Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vyja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-701-413/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vyja“ ieškinį atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ir atsakovas 1995 m. rugsėjo 12 d. sudarė Tipinę vandens telkinio (-ių) nuomos verslinei žūklei sutartį Nr. 12 (toliau – sutartis), kuria iki 2005 m. rugsėjo 1 d. ieškovui buvo išnuomoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai (1 t., 143-151 b. l.). Išnuomotuose ežeruose sutarties galiojimo metu ieškovas vykdė įžuvinimo darbus. Marijampolės apskrities viršininko 2000 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 474ŽV, T. S. atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerą, todėl sutartis dėl šio ežero nuomos buvo nutraukta. Ieškovo nuomone, dėl žemėtvarkos tarnybos ir kitų valdininkų piktnaudžiavimo nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerą T. S. buvo atkurtos neteisėtai. Dėl šio fakto buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-9-30-3. Ieškovo teigimu, nuosavybės teisės į ginčo ežerą buvo atkurtos nepateikus reikalingų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos į (duomenys neskelbtini) ežerą, o ne į jame esančius žuvų išteklius, todėl, ieškovo teigimu, žuvų išteklių valdytoju liko atsakovas, kuris neteisėtai suteikė teisę dabartiniam (duomenys neskelbtini) ežero savininkui vykdyti verslinę žvejybą (duomenys neskelbtini) ežere, tuo padarydamas didelę žalą Lietuvos valstybei ir didelius nuostolius ieškovui. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 15 dalis, vandens telkinių nuomos sutartis turėjo būti nutraukta Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 22 punkte įgaliotų asmenų (savivaldybės tarybos) ir vadovaujantis Žemės nuomos įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, CK 6.564 straipnio 3 dalimi su ieškovu turėjo būti atsiskaityta. Pareigos atsiskaityti su ieškovu atsakovas nevykdo, į raginimus nereaguoja. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo nusikaltimu padarytus 3 702 028,64 Lt nuostolius, paskaičiuotus nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 15 d., su 5 procentų procesinėmis palūkanomis. Taip pat prašė:

1. privalomai pagal CPK 163 straipsnio 4 punktą sustabdyti civilinę bylą iki Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros baudžiamosios bylos Nr. 20-9-30-03 išnagrinėjimo ir nuosprendžio įsiteisėjimo;

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro materialinės ir procesinės teisės normų taikymo, nukrypimo nuo teismų praktikos nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo bylose klausimai.

Dėl procesinės ir materialinės teisės normų šioje byloje taikymo

Pagal CPK 135 straipsnį, ieškinį sudaro materialinis teisinis reikalavimas – ieškinio dalykas ir faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia faktinės pažeidimo aplinkybės, - ieškinio pagrindas. Materialinis teisinis reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Šie faktai sudaro ieškinio pagrindą, kurį ieškinyje ieškovas turi nurodyti ir privalo įrodyti. Taigi, asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas tokia apimtimi, kokia buvo pažeistos ar ginčijamos ieškovo teisės ar teisėti interesai. Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tiriant ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į ieškovo nurodytas faktines aplinkybes byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas.

Nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio dalyką sudaro reikalavimas priteisti iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą. Šiam reikalavimui pagrįsti ieškovas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerų verslinei žūklei nuomos sutartinių santykių pasibaigimo pagrindu bei pasekmėmis. Ieškinį ieškovas grindė keliais aspektais: teigė, kad nuosavybės teisės į jo nuomotą (duomenys neskelbtini) ežerą T. S. buvo atkurtos neteisėtai; kad ieškovo nuomotuose ežeruose likusių žuvų išteklių valdytoju yra nuomos sutarties šalis – atsakovas, kuris nepagrįstai ir neteisėtai leidžia šių ežerų savininkams vykdyti verslinę žūklę, tuo padarydamas didelę žalą Lietuvos valstybei ir nuostolius ieškovui. Šias aplinkybes ieškovas įrodinėjo teismų ir prokuratūros procesiniais sprendimais, priimtais civilinėse bylose ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje.

Ieškovo reikalavimą priteisti nusikaltimu padarytą žalą pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu, konstatavęs, kad baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime nenustatytas nusikaltimo faktas ir nėra visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Su tokia išvada apeliantas nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas visiškai nevertino ar netinkamai įvertino jo nurodytuose teisėsaugos institucijų ir teismų procesiniuose dokumentuose nustatytas faktines aplinkybes. Taigi, apeliantas kelia procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo tinkamumo klausimą.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie R. F. ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Reikalaudamas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ieškovas nenurodė konkrečių atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės darbuotojų nusikalstamų veiksmų, konstatuotų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, priimtais Baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) nustatyta tvarka. Siekdamas tokių veiksmų nustatymo, ieškovas reiškė procesinio pobūdžio reikalavimus, susijusius su ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-9-30-03 atnaujinimu. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas spręsti ikiteisminio tyrimo atnaujinimo klausimus, kurie sprendžiami BPK nustatyta tvarka šiame kodekse numatytų pareigūnų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių prašymų netenkino.

Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-30-03 buvo tiriamos nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) ežerą T. S. atkūrimo aplinkybės ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas yra galiojantis. Dėl galimai nusikalstamos veiklos, padarytos grąžinant T. S. V. rajone esantį (duomenys neskelbtini) ežerą, ikiteisminį tyrimą iniciavo Vilkaviškio rajono meras, remdamasis UAB “Vyja” raštu, kuriame pateikti argumentai dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų atkuriant nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą nepagrįstumo. Marijampolės apylinkės prokuroro 2003 m. kovo 12 d. nutarimu buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties; 2003 m. kovo 13 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas atnaujintas; 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu pakartotinai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties, nenustačius Marijampolės apskrities viršininko administracijos veiksmuose nusikaltimo požymių. Kauno apygardos prokuratūros 2003 m. spalio 1 d. nutarimu nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą buvo panaikintas dėl neišaiškintų esminių aplinkybių ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 straipsnio 2 dalyje. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nutarime nurodyta, kad nustatyta, jog T. S. parašas prašyme atkurti nuosavybės teises ir parašai T. S. įgaliojimuose V. J. nėra vienodi. Prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ieškovas apskundė aukštesniam prokurorui, kuris 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Šį nutarimą ieškovas apskundė Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartimi skundą atmetė (2 t., 10-12 b. l.). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra objektyvių duomenų (ekspertizės išvadų) apie parašų dokumentuose suklastojimo faktą, nenustatyti asmenys, kurių veiksmuose yra nusikaltimo požymiai. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kuriam pasibaigus baudžiamasis persekiojimas negalimas. Ikiteisminio tyrimo bylos duomenys neleidžia spręsti apie ikiteisminiame tyrime tirtus ir nustatytus Vilkaviškio rajono savivaldybės darbuotojų veiksmus, turinčius baudžiamąjame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius.

Argumentuodamas Lietuvos Respublikos piliečio paso T. S. išdavimo ir jo panaudojimo atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą neteisėtumu, ieškovas iniciavo ikiteisminį tyrimą dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus apskrityje T. S. atkūrimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius (2 t., 15-16 b. l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. spalio 24 d. nutartimi ir šio teismo pirmininko pavaduotojo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartimi prokuroro 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą paliktas galioti, o ieškovo skundai dėl šio nutarimo atmesti (2 t., 20-23 b. l.).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-30-03 ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje atliktame ieškovo pareiškimo tyrime priimtus procesinius sprendimus ir pagrįstai konstatavo nusikaltimo fakto nenustatymą.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, spręsdami dėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) ežerą atkūrimo teisėtumo, rėmėsi Vilkaviškio rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-96-03/2002 teismų priimtais sprendimais. Ši civilinė byla buvo iškelta pagal UAB “Vyja” ieškinį atsakovams Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Vilkaviškio rajono savivaldybei, T. S. įgaliotam asmeniui V. J. dėl Marijampolės apskrities viršininko sprendimo ir įsakymo, kuriais T. S. atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ežerą, panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Šioje byloje priimtais pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų sprendimais konstatuotas ieškinio nepagrįstumas ir ieškinys atmestas, o ginčijami administraciniai aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažinti pagrįstais ir teisėtais (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 2-96-03/2002 1 t., 95-96, 117-118; 2 t., 138-139 b. l.). Aptariamoje civilinėje byloje išnagrinėtą ieškinį ieškovas ankščiau buvo pateikęs Kauno apygardos administraciniam teismui, kuriame sprendžiant jo priėmimo klausimą, 2001 m. balandžio 4 d. nutartimi buvo konstatuotas skundo nepriskirtinumas administraciniam teismui ir procesinis dokumentas grąžintas pareiškėjui (1 t., 110-111 b. l.).

Kauno apygardos teisme pagal ieškovo UAB “Vyja” ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, Vilkaviškio rajono savivaldybei, T. S. dėl turto pagerinimo kompensacijos priteisimo buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-352-378/2005. Šioje byloje ieškinys Vilkaviškio rajono savivaldybei buvo grindžiamas tuo, kad ieškovui turi būti atlygintos už ežero nuomos verslinei žūklei sutarties galiojimo metu jo turėtos žuvų išteklių palaikymo išlaidos, o T. S. ir valstybei - tuo, kad šie asmenys turi solidariai kompensuoti ieškovui už ežero pagerinimą. Kauno apygardos teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą, ir konstatavo, kad vandens telkinio verslinei žūklei terminuotos nuomos sutarties, kuri pasibaigė atkūrus nuosavybės teises į jį, ir teisės aktų pagrindu ieškovas buvo žuvų išteklių naudotojas, turėjęs prievolę savo lėšomis palaikyti normalią žuvų išteklių būklę, ir neįgijo nuosavybės teisių į šiuos išteklius, o savivaldybė neprisiėmė įsipareigojimo atlyginti ieškovui jo turėtas žuvų išteklių palaikymo išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. sausio 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažino teisėtu bei pagrįstu ir paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje konstatavo, kad iš sutartinių santykių kilusios ieškovo prievolės atkurti žuvų išteklius įvykdymo nėra pagrindo laikyti nei nuomos objekto vertės pagerinimu, nei atsakovų nepagrįstu praturtėjimu, nei žala, atsiradusia dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų.

Nurodytų civilinių bylų analizė leidžia spręsti, kad yra įsiteisėję teismų sprendimai dėl nuosavybės teisių į vandens telkinį atkūrimo T. S. teisėtumo ir dėl ieškovo reikalavimo kompensuoti už žuvų išteklių palaikymą ir ežero pagerinimą nepagrįstumo, kuriuose nustatytos aplinkybės turi prejudiciją nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.).

Vilkaviškio rajono apylinkės teisme atsakovas iškėlė ieškovui civilinę bylą Nr. L2-649-482/2008 sumarinio proceso tvarka, kurioje prašė išieškoti iš UAB “Vyja” (duomenys neskelbtini) ežero nuomos mokesčio skolą ir delspinigius. Skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo, kreditorius ieškinio nepareiškė, todėl teismas įsakymą panaikino, o kreditoriaus pareiškimą laikė nepaduotu. Šioje civilinėje byloje nebuvo nustatytos jokios faktinės aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie nagrinėjamoje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumą ir ieškovo nuostolių atlyginimo reikalavimo pagrįstumą.

Išanalizuotose civilinėse bylose ir ikiteisminio tyrimo byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose nurodytus atskirus teiginius apeliantas savaip interpretuoja ir juos vertina sau palankia linkme. Šiais teiginiais nėra konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas ir jie neįrodo ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nes skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas glaustai nurodė įrodymų, kuriais grindžiamas atsakovo veiksmų neteisėtumas, vertinimą.

Teismo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimu. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jei teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai reikšmingas aplinkybes ir logiškai išplaukia iš visų nagrinėjant bylą teisme nustatytų faktinių aplinkybių. Pagal CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo turinį, 4 dalį motyvuojamoje šio teismo procesinio dokumento dalyje glaustai turi būti nurodoma – teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstomas faktinis ir teisinis teismo padarytų išvadų dėl kiekvieno iš byloje pareikštų reikalavimų pagrindimas. Skundžiamame sprendime yra glausti motyvai ir iš sprendimo argumentų galima atsekti logišką išvadą, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą.

Minėta, kad kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Nagrinėjamu atveju pagal ieškovo suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, pagrįstai sprendė, kad ieškovas reikalauja taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę, kildinamą iš nusikalstamų veiksmų, ir tinkamai taikė ją reglamentuojančias CK 6.246-6.249 straipsnių nuostatas.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).

Šios bylos atveju atsakovo neteisėti veiksmai (nusikaltimo padarymas), kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nėra nustatyti jokiu procesiniu sprendimu. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų, susijusių su ežerų savininkų vykdoma versline žūkle, neteisėtumą ir jų įtaką ieškovo teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo atveju įvertintina ir tai, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-352-378/2005 yra paneigta ieškovo teisė į jo nuomotuose ežeruose esančio žuvų ištekliaus kompensavimą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti apie sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti nebuvimą ir neturėjo taikyti ieškovo nurodytų Žemės nuomos ir Žemės įstatymų normų bei sandorių, kurie nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, negaliojimą reglamentuojančių CK normų.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė atitinkamas Prokuratūros įstatymo nuostatas, yra nepagrįsti. Ieškovo iniciatyva byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančios Generalinės prokuratūros veiksmų vertinimas neturi teisinio ryšio su atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu ir nelemia atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, konstatavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti trečiojo asmens veiksmų teisėtumo ikiteisminiame baudžiamosios bylos Nr. 20-9-30-03 tyrime ieškovo nurodytų teisės normų aspektu.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2007 m. spalio 24 d. nutarimas) yra konstatuota, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, ir kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr.3K-3-252/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus miesto savivaldybė, UAB „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-230/2009; kt.).

Apelianto nurodomoje Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008, buvo sprendžiama dėl žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, kurie konstatuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, atlyginimo dydžio klausimo sprendimo civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas reikalavimas dėl nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kai nusikaltimas nėra nustatytas ir kai ankstesniais teismų sprendimais yra paneigta ieškovo teisė į reikalaujamų nuostolių atlyginimą. Taigi, apelianto nurodytos kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės yra skirtinos, todėl kasacinio teismo nutartyje suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.

Kasacinio teismo parengta teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga, kurią nurodo apeliantas, kaip precedentu remtis taip pat nėra pagrindo (CPK 4 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išsprendimui, kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.), todėl bylą pralaimėjęs ieškovas neturi teisės į teisinės pagalbos išlaidų patenkinimą. Ieškinys buvo reiškiamas dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismui ieškovas yra pareiškęs visą eilę prašymų – dėl įrodymų prijungimo, dėl bylų sujungimo, dėl pažeistų teisių konstatavimo.

Apeliantas prašo priimti Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 39-9587-10581, papildomą ieškininį pareiškimą, kurį ieškovas teikė apeliacine tvarka civilinę bylą Nr. 2-96-03/2002 nagrinėjusiam Kauno apygardos teismui (3 t., 61-75 b. l.), dokumentus, susijusius su ikiteisminiame tyrime tirtomis aplinkybėmis (3 t., 131-194 b. l.). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo ribojimą. Apelianto prašomi priimti įrodymai nėra nauji, jie yra ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje, arba jau įvertinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl prašymai dėl jų priėmimo netenkintini.

Ieškovo prašymas (3 t., 123-127 b. l.) apeliaciniame teisme nagrinėjamą civilinę bylą sujungti su skirtinguose pirmosios instancijos teismuose esančiomis išnagrinėtomis ir procesiniais sprendimais baigtomis civilinėmis bylomis yra nepagrįstas, todėl netenkintinas pagal CPK 136 straipsnio 4 dalyje reglamentuotus bylų sujungimo pagrindus.

Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl ne nagrinėjamoje, o kitoje apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šiuo aspektu pareikštas apelianto prašymas taip pat netenkintinas (3 t., 113-114 b. l.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apelianto uždarosios akcinės bendrovės “Vyja” apeliacinės instancijos teismui pareikštus prašymus atmesti.