Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui K. V. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, neturtinės žalos priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, turto padalijimo, valstybės institucija teikianti išvadą byloje - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo K. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas keistinas dalyje.

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniai ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės santuoka“ nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (LR CK 3.61 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Sutuoktinių pareigų esmė yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. LR CK 3.60 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas tiek atsiliepime į pareikštą ieškinį, tiek ir priešieškinyje nurodė, kad šalių santuoka turi būti nutraukta dėl ieškovės (sutuoktinės) kaltės. Pastarosios pozicijos, kad būtent ieškovė kalta dėl judviejų iširusios santuokos, atsakovas laikėsi visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu laiką. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dėl šalių iširusios santuokos yra kalti abu sutuoktiniai. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, nes byloje esančių rašytinių įrodymų visuma neduoda pagrindo teigti, kad būtent ieškovė pažeidė savo, kaip sutuoktinės pareigas, dėl ko tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Nors atsakovas ir teigia, kad ieškovė pati paliko šeimą, išsinuomojo butą, dėl ko jį, kaip sutuoktinį, labai pažemino, tačiau šie argumentai patys savaime nepatvirtina ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo. Aplinkybių, kad ieškovė būtų buvusi neištikima ar kitų aplinkybių, patvirtinančių vienokį ar kitokį sutuoktinės netinkamą elgesį, kas būtų sąlygoję jos kaltę dėl santuokos iširimo, byloje atsakovas nepateikė ir tuo pačiu neįrodė ir nepagrindė sutuoktinės kaltės (LR CPK 178 str. – 179 str.). Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pats atsakovas santuokoje ieškojo kitų moterų, patalpindamas specialiame internetiniame portale tokio turinio skelbimą, tokiu būdu mažiausiai neatsakingai elgdamasis kaip sutuoktinis. Jo argumentas, kad tokį skelbimą galėjo įdėti ieškovė, niekaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė būtų aiškiai pažeidusi CK 3.27 str. numatytą sutuoktinių pareigą vienas kitą remti, buvusi nelojali šeimoje, tiek už jos ribų, ar veikusi ne šeimos interesais, būtų jam neištikima. Teisingai sprendė ir pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes sutuoktiniai nebuvo pakankamai tolerantiški viena kitam. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose mini tarp sutuoktinių buvusį didelį amžiaus skirtumą, tuo lyg pripažindamas, jog šis skirtumas galėjo turėti įtakos jų bendravimui. Atsakovo argumentas, kad jis siekė susitaikyti su sutuoktine, ją gerbia, nei patvirtina, nei paneigia teismo padarytos išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją, nes apeliantas (atsakovas) neįrodė buvus priešingai (LR CPK 178 str. – 179 str.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teismui konstatavus, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutikimu (LR CK 3.61 str. 3 d.). Kadangi šiuo atveju buvo pripažinta, kad abu sutuoktiniai buvo kalti dėl santuokos iširimo, todėl nė vienas negali reikalauti kokios nors satisfakcijos ir kito sutuoktinio atsakomybės. Atitinkamai teismas neturi teisinio pagrindo nė iš vieno sutuoktinio priteisti kito iš jų naudai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad apeliacinio skundo dalis, kuria reikalaujama panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįsta.

Dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su motina: apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kur sūnaus T. V., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Apeliantas neginčija teismo sprendimo teisėtumo nustatant dukros A. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis). Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į vaiko interesus (sūnus aiškios pozicijos su kuriuo iš tėvų gyventi) neišreiškė, taikydamas brolių ir seserų neišskyrimo principą, vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą, atsižvelgdamas į atsakovo darbo grafiko ypatumus (taksi vairuotojas dirbantis iki 2 valandos nakties), kas lemtų pasak teismo, kad sūnus vakare būtų vienas, nustatė jo gyvenamąją vietą su motina. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas, jog šiuo metu sūnaus (duomenys neskelbtini) interesus labiausiai atitinka jo gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas, tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šioje dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Šiuo gi atveju nustatyta, kad ieškovei išsikrausčius iš namų ir išsinuomojus butą, su ja liko gyventi ir abu nepilnamečiai vaikai. Tarp šalių nėra ginčo dėl tėvo bendravimo su vaikais. Vertinant sūnaus (duomenys neskelbtini) santykius su kiekvienu iš tėvų, šių (tėvų) dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) būtina vaiko interesus individualizuoti. Vaikui būtina augti saugioje (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinkoje, kurioje jis būtų apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir panašiai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Jungtinių Tautų vaiko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­ny­je įtvir­tin­ta vai­ko tei­sė reikš­ti sa­vo pažiū­ras vi­sais jį lie­čian­čiais klau­si­mais ir bū­ti iš­klau­sy­tam bet ko­kio jį lie­čian­čio teis­mi­nio ar administ­ra­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vą ar ati­tin­ka­mą or­ga­ną na­cio­na­li­nių įstaty­mų nu­statyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Šiuo atveju, apklausus T. V., vaikas aiškios nuomonės su kuriuo iš tėvų gyventi, nepasakė. Pažymėtina, kad pagal vaiko amžių, brandą nėra galimybės teigti, kad jis negebėjo išreikšti savo nuomonės. Atsakovas teismo posėdžio metu neprašė skirti psichologinės ekspertizės, siekiant išsiaiškinti vaiko norą. Duomenų, kad būtų pagrindas svarstyti dėl tokios ekspertizės paskyrimo byloje, nepateikta. Todėl atsižvelgiant į vaiko amžių, bei aukščiau išvardintus kriterijus, teisingai pirmos instancijos teismas sprendė, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatytina su motina. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje situacijoje svarbus brolio su seserimi neišskyrimo faktorius. Vaikų teisių apsaugos tarnyba taip pat vertino, kad sūnaus gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad sveikai vaiko emocinei raidai yra būtina motinos globa, todėl teisingai pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šiuo metu geriausiai jo interesus užtikrins gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas. Atsakovo argumentas, kad vaikai nesutaria su ieškovės draugu, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl vaikų bendravimo su tėvu ir teismo nustatyta bendravimo tvarka labai liberali, suteikianti tėvui pagal jo galimybes bendrauti tiek su sūnumi, tiek ir su dukra. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-41/2010).

Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (LR CK 1.2 str. 1 d.), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas.

Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013). Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas sprendė, kad kiekvienam iš vaikų būtiniausiems poreikiams patenkinti per vieną mėnesį reikalinga 1000 Lt suma, bei 200 Lt specialiems poreikiams, viso po 1200 Lt, tačiau atsižvelgęs į tai, kad atsakovas po mokyklos pamaitina vaikus, išskalbia ir išlygina jų rūbus, nuperka reikalingus daiktus (uniformą), priteisė vaikų išlaikymui tik po 450 Lt kiekvienam iš atsakovo. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus apie šalių (tėvų) turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas, vaikų poreikius, todėl teisingai nusprendė, kad iš atsakovo priteistinas išlaikymo dydis 450 Lt kiekvienam vaikui per mėnesį. Pirmos instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad atsakovas prisideda tiek savo veiksmais, tiek materialiai prie vaikų išlaikymo, t. y. turi išlaidų vaikų maitinimui ir jų buičiai (kai vaikai bendrauja ir būna jo namuose) ir dėl to mažino priteistino išlaikymo dydį iki 450 Lt. Tuo tarpu atsakovas jokių kitų duomenų, kad jis būtų realiai daugiau prisidėjęs ir kokia tai konkrečia pinigų suma, po to, kai ieškovė su vaikais gyvena skyrium, nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes bei abiejų tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus (CK 3.192 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismo priteista 450 Lt išlaikymo dydžio suma kiekvieno nepilnamečio vaiko išlaikymui jokia būdu nelaikytina per didelė, yra protinga bei proporcinga tėvų turtinei padėčiai bei vaikų poreikiams tenkinti bei teisingai išlaikymą priteisė nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaikų pilnametystės.

Pažymėtina, kad Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskirstant nustatytą vaiko poreikiams būtiną sumą tarp tėvų, pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių; be to, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo

Apeliantas nurodė, kad teismas be pagrindo netaikė prioriteto turtą dalinti natūra. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, su šia apeliacinio skundo dalimi visiškai sutinko. Teisėjų kolegija įvertinus bylos medžiagą bei šalių argumentus sprendžia, kad šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas. Kaip teisingai nurodė apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant ginčus dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo, laikomasi prioriteto turtą dalinti natūra, turtas padalinamas natūra, jei toks padalinimo būdas yra galimas (LAT 2006-01-11 nutartis Nr. 3K-3- 26/2006). Ieškovė pateiktame ieškinyje prašė butą dalinti natūra, priteisiant kiekvienam po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), visus namų apyvokos daiktus ir baldus palikti atsakovui. Su tokiu nekilnojamojo turto, buto padalinimo būdu apeliaciniame skunde sutiko ir atsakovas, nurodė, kad jis neturi lėšų išmokėti kompensaciją. Kaip nurodė apeliantas, nepilnamečiai vaikai yra pripratę gyventi šioje aplinkoje (bute), čia yra jų mokykla, draugai. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis sutinka atiduoti ieškovei ir baldus, kadangi už juos išmokėti kompensaciją, jis lėšų neturi. Nurodė, kad yra galimybė kilnojamuosius daiktus: baldus ir buitinę techniką dalinti natūra, nes šis turtas yra dalus. Apeliantas iš esmės neginčijo teismo sprendimu nustatytų transporto priemonių bei individualios įmonės padalijimo būdo, todėl teisėjų kolegija iš esmės dėl jų padalijimo nepasisakys.

Dalijant sutuoktinių bendrą turtą visų pirma reikia sudaryti jo balansą. Balansas bendrąja prasme reiškia ataskaitą, kurios vienoje dalyje atsispindi sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, lėšos, vertybiniai popieriai ir kita), o kitoje – skolos (įvairios paskolos, kiti finansinio pobūdžio įsipareigojimai ir panašiai). Sudaręs dalijamo turto balansą (LR CK 3.118 str.), nustatęs turto vertes (LR CK 3.119) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (LR CK 3.117, 3.123 str.), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiems sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus apie santuokoje įgytą turtą, nustatė, kad šalių santuokoje įgytą turtą sudaro K. V. personalinė įmonė, jos vardu priklausantis butas (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 174 000 Lt, bei šiame bute esantys namų apyvokos reikmenys bei baldai, vertinami 10 000 Lt. Apeliantas neginčijo nagrinėjamoje byloje nenustatytų aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs teismas turėjo būti aktyvus, nustatant dalintino nekilnojamojo ir kilnojamo turto vertę. Tuo tarpu bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad šiuo atveju atsakovas buvo pasyvus, nes nesutikdamas su ieškovės nustatyta kilnojamojo turto (baldų ir buitinės technikos) rinkos verte, nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą šių daiktų vertę. Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo iš naujo pervertinti turtą, nes atsakovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių galimus dalijamojo kilnojamojo turto vertės pasikeitimus. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad šalys neįrodė, kokie konkrečiai daiktai įeina į naudojamą sąvoką „namų apyvokos daiktai“, ieškovės ieškinyje įvertinti 2000 Lt, todėl šioje dalyje konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, kad tokius namų apyvokos daiktus šeima valdė ir jie turi būti įtrauktini į dalintino turto balansą. Pažymėtina, kad ir atsakovas procesiniuose dokumentuose tokių namų apyvokos daiktų nekonkretizuoja ir dėl jų padalijimo būdo bei kainos nepasisako. Todėl šis reikalavimas padalinti ieškinyje įvardintus „namų apyvokos daiktus“ atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 str.).

LR CK 3.117 str. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl nukrypti nuo minėto bendro turto lygių dalių principo galima tik išimtinais CK numatytais atvejais. Nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo šalims priklausančio ir dalintino bendro turto lygių dalių principo dalijant butą ir jame esančius baldus bei buitinę techniką. Esant situacijai, kai vienam sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją (LR CK 3.117 str. 3 d.). Dalinant šalių turtą, turto vertė turi būti nustatoma pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, t. y. santuokos pasibaigimo dieną (CK 3.119 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys iš esmės sutinka, kad personalinės įmonės vardu registruotas nekilnojamas turtas, butas (duomenys neskelbtini) būtų padalintas abiems šalims, nustatant kiekvienai iš jų po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise, todėl toks reikalavimas tenkintinas. Ginčo dėl personalinės įmonės palikimo jos savininko K. V. nuosavybėje nėra. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centre įregistruotas šios įmonės teisinis statusas „Likviduojama“ (b. l. 178 -179).

Atsižvelgiant į tai, kad butas padalijamas šalims asmeninės nuosavybės teise po ½ dalį kiekvienai, todėl ir jame esantys baldai, buitinė technika dalintini natūra. Apeliantas skunde nurodė, kad toks kilnojamas turtas yra dalintinas natūra ir jis sutiko baldus palikti ieškovei, todėl ieškinyje nurodyti kilnojamieji daiktai: svetainės, miegamojo ir virtuvės baldai, kurių vertė nurodyta 5000 Lt priteistini ieškovei asmeninės nuosavybės teise, o atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistina buitinė technika, t. y. skalbimo mašina „Samsung“ 1000 Lt vertės, televizorius „Samsung“ 1000 Lt vertės, elektrinė viryklė „Hansa“ 1000 Lt vertės ir šaldytuvas „Snaigė“ 1000 Lt vertės. Atsižvelgiant į šalių nurodytą tokių kilnojamų daiktų vertę, bei aukščiau įvardintą prezumpciją, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, kuria teismas vadovaujasi ir dalindamas šį kilnojamą turtą, nukrypti nuo lygių dalių principo nėra pagrindo, todėl atsakovui priteistina 500 Lt kompensacija iš ieškovės už jai tenkančią didesnę kilnojamų daiktų (baldų) vertę.

Iš dalies pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovė yra sumokėjusi 400 Lt (b. l. 5) ir 1156 Lt (b. l. 22) žyminio mokesčio. 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi atidėtas likusios žyminio mokesčio sumos dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė už ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 2 p.). Ieškovė už ieškinio reikalavimus turėjo mokėti (2970 Lt už turtinius reikalavimus ir 288 Lt neturtinio pobūdžio reikalavimus), viso 3258 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovas K. V. turėjo 200 Lt bylinėjimosi išlaidų už automobilių vertės nustatymą (b. l. 53); 850 Lt yra sumokėjęs žyminio mokesčio už priešieškinį (b. l. 102), kitoje dalyje 2000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (b. l. 96). Atsakovas pateikė duomenis, kad jis yra sumokėjęs 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti (b. l. 105). Pagal priešieškinį atsakovas turėjo mokėti (3316,92 Lt už turtinio pobūdžio reikalavimus ir 288 Lt neturtinio pobūdžio reikalavimus), viso 3604,92 Lt žyminio mokesčio.

Atsižvelgiant į bylos dalyką, šalių santykius, procesinį elgesį, teismas mano esant pagrindui nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 4 d.). Turtą šalims padalijus iš esmės lygiomis dalimis, joms tenkanti mokėti sumokėta žyminio mokesčio dalis paliekama neperskirstyta (nepriteisiant viena iš kitos). Atsakovui tenkantis mokėti žyminis mokestis valstybei (nuo kurio ieškovė yra atleista) už išlaikymo priteisimą nepilnamečiams vaikams sudaro pagal CPK 85 str. 1 d. 3 p. - pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą, t. y. 10 800 Lt (10 800 x 3:100%), viso 324 Lt, ši suma priteistina iš atsakovo valstybės naudai. Patenkinus ieškovės reikalavimus nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, bei nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja, bei įvertinus jai tenkančią dalintino turtą dalį, iš ieškovės priteistina 1414 Lt atidėto iki teismo sprendimo priėmimo žyminio mokesčio dalis valstybės naudai. Iš atsakovo priteistina 2754,92 Lt atidėto iki teismo sprendimo priėmimo, bei 324 Lt žyminio mokesčio už išlaikymo priteisimą, viso 3078,92 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Atsižvelgiant į tai, kad automobiliai, kurių įvertinimo išlaidos sudarė 200 Lt, padalinti lygiomis dalimis (atsakovui juos priteisiant natūra, ieškovei sumokant kompensaciją), todėl ir vertinimo išlaidos paskirstytinos šalims per pusę, t. y. iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas yra sumokėjęs 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Priešieškiniu atsakovas reiškė penkis reikalavimus. Iš jų patenkintas tik dalis turtinio reikalavimo, t. y. individualios įmonės kreditorinis įsipareigojimas, kiti turtinio pobūdžio reikalavimai pagal priešieškinį netenkinti (nekilnojamas ir kilnojamas turtas padalintas natūra), todėl yra pagrindas priteisti atsakovui iš ieškovės 100 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nors apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, tačiau iš esmės tokio gynybos būdo, kuris nurodytas apeliaciniame skunde (dalijant butą natūra) ieškovė siekė nuo pat ieškinio pareiškimo momento, todėl priteisti sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį atsakovo naudai, pagrindo nėra.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 str.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą dalyje, kuria išspręstas turto padalijimas bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir šią teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Priteisti atsakovui K. V., a/k (duomenys neskelbtini) sekantį turtą asmeninės nuosavybės teise: K. V. personalinę įmonę, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini); lengvąjį automobilį Rover 620, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); lengvąjį automobilį Mazda 323, valt. Nr. (duomenys neskelbtini); ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (registruotą K. V. individualios įmonės vardu, įmonės kodas (duomenys neskelbtini)); skalbimo mašiną „Samsung“ 1000 Lt vertės, televizorių „Samsung“ 1000 Lt vertės, elektrinę viryklę „Hansa“ 1000 Lt vertės ir šaldytuvą „Snaigė“ 1000 Lt vertės.

Priteisti atsakovui K. V. iš ieškovės V. V. 500 Lt (penkis šimtus litų) kompensaciją už jai tenkančią didesnę dalį kilnojamojo turto (baldų).

Priteisti ieškovei V. V., a/k (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise sekantį turtą: ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (registruotą K. V. individualios įmonės vardu, įmonės kodas (duomenys neskelbtini)); svetainės, miegamojo ir virtuvės baldų komplektus, baldų bendra vertė 5000 Lt.

Priteisti ieškovei V. V. iš atsakovo K. V. 1650 Lt kompensaciją už automobilius (Rover 620, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); lengvąjį automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Reikalavimą dėl namų apyvokos daiktų 2000 Lt vertės padalijimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. V. 1414 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiolika litų) žyminio mokesčio, iš atsakovo 3078,92 Lt (tris tūkstančius septyniasdešimt aštuonis litus 92 centus) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės V. V. atsakovui 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitoje dalyje 2013 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.