- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-767-945/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06510-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Marius Bartninkas, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Asimesta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Elgrandas“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Asimesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elgrandas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Asimesta“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–4, 34–36) prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės 2 654,74 Eur skolą, 206,28 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė ieškinyje, atsiliepime į prieštaravimus (1 t., e. b. l. 163–168, 192–197) ir rašytiniuose paaiškinimuose (2 t., e. b. l. 78–81) nurodė, kad 2015 m. birželio 16 d. su atsakove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti elektrotechnikos prekes atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Ieškovė teikė atsakovei prekes, tačiau atsakovė savo prievolės tinkamai ir laiku su ieškove atsiskaityti nevykdė, dalies išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo. Likusi skola pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras sudaro 2 428,65 Eur. Ieškovė nesutiko, kad šalis siejo ne pirkimo–pardavimo santykiai, o konsignacijos santykiai. Pareiškus ieškinį ir teismui priėmus preliminarų sprendimą atsakovė atliko kelis bankinius pavedimus 211,36 Eur sumai, grąžino brokuotų prekių už 14,73 Eur. Be to, tikrinant prašomų priteisti iš atsakovės delspinigių sumą paaiškėjo, kad prašoma ši suma buvo nepagrįstai padidinta 142,57 Eur. Dėl to ieškovė atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, t. y. dėl 226,09 Eur skolos ir 142,57 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės (2 t., e. b. l. 19; 2 t., e. b. l. 53).
Šalies argumentai
2. Atsakovė prieštaravimuose dėl teismo preliminaraus sprendimo (1 t., e. b. l. 65–69) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad šalys 2015 m. birželio 15 d. buvo sudarę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau savo konkliudentiniais veiksmais ją pakeitė į konsignacijos sutartį. Ieškovė teikė prekes atsakovei kaip tarpininkei, kuri jas pardavinėdavo. Atsakovė ieškovei pinigus pervesdavo tik tuomet, kai parduodavo prekes. Atsakovė nerealizuotas prekes ne kartą grąžino ieškovei, ieškovė dėl to jokių pretenzijų nereiškė. 2017 m. spalio 27 d. atsakovė, norėdama grąžinti nerealizuotas prekes, pateikė ieškovei debetinę PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė atsisakė priimti prekes, nepateikdama jokio paaiškinimo. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nepagrįstai 2018 m. vasario 27 d. dalį atsakovės sumokėtos sumos skyrė delspinigiams padengti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. gautiniu sprendimu (2 t., e. b. l. 99–104) pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovei iš atsakovės 2 428,65 Eur skolą, 63,71 Eur delspinigius, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2018 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 378 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priėmė dalies ieškinio reikalavimų (dėl 226,09 Eur skolos ir 142,57 Eur delspinigių priteisimo) atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė, grąžino ieškovei 4 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. balandžio 17 d.
4. Teismas nurodė, kad 2018 m. balandžio 26 d. preliminariu sprendimu ieškovei iš atsakovės buvo priteista 2 654,74 Eur skola, 206,28 Eur delspinigiai, 8 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Priėmęs dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą ir bylos dalį dėl šių reikalavimų nutraukęs teismas sprendė, kad yra pagrindas preliminarų sprendimą pakeisti, tenkinant ieškovės palaikomą reikalavimą visa apimtimi ir sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistų sumų dydžius ieškovės atsisakyta reikalavimų dalimi.
5. Teismas, įvertinęs Sutarties turinį, sprendė, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo santykiai. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktų elektroninių laiškų kopijos patvirtina, jog atsakovė prekes užsakinėdavo pateikdama išankstinius prekių užsakymus, o ieškovė, gavusi atsakovės prekių užsakymus, išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo aiškiai ir konkrečiai nurodytos mokėtinos sumos ir apmokėjimo terminai. Teismas nustatė, kad elektroniniuose laiškuose ieškovė nuolat ragino atsakovę sumokėti susidariusį įsiskolinimą už jai parduotas prekes, jog ieškovė ne viename atsakovei siųstame elektroniniame laiške yra nurodžiusi, kokia atsakovės skola yra susidariusi, kokios PVM sąskaitos faktūros neapmokėtos, kiek dienų pradelsta apmokėti išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir t. t.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog šalys savo konkliudentiniais veiksmais pakeitė susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius į konsignacijos. Byloje nėra duomenų, kad atliktų mokėjimų sumos sutampa su tą dieną parduotų prekių bendra kaina. Šių aplinkybių nepatvirtina ir mokėjimo nurodymuose nurodytos paskirtys („SASK“; „laisva forma, Sąskaita“; „sąskaitos“; „sąskaita ir kt.“).
7. Kadangi atsakovė 1 500 Eur mokėjimą atliko 2018 m. vasario 27 d., nors atsiskaitymo terminas buvo suėjęs 2018 m. sausio 31 d., be to, mokėjimo paskirtyje nebuvo nuorodos, kad mokama pagrindinės skolos suma, ieškovė turėjo teisę gautą įmoką paskirstyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta tvarka, t. y. 243,38 Eur skirti Sutarties 4.7 punkte nurodyta tvarka priskaičiuotiems delspinigiams padengti. Atmetęs atsakovės argumentą dėl nepagrįsto delspinigių įskaitymo, teismas nurodė, kad kitų pagrindinės skolos dydžio apskaičiavimo trūkumų atsakovė neįvardijo, ieškovė taip pat turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 28 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 109–112) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nors Sutartimi šalys susitarė dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių, savo konkliudentiniais veiksmais šiuos santykius pakeitė. Ieškovė priimdavo atsakovės praleidus Sutarties 5.1. punkte nustatytą 14 d. terminą grąžinamas prekes ir dėl to pretenzijų atsakovei nereiškė. Be to, pagal Sutarties 4.5, 4.8 punktus, ieškovė išsaugojo nuosavybės teises į prekes iki atsiskaitymo momento, taip pat teisę reikalauti grąžinti prekes, tačiau šia teise nesinaudojo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovė veikė kaip tarpininkė, prekes parduodama savo vardu atsakovės sąskaita bei atsiskaitydama su ieškove tik po prekių realizavimo, t. y. tarp šalių susiklostė konsignacijos teisiniai santykiai.
8.2. Fakto, kad šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė atsiskaitymo sąlygas, nepaneigia ieškovės elektroniniu paštu siųstos pretenzijos dėl skolos, nes pretenzijos neturėjo jokios įtakos šalių tarpusavio santykiams. Situacija pasikeitė 2017 m. spalio 27 d., kai ieškovė atsisakė priimti prekes nepateikdama jokio paaiškinimo.
8.3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016). Nei ieškovė, nei atsakovė niekuomet neprieštaravo tarp šalių susiklosčiusiai bendradarbiavimo tvarkai, todėl atsakovė šiuo atveju turi teisę remtis CK 6.183 straipsnio nuostata.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepimu (2 t., e. b. l. 118–121) prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad ją ir atsakovę siejo pirkimo–pardavimo, bet ne konsignacijos teisiniai santykiai. Per visą sutartinių santykių su atsakove laikotarpį ieškovė iš atsakovės nėra gavusi jokių duomenų ar pareiškimų apie tai, kad ši atsiskaito tik pardavusi prekes, taip pat apie ketinimus keisti sutartį, apie tai, jog šalys veikia konsignacijos pagrindais. Atsakovė tokia versiją iškėlė tik 2018 m., kai ieškovė pareikalavo sumokėti skolą. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė ir atsakovė faktiškai atsiskaitymą susiejo su atsakovės iš ieškovės gautų prekių realizacija atsakovės klientams. Juridiniai asmenys prekes dažnai perka būtent perpardavimui, bet tai nereiškia, kad įsigydami prekes iš savo tiekėjų jie veikia konsignacijos pagrindais. Vien prekių grąžinimo faktas nereiškia, kad šalys pakeitė teisinius santykius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
11. Nors apeliaciniu skundu prašoma panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė neginčija sprendimo dalies, kuria priimtas dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas ir šių reikalavimų nagrinėjimas nutrauktas, teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, ši sprendimo dalis yra palanki atsakovei, todėl ją ginčyti atsakovė neturi pagrindo (CPK 5 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl aptariamos skundžiamo teismo sprendimo dalies, kadangi jos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).
12. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė savo nesutikimą su reiškiamais reikalavimas iš esmės grindė dviem argumentais: tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžiu ir ieškovės veiksmų dalį atsakovės vykdant sutartinius įsipareigojimus atlikto mokėjimo užskaitant kaip delspinigių už vėlavimą atsiskaityti apmokėjimą neteisėtumu. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad gautą įmoką ieškovė turėjo teisę paskirstyti CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta tvarka, apeliaciniu skundu tokios išvados pagrįstumas nėra ginčijamas. Nurodytos aplinkybės, vadovaujantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 320 straipsnio nuostatomis, leidžia spręsti, kad atsakovė savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia išimtinai tik tuo motyvu, jog tarp šalių buvo susiklostę ne pirkimo–pardavimo, bet konsignacijos teisiniai santykiai, dėl ko ieškovė negali reikalauti, kad atsakovė atsiskaitytų už realizuotas prekes. Taip atsakovė aiškiai apibrėžė apeliacijos ribas.
Dėl šalis siejančių santykių pobūdžio
13. Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2015 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties (1 t., e. b. l. 7–10), šalys Sutartimi susitarė, kad ieškovė (pardavėja) tieks atsakovei elektronikos prekes, o atsakovė (pirkėja) prekes priims ir už jas sumokės Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.1 punktas). Ne tik Sutarties pavadinimas (būtent šiuo aspektu nagrinėjama byla skiriasi nuo atsakovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-999/2003 vertintos situacijos, kur šalys savo sudarytą sutartį buvo įvardinę kaip konsignacijos sutartį) ir jame įvardijamos šalys bei Sutarties objektas, bet ir Sutartyje aptarta įsipareigojimų vykdymo tvarka aiškiai atskleidžia, kad šalys susitarė dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Sutarties 2–3 punktuose detaliai aptarta, kaip atsakovė užsakys prekes. Sutarties 4.3–4.4 punktais šalys susitarė dėl atsakovei suteikiamo prekių kredito limito ir pareigos atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų, kartu nurodydamos, kad atsiskaitymo terminas bus įrašomas į PVM sąskaitą faktūrą. Sutarties 4.7–4.8 punktuose įtvirtintos savalaikio neatsiskaitymo pasekmės. Sutarties 5 punkte taip pat aptarta pirkimo–pardavimo teisinius santykius atitinkanti kokybiškų ir nekokybiškų prekių grąžinimo tvarka, atitinkanti vartojimo pirkimo–pardavimo santykiams taikomas nuostatas, įtvirtintas CK 6.362 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 738 patvirtintose Mažmeninės prekybos taisyklėse. Aiškiai apibrėžtos šalių tarpusavio prievolės skiria nagrinėjamą bylą nuo atsakovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008 aptartos situacijos, kai šalys ne tik tarėsi dėl prekių pardavimo, bet ir dėl to, kokia tvarka pirkėja realizuos mažmeninei prekybai įsigyjamą produkciją, taip pat dėl pardavėjos pirkėjai teikiamos pagalbos vykdant prekybą (pvz., stendų, produktų pavyzdžių pateikimo). Nagrinėjamu atveju Sutartyje fiksuojamas prekių pirkimas, nieko neužsimenant apie pirkimo tikslus bei šalių tarpusavio prievoles pirkėjai realizuojant įsigytą produkciją.
14. Nors atsakovė nurodė, kad šalys Sutarties 4.5, 4.8 punktais susitarė, jog ieškovė išlaiko nuosavybės teisę į prekes iki visiško atsiskaitymo ir turi teisę prekes susigrąžinti, jeigu atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų, tokios Sutarties sąlygos nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio. Tokiu būdu šalys susitarė dėl nuosavybės teisių perleidimo momento (CK 4.49 straipsnio 1, 3 dalys) bei paliko galimybę ieškovei savo teises ginti reiškiant ne iš Sutarties kylantį, bet nuosavybės teisinių santykių pagrindu grindžiamą reikalavimą dėl ieškovei priklausančių daiktų išreikalavimo (CK 6.349 straipsnio 2 dalis). Kad sąlyga dėl pardavėjo nuosavybės teisių išsaugojimo nepaneigia pirkimo–pardavimo teisinių santykių pobūdžio, patvirtina ir CK 6.349 straipsnio 1 dalis, kurioje aptariamos tokios sąlygos įtvirtinimo pirkimo–pardavimo sutartyje pasekmės.
15. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė iš esmės neginčija aplinkybės, jog sudarydamos Sutartį šalys tarėsi būtent dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kas atitinka nutarties 13–14 punktuose pateiktas išvadas. Atsakovė įrodinėja, kad sutartiniai santykiai šalių valia buvo pakeisti po Sutarties sudarymo, t. y. kad faktiškai atsakovė prekes iš ieškovės įsigydavo konsignacijos pagrindais.
16. Nors Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse konsignacijos sutarties sąvoka nėra naudojama, teismų praktikoje akcentuojama, kad konsignacija yra vertintina kaip viena iš komiso sutarties rūšių, lemianti šalių sutartinių teisių ir pareigų pobūdį, mokėjimo ir atsiskaitymo už parduodamas prekes tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Siekiant įvertinti, kokie sutartiniai santykiai sieja šalis, turi būti analizuojamas tiek jų sudarytos sutarties turinys, tiek ir faktiniai šalis siejantys santykiai. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 13–14 punktuose, šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Esant tokiai situacijai būtent atsakovei, ginčijant prievolę atsiskaityti už gautas prekes, tenka pareiga įrodyti kitokį šalis siejančių teisinių santykių pobūdį (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2000).
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą surinktus įrodymus, sprendžia, kad nutarties 16 punkte nurodytos pareigos atsakovė neįvykdė. Tokią išvadą leidžia daryti kelios aplinkybės. Sutarties 8.3 punktu šalys susitarė, kad visi Sutarties pakeitimai galioja sudaryti tik raštu, pasirašius šalių įgaliotiems atstovams, o žodinės išlygos neturi juridinės galios. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad šalys galėjo žodžiu keisti Sutarties sąlygas, nėra pagrindo (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai nurodoma tiek skundžiamame sprendime, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė neiniciavo sutartinių santykių pakeitimų, byloje nėra jokių duomenų, kad šalys būtų taręsi dėl jas siejusių teisinių santykių pobūdžio modifikavimo.
18. Duomenys apie Sutarties vykdymą atskleidžia, kad atsakovė teikdavo ieškovei prekių užsakymus, o ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras (1 t., e. b. l. 13–29; 2 t., e. b. l. 31–48, 51, 54, 57–58). PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodomas konkretus sąskaitos apmokėjimo terminas (90 dienų arba iki konkrečios datos, nustatomos po 90 dienų nuo sąskaitos išrašymo). Ši aplinkybė atskleidžia, kad Sutarties vykdymo eigoje ieškovė sutiko suteikti atsakovei ilgesnį atsiskaitymo už prekes terminą (CK 6.183 straipsnio 2 dalis), bet, nesant jokių kitų įrodymų, neleidžia spręsti, kad šalys atsiskaitymą susiejo su atsakovės įsigyjamų prekių realizacija. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, į bylą pateikti operacijų žurnalai (1 t., e. b. l. 73–76) ir atsiskaitymo dokumentai (1 t., e. b. l. 62, 77–103, 183–185) patvirtina faktą, kad atsakovė tinkamai nevykdė savo pareigos atsiskaityti už prekes ir ieškovė tam tikrą laiką tokį pažeidimą toleravo, net nustatė ilgesnį atsiskaitymo terminą, tačiau neleidžia spręsti, kad šalys susitarė dėl kitokios atsiskaitymo už prekes tvarkos, atsakovės pareigą susiedamos su prekių realizacija. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad jos atlikti mokėjimai ieškovei buvo atliekami būtent po to, kai buvo realizuojamos konkrečios atsakovės iš ieškovės įsigytos prekės (CPK 178 straipsnis).
19. Šalių žodinio susitarimo dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos faktą paneigia ir į bylą pateikta šalių tarpusavio susirašinėjimo medžiaga (1 t., e. b. l. 46–61, 169–182), iš kurios matosi, kad atsakovės vėlavimą atsiskaityti ieškovė vertino kaip sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, tokių ieškovės reikalavimų pagrįstumo atsakovė neginčijo, savo poziciją dėl to, kad šalių santykiai transformavosi į konsingaciją, išsakė tik 2018 m. pradžioje, kai šalių santykiai pašlijo ir ieškovė pareikalavo padengti susidariusį įsiskolinimą. Tokį atsakovės elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neteisėtą vengimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
20. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovė iš atsakovės priimdavo grąžinamas prekes ir tais atvejais, kai prekės buvo grąžinamos nesilaikant Sutartyje nustatyto 14 d. termino. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateiktų operacijų žurnalų (1 t., e. b. l. 73–76) duomenys patvirtina buvusių grąžinimų faktą, tačiau neleidžia spręsti, kad jie buvo atliekami nesilaikant Sutartyje aptarto termino. Kartu pažymėtina, kad 14 d. terminas Sutarties 5.1 punkte buvo nustatytas kokybiškų prekių grąžinimui, o nekokybiškų prekių priėmimui šis terminas netaikomas (Sutarties 5.2–5.5 punktai). Į bylą pateikti duomenys (2 t., e. b. l. 85–90) atskleidžia, kad buvo vykdomas ir nekokybiškų prekių grąžinimas. Net ir tuo atveju, jeigu šalims bendradarbiaujant ieškovė atskirais atvejais priimdavo iš atsakovės šios grąžinamas kokybiškas prekes praėjus 14 d. terminui (tokių įrodymų į bylą nepateikta), ši aplinkybė pati savaime negali būti vertinama kaip šalis siejančių teisinių santykių modifikavimas, paneigiantis Sutarties sąlygas, sukuriantis pareigą ieškovei priimti atsakovės nesilaikant Sutarties sąlygų grąžinamas prekes ar teisę atsakovei nemokėti už gautas prekes vien dėl to, kad atsakovė ateityje gali nuspręsti prekes grąžinti.
21. Teismas reikšminga pripažįsta ir ieškovės nurodytą aplinkybę, kad panašiais argumentais, tvirtindama, jog šalių santykių pobūdis lemia atsiskaitymo pareigos atsiradimą po prekių realizacijos, savo poziciją atsakovė grindė ir kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo vertinamas kito tiekėjo reikalavimų pagrįstumas. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2634-832/2016 ir Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-804-372/2016 atsakovės poziciją pripažino nepagrįsta. Žinodama tokią bylos baigtį atsakovė negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad kitaip bus vertinama tarp jos ir ieškovės besiklosčiusi situacija, todėl, laikydamasi sąžiningos verslo praktikos, turėjo imtis veiksmų, kad atsakovės valia dėl konsignacijos santykių buvo tinkamai užfiksuota ir įforminta. To neatlikdama, tęsdama sutartinius santykius pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, atsakovė prisiėmė Sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus ir privalo juos vykdyti.
22. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė sutartinių santykių modifikavimo fakto, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko buvo inicijuotas teisminis ginčas.
23. Kaip minėta nutarties 11–12 punktuose, apibrėždama apeliacijos ribas atsakovė nekėlė klausimo dėl ieškovės atliktų skolos ir delspinigių skaičiavimų pagrįstumo (2 t., e. b. l. 82–84), t. y. neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos įsiskolinimo už prekes sumos, todėl skolos ir delspinigių dydžio, o taip pat teismo išvados dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumas nepatenka į apeliacijos ribas.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apeliacinį skundą atmetus, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kartu atmetamas ir atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Iš atsakovės valstybei teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas nepriteisiamas, kadangi neviršija įstatyme nustatytos minimalios ribos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.