Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Eglės Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Ugniaus Pėdnyčios (toliau – ir apeliantas) ir nukentėjusiojo V. J. S. atstovo advokato Aivaro Žilvinsko (toliau – ir atstovas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda.

Civiliniams ieškovams V. J. S., L. S. ir A. Ž. bei jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Prokurorui pranešta apie tai, kad liudytojas – Italijos pilietis E. A. G. B. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo M. U. išteisinti, o nukentėjusiojo V. J. S. atstovas – priteisti nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako apeliacinių skundų ribose.

Dėl M. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos

7. BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

8. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tuomet, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai. Ši teisės norma suponuoja, kad savavaldžiavimas neatsiejamas nuo tam tikrų subjektinių teisių atsiradimo ir jų vykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokių teisių atsiradimas turi turėti teisėtą ir objektyvų pagrindą. Tai reiškia, kad turi būti teisės normos, kurios nustatytų tiek subjektinių teisių atsiradimo pagrindus, tiek ir galimybę reglamentuoti tokius teisinius santykius. Atsakomybė už savavaldžiavimą sietina su teisės aktuose įtvirtinta pareiga gerbti kitų teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 28 straipsnyje yra nustatyta tai, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių. Lietuvos Respublikos civilinis kodekso (toliau – CK) taip pat draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Kai asmuo įgyvendina savo turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

9. Kaltininkas savavaldžiaudamas gali vykdyti tiek tikrą, tiek ir tariamą teisę. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta teisės aktu, sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam (ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja), nors iš tikrųjų tokios teisės nėra (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-594/2023). Pažymėtina, jog savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi ir didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinę, administracinę bei drausminę) atsakomybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-495/2025). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą, kitas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-495/2025).

11.6. Įvertinus pirmiau išdėstytas ir išsamiai aptartas aplinkybes darytina išvada, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esantys duomenys nepatvirtina M. U. pozicijos, jog šaltojo bei karštojo vandens stovo sklendes aptariamose patalpose užsuko būtent liudytojas E. A. G. B., o nuteistasis, išnuomojęs patalpas liudytojui, nuo jų raktų neturėjo ir objektyviai negalėjo į jas patekti ir padaryti jam inkriminuotus veiksmus. Aptarti duomenys iš esmės paneigia šią M. U. versiją, todėl vertintina, kad aplinkybės dėl E. A. G. B. tariamai nusikalstamų veiksmų yra tik nuteistojo gynybinė versija, kuri pateikta siekiant išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

12. M. U. inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t. y. tai, kad būtent jis užsuko geriamo šaltojo ir karštojo vandens stovo sklendes, patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų V. J. S. (1 t., b. l. 138–139, 143–145), A. Ž. (1 t., b. l. 173–175), L. S. (1 t., b. l. 178–179, 181–182), A. V. (2 t., b. l. 43–45), M. T. (2 t., b. l. 47–48), P. L. (2 t., b. l. 50–52, 53–54), P. R. (2 t., b. l. 56–57, 58–59), T. K. (2 t., b. l. 61–63, 64–65), G. K. (2 t., b. l. 67–70, 71–72), A. N. (2 t., b. l. 74–76), R. V. (2 t., b. l. 81–82), M. M. (2 t., b. l. 84–85), J. Ž. (2 t., b. l. 87–88, 97), A. U. (2 t., b. l. 90–91), A. R. (2 t., b. l. 101–103) parodymų matyti, kad nei vienas iš šių liudytojų negalėjo nurodyti, jog yra matę liudytoją E. A. G. B.; liudytoja A. N. paaiškino, kad atliekant medžiagos patikrinimo veiksmus M. U. nurodė, jog aptariamos patalpos yra išnuomotos užsieniečiui; liudytojos J. Ž. ir A. U. taip pat nurodė, jog dalis M. U. priklausančių patalpų yra nuomojamos užsieniečiui. Vis dėlto, įvertinus tai, jog nei vienas iš nurodytų liudytojų nenurodė, kad yra matę E. A. G. B. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ar žinojo apie tai, kad aptariamos patalpos yra išnuomotos šiam asmeniui, kyla pagrįsta abejonė dėl M. U. nurodytų argumentų, jog nurodytas asmuo buvo šiose patalpose ir galėjo užsukti šaltojo ir karštojo vandens stovo sklendes. Apklausus liudytojus teisiamajame posėdyje, liudytojos A. N. (8 t., b. l. 172–177), A. U. (10 t., b. l. 149–152), J. Ž. (10 t., b. l. 152), M. M. (10 t., b. l. 153–155, 161–162), A. V. (11 t., b. l. 53–55) ir E. B. (11 t., b. l. 69–73) bei nukentėjusieji L. S. (11 t., b. l. 23–29) ir A. Ž. (11 t., b. l. 29–33) nurodė tam tikras aplinkybes, susijusias su E. A. G. B., tačiau jos niekaip neįrodo M. U. pateiktos pozicijos, jog vandens stovo sklendes užsuko ne jis. Nukentėjusieji paaiškino, kad jokio pašalinio asmens aptariamose patalpose jie nebuvo matę; liudytoja A. N. ir J. Ž. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu; M. M. pateikė tam tikras detales apie tarp E. A. G. B. ir Bendrovės sudarytą Sutartį, tačiau atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas vertina Sutartį, kaip fiktyvią, šiais jos parodymais nesivadovaujama; A. V. nurodė nežinantis, kad vandens stovas būtų susijęs su užsieniečiais; E. B. teigė, jog M. U. priklausančios patalpos buvo išnuomotos užsieniečiui, todėl M. U. neturėjo rakto nuo tų patalpų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė yra paneigta objektyvių duomenų visumos, teisėjų kolegija šios liudytojos parodymais šioje dalyje nesivadovauja. Nors A. U. parodymai yra iš esmės itin palankūs nuteistojo versijai, atsižvelgtina ne tik į tai, kad ši liudytoja yra M. U. žmona, taigi gali būti suinteresuota baudžiamosios bylos baigtimi ir siekė padėti nuteistajam išvengti jam gresiančios atsakomybės, tačiau ir į tai, kad jos nurodytos aplinkybės iš esmės prieštarauja objektyviems bylos duomenims. A. U. teiginiai apie tai, kad E. A. G. B. Lietuvoje norėjo pradėti verslą ir, jog vandens atjungimo laikotarpiu M. U. kartu su liudytoja buvo išvykę iš Lietuvos, iš esmės nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Jos parodymai dalyje dėl to, kad M. U. raktus nuo aptariamų patalpų atidavė E. A. G. B. ir šio atstovui, yra paneigti pirmiau aptarta baudžiamosios bylos medžiaga. Dėl to spręstina, kad šios liudytojos parodymai negali būti laikomi patikimais, todėl jais vadovaujamasi tik tiek, kiek jie yra patvirtinti objektyviais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais įrodymais.

14. M. U. taip pat yra inkriminuota tai, jog jis, užsukęs geriamo šaltojo ir karštojo vandens stovo sklendes, užmūrijo jas plytų siena, taip apsunkindamas jų suradimą, bei atsisakė į patalpas įleisti UAB „S“ darbuotojus, siekusius patikrinti vandens stovus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą šioje dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie nuteistojo neteisėtai veiksmai yra pilnai įrodyti.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad niekas be M. U. ir E. A. G. B. (jei šis būtų sudaręs Sutartį), neturėjo galimybės užmūryti sienoje buvusias vandens stovo sklendes, nes tik jie galėjo turėti raktus nuo aptariamų patalpų. Nors E. A. G. B. teigė, kad jis užsuko vandens stovo sklendes, tačiau liudytojas kategoriškai neigė aplinkybę, jog jas užmūrijo būtent jis. Vertinant šią kaltinimo dalį, atkreiptinas dėmesys į liudytojų A. V., P. L., P. R., T. K., G. K. ir A. N. parodymus. Dalis šių liudytojų (P. R. ir T. K.) iš anksčiau žinojo apie tai, kad būtent M. U. priklausančiose patalpose yra vandens stovų sklendės; liudytojai A. V., P. L. ir A. N. paaiškino, kad jiems vykdant medžiagos patikrinimo veiksmus M. U. ne tik teigė, jog aptariamose patalpose nėra ir niekada nebuvo vandens stovo bei, kad patalpose niekada nebuvo atlikti remonto darbai, tačiau liudytojams taip pat susidarė įspūdis, jog M. U. nenorėjo ir tyčia bandė neįleisti jų į patalpas. Akcentuotina ir tai, jog medžiagos patikrinimo veiksmų atlikimo metu M. U., rodydamas į sieną pasakė, kad: „Gal čia norite apžiūrėti? Čia yra stovai, profesoriau. Va, čia žiūrėkite, stovai visi“ (2 t., b. l. 111). Iš apžiūros protokolo (2 t., b. l. 136–141, 142–145) matyti, kad M. U. su kitais patalpų apžiūroje dalyvavusiais asmenimis elgėsi nepagarbiai bei, savo veiksmus pateisindamas staigiai pablogėjusia sveikata ir iškviestu greitosios medicinos pagalbos automobiliu, bandė kuo greičiau išvaryti apžiūroje dalyvavusius liudytojus, advokatus ir antstolį. Iš apžiūros protokolų taip pat matyti, jog liudytojų nurodyta aplinkybė, kad M. U. vengė įleisti juos į visas patalpas, yra teisinga – nuteistasis ne vieną kartą reikalavo, kad apžiūra būtų pradėta nuo viršaus, kadangi manė, jog problema yra ten, ir iš pradžių atsisakė apžiūrinėti kitas patalpas (2 t., b. l. 108–109), o po to, bandant apžiūrėti tariamai išnuomotas patalpas teigė, kad nuomininkas yra italų verslininkas ir tikrai skųs tokius veiksmus, nes jie padaryti be jo leidimo (2 t., b. l. 111). Taip pat pažymėtina, jog įleidus į aptariamas patalpas, M. U. iš karto nurodė, kad jiems yra negalima nieko griauti, kadangi tai yra valstybės saugomas pastatas (2 t., b. l. 111, 122), o po to pradėjo su juo buvusius asmenis skubinti palikti patalpas (2 t., b. l. 124). Taip pat paprašius įleisti asmenį, kuris buvo anksčiau konkrečioje patalpoje matęs vandens stovus, nurodė, kad šio asmens neįleis ir tik išleis jau viduje esančius asmenis (past. – vėliau tas asmuo buvo įleistas) (2 t., b. l. 126). Iš aptartų aplinkybių visumos matyti, kad M. U. savo elgesiu bandė nuslėpė neteisėtą veiklą (užsuktų sklendžių užmūrijimą plytų siena), nes neparodė sklendžių vietos savo pareigų atlikti atėjusiam antstoliui, policijos pareigūnei ir UAB „P“ darbuotojams. Taip pat matyti, kad nuteistasis nepateikė atvykusiems pareigūnams ir darbuotojams jo versiją patvirtinančių dokumentų (Sutarties ir jos priedų, E. A. G. B. kontaktų ir kt.). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, jog M. U., užsukęs geriamo šaltojo ir karštojo vandens stovo sklendes, po to jas užmūrijo ir taip apsunkino apžiūrą atliekantiems asmenims surasti bendrojo naudojimo objektą.

16. Spręstina, kad šiuo atveju tinkamai įrodyta tai, jog M. U. atsisakė įleisti UAB „S“ darbuotojus į patalpas bei apribojo bet kokį patekimą į jas tam, kad būtų patikrinti vandens stovai. Minėtas aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, tačiau ir kiti objektyvūs bylos medžiagoje esantys duomenys. Nukentėjusysis V. J. S. paaiškino, kad su juo susisiekęs UAB „S“ administratoriaus pavaduotojas nurodė, jog M. U. neigia užsukęs vandenį ir reikalauja, kad su juo susisiektų ne UAB „S“ darbuotojai, o patys gyventojai (1 t., b. l. 138–139); nukentėjusieji A. Ž. ir L. S. (1 t., b. l. 173–174, 178–179) parodė, jog jie turėjo kreiptis į teismą tam, kad gautų leidimą patekti į M. U. priklausančias patalpas – iš pirmo karto jiems buvo neleista ten patekti, o iš antro karto – leista, po ko buvo pastebėta, kad siena, kurioje buvo sklendės, yra užmūryta; liudytojai T. J. (2 t., b. l. 24–27), A. V. (2 t., b. l. 43–45), M. T. (2 t., b. l. 47–48), P. L. (2 t., b. l. 50–52, 53–54), P. R. (2 t., b. l. 56–57, 58–59), T. K. (2 t., b. l. 61–63, 64–65), G. K. (2 t., b. l. 67–70, 71–72) ikiteisminio tyrimo metu bei apklausti teisiamuosiuose posėdžiuose liudytojai M. T., T. K., G. K. ir P. R. (10 t., b. l. 141–143, 162–171, 197–200) paaiškino, kad įdėta itin daug pastangų siekiant susitarti su M. U. ir jo vadovaujama Bendrove dėl aptariamų patalpų apžiūros, o patekti į visas aktualias patalpas pavyko tik gavus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį (2 t., b. l. 28–30), su antstolio ir policijos pareigūnės pagalba. Vis dėlto pažymėtina, kad vandens stovo sklendės tą dieną nebuvo rastos, nes M. U. prieštaravo tinkamai patalpų apžiūrai, nesutiko su apžiūros atlikimo tvarka ir vėliau apžiūrą atlikusius asmenis išvarė iš patalpų. Dėl to vertintina, kad šiuo atveju pagrįstai nustatyta, jog būtent nuteistasis savo veiksmais, kuriais siekė paslėpti atliktus neteisėtus veiksmus, t. y. vandens stovo sklendžių užsukimą bei jų užmūrijimą, apribojo patekimą į patalpas, taip neleisdamas patikrinti vandens stovų buvimo vietos bei jų būsenos.

17. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika, t. y. nenurodė, kokie konkrečiai įstatymai ar kiti teisės aktai buvo pažeisti, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Pažymėtina tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba yra labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Įvertinus tai, jog apeliaciniame skunde cituojamos kasacinės instancijos teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai (pvz., dėl ginčijamos, tačiau nerealizuotos savo tariamos teisės savavališko vykdymo sukeliant fizinį skausmą ir grasinant), darytina išvada, jog nurodyti kasacinės instancijos teismo sprendimai neturi precedento galios. Papildomai pabrėžtina, kad M. U. savo veiksmais iš esmės užkirto nukentėjusiesiems kelią gauti geriamą šaltąjį bei karštąjį vandenį įprastu būdu. Užmūrydamas vandens stovų sklendes ir po to neįleisdamas UAB „S“ darbuotojų į aktualias patalpas, M. U. taip pat neleido daugiabučio namo administratoriui tinkamai vykdyti jo pareigų. Dėl to spręstina, jog pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad M. U. savavaldžiavo, yra pagrįstas ir teisėtas.

18. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog M. U. veiksmais nebuvo sukelta didelė žala nukentėjusiesiems. Nagrinėjamu atveju neginčijamai įrodyta, kad nukentėjusieji be prieigos prie vandens buvo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 18 d., t. y. 23 dienas. Nors iš dalies sutiktina su apelianto motyvais, jog nukentėjusieji prieigą prie vandens gavo kitais būdais, vis dėlto pabrėžtina, kad būtent M. U. neteisėti veiksmais sąlygojo būtinybę ieškoti kitų geriamojo vandens gavimo būdų, t. y. būtent dėl M. U. elgesio nukentėjusiesiems kilo papildomų išlaidų, jie negalėjo pilnaverčiai ir pilna apimtimi naudotis savo būstais bei privalėjo imtis kitų priemonių, siekdami užtikrinti tinkamą savo ir savo šeimos svarbiausių poreikių tenkinimą. Nors teigiama, kad nukentėjusysis V. J. S. principingai toliau gyveno tame pačiame būste, siekdamas, jog jam būtų padaryta kuo didesnė žala, o nukentėjusieji A. Ž. ir L. S. ir taip tam tikrą laiką būtų gyvenę kitoje vietoje, tačiau vien tik šios aplinkybės nepanaikina M. U. veiksmais sukeltos žalos. Tai, jog nukentėjusieji turėjo galimybę išsikelti iš savo būstų ar gauti geriamąjį vandenį kitais nei įprastiniais būdais, niekaip nemažina nuteistojo padarytų veiksmų pavojingumo, o būtinybė spręsti susidariusią problemą neginčijamai kilo būtent dėl nuteistojo pasirinkto elgesio modelio (vandens stovo sklendžių užsukimo) bei tolesnio atlikto trukdymo atsakingiems asmenims kuo greičiau sutvarkyti kilusią problemą. Darytina išvada, kad tokiais apeliacinio skundo argumentais yra siekiama sumenkinti M. U. veiksmų pavojingumą bei nukentėjusiųjų patirtą turtinę ir neturtinę žalą, todėl jie yra atmetami.

19. Įvertinus pirmiau išdėstytą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino M. U. kaltu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina nustatytas faktines aplinkybes, kad būtent nuteistasis M. U., savavališkai vykdydamas ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tariamą teisę, paliko butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), be šaltojo ir karštojo vandens tiekimo, taip padarydamas didelę žalą asmenų teisėms ir teisėtiems interesams – pažeidė nukentėjusiųjų teisę tenkinti gyvybiškai svarbius poreikius.

Dėl M. U. paskirtos bausmės

20. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog M. U. paskirta 600 MGL (30 000 Eur) dydžio baudos bausmė yra akivaizdžiai per griežta, kadangi panašaus pobūdžio bylose dažnai skiriamos žymiai mažesnės baudos bausmės, net ir tais atvejais, kai kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas, todėl yra tenkinamas, skundžiamas nuosprendis keistinas ir M. U. skirtina mažesnė baudos bausmė.

21. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

22. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).

23. Nagrinėjamu atveju M. U. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje, t. y. nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 MGL (2 500 Eur) iki 2 000 MGL (100 000 Eur) dydžio bauda. Skundžiamu nuosprendžiu M. U. buvo paskirta 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda, tačiau įvertinus M. U. padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, spręstina, jog jam paskirta bausmė yra per griežta.

24. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. U. praeityje neteistas (6 t., b. l. 128), per paskutinius penkerius metus (past. – nuo 2018 m. rugsėjo 13 d.) administracine tvarka baustas 2 kartus, paskirtos baudos yra sumokėtos (6 t., b. l. 127). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šiuo metu jo atžvilgiu nėra nagrinėjama jokių kitų baudžiamųjų bylų, taip pat iš Integruotos baudžiamojo proceso sistemos matyti, jog nuteistojo atžvilgiu nevyksta jokie ikiteisminiai tyrimai. Iš 2019 m. balandžio 2 d. Duomenų apie asmenį SODROS DB išrašo (6 t., b. l. 125) yra matyti, kad M. U. nuo 2009 m. gruodžio 8 d. dirba Bendrovėje, o nuo 2018 m. gegužės 3 d. – ir (duomenys neskelbtini) universitete. Vertinant bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pastebėtina, kad nuteistasis padarė vieną tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą; galimai tokius savo veiksmus atliko siekdamas keršto su juo nesutarusiais kitais daugiabučio namo gyventojais; taip pat neveikimu (ignoruodamas teikiamus prašymus, nebendradarbiaudamas su atsakingų institucijų darbuotojais, neteikdamas ar itin vėlai pateikdamas aktualius dokumentus) trukdė kompetentingų institucijų darbuotojams pašalinti jo tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius; savo kaltės dėl atliktų veiksmų nepripažino. Nenustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, o nukentėjusiųjų nurodoma patirta turtinė ir neturtinė žala (1 t., b. l. 146–152; 2 t., b. l. 1–8) (past. – neįskaičius prašymų priteisti procesines išlaidas) nežymiai viršija nuteistajam paskirtos baudos dydį. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai įvertino nuteistojo veiksmus tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau skyrė M. U. per griežtą baudos bausmę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog aptariamu atveju bausmės tikslus užtikrins mažesnė, artimesnė BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytam baudos minimumui – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

25. Apeliaciniame skunde buvo prašoma ir prie baudžiamosios bylos medžiagos pridėti eksperto D. K. ekspertizės aktą (6 t., b. l. 20–56). Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė ekspertizės akto nepridėti prie bylos medžiagos motyvuodamas tuo, jog pagal specialistui pateiktus klausimus, pateikti duomenys neatitinka bylos nagrinėjimo dalyko, nes užduoti klausimai ir pateikti atsakymai yra apie alternatyvų vandens tiekimo šaltinį, o baudžiamoji byla nagrinėjama dėl to, jog M. U. kaltinamas, kad tyčia savavaldžiavo (8 t., b. l. 14). Su šiuo vertinimu sutiko ir apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka, nes minėtas klausimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra pasikeitusios jokios su šiuo konkrečiu dokumentu susijusios aplinkybės, dėl ko atsisakyta jį pridėti prie bylos.

26. Nuteistojo gynėjas taip pat prašė atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, kadangi dalis patirtos turtinės ir neturtinės žalos yra dirbtinai siejama su vandens tiekimo netekimu. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu priimtas sprendimas pripažinti civiliniams ieškovams V. J. S., A. Ž. ir L. S. bei jų atstovaujamiems nepilnamečiams vaikams teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Aptariamu atveju nuspręsta, jog byloje nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pareikštus civilinius ieškinius, dėl to tai laikytina išimtiniu atveju ir civiliniams ieškovams pripažįstama teisė į pateiktų ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-38-909/2025 pagal nukentėjusiojo V. J. S. civilinį ieškinį būtent dėl M. U. veiksmais patirtos žalos, pažymėtina, kad atsakovais minėtoje byloje nurodyti Lietuvos valstybė ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija, o UAB „S“, M. U. ir šio vadovaujama Bendrovė yra nurodyti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva yra tęsiamas procesas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) taisykles. Teismas iš esmės nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas, bet remiasi baudžiamosios bylos duomenimis dėl asmens nusikalstama veika padarytos tiesioginės turtinės žalos, kuri nustatyta apkaltinamuoju nuosprendžiu, ir nustato priteistinos žalos dydį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-648/2018). Taigi vertintina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių išsprendimo, įvertins visas aktualias aplinkybes ir priims tam tikrą sprendimą.

27. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat teigia, jog baudžiamoji byla pradėta nepagrįstai, dirbtinai kriminalizuojant M. U. veiksmus vien dėl to, kad nukentėjusieji yra Lietuvoje žymūs žmonės. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Vien tik pačių nukentėjusiųjų arba jų artimųjų giminaičių pareigos nėra pagrindas manyti, kad M. U. buvo kaltinamas, o vėliau – nuteistas nepagrįstai. Duomenų, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir prokuroras ar baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas turėjo kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi ar jautė kokią nors asmeninę simpatiją nukentėjusiesiems, nuteistasis ar jo gynėjas advokatas nepateikė. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių nurodytus teiginius, baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra. Dėl to vertintina, kad nurodyti motyvai yra tik subjektyvūs gynybos įtarimai, pateikti siekiant pagrįsti gynybinę poziciją, todėl atmetami.

Dėl nukentėjusiojo V. J. S. atstovo apeliacinio skundo

28. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo V. J. S. atstovas advokatas prašo iš nuteistojo M. U. priteisti 6 130 Eur dydžio procesines išlaidas, kadangi pirmosios instancijos teismas šio prašymo skundžiamu nuosprendžiu neišsprendė. Taip pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktas atstovo advokato prašymas priteisti nukentėjusiojo V. J. S. patirtas 3 025 Eur dydžio procesines išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka (12 t., b. l. 75–76). Spręstina, jog toks prašymas yra pagrįstas, todėl tenkinamas.

29. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo V. J. S. atstovas advokatas 2024 m. kovo 7 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodyta, kad V. J. S. patirtos procesinės išlaidas sudaro 6 130 Eur sumą (11 t., b. l. 100–105). Pabrėžtina tai, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios yra taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) galima išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Įvertinus tai, jog nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidas yra detalizuotos ir pagrįstos, nėra nepagrįstai per didelės, spręstina, jog apeliacinis skundas yra tenkinamas ir nurodytos 6 130 Eur procesinės išlaidos priteisiamos nukentėjusiojo V. J. S. naudai iš nuteistojo M. U..

30. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusiojo atstovo prašymą nukentėjusiojo naudai priteisti patirtas procesines išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Akcentuotina, kad nukentėjusiojo atstovas A. Žilvinskas aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose ir atstovavo nukentėjusiojo interesus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, be to, M. U. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra tenkinamas tik dalyje dėl jam paskirtos bausmės, nekeičiant padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Dėl to darytina išvada, kad prašymas yra pagrįstas, todėl yra tenkinamas, priteisiant nukentėjusiojo patirtas išlaidas iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo M. U. gynėjo advokato Ugniaus Pėdnyčios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiojo V. J. S. atstovo advokato Aivaro Žilvinsko apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti.

M. U. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalyje, paskirti 100 MGL (5 000 Eur) baudos bausmę.

Priteisti iš nuteistojo M. U. nukentėjusiojo V. J. S. patirtas 9 155 Eur procesines išlaidas baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 11 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.