Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo E. K. ir nuteistojo T. K. gynėjo Šarūno Rameikio apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir T. K. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. T. K. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2023 m. lapkričio 16 d.

A. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. L. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. A. L. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2023 m. spalio 17 d. iki 2023 m. lapkričio 16 d.

Iš nuteistojo A. L. priteista 16 384,23 Eur, iš nuteistojo T. K. priteista 16 361,21 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš nuteistojo A. L. priteista 300,00 Eur E. R. nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

M. P. atsisakius civilinio ieškinio dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, byla šioje dalyje nutraukta.

Iš A. L. priteista 560,42 Eur, iš T. K. priteista 560,42 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. L. nuteistas už tai, kad 2023 m. liepos 8 d. apie 00.20 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia rankomis, kojomis bei mediniu suoliuku ir medine lenta suduodamas V. G. ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą, nugarą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas, tuo dėl odos nubrozdinimų viršugalvyje, nugaroje, keliuose, poodinių kraujosruvų dešinės akies vokuose, kairiame skruoste, kairėje plaštakoje, dešinėje kojoje ir kraujosruvos kairės akies junginėje, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. G. sveikatą.

2. A. L. ir T. K. nuteisti už tai, kad 2023 m. spalio 8 d. apie 15.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia, rankomis bei kojomis suduodami ne mažiau kaip penkis smūgius M. P. į galvą, krūtinę, nugarą ir kitas kūno vietas bei palikdami jį gulėti ant grindų, tuo dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, minkštųjų audinių kraujosruvos kaktoje, kraujo patekėjimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairės smilkininės skilties, virš dešinės kaktinės skilties, virš dešinės momeninės-pakaušinės-smilkininės skilčių, kraujo patekėjimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės kaktinės srities, daugiaskeveldrio nosikaulių lūžio ir dešiniųjų VI-X šonkaulių lūžių bei dėl dujinės gangrenos ir nekrotizuojančio fascijito, kuriuos dėl ilgo gulėjimo nejudant sukėlė minkštųjų audinių suspaudimo sindromas, atliktos dešinės rankos amputacijos, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. P. sveikatą.

3. A. L. ir T. K. nuteisti už tai, kad 2023 m. spalio 8 d. apie 21.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia rankomis bei kojomis suduodami ne mažiau kaip penkis smūgius E. R. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas tuo dėl poodinių kraujosruvų abiejų antakių srityse, žaizdos dešinio antakio srityje bei dešinės pusės VII, VIII ir IX ir kairės pusės IV-VIII šonkaulių lūžių, bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. R. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

5. Nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį T. K. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl M. P. sumušimo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, atmesti Privalomojo sveikatos draudimo fondo civilinį ieškinį, spręsti klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo ir pakeitimo į kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą. Apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:

5.13. tarp nuteistojo T. K. veiksmų ir kilusių sunkiausių pasekmių – nukentėjusiojo M. P. rankos amputacijos nėra priežastinio ryšio. Esant šioms aplinkybėms nepagrįstai priteista iš T. K. 16361,21 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas;

6. Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Audriaus Mačerausko atsiliepimu su apeliaciniais skundais nesutinkama. Atsiliepime nurodyta, kad skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Abiejų nuteistųjų bendri tyčiniai veiksmai yra tiesioginė M. P. sunkaus, o E. R. nesunkaus sveikatos sutrikdymų priežastis, todėl veikos kvalifikacijai nėra svarbus kiekvieno iš jų konkretus indėlis sužalojant nukentėjusįjį. Skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai išdėstyti faktai ir argumentai, kuriais remiantis yra padaryta pagrįsta išvada, jog M. P. dėl nuteistųjų padarytų sužalojimų negalėjo judėti, pakeisti savo kūno padėties ir dėl to jam išsivystė dešinės rankos audinių suspaudimo sindromas – dujinė gangrena, nekrotizuojantis fascijitas, pasibaigęs rankos amputacija. Teismas nustatė, kad nors A. L. prisipažino dėl veikų padarymo, tačiau jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nuoširdžiai nesigailėjo: neigiamai nevertino savo poelgių, dėl jų neišgyveno, nesistengė sušvelninti nusikalstamų veikų padarinių, atlyginti žalą ir pan., neišsakė kritiško požiūrio į padarytas veikas. Taigi skundžiamame nuosprendyje yra argumentuotai ir pagrįstai pasisakyta, kodėl ši aplinkybė nebuvo pripažinta lengvinančia.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistojo A. L. gynėjo E. K. ir nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniai skundai atmetami.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo A. L. gynėjo E. K. apeliaciniu skundu prašoma pripažinti nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi bei sušvelninti jam paskirtą bausmę arba paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniu skundu prašoma perkvalifikuoti nuteistojo T. K. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirti nuteistajam T. K. švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, atmesti Privalomojo sveikatos draudimo fondo civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį gautų apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam A. L. paskirtos bausmės

10. Nuteistasis A. L. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, tačiau nesutinka su jam paskirta galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam A. L. už atskirų nusikalstamų veikų padarymą skirtinas bausmes (parinkdamas jų rūšis bei dydžius), įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, jog nuteistasis A. L. padarė du tyčinius baigtus nusikaltimus ir vieną sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Įvertinta ir nuteistojo A. L. asmenybė, kad jis naujas nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas už tyčinio smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, jog jis baustas administracine tvarka (daugiausia už alkoholio vartojimą esant jaunesniam nei 20 metų amžiaus, taip pat už smulkias vagystes, psichoaktyvių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, karo prievolės vengimą ir kt.), jog jo atžvilgiu pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymo, jog jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini), ūkininko ūkyje, kur buvo charakterizuojamas teigiamai, savanoriavo ūkininkės ūkyje bei visuomeninėje veikloje, kur taip pat buvo charakterizuojamas teigiamai, jog nuo 2012 m. lankosi pas psichiatrą, įrašytas į dispanserinę įskaitą, tačiau atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (6 t., b. l. 157-162) nustatyta, kad A. L. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo būdingi jokie asmenybės ir elgesio psichologiniai ypatumai, sietini su jauno pilnamečio socialinės brandos laikina stoka, kai ženklus asmenybės pozityvus vystymasis prognozuojamas ateityje, atsižvelgiant į patyrimo integracijos potencialą, jog jis galėjo pilnai suvokti savo veiksmų pobūdį, reikšmę, numatyti galimas pasekmes (5 t., b. l. 14, 16–23, 24–40, 44, 46, 50, 55, 64, 66, 68, 69–70, 71; 8 t., b. l. 4, 5–9, 10–21). Pažymėtina ir tai, kad praeityje Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu A. L. jau buvo teistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis A. L. atliko Utenos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, tačiau matyti, jog ši bausmė nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Pirmosios instancijos teismas dėl visų veikų pagrįstai nustatė nuteistojo A. L. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančia. Kasacinės instancijos teismo praktikoje aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas nurodyta, kad ši aplinkybė pripažįstama kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, jeigu teismas nustato du aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti nustatyta. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

12. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis A. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu savo poelgių nevertino neigiamai, dėl jų neišgyveno, jo elgesys po nusikalstamų veikų padarymo taip pat neleido spręsti apie jo gailestį, kadangi jis nesistengė sušvelninti nusikalstamų veikų padarinių ir atlyginti nors dalį padarytos žalos nukentėjusiesiems. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreipiamas dėmesys į paties nuteistojo A. L. duotus parodymus teisme, kuriais jis apie nukentėjusiuosius kalbėjo be atjautos, savo neteisėto elgesio nesmerkė („viskas vyko gal valandą, laiko neskaičiuoji ir nežiūri, kai muši žmogų, pamuši, eini atsigeri alaus ir vėl muši“), o nukentėjusiųjų spardymą apibūdino kaip „kojų balių“. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad A. L. nuoširdžiai galisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau tokie teiginiai niekuo nepagrįsti, todėl aptartų skundžiamo nuosprendžio argumentų nepaneigia. Skundžiamo nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo A. L. būsenos, kuri pasak A. L. gynėjo, įtakojo jo elgesį posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. L. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo pilnai suvokti savo veiksmų pobūdį, reikšmę, numatyti galimas pasekmes. Be to nėra nustatyta, kad A. L. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste (5 t., b. l. 55, 64). Pripažįstama, kad A. L. suvokė savo neteisėto elgesio ir padarytų nusikalstamų veikų reikšmę, tačiau jų kritiškai nevertino. Taigi, nors nuteistasis A. L. iš esmės pripažino visas nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, davė dėl jų parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia. Pirmosios instancijos teismas, už atskirų nusikalstamų veikų padarymą skirdamas nuteistajam A. L. laisvės atėmimo bausmes, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė, atsižvelgė į bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose. Todėl teisėjų kolegija sutinka su nuteistajam A. L. paskirta laisvės atėmimo bausme.

13. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su nuteistajam A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus nuteistojo A. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir nuteistojo aktyvų dalyvavimą jose, skirtinų laisvės atėmimo bausmių dydis parinktas artimas numatytam tokios bausmės rūšies vidurkiui. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pakeitimai bei papildymai, priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymu (toliau – Įstatymas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Įstatymo 22 straipsniu buvo pakeistas ir BK 61 straipsnis, kuriame iki Įstatymo įsigaliojimo, galiojo bausmės skyrimo taisyklė, numačiusi, kad kaltininkui skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Šiuo metu galiojančioje BK 61 straipsnio 4 dalies redakcijoje (2024 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija) numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti <...>. Nagrinėjamu atveju nėra nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi ją sunkinančios aplinkybės. Taigi, nuteistajam A. L. nėra pagrindo už atskirų nusikalstamų veikų padarymą skirti minimalų BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį. Skundžiamame nuosprendyje įvertintų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visuma (aptarta šios nutarties 10 punkte) patvirtina, kad nuteistajam A. L. paskirtos bausmės rūšis bei dydis yra proporcinga jo asmenybei bei padarytoms nusikalstamoms veikoms. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimo klausimui reikšmingas aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė, už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrino, laikydamasis bausmių sudėjimo taisyklių (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys), todėl švelninti laisvės atėmimo bausmę neįžvelgia pagrindo.

14. Šiuo metu galiojančiame BK 75 straipsnio 9 dalyje imperatyviai nustatyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau nuteistasis A. L. padarė du nesunkius nusikaltimus ir vieną sunkų nusikaltimą, kurie numatyti BK XVIII skyriuje (nusikaltimai žmogaus sveikatai). Todėl vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindų taikyti nuteistojo A. L. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad <...> Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Nuteistojo A. L. gynėjo E. K. apeliaciniame skunde nėra nurodyta aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, ir kurios leistų teigti, jog yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti visiškai ar iš dalies. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo A. L. gynėjo E. K. nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis A. L. yra jauno amžiaus, dirbo pas ūkininką, nėra pakankamos spręsti, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ar A. L. asmenybei. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nuteistojo A. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo daromos nusikalstamos veikos nelengvėja. Svarbu paminėti, jog nuteistasis A. L. tą pačią dieną (2023 m. spalio 8 d.) padarė dvi smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, viena kurių priskiriama sunkiems nusikaltimams. Įvertinus šias aplinkybes bei kitus nuteistąjį A. L. charakterizuojančius duomenis, nurodytus skundžiamame nuosprendyje bei šios nutarties 9 punkte, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei atidėti nuteistajam A. L. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies.

15. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dėl nuteistajam A. L. paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas. Už atskiras nusikalstamas veikas A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra proporcingos nuteistojo asmenybei bei jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui. Todėl nuteistojo A. L. gynėjo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo T. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimo

16. Nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniu skundu prašoma perkvalifikuoti T. K. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo T. K. veiksmų ir nukentėjusiajam M. P. nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo buvimo.

17. Apeliaciniame skundė nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo T. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, iš esmės vadovavosi vienintele specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad minėtą specialisto išvadą priėmusi teismo medicinos ekspertė K. G. negalėjo tiksliai nurodyti, ar visi nukentėjusiajam M. P. nustatyti sužalojimai buvo padaryti jam suduodant smūgius, ar susižalojus pačiam nukentėjusiajam. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik paties T. K. duotus parodymus, kuriais jis prisipažino, kad naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P., tačiau ir nuteistojo A. L., pripažinusio savo kaltę, duotus parodymus, nuteistojo T. K. parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus, nukentėjusiojo M. P. duotus parodymus, liudytojų V. M., D. Š., M. Š., M. N., G. R. duotus parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nukentėjusiajam M. P. nustatytų sužalojimų, ekspertės K. G. duotus paaiškinimus, policijos pareigūnų vaizdo fiksavimo kameromis darytus vaizdo įrašus ir kitus rašytinius įrodymus.

18. Teismo medicinos ekspertė K. G. duodama paaiškinimus neatmetė galimybės, kad dalį nukentėjusiajam M. P. nustatytų sužalojimų jis galėjo pasidaryti pats (pavyzdžiui, griūdamas), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino teismo medicinos ekspertės K. G. duotus paaiškinimus bei jos pateiktą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajam M. P. nustatyti sužalojimai pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, minkštųjų audinių kraujosruva kaktoje, kraujo patekėjimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairės smilkininės skilties, virš dešinės kaktinės skilties, virš dešinės momeninės-pakaušinės-smilkininės skilčių, kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės kaktinės srities, daugiaskeveldriu nosikaulių lūžiu, dešinių VI-X-o šonkaulių lūžiais. Pastebėtina, kad šių nustatytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis patvirtina pačių nuteistųjų A. L. ir T. K. duotus parodymus dėl jų prieš nukentėjusįjį M. P. naudotų smurtinio pobūdžio veiksmų. Nuteistasis T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neneigė, kad naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P.. Tai nėra ginčijama ir apeliaciniame skunde. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis T. K. parodė, kad nuteistasis A. L. patraukė nukentėjusįjį M. P. nuo kėdės bei jį (nukentėjusįjį) gulintį ant grindų spardė kojomis, trypė krūtinę, galvą ir visą kūną, po ko pats T. K. spyrė nukentėjusiajam M. P. apie šešis smūgius į sėdmenis, pilvą ir galvą. Nuteistasis A. L. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu neneigė, kad pirmasis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P. bei patvirtino, kad kartu su nuteistuoju T. K. dviese naudojo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį, jog jį spardė kojomis ir trankė rankomis įvairias jo kūno vietas, o taip pat ir galvą. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. L. parodė, kad aptariamo įvykio metu tik du kartus koja smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam M. P. į viršugalvį, jog pirmasis smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo nuteistasis T. K., tačiau teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis A. L. iš esmės pripažino visas jam inkriminuotas aptariamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nurodė, kad smurtauti pradėjo pirmas. Nuteistasis A. L. davė išsamius parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių, kurie neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo A. L. duotais parodymais, kaip patikimais jo paties bei nuteistojo T. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nors teismo medicinos ekspertė K. G. duodama paaiškinimus neatmetė galimybės, kad nukentėjusiajam M. P. nustatytas nosikaulio lūžis bei šonkaulių lūžiai (nuo 6 iki 10 šonkaulių lūžiai) galėjo atsirasti griuvimo metu, tačiau paaiškino, jog šie sužalojimai galėjo būti ir smūgių sudavimo padarinys, nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis. Be to, teismo medicinos ekspertė K. G. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad nukentėjusiajam M. P. nustatyti sužalojimai dešinės akies vokuose (poodinė kraujosruva) tikėtina galėjo būti padaryti suduodant smūgį, kadangi tokio sužalojimo lokalizacija nėra būdinga griuvimui. Taigi, priešingai nei nurodyta nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl nagrinėjamam įvykiui reikšmingų aplinkybių ir nukentėjusiajam M. P. nustatytų sužalojimų priežastinio ryšio su nuteistųjų veiksmais. Priešingai nei nurodo nuteistojo T. K. gynėjas Š. Rameikis, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo byloje esančioje specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodytų aplinkybių bei ją priėmusios teismo medicinos ekspertės K. G. duotų paaiškinimų vertinimu, tačiau įvertino visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos gretino tarpusavyje, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis.

19. Nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniu skundu ginčijama aplinkybė, jog po fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį M. P., šis, dėl jam padarytų sužalojimų, liko gulėti savo namuose ant grindų iki kol buvo surastas policijos pareigūnų. Apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis M. P., kuomet nuteistieji nagrinėjamo įvykio metu išėjo iš jo namų, priėjo prie namų durų ir jas užsirakino, toliau vienas vartojo alkoholį, buvo išėjęs į lauką kur lijo, sušlapo viršutinius drabužius, striukę/paltą, o grįžęs į kambarį toliau vartojo alkoholinius gėrimus, dėl ko pats nugriuvo ir prarado sąmonę. Taigi apeliaciniu skundu nesutinkama, kad nukentėjusiajam M. P. nustatytas sužalojimas – dešinės rankos audinių suspaudimo sindromas – dujinė gangrena, nekrotizuojantis fascijitas – rankos amputacija, priežastiniu ryšiu susijęs su nuteistojo T. K. atliktais veiksmais.

20. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad dešinės rankos audinių suspaudimo sindromas nukentėjusiajam M. P. padarytas šią ranką stipriai suspaudus tarp dviejų sunkių objektų, t. y. po M. P. sužalojimų padarymo jam ilgai gulint ant dešinės rankos ir nejudant, jog mažai tikėtina, kad M. P. po visų sužalojimų padarymo galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus (2 t., b. l. 145–147). Teismo medicinos ekspertė K. G. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat ir įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme papildomai paaiškino, kad M. P. dešinės rankos minkštųjų audinių suspaudimo sindromas išsivystė jam po sužalojimų padarymo ilgą laiką gulint ant šios rankos ir nekeičiant padėties, neatlaisvinant minkštųjų audinių; rankos raumenų pažeidimas gali atsirasti jau per pirmąsias 40 minučių ir dar greičiau; pažeidžiami raumenys ir į kraujotaką išskiriamos toksinės medžiagos, kurios sukelia ir ūminį inkstų nepakankamumą, ir gali sąlygoti komą bei ją pailginti; per pirmąsias 4 val. gali atsirasti spalviniai odos pakitimai, tai jau reiškia suspaudimo sindromą; šiuo atveju pagal medicininius dokumentus matyti, kad nuo suspaudimo iki pažeidimo galėjo praeiti mažiausiai 4 val.; kuo ilgiau spaudžiama, tuo didesni ir gilesni sužalojimai; per pirmąsias minutes sužalojimai nėra tokie pavojingi, gali greitai atsisakyti, tačiau jau po 4 val. prasideda drastiški pakitimai ir vystosi vis tolyn; pagal turimus duomenis šiuo atveju jau buvo oro embolija, prasidėjęs sepsis, pažeistos kraujagyslės, o tai rodo, kad jau buvo praėję mažiausiai 3-5 paros (8 t. b. l. 99-100). Teismo medicinos ekspertė K. G. paaiškino ir tai, kad nukentėjusysis M. P. po jam padarytų kūno sužalojimų, dėl nustatyto kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos dangalais, kurie sutrikdo sąmonės būklę ir sutrikdo judėjimą, negalėjo atlikti jokių veiksmų (6 t. b. l. 80). Nuteistasis A. L. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad išeidami iš nukentėjusiojo M. P. namų, paliko jį tokios būsenos, kad paeiti ar atsikelti šis negalėjo, nors dar buvo sąmoningas ir kažką kalbėjo; kad M. P. durų neužsirakino, nes buvo tokios būsenos, kad nepakiltų nuo grindinio nuo tokio mušimo. Pažymėtina, kad nuteistieji neneigė aplinkybės, jog naudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. P. sudavė jam smūgius į galvą. Taigi, įvertinus aptariamos nusikalstamos veikos padarymo datą (2023 m. spalio 8 d.), ekspertės paaiškinimus dėl nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų laiko, kuris yra reikšmingas minkštųjų audinių suspaudimo sindromui kilti, kitus bylos įrodymus, akivaizdu, kad nukentėjusysis M. P. po jam nuteistųjų A. L. ir T. K. suduotų smūgių ant grindų savo namuose gulėjo iki kol jį surado policijos pareigūnai, t. y. iki 2023 m. spalio 12 d. apie 19.57 val. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo medicinos ekspertės K. G. kompetencija ir patirtimi, kuria remiantis ji padarė išvadas šioje byloje. Be kita ko K. G. paaiškinimai neprieštarauja ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintiems policijos pareigūno M. Š. parodymams. Policijos pareigūnas M. Š. parodė, kad 2023 m. spalio 12 d. apie 19.57 val., nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini), patikrinti, ar į namus grįžo be žinios dingęs M. P., priėjęs prie buto lango pirmame aukšte ir pašvietęs žibintuvėliu, pamatė gulinčio vyro kojas, jog per buto langą įlipęs į vidų viduryje kambario pamatė ant grindų ant pilvo gulintį vyriškį (M. P.). Nors policijos pareigūnas M. Š. parodė, kad ne viena, o abi nukentėjusiojo rankos buvo po jo pilvu, tačiau tarnybinėmis vaizdo fiksavimo kameromis daryti vaizdo įrašai patvirtina, kad nukentėjusysis M. P. buvo rastas gulintis ant pilvo, jo kojos buvo ištiestos, o galva nukreipta link buto durų, kairė ranka pusiau sulenkta, iškelta į viršų ir padėta prie galvos, o dešinė ranka – po jo kūnu (5 t., b. l. 113–116). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nuteistojo T. K. duotus parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu, kad pargriovus M. P. ant grindų, ir šiam suduodant įvairius smūgius, šis gulėjo galva į buto durų pusę (4 t., b. l. 166–186), t. y. toje pačioje padėtyje, kurioje nukentėjusysis buvo rastas policijos pareigūnų 2023 m. spalio 12 d. (kojos nukreiptos į bute esantį šaldytuvą, o galva nukreipta link išėjimo).

21. Baudžiamojoje byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis M. P. sužalojimas būtų patyręs prieš 2023 m. spalio 8 d. ar laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 8 d. iki 2023 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus – M. P. motinos V. M. parodymus, kad ji nukentėjusįjį paskutinį kartą iki įvykio matė 2023 m. spalio 6 d., jog 2023 m. spalio 10 d. buvo nuėjusi pas jį į butą, neturėjo raktų ir durų neatidarė; liudytojos D. Š. parodymus, kad ji M. P. paskutinį kartą matė 2023 m. spalio 8 d., 10.00 val., kai šis, apsirengęs juodu kostiumu, išėjo į miestą; liudytojo G. R. parodymus, kad paskutinį kartą iki sužalojimo jis nukentėjusįjį matė išeinantį 2023 m. rugsėjo ar spalio mėnesį, apie 7.30 val., jog matė tą dieną nukentėjusįjį grįžtant po pietų, jog kartu su juo vartojo alkoholį ir tuo metu M. P. nebuvo sužalotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad 2024 m. spalio 12 d. M. P. į VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo atvežtas apsirengęs be kitų drabužių juodos spalvos švarku bei juodos spalvos paltu (2 t., 155–167), t. y. vilkintis drabužiais, kuriuos 2024 m. spalio 8 d., 10.00 val. parodė jį vilkint mačiusi liudytoja D. Š.. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir baudžiamojoje byloje esančius duomenis dėl nukentėjusiojo M. P. užfiksuoto paskutinio telefono skambučio 2023 m. spalio 7 d., 14:19:28 val., kuomet jis skambino T. K. (3 t., b. l. 52–55). Nuteistojo T. K. duotus parodymus, kad jis girdėjo kaip nukentėjusysis M. P., nuteistiesiems išėjus, pats užsirakino namų duris, paneigia policijos pareigūno M. Š. duoti parodymai, kad nukentėjusiojo buto durys buvo neužrakintos, jog durų nebuvo galimybės atidaryti tik iš išorės, kadangi nebuvo durų rankenos. Tai užfiksuota ir įvykio vietos apžiūros protokole (2 t., b. l. 102–104, 106) bei tarnybinėmis vaizdo fiksavimo kameromis darytuose vaizdo įrašuose (5 t., b. l. 113–116). Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo šlapi viršutiniai drabužiai bei ant grindų rasti įvairūs daiktai (alaus butelis, elektroninė cigaretė, tuščias pakelis nuo kefyro, du obuoliai, laikrodis) patvirtina, kad nukentėjusysis buvo išėjęs iš namų. Pateikti argumentai dėl netvarkos nukentėjusiojo M. P. namuose, dėl jo vedamo gyvenimo būdo jam vartojant alkoholinius gėrimus bei argumentai dėl ant grindų surastų įvairių daiktų, šlapių viršutinių drabužių, nepatvirtina, kad nukentėjusysis buvo atsistojęs, valgęs ar net išėjęs iš namų po 2023 m. spalio 8 d. prieš jį abiejų nuteistųjų vartojo fizinio smurto. Be to, policijos pareigūnas M. Š., nors ir parodė, kad nukentėjusiojo vilkėtas paltas buvo šlapias, tačiau taip pat parodė, kad atidengęs šį paltą jis išvydo kraujuotą nukentėjusiojo ausį ir iš burnos išbėgusį kažkokį turinį (skystį). Tai užfiksuota ir baudžiamojoje byloje esančiuose tarnybinėmis vaizdo fiksavimo kameromis daryti vaizdo įrašuose (5 t., b. l. 113–116) (vaizdo įrašo pavadinimu „PSS-20231012-202127UTC+0300“, laikas 08.07 min.). Neatmetama galimybė, kad būtent nurodomi skysčiai ir sąlygojo liudytojo M. Š. duotus parodymus apie šlapią nukentėjusiojo paltą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, išsamiai pasisakė ir pagrįstai atmetė versijas dėl nukentėjusiojo M. P. galimybės atsistoti, judėti ar išeiti iš savo namų po prieš jį abiejų nuteistųjų naudoto fizinio smurto, taip pat galimybės pačiam susižaloti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems argumentams pritaria ir teisėjų kolegija.

22. Nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai dėl to, kad nuteistojo T. K. atlikti neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį M. P. nesukėlė tokių sunkių padarinių, dėl kurių jis nuteistas. Ginčijama ir tai, kad nuteistųjų veiksmai nėra individualizuoti, skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokius nukentėjusiajam M. P. nustatytus sužalojimus sukėlė konkretūs nuteistųjų A. L. ir T. K. atlikti veiksmai. Su šiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad abu nuteistieji nurodė naudoję prieš nukentėjusįjį M. P. smurtinius veiksmus, be kita ko, pripažino sudavę nukentėjusiajam smūgius į jo galvą. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad abiejų nuteistųjų bendri tyčiniai veiksmai yra tiesioginė M. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, todėl veikos kvalifikacijai nėra svarbus kiekvieno iš jų konkretus indėlis sužalojant nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji A. L. bei T. K. veikė bendrininkų grupėje, abu suvokdami savo bendrai atliekamus neteisėtus veiksmus ir todėl už juos atsako bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013, Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-61-689/2020). Abiejų nuteistųjų atlikti neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį M. P. buvo būtina nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų sąlyga. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo T. K. gynėjo Š. Rameikio apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje taip pat pripažįsta nepagrįstais ir atmeta.

23. Pritariama pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad visi nukentėjusiajam M. P. nustatyti sužalojimai, kvalifikuoti sunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nuteistųjų A. L. ir T. K. neteisėtais veiksmais, o apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės nukentėjusiajam susižaloti pačiam prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, todėl atmetami.

Dėl nuteistajam T. K. paskirtos bausmės

24. Apeliacinius skundu prašoma taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas sušvelninti nuteistajam T. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, arba paskirti jam kitą bausmės rūšį arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

25. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-179-719/2022, 2K-221-976/2023). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021).

26. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam T. K. už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes (jų rūšis ir dydžius) įvertino nuteistojo T. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jog nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neteistas, baustas administracine tvarka, turėdamas vieną galiojančią administracinę nuobaudą, jog vykdo individualią veiklą, į psichiatrinę ir priklausomybių įskaitas neįrašytas ir turi mažametę dukrą (5 t., b. l. 76, 78–79, 81, 85, 87, 89). Įvertintos ir dvi nuteistojo T. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl jų padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jog jis atlygino nukentėjusiajam E. R. padarytą neturtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nustatytas dvi nuteistojo T. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jog ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo T. K. padarytas nusikalstamas veikas, kurias padarė tą pačią dieną, be kita ko, veikdamas bendrininkų grupėje su tuo pačiu bendrininku – A. L., jog bendrais veiksmais sunkiai sužalojo nukentėjusįjį M. P., prieš kurį smurtavo itin brutaliai, kartu su bendrininku padarydami nukentėjusiajam M. P. daugybinius kūno sužalojimus. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog po nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį M. P. atlikimo, nuteistasis T. K., kartu su bendrininku A. L., tą pačią dieną, padarė dar vieną smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį E. R.. Tai itin neigiamai charakterizuoja T. K.. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nuteistojo T. K. prieš nukentėjusįjį E. R. atliktų veiksmų mažesnio intensyvumo nei kito nuteistojo A. L. atlikti veiksmai, T. K. kaltės nešalina ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistajam T. K. paskirtos bausmės rūšies bei dydžio nepaneigia. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, jog nuteistasis T. K. kritiškai įvertino savo atliktus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį E. R. bei kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl galinčių kilti nepatogumų nuteistajam T. K. bei jo šeimai, paskyrus nuteistajam T. K. laisvės atėmimo bausmę, taip pat nėra pakankamos spręsti, jog yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje padarytos teisingos išvados, jog tik reali laisvės atėmimo bausmė pasieks tuo tikslus, kuriuos kelia baudžiamasis įstatymas (BK 41 straipsnis).

27. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo, kurio 22 straipsniu buvo pakeistas BK 61 straipsnis, kuriame iki Įstatymo įsigaliojimo, galiojo bausmės skyrimo taisyklė, numačiusi, kad kaltininkui skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Šią taisyklę ir taikė pirmosios instancijos teismas. Išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimo klausimui reikšmingas aplinkybes, kurios nurodytos ir šios nutarties 26 punkte, ir daroma išvada, jog nuteistajam T. K. paskirtos bausmės yra proporcingos jo asmenybei bei padarytoms nusikalstamoms veikoms.

28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl įvertinusi nuteistąjį T. K. charakterizuojančius duomenis, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei formuojamą teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sušvelninti nuteistajam T. K. už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtų laisvės atėmimo bausmių, ar paskirti švelnesnes bausmių rūšis ar paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo nuteistajam T. K. už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes ir, taikydamas palankesnį bausmių bendrinimo būdą, teisingai subendrino jas dalinio sudėjimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių švelninančių nuteistojo T. K. teisinę padėtį. Be to, apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie iš esmės nebuvo įvertinti ir priimant Skundžiamą nuosprendį. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistajam T. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pripažįstami nepagrįstais ir atmetami.

Dėl tenkinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto civilinio ieškinio

29. Apeliaciniu skundu ginčijama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo T. K. priteista 16 361,21 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios buvo teiktos nukentėjusiajam M. P.. Pateikiami argumentai, jog nuteistojo T. K. veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su nukentėjusiajam M. P. nustatytu dešinės rankos audinių suspaudimo sindromu – dujine gangrena, nekrotizuojančiu fascijitu – rankos amputacija. Tačiau sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo, nes nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistojo T. K. veiksmai, o taip pat ir nuteistojo A. L. veiksmai, atlikti jiems veikiant bendrininkų grupėje, tiesioginiu priežastiniu ryšių susiję su visais nukentėjusiajam M. P. nustatytais sužalojimais, kurie kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Privalomojo sveikatos draudimo fondui priteistas turtinės žalos atlyginimo dydis įrodytas baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis (6 t., b. l. 95–99). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai tenkinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteisti iš nuteistųjų A. L. ir T. K. šio fondo turėtas išlaidas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

30. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. L. pagal 2025 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 395,32 Eur (8 t., b. l. 95, 96–97).

31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, be kita ko, pagal nuteistojo A. L. gynėjo E. K. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Duomenų apie nuteistojo A. L. finansinę padėtį byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (395,32 Eur) baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apie nuteistojo A. L. turtinę padėtį, yra nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. gynėjo Eugenijaus Karoso ir nuteistojo T. K. gynėjo Šarūno Rameikio apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo A. L. nepriteisti.