Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. (M. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, M. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu baudos dydis sumažintas vienu trečdaliu ir M. Č. skirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Į bausmę įskaitytas M. Č. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – viena diena, ją prilyginant 2 MGL, t. y. 100 Eur dydžio baudai, ir M. Č. paskirta galutinė 38 MGL, t. y. 1 900 Eur dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį šią baudą sumokėti per dešimt mėnesių nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos sumokant ne mažiau kaip po 190 Eur.

Iš M. Č. valstybės naudai priteista 310 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendžiu nuteistas ir P. L., tačiau šis nuteistasis apeliacinio skundo nepadavė, be to, dėl jo apeliacinis skundas taip pat nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. Č. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2023 m. rugpjūčio 4 d., apie 19.25 val. prie stadiono, esančio Vilniuje, šalia Žėručio gatvės, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš P. L. neteisėtai įgijo, t. y. už 60 Eur nusipirko 1,612 gramo psichotropinės medžiagos 3-chlormetkatinono (3-CMC), kurią neteisėtai laikė su savimi iki 2023 m. rugpjūčio 4 d., 19.30 val., kol prie pastato, esančio Vilniuje, Žėručio g. 11, sulaikomas policijos pareigūnų minėtą psichotropinę medžiagą išmetė ant žemės.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nuteistasis M. Č. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl M. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus. Nuteistasis M. Č. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti paskiriant mažesnę baudą nei BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies minimumas arba paskirti laisvės apribojimą arba skirti kitą švelnesnę bausmės rūšį, taip pat prašo nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam M. Č. paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

8. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo M. Č. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Pažymėtina, kad BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nesunkų nusikaltimą nustatyta bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio, t. y. nuo 2 500 iki 100 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas M. Č. už šio nesunkaus nusikalimo padarymą parinko švelniausią baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir nustatė jos dydį, nežymiai viršijantį BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą šios bausmės rūšies minimumą, t. y. 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą, kurią, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažino vienu trečdaliu bei į ją įskaitęs nuteistojo M. Č. laikino sulaikymo laiką – vieną parą, ją prilygindamas 2 MGL (100 Eur) dydžiui, nustatė galutinę 38 MGL (1 900 Eur) dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. Č. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, atsižvelgė į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. tai, kad jis padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad M. Č. neteistas, todėl vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis neskyrė BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmių, kartu atsižvelgė į tai, kad M. Č. baustas administracinėmis nuobaudomis – baudomis, kurias yra sumokėjęs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir jos dydis šiuo atveju yra akivaizdžiai per griežti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistajam paskirta švelniausia BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, o jos dydis nustatytas artimas minimaliam. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nenurodė, kad atsižvelgia į vieną iš nuteistojo M. Č. asmenybę apibūdinančių aplinkybių – jo neįgalumą, tačiau pažymėtina, kad nuteistajam paskirta bausmė, nežymiai viršijanti minimalų šios bausmės rūšies dydį, todėl spręsti, kad ji akivaizdžiai per griežta vien dėl to, kad nebuvo įvertintas nuteistojo neįgalumas, nėra pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nepaisant nuteistojo M. Č. deklaruojamo tikslo psichotropine medžiaga slopinti skausmą, kas BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme turi reikšmės sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, iš bylos medžiagos matyti, kad tai iš esmės buvo ne vienkartinis atvejis ir nepateisina jo priešingo teisei elgesio bei nesudaro pagrindo švelninti jam bausmę, kadangi jis dėl skausmo slopinimo turėjo galimybę kreiptis į medikus, prašydamas stipresnių medikamentų, kurių, be abejonės, yra įvairaus stiprumo, o ne savarankiškai ieškoti, kur įsigyti draudžiamų medžiagų. Todėl tokio deklaruojamo nusikalstamos veikos tikslo teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti išskirtinai palankiai nuteistajam ir remdamasi šia aplinkybe švelninti paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nuteistajam M. Č. paskirtos bausmės BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų kontekste, pažymi, kad nuteistojo padaryta veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, jos rūšinis pavojingumas nėra mažesnis nei kituose panašiuose atvejuose, o tokios aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmės ribų ir skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad nuteistasis anksčiau ne kartą baustas ir administracine tvarka (1 t., b. l. 117-120), ir nors paskirtos administracinės nuobaudos nebegalioja, tačiau ši aplinkybė vertintina labiau neigiamai, nepaisant to, kad jis baudas sumoka. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės buvo pakankamos pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą nustatyti skirtinos baudos dydį, nežymiai viršijantį minimalų BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą baudos bausmės dydį.

11. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad šiuo atveju teismas turėjo galimybę taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, kadangi jo vaidmuo buvo antraeilis, be to, nors jis neturi asmenų, kurie sirgtų, tačiau pats serga ir turi neįgalumą.

11.1. Pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad M. Č. būtų pats savo noru atvykęs ar pranešęs apie jo padarytą nusikalstamą veiką. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad M. Č. buvo sulaikytas policijos pareigūnų einantis namo, nusipirkęs iš kito nuteistojo psichotropinės medžiagos. Taigi, nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti M. Č. BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra.

11.2. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste pažymėtina, jog remiantis šia baudžiamojo įstatymo nuostata, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nurodyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta tik viena M. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be to, pagrindo išvadai, kad jo vaidmuo yra antraeilis BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, nėra, kadangi ši norma taikoma tik tais atvejais, kai kaltininkas veikė kaip nusikalstamos veikos bendrininkas. Šiuo atveju M. Č. buvo kaltintas ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ne bendrininkaudamas, o savarankiškai, nepaisant to, kad jis psichotropinę medžiagą įgijo iš kito nuteistojo. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata taikoma tik tais atvejais, kai kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, kas šioje byloje M. Č. atžvilgiu nenustatyta, o ne tais atvejais, kai kaltininkas serga pats. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad M. Č. galėtų būti taikomos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos ir jų pagrindu skiriama švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamos BK 47 straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatos, kuriomis remdamasis nuteistasis mano, kad jam galėtų būti skirta kita bausmės rūšis, šiuo atveju netaikytinos. Pažymėtina, kad BK 47 straipsnio 7 ir 8 dalys taikytinos nuosprendžio vykdymo metu, kai baudos bausme nuteistas asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą arba vengia savo noru sumokėti baudą.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Č. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

14. Nuteistasis M. Č. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, kadangi tokios išlaidos gali būti priteisiamos atsižvelgus į kaltinamojo turtinę padėtį, kuri šiuo atveju nėra gera.

15. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 51 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad BPK 51 straipsnyje nurodytais atvejais, [...] jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio BPK nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę žinoti, jog gali būti priimtas sprendimas iš jo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir nesutikdamas su tuo, iki bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje, turi teisę turėti pateikti teismui duomenis apie savo turtinę padėtį.

16. Byloje yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. gruodžio 22 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą M. Č. buvo patirta 310 Eur išlaidų advokato Fausto Vrubliausko teisinėms paslaugoms apmokėti (4 t., b. l. 47-50). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. Č., pažymėjo, kad gynėjas jam paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, pats nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl iš M. Č. valstybės naudai priteisė 310 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nei bylos parengimo nagrinėti stadijoje, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesilaikė BPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyto įpareigojimo išaiškinti kaltinamajam M. Č., kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, gali būti iš jo išieškotos į valstybės biudžetą. Esant tokiai situacijai, nuteistasis neturėjo galimybės pateikti teismui duomenų apie jo turtinę padėtį, sveiktos būklę (neįgalumą), galimybę dirbti ir pan. Šiuo atveju iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jo mėnesines pajamas sudaro 196 Eur neįgalumo pašalpa bei 38 Eur vienišo žmogaus išmoka. Patikrinus informaciją SODRA duomenų sistemoje matyti, kad nuteistojo M. Č. pajamos yra tokios, nors sistemoje nurodoma, kad jis dirbantis UAB „V“, tačiau jokių išmokų ši bendrovė jam nemoka, kas iš esmės rodo, jog M. Č. nedirbantis. Pažymėtina, kad nuteistasis M. Č. su apeliaciniu skundu pateikė neįgaliojo pažymėjimą, iš kurio matyti, kad iki 2024 m. gegužės 10 d. jam nustatytas darbingumo lygis 55 procentai (4 t., b. l. 106). Be to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta 1 900 Eur dydžio bauda, kuri, lyginant su jo pajamomis, yra gana didelė. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į nuteistojo M. Č. turtinę padėtį antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš jo priteistos nepagrįstai, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Č. (M. Č.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 6 d. nuosprendžio dalį dėl 310 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. Č. panaikinti ir šių išlaidų iš nuteistojo nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.