- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-612-790/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Artūras Driukas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Driuko ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ALKOR“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ALKOR“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kortas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. A. ir G. A.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ALKOR“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) tarp BUAB „ALKOR“ ir BUAB „Kortas“ 2017 m. gruodžio 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir taikyti restituciją natūra – grąžinti BUAB „ALKOR“ 54 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į R. A. ir G. A..
2. Ieškovė nurodė, kad BUAB „ALKOR“ ir tretieji asmenys R. A. bei G. A., siekdami abipusių nuolaidų būdu išspręsti ginčą, 2016 m. birželio 20 d. sudarė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-635-661/2016, kurioje susitarė, kad R. A. ir G. A. skola kreditoriui BUAB „ALKOR“ yra 168 558,84 Eur. Tarp BUAB „ALKOR“ ir BUAB „Kortas“ 2017 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria BUAB „ALKOR“ perleido reikalavimo teisės į R. A. ir G. A. dalį, sudarančią 54 000 Eur dydžio sumą. Iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo BUAB „ALKOR“ buvo skolinga UAB „Kortas“, tačiau sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įskaitymu BUAB „Kortas“ finansinis reikalavimas BUAB „ALKOR“ atžvilgiu buvo visiškai patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. ir 2019 m. kovo 27 d. nutartimis buvo patvirtintas BUAB „ALKOR“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, pagal kurį BUAB „ALKOR“ kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 667 546,42 Eur dydžio sumą. BUAB „ALKOR“ yra neatsiskaičiusi su įkaito turėtojais akcine bendrove (toliau – AB) „Šiaulių bankas“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriumi, 44 pirmos eilės kreditoriais (darbuotojais) ir kitais kreditoriais.
Šalies argumentai
4. Ieškovės teigimu, reikalavimo perleidimo sandoris yra negaliojantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną pradelsti ieškovės BUAB „ALKOR“ įsipareigojimai kreditoriams sudarė 137 235,78 Eur. Be to, BUAB „ALKOR“ vėlavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį jau nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio. Bendrovės vadovas turėjo suprasti, kad BUAB „ALKOR“ finansinė padėtis yra prasta ir ji negali atsiskaityti su visais kreditoriais. Taigi reikalavimo perleidimo sutartimi buvo pažeistos darbuotojų teisės ir teisėti lūkesčiai, pažeista kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė. Bendrovės vadovas pasirinktinai BUAB „Kortas“ suteikė pranašumą pirmesnių kreditorių sąskaita. Ieškovė pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu BUAB „ALKOR“ taip pat buvo skolinga įkaito turėtojai AB „Šiaulių bankas“, kuriai galutinis kredito grąžinimo terminas suėjo 2017 m. liepos 23 d.
5. Ieškovės teigimu, BUAB „ALKOR“ jau 2017 m. liepos 23 d. buvo nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, turėjo finansinių sunkumų ir faktiškai buvo nemoki. 2018 m. rugpjūčio 11 d. sudarytame bendrovės balanse neatspindėta reali bendrovės finansinė padėtis 2017 metais. Balanse nurodyta, kad per vienerius metus planuojamos gauti sumos yra 650 767 Eur, iš kurių 560 896,53 Eur yra pirkėjų skolos, tačiau bendrovės vadovas šiuo atveju įtraukė ne skolas, o susidariusius nuostolius. Pavyzdžiui, balanse yra nurodyta, kad UAB „Druskininkai invest“ yra skolinga BUAB „ALKOR“ 154 458,85 Eur, nors Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi UAB „Druskininkai invest“ buvo iškelta bankroto byla. Analogiška situacija yra su tariamu bendrovės BUAB „ALKOR“ debitoriumi UAB „Druskininkų elfas“. BUAB „ALKOR“ balanse į beviltiškas skolas įrašyta trečiųjų asmenų 124 673,63 Eur dydžio skola realiai neegzistavo. Tad realiai BUAB „ALKOR“ turtas turėjo būti nurodytas taip: per vienerius metus gautinos sumos 295 742,88 Eur, iš kurių 205 872,71 Eur yra pirkėjų skolos.
6. Ieškovės teigimu, reikalavimo perleidimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi BUAB „ALKOR“, turėdama rimtų finansinių sunkumų, sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su BUAB „Kortas“, perleisdama reikalavimo teisę į 54 000 Eur dydžio sumą ir kuria įskaitymu visiškai patenkino BUAB „Kortas“ finansinį reikalavimą, taip pažeisdama imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas.
7. Reikalavimo perleidimo sutartis taip pat turi būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, taigi yra tenkinama pirmoji actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlyga. Ieškovės kreditorių interesai buvo pažeisti, kadangi BUAB „ALKOR“, faktiškai būdama nemoki, perleido reikalavimą į 54 000 Eur dydžio skolą, taip sumažino savo turto, iš kurio gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, vertę. Ieškinio pateikimo metu nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi bankroto administratoriui bendrovės dokumentai ir turtas buvo perduoti 2018 m. spalio 24 d. Ieškovė akcentavo, kad BUAB „ALKOR“ neprivalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties – nebuvo teismo sprendimo, vykdomojo rašto ar kito dokumento, kuriame ieškovė būtų įpareigota atlikti veiksmus BUAB „Kortas“ naudai. Šalys, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos. Atsakovė BUAB „Kortas“ buvo BUAB „ALKOR“ kreditorė, sutiko už visą skolą sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį. Toks BUAB „Kortas“ sprendimas buvo nesąžiningas, siekiant bet kokiais būdais atgauti bent dalį skolos, sąmoningai pažeidžiant aukštesnės eilės kreditorių teises. Be to, BUAB „Kortas“ ir BUAB „ALKOR“ buveinė buvo registruota tuo pačiu adresu. Visos paminėtos aplinkybės įrodo, kad BUAB „Kortas“ buvo žinoma sunki BUAB „ALKOR“ finansinė padėtis.
Šalies argumentai
8. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nors ieškovė ir teigia, jog į bendrovės balansą nepagrįstai buvo įtrauktos tam tikros gautinos sumos, tačiau neneigia, kad po ginčijamos sutarties sudarymo ji turėjo turto už 1 060 974,88 Eur, taip pat kad ieškovė per 2017 metus gavo 1 076 681 Eur pajamų ir vykdė įprastinę savo veiklą, iš jos uždirbo pajamas. Be to, ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės veikla nebuvo sustabdyta ar nutraukta, todėl ieškovė turėjo visas galimybes tęsti savo veiklą, uždirbti pajamas ir atsiskaityti su esamais bei būsimais kreditoriais. Iš ieškovės pateiktų duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 15 d., kada buvo sudaryta ginčijama sutartis, neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, dėl ko ginčijama sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia kaip pažeidžianti imperatyvias įstatymo normas. Atsakovės teigimu, ieškovė, tvirtindama finansinės atskaitomybės dokumentus, nemokumo ir (ar) negalėjimo vykdyti savo įsipareigojimus 2017 m. gruodžio 31 d. nenustatė ir nekonstatavo, o aplinkybės, lėmusios ieškovės nemokumą, atsirado tik 2018 metais, jau po ginčijamos sutarties sudarymo. Todėl, jei ginčijama sutartimi ir būtų suteikta pirmenybė kitam kreditoriui, ieškovė ją suteikė dar būdama moki, dėl to teisė ginčyti sutartį actio Pauliana pagrindu kreditoriams neatsirado.
9. Atsakovė akcentavo, kad ginčijama sutartimi buvo perleistas trečiųjų asmenų reikalavimas, kurio tretieji asmenys ieškovei nevykdė, todėl vien tik ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginius, kad jei ginčijama sutartis nebūtų buvusi sudaryta, ieškovė būtų galėjusi atsiskaityti bent iš dalies su kitais kreditoriais. Ieškovė reikalavimo perleidimo sutartimis perleido teises į trečiųjų asmenų skolą ne tik atsakovei, bet ir kitiems ieškovės kreditoriams, o atsakovei perleistas reikalavimas nėra pats didžiausias. Atsakovė pabrėžė, kad jai atgauti perleisto reikalavimo iš trečiųjų asmenų nepavyko, antstoliai kas mėnesį perveda po keliolika eurų, tačiau atsiskaitymas tokiais dydžiais ir terminais truks labai ilgą laiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
11. Teismas nurodė, kad už 2017 m. balanso duomenų teisingumą atsako ieškovė, todėl teismas neturi pagrindo netikėti oficialiais bendrovės pateikto balanso duomenimis, o šių duomenų netikslumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas nustatė, kad BUAB „ALKOR“ nemokumas konstatuotas tik Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Įvertinęs šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad aplinkybės, lėmusios BUAB „ALKOR“ nemokumą, atsirado 2018 metais, tai yra jau po ginčijamos sutarties sudarymo.
12. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikia įrodymų, kokiomis aplinkybėmis ir kada atsirado jos įsiskolinimas atsakovei, ar ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės įsiskolinimas atsakovei buvo pradelstas,o jei pradelstas, ar visa apimtimi. Nurodė, kad iš prie ieškovės dubliko pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovės vėlavimai mokėti darbo užmokestį darbuotojams prasidėjo jau po ginčijamos sutarties sudarymo, nuo 2018 metų sausio mėnesio. Bendrovės vėlavimai išmokėti darbo užmokestį 2017 metais buvo tik epizodiniai, vienkartiniai, be to, vykę ne kas mėnesį. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad buvo vėluota mokėti ne visą darbo užmokestį, o tik jo nedidelę dalį. Be to, didžiausia pavėluoto išmokėti darbo užmokesčio dalis 2017 m. gruodžio 15 d. buvo neišmokėta ieškovės buvusiam vadovui, tai yra tam asmeniui, kuris pats ir kontroliavo darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams. Teismas nustatė, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, kokių konkrečių kreditorių teisės bei dėl ko buvo pažeistos 2017 m. gruodžio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, o ieškinyje pateikiami tik bendro pobūdžio teiginiai apie susikaupusius 137 235,78 Eur dydžio pradelstus įsipareigojimus neįvardintiems bendrovės kreditoriams.
13. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir atsakovės nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį. Pažymėjo, kad atsakovė su ieškove sandorius sudarinėjo ir atsiskaitymus vykdė ir po ginčijamos sutarties sudarymo, todėl negalima daryti pagrįstos išvados, kad atsakovė turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį ir kad siekė nesąžiningai ginčijama sutartimi pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad adresu Kepyklos g. 15, Alytus, savo veiklą vykdė (vykdo) ir daugiau ūkio subjektų, todėl buveinių adresų sutapimas savaime nerodo atsakovės nesąžiningumo.
III. Apeliacinioskundo ir atsiliepimo į jįargumentai
14. Ieškovė BUAB „ALKOR“apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, pripažinti 2017 m. gruodžio 15 d. reikalavimo teisės perleidimo sandorį negaliojančiu ab initio ir taikyti restituciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino BUAB „ALKOR“ 2018 m. rugpjūčio 11 d. balanse esančių ir realybės neatitinkančių duomenų dėl bendrovės finansinės padėties. UAB „Druskininkų elfas“ ir UAB „Druskininkai invest“ skolos bendrai 355 023,82 Eur sumai buvo nurodytos kaip bendrovės turtas, nors šių skolų nebuvo jokios realios galimybės išieškoti, kadangi minėti juridiniai asmenys buvo bankrutavę. Teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi, kuria BUAB „ALKOR“ buvo iškelta bankroto byla. Minėtoje nutartyje teismas nenurodė momento, nuo kurio bendrovė tapo nemoki, šią aplinkybę turėjo nustatyti pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje.
14.2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovės bankroto administratoriaus nurodytą aplinkybę, kad darbuotojams darbo užmokesčio mokėjimas buvo sutrikęs nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio. Nors iš esmės su darbuotojais nebuvo atsiskaitoma nuo 2018 m. sausio mėnesio, tačiau tai tik patvirtina aplinkybę, jog BUAB „ALKOR“ ginčijamo sandorio sudarymo dieną – 2017 m. gruodžio 15 d. – jau buvo nemoki.
14.3. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu BUAB „ALKOR“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai 5 908,29 Eur sumą, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui siekė 15 954,12 Eur, taigi pagal CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę šių kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami anksčiau nei kreditoriaus BUAB „Kortas“ finansinis reikalavimas.
14.4. Į bylą pateiktoje lentelėje buvo aiškiai nurodyta, kokių kreditorių skolos buvo pradelstos, teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat ne kartą buvo akcentuota, dėl kokių priežasčių ir kaip kreditorių teisės buvo pažeistos. Todėl teismo sprendimo dalis, kurioje teigiama, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi įrodymų apie pradelstus 137 235,78 Eur dydžio finansinius įsipareigojimus, yra nepagrįsta.
14.5. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad tuo pačiu adresu buvo registruota ir daugiau bendrovių, kurioms faktiškai nemoki BUAB „ALKOR“ reikalavimo teisės perleidimo sandoriais nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. kovo 1 d. perleido reikalavimo teises į 18 710,85 Eur, taigi akivaizdu, kad visi šie juridiniai asmenys yra susiję ir, suvokdami, kad BUAB „ALKOR“ yra faktiškai nemoki, nesąžiningai siekė gauti atsiskaitymą anksčiau nei aukštesnės eilės kreditoriai, tokiu būdu pažeisdami kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
15. Atsakovė BUAB „Kortas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
15.1. Nors pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl UAB „Druskininkų elfas“ ir UAB „Druskininkai invest“ skolų įtraukimo į balansą, tačiau šios aplinkybes neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl BUAB „ALKOR“ mokumo ginčijamos sutarties sudarymo metu. Iš 2018 m. rugpjūčio 11 d. balanso duomenų matyti, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo materialaus turto už 136 401 Eur, atsargų už 609 825 Eur, per vienus metus gautinų sumų už 656 886 Eur, iš viso turto už 1 422 118 Eur. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtini ieškovės įsipareigojimai sudarė 571 152 Eur. Vertinant ieškovės balanso duomenis, abejonių dėl ieškovės mokumo ginčijamos sutarties sudarymo momentu neturėtų kilti. Ieškovė kitų 2017 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytų turtą sudarančių eilučių (ilgalaikis turtas, atsargos, pinigai ir kt.) teisingumo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijo.
15.2. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo pakankamai turto tuo metu visiems įsipareigojimams padengti. Duomenys, kuriuos ieškovė pateikė apie jau bankrutavusių ar likviduotų bendrovių skolų ieškovei įtraukimą į ieškovės 2017 metų balansą, nors ir sumažino jame nurodyto turto masę, tačiau likusio turto vertės visiškai užteko ne tik pareikštiems reikalavimams, bet ir būsimiems reikalavimams (visiems trumpalaikiams įsipareigojimams) patenkinti.
15.3. Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad nors vienas iš ieškovės apmokėti pradelstų įsipareigojimų ginčijamos sutarties sudarymo dieną būtų kilęs iš vykdomojo dokumento. Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė duomenų, kokiomis aplinkybėmis ir kada atsirado ieškovės įsiskolinimas atsakovei, ar ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovės įsiskolinimas atsakovei buvo pradelstas, jei pradelstas, ar visa apimtimi ir pan. Dėl to ieškinys CK 1.80 straipsnio pagrindu turėtų būti atmestas, nesieškovė net neįrodinėjo aplinkybių, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu ji nebuvo pradelsusi atsiskaityti su atsakove, o jei buvo, kad buvo pradelsusi mažiau nei kitiems kreditoriams, kuriems įsiskolinimo padengimas 2017 m. gruodžio 15 d. taip pat buvo pradelstas.
15.4. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-907/2013). Taigi ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atlyginimo mokėjimas darbuotojams buvo sutrikęs nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio, savaime neįrodo, jog BUAB „ALKOR“ buvo nemoki. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės visi ieškovės vėlavimai mokėti darbo užmokestį prasidėjo jau po ginčijamos sutarties sudarymo, nuo 2018 metų sausio mėnesio. Vėlavimai išmokėti darbo užmokestį 2017 metais buvo labiau epizodiniai ir vienkartiniai, be to, jei ir buvo vėluojama išmokėti darbo užmokestį, tai tik nedidelę jo dalį. Didžiausia pavėluoto išmokėti darbo užmokesčio dalis 2017 m. gruodžio 15 d. buvo ieškovės buvusiam vadovui, asmeniui, kuris pats ir kontroliavo darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams.
15.5. Atsakovė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovės į bylą pateiktuose Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsakymuose apie ieškovės skolos dydį nurodomas tik ieškovės mokestinių prievolių valstybei dydis 2017 m. gruodžio 15 d., bet nenurodoma, kad šis prievolės dydis ar bent jo dalis buvo pradelsti, todėl neįrodžius priešingai, šie duomenys tik atspindi ieškovės prievolės dydį, bet ne pradelstus įsipareigojimus. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad ieškovė nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. turėjo 10 095,70 Eur (34 858,42 Lt) socialinio draudimo skolą, nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. – 5 746,96 Eur (19 843,11 Lt), o nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. – 0. Kadangi duomenys teikiami su 2 dienų vėlavimu, tai reiškia, kad ieškovė 2014 m. rugsėjo 15 d. deklaravo socialinio draudimo įmokų sumas, o per savaitę jas visiškai sumokėjo. 2014 m. rugsėjo mėnesį ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui buvo skolinga 10 095,70 Eur skolą, iš esmės lygiai tokią pat, kaip ir ginčijamos sutarties sudarymo dieną. Šie duomenys rodo, kad ieškovės mokestiniai įsipareigojimai nuolat kito, o šių įsipareigojimų dydis ginčijamos sutarties sudarymo dieną niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių laikotarpių, kai dėl bendrovės (ne)mokumo nekyla joks ginčas. Atsakovės teigimu, ieškovės pateikti duomenys apie tariamą ieškovės nemokumą 2017 m. gruodžio 15 d. šio fakto niekaip neįrodo, tuo labiau, kad juose nurodytos įsipareigojimų sumos yra iš esmės menkavertės, palyginus su ieškovės disponuotu turtu ir 2017 metais uždirbtomis pajamomis.
15.6. Atsakovė akcentuoja, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-635-661/2016 patvirtintos taikos sutarties sąlygas R. A. bei G. A. dar iki 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovei jau turėjo būti pervedę 86 017,14 Eur, o iki ginčijamos sutarties sudarymo tretieji asmenys su ieškove jau turėjo būti atsiskaitę visiškai. Tačiau tretieji asmenys įsipareigojimų ieškovei nevykdė. Taigi ginčijama sutartimi niekaip nebuvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, nes perleisdama atsakovei reikalavimo teisę į savo skolininkus, nevykdančius įsipareigojimų, tuo pačiu įskaitymu atsiskaitė su atsakove, turėjusia realią reikalavimo teisę, ir su kuria ieškovė privalėjo atsiskaityti, nors pačiai skolos atgauti iš trečiųjų asmenų nepavyko net perdavus skolos išieškojimą antstoliui priverstine tvarka. Reikalavimo teisė buvo perleista pagal jos nominalią vertę, todėl ieškovės turtinė padėtis niekaip nepasikeitė. Ieškovės teiginiai, kad jei tarp ieškovės ir atsakovės nebūtų buvusi sudaryta ginčijama sutartis, iš trečiųjų asmenų atgautos lėšos būtų nukreiptos atsiskaitymui su kreditoriais, yra deklaratyvaus pobūdžio.
15.7. Jokie teisės aktai nenumato, kad tuo pačiu adresu įregistruotos bendrovės yra laikomos susijusiomis, jokių kitų tai pagrindžiančių įrodymų ieškovė taip pat nepateikė. Ieškovė su atsakove sandorius sudarinėjo ir po ginčijamos sutarties sudarymo, todėl teigti, kad atsakovė turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį ir kad ginčijama sutartimi bus pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi BUAB „ALKOR“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ (1 t., b. l. 13–14). Bankroto administratorė, patikrinusi BUAB „ALKOR“ sudarytus sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, siekdama apginti visų BUAB „ALKOR“ kreditorių bei pačios BUAB „ALKOR“ teises ir interesus, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ab initio tarp BUAB „ALKOR“ ir BUAB „Kortas“ 2017 m. gruodžio 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį CK 1.80, 6.930¹ bei 6.66 straipsniuose numatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl to, kad ieškovė neįrodė CK 1.80, 6.930¹ bei 6.66 straipsnių taikymo sąlygų. Ieškovė su šiuo teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovės turtinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu, nemokumo momento, kreditorių teisių pažeidimo, atsakovės sąžiningumo ir kt.
18. Ieškovė prašė pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sandorį ir juo atliktą įskaitymą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje imperatyviai nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Ieškovė apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškovei sudarant ginčijamą sandorį ir įskaitant BUAB „Kortas“ finansinį reikalavimą, ieškovė turėjo pirmesnės eilės kreditorių – darbuotojus, Valstybinę mokesčių inspekciją bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių, o ieškovės turimo turto neužteko šiems įsiskolinimams padengti. Ieškovės teigimu, ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė jau buvo nemoki.
19. CK6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta: skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. CK6.930¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, naujausioje jurisprudencijoje suvienodindamas teismų praktiką dėl CK6.930¹ straipsnio aiškinimo ir taikymo, išaiškino, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis); antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 44 punktas). CK6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 50 punktas, 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio teismo suvienodintą CK 6.930¹ straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „ALKOR“, atstovaujama bankroto administratorės, prašydama pripažinti negaliojančiu 2017 m. gruodžio 15 d. reikalavimo perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, savo reikalavimus nepagrįstai grindžia CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu, kadangi, kaip minėta, šis straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos, jis nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, priteisus lėšas į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę, nebus pasiekti CK6.930¹ straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo tikslai.
22. Be to, šiuo atveju aktualu atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamu 2017 m. gruodžio 15 d. reikalavimo perleidimo sandoriu buvo įskaitytas kreditoriaus BUAB „Kortas“ reikalavimas ieškovės atžvilgiu (reikalavimo perleidimo sutarties 4.4 papunktis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėtinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Todėl dar ir dėl šios priežasties ieškovė savo reikalavimus nepagrįstai grindžia CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu.
23. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą, grindžiamą CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto mokėjimų eiliškumo pažeidimu, nors ir dėl kitų motyvų, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas negali būti grindžiamas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimu, nereiškia, kad bankrutavusios ieškovės kreditorių teisėsnegali būti apgintos kitais teisių gynimo būdais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įmonei dėl nemokumo atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti privalėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas CK 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 36 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą dėl sandorio ginčijimo, kaip minėta, grindė ir CK 6.66 straipsnio (actioPauliana) nuostatomis, todėl byloje būtina įvertinti, ar šiuo atveju egzistavo actioPauliana taikymo sąlygos ir ar pirmosios instancijos teismo išvados šiuo ginčo aspektu pagrįstos ir teisėtos.
25. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą ir kt.).
26. Actio Pauliana taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
27. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovės kreditoriai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Šalys neginčija, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams bendrai 137 235,78 Eur sumai (1 t., b. l. 483–486), kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi BUAB „ALKOR“ bankroto byloje (1 t., b. l. 488–490). Taigi ieškovė įrodė pirmąją actioPauliana instituto taikymo sąlygą.
28. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
29. Ieškovės teigimu, ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė, faktiškai būdama nemoki, perleido reikalavimo teisę į 54 000 Eur dydžio skolą, sumažino savo turto masę ir pažeidė kitų kreditorių interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl ieškovės turtinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu, nustatė neteisingą ieškovės nemokumo momentą, neatsižvelgė į pradelstus įsipareigojimus bendrovės darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Teisėjų kolegija su šiais ieškovės argumentais nesutinka.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog debitorių UAB „Druskininkų elfas“ ir UAB „Druskininkai Invest“, kurie buvo bankrutavę, skolos nepagrįstai buvo įtrauktos į bendrovės balansą kaip įmonės turtas, neturi esminės reikšmės vertinant BUAB „ALKOR“ mokumą ginčijamos sutarties sudarymo metu ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Ieškovė į bylą pateikė BUAB „ALKOR“ balansą (1 t., b. l. 425–426), iš kurio matyti, kad bendrovė 2017 metais turėjo turto bendrai 1 422 118 Eur sumai, per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 571 152 Eur. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną pradelstų finansinių įsipareigojimų suma siekė 137 235,78 Eur (1 t., b. l. 483–486). Kaip teisinigai pažymėjo atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neginčijo aplinkybių, kad iš apskaityto 1 422 118 Eur vertės turto ieškovė turėjo ilgalaikio turto, kurio vertė buvo 138 654 Eur, atsargų, kurių vertė buvo 609 825 Eur, 8 346 Eur pinigų ir jų ekvivalentų bei 8 407 Eur trumpalaikių investicijų. Nors ieškovė nurodė, kad iš debitorių gautinos sumos yra ne 656 886 Eur, kaip nurodyta balanse, o 295 742,88 Eur, net ir laikant šią aplinkybę teisinga, ieškovė turėjo turto, kurio bendra vertė buvo 1 060 974,88 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi turto, dėl kurio nėra ginčo, ir ieškovės pradelstų finansinių įsipareigojimų santykį, sprendžia, kad šis santykis net formaliai neatitiko tuo metu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytos nemokumo sąvokos, o būtent, pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokia pat išvada darytina net ir tuo atveju, jeigu prie pradelstos finansinių įsipareigojimų sumos būtų pridėta 110 105,26 Eur dydžio ieškovės skola AB „Šiaulių bankas“, kurios galutinis grąžinimo terminas suėjo 2017 m. gruodžio 23 d. (tuoj po ginčijamo sandorio sudarymo).
31. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad UAB „ALKOR“ nuolat vėlavo išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, o tai yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas, kuris buvo numatytas tuo metu galiojusio ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog bendrovė laiku neatsiskaito su darbuotojais, kaip savarankiškas pagrindas konstatuoti, jog bendrovei turėjo būti iškelta bankroto byla, turėjo būti vertinamas ne formaliai, bet atsižvelgus į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. Taigi, neatsiskaitymo su darbuotojais faktas, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindas, negalėjo būti vertinamas atsietai nuo įmonių bankrotą reglamentuojančio įstatymo paskirties – iš rinkos pašalinti nemokius, neveiklius jos dalyvius.
32. Iš byloje esančio pradelstų BUAB „ALKOR“ 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių įsipareigojimų sąrašo (1 t., b. l. 483) matyti, kad nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesį darbo užmokesčio dalį – 115,23 Eur – buvo pradelsta sumokėti vienam darbuotojui, 2017 m. rugsėjo mėnesį darbo užmokesčio dalis neišmokėta trims darbuotojams, 2017 m. spalio mėnesį – dviem darbuotojams, 2017 m. lapkričio mėnesį – keturiems darbuotojams, 2017 m. gruodžio mėnesį – penkiems darbuotojams. Iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos ieškovė nebuvo išmokėjusi darbo užmokesčio dalies bendrai aštuoniems darbuotojams, iš kurių didžiausia neišmokėta darbo užmokesčio dalis sudarė pačiam bendrovės vadovui, kuris kontroliavo bei priėmė sprendimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Kitos pradelstos sumokėti darbo užmokesčio sumos buvo sąlyginai nedidelės. Iš BUAB „ALKOR“ 2018 m. kovo 1 d. kreditorių įsipareigojimų sąrašo (2 t., b. l. 44) matyti, kad iš esmės visi ieškovės vėlavimai mokėti darbo užmokestį prasidėjo jau po ginčijamos sutarties sudarymo, nuo 2018 m. sausio mėn., ir 2018 m. kovo 1 d. darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta 43 darbuotojams. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, iki ginčijamo sandorio sudarymo darbo užmokestis nebuvo mokamas tik epizodiškai, nebuvo išmokėta nedidelė užmokesčio dalis, pradelsta atsiskaityti su nedidele darbuotojų grupe.
33. Ieškovė neginčija aplinkybių, kad BUAB „ALKOR“ 2017 metais gavo 1 076 681 Eur pajamų (1 t., b. l. 426). Iš civilinėje byloje esančių duomenų, tarp jų – atliktų darbų aktų, pasirašytų tarp BUAB „ALKOR“ ir UAB „DAUMONTA“ už 2017 m. spalio, gruodžio mėnesius (1 t., b. l. 104, 106, 108), taip pat atliktų darbų (medžiagų) priėmimo perdavimo aktų už 2017 m. spalio, gruodžio mėnesius, pasirašytų tarp BUAB „ALKOR“ bei UAB „Žaibosauga LT“ (1 t., b. l. 137, 143) – matyti, kad 2017 metų pabaigoje bendrovė vykdė veiklą, užsakinėjo paslaugas ir sudarinėjo sutartis (1 t., b. l. 148–149), su AB „Šiaulių bankas“ susitarė dėl skolų grąžinimo grafiko (1 t., b. l. 455), 2017 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais atsiskaitinėjo su tiekėjais (kreditoriais). Iš tarpusavio atsiskaitymų akto matyti, kad buvo vykdomi atsikaitymai su UAB „Ramirent“ (1 t., b. l. 37–38), UAB „Ulpas“ (1 t., b. l. 164–165), UAB „Metkonas“ (1 t., b. l. 241–242), taigi, nepaisant patirto 71 377 Eur nuostolio 2017 metų pabaigoje, nebuvo pagrindo teigti, kad bendrovė yra nemoki ir nebus įmanoma stabilizuoti finansinės padėties.
34. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną BUAB „ALKOR“ vykdė jai būdingą ūkinę – komercinę veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, iš savo veiklos gavo pajamas. Nors ieškovė pažeidė darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, tačiau neatsiskaitė su nedidele dalimi darbuotojų nereikšmingomis sumomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į bendrovės vykdytą veiklą ir generuojamas pajamas, turimo turto apimtį ir jo santykį su pradelstais įsipareigojimais, bendrovė ginčijamo sandorio sudarymo metu faktiškai buvo moki ir, perleisdama reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis atsakovei, nepažeidė kreditorių teisių ir interesų. Kaip nurodo kasacinis teismas, actio Pauliana institutas nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Pritartina atsakovės ir pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės nemokumą lėmė jau po ginčijamo sandorio atsiradusios aplinkybės. Iš byloje esančios bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti (1 t., b. l. 426), kad 2018 metais BUAB „ALKOR“ gavo tik 188 000 Eur pajamų, o pardavimo savikaina išaugo iki 460 947 Eur, taigi bendrovės veikla tapo nerentabili.
35. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos dar ir dėl to, jog buvo perleista skola, kurios grąžinimo terminas jau buvo suėjęs ir kurios pačiai ieškovei nepavyko atgauti net perdavus skolos išieškojimą antstoliui priverstine tvarka. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas tretieji asmenys iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo jau turėjo būti sumokėję pusę sumos, t. y. 82 541,70 Eur, tačiau savo įsipareigojimų ieškovei visiškai nevykdė. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad BUAB „ALKOR“ apskaitos dokumentuose R. A. ir G. A. 124 673,63 Eur dydžio skola buvo nurodyta kaip beviltiška. Tuo tarpu perleisdama reikalavimo teisę į savo skolininkus, nevykdančius ieškovei skolinių įsipareigojimų, ir įskaitymu atsiskaičiusi su atsakove, ieškovė tokiu būdu sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams.
36. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė kreditorių teisių ir interesų pažeidimo kaip būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos.
37. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Pagal kasacinio teismo praktiką, objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
38. Ieškovės teigimu, atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga. Nesąžiningumą įrodo tai, kad atsakovė už visą ieškovės turimą skolą sutiko perimti reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis, taigi jai buvo žinoma sunki ieškovės finansinė padėtis. Be to, iš viešai prieinamos informacijos atsakovė galėjo nustatyti, kad ieškovė nuo 2012 metų dalyvavo civilinėse bylose dėl skolų priteisimo, abiejų ginčijamo sandorio šalių buveinės buvo registruotos tuo pačiu adresu. Ieškovės teigimu, atsakovė elgėsi nesąžiningai, kadangi, suvokdama, kad ieškovės finansinė padėtis yra prasta, atsiskaitymą siekė gauti nesąžiningai pirmiau už ankstesnės eilės kreditorius.
39. Ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė CK 6.67 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, todėl jai teko pareiga sandorio šalių nesąžiningumą įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė pagrįstai pažymi, kad ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių, jog ieškovė ir atsakovė sandorius sudarinėjo, atsiskaitymus vykdė taip pat ir po ginčijamos sutarties sudarymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad aplinkybė, jog atsakovė sutiko už visą ieškovės turimą skolą perimti reikalavimo teisę į trečiuosius asmenis, įrodo atsakovės nesąžiningumą.
40. Be to, kaip jau minėta, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, todėl atsakovė, sudarydama sandorį, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad ginčijamu sandoriu yra ar gali būti pažeidžiami ieškovės kreditorių interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė veiklą vykdė tuo pačiuadresu taip pat nėra pakankama spręsti dėl sandorio šalių nesąžiningumo, tuo labiau kad savo veiklą tuo pačiu adresu vykdė ir daugiau ūkio subjektų.
41. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad aplinkybė, jog nuo 2012 metų ieškovė dalyvavo civilinėse bylose dėl skolos priteisimo, rodo atsakovės nesąžiningumą. Visų pirma, ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2017 m. gruodžio mėnesį, taigi teisminiai procesai, vykę 2012 metais, apskritai nėra reikšmingi siekiant įvertinti šalių sąžiningumą, jie yra pernelyg nutolę nuo ginčijamo sandorio. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad artimu ginčijamam sandoriui laikotarpiu (2016–2017 metais) BUAB „ALKOR“ kaip atsakovė dėl skolos priteisimo dalyvavo dvejose civilinėse bylose, tačiau taip pat siekė ir priteisti skolas iš kreditorių. Kita vertus, negalima spręsti, kad pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias faktines aplinkybes atsakovei apskritai kilo pareiga veikti aktyviai ir rinkti informaciją apie atsakovei iškeltas civilines bylas. Kaip jau minėta, ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovė vykdė jai būdingą ūkinę – komercinę veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, iš savo veiklos gavo pajamas, tarp šalių buvo nuolat sudarinėjami sandoriai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.
42. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai, nepagrindė ginčo sandorio šalių nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai proceso teisės normas, paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
43. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė BUAB „Kortas“ pateikė prašymą priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi šios atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, jos priteistinos iš ieškovės.Kadangi ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, šios ieškovės mokėtina bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš jos bankroto administravimui skirtų lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ALKOR“ (juridinio asmens kodas 300112835) bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kortas“ (juridinio asmens kodas 149660899) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.