Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1561-324/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-12
Bylos Nr.: e2A-1561-324/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė, Marius Bartninkas
Atsakovas: V. K., Kauno miesto 15-ojo notarų biuro
Ieškovas: N. S.

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.4.4.6.1Kilnojamojo turto įkeitimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-1561-324/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02770-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.1.4; 2.4.4.6.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Mariaus Bartninko, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovams V. K. ir Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarei L. V. dėl sandorių, įkeitimo lakšto ir notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų antstolė R. P. ir V. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismo prašė: 1) pripažinti tarp (duomenys neskelbtini) ir ieškovės 2003 m. lapkričio 19 d. sudarytos pažymos – sąskaitos Nr. 255373 dalį dėl automobilio SSang Yong Rexton savininko apsimestiniu sandoriu, pripažįstant, kad automobilio savininkas nuo 2003 m. lapkričio 19 d. yra atsakovas V. K.; 2) pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo sudarytą 2003 m. spalio 15 d. paskolos sutartį dėl 25 000 Lt (7240,50 Eur); 3) pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo sudarytą 2003 m. lapkričio 17 d. paskolos sutartį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur); 4) pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo sudarytą 2004 m. kovo 8 d. skolų suderinimo sutartį; 5) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. balandžio 29 d. įkeitimo lakštą; 6) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės L. V. 2017 m. gruodžio 13 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-4785 dėl 11 925,81 Eur sumos.

2. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 19 d. pažymos-sąskaitos pagrindu iš pardavėjo (duomenys neskelbtini) ji atsakovui V. K. paprašius įsigijo ginčo automobilį savo vardu. Nuo pat automobilis įsigijimo momento ir ieškovė, ir atsakovas žinojo, kad automobilis įregistruotas ieškovės vardu tik darant paslaugą atsakovui, iš tikrųjų automobilio įgijėjas buvo atsakovas, kuris nuo automobilio įsigijimo iki dabar nepertraukiamai naudojasi automobiliu. Nuo 1992 m. iki 2015 m. atsakovas V. K. buvo ieškovės sesers V. Č. sugyventinis, būtent tai turėjo įtakos tam, jog 2003 m. ieškovė sutiko padėti atsakovui, nes dėl jai nežinomų priežasčių atsakovas vengė savo vardu registruoti bet kokį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Už automobilį buvo sumokėta 108 000 Lt (31 279 Eur), ieškovė nemokėjo už automobilį savo asmeninėmis lėšomis, už automobilį buvo sumokėta atsakovo pinigais. 2003 m. ieškovė dirbo už tuo metu minimalų užmokestį, todėl neturėjo galimybės pati savo lėšomis sumokėti už ginčo automobilį. Ieškovė neturėjo piniginių lėšų, kad ateityje galima būtų pagrįsti tai, iš kokių lėšų ji nusipirko minėtą automobilį, todėl ieškovė ir atsakovas tik dėl akių sudarė 2003 m. spalio 15 d. paskolos sutartį (toliau – ir paskolos sutartis Nr. 1) dėl 25 000 Lt skolinimo, 2003 m. lapkričio 19 d. dėl akių buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 36 000 Lt skolinimo (toliau – paskolos sutartis Nr. 2). 2004 m. kovo 8 d. su atsakovu dėl akių buvo sudaryta skolų suderinimo sutartis, kurios pagrindu šalys neva susitarė, jog ieškovės bendra skola atsakovui yra 61 000 Lt ir kad ieškovė įsipareigojo įkeisti atsakovui ginčo automobilį, tai ir buvo padaryta 2004 m. balandžio 29 d. įkeitimo lakštu Hipotekos skyriuje prie Kauno apylinkės teismo, lakštas įregistruotas 2004 m. gegužės 3 d. Automobilio įkeitimo metu ieškovė ir atsakovas susitarė, kad automobiliu naudosis ir bus už jį atsakingas atsakovas, kuriam tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. 2007 m. atsakovui eksploatuojant automobilį, buvo pastebėti automobilio techniniai gedimai, dėl to ieškovė, atsakovo paprašyta, kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą, prašydama įpareigoti pardavėją atsiimti nekokybišką daiktą ir grąžinti pirkimo-pardavimo sutarties kainą. Toje byloje šalims pavyko susitarti taikiai, 2008 m. vasario 5 d. buvo sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu pardavėjos teises perėmusi (duomenys neskelbtini) sutiko su ieškinio reikalavimu, 20 000 Lt sumažino automobilio pirkimo kainą ir pervedė į atsakovo sąskaitą 20 000 Lt. 2015 m. ieškovės seseriai V. Č. kreipusi į teismą ir pradėjus civilinę bylą dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir dalių atidalijimo, kurioje V. K. buvo patrauktas atsakovu, ieškovė kaip liudytoja davė parodymus prieš atsakovą, dėl to atsakovas galbūt kerštaudamas už ieškovės parodymus, per Kauno miesto 15-ąjį notarų biurą pateikė ieškovei 2016 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. spalio 25 d. ir 2017 m. lapkričio 21 d. prašymus dėl pranešimo išsiuntimo skolininkui ir vykdomojo įrašo atlikimo. Ieškovė atsakė į visus per notarą pateiktus atsakovo prašymus, nurodydama, kad ji nesutinka su atsakovo reikalavimais, pateikė reikalavimo nepagrįstumą patvirtinančius įrodymus, tačiau notarė L. V., neatsižvelgdama į ieškovės nesutikimą su atsakovo reikalavimais, 2017 m. gruodžio 13 d. padarė vykdomąjį įrašą dėl 11 874,42 Eur sumos. Atsakovas su vykdomuoju įrašu kreipėsi į antstolę R. P., kuri pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0183/17/01427 ir pateikė ieškovei raginimą įvykdyti sprendimą.

3. Ieškovė 2020 m. sausio 29 d. rašytiniais paaiškinimais prašė atnaujinti terminą ieškinio reikalavimams pateikti, kadangi praleido minėtą terminą dėl svarbių priežasčių. Ji žinojo, kad ginčijami sandoriai yra fiktyvūs, tačiau niekada nesitikėjo, kad atsakovas pareikalaus iš jos neva jo paskolintų lėšų, t. y. ieškovė niekada nemanė, kad bus pažeistos jos teisės. Ieškovė sužinojo apie atsakovo ketinimus reikalauti iš jos neegzistuojančių skolų iš atsakovo elektroninės žinutės 2017 m. liepos 4 d., todėl, ieškovės manymu, ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

4. Atsakovas V. K. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis niekada neprašė ir nereikalavo, kad ieškovė savo vardu įgytų jam transporto priemonę. Ieškovė iki automobilio įsigijimo daug kartų sakė, kad norėtų įsigyti transporto priemonę, tačiau pirkti seną automobilį jai nenaudinga, kadangi tokia transporto priemonė reikalauja daug investicijų. Kadangi ieškovė tuo metu neturėjo pakankamai piniginių lėšų naujos transporto priemonės įsigijimui, ji paprašė atsakovo paskolinti pinigų. Atsakovas turėjo pinigų, todėl jis 2003 m. spalio 15 d. sudarytos paskolos sutarties pagrindu paskolino ieškovei 25 000 Lt sumą. Gana greitai ieškovė nurodė, kad jai trūksta pinigų norimos transporto priemonės įsigijimui, todėl atsakovas paskolino ieškovei 2003 m. lapkričio 17 d. dar 36 000 Lt. Ieškovė, 2003 m. lapkričio 19 d. įsigijo ginčo automobilį. Atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo jo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, neturėjo skolinių įsipareigojimų ar skolų, tuo metu turėjo ir savo vardu registruotą transporto priemonę. Jam nebuvo jokio pagrindo neregistruoti transporto priemonės savo vardu, jei būtų ją įsigijęs. Automobiliu naudojosi ir ieškovė, ir jos sesuo, kuri buvo atsakovo sugyventinė. Ieškovė dažnai palikdavo automobilį pas atsakovą, motyvuodama tuo, kad ji gyvena centre, neturi, kur jo laikyti ir bijo, kad automobilis nebūtų pavogtas ar sugadintas. Atsakovui nutraukus santykius su ieškovės seserimi, ieškovė daugiau nesinaudojo automobiliu, pati jo nepasiėmė, paliko pas atsakovą ir nereikalavo jo. Tokiu būdu ieškovė tikriausiai siekė išvengti skolos mokėjimo. Ieškovė pati savo valia, nieko neverčiama pasirašė sutartis, abejose paskolos sutartyse bei skolų suderinimo sutartyje yra ieškovės parašai, patvirtinantys tikrąją ieškovės valią. Ieškovei įsigijus automobilį, atsakovui buvo neramu, jog ji gali negrąžinti skolos, todėl, ieškovės pasiūlymu, ginčo automobilis buvo įkeistas atsakovui įkeitimo lakštu. Ieškovė, gavusi iš notarų pranešimus, tik patvirtino savo skolą, nurodydama, kad iš 61 000 Lt skolos grąžino atsakovui 20 000 Lt, todėl reikalavimas turi būti mažinamas. Atsakovas kreipėsi į ieškovę dėl skolos grąžinimo ne vieną kartą, tačiau ieškovė vis tikino, kad grąžins skolą. Atsakovas 2017 m. liepos 4 d. sužinojo, kad ieškovė neketina grąžinti jam skolos, todėl kreipėsi į notarą. Ieškovė pati nesiėmė jokių veiksmų apginti savo teises, neaišku, kodėl ieškovė pasirašiusi neva apsimestines sutartis dar 2003 m., toliau pasirašė skolų suderinimo sutartį, įkeitė automobilį, perdavė atsakovui 20 000 Lt, kodėl nesikreipė dėl savo teisių gynimo 14 metų, nesikreipė į teismą dėl sandorių nuginčijimo iš karto po to, kai gavo pranešimus iš notarės, o kreipėsi tik tada, kai antstolė pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus. Ieškovė pateikdama ieškinį, praleido ieškinio senaties terminus.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. Č. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ji su atsakovu V. K. turėjo šeimyninius santykius, jie statė ir įrenginėjo namą, augino bendrą vaiką. 2002 m. pabaigoje atsakovas tapo vieninteliu (duomenys neskelbtini) akcininku ir gavo už parduotas akcijas 1,3 mln. Lt grynais, o likusius pinigus akcijų pirkėjas įsipareigojo pervesti į nurodytą sąskaitą. Tuo metu atsakovas ir trečiasis asmuo įrenginėjo pastatytą namą, pirko visus reikalingus namų apyvokos daiktus, norėjo naujo ištaigingo automobilio, nes tuo metu važinėjo senu „Mercedes“. Kadangi buvo realus pavojus, kad nepatenkinti pinigų už (duomenys neskelbtini) akcijas dalybomis asmenys gali kreiptis į teisėtvarkos institucijas dėl machinacijų, parduodant (duomenys neskelbtini) akcijas, ir galėjo būti taikoma ne tik pinigų, bet ir turto konfiskacija, iškilo klausimas, kieno vardu galima būtų įforminti perkamą prabangų automobilį. Be to, atsakovas bijojo ir galimo tiesioginio turto prievartavimo, t. y. kad kas nors jėga pareikalaus iš atsakovo perrašyti ar padovanoti atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausantį turtą. Todėl trečiajam asmeniui kilo mintis pirkti automobilį jos sesers (ieškovės) vardu, kadangi atsakovas nepasitikėjo savo giminėmis. Ieškovė sutiko, kad automobilis būtų perkamas jos vardu, sutiko pasirašyti visus dokumentus, kad atsakovas galėtų ne tik važinėti automobiliu, bet ir reikalui esant išnuomoti jį, parduoti ar kitaip naudoti be jokių papildomų susitarimų. 2003 m. rugsėjo 23 d. atsakovas išsigrynino iš (duomenys neskelbtini) pirkėjo gautus pinigus ir nuvažiavo į autosaloną. Vėliau netikėtai išaiškėjo automobilio defektai, trečiasis asmuo asmeniškai dalyvavo šių defektų įrodinėjimo, testavimo procese, siekdama grąžinti automobilį gamintojui ir susigrąžinti jų sumokėtus pinigus. Tačiau teisme su pardavėju buvo susitarta dėl piniginės kompensacijos, kurią automobilio pardavėjas grąžino į atsakovo V. K. sąskaitą. Kilus atsakovo ir trečiojo asmens ginčui dėl bendrai statyto namo, V. Č. sužinojo, kad atsakovas, pasinaudodamas sesers patiklumu ir teisiniu neišprusimu, apgavo ir seserį ir pačią V. Č.. Ieškovė niekada nesinaudojo ginčo automobiliu, ji visada turėjo savo žymiai pigesnį automobilį ir nesiekė turėti jokių pasipuikavimo ar komforto daiktų. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė praleido ieškinio senaties terminus, nes realiai jokių paskolinių santykių tarp jos ir atsakovo niekada nebuvo. Ieškovė negalėjo tikėtis, kad automobilio pirkimas jos vardu už fiktyviai įformintas paskolas, netgi pasirašant visus reikiamus dokumentus jį valdyti ir juo disponuoti atsakovui, ateityje gali užtraukti jos finansinę atsakomybę. Ieškovės vaidmuo automobilio pirkimo metu buvo epizodiškas, ji pasirašė dokumentus, kurių net neskaitė ir nesidomėjo jų turiniu. Ieškovė neturėjo savo žinioje jokių jos pasirašytų dokumentų, susijusių su ginčo paskolomis, automobilio įsigijimu, nes ji buvo įsitikinusi, kad automobilio realus savininkas yra atsakovas ir jai pasirašius jo paduotus dokumentus, jos vaidmuo šiuose santykiuose yra baigtas. Šiuo metu automobilis ir toliau naudojamas atsakovo, todėl jis, siekdamas tariamų skolų grąžinimo, siekia neteisėtai praturtėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir ieškovės 2003 m. lapkričio 19 d. pažyma – sąskaita Nr. 255373 sudaryto sandorio dalis dėl automobilio „SSang Yong Rexton“ pirkėjo yra apsimestinis sandoris, ir nustatė, kad automobilio „Ssang Yong Rexton“ pirkėjas ir savininkas nuo 2003 m. lapkričio 19 d. yra atsakovas V. K.. Pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo V. K., sudarytą 2003 m. spalio 15 d. paskolos sutartį dėl 25 000 Lt (7240,50 Eur) paskolos. Pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo V. K. sudarytą 2003 m. lapkričio 17 d. paskolos sutartį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) paskolos. Pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ieškovės ir atsakovo V. K. 2004 m. kovo 8 d. skolų suderinimo sutartį. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2004 m. balandžio 29 d. įkeitimo lakštą, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo V. K.. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės L. V. 2017 m. gruodžio 13 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-4785 dėl 11 925,81 Eur skolos išieškojimo iš ieškovės išieškotojo atsakovo V. K. naudai. Priteisė iš atsakovo V. K. ieškovės naudai 3049 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteisė iš atsakovo V. K. valstybei 494,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteisė iš atsakovo V. K. valstybei 208 Eur antrinės teisinės pagalbos ieškovei teikimo išlaidų atlyginimo.

7. Nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, 2019 m. birželio 3 d. sprendimu patenkindamas ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, kad teismai nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo. Kasacinis teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nepasisakė dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo bei dėl ieškovės ginčijamų sandorių atitikties teisės aktų reikalavimams. Todėl teismas iš naujo nustatė byloje reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priėmė sprendimą dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, pasisakydamas ir dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje.

8. Teismas sprendė, kad, vertinant ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens V. Č. paaiškinimus, reikšminga tai, kad juos visus 2003-2015 m. siejo artimi giminystės ryšiams prilyginami santykiai. Atsakovas ir trečias asmuo V. Č. minėtu laikotarpiu gyveno kartu, augino bendrą sūnų, ieškovė yra atsakovo ir trečiojo asmens V. Č. vaiko krikšto motina. Ieškovė, atsakovas ir trečias asmuo V. Č. patvirtino, kad jų santykiai nurodytu laikotarpiu buvo grįsti pasitikėjimu. Visi nurodyti asmenys pripažino, kad daugelį teisinių reikalų jiems padėdavo spręsti teisininkas (advokatas) G. N., ruošęs šioje byloje ginčijamų paskolos sutarčių, skolų suderinimo sutarties tekstus. Tai leido teismui daryti išvadą, kad ieškovė, būdama gana jauna (palyginus su atsakovu), palaikydama artimus pasitikėjimu grįstus santykius su atsakovu ir savo seserimi, galėjo pasirašyti advokato paruoštus dokumentus, nesigilindama į jų turinį ir šių dokumentų pasirašymo pasekmes, o ieškovės pasirašyti dokumentai advokato buvo parengti taip, kad vėliau nekiltų abejonių dėl ieškovės ir atsakovo sutartinių santykių realumo, todėl natūralu, kad ieškovei šiuo metu yra sudėtinga įrodyti sandorių neteisėtumą.

9. Teismas nurodė, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais (žr. sprendimo 19-21 punktus) nustatyta, jog neužilgo po automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ieškovės vardu, t. y. nepraėjus pusei metų, šalys pasirašė 2004 m. kovo 2 d. automobilio panaudos sutartį, 2004 m. balandžio 29 d. automobilio įkeitimo lakštą, patvirtintus notaro biure. Šiais sandoriais ieškovė perdavė atsakovui beveik visas teises, kurias turi automobilio savininkas: leido savo vardu nupirktą brangų automobilį perduoti tretiesiems asmenims be jos sutikimo, važiuoti į užsienį, būti atstovu kelių policijoje, draudimo bendrovėse, VĮ Regitra, atliekant techninę apžiūrą. Įkeitimo lakšto pastabose šalys nurodė, kad automobilis perduodamas naudojimui atsakovui kaip 61 000 Lt skolos grąžinimo garantas. Ieškovė, pasirašiusi automobilio įsigijimo dokumentus, tą pačią dieną, kai pasirašė skolų suderinimo sutartį, įregistravo savo vardu kitą automobilį BMW 320. Teismo vertinimu, nelogiška tai, kad ieškovė, įsigijusi savo vardu brangų automobilį, konkuruodama su savo seserimi (kaip nurodo atsakovas) laikytų tą automobilį sesers sugyventinio namo kieme, leistų seseriai ir jos sugyventiniui naudotis jai priklausančiu prabangiu automobiliu, perleistų sesers sugyventiniui visas valdymo teises panaudos sutarties pagrindu, įkeistų jam automobilį kaip savo skolos garantą, o pati važinėtų BMW. Teismas kritiškai vertino atsakovo paaiškinimus, kad automobilis stovėjo jo namo kieme ir buvo perduotas jam panaudos sutarties pagrindu tik dėl to, kad palengvintų ieškovei automobilio eksploatavimą, nes ieškovė yra išsiskyrusi. Ieškovės vardu nuo 2004 m. yra registruota daugiau automobilių, tačiau atsakovas nėra nurodytas kaip šių automobilių naudotojas. Teismas laikė neįrodytu atsakovo teiginį, kad ginčo automobilis buvo perduotas jam panaudos sutarties pagrindu tik dėl ieškovės patogumo. Padarė išvadą, jog ieškovė iš tikrųjų nesiekė įsigyti automobilio savo nuosavybėn.

10. Teismas, kompleksiškai vertindamas per pusmetį (nuo 2003 m. lapkričio 19 d. iki 2004 m. balandžio 29 d.) sudarytas automobilio pirkimo pardavimo sutartį, paskolos sutartis, skolų suderinimo sutartį ir įkeitimo lakštą, nustatęs, kad automobilis buvo įgytas už atsakovo lėšas, kad neužilgo po jo įsigijimo automobilis buvo perduotas atsakovo ir su juo gyvenančio trečiojo asmens V. Č. dispozicijai, sprendė, kad byloje įrodyta, jog tikrasis automobilio įgijėjas nuo 2003 m. lapkričio 19 d. buvo atsakovas, o ne ieškovė.

11. Teismas padarė išvadą, kad, atsakovui buvus tikruoju automobilio įgijėju, neegzistavo ieškovės poreikio skolintis iš atsakovo 61 000 Lt automobilio, kurio ji neketino naudoti, įsigijimui, juo labiau, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog ieškovės mėnesio pajamos minėtu laikotarpiu (t. y. 2000-2004 m.) buvo per mažos, kad ji galėtų per 4 metus (iki 2008 m. spalio mėn.) sumokėti atsakovui 61 000 Lt paskolą, nors ir be procentų. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo susijęs su nusikalstamu pasauliu, kad jis turėjo kažkokių problemų su mokesčių inspekcija ar su policija, tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas neturėjo poreikio sudaryti tariamų ar apsimestinių sandorių. Atsakovas galėjo įsigyti automobilį už 108 000 Lt ieškovės vardu tik dėl jam vienam suprantamų priežasčių ir motyvų. Tai neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant klausimą dėl sandorių teisėtumo. Šią išvadą padarė atsižvelgiant į tai, kad sandorių sudarymo motyvas yra tik vienas iš eilės kriterijų, kuriuos reikia įvertinti sprendžiant klausimą dėl sandorių teisėtumo (sprendimo 40 punktas).

12. Byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog tikrasis automobilio pirkėjas pagal 2003 m. lapkričio 19 d. pažymą sąskaitą buvo atsakovas, todėl yra CK 1.87 straipsnyje nurodyti pagrindai pripažinti automobilio pirkimo-pardavimo sutarties dalį (dėl pirkėjo) apsimestine. Nenustačius aplinkybių, jog ieškovei buvo būtina 61 000 Eur suma kitiems nei automobilio įsigijimo poreikiams, nors ieškovė ir pasirašė paskolos sutartyse, skolų suderinimo sutartyje, kad gavo iš atsakovo 61 000 Lt, teismas sprendė apie byloje neįrodytą šių pinigų realų perdavimą ieškovei. Laikė, kad paskolos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2, skolų suderinimo sutartis ir automobilio įkeitimo lakštas buvo tariami sandoriai, nes šie sandoriai realiai neįvyko (sprendimo 39 punktas). Atsakovas neperdavė ieškovei 61 000 Lt, ieškovei neatsirado pareiga grąžinti minėtų lėšų, todėl nebuvo pagrindo ir užtikrinti prievolės įvykdymą įkeičiant kažkokį turtą (šiuo atveju automobilį).

13. Teismas padarė išvadą, kad ginčijami sandoriai buvo bendras ieškovės ir atsakovo melas, siekiant pridengti atsakovo automobilio įsigijimą už jam priklausančias lėšas. Tai, kad paskolos sutartyse, skolų suderinimo sutartyje, įkeitimo lakšte ieškovė patvirtindavo paėmusi iš atsakovo 61 000 Lt paskolą, savaime nereiškia, kad taip ir buvo (sprendimo 38 punktas). Ieškovės kas mėnesį gaunamų pajamų dydis, aplinkybė, kad automobilis iš esmės nebuvo jai reikalingas darbo poreikiams, šalių elgesys po ginčijamų sandorių sudarymo, leido teismui daryti išvadą, kad ginčijamu automobiliu pirkimo pardavimo sandoriu iš tikrųjų buvo siekiama įsigyti automobilį atsakovui. Paskolų sutartys, skolų suderinimo sutartis ir įkeitimo lakštas realiai neturėjo jokių padarinių ieškovei, jais buvo siekiama padaryti labiau įtikinamą automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymą ieškovės vardu. Šalims sudarius ginčijamus sandorius ieškovei realiai neatsirado jokių teisių ir pareigų iki tol, kol tarp atsakovo ir trečiojo asmens V. Č. nekilo civilinis ginčas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

14. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, sudariusi automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjusi už automobilį atsakovo pinigais, po pusmečio perdavusi automobilį atsakovui naudoti neterminuotai bei įkeitusi automobilį atsakovo naudai, neketino įgyti iš automobilio pirkimo-pardavimo sutarties kylančių teisių ir pareigų. Ieškovė nesinaudojo automobilio pirkimo pardavimo sutartimi jai suteiktomis teisėmis valdyti, naudoti ir disponuoti automobiliu. Panaudos sutartis ir įkeitimo lakštas sudarė sąlygas valdyti, naudoti ir disponuoti automobiliu atsakovui. Atsakovas po automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo priėmė objektą (ginčo automobilį), jį valdė ir naudojosi juo. Todėl teismas laikė, kad yra CK 1.87, 1.86 straipsnyje nurodytos aplinkybės pripažinti ginčijamus sandorius neteisėtais.

15. Ieškovė sudarė ginčijamus sandorius būdama pilnamete, dirbdama vadybininke parduotuvėje, po jų sudarymo įgijo ekonominį išsilavinimą, pirko ir pardavė kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, todėl teismas padarė išvadą, kad ji turėjo patirties turto pirkimo pardavimo srityje. Ieškovė žinojo/turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą sudarydama neegzistuojančius sandorius, nes ji patvirtino juos pasirašiusi, panaudos sutarties, įkeitimo lakšto sudarymo metu notarės kontoroje jai buvo išaiškintos sandorių pasekmės. Tai, kad ieškovė nerūpestingai ir lengvabūdiškai tikėjosi, jog tarp jos ir atsakovo sudaryti sandoriai realiai nebus vykdomi, nesudaro pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminų ne nuo ginčijamų sandorių pasirašymo dienos, o nuo atsakovo reikalavimo grąžinti tariamą skolą. Teismas nustatė, kad ieškovė suprato/turėjo suprasti apie jos teisių pažeidimą (neegzistuojančią prievolę priimti automobilį kaip nauja savininkė, sumokėti atsakovui 61 000 Lt tariamą paskolą iki 2008 m. spalio mėn.) ginčijamų sutarčių sudarymo dieną. Todėl ieškinio senatis dėl reikalavimo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties dalį pripažinti apsimestiniu sandoriu skaičiuotinas nuo 2003 m. lapkričio 19 d., dėl paskolos sutarties Nr. 1 pripažinimo tariamu sandoriu nuo 2003 m. spalio 25 d., dėl paskolos sutarties Nr. 2 nuo 2003 m. lapkričio 17 d., dėl skolų suderinimo sutarties nuo 2004 m. kovo 8 d., dėl įkeitimo lakšto nuo 2004 m. balandžio 29 d. Įstatyme numatytas bendras ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams dėl automobilio pirkimo pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia baigėsi 2013 m. lapkričio 19 d., dėl paskolos sutarties Nr. 1 pripažinimo tariamu sandoriu 2013 m. spalio 25 d., dėl paskolos sutarties Nr. 2 2013 m. lapkričio 17 d., dėl skolų suderinimo sutarties 2014 m. kovo 8 d., dėl įkeitimo lakšto 2014 m. balandžio 29 d. Ieškovė padavė ieškinį 2018 m. vasario mėn., todėl teismas konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinyje nurodytų sandorių ginčijimo senaties terminą.

Šalies argumentai

16. Ieškovės atstovei prašant atnaujinti praleistus ieškinio senaties terminus, teismas vadovavosi šiomis reikšmingomis aplinkybėmis: ieškovės ir atsakovės santykiai iki 2015 m. buvo labai geri ir grįsti pasitikėjimu; byloje nėra įrodymų, kad iki 2015 m. atsakovas kada nors reikalavo iš ieškovės vykdyti jų sudarytus tariamus paskolos sandorius; ieškinio senaties termino eigos metu atsakovas nereiškė ieškovei jokių reikalavimų dėl tariamų skolų grąžinimo ir vykdė realiai sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, t. y. naudojo, valdė ginčo automobilį iš esmės kaip jo savininkas. Ieškinio senaties termino eigos metu ieškovė, turėdama žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia jos teises, nesikreipė į teismą dėl jų nuginčijimo dėl to, jog pasitikėjo atsakovu, kurį pažinojo daugiau nei 10 metų. Teismo nuomone, tas pasitikėjimas buvo pagrįstas, kadangi ieškovė yra atsakovo ir jo buvusios sugyventinės V. Č. sūnaus krikšto motina, palaikė glaudžius santykius ir su atsakovu, ir su trečiuoju asmeniu V. Č., kurį laiką jie dirbo kartu. Atsakovas iki 2015 m. palaikė ieškovės įsitikinimą tuo, kad ji nėra įsipareigojusi nei pagal automobilio pirkimo pardavimo sutartį, nei pagal paskolų sutartis, skolų suderinimo aktą ir įkeitimo lakštą. Toks atsakovo elgesys leido ieškovei tikėtis, kad jis niekada nepareikalaus iš jos lėšų, kurių niekada ir nebuvo paskolinęs. Nepripažinus atsakovo elgesio iki 2015 m. svarbia priežastimi, dėl kurios ieškinio senaties terminai turėtų būti atnaujinti, susidarytų neteisinga situacija, pažeidžianti nors ir buvusios nesąžininga ieškovės teises, bei sudaranti pagrindą neteisėtai praturtėti atsakovui, kuris taip pat buvo nesąžiningas sudarydamas ginčo sutartis. Neatnaujinus ieškinio senaties terminų, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, nes buvusiam nesąžiningu atsakovui būtų paliktas ir ginčo automobilis, ir ieškovė turėtų sumokėti papildomą sumą kaip skolą pagal paskolos sutartis, skolų suderinimo sutartį, kadangi automobilis yra nuvertėjęs. Ieškinio senaties termino neatnaujinimas ir ieškinio atmetimas tuo pagrindu, kad suėjo ieškinio senatis, palaikytų atsakovo įsitikinimą, kad galima ir toliau elgtis nesąžiningai, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, išvengti atsakomybės už tokį nesąžiningumą. Todėl teismas nusprendė atnaujinti ieškinio senaties terminus byloje nurodytiems sandoriams ginčyti ir ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkino. Pripažinus negaliojančiu įkeitimo lakštą, atsakovės notarės L. V. vykdomasis įrašas, atliktas nuginčyto Įkeitimo lakšto pagrindu, taip pat pripažintas negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. teismas be teisėto pagrindo atnaujino 7-6 metus praleistą senaties terminą. Tai prieštarauja CK 1.124 ir 1.126 straipsnių, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių, 1.132 straipsnio nuostatoms, kasacinio teismo praktikai, civilinių teisinių santykių stabilumo principui. Lietuvos Aukščiausias Teismas, peržiūrėdamas bylą kasacine tvarka, abiejų instancijų teismų sprendimus panaikino būtent dėl neišspręsto esminio klausimo šioje byloje – ieškinio senaties. Kasacinis teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo itin rūpestingai bei atidžiai atlikti bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą, spręsdamas dėl egzistuojančio/neegzistuojančio pagrindo atnaujinti praleistą terminą, tačiau to nepadarė, o savo sprendimą atnaujinti terminą grindė tik prielaidomis.

17.2. Nors pagal 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokių aplinkybių ieškovė byloje neįrodė, o sprendime nurodytos 7-6 metus praleisto ieškinio senaties termino priežastys nelaikytinos nei svarbiomis, nei nepriklaususiomis nuo ieškovės valios. Ieškovė veikė neatidžiai, nerūpestingai, nesąžiningai, todėl senaties terminas negalėjo būti atnaujintas.

17.3. Nei viena iš teismo nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu atnaujintas ieškinio senaties terminas, nelaikytina svarbia ir nepriklausiusia nuo pačios ieškovės valios, dėl kurios būtu galima pateisinti skolininkės veiksmus į teismą dėl tariamai pažeistų teisių kreipiantis tik po 15 metų. Ieškovės tęstiniai ir kryptingi veiksmai patvirtina, kad, nors jos ir atsakovo santykiai tuomet buvo geri, o juos siejo bendras artimas asmuo, buvęs pasitikėjimas nesutrukdė ieškovei suvokti sudaromų sandorių esmės, turinio ir teisinių pasekmių. Ieškovė sudarė ne vieną neva tariamą ar apsimestinį sandorį, o keletą vieną po kito, pasiskolino pinigines lėšas, įgijo automobilį, pasirašė skolų suderinimo sutartis, įkeitimo lakštą, vėliau kreipėsi į teismą dėl automobilio netinkamos kokybės, jai buvo išmokėta žala, todėl buvo pakankamai ilgas laiko tarpas ir santykių tęstinumas ieškovei suvokti apie neva tai sutarčių apsimestinumą ar tariamumą. Ieškovės elgesys savo pažeistas teises pradėjus ginti tik po to, kai atsakovas pateikė antstolei vykdyti vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo, prasilenkia su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, rūpestingo ir atidaus asmens standartais.

17.4. Pagal CK 6. 53 straipsnį, kreditorius yra laisvas bet kuriuo metu pareikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę, todėl teismo nurodyti argumentai, tiksliau prielaidos, kad atsakovas nereikalavo grąžinti skolos iš ieškovės, taip jai suteikdamas lūkestį, kad skolos grąžinti nereikės, yra neracionalus ir nelaikytinas esmine aplinkybe atnaujinti 15 metų praleistus terminus. Tai, kad po sutarčių sudarymo atsakovas raštu nereikalavo grąžinti skolos, nereiškia, kad kaip kreditorius jis buvo atsisakęs ar praradęs reikalavimo teisę į ieškovę. Kadangi ieškovė buvo atsakovo tuometinės sugyventinės sesuo, jo naudai buvo įkeistas ieškovės turtas, atsakovas natūraliai turėjo didesnį lūkestį, kad galiausiai ieškovė grąžins skolą bei nenorėjo priešinti sugyventinės su seserimi dėl skolų. Tačiau nutrūkus atsakovo ir sugyventinės santykiams, ieškovei teikiant melagingus parodymus civilinėje byloje Nr. e2-1221-886/2016, atsakovas suvokė, kad ieškovė net neketina įvykdyti prievolės ir sąmoningai veikia savo sesers naudai, dėl ko jis pradėjo intensyviau raginti ieškovę vykdyti prievoles, o ieškovei atsisakius tai padaryti, kreipėsi į notarę bei antstolę.

17.5. Teismo nurodytas ieškinio senaties termino atnaujinimo motyvas, kad atsakovas, o ne ieškovė naudojosi automobiliu, kas ieškovei tariamai suformavo lūkestį, jog skolos nereikės grąžinti, yra nepagrįstas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Net ir laikant, kad atsakovas kartais naudojosi automobiliu, tai neatleidžia nei ieškovės, nei jokio kito skolininko nuo sutartinių prievolių vykdymo.

17.6. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pati ieškovė buvo nerūpestinga ir nesąžininga, bylos nagrinėjimo metu veikė itin nesąžiningai, teikė teismui melagingus parodymus, klastojo rašytinius dokumentus. Net ir laikant, kad jos ginčijami sandoriai buvo sutaryti apsimestinai ir tariamai (su kuo atsakovas nesutinka), ir tai patvirtina ieškovės tęstinius nesąžiningus, nerūpestingus ir neatidžius veiksmus, dėl ko jai tektų prisiimti iš tokių veiksmų kylančias neigiamas teisines pasekmes.

17.7. Ginčijamas sprendimas yra nenuoseklus. Nurodydamas, kad įstatymai reikalauja ginti sąžiningų asmenų teises, teismas konstatuoja faktines aplinkybes dėl ieškovės nesąžiningumo, tačiau nepaisant to atnaujina senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškovė suprato/turėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą ginčijamų sutarčių sudarymo dieną, tačiau vis tiek nutarė atnaujinti praleistą terminą, pasiremdamas ieškovės lūkesčiais ir pasitikėjimu. Tokia teismo pozicija yra prieštaringa, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

17.8. Ieškovė šioje byloje davė prieštaringus parodymus ir keitė poziciją dėl savo finansinės padėties, kuri buvo ypatingai reikšminga sprendžiant dėl ginčijamų sandorių realumo, t. y. ar ieškovė galėjo apmokėti likusią sandorio sumą, atskaičius atsakovo jai paskolintas lėšas. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prieštaraujantį jos pozicijai, išdėstytai ieškinyje bei pirmos instancijos teisme. Teikdama paaiškinimus Kauno apygardos teismui, paneigė apeliacinio skundo argumentus dėl esminių byloje įrodinėtinų aplinkybių. Iš ieškovės ieškinio, patikslinto ieškinio bei pirmos instancijos teismui duotų paaiškinimų matyti ieškovės užimta pozicija, kad jos finansinė padėtis 2003 metais buvo labai sunki, darbo užmokestis minimalus, todėl ji neturėjo finansinių galimybių už jos vardu įgytą automobilį sumokėti likusios 47 000 LT sumos. Tačiau ieškovė apie jai nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turtu objektų pardavimą bylą nagrinėjant 2018 metais neužsiminė ir nepateikė su tuo susijusių dokumentų. Tik teismas, savo iniciatyva surinkęs duomenis iš Nekilnojamojo turto registro išrašų, nustatė, kad ieškovė dovanojimo sutarties pagrindu dar 1995 m. birželio 4 d. buvo įgijusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 1997 m. birželio 4 d. už 44 000 Lt; 2002 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 20 000 Lt įgijo butą (duomenys neskelbtini), kurį 2003 m. lapkričio 26 d. pardavė už 15 000 Lt. Savo prastą finansinę padėtį atsakovė bandė įrodinėti naujai su apeliaciniu skundu pateikta 1998 m. sausio 30 d. paskolos sutartimi, kurios pagrindu ieškovė paskolino 33 000 Lt sumą, kuri tariamai nebuvo jai grąžinta iki 2004 m. Ieškovė pirmos instancijos teisme įrodinėjo, kad jos finansinė padėtis buvo ypatingai sunki, o ji neturėjo jokių lėšų, todėl nei apie turimą turtą, nei apie 1998 m. sausio 30 d. paskolą ji net neužsiminė, nes ši sutartis būtų patvirtinusi, kad ieškovės finansinė padėtis buvo tokia gera, kad ji turėjo galimybes skolinti tokias dideles sumas. Ši paskolos sutartis atsirado byloje tik teismui priėmus ieškovei nepalankų sprendimą, tačiau, tikėtina, ieškovė nesuprato, kad pateikus paskolos sutartį ji paneigė savo teiginius dėl finansinės padėties. Teismas neįvertino, jog ieškovė, apklausiama Kauno apygardos teisme, paneigė savo apeliacinio skundo argumentus ir nurodė, kad prašoma priimti 1998 m. sausio 30 d. paskolos sutartis buvo fiktyvus sandoris, kad apeliaciniame skunde surašyti neteisingi argumentai apie šią paskolos sutartį, kad šias aplinkybes skunde nurodė ne ji, o jos buvusi advokatė, o ji tik pasirašė. Ieškovės advokatė apeliacinės instancijos teisme nurodė nebeprašanti priimti 1998 m. sausio 30 d. paskolos sutarties.

17.9. Ieškovė nesugebėjo nuosekliai paaiškinti sandorių sudarymo aplinkybių ir paaiškinti, dėl kokių priežasčių buvo sudaromi fiktyvūs sandoriai. Ieškovė teisme dėl esminių sandorių ydingumo sąlygų pasakė tik tai, kad pasitikėjo atsakovu, pasirašinėdavo, kur jai liepdavo, nesidomėjo, ant kokių dokumentų rašosi ir yra sudariusi dar daug kitų fiktyvių sandorių. Išaiškėjus jos parodymų nesutapimams aiškino, kad viską rašė advokatė, ji neskaitė, tik pasirašinėjo. Ieškovės advokatė, reaguodama į ieškovės parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą, nurodė, kad ieškovė buvo įsukta į apgaulės verpetą, kad ji savo klientei liepė sakyti tiesą, todėl šiandien ieškovė kalba tiesą. Tačiau ieškovės atstovės argumentai nepateisina ieškovės demonstruojamo nesąžiningumo bei nepašalina ieškovės paaiškinimų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Ieškovės procesinis elgesys keičiant savo poziciją liko neįvertintas.

17.10. Skundžiamu sprendimu yra formuojama ydinga ir neteisinga teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kurią pradėjus vykdyti išieškojimą paskolos gavėjai įgalinami ginčyti prieš 15 metų sudarytus paskolos, jos vykdymo užtikrinimo bei paskolintomis lėšomis įsigyto turto sandorius, savo tariamai pažeistas teises įrodinėjant ne rašytiniais įrodymais, o tik savo nenuosekliais ir prieštaringais parodymais.

17.11. Teismas nepagrįstai 2003 m. lapkričio 19 d. pažymą sąskaitos dalį dėl automobilio pirkėjo kvalifikavo kaip apsimestinį sandorį, nes byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų šalių valios ydingumą. Byloje nebuvo jokių įrodymų, kad 2003 m. lapkričio 19 d. sandoriu ne ieškovė, o atsakovas ketino įsigyti automobilį, kad ieškovė buvo tik sandorio statytinė. Teismo išvados priimtos nesivadovaujant sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kasacinio teismo išaiškinimais, o dėl šių pažeidimų teismas netinkamai nustatė esminę aplinkybę, apsprendžiančią sandorio apsimestinumą – šalių tikrąją valią sandorio sudarymo momentu.

17.12. Nepagrįstos ir tik prielaidomis grįstos pirmos instancijos teismo išvados, kuriomis teismas motyvuoja 2003 m. lapkričio 19 d. pažymos, o tuo pačiu ir visų kitų sandorių apsimestinumą. Šias išvadas teismas padarė visas ginčijamas sutartis, šalių veiksmus po sutarčių sudarymo ir tikrąją šalių valią aiškindamasis ne byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos vertinimu, o teismo bei ieškovės ir trečiojo asmens nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovui nebuvo jokių kliūčių įsigyti automobilį savo vardu, teismas apie tariamas kliūtis apdarė tik prielaidą. Ginčijamų sandorių metu atsakovas turėjo dideles oficialias pajamas banko sąskaitoje, kurias ginčui aktualiu laikotarpiu išgrynino, turėtų pajamų dydis buvo kelis kartus didesnis nei ginčo sandoryje nurodyta automobilio kaina (108 000 Lt) ar ieškovei paskolintos lėšos. Šias aplinkybes patvirtina 2003 m. rugsėjo 23 d. VP pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovas gavo 565 644,00 Lt už perleistus AB (duomenys neskelbtini) vertybinius popierius (lt.b.1.99-100); AB „Vilnius bankas“ pažyma, iš kurios matyti, kad iš atsakovui priklausančios banko sąskaitos 2003 metais bendrai buvo išmokėta 525 000 Lt suma (2003-10-07 buvo išmokėta 65000,00 Lt suma, 20 03-10-10 - 120000,00 Lt suma, o 2003-10-15 - 340000,00 Lt suma) (l t. b. l. 98). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas neslėpė turimo turto, priešingai, turėjo savo vardu registruoto vertingo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių (atsakovo vardu nuo 1999-09-09 buvo registruotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (dabartinė vertė 64064,00 Eur), dar vienas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (dabartinė vertė 4854.0 Eur). Iš VĮ “Regitra” išrašų ir pažymų sąskaitų matyti, kad atsakovo vardu nuo 2002 m. rugpjūčio 21 d. buvo registruota transporto priemonė „Mercedes- Benz 190“, o 2004 m. spalio 21 d. pažymos sąskaitos Nr. LBK 0400200 pagrindu jis už 9800,00 Lt sumą įsigijo ir savo vardu registravo dar vieną automobilį „Mitsubishi Pajero“ (l t., b.l. 101, 105, 140 - 143). Teismas nepateikė jokio racionalaus paaiškinimo, kokią naudą atsakovas galėjo turėti, sudarydamas automobilio pirkimo sandorį kito asmens vardu ar paskolinęs dideles lėšas ieškovei vietoje to, kad pats tiesiogiai įsigytų transporto priemonę. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovo atžvilgiu vykdomi išieškojimai ar grėsė turto konfiskacija.

17.13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad ieškovė elgėsi kaip automobilio savininkė, kas patvirtina sandorių realumą. Ieškovė 2008 m. kaip ieškovė kreipėsi į teismą dėl to paties automobilio techninių trūkumų pašalinimo. Jeigu ieškovė nebūtų automobilio tikroji savininkė ir valdytoja, jei techniniai automobilio trūkumai nebūtų kėlę nepatogumų, ji nebūtų inicijavusi teisminio proceso, kuris reikalavo nemažų išlaidų ir laiko. Byla buvo užbaigta ieškovei ir UAB (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) teisių perėmėjo) 2008 m. vasario 5 d. pasirašant taikos sutartį, pagal kurią ieškovei buvo išmokėta 20 000 Lt suma už eksploatavimo metu nustatytus automobilio trūkumus, tačiau ši suma buvo tiesiogiai pervesta į atsakovo banko sąskaitą kaip dalies skolos gražinimas. Tai patvirtina, kad automobilio pirkimo sandoris, kaip ir piniginių lėšų paskolų sutartys, buvo tikri sandoriai, o ieškovė savo veiksmais pripažino esanti atsakovo skolininke, turinti prievolę gražinti pasiskolintas lėšas. Jeigu sandoriai būtų fiktyvūs ir sudaryti dėl akių, ieškovė vėliausiai 2008 metais būtų kreipusi į teismą dėl šių sandorių nuginčijimo, o ne dėl automobilio trūkumų pašalinimo bei nebūtų paprašiusi 20 000 Lt pervesti į atsakovo banko sąskaitą.

17.14. Byloje nėra jokių duomenų, kad automobilį naudojo tik atsakovas, juo labiau tai nesudaro pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu. Liudytojas E. D. patvirtino, kad automobiliu „SsangYongRexton“ naudojosi ir ieškovė, ir jos sesuo. Teismas nepagrįstai atmetė šio liudytojo parodymus motyvuodamas, kad atsakovas jam buvo paskolinęs piniginių lėšų, kad jis ieškovę matė naudojantis ginčo automobiliu tik Aleksote, kad neprisiminė aplinkybių apie 2010 m. šeimos šventę. Pinigų liudytojui atsakovas nėra skolinęs. Tai, kad liudytojas matė ieškovę vairuojant automobilį tik viename iš Kauno seniūnijų, nereiškia parodymų nepatikimumo, nes liudytojas šioje seniūnijoje gyvena.

17.15. Tarp atsakovo ir ieškovės buvo pasirašyta automobilio panaudos sutartis bei jo įkeitimo lakštas, nes atsakovas baiminosi, jog ieškovė negrąžins didelės paskolos. Pati panaudos sutartis buvo tik formali. Natūralu, kad įkaito turėtojas laiko jam įkeistą turtą iki tol, kol bus įvykdyta turtu užtikrinta prievolė. Atsakovas nuo 2002 m. rugpjūčio 21 d. savo vardu turėjo registruotą transporto priemonę Mercedes-Benz 190, kuria ir naudojosi, todėl jam nebuvo pagrindo 2003 metais naudotis ieškovės automobiliu. 2004 m. spalio 21 d. jis įsigijo automobilį Mitsubishi Pajero“. Tai reiškia, kad iki panaudos sutarties sudarymo turėjo du automobilius, iš kurių vienas buvo beveik naujas. Tai patvirtina, kad panaudos sutartis buvo sudaryta tik siekiant užtikrinti atsakovo interesus, tačiau jam nebuvo jokio pagrindo naudotis ieškovės automobiliu ar jį pirkti. Iš 2017 m. liepos 14 d. administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad atsakovas 2017 m. gegužės 8 d. viršijo greitį vairuodamas ne ieškovės automobilį, o savo vardu registruotą Mercedes-Benz Sprinter, kas paneigia skundžiamo sprendimo argumentus, jog atsakovas valdė ir naudojosi ieškovei priklausančiu automobiliu.

17.16. Teismas nepagrįstai vadovavosi R. B. parodymais apie tai, kad jis niekada nematė ieškovės už ginčo automobilio vairo, nes šis liudytojas yra ieškovės buvęs sugyventinis. Šioje byloje nebuvo pagrindo vadovautis V. Č. parodymais, jog neva atsakovas visą laiką naudojosi automobiliu, nes ji yra ieškovės sesuo, atsakovo buvusi sugyventinė, kuri yra suinteresuota šios bylos baigtimi ir turi pagrindą atsakovą apkalbėti dėl tarp jų vykstančių teisminių ginčų.

17.17. Teismas nevertino, kad atsakovas visuomet veikė kaip ieškovės kreditorius, o ne kaip automobilio „SsangYongRexton“ savininkas. Atsakovas inicijavo 2004 m. kovo 8 d. skolų suderinimo sutarties pasirašymą, sutiko dėl 2004 m. balandžio 29 d. įkeitimo lakšto pasirašymo, teisme nurodė minėtų sandorių sudarymo tikslus, norėjo užfiksuoti bendrą skolos sumą, o įkeitimo lakštas buvo pasirašytas ieškovės iniciatyva, pačiai ieškovei pasiūlius. Jo elgesys nepatvirtina sandorio apsimestinumo.

17.18. Teismas, pažeisdamas teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarčių ginčijimą, paskolos gavėjo pareigą įrodyti, kad negavo pinigų pagal paskolos sutartį (CK. 6.870 straipsnio 1-3 dalys, 6.875 straipsnio 1 dalis), pažeisdamas CK 6.875 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais, įrodymų tyrimą, ir vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normas, nepagrįstai pripažino nesudarytomis 2003 m. spalio 15 d. paskolos sutartį, 2003 m. lapkričio 17 d. paskolos sutartį, 2004 m. kovo 8 d. skolų suderinimo sutartį, negaliojančiu pripažino 2004 m. balandžio 29 d. įkeitimo lakštą. Teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, kasacinio teismo suformuotiems išaiškinimams, CK normoms ir pamatiniams protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Byloje surinkti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, lingvistinis ir loginis sutarčių aiškinimas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pinigai pagal paskolos sutartis buvo perduoti ieškovei, ji panaudojo pinigus transporto priemonės įsigijimui, t. y. turėjo poreikį tokiai paskolai, o šalys po sandorio sudarymo veikė kaip kreditorius ir skolininkas, todėl naikinti teisėtų sandorių nebuvo pagrindo.

17.19. Pirmosios instancijos teismas nukrypdamas nuo teisės normų bei jų taikymo suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. gruodžio 19 d. Civilinių bylų skyriaus nutartis byloje Nr. K-3- 505-219/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014) padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė negavo paskolos dalyko pagal su atsakovu sudarytą 2003 m. spalio 15 d. paskolos sutartį dėl 25 000 Lt paskolos, 2003 m. lapkričio 17 d. paskolos sutartį dėl 36 000 Lt paskolos ir 2004 m. kovo 8 d. skolų suderinimo sutartį suderintą nustatytą likusią 61 000 Lt paskolos sumą. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, kad vertinant esminę paskolinių sandorių sąlygą – pinigų perdavimą – pirmiausia reikia atsižvelgti į lingvistinį paskolos sandorio turinį, nes paskoliniams santykiams taikoma prezumpcija, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių bei atskirų įrašų buvimas sutartyje dėl paskolos gavimo patvirtina tiek paskolos realumą, tiek piniginių lėšų pagal sutartį perdavimą. Realių piniginių lėšų perdavimą netiesiogiai patvirtina tai, kad atsakovas turėjo objektyvias ir realias galimybes paskolinti 61 000 Lt sumą ieškovei – jis dirbo, įgijo 565 644 Lt dydžio pajamas pardavęs vertybinius popierius, o ginčo sandorių sudarymo metu buvo realiai išsigryninęs 525 000 Lt sumą.

17.20. Sprendimo motyvai apie per mažas ieškovės pajamas, kad ji galėtų per keturis metus grąžinti 61 000 Lt paskolą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi dėl sudarytų nekilnojamojo turto sandorių ir kitokios užsiimtos veiklos ieškovė turėjo finansines galimybes tiek susimokėti likusią dalį už automobilį, tiek tikėtinai ją grąžinti. Teismas neįvertino atsakovo argumentų, kad ieškovė slėpė savo tikrąją finansinę padėtį, teikė teismui fiktyvias paskolos sutartis, nepateikė logiško paaiškinimo, kodėl sudarė tiek fiktyvių sandorių bei jų laiku neginčijo. Toks elgesys nebūdingas sąmoningam, rūpestingam, aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui, todėl teismas ieškovės paaiškinimus turėjo vertinti kritiškai.

17.21. Jeigu 2003-2004 metais sudaryti sandoriai būtų fiktyvūs, ieškovė juos būtų ginčijusi anksčiau, nei antstolis pradėjo skolos išieškojimą. Atsakovas pinigines lėšas paskolino ne šeimos nariui, o savo sugyventinės seseriai (ieškovei). Jeigu iš tiesų 2003 m. būtų egzistavusios aplinkybės, kurioms esant atsakovui būtų naudinga sudaryti tariamus paskolos sandorius, sandorius jis būtų sudaręs su savo tuometine sugyventine, mama, broliu ar kitu artimu asmeniu, o ne su savo sugyventinės seserimi. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti su ja, o ne su atsakovo sugyventine, teisme sakė to paklausti paties atsakovo.

17.22. Teismas nesivadovavo esminėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ieškovė nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo, kuris paneigtų paskolos sutarties realumą, nors pagal įstatymą ir kasacinio teismo išaiškinimus būtent jai kilo pareiga įrodyti, kad ji negavo piniginių lėšų pagal paskolos sutartis.

17.23. Skundžiamas sprendimas paneigia sutarčių laisvės principą, civilinių teisinių santykių stabilumo principus, taip pat nuostatas, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), kad šalys prievolės turi vykdyti sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principus.

Žemesnės instancijos teismas

17.24. Teismas konstatavo ieškovės nesąžiningumą, todėl jei ir vertino, kad ieškovė automobilio įsigijimo sandorį, paskolos sandorius, paskolų suderinimo sandorius, įkeitimo sandorį sudarė tik dėl akių ir tariamai, teismas privalėjo vadovautis kasacinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio byloje ir atsisakyti ginti nesąžiningos ieškovės teises.

17.25. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovas 2019 m. birželio 12 d. sumokėjo 481,47 Eur žyminio mokesčio bei sumokėjo antstoliui R. S. 2319,28 Eur Kauno apygardos teismo sprendimo, kuris buvo panaikintas pagrindu, todėl antrą kartą priteisti tas pačias sumas nebuvo jokio pagrindo.

Atsiliepimas

18. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. ieškovė senaties terminą ieškinio reikalavimams praleido dėl svarbių priežasčių: žinodama, kad ginčijami sandoriai fiktyvūs, pasirašyti atsakovo sumanymu, jam motyvuojant tuo, kad savo ar savo šeimos narių vardu jis jokio turto pirkti negali (dėl tuometinės abejotino legalumo jo komercinės veiklos), t. y., darydama jam paslaugą, ji niekada nesitikėjo, kad atsakovas pareikalaus neva jo paskolintų ieškovei pinigų, t. y. niekada nemanė, kad jos teisės bus pažeistos. Todėl ieškovė mano, kad terminą šios bylos ieškiniui pateikti ji praleido dėl svarbių priežasčių, o teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, šį terminą atnaujino pagrįstai. 2013 m. baigėsi paskolų sutarčių ginčijimo senaties terminai, bet tuo metu atsakovo ir trečiojo asmens V. Č. šeimoje nebuvo problemų. 2015 m. šie asmenys susipyko, ieškovė liudijo jų turto dalybų byloje sesers naudai, todėl kerštaudamas ieškovei atsakovas pareikalavo nesamų skolų grąžinimo. Atsakovas nesudarė sutarčių su sugyventine V. Č., nes turėjo tam tikrų peripetijų nusikalstamame pasaulyje. Perrašius turtą V. Č., jos turtas taip pat būtų patikrintas nagrinėjant šeimos pajamų kilmę. Sugyventinės sesers turtu niekas nesidomėtų, todėl atsakovas pasirinko sandorius sudaryti būtent su ieškove.

18.2. Teismas teisingai nustatė, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Ieškovės ir atsakovo santykiai iki 2015 m. buvo labai geri ir grįsti pasitikėjimu. Byloje nėra įrodymų, kad iki 2015 m. atsakovas kada nors reikalavo iš ieškovės vykdyti jų sudarytus tariamus paskolos sandorius. Ieškinio senaties termino eigos metu atsakovas nereiškė ieškovei jokių reikalavimų dėl tariamų skolų grąžinimo ir vykdė realiai sudarytą automobilio pirkimo pardavimo sandorį, t. y. naudojo, valdė ginčo automobilį iš esmės kaip jo savininkas. Ieškinio senaties termino eigos metu, turėdama žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia jos teises, ieškovė nesikreipė į teismą dėl jų nuginčijimo dėl to, jog pasitikėjo atsakovu, kurį pažinojo daugiau nei 10 metų. Teismo nuomone, tas pasitikėjimas buvo pagrįstas.

18.3. Ieškovė sutinka su visais teismo sprendimo motyvais, analizuojančiais ir įrodančiais ginčijamų sandorių fiktyvumą. Teismas kaip reikšmingą įvertino aplinkybę, kad ieškovę, atsakovą ir trečiąjį asmenį V. Č. 2003-2015 m. siejo artimi giminystės ryšiams prilyginami santykiai, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, būdama gana jauna (palyginus su atsakovu), palaikydama artimus pasitikėjimu grįstus santykius su atsakovu ir savo seserimi (trečiuoju asmeniu) V. Č., galėjo pasirašyti atsakovo advokato paruoštus dokumentus, nesigilindama į jų turinį ir šių dokumentų pasirašymo pasekmes.

18.4. Byloje šalių paaiškinimais nustatyta, kad automobilis nuo pat jo įsigijimo 2003 m. pabaigoje buvo laikomas atsakovo namo kieme, juo naudojosi ir atsakovas, ir trečias asmuo V. Č.. Šią aplinkybę byloje patvirtino netgi atsakovo atsivesti liudytojai. Byloje taip pat nustatyta, kad neužilgo po automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ieškovės vardu, nepraėjus pusei metų, šalys pasirašė 2004 m. kovo 2 d. automobilio panaudos sutartį, 2004 m. balandžio 29 d. automobilio įkeitimo lakštą, patvirtintus notaro biure. Šiais notaro biure patvirtintais sandoriais ieškovė perdavė atsakovui visas teises, kurias turi automobilio savininkas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė faktiškai pati niekada nesinaudojo ginčo automobiliu kaip jo savininkė, todėl teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovė iš tikrųjų nesiekė įsigyti automobilio savo nuosavybėn, o jo savininkas buvo atsakovas. Tikruoju automobilio įgijėju buvus atsakovui, neegzistavo ieškovės poreikis skolintis iš atsakovo 61 000 Lt automobilio, kurio ji neketino naudoti, įsigijimui. Ieškovės mėnesio pajamos 2000-2004 m. buvo per mažos, kad ji galėtų per 4 metus (iki 2008 m. spalio mėn.) sumokėti atsakovui 61 000 Lt paskolą.

18.5. Nustačius, kad tikrasis automobilio pirkėjas buvo atsakovas, teismas teisingai laikė neįrodytais atsakovo parodymus, jog jis perdavė (paskolino) ieškovei 61 000 Lt pagal paskolos sutartį Nr. 1, paskolos sutartį Nr. 2, skolų suderinimo sutartį automobilio įsigijimui.

18.6. Atsakovas neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais, kerštaudamas ir siekdamas neteisėtai praturtėti kito asmens sąskaita, sukūrė esamos teisinės padėties padarinius, todėl visi apeliacinio skundo argumentai apie ieškovės nesąžiningumą visų pirma turėtų būti taikomi atsakovui. Nors fiktyvius sandorius pasirašė abi šalys, tačiau šių sandorių iniciatorius buvo atsakovas, rizika dėl šių sandorių bandymo įgyvendinti tenka tik ieškovei, galima nesąžininga nauda – tik atsakovui. Ieškovė bent jau pripažino savo veiksmus, tuo tarpu atsakovas toliau bando klaidinti teismą ir siekia nesąžiningai iš ieškovės pasipelnyti.

19. Atsakovė notarė L. V. atsiliepimu prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Nurodė, visi ginčijami sandoriai buvo patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka, šalims pateikus visus reikalingus dokumentus. Šiame ginče savo paaiškinimus davė Kauno apygardos teismo posėdyje, daugiau jokių papildymų neturi.

20. Trečiasis asmuo V. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

20.1. atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra nenuoseklūs, paremti iš konteksto ištrauktais arba melagingais faktais, įvairiomis įrodymų interpretacijomis, siekiant teismo pagalba susidoroti su ieškove ir neteisėtai praturtėti. Trečiasis asmuo nuo 1992 metų gyveno su atsakovu kaip šeima, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrų verslų, statėsi ir įrenginėjo namą, augino bendrą vaiką M. Atsakovas 2001 m. pabaigoje, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vedėju, tapo vieninteliu akcininku ir už parduotas akcijas gavo apie 1,5 mln. Lt. Teisme teigdamas, jog užsiiminėjo įvairiais verslais, atsakovas savo veikloje niekada nėra atsiskaitęs už pirkinius ar paslaugas (išskyrus komunalinius mokesčius) banko pervedimais, vengė savo vardu pirkti brangesnius daiktus. Visas gaunamas į savo sąskaitą lėšas jis nedelsiant išgrynindavo. Tai įrodo, kad atsakovas turėjo priežasčių nelaikyti pinigų savo sąskaitoje, slėpė informaciją apie jų panaudojimą bei vengė įsigyti brangų turtą savo vardu.

20.2. Teismas išsiaiškino, kad atsakovas 2001 metais pasiėmė iš sąskaitos gautus už akcijų pardavimą 957 tūkst. Lt, o 2003 metais per savaitę per tris kartus dar 525 tūkst. Lt, nors nieko už visą sumą pinigų pirkti neplanavo ir nepirko. Šiuo atveju atsakovas taip elgėsi todėl, kad buvo tik oficialiai vienintelis akcininkas (duomenys neskelbtini), o iš tikrųjų buvo grupės neįvardintų „pajininkų“ oficialiu atstovu ir privalėjo dalį už akcijų pardavimą gautų pinigų grąžinti jiems grynais. Todėl buvo realus pavojus, kad nepatenkinti pinigų už (duomenys neskelbtini) akcijas dalybomis asmenys gali kreiptis į teisėtvarkos institucijas dėl machinacijų parduodant (duomenys neskelbtini) akcijas, dėl ko, tikėtina, būtų taikomas ne tik pinigų, bet ir turimo turto areštas. Be to, atsakovas bijojo ir galimo tiesioginio turto prievartavimo, t. y. kad kas nors iš nepatenkintų pinigų dalybomis jėga pareikalaus perrašyti ar padovanoti jam priklausantį turtą. Dėl šių priežasčių net raštelį trečiajam asmeniui buvo parašęs, kad, jeigu jam kas atsitiktų, visą savo turimą turtą palieką jai ir jų sūnui M.

20.3. Tuo metu atsakovas turėjo seną Mercedes-Benz, tačiau, gavus savo dalį pinigų už parduotas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, jam kilo noras pakelti savo prestižą draugų akyse. Pirkti prabangesnį automobilį savo ar trečiojo asmens vardu atsakovas bijojo, nenorėjo, kad apie tai sužinotų jo draugai ar kiti asmenys. Jau anksčiau nuo jų pažinties pradžios atsakovas vengė savo vardu turėti brangius daiktus, todėl atsakovo ir trečiojo asmens statomą namą atsakovas formino ne kaip jų turtą, bet kaip gautą dovaną, taip pat buvo pirkęs sau automobilį draugo vardu. Tuomet trečiasis asmuo pasiūlė pirkti prestižinį automobilį jos sesers (ieškovės) vardu, nes tarp jų buvo susiklostę itin šilti santykiai: trečiasis asmuo su atsakovu 1993 metais buvo ieškovės vestuvėse piršliais, o ji buvo jų sūnaus M. 1997 metais krikšto motina, dažnai kartu leisdavo laiką, kartu švęsdavo šventes, buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini) ir buvo atsakovo tiesioginė pavaldinė. Dėl to ieškovė sutiko pasirašyti visus reikiamus pirkimo dokumentus, kad atsakovas galėtų ne tik važinėti automobiliu, bet ir, reikalui esant, išnuomoti jį, parduoti ar kitaip naudoti be jokių papildomų rašytinių susitarimų ateityje. Visus dokumentus dėl automobilio įsigijimo tvarkė atsakovas kartu su jų geru pažįstamu advokatu G. N., kuris jau anksčiau padėjo jiems tvarkyti statomo namo dokumentus ir buvo šeimos draugas bei oficialus šeimos konsultantas visais teisės klausimais, todėl kištis ir revizuoti teisininko rengiamus ir derinamus dokumentus nebuvo jokio reikalo.

Atsiliepimas

20.4. Automobilį „Ssang Yong Rexton“ trečiasis asmuo atsitiktinai užtiko automobilių salone ir parodė jį atsakovui, bet automobilio pirkimo procedūroje nedalyvavo. Vėliau eksploatuojant automobilį išaiškėjo defektai, kuriuos trečiasis asmuo pati įrodinėjo pardavėjui, nes jis kaltino atsakovą nemokėjimu vairuoti. Trečiasis asmuo dalyvavo šių defektų testavime, siekiant grąžinti automobilį pardavėjui ir susigrąžinti sumokėtus pinigus, tačiau teisme su pardavėju buvo susitarta dėl 20 000 Lt piniginės kompensacijos, kurią pardavėjas grąžino į atsakovo sąskaitą. Šiuos pinigus atsakovas nedelsiant išgrynino. Teisme atsakovas melagingai teigė, kad ieškovė tokiu būdu grąžino dalį skolos, nors ji nedalyvavo teismo posėdyje, kai buvo sprendžiama automobilio gedimo byla. Jame dalyvavo atsakovo advokatas G. N., o ieškovė tik pasirašė jai pateiktą įgaliojimą ir nurodė atsakovo sąskaitą, į kurią reikėjo sumokėti kompensaciją. Apie jokį skolos grąžinimą atsakovas tuomet net neužsiminė ir neva dalies skolos grąžinimo neįformino, o ieškovė to nereikalavo, kadangi iš tikrųjų jokios skolos ir nebuvo, tačiau teismui atsakovas melagingai teigė, kad tokiu būdu ieškovė grąžino jam dalį skolos.

20.5. Visą laiką nuo automobilio pirkimo dienos automobiliu kaip savo nuosavybe naudojosi išimtinai atsakovas ir kartais trečiasis asmuo. Automobilis ir dabar yra atsakovo dispozicijoje (duomenys neskelbtini). Kilus trečiojo asmens ir atsakovo ginčui dėl bendrai statyto namo ir po 2016 m. birželio 8 d. ieškovės liudijimo teisme byloje Nr. e2-1221-886/2016 apie bendrą trečiojo asmens su atsakovu gyvenimą netikėtai sužinojo, kad atsakovas, pasinaudodamas jos sesers patiklumu ir teisiniu neišprusimu, apgavo ir ieškovę, ir trečiąjį asmenį, t. y. formindamas automobilio pirkimo ir naudojimo dokumentus, apgaulės būdu „prirašė“ ieškovei neegzistuojančią skolą.

20.6. Netiesa, kad ieškovė slėpė nuo trečiojo asmens skolinimosi faktą ir tuo klausimu tarėsi išskirtinai tik su atsakovu. Sesuo pilnai pasitikėjo ir pasitiki trečiuoju asmeniu, todėl nebuvo jokio reikalo slėpti nuo jos kokius nors jos reikalus, tuo labiau nesant galimybių, kad tokią didelę pinigų sumą atsakovas išleistų be jos žinios ir ji apie tai nesužinotų arba nepastebėtų, kad sesuo įsigijo prabangų automobilį, neturėdama tam reikiamų resursų. Atsakovas meluoja teigdamas, kad ieškovė norėjo pirkti tokį brangų automobilį konkuruodama su seserimi. Konkurencijos tarp seserų niekada nebuvo. Tą pačią dieną, kai pasirašė skolų suderinimo sutartį, ieškovė nusipirko sau kitą automobilį BMW 320, atitinkantį jos biudžetą ir finansines galimybes. Neįtikėtinai atrodo atsakovo teiginys, kad ieškovė, nusipirkusi naują automobilį „Ssang Yong Rexton“, už trijų mėnesių pirktų dar vieną, 10 kartų pigesnį, o naująjį, suteikusi visas teises atsakovui juo naudotis ir absoliučiai jį valdyti, laikytų jo kieme (duomenys neskelbtini).

20.7. Atsakovas klaidino teismą, teikdamas, kad paskolą formino notariškai ir nenurodė, kokį konkrečiai automobilį ieškovė privalo nupirkti. Teismui pateiktoje paskolos sutarties, sudarytos 2003 m. lapkričio 17 d., 4.2 punkte aiškiai nurodyta perkamo automobilio pagaminimo data 2003 metai ir pareiga per 10 dienų automobilį įkeisti. Ši sutartis nėra patvirtinta notariškai. Teismo paklaustas atsakovas nesugebėjo deramai paaiškinti, kodėl skolino tokią didelę pinigų sumą ieškovei, jeigu nepasitikėjo ar abejojo jos galimybėmis gražinti skolą, kodėl nereikalavo įkeisti ieškovės turimą butą, kas būtų patikimesnis skolos gražinimo garantas, kodėl nepervedė pinigų į ieškovės sąskaitą, o skolino grynais, kodėl visi dokumentai, susiję su automobilio „Ssang Yong Rexton“ pirkimu ir valdymu, yra patvirtinti notaro, o paskolų sutartis tik rašytinė.

20.8. Paskolos sutartys ir skolų suderinimo aktas yra vieninteliai dokumentai automobilio pirkimo istorijoje, kurie nebuvo niekur registruoti ar kitaip legalizuoti, o ši paskola nebuvo net deklaruota Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kaip to reikalauja įstatymas, nors kitais atvejais atsakovas elgdavosi kitaip. Tai įrodo, kad atsakovas neskolino pinigų ieškovei, o nusipirko automobilį sau už savo pinigus ieškovės vardu ir todėl negalėjo reikalauti ir nereikalavo jokio realaus įkeitimo jos turimu turtu. Tai nesukėlė ieškovei jokių abejonių dėl neigiamų pasekmių nebuvimo. Atsakovo nusipirkto automobilio įkeitimu ieškovė nesidomėjo, jokių interesų ar pretenzijų negalėjo turėti, kadangi tiksliai žinojo, kad automobilis yra jo nuosavybė. Ieškovė negalėjo tikėtis, kad 2003 metais automobilio pirkimas jos vardu už fiktyviai įformintas paskolas, netgi pasirašant visus reikiamus dokumentus jį valdyti ir juo disponuoti atsakovui, ateityje gali užtraukti jai finansinę atsakomybę. Atsakovas, vadindamas save sąžiningu ir pareigingu skolintoju, niekaip neinformavo ieškovės apie ketinimą atgauti skolą iki pat 2016 metų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino simuliaciniais pirkimo pardavimo paskolos, skolų suderinimo, įkeitimo sandorius ir jų pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą bei atnaujino ieškinio senaties terminą pažeistai teisei ginti.

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. 2020 m. rugsėjo 11 d. apeliantas pateikė 2020 m. rugsėjo 8 d. antstolės R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame, anot apelianto, konstatuotos bylai reikšmingos aplinkybės apie tai, kad, atvykusi pas atsakovą atsiimti jai priklausančių daiktų, ieškovė nurodė norinti patekti į atsakovo namų valdą tikslu nufotografuoti savo mašiną.

24. Kiti bylos dalyviai nuomonės dėl šio įrodymo priėmimo nenurodė.

25. Šių įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taip pat vadovautinasi CPK 180 straipsniu, įtvirtinančiu įrodymų ryšio su byla taisyklę. 2020 m. rugsėjo 11 d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą atsisakytina priimti dėl to, kad jis parengtas po apeliacine tvarka tikrinamo teismo sprendimo priėmimo, be to, prašymas jį priimti nėra pagrįstas protokole užfiksuotų duomenų sąsajumu su apeliacine tvarka nagrinėtina byla.

Dėl faktinių aplinkybių vertinimo

26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl automobilio pirkimo pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu.

27. Pripažindamas, kad minėtas sandoris yra apsimestinis, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir jų taikymą suformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, rėmėsi naujausia kasacinio teismo praktika, todėl apeliacinės instancijos teismas to nekartoja.

28. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šalių valios ydingumą. Išvadą, jog įsigyjant automobilį ieškovė buvo tik tikrojo pirkėjo statytinė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo tuo, kad, ieškovei už atsakovo lėšas automobilį įsigijus savo vardu, nepraėjus net pusei metų automobilis atsakovui buvo perduotas pagal panaudos sutartį, jam įkeistas ir perduotas jo naudojimui kaip garantija, atsakovas juo faktiškai naudojosi bei iki santykių su trečiuoju asmeniu pabaigos 2015 m. nereikalavo iš ieškovės skolos grąžinimo. Atmestini apelianto argumentai apie neteisingai įvertintus atsakovo liudytojo E. D. parodymus dėl ieškovės naudojimosi automobiliu – pirma, naudojimosi šiuo daiktu aplinkybę atsakovas faktiškai pripažino; antra, parodymai liudytojo, kuris išskirtinai prisimena tik byloje aktualią aplinkybę, bet neprisimena jokių su atsakovo šeimos švente, kurioje sakosi dalyvavęs, susijusių duomenų, negali būti vertinami kaip patikimi (apelianto argumentą apie E. D. niekada neskolintus pinigus paneigia paties liudytojo parodymai); trečia, atsakovo naudojimosi faktą patvirtina vien ta aplinkybė, kad automobilis buvo pas jį laikomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo atsakovo aiškinimu, kad automobilis pas jį buvo laikomas siekiant padėti ieškovei palengvinti šio daikto eksploatavimą – tai paneigia visuotinai žinoma aplinkybė apie transporto priemonių eksploatavimo (remonto, techninės priežiūros ir kt.) paslaugas teikiančių įmonių paslaugų gausą (CPK 182 straipsnio 1 punktas), be to, atsakovas nepagrindė, kodėl tokia priežiūra ieškovei buvo reikalinga, kuo konkrečiai patogi ar naudinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, disproporcija tarp naujo brangaus daikto įgijimo ir jo perleidimo naudotis kitam asmeniui vien todėl, kad pastarasis tą daiktą techniškai prižiūrėtų, patvirtina ieškinio, o ne atsakovo atsikirtimų pagrįstumą.

29. Apeliantas kaip protingą ir atitinkantį šalių valią siūlo vertinti sandorį, kuomet, už pasiskolintus pinigus įsigijus brangų kasdienio naudojimo paskirties daiktą, dėl pastarosios priežasties pastoviai nusidėvintį, tą daiktą įkeitus paskolos davėjui, pastarajam dar ir perleidžiama naudojimo daiktu teisė, t.y. daikto pirkėja į nusipirktą daiktą faktiškai neįgyja jokių teisių, pati naudojasi kitu automobiliu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks vertinimas nėra logiškas. Jis neatitinka įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymą ir aiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų suformuluotų taisyklių, pagal kurias, be kita ko, vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006) (CPK 176, 185 straipsniai). Šiame kontekste konstatuotina, kad sutarčių aiškinimo taisyklėmis apeliantas remiasi tik deklaratyviai.

30. Atmestini niekuo nepagrįsti apelianto argumentai, jog minėtieji sandorio fiktyvumą patvirtinantys faktai tėra prielaidos. Visi išvardinti faktai pagrįsti raštu, o skolos reikalavimo anksčiau, nei baigėsi bendras atsakovo ir trečiojo asmens gyvenimas, nepatvirtina jokie įrodymai (CPK 197 straipsnis). Apeliantas neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismo vertinimai yra prieštaringi, atvirkščiai – tokie yra apelianto teiginiai. Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas apie šalių valią sudarant ginčijamas sutartis, nepagrįstai rėmėsi ne rašytiniais įrodymais, o ieškovės ir trečiojo asmens nenuosekliais ir prieštaringais paaiškinimais, tačiau, kaip minėta, pirkimo pardavimo sandorio apsimestinumą patvirtina konkrečių rašytinių įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigia apeliantas, aplinkybė, kad ieškovės inicijuotoje Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-377-42/2008 pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl netinkamos kokybės prekės grąžinimo į teismą ieškovė kreipėsi kaip automobilio savininkė, šio daikto įgijimo realumo nepatvirtina – de jure ji buvo daikto savininkė, todėl faktinis savininkas ieškovu būti negalėjo (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Kita vertus, aplinkybė, kuomet pagal bylos šalių susitarimą 20 000 Lt buvo pervesti ne jai, o atsakovui, yra loginė simuliacinių sandorių pasekmė (ieškovei automobilis realiai nepriklausė, ji už pirkinį pinigų nemokėjo), todėl atmestini apelianto argumentai apie pinigų pervedimo vertinimą, patvirtinantį, kad jis elgėsi kaip kreditorius. Ieškovė paaiškino, jog faktiškai bylos procese nedalyvavo, bylinėjosi atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovę toje byloje atstovavo šeimos (plačiąja prasme) advokatas G. N. (ieškovė ir trečiasis asmuo seserys, trečiasis asmuo ir atsakovas 2003-2015 m. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, turi (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų, ieškovė yra jo krikšto motina), be kita ko, konsultavęs atsakovą bei rengęs visus kitus nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius, atmestini apelianto argumentai, jog sandorių fiktyvumo atveju ieškovė būtų juos ginčijusi, o ne kreipusis į teismą dėl automobilio trūkumų pašalinimo. Faktas, kad tikrasis automobilio savininkas buvo atsakovas, reiškia, jog sprendimą dėl ieškinio reikalavimo suformulavimo minimoje byloje priėmė ne ieškovė, o atsakovas.

31. Apeliantas teisingai teigia, kad kai kurie ieškovės paaiškinimai nėra nuoseklūs (pvz., paaiškėjus, jog ieškovės pateiktos fiktyvios paskolos sutartys ne paneigia, o patvirtina gerą jos turtinę padėtį, pirmojo apeliacinio proceso metu ji atsisakė prašymo priimti įrodymus apie jos vardu sudarytus nekilnojamojo turto sandorius, atsakomybę dėl tų duomenų teikimo perkėlė savo advokatei, teigė neskaitydama pasirašinėjusi jos parengtus dokumentus, raštus notarei ir antstolei), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo tai neturi esminės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas visus sandorius pagrįstai vertino kompleksiškai – nustačius, kad automobilio pirkimo pardavimo sandoris apsimestinis, kad faktinis daikto įgijėjas buvo atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tariamos yra ir paskolos sutartys Nr. 1 ir Nr. 2, skolų suderinimo sutartis ir automobilio įkeitimo sandoris, kadangi byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog pasiskolinta 61 000 Lt suma ieškovei buvo būtina kitiems nei automobilio pirkimo poreikiams (tai atitinka ir atsakovo poziciją), kurio ji faktiškai nepirko, taip pat neįrodyta, jog minėta pinigų suma ieškovei realiai buvo perduota (paskolos sutartis ir jose padarytus įrašus parengė advokatas G. N., ieškovė jas pasirašinėjo pasitikėdama atsakovu, jo įtikinta tokių dokumentų reikalingumu apsimestinio pirkimo sandoriui pagrįsti). Tai, kad, apelianto teigimu, paskolos sandorių sudarymo metu jis turėjo objektyvias ir realias galimybes paskolinti ieškovei 61 000 Lt sumą, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė – byloje nebuvo ginčo dėl tokiems tikslams pakankamos materialinės atsakovo padėties, tačiau tai nėra svarbu, nes de facto automobilį nusipirko ne ieškovė, o atsakovas. Ieškinio dalyką įvertinus kompleksiškai, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismų praktika, akivaizdu, jog ieškovei nebuvo poreikio skolintis iš atsakovo 61 000 Lt automobilio, kurio faktinis įgijėjas buvo atsakovas, pirkimui.

32. Tuo remiantis atmestini apeliacinio skundo teiginiai apie neteisingą įstatymų taikymą pasisakant dėl paskolos sutarčių, skolų suderinimo akto bei įkeitimo sandorio, sutarčių laisvės principo paneigimą, neįvertintą sutarčių lingvistinį turinį bei netinkamą jų realumo įvertinimą. Teismų praktika, kuria remiasi atsakovas ginčydamas minimas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacine tvarka tikrinamu atveju netaikytina. Teismo precedentas yra teisės šaltinis vertikaliuoju ir horizontaliuoju aspektu tik bylų faktinėms aplinkybėms iš esmės sutampant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015). Apeliaciniame skunde minimų bylų faktinės aplinkybės yra kitokios. Kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018 priešieškiniu buvo prašoma paskolos sutartis pripažinti nesudarytomis. Priešieškinis buvo atmestas nustačius, kad šalys yra verslininkai, išmano verslo ir paskolos santykius, tačiau atsakovas aiškiai nenurodė ir neatskleidė, dėl ko pasirašė paskolos sutartis ir ypač jų sąlygą, kad jis patvirtino gavęs skolintas sumas. Atsakovas neįrodinėjo, kad prieš jį buvo taikytos prievartos ar kitokios nusikalstamos priemonės dėl sutarčių pasirašymo, taip pat apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ar susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), taip pat neįrodinėjo kitų sandorio negaliojimo pagrindų, nustatytų CK 1.78–1.93 straipsniuose. Apeliacine tvarka vertinamu atveju paskolos sutarčių pasirašymo priežastis ieškovė įvardijo ir sutartis ginčijo. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 buvo kilęs ginčas dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014 – dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, teisinių padarinių. Nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės neaktualios.

33. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės nesąžiningumo neįvertino ir kad ji nesugebėjo nuosekliai paaiškinti sandorių sudarymo aplinkybių bei jų sudarymo priežasčių. Apeliacine tvarka vertinamame sprendime teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai buvo bendras ieškovės ir atsakovo melas, siekiant pridengti atsakovo sudarytą sandorį dėl automobilio įsigijimo už jam priklausančias lėšas. Priešingai, nei teigia apeliantas, ieškovė įvardijo priežastį, dėl kurios buvo sudaromi fiktyvūs sandoriai – veikimą sesers šeimos labui atsakovo prašymu, tikslą padėti atsakovui, siekusiam įsigyti šį automobilį, tačiau nenorėjusį viešinti savo turto dėl, jos manymu, ryšių su nusikalstamu pasauliu. Civiliniame procese nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.). Tai, kad minėti ryšiai byloje nebuvo įrodyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino aplinkybe, neturinčia lemiamos reikšmės sprendžiant klausimą dėl sandorių teisėtumo. Apelianto teigimu, tuo metu jis buvo turtingas žmogus (pardavė Kauno prekybos centro (duomenys neskelbtini) akcijas, apeliaciniame skunde išvardijo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, byloje yra 2003 m. gruodžio 22 d. AB Vilniaus bankas raštas Kauno valstybinei mokesčių inspekcijai dėl didelės apimties lėšų išgryninimo iš jo sąskaitos), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada apie galimas mokestines problemas bei tai, kad tikroji priežastis, dėl kurios atsakovas turto įsigijimą nusprendė įforminti kito asmens vardu, žinoma tik jam vienam.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentą apie nenustatytą racionalią priežastį turtą įgyti kito asmens vardu paneigia dar ir tai, kad sandorių sudarymo metu atsakovas 2003 – 2015 m. laikotarpiu gyveno ir vedė bendrą ūkį su trečiuoju asmeniu V. Č. (faktas nustatytas Kauno m. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-267-955/2019) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

35. V. Č. 2015 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į teismą dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir padalijimo. Nurodė, kad su atsakovu nuo 1992 m. gyveno faktinėje santuokoje, (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus. Gyvendami kartu su atsakovu pasistatė ir įsirengė gyvenamąjį namą su priklausiniais, jo statyboms ir įrengimui ieškovė skyrė didžiąją dalį savo atlyginimo ir asmenine nuosavybe priklausančių lėšų. Ji pasitikėjo atsakovu ir tikėjo, kad pabaigus namo statybas šis nekilnojamasis turtas bus įregistruotas jų abiejų vardu. Šalys visus bendrus gyvenimo metus gyveno ir savo bei sūnaus poreikius tenkino iš bendrų lėšų. Laikui bėgant šalių santykiai ėmė prastėti, nuo 2015 m. ieškovė išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą. Tais pačiais metais atsitiktinai sužinojo, kad pagal 1999 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartį atsakovo brolis padovanojo savo tėvui žemės sklypą ir jame esančius pastatus: karkasinį apmūrytą vieno aukšto gyvenamąjį namą su kitais statiniais ir plytų mūro dviejų aukštų gyvenamąjį namą. Atsakovo tėvas 1999 m. rugsėjo 9 d. visą jam pagal sutartį padovanotą turtą padovanojo atsakovui. Kadangi tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo ne atsakovo brolis, o ji ir atsakovas jungtinės veiklos pagrindu, dovanojimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios. Kauno apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2019 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė nenustatęs pagrindo daryti išvadą, jog šalys veikė bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgydamos ginčo turtą – gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Atsakovas ginčo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius asmeninės nuosavybės teise įgijo dovanojimo sutarties pagrindu, o ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka, jog būtų pripažintas ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, faktas.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovas, gyvendamas faktinėje santuokoje su trečiuoju asmeniu, turėjo racionalią priežastį automobilį įgyti kito asmens vardu, siekiant apsaugoti savo turtinius interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodoma aplinkybė apie ieškovės negalėjimą pagrįsti, kodėl, siekdamas sudaryti fiktyvius sandorius, jis kreipėsi į ją, o ne į savo gimines ar sugyventinę, yra dar viena jo nesąžiningumą ir racionalią sandorių sudarymo priežastį patvirtinanti aplinkybė – minėta, kad sugyventinė būtų pretendavusi į dalies nuosavybės teisės pripažinimą, o iš savo kraujo giminaičių, tikėtina, atsakovas nebūtų reikalavęs sugrąžinti pinigus pagal tariamus paskolos sandorius. Nagrinėjamu atveju šiais sandoriais jis įgijo ne tik automobilį, bet ir teisę reikalauti iš ieškovės sugrąžinti realiai nepaskolintus pinigus, kuriuos atsakovas panaudojo automobilio įgijimui.

37. Vadovaudamasis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra įrodyti CK 1.87, 1.86 straipsniuose nustatyti pagrindai ieškinyje nurodytų sandorių nuginčijimui.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

38. Apeliantas neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atnaujino 6-7 metus praleistą ieškinio senaties terminą ir kad tai prieštarauja CK 1.124, 1.126 straipsnių, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių, 1.132 straipsnio nuostatoms bei jų taikymą nustatančiai kasacinio teismo praktikai.

39. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsnyje nustatytu ieškinio senaties apibrėžimu, sprendė dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnis) ir, remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teise, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino.

40. Esminis faktorius, dėl kurio pirmosios instancijos teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, yra teisingumo principo gynimas. Šį vertinimą pirmosios instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, išdėstyta 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-916/2020, pasisakant dėl teisinio pagrindo pripažinti sandorį tariamuoju (ne) egzistavimo, įrodinėjimo taisyklių taikymo sprendžiant dėl sandorio pripažinimo tariamuoju ir ieškinio senaties (ne) taikymo, todėl atmestini apelianto argumentai apie nesivadovavimą tinkama kasacinio teismo praktika.

41. Konstatavęs, kad ieškovė ginčijamų sutarčių sudarymo metu suprato/turėjo suprasti apie neegzistuojančią prievolę priimti automobilį, sumokėti atsakovui 61 000 Lt tariamą paskolą, praleistą ieškinio senaties terminą teismas atnaujino reikšmingomis pripažinęs aplinkybes, jog šalių santykiai iki 2015 m. buvo labai geri, grįsti pasitikėjimu, daugiau kaip 10 metų trunkančia pažintimi, svainystės santykiais, palaikomais šeiminiais ryšiais; byloje nėra įrodymų, kad iki 2015 m. atsakovas kada nors reikalavo iš ieškovės vykdyti jų sudarytus tariamus paskolos sandorius; atsakovas vykdė realiai sudarytą automobilio pirkimo pardavimo sandorį – automobilį naudojo ir valdė kaip jo savininkas, iki 2015 m. palaikė ieškovės įsitikinimą tuo, kad ji nėra įsipareigojusi nei pagal automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nei pagal kitus sandorius. Dėl to ieškovės pasitikėjimą atsakovu teismas pripažino pagrįstu – minėtas atsakovo elgesys leido ieškovei tikėtis, kad jis niekada nepareikalaus iš jos lėšų, kurių nebuvo paskolinęs.

42. Dėl neįrodyto, apelianto teigimu, naudojimosi automobiliu pasisakyta nutarties 28 punkte. Nesutiktina su apeliantu, kad skolos nereikalavimas ilgą laiką nėra svarbi aplinkybė ieškinio senaties termino atnaujinimui. Tokią nuostatą apeliantas grindžia įstatymu – CK 6.53 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teise bet kuriuo metu pareikalauti įvykdyti prievolę, tačiau pažymėtina, kad byloje nustatytu atveju ieškovė turėjo realų lūkestį įstatymu nesiremti – piktnaudžiaudamos teise pirkimo pardavimo sandoriu įgyto daikto savininko nuslėpimui, abi šalys buvo nesąžiningos, dėl ko ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas ir toliau elgsis atitinkamai, t. y. nereikalaus prievolių pagal fiktyvius sandorius įvykdymo. Tuo pačiu pagrindu atmestinas apeliacinio skundo motyvas, kad atsakovas natūraliai turėjo didesnį lūkestį dėl skolos grąžinimo. Apeliantas pripažįsta, kad raginti grąžinti skolą pradėjo tik po to, kai ieškovė davė parodymus jo ir trečiojo asmens ginče dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo, t. y. tuomet, kai ilgalaikiai geri šalių santykiai faktiškai sugriuvo.

43. Atmestini apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nenuoseklumo nurodant, kad įstatymai reikalauja ginti sąžiningų asmenų teises, tačiau faktiškai ginant nesąžininga pripažintos ieškovės teises. Minėta, kad, sudarant ginčo sandorius, nesąžiningomis yra pripažintos abi šalys, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šių sandorių pagrindu atsakovas įgijo teises, o ieškovė – tik pareigas pagal fiktyvias paskolos sutartis ir galimybę atgauti 17 metų naudotą nuvertėjusį automobilį. Dėl to, vadovaujantis teisingumo principu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, nepripažinus atsakovo elgesio iki 2015 metų svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, susidarytų neteisinga situacija, sudaranti pagrindą ieškovės sąskaita neteisėtai praturtėti nesąžiningam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks vertinimas neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus nustatančio CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Išvardintų pagrindų riboti ieškiniu ginamą teisę byloje nenustatyta, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis iš esmės nekeistinas (CPK 263 straipsnis).

44. Kiti besikartojantys apeliacinio skundo pagrindai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo įvertinimui, todėl dėl kiekvieno iš jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė neįgaliojo pažymėjimą NP Nr. 1162612, banko sąskaitų išrašą; informaciją apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 20 d.; informaciją apie asmeniui išmokėtas išmokas (dokumentai įvertinti sprendžiant prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą); mokėjimo dokumentą Nr. 634990, patvirtinantį, kad atsakovas 2019 m. birželio 26 d. R. S. pervedė 2319,28 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas V.B. Nr. 0070/19/00907, ir mokėjimo dokumentą Nr. 323969, patvirtinantį, kad 2019 m. birželio 12 d. atsakovas Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedė 481,47 Eur, nurodydamas įmokos kodą 5660.

46. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas iš jo nepagrįstai priteisė 44,70 Eur procesinių dokumentų išlaidų ir 481,47 Eur žyminio mokesčio.

47. Byloje priimtu Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimu buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimas ir priimtas ieškovės ieškinį tenkinantis sprendimas, priteisiant ieškovei iš atsakovo 2249 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš atsakovo 31,47 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 481,47 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas 2018 m. spalio 24 d. (225 Eur) ir 2018 m. kovo 7 d. (225 Eur) nutartimis, iš viso 481,17 Eur (225+225+31,47). Minėta, kad pastarąją sumą atsakovas valstybei sumokėjo 2019 m. birželio 12 d., 2019 m. birželio 10 d. byloje išduotas vykdomasis dokumentas grąžintas po įvykdymo 2019 m. rugsėjo 3 d.

48. Kauno apygardos teismo sprendimą panaikinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-385-421/2019) ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byloje papildomai buvo patirta 13,23 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (popierinės bylos t. 3 b. l. 2), tačiau pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė šios ir 31,47 Eur išlaidų sumą (44,70 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neteikė prašymo sugrąžinti sumokėtus 481,47 Eur, pirmosios instancijos teismo priteista 494,70 Eur suma sumažintina iki 221,23 (13, 23+208) Eur.

49. 2019 m. birželio 13 d. ieškovei buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-8301-950/2018 dėl 2249 Eur bylinėjimosi išlaidų pagal 2019 m. birželio 3 d. Kauno apygardos teismo sprendimą. Byloje duomenų apie šio vykdomojo dokumento įvykdymą nėra, o iš apelianto pateikto 2319,28 Eur mokėjimo pavedimo antstoliui R. S. negalima daryti išvados, jog mokėjimas atliktas būtent pagal ieškovės šiam antstoliui vykdymui pateiktą vykdomąjį raštą (atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė dėl šios aplinkybės nepasisakė). Dėl to pirmosios instancijos teismo jai priteista bylinėjimosi išlaidų suma nemažintina, nurodant, jog atsakovas, pateikęs įrodymus apie dalies 2019 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo sprendimo įvykdymą, pagal CPK 760 straipsnio 1 dalį turi teisę paduoti pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl įvykdymo atgręžimo, kurį teismas turi išspręsti CPK 761 straipsnyje nustatyta tvarka.

50. Vadovaujantis nurodytais argumentais, pakeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio dalies 3 punktas).

51. Apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 248 Eur ieškovės atstovavimo išlaidų, kurie valstybei priteistini iš apelianto (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo valstybei priteistą 494,70 Eur sumą sumažinant iki 221,23 (dviejų šimtų dvidešimt vieno Eur 23 ct) Eur.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 248 (du šimtus keturiasdešimt aštuonis) Eur antrinės teisinės pagalbos ieškovei teikimo išlaidų atlyginimo, kuris turi būti sumokėtas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą „Swedbank“ AB, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasVirginija GudynienėIzolda Nėnienė