- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-21
- Bylos Nr.
- e2-945-780/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Ieškovas
- „BnP Finance“
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka už akių išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės „BnP Finance“, AB ieškinį atsakovei K. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė „BnP Finance“, AB ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės K. L. 57,92 Eur negrąžinto kredito, 252,52 Eur mokėjimo palūkanų, 5,71 Eur netesybų už netinkamą prievolės įvykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidų (15 Eur žyminį mokestį, 121 Eur už procesinių dokumentų parengimą). Jeigu atsakovė nepateiks atsiliepimo į ieškinį, prašo priimti sprendimą už akių.
Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti 2016-11-25. Atsakovė per nustatytą dvidešimties dienų terminą be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieškovės prašymu, priimamas sprendimas už akių, neinformuojant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Ieškinyje nurodyta, kad tarp UAB „Kubis“ ir atsakovės K. L. 2012-12-02 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 10775, kuria atsakovei suteiktas 57,92 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą iki 2013-01-01, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė. 2016-08-18 tarp pradinės kreditorės UAB „Kubis“ ir ieškovės „BnP Finance“, AB buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria reikalavimo teisės į pradinei kreditorei skolingus asmenis buvo perleistos ieškovei. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti prievolę, tačiau atsakovė į pranešimą nereagavo. Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, ieškovė 2016-08-22 nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, sutarties 7.3 punktu, atsakovei paskaičiuota 5,71 Eur delspinigių.
Ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtina prie ieškinio pridėti dokumentai: vartojimo kredito sutartis Nr. 10775, banko išrašai, reikalavimo teisių perleidimo sutartis, delspinigių paskaičiavimo lentelė, pranešimai atsakovei.
Teisėjas sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Tarp šalių susiklostė teisiniai prievoliniai sutartiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1, 6.2 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui gautą sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai, sąžiningai ir laiku (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 6.205 straipsnis). Neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, atsiranda civilinė atsakomybė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalys).
Duomenų, jog atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi savo įsipareigojimus ir nustatyta tvarka bei terminais grąžinusi jai suteiktą vartojimo kreditą, byloje nėra. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prievolės neginčijo. Įrodymų, kad iki sprendimo priėmimo būtų grąžinusi suteiktą vartojimo kreditą, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas sprendžia, kad ieškovės „BnP Finance“, AB, kaip pradinės kreditorės UAB „Kubis“ reikalavimo teisių įgijėjos, reikalavimai priteisti iš atsakovės 57,92 Eur negrąžinto kredito ir 5,71 Eur netesybų yra pagrįsti ir tenkintini.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose.
Teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – Liteko) duomenimis nustatyta, kad apylinkių ir apygardų teismuose jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal tos pačios ieškovės ieškinius ir jos pačios apeliacinius skundus dėl skolų, perleistų pagal reikalavimo perleidimo sutartis, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-1797-259/2016; Nr. e2A-1883-856/2016; Nr. e2A-1843-555/2016; Šiaulių apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-664-210/2016; Nr. e2A-665-569/2016; Nr. e2A-715-883/2016; Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2232-392/2016).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodytose bylose sukurtais precedentais, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 252,52 Eur mokėjimo palūkanų. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-272/2014; Nr. 3K-3-537/2014; Nr. 3K-3-283/2016). Tarp pradinės kreditorės UAB „Kubis“ ir atsakovės K. L. nuotoliniu būdu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Nagrinėjamu atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.11 punkte nustatyta, kad „palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito sumos iki pilno kredito grąžinimo dienos“. Iš Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma sudaro 114,91 procentus. Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 199,91 procentai. Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties sudarymo metu Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 procentų. Kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentų), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Kadangi vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-482/2012; Nr. e3K-3-29-248/2016). Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju paskaičiuotų palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad prisijungimo būdu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl sutarties sąlygos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, atsakovė prisiėmė prievolę atlyginti aiškiai per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimąsi iki visiško kredito grąžinimo dienos. Iš ieškinio ir palūkanų paskaičiavimo matyti, kad mokėjimo palūkanos paskaičiuotos už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo (už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.), t. y. daugiau nei už trejus metus. Liteko duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Kubis“ dėl skolos priteisimo iš atsakovės per nurodytą laikotarpį nei karto nesikreipė, nors matydama, kad atsakovė nevykdo savo pareigos, tai padaryti turėjo visas galimybes. Ieškovei, perkančiai reikalavimo teisę į atsakovės skolą, šios aplinkybės buvo žinomos. Per daugiau nei trejų metų laikotarpį paskaičiuotos palūkanos (252,52 Eur) daugiau kaip keturis kartus viršija paskolos sumą (57,92 Eur). Atsižvelgiant į negrąžintos kredito sumos ir prašomų priteisti palūkanų dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgiant į pradinės kreditorės veiklos specifiką ir nuotolinio skolinimo riziką, į tai, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu, prašomų priteisti palūkanų dydis teismo iniciatyva mažintinas iki 150 Eur, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus. Kitoje dalyje reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmestinas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (fizinis asmuo) privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas.
Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė sumokėjo ir prašo priteisti iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad, paduodant ieškinį teisme, yra nustatytas minimalus 20 Eur žyminis mokestis, procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), ieškovei iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis.
Be to, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje nustatyta, kad ieškovę „BnP Finance“, AB 2016 m. sausio 4 d. atstovavimo sutarties pagrindu atstovavo advokatų profesinė bendrija „Euroteisės biuras“. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas 121 Eur bylinėjimosi išlaidas už ieškinio parengimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; bylos sudėtingumą; advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-31/2011; Nr. 3K-3-156-701/2016). Atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, atliktus procesinius veiksmus, teismas laiko, jog advokato darbo laiko sąnaudos nėra didelės, nes tarp šalių kilęs ginčas nereikalauja sudėtingos teisinės analizės, nėra sprendžiamas naujas teisinis klausimas, „BnP Finance“, AB paslaugas teikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos reikalavimo teisę įgyvendinantys asmenys tokio pobūdžio ieškinius reiškia nuolat, jie ganėtinai šabloniški. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos už procesinio dokumento (ieškinio) parengimą (121 Eur) yra nepagrįstai didelės, todėl jos sumažintinos iki 30 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57,92 Eur (penkiasdešimt septynis eurus 92 ct) negrąžinto kredito, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) mokėjimo palūkanų, 5,71 Eur (penkis eurus 71 ct) netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (213,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-11-24, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovės „BnP Finance“, AB, įmonės kodas 302447985, naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apylinkės teismui.
Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.