Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Kristinos Latožienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 40 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant K. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, atsiprašyti nukentėjusiojo ir dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, ir iš K. S. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteistas 206,66 Eur turtinės žalos atlyginimas.

S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš K. S. S. K. naudai priteistas 107,34 Eur turtinės ir 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Iš K. S. S. K. naudai priteista 650 Eur atstovavimo išlaidų.

Minėtu nuosprendžiu, K. S. iš kaltinimų, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. S. nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 21 d., apie 15 val. 51 min., (duomenys neskelbtini), šalia garažo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su S. K. metu, tyčia sugriebdamas rankomis S. K. ties krūtine už marškinėlių, tuoj po to suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu S. K. į galvos sritį, padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu nosies, dešinio skruosto srityje, pakaušio srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo S. K. sveikata.

2. K. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2023 m. rugsėjo 21 d., apie 15 val. 51 min., (duomenys neskelbtini), šalia garažo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su S. K. metu, tyčia sugadino svetimą S. K. priklausantį turtą: 30 Eur vertės marškinėlius, 300 Eur vertės akinius ir 300 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), t.y. padarė S. K. bendrą 630 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3.9. Prie šios bylos prijungtoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iškeltoje pagal K. S. pareiškimą, esantys dokumentai, ištirti vaizdo ir garso įrašai, S. K. ir K. S., policijos pareigūnų T. Š. ir E. V. parodymai patvirtina, kad byloje nustatytų ir teisme ištirtų faktinių aplinkybių metu buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kuriai esant K. S. turėjo teisę į būtinąją gintį. Nėra pagrindo išvadai, kad tarp dviejų asmenų vyko konfliktas, kuriame abi pusės aktyviai dalyvavo, kas galėtų reikšti, jog nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad K. S. norėjo išvengti konflikto (juo labiau fizinio). Šiuo atveju K. S. veiksmai visiškai atitinka BK 28 straipsnio nuostatas. Būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Nagrinėjamu atveju K. S. neneigia, jog tarp jo ir S. K. įvyko konfliktas, kurio metu jis S. K. griebė už marškinėlių ties krūtine ir tuoj po to sudavė du smūgius kumščiu į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos srityje, galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu nosies, dešinio skruosto srityje, pakaušio srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą. Tačiau aiškina, kad tokie jo veiksmai S. K. atžvilgiu buvo teisėti ir atitiko būtinosios ginties situaciją.

9. BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų normų analizė leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-788/2025).

10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei pateiktą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo K. S. veiksmus laikyti būtinąja gintimi nėra. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvių pagrindą, t.y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. S. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi K. S., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas aptariamoje dalyje nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria motyvams dėl K. S. kaltės. Vertinti surinktus įrodymus kitaip ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžiamoje dalyje nėra teisinio pagrindo.

11. Įvykis, kuomet K. S. griebė rankomis S. K. už krūtinės ir suplėšė jo marškinėlius yra užfiksuotas jo paties į bylą pateiktame vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“. Peržiūrėjus šį vaizdo įrašą matyti, kaip K. S. uždėjęs laiko pirštą ant S. K. automobilio galinio lango stiklo, o S. K. šaukia, jog šis jį patrauktų, tačiau K. S. tą daryti atsisako. Tuomet S. K. ranka paima už K. S. rankos ir ją patraukia nuo automobilio galinio lango stiklo. K. S. jo reikalauja laikytis atstumo per ranką ir tuomet stumteli S. K. ties krūtine, po ko šis atsilošia atgal, tuojau po to linkteli pirmyn ir priartėja prie filmavimo įrenginio. K. S. ir vėl reikalauja laikytis atstumo per ranką ir ranka sugriebia S. K. už marškinėlių, timpteli juos žemyn, dėl ko S. K. palinksta kūnu žemyn, tuomet atsitraukia. Matyti, jog S. K. marškinėliai ties krūtine dešinėje pusėje suplėšyti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi. Iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi. Vien tai, kad jis prie K. S. priėjo arčiau, nei šis norėjo, nereiškia, jog į jį buvo kėsinamasi ir jam kilo būtinybė gintis. Be kita ko, nagrinėjamu atveju pats K. S. savo veiksmais akivaizdžiai stengėsi išprovokuoti S. K., ne tik stovėdamas ties jo automobilio galine dalimi ir trukdydamas jam išvažiuoti, bet kartu ir liesdamas jo automobilį, t.y. laikydamas pirštą ant galinio lango stiklo, o pareikalavus pirštą patraukti, atsisakė tą daryti, aiškindamas, jog „norėsiu ir nepatrauksiu“. Taip pat tą patvirtina ir tolimesni jo veiksmai. Minėtame vaizdo įraše užfiksuota, kad jau kiek vėliau, S. K. einant pro K. S. šis vėl rėkia, jog pastarasis laikytųsi per rankos atstumą ir jį stumteli, nors S. K. jo atžvilgiu jokių veiksmų neatlieka.

12. K. S. sudavė S. K., kuomet jis antrą kartą skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, prašydamas greičiau atsiųsti policijos ekipažą. Perklausius šio skambučio garso įrašą, girdėti kaip jo pabaigoje K. S. S. K. nurodo laikytis per rankos atstumą, o pastarasis šaukia „pasitrauk nuo mano mašinos“, tuomet girdėti žodžiai „puola muštis“. Pastebėtina, jog byloje esančiame šio garso įrašo 2023 m. lapkričio 22 d. apžiūros protokole nurodyta, jog minėtą frazę „puola muštis“ sako S. K., tačiau viso proceso metu K. S. teigė, jog ją ištarė būtent jis, kadangi tuo metu S. K. jam sudavė smūgį į smakro sritį, po ko šis gindamasis du kartus smūgiavo jam į galvą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nesant jokių kitų įrodymų apie S. K. K. S. suduotą smūgį į smakrą, vien galimai nuteistojo ištarti žodžiai „puola muštis“ nepatvirtina, jog jo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir jam teko gintis. Pažymėtina, kad nors po šio įvykio K. S. ir buvo pateikęs pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo jam, vyko ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau jis 2024 m. birželio 6 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Biržai) prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, dėl kurios buvo pradėtas tyrimas bei todėl, jog dėl to paties įvykio jau priimtas kitas sprendimas kitoje baudžiamojoje byloje (3 t., 22-24 b.l.). Šio nutarimo K. S. neskundė. Be to, K. S. pas teismo medicinos ekspertus po įvykio nesikreipė, taigi jokios smurto žymės užfiksuotos nebuvo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. Š. parodė, kad akivaizdžių sužalojimų ant K. S. nematė. Kitas policijos pareigūnas E. V. teigė neprisimenantis, ar jie matėsi. Jie neužfiksuoti ir pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose. Liudytojas O. S. apklausos metu nurodė, kad to kas vyko kieme nematė. O S. K. viso proceso metu neigė lauke smurtavęs prieš K. S.. Iš byloje esančių tiek paties S. K. pateikto vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“, tiek pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų, nustatyta, kad S. K. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pripažino, kad vykstant žodiniam konfliktui liudytojo O. S. garaže jį stumtelėjo. Kas beje yra užfiksuota ir K. S. į bylą pateiktame vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad kaip teisingai nurodoma ir skundžiame nuosprendyje, šis K. S. pastūmimas nesuteikė jam teisės praėjus kuriam laikui pačiam pulti ir smurtauti prieš nukentėjusįjį, tokį savo elgesį teisinant būtinąja gintimi. Tuo metu, kai K. S. stumdė, tampė už marškinėlių, o vėliau ir smūgiavo S. K. į galvos sritį, iš nukentėjusiojo jokio kėsinimosi ar realios grėsmės nebuvo. Taipogi, vien tai, kad jis kalbėjosi su K. S. nepagarbiai ir piktai, nėra priežastis prieš jį smurtauti.

13. Pateiktame apeliaciniame skunde aiškinama, kad teismas, vertindamas S. K. parodymus, taikė dvigubus standartus, t. y. kaltinimo dalyje dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo jo parodymus vertino kritiškai, o kitu atveju - kad jis nesudavė jokių smūgių K. S., patikėjo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad procese S. K. duoti parodymai nebuvo itin nuoseklūs ir tikslūs - iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, remdamasis jais tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, o tai nėra laikytina kokiu nors procesiniu pažeidimu. Kaip minėta aukščiau, be K. S. teiginių dėl jam suduoto smūgio į smakrą, byloje nėra jokių kitų tą patvirtinančių duomenų, todėl netikėti S. K. teiginiais, jog to nebuvo, nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tarp S. K. ir K. S. yra susiklostę itin konfliktiški santykiai, todėl ir jų duotus parodymus reikia vertinti atidžiai, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, kadangi jie gali būti linkę vienas kitą apkalbėti ir sakyti daugiau, nei buvo iš tiesų.

14. Priešingai nei aiškinama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė, kad akistata tarp S. K. ir K. S. būtų buvusi atlikta pažeidžiant BPK numatytas taisykles. Be to, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, jos metu jokių labai reikšmingų bylai duomenų nebuvo gauta, nes abu konflikto dalyviai laikėsi savo ankščiau apklausose išdėstytų pozicijų.

15. BPK 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2014; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2022). Todėl teisėjų kolegija, išnagrinėjusi esminius K. S. gynėjo apeliaciniame skunde keltus klausimus, dėl kitų nepasisako, kadangi jie, kolegijos vertinimu, nėra esminiai ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl K. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

16. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. S. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, jo asmenybę bei kitas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. T.y., K. S. padarė tyčinį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, kuriuo nežymiai sutrikdė kito asmens sveikatą. Nusikaltimas yra baigtas. Smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas tarpusavio žodinio konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai ir pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Taip pat buvo atsižvelgta ir į K. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis, o būtent tai, kad jis tris kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, 2022-2023 m. laikotarpyje eilę kartų baustas administracine tvarka, verčiasi individualia veikla ir yra bendrijos pirmininkas. Paskutinį kartą pas psichiatrą dėl (duomenys neskelbtini) lankėsi 2013 m., duomenų, kad šiuo metu turėtų kokių nors sveikatos problemų, nėra. Nurodytų aplinkybių pagrindu bei vadovaudamasis BK numatytais bausmių skyrimo principais, apylinkės teismas nusprendė, kad yra pagrindas K. S. skirti 40 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, šios bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant K. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, atsiprašyti nukentėjusiojo ir dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas K. S. bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas.

18. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino K. S. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veika buvo padaryta recidyvisto (BK 60 straipsnio 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), numato, jog sprendimas dėl asmens (ne)pripažinimo recidyvistu visais atvejais turi būti motyvuojamas – net jei asmuo turi neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą (BK 3 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas, įvertinęs asmens charakteristiką, padaryto nusikaltimo pobūdį bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, gali ir nepriimti sprendimo asmenį pripažinti recidyvistu, tai yra naujai įsigaliojusiomis įstatymo nuostatomis panaikintas aptariamos teisės normos savaiminis taikymas.

19. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog K. S. yra ankščiau teistas, tame tarpe ir už tokio paties pobūdžio nusikalstamą veiką, aptariamą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas akivaizdžiai rodo, jog jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nustatytų taisyklių, nusikalsti, nedaro jokių išvadų dėl savo netinkamo elgesio, konstatuoja, kad šiuo atveju net ir pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą, nėra teisinio pagrindo nelaikyti K. S. recidyvistu. Taigi skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nustatyta visiškai pagrįstai. Visgi, atsižvelgus į tai, jog procesas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal nuteistojo skundą ir, atitinkamai, pagal BPK 320 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą jo teisinė padėtis negali būti sunkinama, teisėjų kolegija atskiro procesinio sprendimo dėl K. S. (ne)pripažinimo recidyvistu nepriima.

20. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs visus nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius bylos duomenis, konstatuoja, kad jam paskirta 40 parų arešto bausmė nėra per griežta ir dėl to neteisinga. Šiuo atveju pagrįstai nuspręsta šios bausmės vykdymą atidėti 6 mėnesiams, K. S. nustatant įpareigojimus, kurie, atsižvelgiant į jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, laikyti tinkamais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nusprendė K. S. kartu su bausmės vykdymo atidėjimu taikyti ir intensyvią priežiūrą. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusios 75 straipsnio redakcijos (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) 1 dalyje numatyta, kad atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Ši nuostata lengvina nuteistojo teisinę padėtį, kadangi nebeliko pareigos atidedant arešto bausmės vykdymą skirti intensyvią priežiūrą. Tačiau šiuo atveju nėra teisinio pagrindo K. S. netaikyti intensyvios priežiūros. K. S. yra teisiamas jau 4 kartą, todėl yra reikalinga kontroliuoti jo buvimo vietas, naudojantis elektroninio stebėjimo priemonėmis. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti, kad K. S. nusikalstamas elgesys nesikartotų, jis laikytųsi nustatytų įpareigojimų bei užtikrinant visuomenės interesą, jog už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, asmenys būtų baudžiami adekvačiomis bausmėmis. Šiuo atveju K. S. teisės nėra varžomos labiau, nei tai yra būtina minėtiems tikslams pasiekti.

21. 2025 m. sausio 14 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, K. S. gynėjas pateikė prašymą jo ginamajam priteisti patirtas 1 200 Eur dydžio bylinėjimo išlaidas (už apeliacinio skundo surašymą ir advokato dalyvavimą apygardos teisme), kartu pateikdamas šias išlaidas pagrindžiantį dokumentą – 2024 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, kad K. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. S. gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti K. S. gynėjo advokato Valentino Baltrūno prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.