Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-691-510/2011, iškeltoje pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovui UAB „Būstuva“ iškelta restruktūrizavimo byla, administratoriumi paskirtas UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o 2010 m. kovo 15 d. nutartimi – restruktūrizavimo planas (bylos Nr.B2-249-485/2012).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl papildomų darbų atlikimo būtinybės, vykdant viešųjų pirkimų būdu sudarytą statybos rangos sutartį, sudarant trišalę naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį (toliau – trišalė sutartis).

Atsižvelgiant į ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, negalima sutikti su apelianto argumentu, kad perkančiajai organizacijai (apeliantui) buvo privalomas VPĮ imperatyvus draudimas keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo metu bei buvo išimtinė galimybė jas keisti tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą (VPĮ 4 str. 1 d. 1 p., 18 str. 6 d. 11 p., 8 d., 56 str. 4 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal 2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 redakcijos VPĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 12 straipsnį, nagrinėjamoje byloje ginčijamo viešojo pirkimo vertė neviršijo tarptautiniams pirkimams nustatytos vertės, todėl papildomų darbų atlikimo būtinybė turi būti vertinama ne pagal VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punktą, o vadovaujantis VPĮ Ketvirtajame skyriuje pateiktu supaprastintų pirkimų reglamentavimu (VPĮ 86 str.). Pažymėtina, jog VPĮ nuostatų prasme teisėtai įsigyjami papildomi darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu susijęs, pirkimo objektas, todėl tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl papildomų darbų atlikimo perkančioji organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo darbų pirkimo sutartį, o ne keičia pradinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina išspręsti ieškovo, apelianto bei AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos trišalės naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80 kvalifikavimo klausimą ir tik išsprendus šį klausimą, turėtų būti pasisakyta dėl VPĮ 86 straipsnio taikymo pagrįstumo, nes šioje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įsigyti papildomus darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis.

Pažymėtina, jog pagal VPĮ 2 straipsnio 30 dalies nuostatą, viešojo pirkimo sutartis yra VPĮ nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau tiekėjų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų sudaryta sutartis, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai. Viešojo pirkimo sutarties sudarymas yra pirkimų tikslas, leidžiantis perkančiajai organizacijai, racionaliai tam naudojant lėšas, įsigyti prekių, paslaugų ar darbų. Kaip minėta, 2006 m. gruodžio 7 d. tarp apelianto Kauno miesto savivaldybės administracijos ir tiekėjo (ieškovo) UAB „Būstuva“ buvo pasirašyta projektavimo darbų ir statybos rangos sutartis Nr. 1330 (toliau – rangos sutartis), sutarties objektas – daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr., Kaune, techninio projekto parengimas ir statybos darbai (10 b. l., 1 t.). Šios sutarties 10.1. punktu ieškovas įsipareigojo pagal projektavimo sąlygų sąvadą ir vadovaudamasis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ ir STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, parengti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo techninį projektą ir pateikti jį užsakovui (11 b. l., 1 t.). Rangos sutarties 10.5. punktu ieškovas įsipareigojo atlikti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbus pagal projektą, parengtą vadovaujantis patvirtintu techniniu projektu, o 10.16. punktu – perduoti objektą eksploatacijon pagal statybos techninio reglamentavimo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus (12 b. l., 1 t.). Pažymėtina, jog rangos sutarties 23. punkte nurodyta, jog be kita ko, prie jos pridedamas projektavimo sąlygų sąvadas (sutarties 23.2. punktas) (14 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. S-40-6-1491 turinys patvirtina, jog buvo sutarta, jog daugiaaukštis daugiabutis gyvenamasis namas nebus dujofikuojamas (9.3. punktas) (24 b. l., 1 t.).

Rangos sutarties 3 punkte nustatyta, jog sutarties kaina yra fiksuota ir nustatyta visam sutarties galiojimo laikotarpiui. Šios sutarties 4 punkte numatyta išlyga, jog sutarties kaina didinama arba mažinama Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtai metinei infliacijai arba defliacijai viršijus 5 procentų ribą arba dėl įstatymais nustatytų pasikeitusių mokesčių, turinčių tiesioginės įtakos sutarties kainų dydžiui (10 b. l., 1 t.). Byloje esančio 2008 m. balandžio 3 d. susitarimo Nr. 200-2-1330 (1) „Dėl 2006 m. gruodžio 7 d. projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330 4 punkto vykdymo“ turinys patvirtina, jog šalys, vadovaudamosi 2008 m. kovo 5 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažyma Nr. (9.2-140)-NUA-17, bendrą 2006 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. 1330 kainą koregavo, nustatydami 12 371 989,34 Lt sutarties kainą (16-17 b. l., 1 t.). Taigi, šiuo susitarimu buvo įtvirtintas konkretus sutarties kainos dydis. Taip pat pažymėtina, jog rangos sutarties sudarymo metu, 2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 galiojusios redakcijos VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad pirkimo sutartyje turi būti įtvirtinta nuostata, jog pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos. Laikantis šios normos reikalavimų, aptarta įstatymo nuostata perkelta į šalių sudarytą rangos sutartį, kurios 15 punkte įtvirtinta, kad sutarties sąlygos negali būti keičiamos (13 b. l., 1 t.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad techninį projektą rengusi AB „Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. raštu Nr. 10-547 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio (60 butų) gyvenamojo namo prie A. Juozapavičiaus pr. (pagal schemą Nr. 2) tolimesnio projektavimo“ informavo ieškovą UAB „Būstuva“, jog įrengti butuose elektrines virykles su orkaitėmis nėra galimybės, kadangi nepakanka elektros energijos galingumų (25 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šiame rašte buvo siūlomi du klausimo sprendimo būdai: 1. pasirinkti elektrines virykles ir prašyti AB „VST“ naujų sąlygų su didesne galia, arba 2. apsispręsti dėl dujinių viryklių ir kreiptis į AB „Lietuvos dujos“ dėl techninių sąlygų. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. spalio 15 d. apelianto (atsakovo) Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Statybos skyrius AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pateikė prašymą „Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ (152 b. l., 1 t.), o 2008 m. gegužės 21 d. tarp AB „Lietuvos dujos“, apelianto (perkančiosios organizacijos, nagrinėjamu atveju – atsakovo) Kauno miesto savivaldybės administracijos ir tiekėjo (ieškovo) UAB „Būstuva“ buvo pasirašyta naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartis Nr. PR2008-80 (toliau – trišalė sutartis) (32-36 b. l., 1 t.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant šalių ginčą, taip pat būtina įvertinti ir nustatyti trišalės sutarties turinį bei tikslą. Pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 str. 2 d.), bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą, negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šis sisteminio aiškinimo principas taikytinas ir tada, kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių. Visos ginčo šalių sudarytos sutartys turi būti analizuojamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, susitarimų esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes ir pan., tam, kad būtų nustatyti tikrieji ginčo šalių ketinimai, juos realiai siejusių sutartinių santykių tikrasis turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ trišalėje sutartyje vadinama Dujų įmonė, apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija – Naujuoju vartotoju, o ieškovas UAB „Būstuva“ – Mokėtoju. Pažymėtina, jog trišalės sutarties tikslai buvo: nustatyti sąlygas ir terminus prijungti naujojo vartotojo sistemą, esančią Sodų g. 98, Kaune, prie Dujų įmonės sistemos (11.1. punktas); nustatyti Naujajam vartotojui numatomus skirstyti gamtinių dujų kiekius, būtinus Dujų įmonės investicijai į Naujojo vartotojo prijungimą atsipirkti per dešimties metų laikotarpį (11.2. punktas); sutarties objektas: vidutinio slėgio dujotiekis į gyvenamuosius namus Sodų g. 98, 100, Kaune (11.3.punktas).

Atitinkamai ši trišalė sutartis jos šalims sukūrė teises ir pareigas, kurios nurodytos sutarties IV dalyje Šalių įsipareigojimai.

Trišalės sutarties 15 punkte numatyti Mokėtojo (nagrinėjamu atveju ieškovo) įsipareigojimai: per 15 kalendorinių dienų nuo Sutarties pasirašymo sumokėti prijungimo įmokas 10 520,00 Lt, ekonomiškai neatsiperkančią paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalį 17 656,00 Lt, viso 28 176,00 Lt ir PVM 18 %, 5 071,68 Lt, iš viso 33 247,68 Lt, už Naujojo vartotojo sistemos prijungimą prie Dujų įmonės sistemos pagal pateiktą Naujojo vartotojo sistemos prijungimo įmokos paskaičiavimą. Nustačius tikrąją dujotiekio statybos vertę, prijungimo įmoka gali būti patikslinta (15.1. punktas); iki 2008 m. lapkričio 30 d. savo lėšomis suprojektuoti ir įsirengti vartotojo sistemą: vartotojo projektą suderinti su Dujų įmone; numatyti vietą dujų apskaitos sistemai, įsirengti apšiltintą ir apšildomą spintą dujų apskaitos sistemai ir užtikrinti elektros energijos tiekimą į ją; pristatyti Dujų įmonei statinio (vartotojo sistemos) pripažinimo tinkamu naudoti aktą, vartotojo sistemos techninio aptarnavimo sutartį (15.2. punktas) (33 b. l., 1 t.).

Taip pat trišalės sutarties 16 punkte buvo nustatyti Naujojo vartotojo (nagrinėjamu atveju atsakovo) įsipareigojimai: teisės aktų nustatyta tvarka paskirti asmenį, atsakingą už vartotojo dujų sistemos eksploatavimą, sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį su bet kuria dujų tiekimo įmone (16.1. punktas); ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo pradžios, pateikti prašymą Dujų įmonei dėl dujų apskaitos sistemos įrengimo ir gamtinių dujų perdavimo, skirstymo sutarties sudarymo (16.2. punktas); Dujų įmonei sumontavus dujų apskaitos sistemą, pasirašyti su dujų tiekimo įmone gamtinių dujų perdavimo, skirstymo sutartį bei pradėti vartoti gamtines dujas (16. 3. punktas); kasmet suvartoti ne mažesnį gamtinių dujų kiekį, nei numatyta Priede Nr. 1, kuris yra neatskiriama šios Sutarties dalis (16.4. punktas); leisti Dujų įmonei prisijungti prie Naujajam vartotojui nuosavybės teise priklausančios sistemos (dujotiekio sklypo ribose ar antžeminio dujotiekio), jeigu vartotojo sistemos pralaidumas gali užtikrinti kitų naujųjų vartotojų poreikius (16.5. punktas); tinkamai eksploatuoti šios Sutarties 15.2 punkte numatytą vartotojo sistemą (16.6. punktas) (33 b. l., 1 t.).

Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties prasmę. Nors aptartos trišalės sutarties esminis tikslas buvo nustatyti sąlygas ir terminus naujojo vartotojo (perkančiosios organizacijos) sistemos, esančios Sodų g. 98, Kaune, prijungimui prie Dujų įmonės sistemos bei nustatyti Naujajam vartotojui numatomus skirstyti gamtinių dujų kiekius, būtinus Dujų įmonės investicijai į Naujojo vartotojo prijungimą atsipirkti per dešimties metų laikotarpį ir šia sutartimi apeliantas Kauno miesto savivaldybės administracija neprisiėmė mokestinių įsipareigojimų prieš ieškovą, tačiau jos negalima vertinti atskirai, nevertinant šalis siejusių skirtingo pobūdžio sutartinių santykių eigos bei sudarytų sutarčių (rangos sutarties ir trišalės sutarties) sąlygų visumos. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi aplinkybė yra ta, jog bylos duomenys įrodo, kad šalys, siekdamos apsispręsti dėl dujinių ar elektrinių viryklių su orkaitėmis įrengimo, turėjo tikslą veikti bendrai – kaip minėta, 2007 m. spalio 15 d., po techninį projektą rengusios AB „Miestprojektas“ 2007 m. spalio 3 d. rašto Nr. 10-547 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio (60 butų) gyvenamojo namo prie A. Juozapavičiaus pr. (pagal schemą Nr. 2) tolimesnio projektavimo“, kuriuo tiekėjas (ieškovas) buvo informuotas, jog įrengti butuose elektrines virykles su orkaitėmis elektros energijos galingumų nepakanka, apelianto (atsakovo) Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Statybos skyrius 2007 m. spalio 15 d. AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialui pateikė prašymą Nr. 11889 „Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“, kuriame grafoje ,,Įrengimų,naudosiančių dujas, tipas ir skaičius“ nurodė – ,,dujinės viryklės 64“ (152 b. l., 1 t.), o 2008 m. gegužės 21 d, pasirašė trišalę sutartį, kuria buvo aptartas statomo namo dujų sistemos prijungimas prie AB ,,Lietuvos dujos“ sistemos. Atsakovas taip pat neginčijo ir faktinių aplinkybių, susijusių su papildomų darbų poreikiu, jų atlikimu, kainos nustatymu ir panašiai. Taigi, atsakovo, kaip perkančiosios organizacijos, nuoseklūs aktyvūs veiksmai įrodo jo siekį atlikti papildomus darbus statomame objekte, t. y. įrengti gamtinių dujų paskirstymo sistemą, kad būtų galima prijungti dujines virykles ir pastatytą gyvenamąjį namą eksploatuoti pagal paskirtį ir paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad apie papildomus darbus ieškovas informavo atsakovą tik pateikęs atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą ir atlikęs statinio teisinę registraciją.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal tarp atsakovo, ieškovo ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašytos trišalės naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80 nuostatas, galima pagrįstai konstatuoti, jog sprendimą dujofikuoti statomą namą priėmė pats atsakovas, kuris neabejotinai žinojo apie ieškovo atliekamus namo dujofikavimo darbus ir jų atlikimui pritarė, o jo teiginiai, kad ieškovas namo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos darbus atliko savavališkai, atmetami kaip nepagrįsti.

Nors pagal lingvistinę prasmę pasirašytos trišalės sutarties negalima traktuoti kaip rašytinio susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas faktines bylos aplinkybes, į pasirašytos trišalės sutarties esmę bei jos sudarymo aplinkybes, darytina išvada, jog iškilus būtinybei apsispręsti dėl dujinių ar elektrinių viryklių su orkaitėmis įrengimo statomame name, pasirašant trišalę sutartį tikrieji šalių (tiekėjo ir perkančiosios organizacijos) ketinimai buvo siekti tinkamai ir pilnai įvykdyti 2006 m. gruodžio 7 d. pasirašytą rangos sutartį – parengti daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr., Kaune, techninį projektą, atlikti statybos darbus bei perduoti objektą (daugiaaukštį daugiabutį gyvenamąjį namą) eksploatacijon pagal statybos techninio reglamentavimo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, šalių pasirašyta trišalė sutartis traktuotina kaip tęstinis pradinių santykių (rangos sutarties) sąlygotas būtinas šalių veiksmas, be kurio tinkamai įvykdyti ir užbaigti rangos sutartį - perduoti objektą (daugiaaukštį daugiabutį gyvenamąjį namą) eksploatacijon pagal statybos techninio reglamentavimo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus nebūtų galimybės.

Išsprendus trišalės sutarties kvalifikavimo klausimą, būtina pasisakyti dėl VPĮ 86 straipsnio taikymo pagrįstumo, nes šioje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įsigyti papildomus darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis.

Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgdama į viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje paaiškėjusias naujas aplinkybes, dėl kurių atsirado poreikis įsigyti papildomus darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu sudaryta rangos sutartis, perkančioji organizacija (apeliantas), siekdama įsigyti papildomų darbų, pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį (2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) galėjo vykdyti viešojo pirkimo procedūras. Šioje VPĮ normoje nustatyta, kad neskelbiamų supaprastintų derybų būdu gali būti perkami darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo; tokia pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o jos ir visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos. Jei perkančiajai organizacijai su tiekėju nepavyktų suderėti dėl papildomų darbų atlikimo, jų kainos, dėl kitų aspektų arba jei ji tai daryti būtų suvaržyta (pvz., papildomų darbų vertė viršytų didžiausią VPĮ leistiną jų ribą), turi būti vykdomos viešojo pirkimo procedūros pagal kitą pirkimo būdą, atveriančios konkurenciją ir kitiems tiekėjams (pvz., supaprastintas atviras konkursas).

VPĮ nuostatų prasme teisėtai įsigyjami papildomi darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu susijęs, pirkimo objektas, todėl tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl papildomų darbų atlikimo perkančioji organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo darbų pirkimo sutartį, o ne keičia pradinę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo pirkimo procedūros neskelbiamų derybų būdu suponuoja kitokius, nei susiklosčiusius, šalių santykius: perkančioji organizacija kviečia tiekėją–kontrahentą pateikti pasiūlymą, šis tiekėjas jį pateikia, šalys derasi dėl papildomų darbų (vykdymo sąlygų, kainos, kt.), sudaroma nauja viešojo darbų pirkimo sutartis dėl papildomų darbų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas (perkančioji organizacija), atsiradus sąlygoms, numatytoms VPĮ 86 straipsnio 11 dalies nuostatose, būtų atlikęs papildomų darbų viešojo pirkimo procedūras: kvietusi tiekėją pateikti pasiūlymą, šis tiekėjas būtų jį pateikęs, šalys būtų derėjęsi dėl papildomų darbų (vykdymo sąlygų, kainos, kt.), dėl papildomų darbų būtų sudaryta nauja viešojo darbų pirkimo sutartis. Byloje esantis perkančiosios organizacijos (apelianto) 2007 m. spalio 15 d. prašymas „Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ Nr. 11889 (152 b. l., 1 t.) ir 2008 m. gegužės 21 d. trišalė sutartis Nr. PR2008-80 (32-36 b. l, 1 t.) bei atsakovo elgesys po trišalės sutarties pasirašymo: apeliantas žinojo apie naujas projektavimo sąlygas (AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialo 2008 m. rugsėjo 12 d. projektavimo sąlygos Nr. 08-30641 (31 b. l., 1 t.), kreipėsi į AB ,,Lietuvos dujas“ dėl statomo namo sistemos prijungimo prie dujų sistemos, jam taip pat buvo žinoma apie atliekamus dujų įvado ir dujinių viryklių projektavimo darbus (UAB „Būstuva“ 2008 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 3215) (48 b. l., 1 t.), esmingai skiriasi nuo įtvirtintos papildomų darbų atlikimo tvarkos nustatytos VPĮ 86 straipsnio 11 dalyje. Šie apelianto veiksmai, traktuotini kaip pareigų, išplaukiančių iš VPĮ nuostatų laikymosi, netinkamas vykdymas.

Už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši savo pareigų, nustatytų VPĮ, nevykdo ar jas vykdo netinkamai, jai turi tekti neigiami padariniai. Jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl papildomų darbų, atsiradusių ieškovui ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. sudarius Naujojo vartotojo sistemos prisijungimo prie dujos sistemos sutartį Nr. PER2008-80, ir jų kainos, be pagrindo neįvertino to, kad nei šia sutartimi, nei jokiu kitu sandoriu savivaldybė neprisiėmė prievolės kompensuoti šias ieškovo išlaidas.

Su tokiu apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo.

Tokie apelianto argumentai lemia tai, kad perkančiajai organizacijai, pažeidusiai VPĮ reikalavimus, neatsirastų pareiga sumokėti už papildomus darbus, kuriuos ji pati užsakė. Tai, kad darbus užsakė būtent atsakovas, patvirtina šie bylos duomenys: perkančiosios organizacijos (apelianto) 2007 m. spalio 15 d. prašymas „Dėl naujojo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos“ Nr. 11889 (152 b. l., 1 t.), UAB „Būstuva“ 2008 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 3215 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr. Sodų g. 98, Kaune, dujų įvado ir dujinių viryklių suprojektavimo“, kurio turinys patvirtina, jog užsakovo (pagal rangos sutartį – užsakovas perkančioji organizacija Kauno miesto savivaldybės administracija) prašymu pakeisti dujines virykles 2007 m. gegužės mėnesį buvo pakeista projektavimo programa ir numatytas dujų naudojimas maisto gaminimui ir dujų viryklių sustatymas (48 b. l,, 1 t.), UAB „Būstuva“ 2009 m. sausio 28 d. raštas Nr. 3270 „Dėl daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr. Sodų g. 98, Kaune, dujotiekio įvado ir vidaus tinklų“, kurio turinys patvirtina, jog pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos nurodymą, nesant galimybės gauti iš VST reikalingų elektros galingumų daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo prie Juozapavičiaus pr. (pagal schemą Nr. 2) Sodų g. 98, Kaune, projektas statybos eigoje buvo pakeistas papildomai suprojektuojant ir įrengiant dujotiekio tinklus ir namo vidaus dujotiekio tinklą (49 b. l., 1 t.). Pažymėtina, kad objektas su jame įrengta dujų sistema buvo priimtas, priėmime dalyvaujant atsakovo darbuotojams, tai patvirtina naujai pastatyto daugiaaukščio daugiabučio gyvenamojo namo 1A3p (unikalus Nr. 4400-1561-8234) su kiemo statiniais (unikalus Nr. 4400-1757-1914) ir inžineriniais tinklais (akto priedas) Sodų g. 98, Kaune, pripažinimo tinkamu naudoti 2009 m. kovo 10 d. Aktas Nr. STN-21-090310-021 (19-22 b. l., 1 t.).

Taigi, aptartos faktinės aplinkybės paneigia apelianto argumentą, jog ieškovas apie papildomus darbus informavo jį tik pateikęs atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą ir atlikęs statinio teisinę registraciją. Apeliantas (perkančioji organizacija) taip pat neįrodė, koks būtų jos sutartinių įsipareigojimų ieškovui turinys, jei jos veiksmai ne pažeistų, o atitiktų VPĮ, šalys būtų sudariusios atskirą viešojo pirkimo sutartį, o ne tarpusavio sutartinius santykius grįstų informaciniais raštais ir trišale sutartimi. Be to, kaip pirmiau nurodyta, Kauno miesto savivaldybės administracija faktinių aplinkybių – papildomų darbų poreikio, jų įvykdymo bei priėmimo, darbų kainos – neginčija.

Kita vertus, VPĮ nuostatų taikymas, sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus (bei kitais atvejais), kvalifikuoja šalių santykius, leidžia įvertinti viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektų veiksmų teisėtumą, t. y. įpareigoja teismą spręsti šalių ginčą teisėtumo prasme, tačiau negali pakeisti faktinės situacijos. Šalių teisiniai santykiai, kurie dėl tam tikrų aspektų pripažintini pasibaigę, pvz., pirkimo objektas sukurtas, priimtas ir naudojamas, gali būti tik vertinami, bet ne pakeisti. Modifikuoti teisinius santykius galima, jei jie dar nėra visai ar iki galo nutrūkę, pasibaigę: pvz., galima šalis grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį, jei viešojo pirkimo sutartis nesudaryta ar nebaigta vykdyti; be to, teismai spręsdami dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, pripažindami ginčijamą sandorį niekiniu (t. y. neegzistuojančiu de jure), privalo pasisakyti dėl neteisėtų veiksmų padarinių, inter alia restitucijos, taikymo; kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį, restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali tiekėjui grąžinti priimtų darbų ar paslaugų. Išimtimi laikytini ginčai dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog perkančiajai organizacijai (atsakovui) kyla piniginė prievolė ieškovui dėl papildomų darbų atlikimo. Perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumas kyla ne dėl papildomų darbų pirkimo apskritai, o dėl netinkamai įvykdytų viešojo pirkimo procedūrų.

Nagrinėjamoje byloje įvertinus, jog trišalė sutartis yra tęstinio pobūdžio, viešojo pirkimo tinkamam įvykdymui būtina priemonė, teisėjų kolegija sprendžia, ar, atsižvelgiant į VPĮ 86 straipsnio 11 dalies pažeidimą, yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą atsakovui sumokėti už atliktus papildomus darbus. Atsakovas, remdamasis VPĮ nuostatų pažeidimu bei tuo, kad tarp šalių nebuvo sudarytas joks rašytinis susitarimas dėl papildomų darbų, laikosi pozicijos, jog nėra teisinio pagrindo mokėti už jų įvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas. Net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą, tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek VPĮ tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jei perkančioji organizacija laikytųsi įstatymo nustatytos tvarkos. Tiekėjai (kaip ir perkančiosios organizacijos) – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektai, dėl to, nors atsakomybė už VPĮ vykdymą tenka perkančiajai organizacijai, tiekėjai, žinodami ar turėdami žinoti apie atitinkamą VPĮ reguliavimą (pvz., VPĮ 86 str. 11 d.), už VPĮ laikymąsi taip pat turi prisiimti dalį atsakomybės, juolab kad jų teisės, kylančios iš šio įstatymo, atitinka perkančiųjų organizacijų pareigas. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties nuostatų ir faktinių šalių santykių, tiekėjo teisėti, teismo ginami lūkesčiai dėl perkančiosios organizacijos prievolių įvykdymo negali išeiti už VPĮ reguliavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Kaip minėta, pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punktą, visų viešojo pirkimo sutarties šalių susitarimų dėl papildomų darbų kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos. Šia įstatymo leidėjo valia apriboti papildomų susitarimų sudarymą siekiama kuo plačiau atverti varžymąsi tarp lygiaverčių tiekėjų bei apriboti galimą piktnaudžiavimą sudaryti neribotą skaičių sutarčių dėl papildomų darbų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje konstatavo, kad VPĮ nuostata dėl didžiausios leistinos papildomų darbų vertės – įsakmaus pobūdžio įstatymo nuostata, šalių negalima pakeisti de jure (sutartimis) ir (ar) de facto (darbų atlikimu be rašytinio susitarimo). Apie šią įstatymo nuostatą žino arba turi žinoti tiek perkančioji organizacija, tiek tiekėjas. Pastarasis, atliekantis papildomus darbus, viršijančius šią kainos ribą, prisiima tokių darbų atlikimo riziką, neginamą teismo, dėl šią ribą viršijančių darbų apmokėjimo kylantys lūkesčiai nelaikytini teisėtais, nes prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog pagrindinėje viešojo pirkimo rangos sutartyje nustatyta, kad bendra sutarties kaina – 11 823 735,00 Lt (10 b. l., 1 t.). Byloje esančio 2008 m. balandžio 3 d. susitarimo Nr. 200-2-1330 (1) „Dėl 2006 m. gruodžio 7 d. projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties Nr. 1330 4 punkto vykdymo“ turinys patvirtina, jog šalys, vadovaudamosi 2008 m. kovo 5 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pažyma Nr. (9.2-140)-NUA-17, koregavo bendrą 2006 m. gruodžio 7 d. sutarties Nr. 1330 kainą ir nustatė ją 12 371 989,34 Lt (16-17 b. l., 1 t.). Taigi perkančioji organizacija papildomų darbų tik iš ieškovo, neskelbdama apie pirkimą, galėjo pirkti už ne didesnę kaip 1 855 798,40 Lt sumą (12 371 989,34 Lt*0,15).

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl perkančiosios organizacijos (apelianto) piniginės prievolės apimties, pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti dalį ieškovo reikalaujamos sumos - 143 093,68 Lt pripažįsta pagrįstu. Būtent tokio dydžio išlaidas, kurios neviršija VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatų, susijusias su objekto dujofikavimu, ieškovas įrodė: 17 346 Lt išlaidas už projektavimo darbus (AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“) (133 b. l., 1 t.), 33 247,68 Lt prisijungimo bei ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas (AB „Lietuvos dujos“) (38-39 b. l., 1 t.), 70 000,00 Lt išlaidas dėl dujų vamzdyno montavimo, pajungimo ir kitų darbų atlikimo (subrangovas UAB „Labas“), kurios buvo sumokėtos dalimis (46, 87, 93, 100, 107 b. l., 1 t.), 60 dujinių viryklių už 22 500 Lt sumą nupirkimo (UAB „Šilumos garantas“) (85, 103 b. l., 1 t.).

Apeliantas taip pat kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei motyvuojamoje nutarties dalyje nepateikė išsamaus kiekvieno ieškovo ir atsakovo išdėstyto argumento teisinio įvertinimo (CPK 185 str., 270 str. 4 d.).

Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl 143 093,68 Lt skolos už atliktus darbus, o taip palūkanų priteisimo iš dalies patenkino pagrįstai.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovas RUAB ,,Būstuva“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė (99 b. l., 2 t.). Todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patyrė 20,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 151 b. l., 2 t.) ir šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867, adresas – Laisvės al. 96, Kaunas) į valstybės biudžetą 20,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.