Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 45 (keturiasdešimt penkių parų) arešto bausme be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, J. V. paskirtos 45 parų arešto bausmės vykdymą nuspręsta atidėti šešiems mėnesiams ir nustatyti pareigą – bausmės vykdymo atidėjimo metu nakties metu nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, 71 straipsniu, J. V. nuspręsta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. V. civilinio ieškinio reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nuspręsta patenkinti iš dalies ir priteisti R. V. iš J. V. 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta R. V. civiliniam ieškiniui užtikrinti laikinai, iki nuosprendžio civilinio ieškinio dalyje įvykdymo, palikti galioti laikiną J. V. nuosavybės teisės apribojimą į turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t.y. dėl to, kad ji 2022 m. gegužės – birželio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, savo namų ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytu daiktu mušė per blauzdas savo šeimos narį ir artimą giminaitį mažametį sūnų R. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir tokiu būdu nukentėjusiajam R. V. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios J. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, apeliacinės instancijos teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios J. V. apeliaciniame skunde.

Dėl byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo

5. Visų pirma pažymėtina, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistosios J. V. atliktus nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo R. V. atžvilgiu bei tinkamai šiuos veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys). Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes interpretuojant kitaip (subjektyviai, palankiai nuteistajai), nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

8. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieš mažametį asmenį. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

9. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistoji J. V. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Vis dėlto, jos veiksmuose egzistuojančius nusikalstamos veikos požymius patvirtina kiti byloje esantys duomenys, t. y. nukentėjusiojo R. V., liudytojo R. Z., D. Z., D. Ž., Č. B. parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje, patvirtina vieni kitus ir sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

10. J. V. proceso metu duodama parodymus laikėsi pozicijos, kad niekuomet nėra mušusi R. V.. Teigė, kad nukentėjusysis ją apkalba bei kas kart, duodama parodymus, aiškino apie blogą mažamečio nukentėjusiojo elgesį. Vis tik, nuteistosios procesinė padėtis suponuoja jos interesą gintis nuo pareikštų kaltinimų, todėl jos parodymų patikimumas negali būti suabsoliutinamas, tad jis vertintinas tik visų kitų ištirtų įrodymų kontekste.

11. Visų pirma, nuteistosios parodymus, kad ji smurto mažamečio R. V. atžvilgiu nevartojo, paneigia paties mažamečio parodymai. R. V. nuosekliai tiek bendraujant su Vaiko teisių apsaugos specialistais įvykio vietoje (1 t.b.l.98-101), tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t. b.l.34-35), tiek savo naujai globėjai Č. B. nurodė, kad mama J. V. jo atžvilgiu smurtavo ne vieną kartą. Vertinant nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu patikimumą, pažymėtina, kad nors nukentėjusysis yra mažametis, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau lankantis mokyklą, gebantis pakankamai aiškiai ir nuosekliai papasakoti įvykio aplinkybes. Incidento metu jam buvo beveik dvylika metų. Duomenų, kad R. V. vystymosi raida būtų sutrikusi, jis turėtų kitų fizinių ar psichinių sutrikimų, trukdančių suprasti su juo atliekamus veiksmus, bylos medžiagoje nėra. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusysis paaiškino, kad pykdavosi su tėvais, o kai ką nors negerai padarydavo, jį mušdavo. R. V. patvirtino, kad jis buvo mušamas garaže su rykšte per blauzdas ir jam skaudėjo. Smurtą matė kaimynas R. Z. (1 t., b. l. 34-35). R. V. aiškiai įvardijo ne tik tai, kad prieš jį buvo smurtaujama, kad jis buvo engiamas, bet ir tai, kad jo mušimo garaže atvejį matė liudytojas A. Z.. R. V. pripažino, kad pykdavosi su tėvais, kuomet ką nors padarydavo negerai, tuomet jį mušdavo. Akivaizdu, kad nukentėjusysis sąžiningai pasakojo, apie prieš jį naudojamą smurtą, nebandė teisintis dėl savo elgesio, pripažino, kad nėra paklusnus vaikas, todėl yra baudžiamas namuose.

12. Nepilnamečio R. V. parodymus patvirtina liudytojo R. Z. parodymai. Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas R. Z. parodė, kad savo akimis matė kaip J. V. 2022 m. gegužės – birželio mėn. mušė R. V.. Liudytojas patvirtino, kad R. V. buvo liepta iš žolės išimti rankomis lapus per valandą, o jam to nepadarius, mama nusivedusi į garažą mušė. Vaikas kentėjo, verkė. Liudytojas nurodė, kad apie matytą smurtą iš karto institucijoms nepranešė, nes nenorėjo pyktis su kaimynas. Vertindama šiuos liudytojo parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia, kad liudytojas R. Z. neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymus davė prisiekęs ir įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, iki pranešimo apie J. V. netinkamą elgesį su mažamečiu, su kaimynais santykiai buvo geri. Šio liudytojo parodymų patikimumą didina ir tai, kad jo parodymus patvirtino, ne tik pats nepilnametis R. V., bet ir liudytoja D. Z., kuri teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jos vyras parėjęs namo pasakojo, jog R. nuo mamos gavo mušti per kojas už neatliktus darbus. Liudytojas D. Ž., D. Z. brolis, patvirtino, kad ši aplinkybė jam taip pat žinoma iš jo sesers D. Z.. Apie kitus tėvų smurtavimo atvejus R. V. jam buvo pasakojęs ir pats, nurodydamas, kad nuo mamos gaudavo diržais, rykštėmis, tėtis mušdavo kumščiu į pilvą, per veidą. Taip pat R. minėjęs, kad tėvai ir vyresnis brolis bausdami jį vežę ir palikdavę kurį laiką vieną miške. .

13. Skunde teigiama, kad iš pavėsinės, kurioje R. Z., nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos metu, gėrė kavą, nesimato garažo patalpų vidaus, todėl R. Z. apie mušimo matymą meluoja. Ši aplinkybė grindžiama ir į bylą pateiktomis fotonuotraukomis. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos skundo argumentus, atsižvelgia į tai, kad patalpa, kurioje tiek R. V., tiek R. Z. nurodė, kad buvo mušamas mažametis, yra be durų. Tai atsispindi tiek ir iš įvykio vietos apžiūros protokolo, tiek ir iš nuteistosios gynėjo pateiktų fotonuotraukų. Taip pat iš fotonuotraukų matyti, kad pavėsinė yra atitolusi nuo garažo pastato ir pastarasis pastatas nuo pavėsinės vietos, nuo kurios buvo darytos fotonuotraukos, matosi labiau iš šono. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad vis tik garažo durų anga matyti ir iš tos vietos kurioje buvo fotografuota, todėl pateiktos į bylą fotonuotraukos nepaneigia aplinkybės, kad liudytojas dienos metu galėjo matyti vaiko mušimą, juolab, kad kaip jis nurodo, J. V. R. V. akivaizdžiai nusivedė į garažą, to neslėpdama. Taigi, akivaizdu, kad iškilus konfliktinei situacijai liudytojas stebėjo įvykį, galėdamas pasirinkti matymo kampą, nebūtinai tokį, kuris užfiksuotas gynėjo pateiktose fotonuotraukose, ypatingai atkreipiant dėmesį, kad J. V. apskritai inkriminuojamą skausmo sukėlimo R. V. fakto buvimą neigia, taigi, nėra aišku ar pateiktose fotonuotraukose matomas garažo vaizdas užfiksuotas būtent iš tos vietos, iš kurios vaizdą stebėjo liudytojas R. Z..

14. Tai, kad R. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose užfiksuota, kad R. V. buvo muštas ne už lapų išrinkimą iš žolės, o už daržų neišravėjimą, neduoda teismui pagrindo daryti išvadą, kad liudytojo parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi. Nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių liudytojas būtų suinteresuotas šias aplinkybes nurodyti žinomai melagingai. Atsižvelgiant į tai, kad nuo matyto įvykio iki apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje praėjo beveik pusmetis, o iki apklausos teisme – dveji metai, tikėtina, kad liudytojas dėl atskirų detalių gali sąžiningai klysti.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojas R. Z. sąžiningai klydo ir duodamas parodymus dėl mušimo įrankio. Ikiteisminio tyrimo metu jis neprisiminė ar J. V. R. mušė su laidu, ar su lazda, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad mušė su gumine žarna („šlanga“). Beje, nukentėjusysis R. V. duodamas parodymus, apie šį jo atžvilgiu pavartoto smurto epizodą, nurodė, kad jis buvo mušamas rykšte per kojas. Vertinant šiuos mažamečio parodymus, atsižvelgtina, kad tiek jis pats apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tiek pasakodamas apie jo patirtą smurtą kitiems asmenims (Č. B., D. Ž., Vaiko teisių apsaugos specialistams ir kt.) nurodė ne tik šį, J. V. inkriminuotą, smurto vartojimo atvejį, bet ir daugiau. Vaikas nurodė, kad jis šeimoje nuolat dėl savo netinkamo elgesio buvo mušamas įvairiais daiktais (pakrovėjais, rykštėmis ir pan.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pateisinama ta aplinkybė, kad jis gali klysti ir tiksliai neprisiminti konkretaus smurto įrankio inkriminuojamu atveju, kuris nebuvo niekuo išskirtinis, išskyrus tai, kad tai buvo daroma kaimyno R. Z. akivaizdoje. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrįstai, nenustačius tikslaus įrankio, kuriuo R. V. buvo sukeltas fizinis skausmas, J. V. inkriminuota aplinkybė, jog R. V. ji mušė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu.

16. Taigi, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo R. Z. parodymai buvo prieštaringi, kad bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu jie skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad liudytojas R. Z. buvo nuoseklus pasakodamas apie tai, kad J. V. smurtavo prieš R. V.. Tai, kad liudytojas netiksliai nurodė, dėl kokio darbo neatlikimo R. V. buvo mušamas ar kokiu įrankiu tai buvo daroma, nepaneigia smurto panaudojimo fakto ir yra paaiškinama tuo, kad nuo analizuojamo įvykio iki pranešimo apie nusikalstamą veiką praėjo nemažas laiko tarpas, todėl tam tikros aplinkybės galėjo pasimirši arba būti prisimintos ne visiškai tiksliai, tačiau R. Z. duoti parodymai apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes buvo tapatūs tiek ikiteisminio tyrimo tiek bylos nagrinėjimo teisme metu.

17. Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojamas teisėsaugos institucijų pasirinkimas iškelti baudžiamąją bylą būtent dėl 2022 m. gegužės-birželio mėnesį vykusio įvykio, o ne tirti kitų nukentėjusiojo R. V. nurodomų smurto atvejų. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą – teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaltinimų konkretiems asmenims pareiškimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją priklauso prokuratūros prerogatyvai ir nėra šio apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas.

18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad R. V. turėjo sveikatos problemų, dažnai lankydavosi pas gydytojus, tačiau sužalojimo žymių niekas nematė. Skundo autoriaus teigimu ši aplinkybė paneigia R. V. parodymus dėl jo atžvilgiu vartoto smurto. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos skundo argumentus pažymi, kad iš tiesų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. V. buvo diagnozuota žvynelinė, bronchų astma, o taip pat dėl kitų priežasčių jis inkriminuojamu laikotarpiu lankėsi pas gydytojus. Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusiojo šeimos gydytoja K. K. nenurodė mačiusi smurto žymių ant R. V., to neatžymi ir kiti specialistai. Ir vis tik, vertindamas šiuos skundo argumentus, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo R. V. apsilankymai gydymo įstaigose buvo tiksliniai, susiję su tam tikrais jo fiziologiniais negalavimais ar profilaktiniais sveikatos patikrinimais. Nenustatyta, kad nors kartą jis būtų nuvežtas į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų ar sumušimų, tad natūralu, kad medicinos gydytojai neturėjo pareigos atlikti visą nukentėjusiojo kūno apžiūrą, juolab nesant nusiskundimų dėl galimo smurto. Natūralu, kad medikų dėmesys buvo skiriamas būtent tos ligos, dėl kurios kreipėsi pacientas į gydymo įstaigą diagnozavimui ir gydymui. Gydytojų, pas kuriuos lankėsi R. V. (šeimos gydytojas, pulmonologas ir kt.), pagrindinis profesinės veiklos pobūdis susijęs su sveikatos sutrikimų diagnozavimu bei gydymu, o ne paciento kūno apžiūra ir galimų sužalojimo žymių fiksavimu, kas yra išimtinai teismo medicinos specialistų kompetencija. Taigi, kad gydytojai, pas kuriuos lankėsi R. V. dėl kitų sveikatos problemų, nematė ant jo kūno sužalojimo žymių, nepaneigia pačio sužalojimo fakto.

20. Vertinant argumentus, kad nei mokykloje, nei medicinos įstaigoje nebuvo pastebėtos sužalojimų žymės ant nukentėjusiojo R. V. kūno, atkreiptinas dėmesys ir į S. Z. bei Č. B. parodymus apie tai, kad joms R. V. buvo nurodęs, kad mokykloje sužalojimo žymes jis slėpdavęs, persirenginėdavęs ne prie kitų vaikų, o tualete.

21. Vertinant nepilnametės A. V. parodymus, pažymėtina, kad apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad nematė atvejų, kuomet buvo smurtaujama prieš brolį R. V.. Liudytoja nekalbėjo apie konkretų, analizuojamą smurto atvejį, kalbėjo apibendrintai, kad tėvai nėra smurtavę nei prieš ją, nei prieš brolius. Vertinant šiuos liudytojos parodymus, pažymėtina tai, kad analizuojamo įvykio metu A. V. nebuvo kieme, todėl smurto vartojimo R. V. atžvilgiu ji ir negalėjo matyti.

22. Nustatyta, kad ir liudytojas E. V. inkriminuotos veikos padarymo metu įvykio vietoje nebuvo ir įvykio nematė. Pažymėtina ir tai, kad pati J. V. bei liudytojais apklausti jos šeimos nariai – sūnus E. V. ir sutuoktinis S. V. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais tikima tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams. A. V., kaip ir J. V., nurodė, kad prieš R. V. niekuomet nebuvo smurtaujama, tačiau šiuos parodymus paneigia liudytojo R. Z. ir nukentėjusiojo parodymai.

23. Liudytojų D. Z., D. Ž., Č. B. parodymai atskleidžia, jog nukentėjusiojo R. V. ir J. V. santykiai buvo konfliktiški. D. Z., nors inkriminuoto smurto atvejo ir nemačiusi, tačiau patvirtino, kad prieš R. buvo smurtaujama ne vienintelį kartą. Liudytoja nurodė, kad būdama namuose girdėjusi kaip R. V. rėkia, prašo, kad mama jo nemuštų. Patvirtino, kad R. V. yra nakvojęs ne namuose, kad niekas jo neieškojo. Šiuo aspektu, svarbu pažymėti, kad apie netinkamą vaiko priežiūrą buvo pranešta tik tuomet, kai R. V. atėjo pas kaimynus D. Z. ir R. Z., bijodamas grįžti į namus. Pranešant bendrajam pagalbos centrui nebuvo nurodomas smurto vartojimo faktas, o apibūdinta esama faktinė situacija. Ir tik atvykus pareigūnams ir Vaiko teisių apsaugos institucijų atstovams, buvo nurodyti ir ankstesni smurto mažamečio atžvilgiu vartojimo atvejai. Šios aplinkybės parodo, kad J. V. kaimynai stengėsi nesikišti į tai, kaip yra auklėjamas R. V. ir nėra suinteresuoti nuteistosios apkalbėti.

24. Santykių tarp R. V. ir J. V. bei kitų šeimos narių konfliktiškumą netiesiogiai patvirtina ir liudytojos Č. B., dabartinės R. V. globėjos, parodymai, kuriuose užfiksuota, kad R. V. elgesys yra pasikeitęs, jo elgesys mokykloje yra pasitaisęs, vaikas pasidarė atviresnis, nuoširdesnis. Liudytojos V. K. parodymuose užfiksuota taip pat, kad R. V., tuo metu, kai jį globojo V., buvo sunkus, hiperaktyvus vaikas, o prižiūrimas kitos globėjos tapo ramesnis. Liudytoja V. K. taip pat minėjo apie įvykį, susijusį su pinigų vagyste, kuomet R. V. pavogė iš tėvų 500 Eur ir pasidalino juos su A. V.. Ši situacija taip pat buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde, tačiau šis atvejis, su nuteistajai inkriminuota veika yra susijęs tik tuo aspektu, kad parodo, jog R. V. ne visuomet tinkamai elgėsi, ką savo parodymuose nurodė ir pati nuteistoji, A. V., V. M.. Vis dėl to, tai niekaip nepateisina smurto panaudojimo mažamečio atžvilgiu, siekiant auklėti vaiką.

25. Apibendrinant aptartus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje įrodyta, jog nuteistoji J. V. 2022 m. gegužės – birželio mėnesį, nenustatytu daiktu mušė per blauzdas mažametį sūnų R. V., tokiu būdu jam sukeldama fizinį skausmą. Savo veiksmais J. V. realizavo BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties visumą. Apeliantė suprato, kad kėsinasi, t. y. į savo mažamečio sūnaus sveikatą ir norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia). Taigi, nuteistoji pagrįstai pripažinta kalta inkriminuojamos veikos padarymu ir pagrindo jos išteisinimui nėra.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

26. Apeliaciniame skunde prašoma nenustačius, kad yra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti J. V. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

27. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos daryti išvadą, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju smurtauta buvo ne suaugusiojo, o mažamečio vaiko atžvilgiu jo paties namuose. Be to, nukentėjusysis fizinio smurto sulaukė ne iš pašalinio, nepažįstamo asmens, o iš artimiausio žmogaus – mamos, t. y. iš to asmens, kuris turėtų ginti bei saugoti vaiką nuo bet kokių neteisėtų veikų. Byloje nustatyta, jog J. V. mažamečiui R. V. sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, kas neabejotinai sukėlė vaikui fizinį skausmą. Vaikas pripažino, kad jam skaudėjo, tai, kad R. V. skaudėjo suprato ir liudytojas R. Z., kuris matė, jog vaikas kenčia ir verkia. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji atsiprašė nukentėjusiojo, priešingai iš bylos duomenų matyti, kad ji atsisakė toliau globoti R. V., buvo nurodoma, kad jis ir taip pridarė daug problemų. Šiame kontekste pažymėtina, jog vaiko gerovės užtikrinimas yra valstybės politinis prioritetas, vaiko poreikiai privalo būti užtikrinti visose jo raidos pakopose, bet koks smurtinio elgesio mažamečio atžvilgiu naudojimas neabejotinai atsiliepia jo emocinei/psichologinei būsenai bei tolimesniam vystymuisi. Todėl, nors oficialių duomenų apie ankstesnį J. V. smurtinį elgesį vaiko atžvilgiu ir nėra, tačiau atsižvelgiant į paties R. V., liudytojų D. Ž., D. Z., R. Z., Č. B. parodymus apie galimus ne vienkartinius J. V. smurto atvejus mažamečio atžvilgiu, šis atvejis negali būti sumenkinamas, pripažįstamas mažiau pavojingu ar mažareikšmiu. Vaikų nepaklusimas nustatytoms taisyklėmis, bandymas jas apeiti, bandymas save išreikšti ne visuomet tinkamais būdais yra dažnai pasitaikantis atvejis, kuriam tėvai turėtų būti pasiruošę nuolat bendraudami su vaiku ir aiškindami, kas yra draudžiama ir kokios pasekmės gali kilti nesilaikant nustatytų draudimų. Šiuo atveju J. V. pasirinko netinkamą R. V. auklėjimo būdą, naudodama smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius. Todėl jos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį pagrindo nėra.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

29. Apeliantė skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Be to, nors apeliaciniame skunde ir nėra išreiškiamas reikalavimas, nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio paskirti švelnesnę bausmę, tačiau skundo motyvuose yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai paskyrė nuteistajai arešto bausmę, kurios vykdymą atidėjo, kadangi BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje taip pat yra numatyta ir baudos bausmė.

30. Teisėjų kolegija, vertindama skundo argumentus, susijusius su bausmės rūšies nuteistajai parinkimu, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo motyvacija šioje nuosprendžio dalyje nebuvo pakankama. Šiame kontekste pažymėtina, kad nepaisant to, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai nepagrindė savo išvadų dėl arešto bausmės parinkimo nuteistajai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su galutine apylinkės teismo išvada dėl arešto bausmės parinkimo ir pirmos instancijos nuosprendžio trūkumus ištaiso paskirtos bausmės rūšį motyvuotai pagrįsdamas šioje nutartyje.

31. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

32. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

33. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-73-851/2023).

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu J. V. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas už šios nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajai bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji tyčia padarė vieną baigtą nusikalstamą, t.y. veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat atsižvelgė į tai, kad veika padaryta prieš mažametį asmenį. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis – ji užsiima ūkine veikla, šeimoje auga ir daugiau nepinamčių vaikų, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro apie fizinį asmenį matyti, kad J. V. ankščiau neteista, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus matyti, kad ji administracine tvarka nebausta. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą bausmę – areštą, parinkdamas jos dydį mažesnį, nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis ir sprendė, kad yra pagrindas bausmės vykdymą atidėti šešiems mėnesiams. Kaip jau minėta, pritartina skundo argumentams, kad pirmos instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą, kodėl pirmą kartą teisiamai nuteistajai parinko arešto bausmę, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuponuoja išvados, kad pirmos instancijos teismo parinkta bausmė yra neteisinga. Iš tiesų, teismas pritaria skundo argumentams, kad nuteistoji teisiama pirmą kartą ir administracine tvarka ji nebausta, tačiau šios aplinkybės nesuponuoja pagrindo jai skirti švelniausią sankcijoje numatytą baudos bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistosios asmenybę apibūdina ne vien jos teistumai ir administraciniai pažeidimai praeityje. Nagrinėjamu atveju, skiriant bausmę reikšminga ir tai, kad nuteistosios smurtinis elgesys su vaiku nebuvo vienkartinis. Nors šioje baudžiamojoje byloje J. V. teisiama tik už vieną R. V. atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, tačiau vertinant nuteistosios asmenybės pavojingumą skiriamos bausmės kontekste, teisėjų kolegija negali ignoruoti nukentėjusiojo bei liudytojų D. Ž., D. Z., R. Z., Č. B. parodymų apie jos ankstesnį smurtinio pobūdžio elgesį su vaiku. Išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent trumpalaikė arešto bausmė, jos vykdymą atidedant užtikrins bausmės paskirties įgyvendinimą. Priešingai nei nurodo nuteistosios gynėjas, ši bausmės rūšis nėra laikytina per griežta, nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas. Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. J. V. privalėjo suprasti, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes jai pačiai, tačiau tai nesulaikė jos nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl ji turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį poreikį išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

37. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

38. Nors apeliaciniame skunde ir nėra ginčijamas priteistas neturtinės žalos dydis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, o tai apima plačiausias apeliacinio skundo ribas, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako ir dėl priteisto civilinio ieškinio

39. Pirmosios instancijos teismas R. V. naudai priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteisdamas neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau jam nebuvo padaryta sužalojimų, iš esmės nekilo jokių rimtesnių pasekmių (neprireikė specialaus gydymo, o fizinis skausmas bei dvasiniai išgyvenimai truko neilgai, buvo daugiau momentinio pobūdžio.

40. Neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1 000 Eur. Vertindamas R. V. priteistos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad dėl J. V. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis R. V. patyrė fizinį skausmą ir emocinius išgyvenimus, tad R. V. priteista 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti vertintina kaip tinkama kompensacija už jo patirtus išgyvenimus.

41. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžiu J. V. buvo nuteista už tai, kad smurtavo mažamečio sūnaus, R. V., gim. (duomenys neskelbtini). atžvilgiu. Nukentėjusysis 2022 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad jam suėjo 12 metų, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis eina į mokyklą, o asmens bylos duomenyse yra nurodyta, kad R. V. yra gimęs (duomenys neskelbtini). Įvertinus nurodytas aplinkybes, rašymo apsirikimas, nurodant nukentėjusiojo amžių ištaisytinas.

42. Pirmos instancijos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad J. V. paskirta keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė be intensyvios priežiūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad arešto bausmė negali būti skiriama su intensyvia priežiūra, todėl šis netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu ir taisytinas, iš nuosprendžio rezoliucinės dalies šalinant frazę „be intensyvios priežiūros“.

43. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu J. V. gynėjas advokatas Arūnas Sakalauskas prašė priteisti nuteistosios patirtas bylinėjimosi išlaidas. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Analizuojamu atveju apkaltinamasis nuosprendis yra paliekamas galioti, J. V. neišteisinama, todėl pagrindo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. kovo 22 d. nuosprendyje padarytus rašymo apsirikimus:

1. nuosprendžio nustatomoje dalyje aprašant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nurodyti, kad R. V. yra gimęs (duomenys neskelbtini), vietoje – (duomenys neskelbtini);

2. iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pirmos pastraipos šalinant frazę „be intensyvios priežiūros“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.