Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-125-361/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-09
Bylos Nr.: 1A-125-361/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-04-2-00145-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys (pran.), Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
Kaltinamasis: A. M.
Nukentėjusysis: B. B., G. V., B. M. K. P.
Advokatai: Raimundas Lideika

Baudžiamoji byla Nr. 1A-125-361/2023Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00145-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.5.2.1; 1.2.18.11; 2.4.6.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Linai Gricienei,dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei,išteisintajam A. M. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Lideikai,specialistei A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Virginijos Tilvikienės, nukentėjusiosios B. B. ir nukentėjusiosios G. V. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas dėl kaltinimų:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo G. V. atžvilgiu),

pagal BK182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo B. B. atžvilgiu),pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo B. M. K. P. atžvilgiu),pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo V. B. (V. B.) atžvilgiu),

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo),

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiųjų G. V. civilinį ieškinį dėl 40 000 Eur, B. B. – dėl 112 716,01 Eur, B. M. K. P. – dėl 10 000 Eur, V. B. – dėl 6 230 Eur atlyginimo priteisimo iš A. M. palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios B. B. prašymą dėl 800 Eur ir nukentėjusiosios B. M. K. P. prašymą dėl 700 Eur proceso išlaidų atlyginimo iš A. M. atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas G. V. pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, jog skolos negrąžins, 2008 m. rugsėjo 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, paprašė pastarosios paskolinti pinigų – 100 000 Lt, įtikinęs, kad pinigai reikalingi pelningo verslo plėtrai, žadėdamas mokėti dideles palūkanas, bet sąmoningai nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą su palūkanomis sutartu terminu (2006 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) jam buvo suteikta 3 100 000 Lt paskola; 2008 m. sausio 31 d. laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) laidavo dėl 260 658 Eur paskolos suteikimo), dėl to G. V., apgaule būdama suklaidinta, laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. spalio 14 d. perdavė A. M. 60 000 Lt (17 377 Eur): 2008 m. rugsėjo 25 d. – 10 000 Lt, 2008 m. spalio 2 d. – 30 000 Lt ir 2008 m. spalio 14 d. – 20 000 Lt, o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, surašė ir pateikė G. V. pasirašyti paskolos sutartį, kad jis (A. M.) įsipareigoja G. V. per 2 metus grąžinti 60 000 Lt (17 377 Eur). Po to, tęsdamas nusikalstamą sumanymą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti daugiau G. V. turto, negrąžinęs G. V. anksčiau pasiskolintos pinigų sumos, tačiau dėl mokėtų palūkanų įgijęs dar didesnį G. V. pasitikėjimą, žinodamas apie G. V. parduodamą butą, 2014 m. kovo 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, A. M., nutylėdamas, jog turi įsiskolinimų fiziniams asmenims: I. B. (iš viso 86 886 Eur), B. M. K. P. (50 000 Eur), B. B. (101 775,37 Eur), bei kad visas A. M. šeimos nekilnojamasis turtas įkeistas hipotekai, ir kad jis (A. M.) finansiškai yra nepajėgus grąžinti skolintas sumas, piktnaudžiaudamas G. V. pasitikėjimu, ją įtikino tam pačiam tikslui – verslo plėtrai – paskolinti papildomai pinigų, žadėdamas mokėti palūkanas, dėl to G. V. apgaule, būdama suklaidinta, paskolino jam 90 000 Lt (26 065 Eur), pervesdama į A. M. vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, surašė ir pateikė G. V. pasirašyti paskolos sutartį, jog jis (A. M.) įsipareigoja per ketverius metus grąžinti 26 065 Eur. Be to, A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką ir suvokdamas, jog jis (A. M.) finansiškai yra nepajėgus grąžinti skolinamas pinigų sumas su palūkanomis, bet toliau piktnaudžiaudamas G. V. pasitikėjimu ir melagingai įtikinęs ją, jog ketina ateityje pelningai parduoti verslą ir taip grąžinti 43 450 (17 377+26 065) Eur paskolas, 2018 m. kovo 5 d. paskolos sutartimi dvejiems metams pratęsė iš viso 43 450 Eur paskolos grąžinimo terminą, žadėdamas toliau mokėti palūkanas, tačiau palūkanų nemokėjo, 43 450 Eur G. V. negrąžino, juos užvaldė, ir siekdamas išvengti turtinės prievolės – skolos grąžinimo – 2019 m. kovo 25 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, o jo valdomos bendrovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) – tapo nemokiomis. Taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės G. V. turtą – 43 450 Eur.

2. Be to, A. M. buvo kaltinamas tuo, kad įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, kad B. B. buvo pardavusi namą, butą, žemės sklypą, piktnaudžiaudamas pastarosios pasitikėjimu ir iš anksto žinodamas, jog skolos jai negrąžins, 2013 m. rugsėjo 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, paprašė B. B. paskolinti pinigų, įtikinęs, kad pinigai reikalingi viešbučio pastato statybai, ir melagingai žodžiu garantuodamas turtu – viešbučiu „(duomenys neskelbtini)“ – ir žadėdamas mokėti palūkanas, sąmoningai nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu ir apie turimus įsiskolinimus fiziniams asmenims I. B. (86 886 Eur), G. V. (17 377 Eur), dėl to B. B. apgaule būdama suklaidinta paskolino 351 410 Lt (101 775 Eur), o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, B. B. pateikė paprastą neprotestuotiną vekselį, kad jis įsipareigoja iki 2018 m. liepos 11 d. grąžinti B. B. 351 410 Lt (101 775 Eur). Po to, tęsdamas nusikalstamą sumanymą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti daugiau B. B. turto, negrąžinęs B. B. anksčiau pasiskolintos pinigų sumos, tačiau dėl mokėtų sumų (palūkanų) įgijęs dar didesnį B. B. pasitikėjimą, 2016 m. gruodžio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, A. M., nutylėdamas, kad finansiškai yra nepajėgus grąžinti skolintas sumas bei kad turi įsiskolinimų I. B. (iš viso 115 824 Eur), G. V. (iš viso 43 450 Eur), B. M. K. P. (50 000 Eur), o visas A. M. šeimos nekilnojamasis turtas įkeistas hipotekai ir vykdomas išieškojimas, melagingai ją įtikino, jog reikalingi pinigai A. M. motinos laidotuvėms, dėl to B. B., apgaule būdama suklaidinta, perdavė jam 7 326 Eur, o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, B. B. pateikė paprastą neprotestuotiną vekselį, jog jis (A. M.) įsipareigoja iki 2018 m. liepos 1 d. grąžinti 7 326 Eur, tačiau suėjus paskolų grąžinimo terminams iš viso 109 101,37 (10 1775+7 326) Eur negrąžino, juos užvaldė, bei, siekdamas išvengti turtinės prievolės – skolos grąžinimo, 2019 m. kovo 25 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, o jo valdomos bendrovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) – tapo nemokiomis. Taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės B. B. priklausantį turtą – 109 101,37 Eur.

3. Be to, A. M. buvo kaltinamas tuo, kad įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas I. P. (I. P.) ir B. M. K. P. pasitikėjimu, žinodamas, jog I. P. motina B. M. K. P. pardavė namą, 2014 m. sausio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, paprašė B. M. K. P. paskolinti 50 000 Eur, nurodydamas, jog valdo nuosavybės teise didelės vertės turtą: gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ir yra vienintelis akcininkas ir direktorius UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei akcininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl skolos grąžinimas nekels jokios rizikos, bet nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti sutartu terminu paskolą su palūkanomis ir sąmoningai nutylėdamas apie realią savo finansinę padėtį – turimus įsiskolinimus fiziniams asmenims: I. B. (86 886 Eur), G. V. (43 450 Eur), B. B. (109 101,37 Eur) bei kad visas A. M. šeimos nekilnojamasis turtas įkeistas hipotekai, taip melagingai įtikinęs B. M. K. P. ir I. P., dėl to pastarieji, būdami suklaidinti, perdavė jam 50 000 Eur, o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, paskolos grąžinimą užtikrino pasirašytu paprastu neprotestuotinu vekseliu, jog jis (A. M.) įsipareigoja iki 2017 m. gruodžio 31 d. grąžinti 50 000 Eur, bei kaip laiduotojus paprastojo neprotestuotino vekselio antroje pusėje rankraštiniu įrašu nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), ir patvirtino parašu, tačiau suėjus paskolos grąžinimo terminui, A. M. 50 000 Eur negrąžino, juos užvaldė, bei, siekdamas išvengti turtinės prievolės – skolos grąžinimo, 2018 m. spalio 15 d. pranešė, jog kreipsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir 2019 m. kovo 25 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, o jo valdomos bendrovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) tapo nemokiomis. Taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės B. M. K. P. priklausantį turtą – 50 000 Eur.

4. Be to, A. M. buvo kaltinamas, tuo, kad įgijo svetimą turtą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2017 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini), Palangoje, atvykęs pas V. B. į namus, piktnaudžiaudamas pastarojo pasitikėjimu, paprašė V. B. paskolinti pinigų, nurodydamas, jog verslo plėtrai reikalingi pinigai, iš anksto žinodamas, jog skolos negrąžins, ir sąmoningai nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolą su palūkanomis sutartu terminu ir nutylėdamas apie realią savo finansinę padėtį – turimus įsiskolinimus fiziniams asmenims: I. B. (iš viso 115 824 Eur), G. V. (iš viso 43 450 Eur), B. B. (iš viso 109 101,37 Eur), B. M. K. P. (50 000 Eur), ir kad visas A. M. šeimos nekilnojamasis turtas įkeistas hipotekai ir vykdomas išieškojimas, dėl to V. B., apgaule suklaidintas, perdavė jam 6 600 Eur, o A. M., siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, surašė paskolos raštelį, jog jis (A. M.) įsipareigoja iki 2018 m. liepos 25 d. grąžinti 6 600 Eur, tačiau, suėjus paskolų grąžinimo terminui, 6 600 Eur negrąžino, juos užvaldė, ir, siekdamas išvengti turtinės prievolės – skolos grąžinimo, 2018 m. spalio 15 d. pranešė, jog kreipsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir 2019 m. kovo 25 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, o jo vadovaujamos bendrovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) – tapo nemokiomis. Taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 6 600 Eur.

5. Be to, A. M. buvo kaltinamas tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Palangoje, direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį, būdamas atsakingas už teisingos, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkinės operacijos pateikimą buhalteriui arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei J. K., nesuvokusiai A. M. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė 2014 m. sausio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, su B. M. K. P. pasirašyto paprasto neprotestuotino vekselio, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip laiduotojas, įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 31 d. B. M. K. P. grąžinti 50 000 Eur, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. užbalansinėje sąskaitoje neužregistravo finansinių įsipareigojimų, iš viso 50 000 Eur, ir apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. balansinėje sąskaitoje neužregistravo finansinių įsipareigojimų, iš viso 50 265,66 Eur (dėl antstolio A. S. žinioje vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2014 m. sausio 1 d. paprastojo neprotestuojamojo vekselio), tuo nesilaikė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Taigi A. M., vykdydamas veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, aplaidžiai organizavo ir vykdė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už bendrovės veiklos laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.

6. Be to, A. M. buvo kaltinamas tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Palangoje, direktoriumi, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį, būdamas atsakingas už teisingos, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkinės operacijos pateikimą buhalteriui arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei J. K., nesuvokusiai A. M. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė 2014 m. sausio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, su B. M. K. P. pasirašyto paprasto neprotestuotino vekselio, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip laiduotojas, įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 31 d. B. M. K. P. grąžinti 50 000 Eur, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. užbalansinėje sąskaitoje neužregistravo finansinių įsipareigojimų, iš viso 50 000 Eur, tai yra 2014 m. sausio 1 d. surašyto paprastojo neprotestuojamojo vekselio duomenų, kuriame nurodyta laiduotoja UAB „(duomenys neskelbtini)“, apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. balansinėje sąskaitoje neužregistravo (antstolio A. S. žinioje vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų) finansinių įsipareigojimų, iš viso 50 265,66 Eur, tai yra, 2014 m. sausio 1 d. surašyto paprastojo neprotestuojamojo vekselio duomenų, kuriame nurodyta laiduotoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir, tuo nesilaikė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius”, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“. Taigi A. M., vykdydamas veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, aplaidžiai organizavo ir vykdė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už bendrovės veiklos laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos prašymai ir argumentai

7. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė V. Tilvikienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nuosprendį dėl A. M. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. M. kaltu ir skirti bausmes:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo G. V. atžvilgiu) – 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę,

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo B. B. atžvilgiu) – 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę,

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo B. M. K. P. atžvilgiu) – 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo V. B. atžvilgiu) – 70 MGL baudą,

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl aplaidaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 50 MGL baudą,

pagal BK 223 straipsnio l dalį (dėl aplaidaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo) – 50 MGL baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, esant pakankamam pagrindui matyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti atlikus tik jos dalį, iš dalies atidėti skirtinos bausmės vykdymą – 6 mėnesius atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose ir likusios 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą.

Žemesnės instancijos teismas

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Tenkinti nukentėjusiųjų G. V. civilinį ieškinį dėl 40 000 Eur, B. B. – dėl 112 716,01 Eur, B. M. K. P. – dėl 10 000 Eur, V. B. – dėl 6 230 Eur atlyginimo priteisimo iš A. M..

Žemesnės instancijos teismas

Tenkinti nukentėjusiosios B. B. prašymą dėl 800 Eur ir nukentėjusiosios B. M. K. P. prašymą dėl 700 Eur proceso išlaidų atlyginimo iš A. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

7.1. Teigia, jog, išteisindamas kaltinamąjį A. M., teismas padarė esminių BPK pažeidimų, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, selektyviai vertino įrodymus, nevertino jų kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų, neteisingai atskleisdamas jų turinį, ir todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šios priežastys sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

7.2. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną paslaugą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018, 2K-71-976/2022).

7.3. Teismo nurodyti įrodymai, kurie patvirtina, kad tarp kaltinamojo A. M. ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti ilgalaikiai santykiai. Nukentėjusieji A. M. pažinojo kaip verslininką. Nuosprendyje aptarti nukentėjusiųjų parodymai, iš kurių matyti, kad jie pasitikėjo A. M., buvo įsitikinę, kad jų pinigai bus panaudoti tolesnei verslo plėtrai bei kad pastarojo verslas sekasi, todėl pinigai bus grąžinti sutartu terminu, kitaip nebūtų perdavę šių pinigų A. M.. Asmens reputacija, jo įvaizdis, ypač atvejais, kai jis užsiima tam tikru verslu, nepriklausomai nuo to, ar verslas vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, yra neatsiejami nuo konkretaus asmens, tam tikra informacija apie asmenį yra žinoma ir tiesiogiai su juo nebendraujantiems nesusijusiems aplinkiniams. Susikūręs pozityvų savo įvaizdį, asmuo gali turėti iš jo tiesioginės naudos, į jį gali kreiptis nauji klientai (kasacinė nutartis Nr. 2K-71-976/2022). Visais atvejais A. M. kreipėsi į nukentėjusiuosius dėl paskolų jam suteikimo, žinodamas, jog nukentėjusiosios G. V., B. B., B. M. K. P. buvo pardavusios nekilnojamąjį turtą, ir pats nukentėjusiesiems pasiūlė mokėti palūkanas ir nustatė paskolų grąžinimo terminus (visais atvejais skolinosi ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios G. V., B. B., B. M. K. P. turėjo paskolinius sandorius su A. M. dar iki suteikiant kaltinime nurodytas paskolas A. M., nes tokius sandorius turėjo ne pačios nukentėjusiosios su A. M., o jų šeimos nariai. Tačiau šios aplinkybės nepašalina piktnaudžiavimo pasitikėjimu fakto, o priešingai, tik sustiprino nukentėjusiųjų pasitikėjimą A. M.. A. M. mokėdavo G. V. sutartas palūkanas, B. B. keletą kartų perdavė mažas sumas pinigų, kuriuos galima vertinti kaip palūkanas, nors sutartimi palūkanų mokėjimas neaptartas, o V. B. net grąžino pinigus pagal ankstesnes paskolų sutartis. Visa tai taip pat didino nukentėjusiųjų pasitikėjimą A. M..

Žemesnės instancijos teismas

7.4. Teismas nuosprendyje pasisakydamas, ar kaltinamasis A. M. turėjo realią galimybę skolindamasis pinigus juos grąžinti, nevertino visumos byloje surinktų įrodymų. Teismas neteisingai vadovavosi tik 2020 m. birželio 16 d. turto tyrimo pažyma Nr. 04-2-00145-19, iš kurios matyti, jog A. M. turto turėjo, bet nevertino tai, jog šioje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pastarojo šeimos teisėtų pajamų ir išlaidų skirtumas sudarė 645 316,84 Eur. Taigi, akivaizdu, jog šeimos išlaidoms padengti buvo panaudojamos iš nukentėjusiųjų gautos piniginės lėšos (paskolos), kurios net nebuvo deklaruotos. Vertinant A. M. finansines galimybes grąžinti nukentėjusiesiems pinigines lėšas buvo būtina įvertinti, jog dar iki sudarant skolos sutartį su G. V., A. M. intensyviai skolinosi iš fizinių asmenų – iš L. B. 2007 m. spalio 17 d. pasiskolino 100 000 Lt (28 962 Eur), 2007 m. rugpjūčio 23 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), kuriam skolos taip pat negrąžino (2015 m. birželio 29 d. teismo sprendimu priteista iš A. M. 86 886 Eur skolos ir 28 938 Eur palūkanų L. B. turto paveldėtojų naudai). Taip pat buvo būtina įvertinti, kad A. M. 2006 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikta 3 100 000 Lt paskola bei 2008 m. sausio 31 d. laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) jis laidavo dėl 260 658 Eur paskolos suteikimo sūnui E. M.. Nutraukus 2007 m. gruodžio 29 d. preliminarią sutartį tarp R. B. ir A. S. (A. M. dukters buvusio sutuoktinio) dėl namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigijimo, jo sūnus perėmė ir sudarė 2008 m. gegužės 20 d. šio namo pirkimo–pardavimo sutartį.

7.5. Ne mažiau svarbu ir tai, jog A. M. šeimos turtas, t. y. A. M. vardu nuo 2007 m. vasario 1 d. registruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, su sklype esančiais kitais statiniais (šiltnamis, viralinė, sandėlis, garažas, dirbtuvės) nuo 2007 m. vasario 13 d. įkeistas hipoteka bei įregistruoti ir šio turto areštai (antstolių L. P., A. S., G. K.). Pastatas (kavinė–viešbutis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kiti kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurie priklausė A. M. ir R. M., tačiau nuo 2005 m. liepos 27 d. (pinigų pasiskolinimo iš fizinių asmenų – nukentėjusiųjų G. V., B. B. ir B. M. K. P. metu) pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pastatas (kavinė–viešbutis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie pagal lizingo (finansinę nuomos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei AB SEB banko buvo perleisti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kol 2017 m. balandžio 28 d. buvo perduota turto išieškotojui pagal aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, šis nekilnojamasis turtas buvo įkeistas hipoteka bei jam taikomas areštas. Taigi A. M. šeimos turtui buvo taikoma hipoteka ir areštas, o kavinė–viešbutis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, nuo 2005 m. birželio 30 d. net nepriklausė A. M. šeimai, o pagal finansinės nuomos sutartį juo disponavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, jog A. M. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo registruota negyvenamoji patalpa – viešbučio aptarnavimo patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kuri 2015 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perleista UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei 2015 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta nuomos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl šių patalpų nuomos. Be to, ir šiam nekilnojamajam turtui taip pat buvo taikoma hipoteka. A. M. buvo šių bendrovių vienintelis akcininkas ir direktorius, tačiau bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos dalyvių turto, o A. M. visais kaltinime nurodytas atvejais pinigines lėšas iš nukentėjusiųjų skolinosi kaip fizinis asmuo, nenurodydamas, jog nurodytas turtas ne tik kad įkeistas, bet ir dar priklauso juridiniams asmenims.

7.6. Teismas neįvertino, jog pagal VĮ Registrų centro pateiktas pelno deklaracijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009, 2010, 2011, 2012 metais veiklos nevykdė. Pagal VĮ Registrų centro pateiktas pelno deklaracijas nustatyta, jog paskolų su nukentėjusiaisiais sudarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuostolingai ir vienintelis šių bendrovių akcininkas bei direktorius A. M. žinojo apie realią šių bendrovių finansinę padėtį. Todėl kaip visiškai nepagrįstą vertina teismo išvadą, jog A. M. kontroliuojamos bendrovės sėkmingai veikė ir nebankrutavo, vykdė verslo projektus ir planus. Pažymi, kad kaltinamojo nurodyti verslo planai ir projektai (su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su L., L. B.) buvo vykdomi 2007–2008 m., t. y. dauguma atvejų iki skolos sutarčių su nukentėjusiaisiais sudarymo ir kurie buvo nesėkmingi, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė nuostolius, kuriuos galbūt siekė kompensuoti A. M., skolindamasis iš fizinių asmenų pinigines lėšas, nutylėdamas esmines aplinkybes apie tikrąją finansinę savo ir jo vadovaujamų bendrovių finansinę padėtį. Todėl kaip visiškai nepagrįstą vertina teismo išvadą, jog A. M. pinigus skolinosi tam, kad plėtotų verslą, imtųsi naujų projektų, kuriant naujus verslo planus, jam taip pat buvo skolingi kiti asmenys, tačiau tie planai A. M. nepasisekė ir jis turėjo bankrutuoti.

7.7. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. iš anksto žinojo, jog neįvykdys įsipareigojimų nukentėjusiesiems ir negrąžins iš jų gautų pinigų sutartu laiku. Taigi sunki A. M. finansinė padėtis ir artėjantis verslo žlugimas jam pačiam buvo žinomi, tačiau ši informacija nedarė įtakos jo veiksmams, susitariant su nukentėjusiaisiais dėl naujų paskolų gavimo ar skolų grąžinimo termino pratęsimo:

A. M. 2014 m. kovo 4 d. iš G. V. pasiskolino dar 90 000 Lt (26 065 Eur), nors nebuvo grąžinęs ankstesnės paskolos (17 385 Eur). Žadėdamas toliau mokėti palūkanas, jis 2018 m. kovo 5 d. sudarė su nukentėjusiąja G. V. paskolos sutartį, kuria pratęsė jau suteiktos 43 350 Eur paskolos grąžinimo terminą iki 2020 m. kovo 5 d. Jis jai melagingai nurodė, jog ketina parduoti verslą (viešbutį), nors puikiai suprato ir žinojo, jog jai 43 350 Eur negrąžins, kadangi jo vadovaujamos bendrovės buvo nemokios, o nekilnojamasis turtas pagal 2017 m. balandžio 28 d. aktą jau perduotas turto išieškotojui, kaip ir jo šeimos asmeninis turtas. Todėl jis žinojo, kad turėto verslo (viešbučio) pelningai negalės parduoti bei kad dar turi skolinių įsipareigojimų ne tik bankams, bet ir kitiems fiziniams asmenims.

A. M. 2016 m. gruodžio 1 d. iš B. B. pasiskolino dar 7 326 Eur, nors nebuvo grąžinęs pagal 2013 m. rugsėjo 4 d. vekselį pasiskolintų 351 410 Lt (101 775 Eur). Jis jai melagingai nurodė, kad šie pinigai reikalingi motinos laidotuvėms, nors ji jau buvo mirusi. Policijos duomenų bazės VRTS duomenimis, A. M. motina E. M., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini).

A. M. 2017 m. spalio 30 d. iš V. B. pasiskolino 6 600 Eur, nors suprato ir žinojo, jog jam šių pinigų negrąžins, kadangi jo vadovaujamos bendrovės buvo nemokios, o nekilnojamasis turtas pagal 2017 m. balandžio 28 d. aktą jau perduotas turto išieškotojui bei kad dar turi skolinių įsipareigojimų ne tik bankams, bet ir kitiems fiziniams asmenims.

A. M., žinodamas, kad 2014 m. sausio 1 d. iš B. M. K. P. pasiskolino 50 000 Eur, kurių grąžinimo terminas iki 2017 m. gruodžio 31 d., suprato ir žinojo, jog sutartu terminu skolos negrąžins, kadangi jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vekselyje nurodytos kaip laiduotojos, buvo nemokios, o nekilnojamasis turtas pagal 2017 m. balandžio 28 d. aktą perduotas išieškotojui, bei kad dar turi skolinių įsipareigojimų ne tik bankams, bet ir kitiems fiziniams asmenims. Šias aplinkybes jis jai sąmoningai nutylėjo.

7.8. Taigi A. M. sąmoningai neatskleidė aplinkybių tiek dėl savo finansinės padėties, tiek dėl nukentėjusiųjų turto (pinigų) panaudojimo. Šių aplinkybių neatskleidimas vertintinas kaip vienas iš apgaulės būdų – esminės informacijos, kurią žinodama kita sandorio šalis nebūtų perleidusi turto nuteistajam, nutylėjimas. Tai, kad A. M. pasirašė skolos raštelius ar vekselius pagal nustatytas nagrinėjamoje byloje aplinkybes, nepaneigia aptarto apgaulės būdo panaudojimo (piktnaudžiavimo pasitikėjimu). Tokį nukentėjusiųjų suklaidinimą neabejotinai lėmė A. M. ankstesni santykiai su nukentėjusiaisiais, jo susikurta sėkmę pelniusio ir patikimo verslininko reputacija. Ši reputacija, kaip ir jo turtinė padėtis, neatitiko realybės, o sąmoningai nebuvo atskleista nukentėjusiesiems. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusieji elgėsi itin nerūpestingai ir aplaidžiai. Pastarųjų veiksmai buvo įprasti, tačiau jie buvo sąmoningai klaidinami sudarant susitarimus dėl paskolų suteikimo, garantijų užtikrinimo, o ir vėliau A. M. vengė jiems atskleisti tikrąsias susitarimų nevykdymo priežastis.

7.9. Svarbu nustatyti, kad apgaulė būtų esminė, t. y., kad nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-322/2014, 2K-336/2014, 2K-221-628/2019). Teismas nevertino nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės, jog žinodami A. M. tikrąją turtinę padėtį ir tikruosius ketinimus turto pastarajam nebūtų perleidę. Tarp A. M. ir nukentėjusiųjų sudaryti paskolų sandorių objektas ir pagrindinis tikslas buvo būtent turtas (pinigai). Neatskleidžiant nurodytų aplinkybių, nukentėjusieji buvo apgauti dėl sandorio esmę sudarančių aplinkybių, o tai patvirtina apgaulės esmingumo požymį. A. M. išankstinę tiesioginę tyčią veikti nusikalstamai patvirtina ne tiktai, kad jis panaudojo apgaulę piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, bet ir reali jo finansinė padėtis. Iš A. M. metinių pajamų deklaracijų matyti, jog 2013 m. apmokestinamos pajamos sudarė 15 279 Lt, 2014 m. – 17 099 Lt, 2015 m. – 2 925 Eur, 2016 m. – 6 601 Eur, 2017 m. – 4 057 Eur. A. M., negrąžinęs paskolų nukentėjusiesiems, vis skolinosi iš jų, o pinigus (dalį jų) pervesdavo savo vaikams E. M., E. S., o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“.

7.10. Nors nuosprendyje ir nurodyta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiųjų galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, A. M. nesislapstė nuo nukentėjusiųjų, pripažįsta prievolę grąžinti paskolintus pinigus, tačiau nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys Nr. 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-26-495/2022).

7.11. Iš nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, kad A. M. nusikalstamai klaidino juos dėl savo ketinimų skolos rašteliuose, vekseliuose nurodytais terminais grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas, o 2013 m. nukentėjusiosioms B. B., G. V. nurodė, jog pelningai parduos verslą (viešbutį) ir grąžins pasiskolintas pinigines lėšas. Tačiau jis verslo (viešbučio) nepardavė, kol šis įkeistas turtas už skolas, kaip ir pastarojo asmeninis turtas, buvo perduotas kredito įstaigai. Šias aplinkybes jis sąmoningai nutylėjo ir dar sudarė paskolos sandorį su nukentėjusiuoju V. B.. Taip pat jis nutylėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo, nors nukentėjusiajai B. M. K. P. buvo garantavęs šių bendrovių turtu kaip laiduotojomis. Taigi skolos rašteliais ir vekseliais jis iš nukentėjusiųjų gautas pinigines lėšas apgaule įgijo savo naudai. Po to A. M. 2018 m. spalio 15 d. pranešė nukentėjusiesiems apie ketinimą kreiptis i teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iškelta fizinio asmenų bankroto byla tiek A. M., tiek jo sutuoktinei R. M.. Visos šios aplinkybės, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, suponuoja A. M. veikos pavojingumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), kriterijus. A. M. savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kai nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas. Taigi šioje byloje tyrimo metu surinktų ir teisme patikrintų duomenų visuma patvirtina, jog A. M. apgaule įgijo nukentėjusiųjų turtą. Jo veikoje yra visi būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje (3 epizodai) ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai.

7.12. Pažymi ir tai, kad nuosprendyje konstatuojama, jog į bylą pateikti ir ištirti įrodymai nepatvirtina specialistų išvadose konstatuotų aplinkybių, kad negalima iš dalies nustatyti įmonių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nes buvo padarytas smulkus, nereikšmingas buhalterinės apskaitos pažeidimas, kuris neturėjo įtakos BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Tačiau teismas tokią nepagrįstą išvadą padarė net neišanalizavęs specialistų išvadose Nr. IBPS-V-2268911-21, Nr. IBPS-V-2085821-21 nurodytų duomenų, negavęs specialisto, pateikusio šias išvadas, paaiškinimo dėl nustatytų pažeidimų ir (ar) dėl jų kilusių pasekmių apimties. Atkreipia dėmesį į tai, jog 2014 m. sausio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, su B. M. K. P. pasirašytas paprastas neprotestuotinas vekselis, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip laiduotojos, įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 31 d. B. M. K. P. grąžinti 50 000 Eur. Taigi šiai nukentėjusiajai buvo garantuojamas skolos grąžinimas bendrovių turtu, tačiau bendrovių buhalterinėje apskaitoje B. M. K. P. nebuvo užregistruota kaip kreditorė. Todėl, vykdant bendrovių turto pardavimą, dar iki bankroto bylų bendrovėms iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė 2018 m. gegužės 7 ir 8 d. automobilius „Lexus RX 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Lexus RX 400 h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamojo A. M. vaikams E. S., E. M., taigi nepaisydamos pradelstų ir neužregistruotų buhalterinėje apskaitoje įsipareigojimų B. M. K. P..

7.13. Taip pat minėtų bendrovių buhalterinėje apskaitoje neužregistruotas ir antstolio A. S. pagal 2018 m. balandžio 12 d. Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B. išduotą vykdomąjį raštą nuo 2018 m. gegužės 10 d. vykdomas skolos išieškojimas. Todėl, iškėlus bendrovės bankroto bylas, B. M. K. P. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos duomenis nebuvo įtraukta į šių bendrovių kreditorių sąrašą. Šių įsipareigojimų neužregistravimas bendrovių buhalterinėje apskaitoje aktualus jų mokumo vertinimui, sprendžiant bankroto bylų iškėlimo klausimus. Teismas, vadovaudamasis kaltinamojo A. M. parodymais, jog pastarasis nežinojo ir nesuprato, kad nepateikdamas bendrovių buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui vekselio kopijos pažeidžia BAĮ nustatytus reikalavimus, nenumatė, kad tai iškreips bendrovių buhalterinę apskaitą ir sukliudys tinkamai nustatyti bendrovės rodiklius, neatkreipė dėmesio į 2018 m. sausio 4 d. Specialisto išvados Nr. 04/12-2-15-143 duomenis bei duomenis, kad A. M. jau 2018 m. gegužės 3 d. buvo nutrauktas tyrimas Nr. 04-6-00037-16 BK 40 straipsnyje nustatytu pagrindu dėl veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje. Todėl akivaizdu, jog A. M. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius žinojo, jog turi užtikrinti, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas, turtą ir įsipareigojimus. Todėl A. M. veikoje yra būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai.

Šalies argumentai

8. Nukentėjusioji B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kurią A. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo jos atžvilgiu), o jos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį A. M. ir tenkinti jos civilinį ieškinį.

8.1. Teigia, jog byloje surinkti įrodymai, nukentėjusiųjų ir liudytojų duoti parodymai patvirtina, jog A. M. užvaldė svetimą turtą veikdamas apgaule pagal tokią sukčiavimo schemą: turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą ir piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų, iš jų, ir jos (B. B.) pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, jog skolų negrąžins, bet sąmoningai nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti skolas, įvykdė apgaulės veiksmus, per kuriuos įgijo didelės vertės nukentėjusiųjų turtą, iš jų ir jos didelės vertės turtą – 109 101,37 Eur. Todėl nesutinka su teismo išvada, jog toks kaltinimas A. M. nepasitvirtino. Teismas nuosprendį grindė išimtinai tendencingais kaltinamojo A. M. parodymais, kurie neatitinka tikrosios sukčiavimo veiksmų eigos. A. M. turėjo vienintelį tikslą – apgauti nukentėjusiuosius –ir sąmoningai sukčiavo. Teismas neįvertino esminių sukčiavimo veikos aplinkybių, t. y. jog jis skolinosi iš privačių asmenų itin dideles pinigų sumas, sakydamas, kad skolas grąžins. A. M. skolos sudarė beveik vieną milijoną eurų.

8.2. Nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog A. M. turėjo realią galimybę grąžinti pasiskolintus pinigus. A. M., žinodamas, jog bankui už paskolą yra įkeitęs visą šeimos turtą, viešbutį ir gyvenamąjį namą, skolinosi pinigus iš privačių asmenų ir jiems vis sakė netiesą, t. y., kad parduos viešbutį ir grąžins skolas bei dar jam liks pinigų. Tokiu būdu A. M. siekė išvilioti iš nukentėjusiųjų sukčiavimo būdu kuo didesnes pinigų sumas, aiškiai suvokdamas ir žinodamas, kad skolų nebegrąžins. Taip pat teismas neįvertino A. M. sudarytų sandorių. Prabangias transporto priemonės perleido sūnui, Vilniuje pirko itin prabangų būstą – kotedžą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., sūnaus vardu, beje, M. ten yra deklaravę gyvenamąją vietą, o jų dukrai atiteko gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palanga.

8.3. Teismas nuosprendyje nepagrįstai motyvavo, jog jos skolos susidarė ir dėl jos sutuoktinio paskolintų A. M. pinigų. Pažymi, jog jos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) m. Ji asmeniškai paskolino A. M. didelės vertės gyvenimo santaupas – 351 410 Lt ir 7 326 Eur. Šiuos pinigus ji įgijo teisėtai, t. y. pardavusi paveldėtą uošvių namą Palangos miesto centre ((duomenys neskelbtini) g.); savo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Palanga; iš tėvo paveldėtus žemės sklypus Palangos centre ir kt. Supratusi, jog A. M. apgaulės būdu užvaldė jos turtą, ji kreipėsi į antstolius, turėdama notaro 2018 m. liepos 12 d. išduotą Vykdomąjį įrašą dėl 2013 m. rugsėjo 4 d. vekselio 101 775,37 Eur sumos, bei 2018 m. liepos 12 d. Vykdomąjį įrašą dėl 2016 m. gruodžio 1 d. vekselio 7 326 Eur sumos. Už notarų ir antstolių veiksmų atlikimą sumokėjo ir patyrė 700 Eur išlaidų.

9. Nukentėjusioji G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo jos atžvilgiu), o jos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį A. M. bei tenkinti jos civilinį ieškinį.

9.1. Teigia, jog pinigus, kuriuos skolino A. M., ji įgijo 1994 m. pardavusi namą, esantį (duomenys neskelbtini) g., Palangoje. Iš pradžių paskolino A. M. 40 000 Lt, o 1996 m. dar paskolino. 2005 m. gruodžio 29 d. A. M. jai grąžino visą paskolintą 70 000 Lt sumą, o 2008 m. vėl paprašė paskolinti pinigų.

9.2. Nuosprendyje nurodyta, kad A. M. išmokėjo jai (G. V.) 57 000 Lt palūkanų, tačiau dar liko sumokėti 90 000 Lt. Sutinka, kad A. M. mokėtų jai bent po 100 Eur. Nesutinka, jog A. M. būtų skirta laisvės atėmimo bausmė, nes geriau jis mokėtų skolą. Nurodo, jog A. M. name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra įrengti aštuoni miegamieji kambariai poilsiautojams ir dar galima jų skaičių padidinti. Jai šiais metais sukaks (duomenys neskelbtini) metų, gauna 436 Eur pensiją. Minėta prašoma išieškoti iš A. M. 100 Eur suma per mėnesį būtų skirta ne prabangai, o jos normaliam gyvenimui.

Atsiliepimas

10. Išteisintasis A. M. atsiliepimu su apeliantų apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

10.1. Mano, jog teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Teismas tinkamai įvertino ikiteisminiame tyrime surinktus rašytinius įrodymus, nukentėjusiųjų, liudytojų, gynėjų ir atstovų rašytinius ir žodinius parodymus bei ekspertų išvadas. Apeliantai nepateikia naujų įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jis (A. M.), skolindamasis kaltinamajame akte nurodytas sumas iš nukentėjusiųjų, neturėjo išankstinės apgaulės nukentėjusiuosius suklaidinti ir juos apgauti. Byloje nenustatyti būtinieji apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Prokurorė nepaaiškina, kaip įmanoma pasiskolinimo metu, turint daug likvidaus asmeninio ir per įmonių akcijas, kaip vienintelio savininko, valdomo turto bei verslo plėtros galimybes, tyčia suprasti, kad negrąžinsi paskolų po 20 metų, ir dar visą tą laikotarpį mokėti dideles palūkanas (pvz., G. V. sumokėjo daugiau kaip 20 678 Eur palūkanų, tai kas sudaro beveik 50 procentų visos pasiskolintos sumos). Paskolinių santykių tęstinumą, palūkanų mokėjimą ir visais atvejais pasirašomas sutartis ir vekselius teismas pagrįstai įvertino kaip aplinkybes, kurios paneigia A. M. turėjus išankstinę tyčią apgauti nukentėjusiuosius ir negrąžinti pasiskolintų pinigų. Teismas pagrįstai nustatė, kad A. M. ilgą laiką skolindavosi ir grąžindavo dalį ar visas skolas, mokėdavo daug palūkanų, todėl visada tikėjo, kad verslas klostysis puikiai ir pajamos leis ne tik grąžinti visas paskolas, bet ir oriai gyventi senatvėje. Vis dėlto, kai bankas nutraukė kredito sutartis ir pareikalavo visas kredito sumas grąžinti iš karto, pradėjo pardavinėti ar perimti iš varžytynių turimą nekilnojamąjį turtą, nesitarė dėl verslo išsaugojimo, jam neliko jokios kitos išeities kaip tik įstatymo numatyta tvarka kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi 2018 m. spalio 15 d. pranešimu apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo A. M. siekė ne nuslėpti pinigus, o elgdamasis atvirai ir sąžiningai ėmėsi teisinių veiksmų, kad skolos ir palūkanos toliau nedidėtų, o kreditoriai galėtų atgauti dalį ar visus kreditus iš parduodamo turto ir kitų pajamų pagal Mokumo atkūrimo planą. Bankroto byla iškelta tik 2021 m. rugsėjo 2 d., nes joje nukentėjusieji reiškė tokius pačius reikalavimus ir teikė tuos pačius įrodymus, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, todėl jų tyrimas užtruko.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

10.2. Prokurorė sąmoningai nutyli teismo patvirtintas aplinkybes, jog pagrindinė banko „Swedbank“ paskola suteikta ne išteisintajam A. M., kaip asmeniui, o jo įmonėms, bet dėl banko pageidavimo kreditas, kuris suteiktas 40 metų laikotarpiui, buvo išskaidytas. Iki vienašališkų kredito sutarčių nutraukimo, bankas neturėjo teisės reikalauti visos paskolos grąžinimo, todėl A. M. turėjo galimybę vykdyti ir kitus įsipareigojimus nukentėjusiesiems. Taip pat prokurorė apeliaciniame skunde nutyli, jog byloje nustatyta, kad A. M. priklausė 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, jog jis valdė du 39-ių kambarių viešbučių kompleksus, SPA, skalbyklą ir nuomojamas patalpas ir gavo pajamų iš šios veiklos ir turėjo daug kito turto bei gautinų pajamų, kurios viršijo visus kreditus ne mažesne kaip l 061 519 Eur suma. Be to, A. M. privatus namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, įvertintas ne mažiau kaip 350 000 Eur. Gautinos sumos sudarė ne mažiau kaip 358 242 Eur, todėl A. M. visada žinojo, kad turės lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Bendra A. M. asmeninio ir per UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyto turto vertė sudarė 2 375 064 Eur, o turimi kreditai – 1 313 545 Eur sumą. Taigi turimas turtas viršijo kreditinius įsipareigojimus.

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Nurodo, jog 2010 m. liepos 13 d. Klaipėdos apygardos teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl 355 000 Lt (102 815 Eur) išieškojimo A. M. naudai iš Dainiaus ir G. L.. Ši suma išieškota antstolio A. S. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). A. M. vardu antstolis išdavė vykdomąjį įrašą 381 905 Lt (110 607 Eur) sumai (vekselio davėjas Ž. B.). Iš L. B. buvo pirktos patalpos, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, besiblokuojančios su viešbučiu „(duomenys neskelbtini)“, ir buvo sumokėtas 70 000 Lt užstatas. L. B. preliminaria sutartimi prisiimtų sutarties reikalavimų neįvykdė, todėl privalėjo sumokėti 300 000 Lt (86 886 Eur) baudą. A. M. nebuvo raštu pranešta apie L. B. bankrotą, todėl ši skola nėra įtraukta į jos bankrotą. Liudytoja J. K. 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad L. B. sutartis buvo, avansu buvo sumokėjęs pats A. M.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamino langus ir žaliuzes jų vystomam kotedžų projektui Šventojoje, tačiau ši įmonė bankrutavo, todėl A. M. ir jo įmonėms padaryti 57 924,01 Eur tiesioginiai nuostoliai (išleistos lėšos medžiagoms ir darbui) ir jis papildomai turėjo sumokėti PVM mokestį valstybei už pajamas, kurių negavo. Visos šios aplinkybės taip pat paveikė A. M. vadovaujamų įmonių, o kartu ir jo, kaip akcininko, finansinę padėtį ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, A. M. buvo įsigijęs 51 procentą UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų už 375 921 Lt (108 874 Eur), apie 8 metus truko teisminiai ginčai dėl įmonei priskirto apie l 200 000 Lt vertės sklypo su statiniais pripažinimo šios įmonės nuosavybe. Tačiau kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 priėmė galutinį sprendimą, kuriuo nepripažino A. M. turėtos įmonės teisių į šį vertingą turtą Šventojoje. Tai iš esmės pablogino galimybę plėtoti nekilnojamojo turto projektus, o tai būtų leidę A. M. pelningai parduoti turėtas akcijas arba išsimokėti dividendus ir atsiskaityti su kreditoriais.

10.4. Apeliantė nepagrįstai nevertinta, kad nukentėjusieji yra įtraukti į Mokumo planą fizinio asmens bankroto byloje ir nukentėjusiųjų naudai išieškomos lėšos paskolų grąžinimui. Akivaizdu, kad nukentėjusieji nėra praradę teisės patenkinti savo civilinių reikalavimų pagal Mokumo atkūrimo planą. Taigi nėra nustatytas nusikalstamai sukčiavimo sudėčiai būtinas padarinių požymis. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusioji G. V. patikslino, jog už 2022 m. pirmą pusmetį gavo 470 Eur iš bankroto administratorės, todėl sutinka sumažinti skolą šia suma. Be to, nukentėjusiųjų teiginius apie tariamą A. M. nesąžiningumą teismai jau nagrinėjo A. M. fizinio asmens bankroto byloje ir patvirtino, kad jo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir jis yra laikomas sąžiningu. Taigi prokurorė apeliaciniame skunde sąmoningai nurodo tik dalį A. M. turėto turto ir reikalavimo teisių. Tvirtina, kad jis (A. M.) nesiekė apgauti, o pagrįstai tikėjo, kad pasiskolintus pinigus galės sėkmingai naudoti verslo plėtrai ir tai leis grąžinti visas paskolas ir dar liks turto senatvei. Pažymi, kad turto ar pajamų neturėjimas savaime nereiškia apgaulės pagal BK 182 straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-65-697/2019). A. M. viską darė atvirai, visą laiką tinkamai ir laiku vykdė savo įsipareigojimus ir tik tada, kai nepavyko su Swedbank, AB, susitarti dėl kredito sutarčių nenutraukimo ir verslo išsaugojimo, jis nebeturėjo galimybės toliau tinkamai vykdyti skolinius įsipareigojimus. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. nuolatos stengėsi sumažinti įsiskolinimus, siūlydamas perimti įmonių akcijas, paveikslus ir net grąžindamas paskutinius turimus pinigus.

10.5. Prokurorė kaltinimą grindė tariamu nukentėjusiųjų suklaidinimu, tačiau byloje nustatyta, jog paskolos buvo ne vienkartinės, o tęstinio pobūdžio. Visi kreditoriai daug kartų pratęsinėjo susitarimus, nuolat skolino papildomai, formaliai įformindavo daug didesnius vekselius (į juos įtraukiant ir apskaičiuotas palūkanas), niekada neprašė grąžinti prieš terminą, nesiėmė kitų veiksmų iki to laiko, kol A. M. įmonių ir vėliau asmeninis turtas nebuvo parduotas. Toks santykių tęstinumas suponuoja, kad nukentėjusieji daug kartų turėjo galimybę paprašyti papildomos informacijos apie kitas paskolas, įkeitimus ar mokumą, domėtis situacijos pasikeitimais, prašyti įkeisti papildomą turtą, konsultuotis su teisininkais, paprašyti notarų sužinoti apie A. M. turimo turto būklę, hipotekas, turto areštus ir pan. Kažkodėl byloje dalis nukentėjusiųjų nurodo gavę reikiamą informaciją, o kiti negalėjo nurodyti, kodėl nesidomėjo ir nenurodė, kaip juos A. M. suklaidino, nors skolinosi tiek daug metų. G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė taip, tarytum paskolos santykiai su A. M. prasidėjo tik 2008 m., o posėdžio metu prakalbo apie ankstesnes paskolas: ,,Senesnės skolos buvo jau grąžintos. Ir anksčiau skolinom „(duomenys neskelbtini)i“. Apeliaciniame skunde G. V. nurodo, kad 1994 m. pirko butus, o likusius pinigus – 40 000 Lt – ji paskolino A. M.; kitą dalį pinigų paskolino 1996 m., tačiau A. M. visus paskolintus 70 000 Lt jai grąžino 2005 m. gruodžio 29 d. Klaidindama teismą G. V. teigia, kad A. M. vėl paprašė jos paskolinti 2008 metais. Nėra aišku, kodėl aplinkybių apie prieš tai buvusias paskolas G. V. neprisiminė anksčiau, o apeliaciniame skunde tiksliai nurodė paskolos grąžinimo dieną. Posėdžio metu G. V. teigė, kad ,,Aš pasirašydavau naują sutartį, o seną atiduodavau. Aš tų sutarčių neturiu“. Nukentėjusioji B. B. teismo posėdyje nurodė, jog „kai vyras mirė, M. liko jam skolingas. Bendra skolos suma atsispindi vekselyje“. Taigi B. B. pripažino, jog A. M. skolinosi iš jos ir jos vyro daug metų iki minėto 2013 m. vekselio pasirašymo, o mirus jos vyrui (duomenys neskelbtini) m., ši paskolos dalis buvo perkelta į bendrą 351 410 Lt dydžio vekselį, pasirašytą po 6 metų. Įdomu tai, kad B. B. teigė nežinanti, ar „vyras buvo pasirašęs dokumentus, kai skolino M.“, tačiau kartu pažymėjo, kad „Skolos vyrui dydį žinojau“.

10.6. Taip pat apeliantė ignoruoja faktą, jog pagrindinis paskolų sutarčių ir vekselių sudarymo motyvas buvo siekis gauti pelno, t. y., daug didesnes nei banko mokamas palūkanas už tai prisiimant ir tam tikrą riziką. Kasacinis teismas yra aiškiai atribojęs civilinius ir baudžiamuosius santykius (kasacinė nutartis Nr. 2K-65-697/2019). A. M. tiesioginės tyčios faktas nenustatytas, nes paskoliniai santykiai truko 15–20 metų, buvo mokamos palūkanos, persirašomos patikslintos sutartys. A. M. dirbo ir jo įmonės vykdė veiklą, turėjo turto. Tai, kad įmonių ar asmeninis turtas įkeistas bankui, savaime nereiškia, kad šis turtas negali būti parduotas už daug didesnę kainą nei turimos skolos. Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nukentėjusieji neturėjo informacijos apie paskolas, kreditus ar įkeitimus ir kad tai buvo esminė informacija. Be to, visų nukentėjusiųjų įtraukimas į fizinio asmens bankroto procedūrą rodo, kad nebuvo sąmoningai sukurta situacija, kuri neleistų atkurti pažeistos teisės, t. y., neleistų reikalauti grąžinti kredito įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad informaciją A. M. visada atskleisdavo, bet ne visiems nukentėjusiesiems ji rūpėjo, nes jie neprašė papildomų užstatų ar grąžinti paskolas prieš terminą. Priešingai, jie skolino ir papildomai, nes gavo didesnes palūkanas nei banke. Nukentėjusiųjų su A. M. nesiejo jokie artimi, giminystės ar kitokie santykiai. Vien tai, kad nukentėjusieji pažinojo jo (A. M.) tėvus ar tai, kad anksčiau jam skolino nukentėjusiųjų šeimos nariai, savaime nesukūrė pastariesiems neįprasto pasitikėjimo A. M. ir panaikino jų pareigą domėtis situacija. Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog A. M. skolindamasis pinigus iš nukentėjusiųjų visada pasirašydavo rašytinius dokumentus: sutartis, raštus, vekselius. Kai kurie vekseliai ar sutartys sudaryti pas notarą, o ikiteisminio tyrimo ir įmonių finansinio audito metu nenustatyti jokie neteisėti sandoriai, neteisėtai perleistas turtas, nerasti paslėpti pinigai ar turtas.

Žemesnės instancijos teismas

10.7. Kaltinime nurodyta, kad pinigus A. M. tariamai sutiko paskolinti pati B. M. K. P.. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog ji niekada nebuvo susitikusi su A. M., o jos vardu veikė profesionaliu skolinimu užsiėmęs jos sūnus I. P.. Pastarasis nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė, kad buvo apgautas, suklaidintas, negavo informacijos. Taigi prokurorė rėmėsi melagingu B. M. K. P. pareiškimu dėl apgaulės. Be to, 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje pati B. M. K. P. teigė, kad buvo pardavusi sodo namelį, todėl sūnus paprašė paskolinti A. M. pinigų.

10.8. Nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo teiginiais, jog visais atvejais A. M. kreipėsi į nukentėjusiuosius dėl paskolų jam suteikimo, žinodamas, kad nukentėjusiosios G. V., B. B., B. M. K. P. pardavė nekilnojamąjį turtą ir joms pasiūlydavo mokėti palūkanas. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų tokius teiginius. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. M. pinigai buvo paskolinti daug anksčiau nei teigia G. V. ir B. B., o susitarimai buvo persirašomi tam, kad atspindėtų paskolos ir sutartų palūkanų bendrą sumą sutarties ar vekselio persirašymo dieną. Toks ilgalaikis 15–20 metų skolinimas ir nuolatinis susitarimų pratęsimas rodo, kad būtent nukentėjusiosios siekė saugiai paskolinti pinigus ir už tai gauti geras palūkanas, nes bankais nepasitikėjo. Kaltinime nurodyta, kad G. V. pinigus A. M. paskolino 2008 m., nes jis tariamai sužinojo, kad ji pardavė namą. Tačiau apeliaciniame skunde G. V. nurodo, kad „Pinigus, kuriuos skolinau, aš įsigijau 1994 m. rugpjūčio mėn. pardavus namą (duomenys neskelbtini) g.“. Teismas nustatė, kad A. M. niekada nebuvo susitikęs su B. M. K. P., todėl negalėjo žinoti apie jos turimas lėšas ar apgauti ją ir pasiskolinti pinigus. Jos vardu skolino profesionaliu skolinimu užsiimantis sūnus I. P., kuris nėra pateikęs skundo, jog yra apgautas A. M.. Šiuos argumentus patvirtina B. M. K. P. duoti parodymai teisme: ,,Buvau pardavusi sodo namelį, todėl mano sūnus paprašė paskolinti M. pinigų“; „Daviau sūnui kortelę, nusiėmė jis pats pinigus“. B. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 7 326 Eur sumą paskolino A. M. tariamai atvažiavus jam pas ją į namus, tačiau teisme ji pripažino, jog „2016 m. vekselis pasirašytas irgi pas notarę“.

10.9. Byloje nenustatyta, jog A. M. teikė nukentėjusiesiems realybės neatitinkančią informaciją. Priešingai, nukentėjusieji patvirtino, kad pinigus skolino A. M. verslo reikmėms (plėtrai, apyvartinių lėšų trūkumui padengti, mokesčiams, kiemo sutvarkymui, baldų pirkimui ir pan.). Prokurorė nepagrįstai teigia, jog nukentėjusiųjų nuslėpta sprendimo priėmimui svarbi informacija. Nukentėjusieji teismo posėdžiuose parodė, jog žinojo apie kitus A. M. kreditus, įkeitimus, buvo girdėję apie kitus skolintojus ar tai, jog pastarojo verslas ne visada yra pelningas ir trūksta apyvartinių lėšų. Taigi byloje nenustatyti jokie klaidinimo faktai, kurie būtų esminiai ir turėtų lemiamą įtaką priimant sprendimą dėl pinigų paskolinimo. Priešingai, nustatytas nukentėjusiųjų siekis gauti palūkanas už paskolintus pinigus. Nurodo, kad I. P. buvo atskleista visa reikiama informacija, kurios pakako apsispręsti dėl paskolų suteikimo. Tai patvirtina jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, jog jis žinojo, kad A. M. skolino ir kiti fiziniai asmenys, o jis visada laiku grąžindavo skolas, mokėdavo palūkanas. A. M. jam minėjo, kad viešbutis įkeistas bankui už paskolą. G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog ji žinojo, kad A. M. iš banko yra pasiėmęs kreditą, ir ji buvo ne apgauta ar suklaidinta, o tiesiog nesidomėjo, ar turtas dar kažkam yra įkeistas, ar yra kitų skolų, nes jai svarbiausia buvo gauti palūkanas. B. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji žinojo, kad yra daug A. M. turto, todėl drąsiai skolino ir matė, kad viešbutyje ir skalbykloje pastoviai yra klientų, daug užsakymų, o A. M. nurodė, kad yra skolingas bankui. Ji nesiėmė jokių veiksmų, kad sužinotų daugiau informacijos ar kitaip būtų apsaugoti jos pinigai. V. B. parodė, kad paskutinį kartą A. M. sakė, kad turi problemų. Jis neklausė A. M., ar jis turi kitų skolų, ir nematė būtinybės klausti, nes seniai jį pažinojo, jam ta suma nebuvo didelė. I. P., nors ir būdamas verslininku ir kreditoriumi, kuris ne kartą skolino pinigus ir puikiai geba įvertinti turimą informaciją, teismui nurodė, jog jis visiškai nedėjo pastangų ir nesidomėjo situacija: ,,Prieš pasirašydamas vekselį, aš nesidomėjau juo, maniau, kad visko turi, atrodė normalus žmogus“, ,,Nekilo mintis klausti, ar jam blogai su pinigais“, „Jo pastatai buvo verti milijonų, man taip atrodė, todėl rizikos aš neįžvelgiau“; ,,Rizikos nevertinau tuo metu. Nesidomėjau“.

10.10. Prokurorės teiginius, jog A. M. ilgalaikiai paskoliniai santykiai tariamai savaime suponuoja jo siekį įgyti nukentėjusiųjų pasitikėjimą ir apgauti, vertina kaip prieštaraujančius kasacinio teismo jurisprudencijai. Tai, jog išteisintasis buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju ir palaikė su juo gerus santykius, savaime nesuponuoja to, kad jis piktnaudžiavo įgytu pasitikėjimu, nes tokia situacija, kai pinigų skolinamasi iš pažįstamo asmens, yra natūrali ir gyvenimiška, nelaikytina išimtine. Protingo ir apdairaus kreditoriaus žmogaus kriterijus įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių riziką, ypač tais atvejais, kai tikimasi nerealiai aukštų palūkanų ar tokios žadamos (kasacinė nutartis Nr. 2K-65-697/2019). Prokurorė nukentėjusiųjų klaidinimą grindžia tik tariamu informacijos apie finansinę padėtį neatskleidimu. Tokie teiginiai pagrįsti išvedžiojimais ir apibendrinimais apie visus nukentėjusiuosius, nes nukentėjusieji patvirtino žinoję skirtingus dalykus. Apie kreditą bankui žinojo G. V., B. B. ir I. P., įkeitimą – I. P.), kitus kreditorius – I. P., V. B.). Taigi nukentėjusieji patys prisiėmė paskolinių santykių riziką ir dėl didelio neatsargumo ar nenorėjimo, nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad sužinotų daugiau informacijos apie esamus banko kreditus, turto hipotekas, kitus skolininkus ir pan. Kaip nurodė keli nukentėjusieji, gyvenant mažame Palangos mieste, visi vieni apie kitus žino, todėl informacija apie banko ar kitus kreditus jiems buvo žinoma.

Žemesnės instancijos teismas

10.11. Dėl vekselio neįtraukimo į apskaitą. Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. įmones tyrę ekspertai nenustatė jokių įtartinų ar neteisėtų sandorių, kurie įrodytų pastarojo aplaidų buhalterijos tvarkymą. Minėti ekspertai tik nustatė, jog A. M. dėl klaidos ir nesupratimo neįtraukė į UB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą paprastojo neprotestuotino vekselio, pagal kurį įmonės veikė kaip laiduotojos pagal A. M. asmeninę 50 000 Eur paskolą. Šią situaciją teismas išsamiai įvertino ir aprašė išteisinamojo nuosprendžio 91 punkte. Pažymi, kad B. M. K. P. reikalavimas dėl 50 000 Eur įtraukimo į įmonių kreditorių sąrašus teismuose atsirado daug anksčiau už VRM Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistų tyrimo išvadas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ B. M. K. P. į kreditorių sąrašą įtraukta 2019 m. sausio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, o Specialistų tyrimo išvada priimta 2021 m. rugsėjo 30 d., t. y. 2 metams ir 8 mėnesiais anksčiau. UAB „(duomenys neskelbtini)“ B. M. K. P. į kreditorių sąrašą įtrauktas 2019 m. gegužės 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, o Specialistų tyrimo išvada priimta 2021 m. rugsėjo 9 d., t. y. 2 metams ir 4 mėnesiais anksčiau. Tai reiškia, kad įmonių bankrotą nagrinėję teismai turėjo išsamią informaciją apie B. M. K. P. reikalavimo teisę į laiduotojus ir tai niekaip nesutrukdė tinkamai įvertinti įmonių būklės. Iš esmės analogišką išvadą padarė ir specialistai, t. y. kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą nenustatyti pažeidimai, dėl kurių nebūtų galima nustatyti šių įmonių veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimo dydžio ir struktūros. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje padarytas tik vienas pažeidimas, neįtraukta viena buhalterinė operacija, neįtrauktos į buhalterinę apskaitą suma yra žinoma – 50 000 Eur. Byloje nenustatyti jokie kiti finansiniai ar buhalteriniai pažeidimai, nenustatytas sistemiškumas ar noras tokiu būdu iškreipti finansinius duomenis ar sumažinti mokesčius valstybei. Akivaizdu, jog vekselis (laidavimas pagal jį) sukuria tik įsipareigojimus, todėl tai neturi įtakos įmonės veiklos nustatymui, nėra laikomas turtu ar nuosavu kapitalu. Įsipareigojimai atsiranda tik tada, kai asmuo neįvykdo savo įsipareigojimų. Taigi iki įsipareigojimų nevykdymo šis vekselis A. M. įmonėms netapo tiesioginiu įsipareigojimu.

10.12. Kaip nepagrįstą vertina prokurorės teiginį, jog A. M. specialiai į įmonių apskaitą neįtraukė 2014 m. sudaryto vekselio. Šio vekselio vienintelę originalią kopiją turėjo pats I. P.. Todėl akivaizdu, kad A. M., nesuprasdamas, jog tai privalėjo padaryti, negalėjo ištaisyti šios savo klaidos nei po 2018 m. sausio 4 d. specialisto išvados, nei prasidėjus įmonių bankroto byloms. Minėta specialisto išvada nieko nenurodė apie vekselių neįtraukimą, o tai konstatuota tik 2021 m. Specialistų išvadose Nr. IBPS-V-2268911-21 ir IBPS-V-2085821-21. Prokurorei buvo žinoma, kad A. M. ilgą laiką iš jo įmonių buhalteriją tvarkiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatgavo buhalterinių duomenų. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1447-513/2018, pažymėjo, kad prie atsiliepimo į prašymą dėl baudos skyrimo A. M. pridėjo 2018 m. lapkričio 28 d. Dokumentų perdavimo akto kopiją, iš kurios matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius jam perdavė visus savo žinioje turėtus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (7 segtuvus su juose esančiais dokumentais, sudarančiais l 678 lapus)“. Taigi visi įmonės duomenys A. M. buvo grąžinti tik po ilgų derybų 2018 m. lapkričio 28 d. aktu, o vėliau šie dokumentai perduoti bankroto administratorei. B. M. K. P. jau buvo įtraukta į įmonių bankroto procesus, taigi teismai turėjo visą reikiamą informaciją apie vekselius.

10.13. Prokurorė neprašė apylinkės teismo iškviesti į posėdį specialistus, neginčija Specialistų išvadose Nr. IBPS-V-2268911-21 ir IBPS-V-2085821-21 padarytų išvadų. Taigi prokurorė žinojo, kad aptariama kaltinimo aplinkybė nesutrukdė A. M. įmonių bankrotams, todėl nepagrįstai kaltina jį pareigų nevykdymu. Teismas padarė protingą ir baudžiamojo įstatymo paskirtį atitinkančią išvadą, kad buvo padarytas smulkus, nereikšmingas buhalterinės apskaitos pažeidimas, kuris neturėjo įtakos BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl A. M. pagrįstai išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2 epizodai), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nukentėjusiosios B. B. apeliacinio skundo

10.14. Nurodo, jog nukentėjusioji B. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir fizinio asmens bankroto byloje nurodė, jog A. M. pinigus pradėjo skolinti tik 2013 metais, kai buvo pasirašytas vekselis, todėl tariamai iki to laiko jokių paskolinių santykių nebuvo. Vis dėlto 2022 m. kovo 29 d. teismo posėdžio metu ji davė iš esmės skirtingus parodymus ir teigė, kad „Mano vyras irgi skolino pinigus, jis mirė (duomenys neskelbtini) metais“. Taigi ji pripažino, kad jos šeima bendrus pinigus skolino A. M. daugelį metų dar iki vyro mirties. Teismo posėdyje B. B. taip pat nurodė, jog, kai vyras mirė, A. M. liko jam skolingas, o bendra skolos suma atsispindi vekselyje. Taigi pripažino, jog A. M. skolinosi iš jos ir jos vyro daug metų iki minėto 2013 m. vekselio, o vyrui mirus (duomenys neskelbtini) m., ši paskolos dalis buvo perkelta į bendrą 351 410 Lt dydžio vekselį, persirašytą po 6 metų. Nors ji teigė nežinanti, ar jos vyras buvo pasirašęs dokumentus, kai skolino A. M., tačiau kartu pažymi, kad skolos vyrui dydį žinojo. Todėl kaip prieštaringą vertina jos teiginį, jog „Kokia dalis vekselyje yra mano, o kokia vyro buvusi skola, nepamenu“. Šis nežinojimas atsirado todėl, kad paskolos sutarčių buvo daug ir jose visada buvo nurodytos mokėtinos palūkanos, kurias jos vyras, o vėliau ir ji pati nuolatos gaudavo A. M. įmonės patalpose – skalbykloje arba restorane. Liudytoja R. D. 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje parodė, kad B. B. jai matyta, nes ji ateidavo į viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ restoraną pas šeimininką A. M. susitikti asmeniškai, o ne gerti kavą.

10.15. Tai, jog tarp šalių egzistavo ne vienintelis vekselis ir vėlesnė paskolos sutartis, akivaizdu ir iš kitų B. B. pasisakymų: „Suplėšiau ankstesnes paskolos sutartis, kur vyras skolino M.“, „A. „atveždavo sumas po 300 Lt“. Paaiškina, jog su B. B. vyru ir ja pačia A. M. nesieja jokie artimi santykiai, todėl neįtikėtina, kad asmenys skolintų daugiau kaip 100 000 Eur 25 metams be palūkanų, įkeitimo ir prašymo grąžinti šią sumą anksčiau. Tai, jog palūkanos iš tikrųjų buvo sutartos ir įtrauktos į vekselį bei paskolos sutartį, galima suprasti tiek iš B. B. pasakymo, kad „Kartais mokėjo palūkanas, kartais nemokėjo“, bei to, kad paprastai paskolos sutartyse nurodomos apvalios paskolos sumos, o 2013 m. rugsėjo 4 d. vekselis pasirašytas 351 410 Lt, o 2016 m. gruodžio 1 d. paskolinta 7 326 Lt suma. Akivaizdu, kad B. B. tęsė kartu su vyru pradėtą skolinimą A. M., nes tai jai buvo finansiškai naudinga. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog jai buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, ar tai, jog ji buvo priversta skolinti. Priešingai, byloje nustatyta, kad skolinimas buvo nuolatinis, pasirašoma daug paskolos sutarčių ir pinigai perduodami ne vienu kartu. Ji pati inicijavo vekselio pasirašymą pas notarą, t. y., turėjo visas galimybes pasikonsultuoti su notare ir suprasti savo atliekamų civilinių veiksmų teisines pasekmes. Ikiteisminio tyrimu metu B. B. nurodė, kad A. M. iš jos pinigus skolinosi 2 kartus – 2013 m. rugsėjo 4 d. ir 2016 m. gruodžio 1 d. Tai leido prokurorei susidaryti klaidingą įspūdį dėl tariamo A. M. nesąžiningumo, pasinaudojus mamos laidotuvėmis, nors 2016 metų pabaigoje ji jau buvo mirusi. Vis dėlto teismo posėdžio metu B. B. pripažino, kad ,,pinigus perdavė per kelis kartus“, ir neprisimena, kokiomis dalimis. Abiejų vekselių sumos apima ir palūkanas, todėl ir 7 326 Lt suma nėra apvali. Be to, 2016 m. vekselis pasirašytas irgi pas notarę. Taigi 2016 m. gruodžio 1 d. buvo tik įforminta bendrai per kelis kartus paskolinta 7 326 Lt suma, o ne perduoti pinigai. Todėl kaip nepagrįstus vertina teiginius, jog jis (A. M.) skolinosi iš B. B. ir jai melavo, kad pinigai reikalingi mamos laidotuvėms.

10.16. Bankroto byloje pateikti duomenys patvirtina, jog net ir pradėjus bankroto bylą, A. M. pagal savo finansines galimybes stengėsi atsiskaitinėti su kreditoriais. B. B. buvo perduotos ar pervestos šios sumos: 100 Eur (pakvitavimas 2020 m. rugpjūčio 15 d.), 100 Eur (pakvitavimas 2020 m. lapkričio 24 d.); 50 Eur (Revolut pavedimas 2020 m. gruodžio 31 d.), 50 Eur (Revolut pavedimas 2021 m. sausio 18 d. Iš bankroto byloje depozitinėje sąskaitoje sukauptų lėšų B. B. išmokėta 1 246,07 Eur suma. Pati kreditorė B. B. teismui pripažino grasinusi ir paklausiusi A. M., ar nereiks jai kreiptis į berniukus skolų išmušinėtojus. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog ji yra linkusi pasinaudoti neteisėtais būdais skolai atgauti. Gaudama palūkanas, ji jų nedeklaravo ir galbūt nemokėjo mokesčių, nors akivaizdu, jog už tokio dydžio paskolas net minimalios palūkanos sudarytų nemažas gautinas sumas, kurios apmokestinamos. Teismas išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nepripažino A. M. kaltu dėl sukčiavimo B. B. atžvilgiu. Teismui buvo akivaizdu, kad jokie protingi asmenys neskolintų daugiau kaip 100 000 Eur apie 25 metus, jeigu iš to neturėtų finansinės ar kitokios naudos, o tiek metų niekas nekuria planų apgauti ir bankrutuoti, prarandant itin didelį turtą ir pajamas, o sau nepasiliekant visiškai jokio turto. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nei kratų, sekimo ir kitu metu nenustatė nei perleisto turto, nei kažkur A. M. laikomų pinigų ar kitų brangenybių. B. B. skolino pinigus, aiškiai suprasdama riziką, turėjo galimybę sužinoti visą jai reikšmingą informaciją ir ją žinojo, turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininkais, teirautis dėl A. M. finansinės padėties.

Dėl G. V. apeliacinio skundo

10.17. Nesutinka su šios apeliantės argumentais, jog A. M. ją suklaidino, apgavo. Apeliaciniame skunde G. V. pripažįsta, kad 57 000 Lt (16 508 Eur) A. M. jai sumokėjo kaip palūkanas už paskolą ir nurodė, kad dar liko sumokėti 90 000 Lt (26 065 Eur). Teismo posėdžio metu pripažino, kad nuo 2008 iki 2010 m. A. M. mokėjo 10 procentų metines palūkanas (tai sudaro 12 000 Lt), o vėliau – nuo 2010 iki 2018 m. tariamai po 6 procentus palūkanų. Taigi A. M. sumokėjo ne mažiau kaip 57 000 Lt palūkanų, o tai sudaro beveik 95 procentus paskolintos 60 000 Lt sumos. 2014 m. už paskolintus 90 000 Lt buvo skaičiuojamos sumažintos 4 procentų palūkanos, tai vis tiek nuo 2014 iki 2018 m. sudarė po 3 600 Lt per mėnesį arba 14 400 Lt palūkanų per visą laikotarpį. 2018 m. paskolas sujungė ir pratęsė iki 2020 m., o už bendrą 43 450 Eur (60 000+90 000 Lt) paskolą A. M. mokėjo po 145 Eur per mėnesį. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ši nukentėjusioji buvo apgauta ar suklaidinta, o ne siekė finansinės naudos iš paskolinių (civilinių) santykių. G. V. vien per laikotarpį nuo 2008 m. gavo ne mažiau kaip 71 400 Lt (20 678 Eur) palūkanų, tai sudaro beveik 50 procentų visos pasiskolintos sumos. Byloje įrodyta, kad 2018 m. ji gavo 2 000 Eur, iš bankroto byloje depozitinėje sąskaitoje sukauptų lėšų jai išmokėta 471,07 Eur suma.

10.18. Byloje nustatyta, kad paskolos santykiai su G. V. vyko dar prieš 2008 m., nes posėdžio metu ji parodė, kad: ,,Senesnės skolos buvo jau grąžintos. Ir anksčiau skolinom (duomenys neskelbtini)i“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 1992 m., o likviduota 2007 m. lapkričio 19 d. Todėl akivaizdu, jog pinigai skolinti bendrovei laikotarpiu nuo 1992 iki 2007 m., taigi iki 2008 m. paskolos. Priešingai, nei teigia ši apeliantė, visa skola nebuvo grąžinta, todėl ji per kelis kartus performinta A. M. vardu, įskaitant 2008 m. paskolos sutartį. Akivaizdu, jog šie civiliniai–komerciniai santykiai tęsėsi daugelį metų tik todėl, kad G. V. tai buvo pelninga. A. M. per daugiau kaip 20 metų tokių santykių nesiekė G. V. apgauti, įtikinti ir suklaidinti. G. V. pripažino, jog visos paskolos buvo tęstinio pobūdžio ir nuolatos persirašomos naujos sutartys, kuriose atsispindėdavo tuo metu egzistavusi skolos suma: ,,Aš pasirašydavau naują sutarti, o seną atiduodavau. Aš tų sutarčių neturiu“. Taigi buvo daug sutarčių ir ji aiškiai suprato, kodėl jas pasirašo. Kritiškai vertina jos teiginį, kad ji palūkanų tiksliai neskaičiavo, nes kiekvienos paskolos sutarties esmė yra gauti palūkanas už paskolintus pinigus.

10.19. Mano, jog G. V., supratusi, jog A. M. iškelta fizinio asmens bankroto byla ir jis sąžiningai bankrutuos, kartu su kitais nukentėjusiaisiais sugalvojo kreiptis į policiją dėl tariamos apgaulės, bandydama atgauti paskolintus pinigus jau ne civilinio, o baudžiamojo proceso tvarka. Ji išsigalvojo teiginį, kad skolino, nes buvo A. M. suklaidinta. Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog ji skolindama pinigus A. M. 2008 ir 2014 metais žinojo, kad jis turi paskolą. Taigi, nuslėpdama, manipuliuodama įrodymais nepagrįstais faktais, padedant prokuratūrai, ji iš A. M. bando išsireikalauti tariamai visos negrąžintos 43 450 Eur sumos. Pažymi, kad Mokumo atkūrimo plane nurodyti G. V. kreditinio įsipareigojimo duomenys: 40 978,93 Eur (pagrindinės skola) ir 973 Eur (palūkanos). Taigi G. V. kreditinis ieškinys yra vykdomas pagal Mokomo atkūrimo planą. Ji prašo priteisti mokėti bent po 100 Eur, nors iš bankroto administratorės gauna daug didesnes sumas. Jis (A. M.) labai norėtų, kad situacija būtų kitokia ir bankas nebūtų nutraukęs kredito sutarčių ar būtų sutikęs perimti viešbutį už jo tikrąją, o ne itin sumažintą kainą, nes 1 500 000 Eur suma iš esmės būtų pakeitusi visą situaciją ir įmonių bei fizinio asmens bankrotų, o kartu ir šios baudžiamosios bylos apskritai nebūtų. Situacija būtų buvusi kitokia ir tuo atveju, jeigu jam skolingi asmenys būtų grąžinę skolas ar nebankrutavę, o jis per UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. būtų prisiteisęs apie l 200 000 Lt vertės turtą Šventojoje.

11. Nukentėjusioji B. M. K. P. atsiliepimu sutinka su prokurorės apeliaciniu skundu. Teismas išteisindamas A. M. padarė esminių BPK pažeidimų, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, selektyviai vertino įrodymus ir nevertino jų kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų, neteisingai atskleisdamas jų turinį ir todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šios priežastys sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

11.1. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. skolinimosi sandorius atliko ne vieną kartą, o daugybę kartų, todėl ne vienas kreditorius, o daugybė asmenų liko apgauti ir atgauti pinigų civilinės teisės priemonėmis neturi jokių galimybių. A. M., žinodamas, kad 2014 m. sausio 1 d. iš jos (B. M. K. P.) pasiskolino 50 000 Eur ir turi ją grąžinti iki 2017 m. gruodžio 31 d., suprato ir žinojo, jog sutartu terminu skolos negrąžins, nes jo vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vekselyje nurodytos kaip laiduotojos) buvo nemokios, o nekilnojamasis turtas pagal 2017 m. balandžio 28 d. aktą jau perduotas išieškotojui. Be to, jis dar turėjo skolinių įsipareigojimų ne tik bankams, bet ir kitiems fiziniams asmenims, bet apie šias aplinkybes sąmoningai jai nutylėjo. Taigi A. M., skolindamasis pinigus, suklaidino pinigų davėją, neatskleidė jai tikrosios savo finansinės būsenos bei finansinių įsipareigojimų apimties kitiems kreditoriams.

11.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. M. veikoje yra būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai. Su ja (B. M. K. P.) buvo pasirašytas paprastas neprotestuotinas vekselis, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip laiduotojos įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 31 d. grąžinti 50 000 Eur. Tačiau šių bendrovių buhalterinėje apskaitoje nebuvo užregistruotas šis įsipareigojimas. Dar iki bankroto bylų iškėlimo šioms bendrovėms, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gegužės 7 ir 8 d. pardavė automobilį „Lexus RX 350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį „Lexus RX 400 h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. M. vaikams E. S. ir E. M.. Tai atlikta nepaisant pradelstų įsipareigojimų B. M. K. P. Taip pat šių bendrovių buhalterinėje apskaitoje neužregistruotas ir antstolio A. S. pagal 2018 m. balandžio 12 d. Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės išduotą vykdomąjį raštą nuo 2018 m. gegužės 10 d. vykdomas skolos išieškojimas. Šių įsipareigojimų buhalterinėje apskaitoje neužregistravimas aktualus vertinant bendrovių mokumą, o tai aktualu, sprendžiant ir bankroto bylų iškėlimo klausimus. A. M., būdamas šių bendrovių direktoriumi, žinojo, jog turi užtikrinti, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas. Be to, A. M. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

12. Teismo posėdyje apygardos teisme prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti. Prokurorė papildomai nurodė, jog byloje pateiktas susitarimas dėl reikalavimo teisės nupirkimo iš V. B., todėl ji prašo V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės V. Tilvikienės, nukentėjusiųjų B. B. ir G. V. apeliaciniai skundai atmestini.

13. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

14. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

15. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nes jame išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė aiškius, nuoseklius ir logiškus įrodymų vertinimo motyvus ir padarė teisingas išvadas dėl A. M. išteisinimo.

16. Apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M. buvo pateikti šeši kaltinimai, vienas iš jų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, trys – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, du – pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

16.1. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021). Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų.

17.2.1. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-453-648/2016, Nr. 2K-201-648/2019, Nr. 2K-166-895/2019 ir kt.). Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-158-303/2021, 2K-71-976/2022).

17.2.2. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.

17.2.3. Atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė, pateikė netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastojo savo parašą ir pan.).

17.2.4. Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo). Paskolos (kredito) gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jeigu teisėtai gauta paskola (kreditas) negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo kaltininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos (kredito) negrąžinti. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje.

17.3. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

17.3.1. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti padaromas tik dėl neatsargumo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar kurių nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą.

17.3.2. BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų sudėtys yra materialiosios. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė sąlyga kilti padariniams (negalėjimui visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros).

17.3.3. Atsižvelgdama į apeliantų skundų argumentų kontekstą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti kaltininkui inkriminuojamų veiksmų pavojingumą ir nuspręsti, ar dėl šio asmens padarytų BAĮ nuostatų pažeidimų kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, be baudžiamosios, yra nustatyta ir administracinė atsakomybė (ANK 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai: 1) dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padaryta turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui viršija trisdešimt, bet neviršija vieno šimto penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (ANK 205 straipsnio 3 dalis); dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padaryta turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui viršija vieną šimtą penkiasdešimt, bet neviršija keturių šimtų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (ANK 205 straipsnio 3 dalis).

17.3.4. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra netinkamas BAĮ ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, vykdymas, pavyzdžiui, kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstyto teisinio reguliavimo aspektus, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus teismo posėdyje įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, taip pat atlikusi papildomą įrodymą tyrimą – teismo posėdyje apklausiusi specialistę A. Š., daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantai, apylinkės teismas tinkamai ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas ir pagrįstai išteisino A. M. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 223 straipsnio 1 dalį. Todėl panaikinti nuosprendį ir A. M. pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 223 straipsnio 1 dalį nuteisti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), A. M. priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl A. M. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis

3. Apeliantai kelia savo esme ir turiniu tapačius argumentus, todėl teisėjų kolegija juos aptaria kartu. Kaip matyti iš prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų turinio, apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl A. M. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 223 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesilaikant atskirų įrodymų ir jų visumos objektyvaus vertinimo principo.

4. Nagrinėjamoje byloje A. M. buvo kaltinamas ir apylinkės teismo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (viena veika) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (trys veikos) už tai, kad skolinosi pinigus iš G. V., B. B., B. M. K. P., V. B.. Išteisindamas A. M. dėl sukčiavimo veikų, apeliantų vertinimu, apylinkės teismas neįvertino šių aplinkybių:

20.1. A. M. piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu ir žinojo, kad neturi realios galimybės grąžinti pasiskolintų pinigų. Nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, jog A. M. nusikalstamai klaidino juos dėl savo ketinimų skolos rašteliuose, vekseliuose nurodytais terminais grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas. 2013 m. nukentėjusiosioms B. B., G. V. jis nurodė, jog pelningai parduos verslą (viešbutį) ir grąžins pasiskolintas pinigines lėšas. Tačiau verslo (viešbučio) nepardavė, kol šis įkeistas turtas už skolas, kaip ir pastarojo asmeninis turtas, buvo perduotas kredito įstaigai. Šias aplinkybes jis sąmoningai nutylėjo ir dar sudarė paskolos sandorį su nukentėjusiuoju V. B.. Taip pat jis nutylėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo, nors nukentėjusiajai B. M. K. P. garantavo šių bendrovių (laiduotojų) turtu. Tokiu būdu skolos rašteliais ir vekseliais iš nukentėjusiųjų gautas pinigines lėšas apgaule įgijo savo naudai. Visais kaltinime nurodytas atvejais A. M. skolinosi kaip fizinis asmuo, nutylėdamas esmines aplinkybes, jog jo šeimos ir vadovaujamų bendrovių turtas yra įkeistas, areštuotas ir priklauso juridiniams asmenims. A. M. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuostolingai, o jis, kaip vienintelis bendrovių akcininkas ir direktorius, žinojo realią bendrovių finansinę padėtį. Tai, kad A. M. su nukentėjusiaisiais pasirašė skolos raštelius ar vekselius, nepaneigia, jog jis piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu.

20.2. A. M. skolindamasis iš anksto žinojo, jog neįvykdys įsipareigojimų nukentėjusiesiems ir negrąžins iš jų gautų pinigų sutartu laiku. Visais atvejais jis kreipėsi į nukentėjusiuosius dėl paskolų suteikimo, žinodamas, jog nukentėjusiosios G. V., B. B., B. M. K. P. yra pardavusios nekilnojamąjį turtą, pasiūlė mokėti palūkanas, nustatė paskolų grąžinimo terminus. Ne nukentėjusiosios G. V., B. B., B. M. K. P. turėjo paskolinius sandorius su A. M. iki paskolų jam suteikimo, o tokius sandorius turėjo jų šeimos nariai. A. M. išankstinę tiesioginę tyčią veikti nusikalstamai patvirtina ne tiktai, kad jis panaudojo apgaulę piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, bet ir reali jo finansinė padėtis. 2013 m. A. M. apmokestinamos pajamos sudarė 15 279 Lt, 2014 m. – 17 099 Lt, 2015 m. – 2 925 Eur, 2016 m. – 6 601 Eur, 2017 m. – 4 057 Eur. A. M., negrąžinęs paskolų nukentėjusiesiems, vis skolinosi iš jų, o pinigus (dalį jų) pervesdavo savo vaikams E. M., E. S., o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. A. M. šeimos teisėtų pajamų ir išlaidų skirtumas sudarė 645 316,84 Eur. Dar iki sudarant skolos sutartį su G. V., jis intensyviai skolinosi iš kitų fizinių asmenų.

20.3. A. M. nurodyti verslo planai ir projektai su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su L., L. B., buvo vykdomi 2007–2008 m., t. y. iki skolos sutarčių su nukentėjusiaisiais sudarymo, ir buvo nesėkmingi, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė nuostolius. Šiuos nuostolius galbūt ir siekė kompensuoti A. M., skolindamasis iš fizinių asmenų, nutylėdamas jiems esmines aplinkybes, t. y. apie tikrąją savo ir jo vadovaujamų bendrovių finansinę padėtį. Todėl nėra pagrindo manyti, jog A. M. skolinosi pinigus verslui plėtoti, naujiems projektams, o dėl to, kad jam buvo skolingi kiti asmenys. Šie planai A. M. nepasisekė ir jis turėjo bankrutuoti.

20.4. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusieji elgėsi itin nerūpestingai ir aplaidžiai, nes jie buvo sąmoningai A. M. klaidinami sudarant susitarimus dėl paskolų suteikimo, garantijų užtikrinimo, o vėliau A. M. vengė atskleisti jiems tikrąsias susitarimų nevykdymo priežastis. Nukentėjusieji, žinodami A. M. tikrąją turtinę padėtį ir tikruosius ketinimus, turto (pinigų) jam nebūtų perleidę. Nukentėjusieji buvo apgauti dėl sandorio esmę sudarančių aplinkybių, o tai patvirtina apgaulės esmingumo požymį A. M. veiksmuose.

20.5. Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys Nr. 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-26-495/2022). Nors šiuo atveju A. M. nesislapstė nuo nukentėjusiųjų, pripažįsta prievolę grąžinti paskolintus pinigus, tačiau nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų.

2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai nustatė, kad A. M. pareikšti kaltinimai pagal tokią sukčiavimo schemą: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą ir svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų G. V., B. B., B. M. K. P., V. B. pasitikėjimu, iš anksto žinodamas, jog skolų negrąžins, žadėdamas mokėti dideles palūkanas, bet sąmoningai nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolas su palūkanomis sutartu laiku, įtikinęs nukentėjusiuosius, kad pinigai reikalingi verslo plėtrai, sudarydamas patikimo ir mokaus verslininko įspūdį, nutylėdamas apie turimus kitus skolinius įsipareigojimus bei tai, kad šeimos nekilnojamasis turtas įkeistas hipotekai, iš viso apgaule savo naudai įgijo didelės vertės nukentėjusiosios G. V. turtą – 43 450 Eur, didelės vertės nukentėjusiosios B. B. turtą – 109 101,37 Eur, didelės vertės B. M. K. P. turtą – 50 000 Eur ir 6 600 Eur svetimą V. B. priklausantį turtą, o 2018 m. spalio 15 d. pranešdamas nukentėjusiesiems, jog kreipsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o jo valdomos bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) tapo nemokiomis, tokiu būdu apgaule išvengė turtinių prievolių.

3. Priešingai nei teigia apeliantai, apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, jog A. M. su nukentėjusiaisiais G. V., B. B., V. B. ir nukentėjusiosios B. M. K. P. sūnumi I. P. siejo ilgalaikiai santykiai. Su nukentėjusiąja G. V. jo paskoliniai santykiai tęsėsi daugiau kaip 15 metų, su B. B. ir jos vyru – apie 20 metų, su nukentėjusiosios B. M. K. P. sūnumi I. P. ir V. B. taip pat siejo paskoliniai santykiai iš anksčiau. I. P. apylinkės teisme parodė, jog skolino A. M. nedideles pinigų sumas iki 2014 m. V. B. 2022 m. kovo 29 d. teisiamajame posėdyje apylinkės teisme parodė, kad „Tai nebuvo pirmas kartas, kai jis A. M. skolino. Du kartus skolino iki šio įvykio.“

4. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai motyvavo, jog A. M., skolindamasis pinigus iš nukentėjusiųjų, visada sudarydavo rašytinius dokumentus: sutartis, raštus, vekselius:

23.1. A. M. su nukentėjusiąja G. V. 2008 m. rugsėjo 25 d. pasirašė raštą dėl 10 000 Lt, 30 000 Lt skolinimosi 2008 m. spalio 2 d., dėl 20 000 Lt paskolos 2008 m. spalio 14 d. Šiame rašte šalių susitarta, jog kas mėnesį bus mokamos 10 procentų dydžio metinės palūkanos. A. M. iš G. V. 2014 m. kovo 4 d. sutartimi pasiskolino 90 000 Lt, 4 metams už 4 procentus metinių palūkanų. 2018 m. kovo 5 d. pasirašė paskolos sutartį dėl 26 065 Eur ir 17 385 Eur, mokant po 145 Eur mėnesinių palūkanų, susitarė, kad ši sutartis galioja iki 2020 m. kovo 4 d. (t. 2, b. l. 23–15, 26–28).

23.2. A. M. su nukentėjusiąja B. B. 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 351 410 Lt sumos, kurią A. M. įsipareigojo sumokėti iki 2018 m. liepos 11 d. 2016 m. gruodžio 1 d. šalys sudarė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 7 326 Eur sumos, kurią A. M. įsipareigojo sumokėti iki 2018 m. liepos 1 d. (t. 2, b. l. 88–89, 90–91).

23.3. A. M. su B. M. K. P. 2014 m. sausio 1 d. sudarė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo A. M. įsipareigojo besąlygiškai 2017 m. gruodžio 31 d. sumokėti jai 50 000 Eur. Kitame paprastojo vekselio lape nurodytos laiduotojos – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. M. (t. 2, b. l. 161–163, 164–178).

23.4. A. M. su nukentėjusiuoju V. B. pasirašė paskolos raštą, kuriuo 2017 m. spalio 30 d. A. M. skolinosi iš V. B. 6 600 Eur (t. 3, b. l. 48–50, 51).

5. Išanalizavusi šiuos apylinkės teismo posėdyje ištirtus leistinus, patikimus ir objektyvius bylos rašytinius įrodymus ir jų visumą, taip pat, atsižvelgdama į motyvuotai nuosprendyje atskleistą būtent ilgalaikį, pastovų, nevienkartinį Palangos verslininko A. M. ir nukentėjusiųjų G. V., B. B., V. B. ir B. M. K. P. (jos sūnaus I. P.) tarpusavio bendradarbiavimo, sudarant rašytinius pinigų skolinimo sandorius, pobūdį, bei šiuos faktinius duomenis ir aplinkybes sugretinusi su nukentėjusiųjų G. V., B. B., V. B., B. M. K. P. bei liudytojo I. P. duotų išsamių paaiškinimų ir parodymų turiniu, teisėjų kolegija kaip išgalvotus vertina ir atmeta apeliantų teiginius, jog A. M. piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, jog skolindamasis jis iš anksto žinojo, kad pasiskolintų pinigų jiems negrąžins. Byloje nėra nustatyta, kad A. M. prieš skolindamasis pinigus būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, kad nukentėjusiesiems sudarytų patikimo žmogaus ar verslininko įvaizdį, ar intensyviai įtikinėjęs juos paskolinti pinigus, pateikęs esmingai klaidinančią informaciją apie save, savo asmeninį ar vadovaujamų bendrovių turimą turtą ir įsipareigojimus.

6. Akcentuotina, jog nors visi nukentėjusieji (o nukentėjusiosios B. M. K. P. vardu dėl pinigų paskolinimo su A. M. susitarė jos sūnus I. P.) teigė, jog skolino pinigus A. M. kaip fiziniam asmeniui, tačiau kartu patvirtino ir tai, jog žinojo, kad A. M. yra verslininkas, turi ne vieną įmonę, vykdo projektus, užsiima verslu. Akivaizdu, jog ir A. M. jokiu būdu neslėpė nuo nukentėjusiųjų aplinkybės, jog jis realiai vykdo viešbučių paslaugų, patalpų nuomos verslus Palangoje, turi tokiam verslui vykdyti brangų jo šeimai ir jo vadovaujamoms bendrovėms priklausantį nekilnojamąjį turtą. Beje, minėtame A. M. su B. M. K. P. 2014 m. sausio 1 d. sudarytame paprastame neprotestuotiname vekselyje laiduotojomis A. M. nurodė būtent savo vadovaujamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip pagrįstą vertina apylinkės teismo išvadą, jog nukentėjusieji (nukentėjusiosios B. M. K. P. atveju jos sūnus I. P.), skolindami pinigus A. M. kaip fiziniam asmeniui, iš tikrųjų žinojo ir suprato, jog paskolinti pinigai skirti jiems gerai pažįstamo, sėkmingo, ilgamečio vietos verslininko A. M. realiai kurorte vykdomo verslo tikslais. Žinodami, kad A. M. užsiima verslu, nukentėjusieji jo verslu, turimais asmeniniais ir (ar) bendrovių kreditiniais įsipareigojimais, turtui taikomais apribojimais (hipoteka, areštais) nesidomėjo. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, jog jiems pakako turimos informacijos apie verslininko A. M. gerą reputaciją ir turtinę padėtį. Taigi nukentėjusiuosius iš esmės tenkino tokio turinio bendradarbiavimas su A. M. paskolinių santykių srityje. Jie neįžvelgė jokios rizikos, jog A. M. kaip fizinis asmuo dėl vienokių ar kitokių priežasčių ateityje gali tapti nemokus, o dvi jo bendrovės bankrutuoti bei jo realiai turimo (valdomo) brangaus asmeninio ir bendrovių turto (jį realizavus) gali nepakakti paskolintoms lėšoms susigrąžinti.

7. Teismo posėdyje ištyręs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. skolindamasis kaltinamajame akte nurodytas sumas iš nukentėjusiųjų neturėjo išankstinės, piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pasitikėjimu vedamos tyčios, juos suklaidinti ir apgauti juos. Ištyręs kaltinamojo A. M., nukentėjusiųjų G. V., B. B., V. B., liudytojo I. P. parodymus, apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, jog nukentėjusieji G. V., B. B., V. B., liudytojas I. P. skolino pinigus A. M. ir anksčiau, ir šis su jais atsiskaitydavo. A. M. V. B. ir I. P. pinigus grąžindavo, mokėdavo palūkanas. Todėl aplinkybę, kad 2018 m. spalio 15 d. A. M. pranešė nukentėjusiesiems, jog kreipsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o jo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugsėjo 17 d. iškelta bankroto byla), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2018 m. rugpjūčio 27 d. iškelta bankroto byla) tapo nemokiomis, apylinkės teismas teisingai įvertino kaip nesudarančią pagrindo daryti išvadą, jog A. M., skolindamasis iš G. V. 2008 m. ir 2014 m., iš nukentėjusiosios B. B. – 2013 m. ir 2016 m., iš B. M. K. P. – 2014 m., iš V. B. – 2017 m., jau žinojo, kad jis (A. M.) 2018 m. spalio 15 d. kreipsis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. pinigai buvo skolinami jam atskleidžiant skolinimosi tikslą.

27.1. Nukentėjusioji G. V. 2019 m. lapkričio 13 d. protokole-pareiškime, be kita ko, nurodė, jog A. M. sakė, kad pinigai jam reikalingi verslui plėsti (t. 1, b. l. 119–123).

27.2. Nukentėjusiosios B. B. pateiktos versijos, jog A. M. skolinosi pinigų motinos laidotuvėms, nors jo motina dar buvo gyva, nepatvirtina jokie bylos duomenys. A. M. tokią versiją neigė ir paaiškino, kad jis jau po mamos laidotuvių lapkričio pabaigoje paprašė B. B. paskolinti dar 1 000 Eur antkapiui ir teritorijos sutvarkymui, o minėtą 2016 m. gruodžio 1 d. pas notarę buvo įforminta bendrai per kelis kartus paskolinta suma su palūkanomis, kuri ir sudarė 7 326 Eur, o ne tuo metu jam buvo perduota tokia pinigų suma. B. B. 2019 m. birželio 26 d. pareiškime nurodė, kad A. M. jai padarė itin žymią žalą – 109 101,37 Eur. Atlikus matematinius skaičiavimus, matyti, kad ši suma ir yra bendra 2013 m. rugsėjo 4 d. ir 2016 m. gruodžio 1 d. neprotestuotinų paprastųjų vekselių suma (351 410 Lt arba 101 775,37 Eur; 101 775,37 Eur + 7 326 Eur = 109 101,37 Eur). Be to, su nukentėjusiosios B. B. vyru, kuris mirė (duomenys neskelbtini) m., paskoliniai santykiai su A. M. buvo ir anksčiau, ir šią aplinkybę ji patvirtino 2022 m. kovo 29 d. teisiamajame posėdyje (t. 14, b. l. 40–41, 120–121). Galiausiai teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokią didelę pinigų sumą B. B. būtų skolinusi apskritai neįsitikinusi, jog pinigai patenka pas patikimą vietos verslininką – A. M., turintį realias galimybes grąžinti skolą ir mokėti palūkanas.

27.3. Kita nukentėjusioji B. M. K. P. 2022 m. balandžio 19 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog mažai pažįsta A. M., tačiau patvirtino, jog sūnus I. P. paprašė paskolinti A. M. pinigų (t. 14, b. l. 49–50). Liudytojas I. P. parodė, jog A. M. pažįsta nuo 2000 m, juos siejo finansiniai reikalai – jis buvo paskolinęs A. M. nedideles pinigų sumas ir iki 2014 m., žinojo, kad A. M. pastatai verti milijonų, todėl rizikos skolindamas (mamos B. M. K. P. jam duotus pinigus) neįžvelgė.

27.4. Nukentėjusysis V. B. 2022 m. kovo 29 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog jo dukra ir A. M. sūnus mokėsi vienoje klasėje; kai buvo pastatytas viešbutis, jis su A. M. pradėjo daugiau bendrauti; jo sūnus dirbo „(duomenys neskelbtini)“; A. M. skolindamasis sakė, jog pinigų reikia remontui po sezono (t. 14, b. l. 41–42, 122). Beje, prokurorė apeliaciniame skunde pripažįsta aplinkybę, jog visi nukentėjusieji buvo įsitikinę, kad jų pinigai bus panaudoti tolesnei A. M. verslo plėtrai bei kad pastarojo verslas sekasi, todėl pinigai bus grąžinti sutartu terminu.

9. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog visi nukentėjusieji, suteikdami paskolas A. M., siekė sau finansinės naudos, tikėjosi didesnių nei banko mokamų palūkanų ir jų faktiškai nedomino, kokiu tikslu bus panaudoti paskolinti pinigai, kokia finansinė A. M. ir (ar) jo verslo padėtis. Todėl apeliantų argumentai, jog nukentėjusieji buvo sąmoningai A. M. klaidinami sudarant susitarimus dėl paskolų suteikimo, garantijų užtikrinimo, jog jis vengė atskleisti jiems tikrąsias susitarimų nevykdymo priežastis, atmestini kaip faktiškai nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apgaulės esmingumas, kaip būtinasis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, šiuo atveju nenustatytas.

10. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliantų argumentų, jog nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų, pažymi, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikrų sutarties sąlygų pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

29.1. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, kad A. M. būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, kuri būtų esmingai pasunkinusi nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: pinigų skolinimosi iš nukentėjusiųjų fakto jis neneigė, nukentėjusiesiems nurodė tikrus savo asmens duomenis, jų nesuklaidino nei dėl savo gyvenamosios vietos, nei dėl kitų duomenų, pasunkinančių civilinės sutarties vykdymą, nesislapstė, siekė tartis dėl skolų grąžinimo, legaliai dirbo, informavo apie jam ir sutuoktinei iškeltą fizinio asmens bankroto bylą bei jo vadovaujamoms bendrovėms iškeltas bankroto bylas.

29.2. Nukentėjusieji neneigė, jog gaudavo palūkanas, tačiau sužinoję apie tai, kad A. M. kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o jo vadovaujamoms bendrovės iškeltos bankroto bylos, pasijuto apgauti. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iškelta fizinių asmenų bankroto byla tiek A. M., tiek jo sutuoktinei R. M., tačiau ši aplinkybė neužkirto kelio nukentėjusiesiems ginti pažeistas teises – šioje civilinėje byloje jie pareiškė tuos pačius kreditinius reikalavimus, kuriuos reiškia šioje baudžiamojoje byloje pateiktuose jų civiliniuose ieškiniuose. Nemokumo administratorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. gruodžio 1 d. pažymoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiesiems iš bankroto proceso eigoje depozitinėje sąskaitoje sukauptų lėšų yra mokamos sumos: B. B. išmokėta 1 246,07 Eur, G. V. – 471,07 Eur, V. B. – 70,82 Eur, B. M. K. P. – 568,20 Eur (t. 14, b. l. 136).

29.3. Be to, kaip teisingai motyvavo apylinkės teismas, nukentėjusieji savo pažeistas teises jau yra įgyvendinę civilinėmis teisinėmis priemonėmis: jiems išduoti notarų vykdomieji įrašai pagal paprastuosius neprotestuotinus vekselius dėl B. B. ir B. M. K. P. ir pateikti antstolių kontorai, G. V., B. B., V. B., B. M. K. P. įtraukti į kreditorių sąrašus minėtoje fizinio asmens bankroto byloje, o B. M. K. P. – ir juridinių asmenų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose. Skolas nukentėjusiesiems išieško antstoliai, jiems mokama ir pagal fizinio asmens bankroto byloje patvirtiną Nemokumo atkūrimo planą. Todėl teisėjų kolegija kaip motyvuotą vertina apylinkės teismo išvadą, jog A. M. neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiųjų ir sąmoningai nesudarė situacijų, kad jie negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

20. Minėta, kad sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Teisėjų kolegija, fakto ir teisės taikymo aspektais patikrinusi apylinkės teismo nuosprendyje pateiktus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turi pagrindą daryti išvadą, jog nukentėjusieji suteikdami paskolas A. M. elgėsi neapdairiai.

20.1. Pagal CK 6.4 straipsnį prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas – privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kitos šalies galimybes tinkamai vykdyti sandorio sąlygas ir pan. Nukentėjusieji, nors skolino dideles pinigų sumas, iš esmės nesidomėjo A. M. turtine padėtimi, jo mokumu, verslu, kur bus panaudoti pinigai, kokios jo galimybės grąžinti paskolą ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti jų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Nukentėjusieji A. M. skolino pastarojo neverčiami ar klaidinami, ar gundomi itin didelėmis palūkanomis ir pan., o laisva valia ir vedami galimybės uždirbti lengvus pinigus (palūkanas). Beje, nei paskolos sandorių, nei gautų iš A. M. palūkanų, nė vienas iš nukentėjusiųjų apskritai valstybei nedeklaravo. Toks jų elgesys rodo, kad noras gauti palūkanų už paskolintus pinigus jiems buvo esminis. Visą paskolos sandorių riziką ir naštą jie nepagrįstai perkėlė vien A. M., pasitikėdami jo realiai vykdomo verslo pelningumu, plėtra, perspektyvumu.

20.2. Apeliantai nepagrįstai nutyli A. M. pagrįstus bylos duomenimis teiginius, jog prie nemokumo ir sėkmingai veikusių bendrovių bankroto privedė ir ekonominė situacija šalyje, ir banko „Swedbank“, AB, sprendimas nutraukti kredito sutartį su jo įmone. Kartu tai lėmė ir susijusios jo asmeninės kredito sutarties, kuri buvo imta verslo vystymui, nutraukimą. A. M. aiškiai ir nuosekliai apylinkės teismo posėdyje paaiškino, jog 2006 m. minėtas bankas suteikė 3 100 000 Lt kreditą jo įmonei, o ne jam. Šis kreditas buvo skirtas viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ statybai ir investicijoms. Bankas norėjo apsidrausti, todėl išskaidė susijusį kreditą į dvi dalis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atskirai jam. Todėl buvo įkeistas viešbutis (įvertintas 1 500 000 Eur) ir jo namas (350 000 Eur). Nutraukęs šias kredito sutartis bankas 1 500 000 Eur vertės viešbutį pardavinėjo iš varžytynių. Tačiau dėl sunkmečio neatsirado pirkėjų ir po antrųjų varžytynių perėmė šį turtą už 840 000 Eur, nors kreditas bankui buvo 760 000 Eur. Taigi turtas buvo perimtas banko už beveik dvigubai mažiau nei jis įkainotas prieš varžytynes. Todėl A. M. šeima iš karto neteko ne tik pajamų iš verslo, bet ir ne mažiau kaip 660 000 Eur turto, kuris, pardavus turimas 100 procentų įmonės akcijų, galėjo būti nukreiptas atsiskaitymui su privačiais kreditoriais. Be to, byloje nėra duomenų ir teisėjų kolegija nenustatė, jog iš nukentėjusiųjų pasiskolintos lėšos A. M. ar kitų asmenų buvo iššvaistytos ar panaudotos A. M. ar jo šeimos narių asmeniams poreikiams tenkinti. A. M. 2022 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pinigus skolinosi būtent verslo vystymui ir apyvartinių lėšų turėjimui (t. 14, b. l. 83–85, 88–96). Todėl kaip nepagrįsti atmestini prokurorės argumentai, jog nėra pagrindo manyti, jog A. M. skolinosi pinigus verslui plėtoti, naujiems projektams, o dėl to, kad jam buvo skolingi kiti asmenys bei siekdamas kompensuoti nepavykusių 2007–2008 metais verslo projektų su UAB „(duomenys neskelbtini)“, L., L. B.. Byloje patikimai nustatyta, kad A. M. realiai vykdė verslą Palangoje, valdė brangų nekilnojamąjį turtą. A. M. negrąžino paskolų nukentėjusiesiems, o kartu jo bendrovės ir jis pats su sutuoktine bankrutavo, nes bankas, nutraukus kreditavimo sutartį, pareikalavo grąžinti itin didelį kreditą. Vis dėlto netgi minėto brangaus bendrovių ir asmeninio A. M. (jo šeimos) nekilnojamojo turto nepakako atsiskaityti su kreditoriais. Viešbutį perėmė bankas už beveik dvigubai mažesnę pinigų sumą nei tuo metu viešbutis oficialiai buvo įkainotas. Tokių aplinkybių nei prieš skolindamasis iš nukentėjusiųjų, nei ilgą laiką tinkamai vykdydamas tiek 2006 m. kreditavimo sutartį bankui, tiek paskolos sutartis, sudarytas su nukentėjusiaisiais (grąžindamas paskolas, mokėdamas palūkanas), A. M. objektyviai negalėjo numatyti.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs tiek išteisintojo, tiek ir šioje byloje apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojo I. P. parodymus, kitus rašytinius byloje esančius įrodymus, juos palyginęs tarpusavyje, reikšmingus faktus sujungęs į loginę seką, visumoje juos laikydamas A. M. teisinančiais įrodymais, padarė pagrįstą apibendrinančią ir įtikinamą išvadą, kad A. M. veiksmai iš civilinių teisinių santykių nesitransformavo į baudžiamuosius, neapsunkino nukentėjusiųjų galimybių ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir jie šias teises jau nevaržomai realizavo.

Dėl A. M. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

22. Siekiant patikrinti prokurorės apeliaciniame skunde nurodomus teiginius, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atliktas dalinis įrodymų tyrimas – apklausta specialistė A. Š., kuri rengė specialisto išvadas Nr. IBPS-V-2085821-21 (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir Nr. IBPS-V-2268911-21 (Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“). Specialistė A. Š. paaiškino, jog tvirtina specialisto išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriose buvo nustatyta, jog šių bendrovių apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. balansinėje sąskaitoje neužregistruoti finansinių įsipareigojimų duomenys, iš viso – 50 265,66 Eur, t. y., 2014 m. sausio 1 d. surašyto paprastojo neprotestuojamojo vekselio duomenys, esantys antstolio A. S. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio pažeidimo nebuvo galima iš dalies nustatyti šių bendrovių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat specialistė paaiškino, jog rengdama išvadas matė nutartis, kuriomis šioms bendrovėms iškeltos bankroto bylos, matė, kad vekseliai buvo patvirtinti patikslintuose kreditiniuose reikalavimuose. 2018 m. gegužės 28 d. buvo atskaitos taškas, nes nuo tada turėjo būti bendrovių apskaitos registruose užregistruotas 2014 m. sausio 1 d. vekselis. Šis vekselis, jei jo neužregistravo, galėjo būti bendrovių užbalansinėje sąskaitoje ir tai bendrovėms nebūtų sukėlę pasekmių. Tokios pasekmės atsiranda įmonei, kai vekselis pradeda veikti.

23. Iš naujo įvertinusi visus byloje esančius duomenis, surinktus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus, specialistės A. Š. apygardos teismo posėdyje duotų paaiškinimų turinį, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams, jog A. M. vadovaujamų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą nulėmė ne šio vekselio, kaip skolos, neįtraukimas į šių bendrovių balansus, bet minėtos anksčiau banko nutrauktos kredito sutartys. Toks A. M. padarytas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“), 12 straipsnio 1 dalies („Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“) ir 12 straipsnio 4 dalies („Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius”), 16 straipsnio 1 dalies („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“) reikalavimų pažeidimas, priešingai nei teigia apeliantai, neturėjo teisinės reikšmės teismui sprendžiant klausimą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylų iškėlimo.

24. Minėtose specialistės išvadose Nr. IBPS-V-2268911-21 ir Nr. IBPS-V-2085821-21, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, yra konstatuota ir tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 27 d. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą nenustatyti pažeidimai, dėl kurių nebūtų galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pažymėtina, kad aktualų vekselio neįtraukimo į bendrovių apskaitos registrus pažeidimą specialistė konstatavo žymiai trumpesniam, vos trijų su puse mėnesių laikotarpiui – nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Todėl tokio turinio vieną A. M. padarytą minėtų BAĮ nuostatų pažeidimą, jam dėl aplaidumo nepasirūpinus, jog vekselis būtų įtrauktas į bendrovių apskaitos registrus, kartu atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusioji B. M. K. P. yra įtraukta į kreditorių sąrašus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylose su 50 000 Eur kreditiniu reikalavimu, apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip nepatvirtinančio specialistės išvadose Nr. IBPS-V-2268911-21, Nr. IBPS-V-2085821-21 konstatuotų aplinkybių, kad dėl tokio pažeidimo negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

25. Aptartas A. M. vienkartinis, smulkus ir trumpalaikis BAĮ nuostatų pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nepasiekia nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padariniams būtino pavojingumo laipsnio. Be to, byloje nenustatyta, kad A. M. šį pažeidimą padarė siekdamas tokiu būdu padėti išvengti bendrovėms (laiduotojoms) atsakomybės ar iškreipti jų atskaitomybę, ar sumažinti mokesčius valstybei ir pan. Taigi dėl A. M. veiksmų nekilo būtent pavojingi nusikalstami padariniai BK 233 straipsnio 1 dalies dispozicijos prasme. Padariniai yra būtinas tokios nusikalstamos finansų sistemai veikos sudėties požymis.

26. Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Konkrečius nusikalstamos veikos požymius asmens veikoje galima konstatuoti tik pagrindus juos abejonių nekeliančių, patikimų ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nesurinkta, dėl to prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti. Todėl naikinti nuosprendį ar jį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

27. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai paliko nenagrinėtus BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Ši teisės norma nustato, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. A. M. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, BK 223 straipsnio 1 dalį nuosprendžiu išteisintas, nenustačius jo veikoje šių nusikalstamų veikų požymių. Todėl nebuvo ir dabar nėra pagrindo nuspręsti dėl civilinių ieškinių reikalavimų pagrįstumo. Prokurorės prašymas V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą papildomai neanalizuotinas, nes nuosprendžiu pastarojo civilinis ieškinys ir yra paliktas nenagrinėtas teisėtai ir pagrįstai.

Dėl proceso išlaidų

28. Nukentėjusiosios B. B. prašymą priteisti iš A. M. 800 Eur už atstovės advokatės M. U. suteiktas teisines paslaugas ir nukentėjusiosios B. M. K. P. prašymą priteisti 700 Eur už atstovo advokato padėjėjo L. V. suteiktas paslaugas apylinkės teismas nuosprendžiu pagrįstai netenkino.

29. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju A. M. priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiųjų turėtų atstovavimo išlaidų išieškoti iš jo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Virginijos Tilvikienės, nukentėjusiosios B. B. ir nukentėjusiosios G. V. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė