Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Vyto Miliaus

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria teismas iš dalies patenkino ieškovo prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovams D. D., notarei O. Ž. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais ir pagal juos išduotų vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, antstolė B. P. (ieškinio medžiagos Nr. 2-6065-661/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus. Tai, kad ieškovas turi didelės vertės nekilnojamąjį turtą ir gauna nemažas pajamas, dar nereiškia, kad jo turtinė padėtis yra gera. Visas ieškovo turtas, tarp jų ir piniginės lėšos, yra areštuoti. Dėl to ieškovas patiria didelių nuostolių, yra skolingas bankui 18 149,39 Lt už nepadengtą kredito limitą. Be to, parduoti nekilnojamąjį turtą šiuo metu yra itin sudėtinga. Ieškovo valdomos įmonės UAB „MB projektai“ ir UAB „M. B. autocentras“ patiria didelių nuostolių. Kitų finansinių resursų ieškovas neturi. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareikštų reikalavimų pobūdį, t. y. į tai, kad ieškovas įrodinėja atsakovo D. D. neteisėtus ir galimai nusikalstamus veiksmus, taip pat į tai, jog teisė į teisminę gynybą yra prigimtinė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas gina abi proceso šalis – tiek ieškovą, tiek ir atsakovą, todėl žyminis mokestis, be kitų funkcijų atlikdamas ir prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme.

CPK 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, apeliacinį ar atskirąjį skundą ir kt.). Priešingu atveju, ieškiniui ar skundui neduodama eiga ir pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Nustatytu terminu neištaisius nurodyto trūkumo, ieškinys ar skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 138 str., 115 str. 2 d.). Taigi, žyminis mokestis yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų.

Proceso įstatymas suteikia teisę asmeniui, kurio turtinė padėtis sunki, teikti teismui motyvuotą prašymą iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Nagrinėdamas tokį prašymą, teismas turi įvertinti asmens pateiktus jo sunkią finansinę padėtį įrodančius dokumentus (CPK 83 str. 3 d.). Šios nuostatos tikslas - užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Tokiu būdu įstatymas suteikia galimybę asmenims pasinaudoti savo pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų teismine gynyba ir tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis neleidžia sumokėti viso įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei jo pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti visą įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 str. 1 d.). Todėl tuomet, kai asmuo prašo atleisti jį beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, turi būti vertinami ne tik jo sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai bei atsižvelgiama į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, bet ir atsižvelgiama į asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, į ginamą teisinį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-551/2007).

Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, atleidęs ieškovą nuo 15 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, pagrįstai atsisakė atleisti jį nuo 14 868 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už šių reikalavimų nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas pareiškė reikalavimus, už kurių nagrinėjimą turi būti sumokėtas proceso įstatyme nustatytas maksimalus žyminio mokesčio dydis, atsižvelgiant į nutarties priėmimo metu galiojusį ketvirčio vartojimo kainų indeksą. Pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje teisingai nurodė, kad ieškovas už ieškinyje pareikštų reikalavimų nagrinėjimą turėtų sumokėti 32 217 Lt žyminį mokestį (ieškinio suma 2 821 706,10 Lt, CPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str. 1 d.). Ieškovas įrodinėja, jog jo sudaryti vienašaliai sandoriai (paprastieji vekseliai) yra apsimestiniai, kadangi iš tiesų jis siekė laiduoti už įmonės, kurią valdo, sutartines prievoles, kildinamas iš rangos sutarties, trečiajam asmeniui, o ne išduoti vekselius. Tai reiškia, kad ieškovas yra fizinis asmuo, kuris verčiasi ūkine-komercine veikla, t. y. verslininkas (CK 2.4 str. 2 d.). Verslininkui dėl jam įstatymais suteiktų geresnių finansinių galimybių ir turimų didesnių finansinių resursų negu fiziniam asmeniui, kuris neužsiima ūkine-komercine veikla, taikomi didesni atidumo, rūpestingumo standartai. Verslininko veikla paprastai visuomet susijusi su tam tikra finansine rizika. Už šią riziką atsakingas tik pats veiklą vykdantis asmuo. Kiti asmenys, tarp jų ir valstybė, neturi prisiimti dėl verslininko veiksmų ar neveikimo jam atsiradusius neigiamus teisinius padarinius. Šios aplinkybės reikšmingos ir sprendžiant klausimą dėl ieškovo – verslininko atleidimo iš esmės beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinyje pareikštų 2 821 706,10 Lt dydžio reikalavimų nagrinėjimą.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovui kredito įstaigose suteikti dideli kredito limitai (SEB banke 15 000 Lt, o Parex banke 35 000 Lt, b.l. 78-79). Tai rodo, kad kredito įstaigos labai palankiai vertina ieškovo finansines galimybes. Ieškovas dirba trijų įmonių vadovu. Jo gaunamos pajamos yra didelės – 5 890 Lt per mėnesį (b.l. 80-82). 2006 m. vasario 11 d. ieškovui 15 metų suteiktas 553 013 Lt kreditas, o prievolės įvykdymas užtikrintas ieškovui nuosavybės teise priklausančiu 2 300 000 Lt vertės gyvenamojo namo su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), įkeitimu (b.l. 88-90). Be to, ieškovui nuosavybės teise taip pat priklauso dvi transporto priemonės, keli kiti nekilnojamojo turto objektai (duomenys apie juos pateikti tik antstolės patvarkyme), UAB „M. B. autocentras“ 17 395 akcijų (vienos akcijos nominali vertė – 100 Lt), taip pat UAB „MB projektai“ 794 akcijos (vienos akcijos nominali vertė – 100 Lt) (b.l. 92, 96, 136, 141-142). UAB „MB projektai“ nuosavybės teise valdo didelės vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Taigi, ieškovui nuosavybės teise priklauso labai didelės vertės nekilnojamasis turtas, taip pat vertybiniai popieriai, jis reguliariai gauna dideles pajamas iš įmonių, kurias valdo, pats sau nusistato atlyginimo dydį, o ieškovo finansines galimybes kredito įstaigos vertino itin gerai. Vien tai, kad UAB „MB projektai“ turtas areštuotas kitose civilinėse bylose pagal šiai įmonei pareikštus kreditorių reikalavimus (b.l. 100-135), taip pat tai, jog ieškovas pats prisiėmė kreditorinių įsipareigojimų bei pradėtas išieškojimas iš ieškovo turto pagal jo ginčijamus vekselius, kai teismas jau atleido ieškovą nuo žymios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, nesudaro pagrindo atleisti jį beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo.

Tuo pačiu pastebėtina, kad civilinio proceso įstatyme tvirta pinigų suma nustatytas žyminio mokesčio dydis turi būti indeksuojamas atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (CPK 82 str. 1 d.). Teismo nutarties priėmimo dieną galiojęs ketvirčio vartojimo kainų indeksas sudarė 130,8. CPK 80 str. pirmosios dalies 1 punkte įtvirtinta, jog bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti 30 000 Lt. Tai reiškia, kad maksimalus žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose šiuo metu negali viršyti 39 240 Lt. Jeigu už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą turi būti sumokėtas didesnis kaip 30 000 Lt, tačiau mažesnis kaip 39 240 Lt žyminis mokestis, turi būti mokama žyminio mokesčio suma, neviršijanti po indeksavimo nustatytos maksimalios žyminio mokesčio sumos, atsižvelgiant į CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatytas žyminio mokesčio apskaičiavimo taisykles, nagrinėjamu atveju - 32 217 Lt. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neindeksavo tvirta pinigų suma nustatyto 30 000 Lt žyminio mokesčio už turtinių reikalavimų nagrinėjimą ir dėl to neteisingai apskaičiavo žyminio mokesčio dydį už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 82 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas ieškovą nuo 14 868 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo ir įpareigodamas sumokėti 15 000 Lt žyminį, neišsprendė klausimo dėl ieškovo atleidimo nuo 2 217 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio indeksavimo klausimą ir dėl to nepagrįstai nustatė mažesnį mokėtiną žyminio mokesčio dydį už ieškinį negu ieškovas iš tiesų turėtų mokėti, taip pat į teismo nutartyje išdėstytus motyvus, į non reformato in pejus principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui pabloginti apelianto padėtį, į aplinkybę, jog dėl teismo padarytų klaidų neturėtų nukentėti asmens interesai ir pasunkėti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovą sumokėti 14 868 Lt trūkstamą žyminį mokestį, atleido jį ne nuo 15 000 Lt, o nuo 17 217 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 3 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p., 82 str. 1 d., 83 str. 3 d., 313 str.).

Kiti apelianto argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė žyminio mokesčio indeksavimą reglamentuojančios teisės normas, tačiau šis proceso teisės normos pažeidimas neturi reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovas iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, teisėtumui bei pagrįstumui (CPK 329 str. 1 d.). Keisti ar naikinti žemesnės instancijos teismo nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 83 str. 3 d., 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.