieštaringi, o kitų neabejotinų įrodymų dėl L. K. dalyvavimo padarant jai inkriminuotas veikas byloje nėra, todėl išvada ta, kad nei kokybine, nei kiekybine prasme surinkti įrodymai neleidžia neabejotinai teigti, jog L. K. atliko jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus.
25. Apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių, jog D. K. nieko nežinojo apie UAB „M.“ vartojimo kreditą, o vartojimo kredito sutartyje L. K. pasirašė už D. K., t. y. suklastojo jo parašą, objektyvūs bylos duomenys – Specialistų išvados, taipogi nepatvirtina. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013-06-19 pateiktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atsakyti, ar parašas (D. K. vardu), esantis 2008-07-03 UAB ,,M.“ prašyme suteikti paskolą/pakeisti sutarties sąlygas D. K. vardu, šalia rankraštinio įrašo ,,D. K.“; parašai (D. K. vardu), esantys 2008-07-16 UAB ,,M.“ vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), yra atlikti D. K., ar kito asmens nėra galimybės (4 t., b. l. 100-106). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014-12-12 pateiktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad rankraštinis įrašas ,,D. K.“, esantis 2008-07-03 UAB ,,M.“ prašyme suteikti paskolą/pakeisti sutarties sąlygas D. K. vardu, eilutėje ,,Prašymo teikėjo vardas, pavardė“; rankraštinis įrašas ,,D. K.“, esantis 2008-07-16 UAB ,,M.“ vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), tikėtina, yra atlikti ne L. K., ne R. A. K., o kito asmens ranka; atsakyti į klausimą, ar parašas (D. K. vardu), esantis 2008-07-03 UAB ,,M.“ prašyme suteikti paskolą/pakeisti sutarties sąlygas D. K. vardu, šalia rankraštinio įrašo ,,D. K.“; parašai (D. K. vardu), esantys 2008-07-16 UAB ,,M.“ vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), yra atlikti L. K., R. A. K., ar kito asmens nėra galimybes (4 t., b. l. 107-113). Taigi, Specialistų išvadose nenustatyta, ar prašymą suteikti vartojimo kreditą ir vartojimo kredito sutartį pasirašė D. K., kaip ir nenustatyta, ar šiuos dokumentus pasirašė L. K..
26. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste vertintini ir bylos duomenys, susiję su vartojimo kredito sutarties vykdymu. Kaip matyti, Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovo UAB „M.“ ieškinys atsakovams L. K. ir D. K. dėl skolos priteisimo, 2008-07-16 Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ir iš L. K. bei D. K., ieškovo UAB „M.“ naudai priteista solidariai 25 000,00 litų skolos bei kitos sumos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šioje byloje pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nebuvo paduotas, todėl sprendimas įsiteisėjo 2010-03-29, išieškotojui UAB „M.“ 2010-04-13 išduoti vykdomieji dokumentai. Taigi, D. K. į teismą civilinio proceso tvarka dėl sudaryto sandorio – 2008-07-16 Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuginčijimo nei minėtos bylos nagrinėjimo metu, nei vėliau nesikreipė.
27. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant objektyvių, neginčytinų ir pakankamų įrodymų, negalima daryti kategoriškos išvados, kad dėl L. K. kaltės, padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, kaip yra nurodoma kaltinime. Skunde akcentuojamos aplinkybės, jog kreditas nuo sąskaitos buvo nuimtas L. K., kreditą dengė tik L. K., bankas jai vienai kredito nebūtų suteikęs ir pan., minėtų kaltinime nurodytų aplinkybių nepagrindžia.
28. Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad L. K. UAB „M.“ prašyme suteikti kreditą nurodė melagingus duomenis apie turimus įsipareigojimus – 260,66 Eur.
29. Teisėjų kolegija šioje vietoje pažymi, kad kaltinime apskritai nėra nurodyta, kokio dydžio finansinius įsipareigojimus prašymo pateikimo dieną turėjo L. K. bei D. K., kokią turimų finansinių įsipareigojimų sumą jie privalėjo nurodyti, kad būtų galima spręsti, ar prašyme nurodyti duomenys yra neteisingi. Iš 2008-07-03 prašymo suteikti paskolą matyti, jog 3 punkte „Bendros šeimos pajamos ir išlaidos“ nurodyta, kad vidutinės mėnesio išlaidos turimiems finansiniams įsipareigojimams dengti – 900 litų; 4 punkte „Turimi skoliniai įsipareigojimai, įskaitant įsiskolinimus pagal vekselius, lizingą“ nurodyta N. banko paskola (4 t., b. l. 91–94). L. K. parodė, jog prašyme bankui ji nurodė D. K. IĮ paskolą; įsiskolinimų fiziniams asmenims nenurodė todėl, kad apie juos niekas nepaklausė. Pažymėtina ir tai, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog būtent tik prašyme L. K. ir D. K. nurodytų turimų finansinių įsipareigojimų dydis lėmė UAB „M.“ priimtą sprendimą suteikti vartojimo kreditą L. K. ir D. K.. Juolab, kad bankas turi visas galimybes, tuo pačiu ir pareigą patikrinti bei įvertinti jai teikiamų duomenų, dokumentų teisingumą, taip pat ir besikreipiančių asmenų turtinę padėtį, finansines galimybes grąžinti kreditą, kas ir lemia sprendimą dėl kredito ne/suteikimo. Teismo pozicija yra ta, jog kaltinime inkriminuotos aplinkybės dėl finansinių įsipareigojimų nepatvirtintos neginčijamais įrodymais, todėl nėra pagrindo aukštesnės instancijos teismui padaryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas dėl L. K. kaltės.
30. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti kategoriškos išvados, jog L. K. bankui pateikė žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2008-07-03 D. K. IĮ pažymą apie jos darbo užmokestį.
31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo duomenis, susijusius su pažymos rengimu, jos pasirašymu. Kaip matyti, L. K. parodė, jog 2008-07-03 D. K. individualios įmonės pažymą parengė įmonės buhalterė R. A. K.; pažymą ji gavo su D. K. parašu ir įmonės antspaudu; ji buvo įsitikinusi, kad visi pažymoje įrašyti duomenys yra teisingi (15 t., b. l. 178). R. A. K. parodė priešingai, kad pažymos nerengė, jos nėra mačiusi (15 t., b. l. 179). D. K. parodė, kad apie šią pažymą nieko nežino, joje esantis parašas yra ne jo (3 t., b. l. 174). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013-06-19 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad joje nurodyta, jog atsakyti į klausimą, ar parašas (D. K. vardu), esantis 2008-07-03 D. K. IĮ pažymoje dėl L. K. darbo užmokesčio nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01 yra atliktas D. K., ar kito asmens nėra galimybes (4 t. b.l. 100-106). Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014-12-12 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad joje konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar parašas (D. K. vardu), esantis 2008-07-03 D. K. IĮ pažymoje dėl L. K. darbo užmokesčio nuo 2008-01-01 iki 2008-06-01 yra atliktas L. K., R. A. K., ar kito asmens nėra galimybės (4 t., b. l. 107-113). Taigi, Specialistų išvados nurodo, jog negalima nustatyti, ar šią pažymą pasirašė pats D. K., ar L. K., ar R. A. K., ar kitas asmuo.
32. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog byloje nėra neginčijamų ir neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų, kad L. K. bankui pateikė žinomai suklastotą dokumentą – D. K. IĮ pažymą apie jos darbo užmokestį. Akcentuotina ir tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, kurie leistų spręsti, kad pažymoje nurodytas ir realiai L. K. priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio skirtumas lėmė UAB „M.“ priimtą sprendimą suteikti vartojimo kreditą L. K. ir D. K..
33. Minėta, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesurinkus pakankamai neginčijamų įrodymų, jog L. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, abejonės turi būti aiškinamos jos naudai, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti L. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl didelės vertės nukentėjusiųjų V. L., G. U., M. I., N. Z., G. B. turto įgijimo apgaule
34. Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus – nepagrįstai vadovavosi išteisintosios L. K. parodymais, neišsamiai įvertino nukentėjusiųjų parodymus, neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai išteisino L. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl L. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šioje byloje nenustatytas sukčiavimo nusikaltimo sudėties būtinasis požymis – apgaulė, o tarp nukentėjusiųjų V. L., G. U., M. I., N. Z., G. B. ir išteisintosios L. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.
36. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-589-696/2015, 2K-613-696/2015, 2K-62-696/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017).
37. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-152-895-2019)
38. Prokuroras bei nukentėjusysis G. B. apeliaciniuose skunduose argumentuoja, kad L. K. nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudojo apgaulę, kuri, pasak jų, reiškėsi tokiais jos veiksmais: L. K. skolinosi dideles pinigų sumas iš skirtingų nukentėjusiųjų; iš anksto žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, nes tam padaryti neturėjo finansinių galimybių; skolindamasi pinigus nuslėpė esminę informaciją, kad yra skolinga dideles sumas ir kitiems asmenims; nukentėjusiesiems nurodė melagingą informaciją, jog pinigus skolinasi D. K. IĮ veiklai vykdyti, statyboms Egipte, kuri buvo esminė nukentėjusiųjų apsisprendimui skolinti jai pinigus. Tačiau teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pripažįsta, jog šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia spręsti, jog L. K. veiksmuose yra būtinas sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė.
39. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. skolinosi iš nukentėjusiųjų pinigus ir visais atvejais jiems surašė skolos raštelius, vekslius: L. K. nukentėjusiajam G. B. surašė skolos raštelį, kad 2008-02-02 iš jo pasiskolino 35 000 litų, juos įsipareigojo grąžinti iki 2008-03-04 (5 t., b. l. 206); nukentėjusiajam V. L. surašė 2009-06-26, 2009-09-11, 2010-03-17 paprastuosius vekselius, kuriuose nurodytas tas pats skolos dydis – 46 000,00 litų, grąžinimo terminai (vienas arba du mėnesiai), kaip laiduotojas ir solidariai atsakingas asmuo nurodyta D. K. IĮ (5 t., b. l. 19-21); nukentėjusiajai M. I. surašė 2009-06-26, 2009-09-11, 2010-03-17 paprastuosius vekselius, kuriuose nurodytas tas pats skolos dydis – 20 000, 00 litų, grąžinimo terminai (vienas arba du mėnesiai), kaip laiduotojas ir solidariai atsakingas asmuo nurodyta D. K. IĮ (5 t., b. l. 159-162); nukentėjusiajam G. U. surašė skolos raštelį, kuriame nurodyta, kad ji skolinasi iš nukentėjusiojo 16 000,00 litų, skolą grąžins 2008-09-15 (5 t., b.l. 137); L. K. nukentėjusiajam N. Z. surašė skolos raštelį, kuriame nurodyta, kad iš jo pasiskolino 19 450,00 Eur, juos įsipareigojo grąžinti 2009-11-30 (5 t., b. l. 181).
40. L. K. neneigia, kad iš nukentėjusiųjų skolinosi pinigus, skolas pripažįsta, tik nesutinka su kai kurių iš jų dydžiais bei teigia, kad visiems nukentėjusiems pinigus ketino grąžinti, skolinosi verslui – sutuoktinio D. K. IĮ veiklai, apyvartinėms lėšoms, taip pat investicijoms į nekilnojamąjį turtą Egipte, tačiau verslai žlugo, todėl pinigų nukentėjusiesiems neturėjo galimybių grąžinti.
41. Iš bylos matyti, kad L. K. ir nukentėjusieji (išskyrus M. I.) buvo pažįstami, žinojo, kad ji ir sutuoktinis D. K. verčiasi didmenine vaisių ir daržovių prekyba, ne kartą šiai veiklai vykdyti L. K. yra skolinę pinigus: iš nukentėjusiojo G. B. parodymų matyti, kad su L. K. jie pažįstami apie penkiolika metų, pinigus jai yra skolinęs gal penkis kartus, juos grąžindavo, atsilygindavo vaisiais, anksčiau buvo paskolinęs ir 10 000 litų, kuriuos L. K. jam labai greitai grąžino; iš nukentėjusiojo G. U. parodymų matyti, kad pinigus L. K. skolino nuo 2005 ar 2006 metų, pradžioje skolindavo mažesnėmis sumomis, paskui didesnėmis, ji pinigus atiduodavo, už tai duodavo vaisių; nukentėjusysis N. Z. dirbo D. K. IĮ, daug kartų skolino pinigus L. K., iš pradžių mažesnėmis sumomis, paskui didesnėmis (nuo 3 000 litų iki 45 000 litų), ji skolas atiduodavo, atveždavo vaisių; iš V. L. parodymų matyti, kad pažinojo L. K., žinojo, kad ji su D. K. užsiima didmenine vaisių ir daržovių prekyba; M. I. asmeniškai D. K. nepažinojo, pinigus L. K. paskolino paprašyta sūnaus V. L.. Iš nukentėjusiųjų, L. K. parodymų matyti, kad kaltinime nurodyti pinigų skolinimo nukentėjusiesiems atvejai esmingai nesiskyrė nuo prieš tai buvusių, tik kaltinime nurodytais atvejais L. K. skolinosi didesnes pinigų sumas. L. K., skolindamasi pinigus iš nukentėjusiųjų, kaip ir ankstesniais atvejais nurodė, kad pinigai reikalingi įmonės veiklai, apyvartinėms lėšoms, teigė, kad su įmone laiku neatsiskaito mokyklos, darželiai (G. U. atvejis), pinigai reikalingi prekių užpirkimui (N. Z. atvejis), įmonės apyvartinėms lėšoms, prekių pirkimui (M. I. atvejis), o G. B., V. L. atvejais be paminėtų aplinkybių nurodė ir tai, kad pinigai reikalingi nekilnojamajam turtui Egipte. Iš bylos duomenų matyti, kad pinigų skolinomosi laikotarpiu D. K. IĮ veiklą vykdė. Be to, ir patys nukentėjusieji nurodė, kad žinojo apie minėtos įmonės veiklą, N. Z., G. B. su šia įmone anksčiau siejo ir darbiniais santykiai, todėl L. K. nukentėjusiesiems nurodyta aplinkybė, kad pinigus ji skolinasi įmonės veiklai – apyvartinėms lėšoms ir pan. nelaikytina kaip tikrovės neatitikusi informacija, kuri turėjo suklaidinti nukentėjusiuosius dėl pinigų jai skolinimo. Akcentuotina ir tai, kad priešingai nei nurodoma skunduose, vien ta aplinkybė, jog iš nukentėjusiųjų pasiskolinti pinigai nebuvo apskaityti D. K. IĮ dokumentuose, nebuvo įnešti į įmonės kasą, savaime dar nereiškia, kad pinigai, jų dalis apskritai nebuvo panaudoti įmonės veikloje, juolab, kad visą pinigų skolinomosi laikotarpį – nuo 2008 m. vasasrio mėn. iki 2009 m. rugsėjo mėn. įmonė veiklą vykdė. Bylos įrodymai nepaneigia L. K. parodymų šioje dalyje. Be to, nepagrįstai prokuroras skunde nurodo, kad L. K. iš nukentėjusiųjų pinigus pasiskolino per trumpą laikotarpį, kaip matyti, iš nukentėjusiųjų pinigus ji skolinosi apie vienerius metus ir septynis mėnesius, o būtent: iš G. B. pasiskolino 2008–02–02, iš V. L. – 2008 metų kovo mėnesį, iš M. I. – 2008 metų birželio mėnesį, iš G. U. – 2008–08–15; iš N. Z. pasiskolino praėjus beveik vieneriems metams po paskutinio pasiskolinimo, t. y. 2009 metų rugsėjo mėnesį.
42. Sutiktina su skunde dėstomais argumentais, jog L. K. nukentėjusiesiems G. B. ir V. L. nurodytos aplinkybės, kad ji pasiskolintus pinigus ketina panaudoti nekilnojamajam turtui Egipte įsigyti, statyti, parduoti, nepagrįstos. Bylos duomenys nurodo, jog iš Egipto Arabų Respublikos buvo gauti duomenys, kad nėra jokių įrašų nei apie L. K., nei liudytojos T. K. šioje šalyje įsigytą nekilnojamąjį turtą (12 t., b. l. 85-116); liudytoja T. K. paneigė L. K. nurodytas aplinkybes, jog ji Egipte viena arba kartu su L. K. būtų įgijusi nekilnojamąjį turtą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas suponuoja išvadą, kad vien ši aplinkybė neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiųjų apsisprendimui paskolinti L. K. pinigus. Minėta, kad nukentėjusysis G. B. ir anksčiau L. K. skolino pinigus (buvo paskolinęs ir 10 000 litų), pinigus ji grąžindavo. Be to, kaip teigė G. B., jis žinojo apie L. K. ir D. K. verslą, todėl skolindamas negalvojo, jog L. K. gali jam negrąžinti pinigų. V. L. taip pat nurodė, kad žinojo, jog L. K. verčiasi didmenine vaisių ir daržovių prekyba, patvirtino, kad pinigus skolino ir šiam verslui. Iš bylos duomenų matyti, jog V. L. įkalbėjo (pagal M. I. parodymus, V. L. apie savaitę laiko įkalbinėjo paskolinti pinigus L. K.) savo motiną M. I. paskolinti pinigų L. K.. M. I. parodė, jog V. L. jai sakė, kad L. K. yra patikima, pinigus visada grąžina, kad L. K. pinigai buvo reikalingi verslui plėtoti, prekių pirkimui.
43. Pokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja, kad L. K., skolindamasi pinigus iš nukentėjusiųjų V. L., M. I. į jiems surašytus vekselius neteisėtai įtraukė D. K. IĮ kaip laiduotoją. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nors L. K., nebūdama šios įmonės savininke, negalėjo įmonės vardu prisiimti laiduotojo pareigų, tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos V. L. ir M. I. apsisprendimui paskolinti jai pinigus. Kaip matyti, nukentėjusieji dėl paskolų suteikimo tarėsi tik su L. K., ji užpildė vekselius, kuriuos, be kita ko, ir pasirašė tik ji viena, su D. K., kaip įmonės savininku, šiuo klausimu nukentėjusieji nebendravo.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas suponuoja tai, kad esminės aplinkybės, lėmusios nukentėjusiųjų apsisprendimą L. K. skolinti pinigus, buvo tos, kad jie, žinodami, jog L. K. kartu su sutuoktiniu D. K. užsiima verslu – vaisių ir daržovių prekyba, tačiau nesidomėdami nei D. K. IĮ, nei pačios L. K. finansine padėtimi, jos galimybėmis per labai trumpus laikotarpius (vieną ar du mėnesius) grąžinti dideles pinigų sumas, nei tuo pačiu informacijos apie jos nekilnojamąjį turtą užsienyje realumu ir kt., skolino L. K. pinigus, tikėdamiesi gauti naudos, t. y. už trumpalaikes paskolas gauti palūkanų, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Prokuroro ir nukentėjusiojo G. B. apeliaciniuose skunduose ši išvada ginčijama argumentuojant, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog nukentėjusieji pinigus L. K. skolino su palūkanomis, tačiau bylos įrodymai neleidžia pritarti tokiems teiginiams. Bylos nagrinėjimo metu L. K. nurodė, kad visais atvejais nukentėjusieji pinigus jai skolino su palūkanomis, į skolos raštelius buvo įrašomos pinigų sumos su palūkanomis. Tokius L. K. parodymus iš dalies pagrindžia šie įrodymų šaltiniai: iš V. L. parodymų matyti, kad jis skolino pinigus L. K. tik dėl to, kad pastaroji pažadėjo mokėti palūkanas (15 t., b. l. 158–159); L. K. jam pasakė, kad mokės po 1 000 litų; V. L. įkalbėjo ir savo motiną M. I. jai paskolinti pinigų, nurodė, jog L. K. mokės procentus (15 t., b. l. 159); iš M. I. parodymų matyti, kad paskolintus 20 000 litų L. K. jai žadėjo grąžinti per vieną mėnesį, žadėjo sumokėti procentus – 1 000 litų (15 t., b. l. 113); iš G. B. parodymų matyti, kad jis parodė, jog L. K. dviem ar trims mėnesiams skolino 34 000 litų ar 35 000 litų, nurodė, jog 1 000 litų ji „užmetė“ daugiau nei paskolino (15 t., b. l. 101). Nukentėjusysis G. U. neigė, jog pinigus skolino su palūkanomis, tačiau pripažino, jog už skolinimą L. K. davė vaisių (15 t., b. l. 101). Nukentėjusiojo N. Z. apklausų protokolose nenurodytos aplinkybės, jog pinigus jis skolino su palūkanomis, tačiau tiek jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 163–171), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (15 t., b. l. 113–114), rašytiniai įrodymai (5 t., b. l. 181) nepaneigia L. K. parodymų, kad į skolos raštelius buvo įrašytos sumos su palūkanomis.
45. Pirmiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog L. K. nukentėjusiesiems nurodyti pinigų skolinimosi ir jų panaudojimo tikslai lemiamos įtakos jų apsisprendimui dėl pinigų skolinimo neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis ir lemiantis veiksnys skolinti pinigus buvo nukentėjusiųjų lūkestis gauti palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apgaulės esmingumas, kaip būtinasis sukčiavimo nusikaltimo požymis, šioje byloje nenustatytas.
46. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-32/2015).
47. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kateogriškos išvados, jog L. K. sudarė situaciją, kuri būtų esmingai pasunkinusi nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kaip minėta pirmiau, visi pinigų skolinimosi iš nukentėjusiųjų atvejai buvo įforminti rašytiniais dokumentais – skolos rašteliais, vekseliais. Visais atvejais L. K. juose nurodė teisingus savo asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą ir pan.). L. K. neginčija, kad iš nukentėjusiųjų skolinosi pinigus, skolas pripažįsta tik nesutinka su kai kurių iš jų dydžiais, teigdama, kad tam tikras skolų dalis yra grąžinusi. Iš bylos matyti ir tai, kad suėjus skolų grąžinimo terminams, L. K. su nukentėjusiais tarėsi dėl terminų pratęsimo, žadėjo pinigus grąžinti, kelis kartus perrašė vekselius pasibaigus skolų grąžinimo terminams, kitais atvejais, nors pinigai jai buvo paskolinti žodiniu susitarimu ir sutartu laiku nebuvo grąžinti, ji sutiko ir pasirašė skolos raštelius ir pan. Skunduose akcentuojama, kad L. K. po kiek laiko, negrąžinusi paskolų, išvyko iš Lietuvos į J. K., 2015 m. buvo paskelbta jos paieška, į Lietuvą ji buvo parsiųsta pagal Europos arešto orderį. Tačiau kaip matyti, pinigus iš nukentėjusiųjų L. K. skolinosi 2008 metais, po to prašydavo nukentėjusiųjų pratęsti skolų grąžinimo terminus, paskutinius vekselius ji perrašė 2010-03-17 (M. I., V. L.). Iš bylos matyti, jog L. K. ir po išvykimo iš Lietuvos su nukentėjusiais bendravo (M. I. nurodė, kad su L. K. bendravo per „Skype“, žadėjo grąžinti skolą; V. L. parodė, kad L. K., būdama J. K., jam atidavinėjo po 30 svarų skolos). Akcentuotina, kad nukentėjusieji, turėdami paskolų suteikimą patvirtinančius dokumentus, suėjus juose nustatytiems skolų grąžinimo terminams, turėjo galimybes kreiptis į teismą ir savo teises ginti naudodamiesi civiliniu procesu. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tą patvirtina ir nukentėjusiojo N. Z. atvejis, kuomet jis, L. K. paskolos raštelyje nurodytu terminu 2009-11-30, negrąžinus jai paskolintų 19 450,00 Eur, su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo ir Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimu jam iš L. K. priteista visa paskolos suma su palūkanomis (5 t., b. l. 182-184).
48. Pagal teismų praktiką svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo atsakingas požiūris, jo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas elgesys perleidžiant savo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-152/2015, 2K-602-693/2015). Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-411/2013).
49. Nagrinėjamu atveju, nors nukentėjusieji skolino dideles pinigų sumas, tačiau byloje nėra duomenų, kad jie ėmėsi bent minimalių veiksmų pasidomėti L. K. turtine padėtimi, jos ir sutuoktinio D. K. verslu, L. K. galimybėmis grąžinti skolą ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti jų apsisprendimą dėl pinigų skolinimo. Nors skunde akcentuojama, kad L. K. nukentėjusiesiems nepasakė, jog yra pasiskolinusi pinigų ir iš kitų asmenų, tačiau nė vienas nukentėjusysis nenurodė, jog prieš skolindami pinigus šiomis aplinkybėmis pasidomėjo. Juolab, kad, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, pinigai L. K. nebuvo skolinami vienu metu, o buvo skolinami per pakankamai ilgą laikotarpį – nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2009 m. rugsėjo mėnesio. Akcentuotina, kad nukentėjusioji M. I. skolino pinigus nepažinodama L. K., o įkalbėta sūnaus V. L.; nukentėjusieji V. L., N. Z. išteisintajai pinigus paskolino per kelis kartus, t. y. jai negrąžinus pirmos skolos, vėl skolindavo, pradžioje dėl paskolintų pinigų nerašydavo net skolos raštelių, tą darė tik vėliau, kai L. K. negrąžino anksčiau paskolintų pinigų. Todėl nėra pagrindo sutikti su prokuroro skunde dėstomais argumentais, jog nukentėjusieji elgėsi visiškai apdairiai ir rūpestingai.
50. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. K.veiksmai neatitinka BK 182 straipsnyje įtvirtinto sukčiavimo nusikaltimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas L. K. iš šio kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas.
51. Iš nukentėjusiųjų M. I., V. L., G. U., G. B. apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje byloje jų pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Tačiau teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti L. K. dėl jai pareikštų kaltinimų, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pagrįstai nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliko nenagrinėtais. Dėl to visų nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini.
52. Šioje byloje apeliacinį skundą buvo pateikęs ir išteisintosios L. K. gynėjas V. Katėnas. Skundu prašė panaikinti Utenos apylinkės teismo 2020 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalį dėl L. K. paskirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 4 d. nutartimi šis klausimas buvo išspręstas – L. K. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, panaikinta. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje teismo posėdžio metu L. K. gynėjas savo skundą atšaukė (16 t., b. l. 162). Atsižvelgus į tai, L. K. gynėjo V. Katėno apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas ir teismo procesas dėl šio skundo nutraukiamas (BPK 316 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Ramūno Dubravos, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų M. I., G. U., V. L., G. B. apeliacinius skundus atmesti.
Išteisintosios L. K. gynėjo Vitalijaus Katėno apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą dėl šio skundo nutraukti.