Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, paskiriant jam 2 824,50 Eur dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant P. M. 1 883 Eur dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas automobilis Audi 80, v.n (duomenys neskelbtini)

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimis, 68 straipsniu, P. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, t.y. teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

P. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles (toliau-KET), nes vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis, 2017-08-30, apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį ‚,Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 3,28 promilės etilo alkoholio).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojui, nuteistojo sūnui I. M.. Nesant galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, prašo skirti švelnesnę bausmę – 600 Eur dydžio baudą. Apeliantas prašo atsižvelgti į jo amžių, sunkią materialinę padėtį, taip pat į tai, kad nėra turėjęs reikalų su teisėsauga.Teismo posėdžio metu Apeliantas bei jo gynėjas palaikė skunde nurodytą prašymą atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis P. M. apeliaciniu skundu neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas prašo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisi jį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nuosprendis, kaip tą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalis, peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.BK 40 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio nuostatos numato konkrečias sąlygas, kurioms esant, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, t.y.: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu žala buvo padaryta, yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. P. M. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Apelianto pozicija dėl nusikalstamos veikos padarymo viso proceso metu buvo nuosekli – pripažino, kad transporto priemonę vairavo išgėręs, dėl tokių savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Baudžiamosios bylos duomenimis, Apeliantas nei karto neteistas (b.l. 25). Iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad P. M. vieną kartą baustas administracine tvarka už tai, kad važiavo troleibusu neturėdamas bilieto (vienkartinį bilietą pažymėjo po kontrolės pradžios), baudą sumokėjęs (b.l. 27). Nusikalstama veika nebuvo padaryta žala. Apeliantas iki 2017 m. liepos 4 d. dirbo saugos tarnyboje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 26). Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu P. M. paaiškino, kad laikinai nedirba, kadangi vyko mokymai ir turėjo išlaikyti egzaminus (b.l. 47-48). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad P. M. 2018 m. balandžio 16 d. išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ baigė 2 savaičių trukmės Apsaugos darbuotojų mokymo programą ir įgijo kompetenciją dirbti apsaugos darbuotoju (b.l. 80). Sąlyga, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų veikų yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. Byloje yra pateiktas P. M. vairuotojo pažymėjimas, iš kurio matyti, kad teisę vairuoti asmuo įgijo dar 1984 m. Atsižvelgiant į tai, kad turėdamas net 34 metų vairavimo stažą, Apeliantas nebuvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat, kaip minėta, nebuvo teistas nei už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, nei už kitas nusikalstamas veikas. Tokios aplinkybės leidžia vertinti, kad P. M. nėra linkęs pažeisti įstatymų nuostatų. Teisėjų kolegijos manymu, jau vien tik baudžiamasis procesas leido kaltininkui neigiamai įvertinti savo veiksmus ir ateityje nebesėsti prie vairo esant neblaiviam.BK 40 straipsnio nuostatos reikalauja asmens, šiuo atveju – Apelianto sūnaus I. M., prašymo perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nors toks prašymas baudžiamojoje byloje pateiktas nebuvo, aukštesniojo teismo vertinimu, toks formalus įstatymo nuostatos nesilaikymas neužkerta kelio taikyti aptariamo straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pastebi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašymas atleisti asmenį pagal laidavimą pateiktas nebuvo, pozicijos dėl galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės Apeliantas nereiškė ir pats. Toks prašymas paties P. M., o ne galimo laiduotojo buvo pateiktas tik 2018 m. vasario 9 d., teismui išėjus priimti galutinio procesinio sprendimo. Kartu su P. M. apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas ir jo sūnaus, I. M., sutikimas, kuriame jis nurodė, kad sutinka laiduoti už savo tėvą (b.l. 69). I. M. buvo apklaustas teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu. Jis aiškiai išdėstė poziciją laiduoti už savo tėvą P. M., nurodė prižiūrėsiantis, kad tėvas būtų pareigingas, mano galintis jam turėti teigiamą įtaką. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad I. M. suvokia BK 40 straipsnyje įtvirtinto instituto esmę, jo, kaip laiduotojo atsakomybę ir kad jis išreiškė nedviprasmišką sutikimą būti laiduotoju aptariamoje baudžiamojoje byloje. Aptariamos BK 40 straipsnio nuostatos numato, kad laiduotoju turi teisę būti kaltinamojo tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. I. M. yra apelianto sūnus. Jis neteistas, nebaustas administracine tvarka (b.l. 90, 91). Nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ cecho meistro pavaduotojo pareigose. Šios darbovietės administracijos charakterizuojamas teigiamai, kaip savo srities specialistas, ypač darbštus, atsakingas ir konstruktyvus, sugebantis vadovauti darbininkams, yra vertinamas kolegų ir vadovų (b.l. 82, 83). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstos prokuroro abejonės dėl laiduotojo tinkamumo iš esmės tik dėl to, kad jie yra šeimos nariai. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011). Kaip matyti iš teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu duotų I. M. paaiškinimų, pastarajam rūpi jo tėvo gerovė, nori rūpintis tuo, kad tėvas būtų pareigingas, laikytųsi įstatymų, nevartotų alkoholinių gėrimų. Nurodė, kad gyvena netoli tėvo, dažnai aplanko, remia finansiškai, todėl, teismo vertinimu, šis asmuo turi realias galimybes įgyvendinti savo, kaip laiduotojo pareigas, ir nekyla abejonių, kad I. M. darys teigiamą įtaką Apelianto elgesiui. Juo labiau, kaip matyti iš liudytojo parodymų, jis tikrino tėvą ir baudžiamojo proceso metu, skatino ieškoti darbo, užbaigti kursus. Objektyvūs aukščiau išvardinti bylos duomenys patvirtina, kad P. M. nuo nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. rugpjūčio 30 d.) jokio naujo teisės pažeidimo nepadarė, baigė kursus, reikalingus dirbti apsaugos darbuotojų. Nustatydamas laidavimo terminą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje nustatytą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, P. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo asmenybę, taip pat teigiamą laiduotojo I. M. asmenybę, ir daro išvadą, jog laidavimas vienerių metų terminui bus pakankama poveikio priemonė kaltininkui. Atsižvelgiant į Apelianto tiek skunde, tiek teisme nurodytus argumentus dėl sunkios jo šeimos finansinės padėties, laidavimas skiriamas be užstato. Atsižvelgiant į tai, kad P. M. yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, skundo argumentai dėl baudos sumažinimo nesvarstytini. 2018 m. vasario 13 d. nuosprendžiu Apeliantui taikyta BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas. Nors skundo šioje dalyje nėra, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, taikant BK 40 straipsnio nuostatas, automobilio konfiskavimo klausimas spręstinas iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Kita vertus, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad P. M. inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas kaltininkui vairuojant automobilį Audi 80, v.n. (duomenys neskelbtini) Sutinkamai su bylos duomenimis, transporto priemonė nuosavybės teise priklauso P. M. (b. l. 13), ir šis turtas laikytinas aptariamo nusikaltimo padarymo priemone. Vertinant automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės pagrįstumą, aptariamu atveju, pažymėtina, kad BK 281 straipsnio ir ANK 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Nustatyta, kad P. M. vairavo transporto priemonę, kai jo kraujyje nustatyta 3,28 promilės etilo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Apeliantą kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, skyrė jam 1 883 Eur dydžio baudą, taip pat dvi baudžiamojo poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metams bei transporto priemonės konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Apeliantą, pastarasis nepatirs iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t.y. jam nebus skirta bausmė ir neturės teistumo. Kaip minėta, būtina atsižvelgti į aiškią ir kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį už ženkliai mažesnio pavojingumo administracinį nusižengimą (transporto priemonių vairavimas, kai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis) užtraukia baudą vairuotojams nuo 300 iki 450 Eur, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. Aptariamu atveju, Apelianto kraujyje buvo nustatytos 3,28 promilės etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Taigi automobilio palikimas kaltininko nuosavybėm neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo.Apeliacinės instancijos teisme metu P. M. pateikė jo sutuoktinės vairuotojo pažymėjimo kopiją, nurodydamas, kad jai reikalingas automobilis, nes du kartus buvo operuotas stuburas. Pažymėtina, kad jokių šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų Apeliantas nepateikė. Šiuo konkrečiu atveju, jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimą akivaizdžiai neproporcingu ir neteisingu, nenustatyta. Teisėjų kolegijos nuomone, kaltininkui esant atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, būtent baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimas, o taip pat ir uždraudimas vairuoti transporto priemones 2 metams, yra proporcingos padarytai nusikalstamai veikai ir pakankamos BK 40 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu

nusprendžia:

nuteistojo P. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 13 d. nuosprendį dalyje dėl P. M. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

P. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį pagal laidavimą be užstato, nustatant laidavimo terminą vieneriems metams. Laiduotoju paskirti I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) Baudžiamąją bylą P. M. atžvilgiu nutraukti.

Išaiškinti P. M., kad jam, laidavimo metu padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojui I. M., kad jis turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens, už kurį ji laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.