- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-23
- Bylos Nr.
- I1-1467-505/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01614-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 51.4Rašytinis bylų nagrinėjimas
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunduose (b. l. 1–4, 10–12, 17–19), atsiliepime (b. l. 77–78) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas Pravieniškių kalėjimo 3-iajame sektoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nes ankštose patalpose buvo laikoma nuo 17 iki 18 žmonių, be to, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Patalpose buvo šalta ir drėgna, kaupėsi pelėsiai, nebuvo jokios ventiliacijos, grindys buvo sulūžusios, skylėtos, nebuvo spintelės daiktams susidėti. Taip pat patalpose buvo blakių, dėl to nebuvo galimybės miegoti. Pabrėžė, kad nebuvo šildymo sistemos, o elektriniai šildytuvai nieko negelbėjo. Pažymėjo, jog nuo 2022 m. vasario mėnesio jis buvo perkeltas į 8 būrio 11 patalpą, vėliau – į 7 būrio 6 patalpą ir minėtų būrių duše nebuvo jokių pertvarų, todėl jo privatumas nebuvo užtikrintas. Taip pat minėtuose būriuose kameroje gyveno po 3–4 asmenis. Dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, sveikatos pablogėjimą, garbės ir orumo pažeminimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 30–36). Akcentavo, kad 7–8 būrių bendro naudojimo dušinėje pertvaros buvo įrengtos 2022 m. spalio 14 d., nuteistiesiems galimybė pasinaudoti dušu buvo sudaryta ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl vertinant, kiek kartų galimai buvo neužtikrintas pakankamas privatumas naudojantis dušais, turėtų būti skaičiuojama, kad per savaitę nuteistasis dušu naudotis galėjo vieną kartą. Teigė, kad 7–8 būrių gyvenamosiose patalpose veikia rekuperacinė vėdinimo sistema, o 7, 8 ir 17 būrių gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Mano, kad jei patalpose buvo pelėsio ar veisėsi parazitų, reiškia, kad nuteistieji netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pastebėjo, jog patalpų grindys lygios, lengvai valomos ir dezinfekuojamos, nesupuvusios, 17 būrio patalpose buvo įrengtos spintelės ir sieninės pakabos, 7–8 būrių patalpose – kabliukai ir plastikinės daiktadėžės asmeniniams daiktams laikyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus administracijai dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra, drėgmė ar kt. neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjas tokiu būdu piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia nepagrįstai pasipelnyti, o ne apginti savo neva pažeistas teises. Paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė ,,Utenos deratizacija“ įstaigos objektuose teikia kenkėjų kontrolės paslaugas, todėl nuteistieji, pastebėję gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose kenkėjus, apie juos privėdavo pranešti savo būrio Resocializacijos specialistui. Pabrėžė, kad visada imamasi priemonių atsiradusiems kenkėjams naikinti, kurie paprastai atsiranda dėl asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus. Pastebėjo, jog pareiškėjas skunde nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad atsakovės atstovė savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki 2023 m. sausio 1 d. – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 3-iasis sektorius) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 papunktis nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 2.2 papunktis nustato 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Nuo 2020 m. spalio 1 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 4 d.) 2.1 ir 2.2 papunkčiai nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.
Pažymėtina, jog teisinis reglamentavimas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo, esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kai pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas pirmiau minėtuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas, jog pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, tačiau atliekant vertinimą nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir inventoriaus užimamą plotą.
Bylos duomenimis (b. l. 37, 86–111) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus gyvenamąsias patalpas:
1) 17 būrio 1 gyvenamąją patalpą (nuo 2021 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. vasario 10 d.), kurios plotas 52,00 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 3,25 kv. m (52,00/16) ploto;
2) 8 būrio 11 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. vasario 10 d. iki 2022 m. kovo 16 d.), kurios plotas 22,88 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,72 kv. m (22,88/4) ploto;
3) 7 būrio 4 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. balandžio 7 d.), kurios plotas 15,39 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,13 kv. m (15,39/3) ploto;
4) 8 būrio 2 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. balandžio 7 d. iki 2022 m. balandžio 8 d.), kurios plotas 23,84 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,96 kv. m (23,84/4) ploto;
5) 7 būrio 4 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. balandžio 8 d. iki 2022 m. gegužės 25 d.), kurios plotas 15,39 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,13 kv. m (15,39/3) ploto;
6) 7 būrio 6 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2022 m. birželio 16 d.), kurios plotas 15,32 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,11 kv. m (15,32/3) ploto;
7) 8 būrio 11 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. liepos 21 d.), kurios plotas 22,88 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,72 kv. m (22,88/4) ploto;
8) 8 būrio 3 gyvenamąją patalpą (nuo 2022 m. liepos 21 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d.), kurios plotas 22,52 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, galėjo tekti 5,63 kv. m (22,52/4) ploto.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau asmenų nei leistina, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė, taip pat nenurodė visų kartu gyvenusių asmenų vardų, pavardžių. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs, nedetalizuoti teiginiai negali paneigti atsakovės atstovės pateiktų rašytinių įrodymų ir nesudaro pagrindo teismui jais abejoti. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose teko ne mažiau kaip 3,30 kv. m ploto, kamerų tipo patalpose – ne mažiau kaip 3,6 kv. m, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl skunde nurodomos aplinkybės, jog dalį patalpos ploto užėmė baldai, teismas pažymi, kad naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) akcentuota, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, kaip minėta, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovės padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpose nebuvo vėdinimo, oro temperatūra netinkama, patalpose kaupėsi pelėsiai ir drėgmė, veisėsi parazitų. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Iš bylos duomenų, t. y. Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 24 d. pažymos Nr. LV-37954 (b. l. 54–56), matyti, kad Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus 7, 8 ir 17 būrių gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, taip pat 7–8 būrių gyvenamosiose patalpose veikia rekuperacinė vėdinimo sistema. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą ar dėl neveikiančios vėdinimo sistemos. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo ar oro trūkumo patalpose.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo netinkama patalpų oro temperatūra, tačiau nurodytų aplinkybių nedetalizavo (kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose tokios sąlygos buvo) ir tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš jau minėtos Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus administracijai dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamos temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-372 patvirtintame Gyvenamųjų buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše yra įtvirtinta, kad gyvenamąsias patalpas drėgnuoju būdu, nepalikdami ant sienų ir lubų pelėsio, valo patys nuteistieji (b. l. 65, 66). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Atsakovės atstovė negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra kreipęsis į atsakovės atstovę dėl nevalomų patalpų, o ši į kreipimąsi nereagavo, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovės neteisėtiems veiksmams konstatuoti.
Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir uždarosios akcinės bendrovės „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos namuose reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos (b. l. 39–45). Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Remiantis byloje esančiais Atliktų paslaugų aktais nustatyta, kad pataisos namų 3-iajame sektoriuje kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami (b. l. 46–51). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl blakių sukandimų. Teismas taip pat pažymi, kad buitinių parazitų paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017).
Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovės atstovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad 17 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje prie lovos nebuvo spintelės maistui, daiktams pasidėti. Pataisos įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 1 punkte numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir (arba) kėdė ir (arba) suolai, stalas, šiukšlių dėžė, sieninė pakaba arba spinta. Teismas pažymi, kad pirmiau minėti teisės aktai nenumato spintelių ar lentynėlių, skirtų maistui padėti, įrengimo gyvenamosiose patalpose. Pagal Aprūpinimo normų 2 punktą, spintelės maistui laikyti numatomos gyvenamųjų patalpų virtuvėlėje.
Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. LV-37954 nurodyta, kad 17 būrio patalpose buvo įrengtos spintelės ir sieninės pakabos, 7–8 būrių patalpose – kabliukai ir plastikinės daiktadėžės asmeniniams daiktams laikyti (b. l. 54), todėl pareiškėjo argumentai dėl spintelės daiktams susidėti prie lovos nebuvimo 17 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2022 m. vasario mėnesio jis atliko bausmę 7 ir 8 būriuose, kurių dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, ir taip buvo pažeidžiamas jo privatumas. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime patvirtino, kad 7–8 būrių dušinėse, kuriomis naudojosi pareiškėjas, pertvaros įrengtos 2022 m. spalio 14 d. (b. l. 31).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad nors teisės aktai nenumato pataisos įstaigos pareigos dušuose įrengti pertvaras, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-840-520/2021). LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, kad naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidžiamas privatumas (žr., pvz., LVAT 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Todėl teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje (Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. rugpjūčio 17 d. pažymos Nr. RV-22-1027 duomenys, b. l. 37) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 papunktyje buvo numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę) <...>. Nuo 2022 m. gegužės 26 d. galiojančioje Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 papunkčio redakcijoje numatyta, kad nuteistieji išleidžiami į valgyklą, dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien.
Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų dirbęs, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše (nuo 2022 m. gegužės 26 d. – ne rečiau kaip du kartus), nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki 2022 m. gegužės 26 d. turėjo teisę pasinaudoti dušu apie 35 kartus, nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti dušu apie 21 kartą, taigi, iš viso 56 kartus pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu bendrojo naudojimo dušinėje buvo pažeidžiamas, dėl to jis galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir todėl spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį skausmą, sveikatos pablogėjimą, garbės ir orumo pažeminimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš į bylą pateiktos Lietuvos kalėjimų tarnybos 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. rugpjūčio 4 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas dėl privatumo duše ar oro trūkumo, drėgmės, šalčio ir kt. į psichologus nesikreipė (b. l. 52). Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovė nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo dušo patalpose) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, LVAT formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustačius, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilę ypač neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-477-556/2023), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 560 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.