Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-20 · Civilinė byla Nr. 2A-412-186/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-20
Bylos Nr.
2A-412-186/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01014-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
Atsakovas
L. J., J. V., I. R.
Civilinė byla Nr. 2A-412-186/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01014-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 44..2.4.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. J. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-594-661/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybos patarimai“ ieškinį atsakovams L. J., J. V. ir I. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti BUAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir L. J. negaliojančia, tariama nuo jos sudarymo momento; pripažinti I. R. UAB „Statybos patarimai“ 2010 m. kovo 25 d. vienintelio akcininko sprendimą dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo tariamu sandoriu nuo jo sudarymo momento; priteisti ieškovui BUAB „Statybos patarimai“ solidariai iš atsakovų L. J. ir J. V. 776 397,03 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2010 m. kovo 25 d. BUAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi I. R. neįgijo ir nesiekė įgyti jokių teisių ir pareigų, akcijų perleidimas neįvyko. I. R. per penkerius metus yra gavęs 4 235,16 Lt pajamų pagal darbo sutartis. Jokių kitų pajamų, išskyrus pajamas, gautas iš darbo santykių, I. R. neturėjo, todėl 2010 m. kovo 25 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra fiktyvi, nes akcijų kaina nebuvo sumokėta. Po tariamo akcijų pardavimo J. V. toliau ėjo vadovo pareigas. Atsakovas J. V. dalyvavo išvaistant įmonės turtą ir / ar prarandant dokumentus, dėl šių atsakovo veiksmų įmonės kreditoriams buvo padaryta žala. J. V. pažeidė ne tik savo, kaip realaus vadovo, pareigas bendrovei ir jos kreditoriams, tačiau ir bendrąsias pareigas savo veiksmais nepadaryti kitiems asmenims žalos. Įmonės akcininkas ir vadovas savo atsiliepimuose pripažino, kad įmonė buvo nemoki, 2009 metų viduryje negalėjo mokėti atlyginimų darbuotojams. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 7 d. nutartyje, kuria buvo iškelta bankroto byla BUAB „Statybos patarimai“ , nemokumo aplinkybę konstatavo remdamasis 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis. Jei įmonės akcininkė L. J. ir / ar vadovas J. V. būtų tinkamai vykdę savo prievoles, numatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ), t. y. būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo, tokiu atveju būtų iškelta bankroto byla, o visas turtas ir dokumentai būtų perduoti bankroto administratoriui. Tokia pareiga nebuvo įvykdyta, atsakovai siekė tyčiniais veiksmais sudaryti sąlygas tam, kad turtas ir dokumentai būtų prarasti. Prašoma priteisti žala apskaičiuota iš paskutiniame balanse, t. y. balanse už 2009 metus, nurodytos 1 207 484 Lt ieškovo turimo turto sumos atėmus 431 086,97 Lt (šią suma sudaro turto, apie kurį administratoriui pavyko išsiaiškinti, vertė).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad ginčijama sutartis ieškovo įmonės mokumo būklės nepablogino ir nepažeidė kitų ieškovo įmonės kreditorių interesų, nes iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad atsakovas I. R. siekė įgyti nuosavybės teises į ieškovo įmonės akcijas ir jas operatyviai realizavo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1423/2013, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl 2010 m. kovo 25 d. BUAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp L. J. ir I. R., bei BUAB „Statybos patarimai“ vienintelio akcininko I. R. 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 2010-03 dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo pripažinimo negaliojančiais ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį patenkino, t. y. pripažino negaliojančiais 2010 m. kovo 25 d. BUAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp L. J. ir I. R., bei BUAB „Statybos patarimai“ vienintelio akcininko I. R. 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 2010-03 dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo ieškovui iš atsakovų J. V. ir L. J. priteisimo, šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs reikalavimą pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, visiškai nesprendė ir nepasisakė dėl atsakovų J. V. ir L. F. civilinės atsakomybės, formaliai nurodydamas, jog teismas nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo iš esmės aiškinis, koks turtas priklausė bendrovei nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, detaliai išnagrinėti, ar ieškovas pagrįstai teigia, kad atsakovai J. V. ir L. J. dar 2009 metais turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad padarius išvadą, jog atsakovai J. V. ir L. J. elgėsi nesąžiningai, būtent jiems tenka pareiga įrodyti, koks turtas įmonei priklausė nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, taip pat pagrįsti galimą turto masės pokytį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Be to, pripažinus akcijų pirkimo–pardavimo sutartį niekine, atsakovui J. V. atsiranda pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir (ar) pagrįsti jo nebuvimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė ieškovui BUAB „Statybos patarimai“ solidariai iš atsakovų L. J. ir J. V. 776 397,03 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 7 d. buvo priimta nutartis civilinėje byloje Nr. B2-7475-262/2010 dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Statybos patarimai“, bankroto administratoriui nebuvo perduotas joks turtas, o įmonės vadovas nebendravo su administratoriumi. Ilgametė ir vienintelė ieškovo akcininkė L. J. po 2010 m. kovo 10 d. finansinės atskaitomybės tvirtinimo, 2010 m. kovo 25 d. pardavė akcijas I. R., kuris pasiskyrė save direktoriumi, atleido ilgametį įmonės vadovą J. V., kuris buvo įmonės vadovu nuo 2006 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. kovo 25 d., duomenų, kad po ginčo sandorio įmonė vykdė veiklą, nėra.

Teismas pažymėjo, kad žalos dydis grindžiamas paskutinio balanso, pagal kurį įmonės turtą sudarė 1 207 484 Lt, duomenimis. Turtas ir dokumentai bankroto administratoriui nebuvo pateikti ĮBĮ nustatyta tvarka. Dalį turto administratoriui pavyko surasti, todėl jis iš šios sumos atėmė surasto turto vertę ir sumažino pradinio ieškinio sumą (bendra sumažinta suma yra 431 086,97 Lt, ieškovas prašo priteisti 776 397,03 Lt).

Atsiliepimas

Atsakovas J. V. nepateikė jokių įrodymų, kad jis grąžino įmonės balanse nurodytą turtą, todėl laikė, kad šis asmuo, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už trūkstamo įmonės turto dingimą. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Teismas sprendė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo (įmonės administracijos vadovo) civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje prejudicinę galią turinčiu Lietuvos apeliacinio teismo sprendime konstatuota, jog L. J. fiktyviu sandoriu siekė išvengti jai, kaip bendrovės savininkei, ir vadovui tenkančių pareigų, taip pat galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią bendrovę, tiek prieš jos kreditorius. L. J. nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi ir iki šiol neperdavė įmonės turto ir dokumentų. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad įmonės akcininkė ir įmonės vadovas turi atsakyti solidariai dėl padarytos žalos įmonei, negrąžinus jai turto. Be to, ieškovo bylą pateikti įrodymai (I t., b. l. 76-82, 178-188) iš esmės patvirtina, kad atsakovai negrąžindami įmonės turto, įmonei ir jos kreditoriams padarė 776 397,03 Lt žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas L. J. ir J. V. apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Ieškovas kaip žalą įmonei nurodė ieškovo už 2009 metus balanse, eilutėje „Nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai“ nurodytą sumą (1 207 484 Lt), tačiau ši suma nurodyta neteisingai. Esant šalyje ekonominei krizei įmonės veikla buvo sustabdyta, tačiau galėjo būti atkurta. Įmonės patirti nuostoliai buvo paprasta komercinės veiklos rizika. Kadangi buvo galimybių atgaivinti įmonės veiklą, kelti įmonei bankroto bylą nebuvo pagrindo. Dėl šios priežasties iki akcijų pardavimo dienos klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo nekilo. Be to, tarp mokėtinų sumų ir įsipareigojimų yra ir įmonės debitoriai, kurių įsiskolinimas bendrovei sudaro virš 500 000 Lt.Ieškinio suma sumažinta iki 776 397,03 Lt, tačiau į balanso eilutę neįtraukta suma kredito įstaigoms (18 000 Lt), nes jeigu buvo grąžinti automobiliai, kurie gauti iš lizingo bendrovės, nelieka ir skolos lizingo bendrovei šia suma. Nepagrįstai teigiama, kad apeliantai nebendradarbiavo su administratoriumi, nes būtent apeliantai perdavė administratoriui kreditorių ir debitorių sąrašus. Administratorius, turėdamas tokius sąrašus, galėjo ieškoti skolas iš bendrovių, kurios buvo skolingos ieškovui. Šiuo atveju buvo išieškota tik 270 853,87 Lt suma iš AB „Ventus Nafta“, kiti įsiskolinimai buvo neišieškoti dėl administratoriaus neveikimo.Teismas, priteisdamas žalą, nenustatė, kaip pasikeitė skolų dydis dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 1 121 430,81 Lt, t. y. mažiau nei ieškinyje prašoma priteisti žalos atlyginimo suma.Ieškovas turėjo įrodyti padarytos žalos dydį, kuris atsirado nuo L. J. akcijų pirkimo–pardavimo dienos 2010 m. kovo 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2010 m. gruodžio 7 d., tačiau to nepadarė. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl žalos apskaičiavimo bankroto byloje, todėl neteisingai pritaikė įstatymą, pagal į bylą pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teismas turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir padidėjusios žalos, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu I. R. buvo pripažintas kaltu dėl UAB „Statybos patarimai“ dokumentų neišsaugojimo. Šis sprendimas įsiteisėjo ir įgijo prejudicinę galią, todėl teismas į šią aplinkybę turėjo atsižvelgti, t. y. kad I. R. yra kaltas dėl UAB „Statybos patarimai“ dokumentų ir turto neišsaugojimo. Teismas neanalizavo ir neįvertino prie prašymo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje pridėto Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo dėl I. R. kaltės, todėl I. R. nepagrįstai nebuvo įtrauktas į nagrinėjamą bylą atsakovu, kaip kaltas dėl žalos padarymo ieškovui asmuo. Dėl netinkamo proceso normų taikymo yra pagrindas sprendimą panaikinti, nes dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla, neteisingai apskaičiuotas žalos dydis.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Statybos patarimai“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

Priteista suma neturėjo būti mažinama 18 000 Lt skola kredito įstaigoms, nes 2011 m. gruodžio 14 d. patikslinto ieškinio 4.1.4 punktu teismo buvo prašoma sumažinti ieškinio reikalavimą grąžintų lizingo priemonių verte, t. y. iš viso 93 929,54 Lt. Dėl šios priežasties apeliantų skundo argumentas yra nepagrįstas, patikslintame ieškinyje buvo atsižvelgta į lizinguojamų automobilių vertę ir šių automobilių vertės priteisti nebuvo prašoma. Administratoriui nebuvo perduoti j dokumentai, pagrindžiantys debitorines skolas, todėl kreiptis dėl tokių skolų išieškojimo bankroto administratorius neturėjo teisinio pagrindo. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje žalos atskaitos momentas buvo vertinamas paskutinis žinomas balansas ir turto masės pokytis iki akcijų pardavimo, kurį turėjo įrodyti apeliantai, nes nustatyta, kad akcijos buvo parduotos fiktyviai. Apeliantų argumentai, kurie susiję su apeliantų bandymu atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje buvo priimta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis, yra nepagrįsti, nes procesas nebuvo atnaujintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliantų apeliacinio skundo ribų.

Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad UAB „Statybos patarimai“ vadovu nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo J. V., nuo 2010 m. kovo 31 d. – I. R., šio asmens vadovu paskyrimo data – 2010 m. kovo 25 d., be to, nuo 2010 m. kovo 31 d. vieninteliu įmonės akcininku buvo taip pat I. R. (I t., b. l. 24), iki 2010 m. kovo 25 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo įmonės akcininke buvo L. J. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. priimtu sprendimu pripažino negaliojančiais 2010 m. kovo 25 d. UAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. J. I. R. perleido UAB „Statybos patarimai“ akcijas ir UAB „Statybos patarimai“ 2010 m. kovo 25 d. akcininko sprendimą Nr. 2010-03, kuriuo akcininkas I. R. nuo 2010 m. kovo 25 d. atleido J. V. iš UAB „Statybos patarimai“ direktoriaus pareigų ir paskyrė UAB „Statybos patarimai“ direktoriumi I. R., t. y. save (I t., b. l. 25, 86-87). Tai reiškia, kad pripažinus negaliojančiais minėtus sandorius buvo paneigtas I. R. kaip įmonės vadovo bei akcininko statusas, tuo pačiu pripažinta, jog L. J. įmonės akcininke, o J. V. – vadovu buvo ne iki 2010 m. kovo 25 d. (iki akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir akcininko sprendimo dėl vadovo atleidimo ir naujo skyrimo), o iki UAB „Statybos patarimai“ bankroto bylos iškėlimo 2010 m. gruodžio 7 d. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas minėtų sandorių sudarymą įvertino kaip J. V. ir L. J. nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti įmonės dalyviui ir vadovui tenkančių pareigų bei galinčios kilti atsakomybės. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs minėtas aplinkybes, bylos dalį dėl žalos atlyginimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo reikalavimą priteisti jam solidariai iš atsakovų L. J. ir J. V. žalos atlyginimą, reikalavimą tenkino, priteisė ieškovui solidariai iš šių atsakovų 776 397,03 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pirmosios instancijos teismas apeliantui J. V. taikė civilinę atsakomybę, nustatęs, kad apeliantas J. V. tinkamai nevykdė savo, kaip įmonės vadovo, pareigos išsaugoti įmonės turtą ir dokumentus; iškėlus ieškovui bankroto bylą, turtą ir dokumentus perduoti bankroto administratoriui. Teismas laikė, kad J. V., kaip įmonės vadovas, atsakingas už trūkstamo įmonės turto dingimą. Be to, teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo sprendime konstatuota aplinkybe, kad įmonės akcininkė akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu siekė išvengti bendrovės savininkei ir vadovui tenkančių pareigų, taip pat galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią įmonę, tiek prieš jos kreditorius. Teismas pažymėjo, kad įmonės akcininkė ir įmonės vadovas nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi ir iki šiol neperdavė įmonės turto ir dokumentų, todėl akcininkė kartu su įmonės vadovu privalo solidariai atsakyti dėl padarytos žalos įmonei, negrąžinus jai turto. Teismas įmonei padaryta žala laikė į iš įmonės balansą už 2009 metus įrašyto turto vertės atėmus bankroto administratoriui žinomo (surasto) turto vertę gautą sumą, t. y. 776 397,03 Lt.

Apeliantai visų pirma apeliaciniame skunde teigia, kad paskutiniame balanse už 2009 metus eilutėje „Nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai“ nurodyta 1 207 484 Lt suma ieškinyje nepagrįstai nurodyta kaip įmonei padaryta žala. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad dėl dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimo pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip žala, buvo priteista, priešingai nei teigia apeliantas, ne visa nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų suma, o iš šios sumos atėmus surastą turto dalį, t. y. 776 397,03 Lt. Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus naujoms aplinkybės, ieškovas tikslino ieškinio dalyką, nurodydamas, kad įmonei padarytos žalos dydis yra ne 1 207 484 Lt, o 776 397,03 Lt.

Apeliantai taip pat įrodinėja, kad dėl ekonominės krizės įmonės veikla buvo sustabdyta, tačiau įmonės veikla galėjo būti atkurta, o įmonės patirti nuostoliai buvo paprasta komercinės veiklos rizika. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų argumentu sutikti neturi pagrindo, nes ieškovui bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimi, pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė ieškovo kreditorius AS „Ramirent“. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, rėmėsi 2009 metų balanso duomenimis, kuriame nurodyta, kad įmonės turtą 2009 metais sudarė 1 207 484 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 152 639 Lt, o pagal pelno (nuostolių) ataskaitą įmonė 2009 metais patyrė 162 388 Lt nuostolį. Taigi jau pagal 2009 metų balanso duomenis įmonės įsipareigojimai gerokai viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Duomenų, kad 2010 metais įmonės padėtis pagėrėjo, nėra. Priešingai, ji nesikeitė ir tą patvirtina tai, kad šiuo metu ieškovo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą sudaro 1 121 424,01 Lt (II t., b. l. 90-91). Tai reiškia, kad jau 2009 metais tiek įmonės vadovas, tiek savininkė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos ne tik kad nevykdė, bet ir prisidengdami fiktyviu sandoriu siekė išvengti savo pareigų vykdymo ir atsakomybės už jų nevykdymą. Tuo atveju, jei šie asmenys būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2009 metais ar iš karto po balanso už 2009 metus sudarymo, įmonei būtų buvusi iškelta bankroto byla, o visas turtas ir dokumentai būtų perduoti bankroto administratoriui. Dėl nesąžiningi apeliantų veiksmų sudarant fiktyvų sandorį turtas ir dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui, bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalos, nes neteko galimybės patenkinti savo reikalavimų iš įmonei priklausančio turto. Be to, apeliantų teiginiai apie pagrindo kelti bankroto bylą iki akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo nebuvimą, laikinus finansinius sunkumus ir galimybę atkurti įmonės veiklą yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Šalių lygiateisiškumo užtikrinimui proceso įstatyme yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015). Ieškovas, įrodinėdamas žalą ir jos dydį, rėmėsi įmonės patvirtintame balanse už 2009 metus esančiais duomenimis. Iš balanso duomenų matyti, kad įmonės turtą sudarė 153 060 Lt ilgalaikis turtas (programinė įranga – 5 968 Lt, transporto priemonės – 125 262 Lt, kitas materialus turtas) ir 1 054 424 Lt trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektavimo gaminiai – 309 857 Lt, ilgalaikis materialus turtas, skirtas parduoti – 104 851 Lt, nebaigtos vykdyti sutartys – 5 633 Lt, pirkėjų įsiskolinimas – 529 227 Lt, kitos gautinos sumos – 102 589 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 2 267 Lt) (I t., 28-29). Kaip jau minėta, įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti. Duomenų apie tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 31 d. balanso sudarymo dienos iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos turto vertė būtų pasikeitusi, nėra. Byloje nėra ir duomenų, galinčių patvirtinti, kad nuo balanso sudarymo iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo įvyko koks nors turto masės pokytis, t. y. kad kokia nors dalis turto buvo realizuota ar pan. Didžiąją dalį į įmonės balansą įrašyto turto sudarė pirkėjų įsiskolinimai, o duomenų, kad nuo balanso sudarymo iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo skolos būtų išieškotos, taip pat nėra (išskyrus debitorių AB „Ventus-Nafta“, UAB „Forbis“ ir Tuskulėnų verslo centro skolas). Pagal atsakovo J. V. į bylą pateiktą 2010 m. kovo 24 d. debitorių sąrašą matyti, kad ieškovui kiti juridiniai asmenys buvo skolingi 547 112,61 Lt (I t., b. l. 78). Be to, prašomos priteisti žalos dydis buvo sumažintas iš į balansą įrašyto turto vertės atėmus: ieškovo reikalavimą į AB „Ventus-Nafta“, gavus atitinkamus šį reikalavimą pagrindžiančius duomenimis; dėl po 2009 m. gruodžio 31 d. iš kreditorių UAB „Forbis“ ir Tuskulėnų verslo centro gautų sumų atėmus šių debitorių įsiskolinimus, grąžinus automobilius (Locust L903, VW Touran, Suzuki Swift vin) lizingo davėjui, iš prašomo priteisti žalos dydžio buvo atimta šių automobilių vertė; taip pat administratoriaus žinioje esančių automobilių Ford Transit ir Volvo F1616 vertė. Apeliantams nepateikus priešingų įrodymų (tokia pareiga jiems buvo nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje, t. y. pareiga pagrįsti, koks turtas priklausė įmonei nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną), pagrįstai laikyta, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną įmonės turimo turto vertė atitiko 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenyse nurodytą vertę. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad balanso duomenys šiuo atveju nėra pakankami nustatyti žalą, kurią įmonė ar jos kreditoriai patyrė dėl to, kad dėl apeliantų kaltų veiksmų buvo prarastas turtas, ir jos dydį.

Apeliantai nesutinka su tuo, kad ieškinio suma buvo sumažinta tik iki 776 397,03 Lt, nesutikimą motyvuoja tuo, jog grąžinus lizingo sutarčių dalyku buvusius automobilius, ieškinio suma turėjo būti sumažinta ir 18 000 Lt skola lizingo davėjui. Iš patikslinto ieškinio ir prie jo pateiktų dokumentų matyti, kad bankroto administratorius, paaiškėjus, jog lizingo davėjui buvo grąžinti automobiliai (I t., b. l. 186-188), sumažino ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo grąžintų lizingo priemonių verte, t. y. 93 929,54 Lt. Taigi sprendžiant dėl įmonei padarytos žalos dydžio buvo atsižvelgiama į tai, kad lizingo dalyku buvę automobiliai grąžinti ir grąžintų automobilių verte sumažintas žalos dydis. Apeliantai skunde nepaaiškina ir nepateikia įrodymų, kodėl žalos dydis turėtų sumažintas dar 18 000 Lt suma, o, kaip jau minėta, nustatant padarytos žalos dydį į tai, kad lizingo dalyku buvę automobiliai buvo grąžinti, buvo atsižvelgta.

Apeliantai neigia, kad jie nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi, nurodo, jog būtent jie apeliantui perdavė kreditorių ir debitorių sąrašus su įmonės kodais ir sumomis ir bankroto administratorius, turėdamas tokius sąrašus, turėjo visas galimybes išieškoti skolas iš kitų įmonių. Ieškovo balanse už 2009 metus pirkėjų įsiskolinimas sudaro 529 227 Lt, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, tik debitorių sąrašų perdavimas, nurodant juridinių asmenų pavadinimus ir kodus, įsiskolinimų ieškovui sumas, nėra pakankamas tam, jog būtų galima atgauti skolas, neturint skolas pagrindžiančių duomenų. Duomenų apie tai, kad debitorių įsiskolinimus pagrindžiantys duomenys buvo perduoti ieškovo bankroto administratoriui, nėra, to neteigia ir apeliantai. Nesant tokių duomenų, administratorius neturi galimybės išsiieškoti skolas iš ieškovo skolininkų, todėl tokiais veiksmais įmonei neabejotinai buvo padaryta žala. Dėl šios priežasties nesutiktina ir su apeliantų argumentais, kad įsiskolinimai, išskyrus 270 853,87 Lt įsiskolinimą iš AB „Ventus Nafta“, taip pat UAB ‚Forbis“ ir Tuskulėnų verslo centro įsiskolinimus (atitinkamai 43 886,54 Lt ir 1 418 Lt) (šiomis sumomis buvo sumažintas prašomos priteisti žalos dydis), buvo neišieškoti dėl administratoriaus neveikimo. Tam, kad administratorius turėtų galimybę imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punktas), jam reikalingi skolas pagrindžiantys dokumentai, kurie nagrinėjamu atveju jam nebuvo perduoti.

Apeliantai neginčija, kad jie neperdavė įmonei priklausančio turto iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus, nes, jų nuomone, tokios pareigos ir neturėjo, nes po 2010 m. kovo 25 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo naujuoju akcininku ir vadovu tapo I. R., kuriam ir tenka pareiga įvykdyti ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto reikalavimus, t. y. iškėlus įmonei bankroto bylą per teismo nustatytą terminą administratoriui perduoti visus dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1423/2013, konstatavo, kad 2010 m. kovo 25 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne tam, kaip tokių sandorių atveju įprasta, kad atsakovas I. R. perimtų bendrovės akcijas, siekdamas tęsti jos veiklą ir tokiu būdu tenkinti savo, kaip bendrovės savininko, interesus, o tam, kad atsakovams J. V. ir L. J. būtų sudarytos sąlygos išvengti bendrovės akcininkui ir vadovui tenkančių pareigų, galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią bendrovę, tiek prieš jos kreditorius – bylos duomenimis visas UAB „Statybos patarimai“ turtas ir finansinės atskaitomybės dokumentai iki šiol nėra perduoti bankroto administratoriui. Taip pat teismas tenkino ir reikalavimą pripažinti I. R. kaip vienintelio akcininko sprendimą dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momentu, įvertinęs tai, kad bendrovės vadovo pakeitimo įregistravimas Juridinių asmenų registre, bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo akte sudarymas ir kiti atsakovų veiksmai visų bylos aplinkybių kontekste laikytini formaliais, ir šiais veiksmais buvo siekta akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nedeklaruoto tikslo. Taigi po to, kai buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat BUAB „Statybos patarimai“ vienintelio akcininko I. R. 2010 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. 2010-03 dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo, įmonės akcininku bei vadovu atitinkamai ir toliau buvo L. V. ir J. V.. Atsakovas J. V., kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir (ar) pagrįsti jo nebuvimą, tačiau duomenų apie tokios pareigos įvykdymą byloje nėra. L. J., sudarydama tariamą sandorį, kurio neva perleido įmonės akcijas kitam asmeniui, savo kaltais veiksmais prisidėjo prie to, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą turtas ir dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Apeliantai apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria aplinkybėms, kad apeliantė L. J. 2014 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismui padavė pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. A2-3977-661/14, atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-594-661/2014. Pareiškėja L. J. pareiškimą grindė naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, t. y. tuo, kad 2013 m. balandžio 16 d. taikos sutartimi ir 2013 m. balandžio 22 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas reikalavimo teisių į AB „Ventus-nafta“ perleidimo teisėtumas, todėl tokiu būdu neva buvo patvirtintas BUAB „Statybos patarimai“, L. J. akcijų perleidimas I. R. bei teisėtas J. V. atleidimas; 2013 m. gruodžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-3769-754/2013, kuriame nustatyta, kad I. R. pripažino savo kaltę praradęs BUAB „Statybos patarimai“ dokumentus. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1617/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties L. J. padavė kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi Nr. 3P-2791/2014 ir Nr. 3P-2/2015 kasacinį skundą atsisakė priimti. Teismai byloje dėl proceso atnaujinimo pažymėjo, kad baudžiamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar I. R. teisėtai tapo UAB „Statybos patarimai“ akcininku ar direktoriumi. Šis klausimas buvo sprendžiamas civilinėje byloje, kurios procesą pareiškėja prašo atnaujinti. Baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas būtent buhalterinių apskaitos dokumentų neišsaugojimo klausimas ir I. R. pripažino savo kaltę neišsaugojęs šių dokumentų. Šios aplinkybės sudarė pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė (dėl I. R. prisipažinimo praradus įmonės dokumentus) nekeičia ir nelemia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei tos pačios dienos naujojo akcininko sprendimo fiktyvumo.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-3769-754/2013 2013 m. gruodžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu I. R. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bauda, t. y. už tai, kad nuo 2010 m. kovo 25 d. būdamas BUAB „Statybos patarimai“ vieninteliu akcininku bei direktoriumi ir atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „Statybos patarimai“ laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliantai šiuo baudžiamuoju įsakymu remiasi, kaip prejudiciniu faktu, kad I. R. yra kaltas dėl UAB „Statybos patarimai“ dokumentų ir turto neišsaugojimo. Nors baudžiamasis įsakymas ir įsiteisėjo 2014 m. sausio 22 d., tačiau, priešingai nei nurodo apeliantai, baudžiamojo įsakymo priėmimo faktas savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti buvimo. Kaip jau minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu tiek 2010 m. kovo 25 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, tiek akcininko sprendimas dėl vadovo atleidimo ir naujo skyrimo yra pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, nustačius šių sandorių fiktyvumą ir atitinkamai tai, kad nepaisant akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo UAB „Statybos patarimai“ akcininke liko L. J., o vadovu – J. V. Net jei įmonės dokumentai po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo formaliai ir buvo perduoti I. R., kuris jų neišsaugojo, dėl ko jis pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3769-754/2013, civilinė atsakomybė šiuo atveju visgi tenka I. R. dokumentus perdavusiems asmenims, kuriems neabejotinai buvo žinoma, dėl kokių priežasčių tai daroma, t. y. siekiant sukurti įspūdį, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris realiai yra vykdomas, nors iš tikrųjų buvo siekiama išvengti įmonės akcininkui ir vadovui tenkančių pareigų bei atsakomybės.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasNijolė PiškinaitėEgidijus Žironas