Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Vingriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 24 d. nutarties, kuria ieškinį dalyje atsisakyta priimti, kitoje dalyje nustatytas terminas trūkumų pašalinimui, civilinėje byloje Nr. e2-5379-560/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Vingriai“ ieškinį atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinei bendrovei SEB bankas, valstybės įmonei Turto bankas dėl turtinių prievolių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Apelianto reiškiami reikalavimai (dalykas) atsakovo AB SEB banko atžvilgiu dėl apelianto turtinių prievolių 2 039 004,59 Eur sumai panaikinimo nėra tapatūs reikalavimams (dalykui), kurie reiškiami kitose ieškinyje nurodytose bylose. Vienoje iš jų apeliantas prašo pripažinti atitinkamą Lizingo sutarčių punktą negaliojančiu ir priteisti iš AB SEB banko 148 118,12 Eur sumokėtų lizingo dalyko išpirkimo įmokų. Antroje byloje apeliantas su bendraieškiu „L&M International Trading Ltd“ prašo priteisti iš AB SEB banko kitos įmonės BUAB „Vacmech SK“ naudai pastarosios pagal Lizingo sutartį sumokėtas 211 524,40 Eur įmokas. Trečioje – BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditoriai įmonės bankroto byloje ginčija AB SEB banko reikalavimo teisę pagal Lizingo sutartį, iš kurios kildinama apelianto prievolė pagal Laidavimo sutartį AB SEB banko naudai. Ketvirtoje – BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditoriai teismo prašo pripažinti tarp šios įmonės ir tuo metu buvusios UAB „SEB lizingas“ sudarytą Lizingo sutartį bei pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančiomis. Pastarojoje byloje apeliantas net nedalyvauja, todėl lyginant šias ir nagrinėjamą bylą, tarp minėtų bylų nėra tapatūs ne tik reikalavimai (dalykai), tačiau ir šalys. Taigi, teismas negalėjo remtis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata ir ieškovo reikalavimus AB SEB banko atžvilgiu atsisakyti priimti.Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinio reikalavimus VĮ Turto banko atžvilgiu. Apeliantas reikalavimą VĮ Turto bankui kildina iš 2002 m. kovo 13 d. Taikos sutarties ir 2002 m. kovo 13 d. Papildomo susitarimo Nr. 1 prie Taikos sutarties. Apie tai, kad VĮ Turto banko reikalavimas būtų kildinamas iš teismo patvirtintos taikos sutarties, apeliantas ieškinyje nenurodė, to objektyviai ir negalėjo nurodyti, nes tai neatitinka tikrovės. Pateiktu ieškiniu ginčijami VĮ Turto banko reikalavimai į apeliantą yra kildinami iš tarp šalių sudarytos taikos sutarties, o ne iš teismo patvirtintos taikos sutarties. Todėl teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teismui nenurodžius kitų pagrindų atsisakyti priimti ieškinio reikalavimus atsakovui VĮ Turto bankai, ieškinys šio atsakovo atžvilgiu turėjo būti priimtas. Teismas nepagrįstai atsisakė atleisti apeliantą nuo visos likusios žyminio mokesčio sumos sumokėjimo. Teismas, spręsdamas apelianto atleidimą dėl žyminio mokesčio dalies, negalėjo beatodairiškai vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje pateiktomis išvadomis, kurioje buvo daug mažesnė ieškinio suma ir mokėtinas žyminis mokestis, o turėjo pats įvertinti apelianto turtinę padėtį ir tik tuomet spręsti, nuo kokios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo apeliantas gali būti atleistas. Apeliantas išsamiai pagrindė savo itin blogą finansinę padėtį. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama byla dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo. Apeliantas neturi jokio nekilnojamojo turto, iš esmės jokių piniginių lėšų. Iš 2015 m. balandžio 29 d. balanso matyti, kad apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai kreditoriams siekia 4 818 960 Eur, skola VSDF biudžetui siekia 1 827 553,59 Eur. Be to, iš esmės visas apelianto turtas, įskaitant ir pinigines lėšas, yra areštuotas įvairių teismo sprendimų (nutarčių) pagrindu. Todėl apeliantas nėra finansiškai pajėgus už pateiktą ieškinį sumokėti nei maksimalios, nei pusės žyminio mokesčio sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškinio dalį ir (tik) iš dalies tenkintas prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas neskundžia nutarties dalies, kuria nustatytas terminas ieškinio dalies, susijusios su jo prievolėmis VMI atžvilgiu, todėl dėl šios nutarties dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip minėta, teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog šiuo metu dėl AB SEB bankas reikalavimo teisių visoje apimtyje vyksta teisminiai ginčai, ir dėl to ieškinio dalį AB SEB bankas atžvilgiu atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Taip pat nurodė, jog VĮ Turto bankas reikalavimas yra kildinamas iš 2002 m. kovo 13 d. Taikos sutarties ir 2002 m. kovo 13 d. Papildomo susitarimo Nr. 1, t. y. iš jau išnagrinėtos civilinės bylos, ir dėl to šioje dalyje ieškinį taip pat atsisakė priimti, tik kitu - CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto – pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su tokiais procesiniais sprendimais – bent jau pagal šiuo metu byloje esančius duomenis ir vertinant apelianto atskirojo skundo motyvus – iš dalies sutikti nėra pagrindo.

Dėl ieškinio dalies AB SEB bankas atžvilgiu

Iš tikrųjų, pagal ieškinyje apelianto nurodytą aplinkybę, kad dėl visų ieškinyje detalizuojamų turtinių prievolių „visoje apimtyje vyksta teisminiai ginčai“, galima daryti prielaidas apie CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą. Tačiau šios normos taikymui vien paminėtos aplinkybės nurodymas ieškinyje akivaizdžiai (bent jau šiuo metu) nepakanka. Pažymėtina, kad apeliantas, ieškinyje nurodęs, jog „visoje apimtyje vyksta teisminiai ginčai“, nėra nurodęs, kad jis pats dalyvauja visuose teisminiuose ginčuose dėl visų ieškinyje prašomų panaikinti turtinių prievolių kaip dalyvaujantis byloje asmuo. Tokių duomenų taip pat neturėjo ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu atskirajame skunde apeliantas būtent ir nurodo nesąs visų vykstančių jo ieškinyje minimų teisminių ginčų dalyviu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu ieškinio dalyje dėl turtinės 1 089 929,53 Eur prievolės panaikinimo AB SEB banko atžvilgiu pagal keturias finansinio lizingo sutartis (ieškinio reikalavimas 3)a.)). Ieškinyje apeliantas yra nurodęs, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-326-881/2014, kurioje jis yra ieškovu, jis ne tik nesutinka ir ginčija 1 089 929,53 Eur prievoles bankui, bet dar ir prašo priteisti sumokėtas išpirkimo įmokas (ieškinio 16 p.). Taigi, pats apeliantas iš esmės nurodo, kad teisme yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Esant tokiam jo paties jau iškeltos bylos vertinimui pareikštame ieškinyje, pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje, remdamasis paties apelianto vertinimu, turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad šią ieškinio dalį, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, priimti atsisakytina, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą procesinį sprendimą.

Ieškinio 3)b punkte prašoma panaikinti apelianto prievoles AB „SEB lizingas“ pagal 2007 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutartį Nr. LS-2005-080369. Ieškinio 17 punkte nurodoma į Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-21-823/2015 (buvęs Nr. 2-4983-823/2015). Iš LITEKO duomenų matyti, kad pastarojoje byloje apeliantas su kitais kreditoriais yra pareiškęs netiesioginį ieškinį BUAB „Vacmech SK“ naudai, tokį ieškinio pobūdį patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas toje byloje. Taigi, toje byloje asmuo, kurio naudai reikštas ieškinys, yra ne apeliantas, o BUAB „Vacmech SK“, byloje nagrinėjamas klausimas dėl lizingo įmokų grąžinimo, bet ne dėl apelianto prievolių pagal laidavimo sutartį. Kitose apelianto ieškinyje nurodomose vykstančiose bylose (pagal ieškinio reikalavimus 3)c, 3)d ) apeliantas apskritai nėra dalyvaujančiu byloje asmeniu. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog pagal šioje pastraipoje aptariamus ieškinio reikalavimus teismuose yra nagrinėjamos bylos tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei atsisakyti priimti ieškinį šiose dalyse.

Dėl ieškinio dalies VĮ Turto bankas atžvilgiu

Šią ieškinio dalį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto įsipareigojimai VĮ Turto bankas būtų kilę, kaip nurodoma skundžiamoje nutartyje, iš teismo patvirtintos taikos sutarties ar kitokio teismo procesinio sprendimo. Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad taip nėra ir faktiškai, tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo argumentai neatitinka tikrovės, ir tokie apelianto teiginiai nėra paneigti. Todėl teismo išvada, kad yra pagrindas šioje dalyje atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, negali būti laikoma pagrįsta.

Remiantis pirmiau paminėtais motyvais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas ieškinio dalyse dėl reikalavimų Nr. 3) b, 3)c, 3)d bei Nr. 4 neteisingai taikė procesinės teisės normas, dėl ko nutarties dalis naikintina ir klausimas dėl paminėtos ieškinio dalies priėmimo perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.). Šiame kontekste pažymėtina, kad konstatavus, jog aptartą ieškinio dalį nepagrįstai atsisakyta priimti pagal CPK 135 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktus, klausimo, ar šioje dalyje ieškinys (ne)atitinka CPK 135 straipsnio 1 dalies 2-4 punkto reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nesvarsto ir dėl to nepasisako.

Dėl žyminio mokesčio.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atleido apeliantą (jo prašymu) nuo pusės žyminio mokesčio, mokėtino už reikalavimą panaikinti jo turtines prievoles VMI. Ieškinyje apeliantas buvo nurodęs, jog jam turėtų būti grąžinamas žyminis mokestis 93 Eur Vilniaus miesto apylinkės civilinėje byloje Nr. e2-22749-930/2015, šis mokestis turėtų būti įskaitytas nagrinėjamoje byloje. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė atleisti nuo visos likusios žyminio mokesčio sumos sumokėjimo, nes, jo manymu, jis yra pakankamai išsamiai pagrindęs sunkią savo finansinę padėtį, be to, jis neturi ir techninės galimybės sumokėti žyminį mokestį, nes jo gaunamos visos lėšos dėl įsiskolinimo valstybės biudžetui yra nuskaičiuojamos mokesčių administratoriaus patvarkymu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Savo diskrecijos teisę teismas įgyvendina vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 1, 7 d. d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žyminis mokestis neturėtų riboti galimybės kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, kita vertus, kartu jis turi paskirtį saugoti antrąją proceso (ginčo) šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Tai reiškia, kad asmens pareiga sumokėti žyminį mokestį negali būti aiškinama ar suprantama tik kaip galimybė jam patirti išlaidas, nesukeliančias realiai jokių finansinių nepatogumų. Priešingai, būtent žyminio mokesčio dydis turėtų būti paskata asmeniui tinkamai įvertinti savo reikalavimo bei jį pagrindžiančių įrodymų pagrįstumą ir nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynimo. Todėl, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti bylos šalį, proporcingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 2-1423/2014, 2014m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888/2014).

Iš apelianto pozicijos matyti, kad jis iš esmės prašo visiškai atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo – jo manymu, įskaitytina jam grąžintina (vos) 93 Eur žyminio mokesčio suma yra pakankamai adekvati nagrinėjamam ginčui. Tačiau teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 str. 1 d.). Todėl tuomet, kai asmuo prašo atleisti jį beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, turi būti vertinami ne tik jo sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai, bet ir atsižvelgiama į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, į asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, į ginamą teisinį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-914/2008; 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1377/2009, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1369/2009, kt.). Nagrinėjamu atveju neatmestina, kad dėl apelianto atžvilgiu taikytų suvaržymų jo galimybė sumokėti visą žyminį mokestį galimai apsunkinta. Kita vertus, nevienkartinai inicijuodamas sau restruktūrizavimo bylų iškėlimą, jis nurodo vykdąs itin stambius užsakymus, turįs itin didelės vertės turtą. Sprendžiant pagal į šias bylas teikiamus duomenis ir nurodomas aplinkybes, jam nebūtų esminių kliūčių sumokėti netgi visą žyminį mokestį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitų teismų konstatuotą faktą, kad apeliantas manipuliuoja savo turtinės padėties vertinimu priklausomai nuo bylos pobūdžio (kas netgi teikia prielaidas manymui apie galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis). Apeliantas yra juridinis asmuo, inicijavęs, naudodamasis advokatų pagalba, ne vieną teisminį ginčą. Jeigu jis savo veikla pats susikūrė situaciją, kuri apsunkina atsiskaitymų/mokėjimų vykdymą, vien tai per se negalėtų būti lemiama aplinkybė galimybei inicijuoti bylas, kuriose ginčijamos itin didelės apimties turtinės prievolės, faktiškai žyminio mokesčio nemokant. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atleidimas nuo pusės mokėtino žyminio mokesčio yra pakankamai proporcingas sprendimas, neužkertantis kelio apeliantui reikšti ieškinį visiškai, tačiau kartu ir nustatantis tam tikrą prevenciją galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis. Todėl naikinti ar keisti šią skundžiamos nutarties dalį apeliacinis teismas pagrindo neįžvelgia, ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas žyminio mokesčio sumokėjimui yra pasibaigęs, apeliantui nustatytinas naujas terminas jo sumokėjimui.

Lietuvos apeliacinės instancijos Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį pagal ieškinio reikalavimus dėl panaikinimo turtinių prievolių akcinės bendrovės SEB bankas atžvilgiu pagal 2007 m. gruodžio 21 d., 2007 m. kovo 16 d. laidavimo sutartis, už naudojimąsi akcinei bendrovei SEB bankas priklausančiomis patalpomis (reikalavimai – Nr. 3)b, 3)c, 3)d ) ir turtinės prievolės valstybės įmonės Turto bankas atžvilgiu (reikalavimas Nr. 4). Perduoti šios ieškinio dalies priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui akcinei bendrovei „Vingriai“ terminą iki 2015 m. gruodžio 16 d. sumokėti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartyje nurodytą 4 559,50 Eur žyminį mokestį.