- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-18
- Bylos Nr.
- 1S-216-898/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00415-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė
- Nukentėjusysis
- V. J. S.
- Civilinis ieškovas
- V. J. S.
- Nuteistasis
- M. U.
- Advokatai
- Aivaras Žilvinskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo V. J. S. atstovo advokato Aivaro Žilvinsko skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovo advokato Aivaro Žilvinsko prašymą dėl papildomo sprendimo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo M. U. priėmimo ir prašymas grąžintas jį padavusiam nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovui advokatui Aivarui Žilvinskui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Aukštesnės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendžiu M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalyje. Tačiau šiame nuosprendyje nebuvo išspręstas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. patirtų išlaidų advokato A. Žilvinsko paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo M. U. klausimas. Nuosprendis neįsiteisėjęs.
2. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovo advokato prašymas priimti papildomą sprendimą dėl išlaidų advokato A. Žilvinsko paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo M. U.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo skundžiama nutartimi atsisakyta priimti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovo advokato prašymą dėl papildomo sprendimo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo M. U. priėmimo ir prašymas grąžintas jį padavusiam nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovui advokatui. Pažymėta, jog apylinkės teismo buvo prašoma priimti papildomą sprendimą, tačiau papildomo sprendimo institutas, kaip kad civilinio ar administracinio proceso įstatymuose, baudžiamojo proceso įstatyme nereglamentuotas, todėl toks sprendimas negali būti priimtas. Be to, teismas sprendė, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. atstovo prašymas taip pat negali būti vertinamas, kaip prašymas ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, nes iš jo turinio matyti, kad prašoma ne to, o išspręsti iš esmės proceso išlaidų atlyginimo klausimą, kuris nuosprendyje liko neišspręstas. Skundžiamoje nutartyje pastebėta, jog tai negali būti sprendžiama ir kaip nuosprendžio vykdymo metu kilusios abejonės pašalinimas, nes nuosprendis šiuo metu dar neįsiteisėjęs, todėl nevykdomas. Taigi, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendė, jog nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo M. U. klausimas gali būti sprendžiamas apeliacinio proceso tvarka, paduodant apeliacinį skundą dėl nuosprendžio. Nagrinėjamas prašymas kaip apeliacinis skundas nevertintas, nes iš jo turinio tokia nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. J. S. valia vienareikšmiškai neišreikšta.
II. Skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Skundu nukentėjusiojo V. J. S. atstovas advokatas prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo iš esmės.
4.1. Atstovo advokato manymu, priimta skundžiama nutartis yra nepagrįsta. Pažymėta, jog apylinkės teismas teisus teigdamas, kad šiuo atveju nebuvo prašoma nei apsirikimo ištaisymo, nei neaiškumų šalinimo vykdymo metu, o būtent vykdymo išlaidų priteisimo klausimo išsprendimo. Teigiama, jog atstovavimo išlaidų priteisimo klausimas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 105, 106 straipsniuose, todėl formaliai neturėtų būti kliūties priimti atskirą nuo nuosprendžio procesinį sprendimą ar nutartį būtent šiam klausimui, nes tuo nuosprendis niekaip iš esmės nepasikeičia.
4.2. Skunde nurodoma, jog nors apylinkės teismas ir pažymi, kad papildomo sprendimo institutas, skirtingai nei civiliniame ar administraciniame procesuose, nėra numatytas baudžiamajame procese, tačiau advokato įsitikinimu, tai nereiškia, kad jis uždraustas ar negalimas. Akivaizdu, jog klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra civilinio pobūdžio, nes juo niekaip nėra realizuojami baudžiamosios atsakomybės klausimai, todėl tokio instituto numatymas BPK galbūt net nėra būtinas, nes civilinių klausimų sprendimui (pvz., ieškinio klausimais) BPK nukreipia į CPK (pavyzdžiui BPK 113 straipsnis). Todėl vien tai, kad papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų institutas nėra aiškiai numatytas BPK, netrukdo šio klausimo spręsti, t. y. kol nebuvo priimtos teisingumo ministro rekomendacijos dėl priteistinų sumų maksimalių dydžių advokatams baudžiamosiose bylose, teismai vadovaudavosi atitinkamomis rekomendacijomis civilinėse bylose, nes tai neturėjo įtakos baudžiamosios atsakomybės klausimams. Todėl atstovo advokato vertinimu, papildomo sprendimo priėmimas neturi įtakos nuteisto asmens baudžiamajai atsakomybei.
4.3. Pripažinus, jog papildomo sprendimo institutas nenumatytas iš viso, reikštų, kad egzistuoja teisės spraga, nes jokia teisės norma nenumato, kaip elgtis, kai teismas galimai užmiršta išspręsti vieną iš civilinių reikalavimų nuosprendyje. Skunde pažymėta, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 1 d. sprendime išaiškino, kad teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teise. (...) taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąja teise. Be to, baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai yra bendrosios kompetencijos, todėl atstovo advokato manymu, tai reiškia, kad jų įgaliojimai patys plačiausi, vadinasi, nėra jokio kito teismo, kuris galėtų užpildyti tokią teisės spragą, ir todėl bendrosios kompetencijos teismas turi vykdyti savo konstitucinę priedermę – teisingumą, ir tuo tikslu pildyti teisės spragas, net jeigu konkretus institutas (papildomo sprendimo ar nutarties) aiškiai nesureglamentuotas.
4.4. Skunde pastebėta, kad jeigu būtų elgiamasi taip, kaip siūloma skundžiamoje nutartyje (teikiamas apeliacinis skundas dėl bylinėjimosi išlaidų neišsprendimo), tokiu atveju susidarytų procesiškai ydinga ir nepateisinama situacija, kai proceso dalyvis prarastų vieną teismo instanciją. Tokiu atveju dėl bylinėjimosi išlaidų klausimo apeliacinė instancija taptų pirmąja instancija, ir nukentėjusysis neturėtų kur daugiau apeliuoti, jeigu jis galimai nesutiktų su apeliacinės instancijos sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal įstatymų leidėjo nustatytą reglamentavimą, akivaizdu, kad klausimai dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti sprendžiami būtent toje instancijoje, kuri priėmė nuosprendį, o ne perkeliant juos į aukštesnę instanciją (BPK 105, 106 straipsniai).
4.5. Teigiama, jog su proceso ekonomiškumo principu taip pat nesuderinama ir tai, kad užuot paprastą procesinį klausimą išsprendus papildoma nutartimi ar sprendimu, apkraunamas teismų darbas ir reikalaujama rašyti apeliacinį skundą dėl nuosprendžio, kuris iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tokiu atveju galimi įvairūs apeliacinės instancijos sprendimai (grąžinti nuosprendžio dalį, kuria neišspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, nagrinėti atgal į pirmą instanciją, kad nebūtų prarasta apeliacijos galimybė), o tai reikštų dar ilgesnį, neekonomišką procesą dėl formalaus ir paprasto klausimo, neturinčio įtakos baudžiamajai atsakomybei. Pažymėta, kad teismų praktikoje jau yra buvusių situacijų, kai baudžiamąją bylą nagrinėję teismai užmiršdavo išspręsti kokį nors civilinį klausimą, o būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-827/2019 buvo patenkinti keli civiliniai ieškiniai, tačiau užmiršta išspręsti vieno ieškovo ieškinį. Todėl atstovas advokatas, kaip „užmirštojo“ ieškovo atstovas pateikė prašymą apylinkės teismui išspręsti užmirštą ieškinį, ir teismas papildomai, atskirai nuo nuosprendžio priėmė 2019 m. birželio 18 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-827/2019 (proceso Nr. 1-01-1-55634-2016-5), kuria pripažino „užmirštajam“ ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavė ieškinį nagrinėti civiline tvarka. Todėl skunde atkreiptas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje jau buvo atskirais sprendimais ar nutartimis sprendžiami „užmiršti“ civiliniai klausimai, kurie nebuvo išspręsti nuosprendyje. Tokiu papildomu sprendimu ar nutartimi niekaip nebūtų pažeistos nuteistojo teisės, nes nesutikdamas su priteistų išlaidų dydžiu jis galėtų apeliuoti.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į skundą nėra gauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesnės instancijos teismo argumentai ir išvados
Skundas atmetamas.
6. Išnagrinėjęs nukentėjusiojo V. J. S. atstovo advokato A. Žilvinsko skundą, susipažinęs su teismui pateikta bylos medžiaga bei skundžiama Vilniaus miesto apylinkės 2024 m. birželio 18 d. nutartimi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
7. Nagrinėjamu atveju iš skundą nagrinėjančiam teismui pateiktos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendyje liko neišspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo advokatas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą dėl išlaidų atlyginimo advokato paslaugoms apmokėti, tačiau nuosprendyje per klaidą dėl šio klausimo nebuvo priimtas sprendimas. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas konstatavo, jog papildomo sprendimo institutas, kaip kad civilinio ar administracinio proceso įstatymuose, baudžiamojo proceso įstatyme nereglamentuotas, todėl toks sprendimas negali būti priimtas.
8. Nesutikdamas su šia apylinkės teismo pozicija, nukentėjusiojo atstovas advokatas skunde pažymi, jog klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo galėtų būti išspręstas papildomu sprendimu, vadovaujantis CPK reglamentavimu, t. y. užpildant BPK esančias teisės spragas bei nepažeidžiant ekonomiškumo principo, tačiau apygardos teismo vertinimu, šių skunde pateiktų argumentų nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Apygardos teismo įsitikinimu, BPK numato alternatyvias galimybes klausimams dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo spręsti, t. y. pirmosios instancijos teisme pateiktus prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nuosprendyje išsprendžiant šį klausimą, taip pat vadovaujantis BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, BPK 361 straipsnio 1 dalimi bei pateikus apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio, kuriame šis klausimas buvo neišspręstas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
9. Pažymėtina, jog BPK 308¹ straipsnio 1 dalies pagrindu teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Kaip jau paminėta, šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas nevertino minėtame nuosprendyje padarytos klaidos (nurodytos nukentėjusiojo atstovo advokato prašyme) kaip rašymo apsirikimo, kadangi padarė išvadą, jog iš skundo turinio buvo prašoma ne to, o išspręsti iš esmės proceso išlaidų atlyginimo klausimą, kuris nuosprendyje liko neišspręstas. Todėl atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju šis klausimas gali būti sprendžiamas apeliacinio proceso tvarka, paduodant apeliacinį skundą dėl nuosprendžio. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tai, jog apylinkės teismas nepripažino minėtos klaidos rašymo apsirikimu bei nurodė, kad klausimas gali būti sprendžiamas apeliacinio proceso tvarka, nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties pripažinti nepagrįsta. Šiame kontekste apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – Liteko) duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendį apeliacine tvarka apskundė ne tik nuteistojo M. U. gynėjas advokatas, bet ir nukentėjusiojo V. J. S. atstovas advokatas, kuris apeliaciniame skunde prašė išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, tad skundžiama nutartimi nukentėjusiam nebuvo užkirsta galimybė pasinaudoti apeliacinio proceso tvarka bei prašyti pirmosios instancijos teisme jo patirtų išlaidų atlyginimo.
10. Be to, BPK 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę priimti sprendimus, be kita ko, dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje. Taigi, apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisus, nurodydamas, kad su proceso išlaidomis susiję klausimai gali būti išspręsti ir nuosprendžio vykdymo stadijoje, tačiau kaip jau anksčiau paminėta, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, todėl taikyti minėto teisinio reglamentavimo taip pat nebuvo pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog skunde minimoje Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-827/2019 priimtas atskiras sprendimas po nuosprendžio priėmimo nesuteikia pagrindo daryti priešingos išvados. Nors atstovo advokato vertinimu, teismų praktikoje jau buvo atskirais sprendimais ar nutartimis sprendžiami „užmiršti“ civiliniai klausimai, kurie nebuvo išspręsti nuosprendyje, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo priimtas sprendimas (baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-827/2019) neturi įtakos šioje byloje susiklosčiusiai situacijai, kadangi iš Liteko duomenų matyti, kad skunde nurodomas atskiras sprendimas dėl civilinio ieškinio buvo priimtas jau įsiteisėjus nuosprendžiui, t. y. nuosprendžio vykdymo stadijoje. Kaip jau paminėta, nagrinėjamu atveju skunde buvo prašoma priimti atskirą sprendimą dėl išlaidų dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendžiui.
11. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartis priimta laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos bei reikalavimų, todėl skunde nurodytais motyvais naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nukentėjusiojo V. J. S. atstovo advokato Aivaro Žilvinsko skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.