Kauno apygardos teismo sprendimas

2020-07-02 · Civilinė byla Nr. e2-642-413/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-02
Bylos Nr.
e2-642-413/2020
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00400-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintautas Koriaginas
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Ulpas“
Trečiasis asmuo
R. A., G. A.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-642-413/2020Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00400-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.1.7.6.; 3.2.6.1 (S)
Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ulpas“, tretiesiems asmenims R. A. ir G. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimų esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Alkor“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) tarp UAB „Alkor“ ir atsakovės UAB „Ulpas“ 2017 m. rugsėjo 11 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taikyti restituciją natūra – grąžinti BUAB „Alkor“ 82 541,70 Eur dydžio reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis R. A. ir G. A., priteisti iš atsakovės 1573 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2018 m. liepos 31 d. nutartimi iškėlus UAB „Alkor“ bankroto bylą, bankroto administratorius nustatė, kad atsakovė ir tretieji asmenys civilinėje byloje Nr. e2-635-661/2016 sudarė taikos sutartį, pagal kurią skolininkai R. A. ir G. A. pripažino 168 558,84 Eur dydžio skolą savo kreditorei UAB „Alkor“. Šalys 2017 m. rugsėjo 11 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria remiantis ieškovė perleido naujajam kreditoriui UAB „Ulpas“ 82 541,70 Eur reikalavimo teisę į skolininkus R. ir G. A.. BUAB „Alkor“ bankroto byloje teismo nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai siekia 667 546,42 Eur. BUAB „Alkor“ yra neatsiskaičiusi su įkaito turėtoju AB „Šiaulių bankas“, taip pat su 44 pirmos eilės, su antros eilės ir 61 trečios eilės kreditoriais. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Alkor“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 52 643,13 Eur, todėl ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių interesus ir turi būti pripažintas negaliojančiu.

3. Vertindama BUAB „Alkor“ nemokumą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) kontekste, ieškovė pažymėjo, kad jau nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio UAB „Alkor“ vėlavo mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, turėjo 7 314,21 Eur dydžio įsiskolinimą VMI. Todėl ieškovės vadovas, sudarydamas aptartu laikotarpiu ginčijamą sandorį, turėjo suprasti, kad tokiu būdu yra pažeidžiamos darbuotojų ir mokesčių administratoriaus teisės bei teisėti lūkesčiai.

4. Ieškovės įsitikinimu, nebuvo vykdomi įsipareigojimai ir kitam kreditoriui AB „Šiaulių bankas“, nes iki galutinio kredito grąžinimo termino – 2017 m. liepos 23 d. ieškovė savo prievolės neįvykdė.

5. Be to, atsakovei sutikus perimti reikalavimo teises tik į dalį trečiųjų asmenų skolos, jau tuomet atsakovei buvo žinoma sunki ieškovės finansinė padėtis, ir kad mokėjimai už prievoles buvo sustoję. Todėl Reikalavimo perleidimo sutartis turėtų būti pripažintina negaliojančia ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi UAB „Alkor“, būdama žinomai sudėtingoje finansinėje padėtyje ir 2017 m. rugsėjo 11 d. sudarydama ginčijamą sandorį, sumažino savo turto masę, iš kurio būtų galima tenkinti finansinius kreditorinius reikalavimus, nesilaikė atsiskaitymų eiliškumo, numatyto CK 6.930¹ straipsnyje, ir taip pažeidė kitų įmonės kreditorių teises.

6. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 11 d., Kauno apygardos nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Alkor“ įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 12 d., o bankroto administratoriui BUAB „Alkor“ dokumentai bei turtas buvo perduoti 2018 m. spalio 24 d., ieškinys pateiktas 2019 m. birželio 13 d., taigi nepraleidus ieškinio senaties termino.

7. Kadangi ieškovė neprivalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties, o šios sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes atsakovė žinojo apie ieškovės finansinius sunkumus, tačiau siekė bet kokiais būdais atgauti bent dalį skolos, todėl, ieškovės nuomone, egzistuoja visos CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) sąlygos ieškiniui tenkinti.

II. Atsakovės atsikirtimų į ieškinį esmė

8. Atsakovė UAB „ULPAS“ prašo ieškinį atmesti remdamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

9. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja CK 6.930¹ straipsniui, nes ši teismo norma nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Be to, taikant CK 6.930¹ straipsnį yra būtinas vykdomųjų dokumentų, iš kurių kildinami kitų kreditorių reikalavimai, buvimas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė ir šį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų.

10. Ieškovė klaidingai traktuoja ginčijamos sutarties nurodo sudarymo sąlygas ir aplinkybes. Iš ieškinio priedo Nr. 5 matyti, kad iš visų trijų ieškovės nurodomų pradelstų 52 643,13 Eur dydžio atsiskaitymų sumos, vien atsakovės reikalavimai sudaro 40 912,96 Eur arba 77,72 procentus nuo visos pradelstos sumos. Pirmos eilės darbuotojų reikalavimai sudaro 677,79 Eur ir 1178 Eur įmonės direktoriaus reikalavimas. Kiti 9874,38 Eur dydžio reikalavimai yra trečios eilės kreditorių. Todėl atėmus atsakovės kreditorinius reikalavimus ir įmonės vadovo reikalavimus, liktų 10 552,17 Eur suma. Ieškovė nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė negalėjo atsiskaityti ir sumokėti 10 552,17 Eur sumos, ar ši suma, lyginant su įmonės gautinomis pajamomis, buvo nepakeliama finansinė našta ieškovei ar ne. Akivaizdu, kad veikiančiai įmonei tokia pinigų suma nėra didelė ir dėl kurios būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą.

11. Atsakovės nuomone, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovės finansinė būklė nebuvo prasta, įmonė toliau vykdė ūkinę veiklą ir nebuvo nemoki. Jos finansinė padėtis pradėjo prastėti vėliau. Atsakovė nėra ir negali būti atsakinga už ieškovės ūkinę veiklą ir jos sprendimus po Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo. Todėl minėta sutartis buvo sudaryta teisėtai.

12. Atsakovė pažymi, kad ieškovė jau buvo pateikusi teismui analogišką ieškinį kitam atsakovui. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 28 d. sprendimu tokį ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. e2-1825-259/2019). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-612-790/2020, minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

Atsiliepimas

13. Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Alkor“ ir UAB „Ulpas“ 2017 m. rugsėjo 11 d. sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria UAB „Alkor“ (kreditorius) perleido atsakovei UAB „Ulpas“ (naujasis kreditorius) dalį, t. y. 82 254,70 Eur dydžio, reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis R. A. ir G. A.. Visas 168 558,84 Eur trečiųjų asmenų skolos dydis ieškovei nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-635-661/2016, kurioje teismas patvirtino ieškovės ir R. A. bei G. A. taikos sutartį.

15. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-830-896/2019, UAB „Alkor“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 11 d., teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Teismo patvirtintas atsakovės UAB „Ulpas“ kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje yra 40 106,16 Eur.

16. Ieškovė prašo pripažinti Reikalavimo teisės perleidimo sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje imperatyviai nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka. Ieškovė nurodo, kad UAB „Alkor“ sudarydama ginčijamą sandorį, turėjo pirmesnės eilės kreditorių – darbuotojus, Valstybinę mokesčių inspekciją bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių.

17. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CK 6.930¹ straipsnio taikymo suvienodino teismų praktiką ir išaiškino, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis); antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 44 punktas). CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 50 punktas, 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

19. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad CK 6.930¹ straipsnyje yra reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas. Nagrinėjamu atveju ginčijamu 2017 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo perleidimo sandoriu buvo įskaityta ieškovės skola kreditoriui (atsakovei) (Reikalavimo teisės perleidimo sutarties 4.1 papunktis), o tai reiškia, kad ieškovė BUAB „Alkor“ prašydama pripažinti negaliojančia 2017 m. rugsėjo 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir taikyti restituciją, savo reikalavimus ne tik kad nepagrįstai grindžia CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu, nes šis straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir jis nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, bet šio straipsnio nuostatos netaikomos ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.

20. Nesant teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą, grindžiamą CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto mokėjimų eiliškumo pažeidimu, teismas turi įvertinti, ar bankrutavusios ieškovės kreditorių teisės negali būti apgintos kitais teisių gynimo būdais, kadangi ieškovė reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindžia ir CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) nuostatomis, todėl byloje būtina įvertinti, ar šiuo atveju egzistavo actio Pauliana taikymo sąlygos.

21. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 ir kt.).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

22. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

23. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovės kreditoriai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Šalys neginčija, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams bendrai 52 643,13 Eur sumai (1 t., b. l. 181–182), kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi BUAB „Alkor“ bankroto byloje (1 t., b. l. 488–490). Taigi ieškovė įrodė pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą.

Dėl kreditorių teisių (ne)pažeidimo

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).

25. Ieškovės teigimu, ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė, faktiškai būdama nemoki, perleido reikalavimo teisę į 82 541,70 Eur dydžio skolą vienam iš savo kreditorių, taip sumažindama įmonės turto masę ir pažeisdama kitų kreditorių turtinius interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.

26. Iš ieškovės į bylą pateikto BUAB „Alkor“ 2018 metų balanso (1 t., b. l. 177) matyti, kad bendrovė 2017 metais turėjo turto bendrai 1 422 118 Eur sumai, iš kurio 138 654 Eur sudarė ilgalaikis turtas, 609 825 Eur – atsargos, 658 886 Eur – per vienerius metus gautinos sumos, 8407 Eur – trumpalaikės investicijos ir 8346 Eur – pinigai ir jų ekvivalentai. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 571 152 Eur. Kaip minėta anksčiau, ginčijamo sandorio sudarymo dieną pradelstų finansinių įsipareigojimų suma siekė 52 643,13 Eur (1 t., b. l. 181–182). Teismas, įvertinęs turto ir ieškovės pradelstų finansinių įsipareigojimų santykį ginčijamo sandorio sudarymo metu, sprendžia, kad šis santykis neatitiko tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytos įmonės nemokumo sąvokos, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės.

27. Iš ieškovės pateiktų dokumentų spręstina, kad ieškovė iki ginčijamo sandorio sudarymo vykdė ūkinę – komercinę veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, iš savo veiklos gavo pajamas. Šias aplinkybes patvirtina 2017 m. rugpjūčio 31 d. atliktų darbų aktas, pasirašytas tarp UAB „Alkor“ ir UAB „Daumonta“ (1 t., b. l. 34), taip pat 2017 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Dzūkijos tvenkiniai“ ieškovei išrašyta sąskaita už atliktus darbus, suteiktas paslaugas. 2017 m. vasario 3 d. tarp UAB „Alkor“ ir UAB „Ulpas“ pasirašyta daugiabučio namo Antakalnio g. 20, Druskininkai statybos subrangos sutartis ir šios sutarties pagrindu pasirašyti atliktų darbų aktai už 2017 m. kovo, gegužės, rugsėjo mėnesius bei 2017 m. rugsėjo 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurią ieškovė turėjo apmokėti iki 2017 m. spalio 1 d. (1 t., b. l. 65–117). Minėti duomenys patvirtina, kad 2017 metų rugsėjo mėnesį bendrovė vykdė veiklą, užsakinėjo paslaugas ir sudarinėjo sutartis. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, UAB „Alkor“ su AB „Šiaulių bankas“ 2017 m. balandžio 12 d. susitarė dėl skolų grąžinimo grafiko atidėjimo iki 2017 m. gruodžio 23 d. (1 t., b. l. 147), o 2017 m. gruodžio 22 d. su banku pasirašė susitarimą dėl 2015 m. liepos 24 d. kredito su portfeline garantija sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį iš suteiktos 150 000 Eur kredito sumos negrąžintos sumos dalies 94 105,26 Eur sumokėjimo terminas pratęstas iki 2018 m. gruodžio 23 d. ir kartu sudarytas naujas skolos grąžinimo grafikas (1 t., b.l. 148–149). Taigi, pagal 2017 metų ieškovės finansinės atskaitomybės duomenis, nepaisant patirto 71 377 Eur nuostolio metų pabaigoje (1 t., b. l. 178), nėra pagrindo teigti, kad bendrovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki ir negalėjo stabilizuoti savo finansinės padėties.

28. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į bendrovės vykdytą veiklą ir generuojamas pajamas, turimo turto apimtį ir jo santykį su pradelstais įsipareigojimais, bendrovė ginčijamo sandorio sudarymo metu faktiškai buvo moki ir, perleisdama reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis atsakovei, nepažeidė kreditorių teisių ir interesų.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

30. Ieškovės teigimu, sudarydama ginčijamą sandorį atsakovė buvo nesąžininga, kadangi ji sutiko perimti reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis žinodama, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki. Prieš tai aptarti bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ar kad jos finansinė padėtis buvo itin sunki. Todėl atsakovė, sudarydama sandorį, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad ginčijamu sandoriu yra ar gali būti pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.

31. Apibendrinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai, nepagrindė ginčo sandorio šalių nesąžiningumo, todėl nėra teisinio pagrindo 2017 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu.

32. Nenustačius byloje minėtų actio Pauliana instituto taikymui būtinųjų sąlygų, tenkinti ieškinį jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Teismui nusprendus ieškovės BUAB „Alkor“ ieškinį atmesti, atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė, todėl jos neatlyginamos (CPK 98 str.).

34. Teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 12,85 Eur, tačiau ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei yra atleista įstatymu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl šios išlaidos nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 ir 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Gintautas Koriaginas