- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- 1S-249-898/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- S. V.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo S. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nutarties, kuria netenkintas S. V. skundas dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. 2S-1313 ir Vilniaus pataisos namų 2019 m. vasario 18 d. rašto Nr. 42-175 panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį (trys nusikalstamos veikos), 150 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (aštuonios nusikalstamos veikos), 153 straipsnį (dvylika nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (septyniolika nusikalstamų veikų), 309 straipsnio 2 dalį (trisdešimt penkios nusikalstamos veikos) ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, pusę laisvės atėmimo bausmės paskiriant atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendis pakeistas – dalis S. V. padarytų pavienių nusikalstamų veikų perkvalifikuotos kaip tęstinės nusikalstamos veikos ir S. V. paskirtos bausmės už BK 150 straipsnio 4 dalį (4 nusikalstamos veikos), 149 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 309 straipsnio 2 dalį (dvylika nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 153 straipsnį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, naujai paskirtos bausmės subendrintos su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirtomis ir nepakeistomis bausmėmis pagal BK 153 straipsnį (dešimt nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (dešimt nusikalstamų veikų), 150 straipsnio 3 dalį, 309 straipsnio 2 dalį ir S. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakyta priimti nuteistojo S. V. kasacinį skundą.
4. Vilniaus pataisos namų direktorius, išnagrinėjęs nuteistojo S. V. prašymą dėl pristatymo lygtinio paleidimo komisijai, 2019 m. vasario 18 d. raštu išaiškino, kad nuteistajam S. V. lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos negali būti taikomas, nes nuteistasis neatitinka įstatyme numatytų formaliųjų sąlygų.
5. Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriaus vedėja, išnagrinėjusi nuteistojo skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2018 m. vasario 18 d. rašto, 2019 m. kovo 26 d. raštu konstatavo, jog skundo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų administracija pažeistų įstatymus ar priimtų nepagrįstus sprendimus dėl nuteistojo S. V..
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 7 d. nutartimi netenkino S. V. skundo dėl 2018 m. vasario 18 d., 2019 m. kovo 26 d. raštų.
6.1. Teismas pažymėjo, jog įstatymų kolizijos atvejai galimi tada, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai. Įstatymų kolizija galima tik tarp galiojančių įstatymų. Nagrinėjamu atveju joks kitas įstatymas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) nekonkuruoja, o sprendžiamas klausimas dėl šiuo metu galiojančios ir anksčiau galiojusios to paties įstatymo redakcijų taikymo. Tokia situacija neatitinka įstatymų kolizijos sampratos. Pagal BVK 3 straipsnio 1 dalį taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. Nagrinėjamu atveju BVK 3 straipsnio 3 dalimi vadovautis nėra galimybės, nes įstatymų konkurencijos nagrinėjamu atveju nėra. Taigi S. V. atžvilgiu pagrįstai taikoma nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi BVK 158 straipsnio redakcija, kuri numato, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.
6.2. Teismas akcentavo aplinkybę, jog lygtinį paleidimą reglamentuojančios teisės normos yra BVK, kuriame numatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas. Bausmių vykdymo įstatymas nėra baudžiamasis įstatymas. Teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar poveikio priemonių vykdymo tvarką yra procesiniai teisės aktai. Padėtį sunkinančio įstatymo negaliojimo atgal principo taikymas galimas tik materialiosios baudžiamosios teisės atžvilgiu, o nagrinėjamu atveju ginčijamas procesinių teisės aktų taikymas, kuriems minėtas principas neturi jokios įtakos.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Galiausiai teismas nurodė, jog numatytąją bausmės dalį S. V. atliko jau galiojant naujai BVK 158 straipsnio 2 dalies redakcijai. Prašymas dėl lygtinio paleidimo jam taikymo paduotas taip pat galiojant naujajai įstatymo redakcijai. Esant šioms aplinkybėms, sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo), turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis. Teismas konstatavo, kad pataisos įstaigos administracija neturėjo teisinės pareigos rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su nuteistojo S. V. prašymu nagrinėti Lygtinio paleidimo komisijai.
II. Skundo argumentai ir prašymai
7. Skundu S. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį, Vilniaus pataisos namų 2019 m. vasario 18 d. raštą Nr. 42-175 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 26 d. raštą Nr. 2S-1313; įpareigoti Vilniaus pataisos namų direktorių teikti S. V. lygtinio paleidimo komisijai. Priimtas sprendimas anot S. V. nepagrįstas teisiniais argumentais, nemotyvuotas, šališkas ir neteisėtas.
7.1. Skunde cituojamos BK 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatos ir jomis remiantis daroma išvada, jog kadangi S. V. buvo suimtas 2009 m., nuo to momento nebegalėjo daryti kitų nusikaltimų, taigi jo atžvilgiu privalu taikyti tuos įstatymus, kurie galiojo iki jo suėmimo. Tuo metu galiojo BK 77 straipsnis, reglamentuojantis asmens teisę į lygtinį paleidimą ir nenumatantis galimybės riboti šią teisę asmenims, kurie padarė su nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisve susijusius nusikaltimus. BK 77 straipsnis neteko galios 2012 m. liepos 1 d., S. V. nuteistas 2012 m. kovo 16 d., taigi jo atžvilgiu būtina taikyti BK redakciją, galiojusią iki 2012 m. liepos 1 d. Nors teismas išaiškino, kad kolizija galima tik su galiojančiu įstatymu, su tokiais argumentais S. V. nesutinka. Vadovaujantis BK 3 straipsnio nuostatomis galiojantis baudžiamasis įstatymas yra tas, kuris galiojo veikos padarymo metu, o ne tas, kuris galioja skundo padavimo metu. S. V. atžvilgiu galioja ir BK 77 straipsnis, ir BVK 158 straipsnio nuostatos. Kadangi įstatymas, panaikinantis BK 77 straipsnį, pasunkino S. V. teisinę padėtį, jis negali būti taikomas jo atžvilgiu.
7.2. Skunde pažymima, jog pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės nepasiriboja Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu (apeliantas sutinka su teismo išvada, jog šis straipsnis neapima lygtinio paleidimo klausimo). Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas ir BVK 4 straipsnis nustato tarptautinių sutarčių viršenybę. Skunde cituojamas Pilietinių ir politinių teisių pakto 26 straipsnis, pažymimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnis, BVK 6 straipsnis, numatantis, jog visi nuteistieji yra lygūs prieš įstatymą. BVK 6 straipsnis anot S. V. prieštarauja BVK 158 straipsnyje numatytiems apribojimams. Tokios sąlygos, kuomet vieniems nuteistiesiems yra taikomas lygtinis paleidimas, o kitiems netaikomas, pažeidžia lygiateisiškumo principą, vieni asmenys yra diskriminuojami kitų asmenų atžvilgiu. Tai yra diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime vienareikšmiškai pasakyta, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7.3. Skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5. punkte nustatyta, jog teismo nuosprendyje negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių. Šiuo atveju apylinkės teismas nenurodė daugybės S. V. argumentų, jų nenagrinėjo. Skunde cituojami Europos Tarybos Ministrų Komiteto rezoliucijos Nr. (76)2 dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais, kuri yra privaloma vykdymui, 9, 10 punktai ir pažymima, jog aplinkybė, jog teismas nesivadovavo šiais punktais, reiškia, kad priimta nutartis yra neteisėta. Taip pat cituojamas Europos Tarybos Ministrų Komiteto patvirtintų rekomendacijų Rec (2003)22 dėl lygtinio paleidimo 4a punktas, pagal kurį įstatymas lygtinį paleidimą turėtų leisti taikyti visiems laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims.
7.4. Skunde akcentuojama ir Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1S-1533-238/2012, kurioje buvo nurodyta, jog BVK 158 straipsnyje numatyti apribojimai neturėtų būti taikomi atbuline data. Šia nutartimi kaip galutine turi būti vadovaujamasi ir šiuo atveju. Nors teismas argumentuoja, jog BVK normos nėra baudžiamojo įstatymo normos, o yra procesinio pobūdžio, tokios išvados prieštarauja sveikam protui, kadangi už mažamečio nužudymą, įtraukimą į narkotikus lygtinį paleidimą taikyti galima, o už „palaikymą už rankos“ – ne. Teismas nepasisakė ir tuo klausimu, jog pataisos įstaigos direktoriui nėra suteikta teisė spręsti, ar gali būti taikomas lygtinis paleidimas konkrečiam nuteistajam.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamo skundo kontekste aukštesnės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad sunkinančio asmens teisinę padėtį negaliojimo atgal principas yra išimtinai baudžiamosios teisės principas ir taikytinas tik baudžiamojoje teisėje, o ne baudžiamojo proceso ar bausmių vykdymo teisėje. Baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1S-684-92/2014, 1S-619-626/2015, 1S-430-870/2017, Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1S-883-319/2017, 1S-411-530/2017). Todėl svarstant nuteistojo lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos klausimą turi būti vadovaujamasi šiuo metu galiojančiais bausmių vykdymo įstatymais. BVK imperatyviai nustatyto, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis). Taigi pagrindo taikyti šiuo metu negaliojančių teisės aktų nuostatas S. V. atžvilgiu nėra. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pateikė teisingą išaiškinimą, jog BVK yra procesinis teisės aktas, todėl S. V. atžvilgiu turi būti taikoma šiuo metu galiojanti BVK 158 straipsnio redakcija, pagal kurią lygtinis paleidimas negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.
9. Nuteistojo teigimu, netaikant jam lygtinio paleidimo, yra diskriminuojami asmenys dėl seksualinės orientacijos, be to, pažeidžiamas lygiateisiškumo principas (7.2. pastraipa). Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nusikalstamos veikos, už kurias yra nuteistas S. V., nėra niekaip susijusios su nuteistojo seksualine orientacija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijoje, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principą, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Tačiau konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes – pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Šiuo gi atveju S. V. buvo nuteistas už seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš mažamečius. Įstatymų leidėjas tam tikras veikas pripažįsta itin pavojingomis, bausmės atlikimo sąlygos tokiems asmenims yra griežtesnės. Nustatytas reglamentavimas dėl lygtinio paleidimo nuostatų netaikymo šios kategorijos asmenims rodo siekį apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio nusikalstamų veikų ir tai laikytina objektyviu pagrindu, pateisinančiu diferencijuotų taisyklių nuteistiesiems taikymą.
10. Teismas pažymi, jog precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Skunde nurodomoje Kauno apygardos teismo nutartyje Nr. 1S-1533-238/2012 nagrinėjama situacija nebuvo analogiška šioje byloje nagrinėjamiems klausimams. Nors Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog BVK yra baudžiamasis įstatymas, faktinės šio sprendimo aplinkybės buvo visiškai kitokios. Kauno apygardos teismas šiuo atveju sprendė klausimą dėl BVK 158 straipsnio papildymo draudimu taikyti lygtinį paleidimą asmenims, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau negu trys mėnesiai. Teismas pažymėjo, kad asmuo buvo nuteistas ir bausmę atlikinėjo galiojant BVK 158 straipsnio redakcijai, kuri nurodyto draudimo nenumatė, todėl sprendė, kad nuteistajam gali būti taikomas lygtinis paleidimas. Tuo tarpu S. V., nors ir buvo nuteistas dar negaliojant draudimui taikyti lygtinį paleidimą asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, didžiąją dalį bausmės jis visgi atlikinėja jau įsigaliojus šiam draudimui (toks draudimas galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.). Taigi pagrindo vadovautis minima Kauno apygardos teismo nutartimi kaip precedentu šiuo atveju nėra.
11. Dėl skunde cituojamų Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų ir rezoliucijų (7.3. pastraipa) aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog tokios rekomendacijos ar rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio tarptautiniai dokumentai, iš esmės skirti valstybių narių įstatymų leidybai orientuoti. Šie tarptautinės teisės aktai tiesiogiai netaikomi (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–248/2009). Kita vertus, analizuojant skunde nurodomas nuostatas bylai reikšmingų BVK nuostatų kontekste, nustatytas teisinis reguliavimas ir BVK nuostatų taikymas nagrinėjamoje byloje iš esmės neprieštarauja S. V. cituojamose rekomendacijose ir rezoliucijose išdėstytiems principams. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 24 d. rekomendacijos Nr. Rec(2003)22 valstybėms narėms „Dėl lygtinio paleidimo (parolio)“ 4a punkte įtvirtintos nuostatos nėra imperatyvios (teisės aktai turėtų numatyti), be to, šiame punkte akcentuojami asmenys, nuteisti iki gyvos galvos. Tuo tarpu visi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1976 m. vasario 17 d. rezoliucijos Nr. (76)2 „Dėl elgesio su ilgam terminui nuteistais kaliniais“ 15 punktų yra rekomendacinio pobūdžio.
12. Pagal nuoseklią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, § 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevicius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistojo skundo argumentus. Taigi tam tikrų atskirų skundo argumentų neaptarimas savaime negali reikšti, kad nutartis yra neteisėta.
13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas padarė teisingas išvadas dėl BVK 158 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam S. V.. Naikinti šią nutartį dėl nuteistojo skunde nurodomų motyvų nėra teisinio pagrindo, todėl S. V. skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo S. V. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.