Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei J. G. dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. G. 1 737,72 Eur už aplinkai padarytą žalą (b. l. 1). Nurodė, kad ieškovo pareigūnai 2014-06-03 nustatė, kad atsakovė J. G. jai nuosavybės teise priklausančioje miško teritorijoje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Eišiškių HE tvenkinio pakrantės apsaugos juostoje išrovė medžių kelmus, šaknis bei sunaikino miško paklotę. Paaiškino, jog šiais neteisėtais veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-04-27 įsakymu Nr. 173 patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos nuostatos. J. G. 2014-06-16 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2014-06-16 priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-9.10-47, kuriuo atsakovės veikla kvalifikuota pagal ATPK 68 straipsnį bei paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt. Nutarimo atsakovė neskundė, baudą sumokėjo. Pažymėjo, kad neteisėtais atsakovės veiksmais Eišiškių HE tvenkinio pakrantės apsaugos juostoje išrovus medžių kelmus, šaknis bei sunaikinus miško paklotę, padaryta 1 737,72 Eur žala aplinkai. Ji apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika. Atsakovė gera valia aplinkai padarytą žalą atlyginti atsisako.

2015 m. gegužės 27 d. preliminariu sprendimu Šalčininkų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino visiškai (b.l. 27-28).

2015 m. birželio 15 d. atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriais prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 30-31). Nurodė, kad tiek protokolą surašiusio, tiek nutarimą priėmusio pareigūno ji buvo suklaidinta, kadangi jai buvo paaiškinta, jog administracinės baudos skyrimu visa poveikio priemonių taikymo procedūra bus baigta, o apie žalą gamtai apskritai nebuvo kalbama. Pažymėjo, jog pareigūnai išgavo jos prisipažinimą, todėl rėmėsi tik jos paaiškinimu, kitų asmenų neapklausė. Ieškovas nepateikė jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto administracinėje byloje. Pažymėjo, kad jos veiksmuose nėra jokios kaltės, o tuo labiau nebuvo jokio tikslo sunaikinti miško paklotę. 2014-05-28 buvo sutvarkytas atsakovei priklausantis žemės sklypas, buvo surinktos supuvusių kelmų išvartos, kurios faktiškai teršė žemės sklypą ir tokiu būdu buvo pagerintas kraštovaizdis. Be to, darbai buvo atlikti tik tose vietose, kur stūksojo kelmai. Tose vietose iškart buvo pasodinti spygliuočiai bei lapuočiai medžiai tam, kad šioje sklypo dalyje būtų atkurta miško augmenija, nes iš supuvusio kelmo joks medis užaugti negali.

Atsiliepime į prieštaravimus ieškovas prašė juos atmesti, o preliminarų sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 35). Nurodė, kad atsakovei minėtų dokumentų surašymo metu buvo išaiškintos jos teisės ir pareigos, tačiau pareigūnai nėra įpareigoti teikti teisinių konsultacijų. Atsakovė savo parašu pripažino padariusi administracinės teisės pažeidimą, jokių paaiškinimų nepateikė, todėl kiti asmenys apklausti nebuvo. Nurodė, jog pažeidimas nebuvo atstatytas į pradinę padėtį, kadangi natūrali miško paklotė formuojami dešimtmečiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu 2015 m. gegužės 27 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 68-70). Teismas nurodė, kad atsakovei J. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir vėliau jo pagrindu priimtas nutarimas skirti jai administracinę nuobaudą ne dėl kelmų išrovimo, bet dėl to, kad atsakovė organizavo žemės išlyginimą, kurio metu sunaikinti 6 arai miško paklotės. Pažymėjo, jog atsakovė neginčijo, kad į turimą žemės sklypą privežė smėlio ir išlygino sklypą. Vadovaujantis LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 1 d. 4 p., pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai. Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos 34 punkto 5 papunktyje nustatyta, kad privačių miškų savininkai miško paklotę savo reikmėms nuosavybės teise priklausančiame miške gali imti ir kitose vietose, išskyrus 33 punkte nurodytas vietas, t. y. arčiau kaip 50 m nuo vandens telkinių ir šlaituose, kurių nuolydžio kampas yra didesnis negu 10 laipsnių. Atsakovės žemės sklypo patikrinimo metu darytose nuotraukose užfiksuota, kad paklotė pakrantės apsaugos juostoje pažeista, užpilta geltonu smėliu. Vadovaujantis LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 2 d. gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, (toliau – ūkio subjektai) privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Teismas konstatavo, jog neteisėtais atsakovės veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-04-27 įsakymu Nr. 173 patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos nuostatos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė J. G. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2015-02-27 Šalčininkų rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą, o ieškovo ieškinį atmesti (b. l. 78-80). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, jog atsakovė organizavo žemės išlyginimą, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovės aplinkos atstatymo darbų atlikimu, o tuo labiau, kad dėl atsakovės atliktų darbų būtų nustatytas koks nors aplinkos pablogėjimas. Pažymėjo, jog byloje nėra nė vieno įrodymo, kad atsakovė atliko kelmų rovimo darbus. Be to, ieškovas neturėjo jokių pretenzijų ar pastabų dėl atsakovės J. G. atliktų aplinkos atstatymo darbų.

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82-83). Nurodė, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra įrodyti surašius administracinės teisės protokolą ir priėmus nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog užlyginus duobes ir užsėjus kultūrine žole, išnyko pareiga atlyginti žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014-06-16 atsakovei J. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. VR-9.10-98, kuriame užfiksuota, jog atsakovė savo privačiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančioje miško žemėje organizavo žemės išlyginimą, kurio metu sunaikinti 6 arai miško paklotės (b. l. 5). 2014-06-16 priimtas nutarimas Nr. VR-9.10-47 administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo atsakovei J. G. pagal LR ATPK 68 straipsnio dalį paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt dydžio bauda už tai, kad J. G. pažeidė LR aplinkos ministro 2000-04-27 įsakymu Nr. 173 patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimosi tvarkos 33 punktą. 2014-06-03 patikrinimo akte užfiksuota, jog patikrinus Eišiškių HE tvenkinio pakrantės apsaugos juostą, buvo nustatyta, kad žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausančiame J. G., privataus miško teritorijoje Eišiškių HE tvenkinio pakrantės apsauginėje juostoje savavališkai iškirsti medžiai, išrauti medžių kelmai ir medžių šaknys, sunaikinta miško paklotė (b. l. 2-3). Ieškovas, vadovaudamasis Aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-249 ,,Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos“ nuostatomis, apskaičiavo gamtai padarytą žalą ir ją įvertino 6 000 Lt. Atsakovei J. G. geruoju nesumokėjus įvertintos žalos gamtai, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. G. 1 737,72 Eur už aplinkai padarytą žalą.

2015 m. gegužės 27 d. preliminariu sprendimu Šalčininkų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino visiškai (b.l. 27-28).

Atsakovei pateikus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir gavus ieškovo atsiliepimą į prieštaravimus, Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu 2015 m. gegužės 27 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad atsakovė neginčijo, jog į turimą žemės sklypą privežė smėlio ir išlygino sklypą, todėl neteisėtais atsakovės veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-04-27 įsakymu Nr. 173 patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos nuostatos.

Byloje kilęs ginčas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad kai žala padaroma aplinkai, Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014). Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Kaltė yra preziumuojama. Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, jos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2014; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

Nesutikdama su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad atsakovė organizavo žemės išlyginimą, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovės aplinkos atstatymo darbų atlikimu, o tuo labiau, kad dėl atsakovės atliktų darbų būtų nustatytas koks nors aplinkos pablogėjimas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydama aukščiau minėtus teiginius, jog pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, kad atsakovė atliko ir organizavo žemės išlyginimą, apeliantė nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, byloje nustatyta, jog vertindamas neteisėtus atsakovės veiksmus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais: 2014-06-03 Patikrinimo aktu Nr. VR-9.10-47, 2014-06-16 Administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. VR-9.1-98, bei 2014-06-16 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-9.1-98. Minėtuose dokumentuose buvo konstatuota, kad apeliantė organizavo žemės išlyginimą, kurio metu sunaikinta 6 arai miško paklotės. Minėti dokumentai yra pasirašyti atsakovės, todėl laikyta, kad juose nustatytas aplinkybes ši pripažino.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-04-27 įsakymu Nr. 173 patvirtintų Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos nuostatų 33 punktas numato, kad medžių šaknis draudžiama rauti arčiau kaip 50 m nuo vandens telkinių ir šlaituose, kurių nuolydžio kampas yra didesnis negu 10 laipsnių. Po šaknų rovimo likusios duobės turi būti užlygintos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos zona yra viena iš ekologinės apsaugos zonos rūšių. Imperatyviomis aplinkos apsaugą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis nustatant paviršinio vandens telkinio apsaugos zonas ir juostas, yra siekiama, kad į paviršinius vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai. Miško paklotės (miško išteklių) ardymas sukelia neigiamą aplinkos ir jos elementų pokytį. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju miško paklotė sunaikinta arčiau nei 50 m nuo vandens telkinio. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir reikalavimu sumokėti gamtai padarytą žalą apeliantė iš esmės grindžia tuo, kad jau sumokėjai jai paskirtą baudą, be to, miško paklotės vietoje buvo pasodinti spygliuočiai bei lapuočiai medžiai tam, kad šioje sklypo dalyje būtų atkurta miško augmenija, užsodinta žolė.

Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008). Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios įstatymo nuostatos taikymas turi būti derinamas kartu su CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visišku nuostolių atlyginimo principu. Papildomos ir kompensuojamosios žalos atlyginimo priemonės taikomos, kai pirminės aplinkos atkūrimo priemonės neatkūrė aplinkos iki buvusios būklės. Pirminės aplinkos atkūrimo iki buvusios būklės priemonės, siekiant atkurti natūra aplinką, yra būtinas, tačiau tai nėra vienintelis žalos atlyginimo būdas, ypač tais atvejais, kai aplinkos būklė visiškai neatkuriama iki pradinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014).

Teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad ji nepadariusi žalos gamtai, o tik pagražinusi kraštovaizdį, kadangi suardant miško paklotę kenkiama miško ekosistemoms, sunaikinami miško ištekliai (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis), t.y. pakenkiama natūraliems gamtos elementams. Be to, sutiktina su ieškovu, kad natūrali miško paklotė formuojasi dešimtmečiais, o tai, jog vietoje natūralios miško paklotės pasodinta žalia dekoratyvinė veja, per se nereiškia, kad pažeidimas buvo atstatytas į pradinė padėtį. Dėl išdėstyto, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovės aplinkos atstatymo darbų atlikimu, o tuo labiau, kad dėl atsakovės atliktų darbų būtų nustatytas koks nors aplinkos pablogėjimas. Kadangi nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, jog apeliantė neatkūrė aplinkos būklės iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, jai tenka pareiga atlyginti visus nuostolius.

Skunde apeliantė nurodė, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, jog ji atliko kelmų rovimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad į bylą ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas nepateikė duomenų, įrodančių, kad atsakovė jai nuosavybės teise priklausančiame sklype išrovė kelmus, tačiau žalai aplinkai byloje kilo ne konkrečiai dėl išrautų kelmų, o dėl 6 arų miško paklotės sunaikinimo, ką ir nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas bei ką pagrindžia byloje esantys įrodymai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl prašymo prijungti dokumentus.

2016 m. kovo 17 d. teisme gautas apeliantės J. G. prašymas prijungti prie bylos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas, kuri patvirtina, kad per 0,06 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo praūžusi audra ir tuo pačiu tai patvirtina liudytojo V. L. parodymus, kad praūžusi audra žemės sklype buvo išvertusi medžius.

Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Konstatuotina, jog pateiktu prašymu apeliantė nenurodė, kodėl šių įrodymų nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir kokias aplinkybes jie patvirtins ar paneigs. Taip pat nepateikė duomenų, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus. Aplinkybė, jog atsakovei priklausančiame žemės sklype buvo audra, kuri galimai išvartė jos sklype esančius medžius, byloje nepaneigia atsakovės kaltės, kadangi neteisėti apeliantės veiksmai yra nustatyti kituose byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose (2014-06-16 administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2014-06-16 priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-9.10-47), be to, jos kaltė ginčo atveju yra preziumuojama.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.